Byla e2A-2311-260/2015

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (pirmininkaujantysis ir pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Algimanto Kukalio, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. S. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12-393/2015 pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus ieškinį dėl privalomojo nurodymo vykdymo atsakovui L. S., su trečiaisiais asmenimis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybine miškų tarnyba ir Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentu.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3I.Ginčo esmė

4Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2014 m. rugpjūčio 25 d. ieškiniu ir 2015 m. gegužės 11 d. pareiškimu dėl ieškinio reikalavimų pakeitimo prašė įpareigoti atsakovą L. S. per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti 5,0 x 2,40 m dydžio, 3,10 m aukščio, 12 m2 bendro ploto pavėsinę, esančią žemės sklype (kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - )) ( - ), o jei šio įpareigojimo atsakovas teismo nustatytu terminu neįvykdys, suteikti teisę ieškovui atlikti šiuos veiksmus išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo. Ieškovas nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 28 d. gavęs anoniminį skundą, kuriuo buvo pranešta apie ( - ), galimai neteisėtai vykdomą statybą. 2013 m. spalio 4 d. atliko patikrinimą ir nustatė, kad pagal VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą žemės sklypui nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos: paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos (Veisiejo ežero), miško naudojimo apribojimai, elektros linijų apsaugos zonos - žemės sklypas nuosavybės teise priklauso atsakovui. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo apribojimai galioja nuo 2004 m. gruodžio 21 d. nekilnojamojo turto registro duomenimis žemės sklypo, kuriame pastatytas ginčo statinys, pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Todėl, vadovaudamasis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 str. 6 d., 23 str. 1 d. 12 p., 2014 m. sausio 22 d. surašė privalomąjį nurodymą, kuriuo iš atsakovo pareikalavo ne vėliau kaip iki 2014 m. liepos 20 d. savo lėšomis pašalinti pavėsinę esančią jam priklausančiame žemės sklype. 2014 m. rugpjūčio 1 d. atlikus nurodymo vykdymo patikrinimą, nustatė, kad jis neįvykdytas. Pavėsinė liko nenugriauta. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo statinys pavėsinė, nėra priskiriama prie statinių, leidžiamų statyti miškų ūkio paskirties žemėje bei į tai, kad atsakovas nevykdo ieškovo įpareigojimų, ieškovas kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti atsakovą nugriauti pavėsinę, esančią jo žemės sklype.

5Atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pavėsinė yra dažyto medžio konstrukcijų, įrengta pagal miškotvarkos projektą, ji atitinka miškotvarkos projekto reikalavimus, ji atvira, prie jos prieiti galima visiems. Pažymėjo, kad teritorija, kurioje stovi pavėsinė turėtų būti pritaikyta rekreacijai. Pavėsinė kaip statinys, pagal STR (redakcija galiojusi nuo 2010 m. rugsėjo 7 d. iki 2011 m. liepos 19 d.) yra nesudėtingas inžinerinis statinys. Nesudėtingam inžineriniam statiniui statybos leidimas nereikalingas. Statinys pastatytas iki 2011 metų liepos mėnesio, todėl jos nenugriovė.

6Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnyba su ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, kad miškotvarkos projektas buvo patvirtintas 2010 m. gegužės 18 d. Statybą reglamentuoja Statybos įstatymas ir STR. Šiuose aktuose sakoma, kad nesudėtingiems statiniams leidimai statybai nereikalingi. STR yra numatyta kokie matmenys gali būti pavėsinės, kiek statinys gali užimti kvadratiniais metrais. Miškotvarkos projekto derinimo metu leidimas pavėsinės statybai nebuvo reikalingas. Pagal miškų įstatymą miškuose statyba negalima. Pagal šio įstatymo 3 str. miškai skirstomi į grupes. Atsakovo miškas priskiriamas prie III miškų grupės ir vadovaujantis Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 799, 15.5 p. nuostatomis, atsakovas būdamas privataus miško, priskirto III miškų grupei, savininku, galėjo įrengti miškotvarkos projekte suprojektuotas rekreacines priemones, jų tarpe ir pavėsinę. Tvirtindama miškotvarkos projektą, Valstybinė Miškų tarnyba vadovavosi ir Lietuvos kaimo plėtros 2007-02013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-163 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis. Nurodė, kad atsakovo sklype galėjo būti statoma pavėsinė.

7Trečiasis asmuo Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Lazdijų rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį tenkino: įpareigojo atsakovą per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti 5,0 x 2,40 m dydžio, 3,10 m aukščio, 12 m2 bendro ploto pavėsinę, esančią žemės sklype (kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - )) ( - ), o per teismo nustatytą 3 mėnesių terminą atsakovui neįvykdžius įpareigojimo savo lėšomis nugriauti nurodytą pavėsinę, suteikė teisę ieškovui atlikti šiuos veiksmus, išieškant iš atsakovo patirtas išlaidas bei priteisė bylinėjimosi išlaidas.

10Teismas padarė išvadą, kad atsakovo argumentas, jog pavėsinę jis pastatė siekdamas padidinti miško socialinę vertę, ką patvirtina jo pateiktas miškotvarkos projektas, nepagrįstas, kadangi Miškų įstatymo 14 str. 1 d. nėra numatyta statybos vykdymo darbų, pažymėjo, kad statybos darbai vykdomi pagal statybos įstatymą ir statybos techninius reglamentus. Sprendė, kad miško ūkio paskirties žemėje leidžiama tik specializuotų statinių statyba, o atsakovo pastatyta pavėsinė nėra specializuotas statinys (Miškų įstatymo 14 str.). Taip pat nurodė, kad aplinkybę, jog pavėsinė yra statinys patvirtina ieškovo ir atsakovo pateiktos fotonuotraukos, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo aktas bei liudytojas K. J..

11Pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas yra Statybos įstatymas, tačiau statybos miško žemėje reikalavimus taip pat nustato Miškų, Žemės įstatymai. Statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais (pvz., aplinkosaugos, ekonominiais, socialiniais ir kt.).

12Atsakovas įgydamas žemės sklypą žinojo, kad žemės sklypo paskirtis yra miško žemė, kuriai nustatyti miško naudojimo apribojimai. Žemės įstatymo 21 str. numato žemės savininkams pareigą naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, pobūdį bei laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų.

13Atsakovo ginčo statinys pavėsinė, pastatyta III grupės, t. y. apsauginiame miške, kuriame ūkininkavimo tikslas yra formuoti produktyvius medynus, galinčius atlikti dirvožemio, oro, vandens, žmogaus gyvenamosios aplinkos apsaugos funkcijas. Taigi pagal Miškų ir Žemės įstatymų, inter alia reglamentuojančių statybos miško žemėje santykius, nuostatas atsakovo sklype esančioje miško žemėje galima statinių, išvardytų Miškų įstatymo 2 str. 3 d. ir Žemės įstatymo 26 str. 1 d. ir atitinkančių miškų grupės (šiuo atveju – apsauginio miško) paskirtį, statyba. Teismas konstatavo, kad atsakovo pastatyta pavėsinė nepatenka į miško žemėje leistinų statyti statinių kategoriją.

14Teismas laikė, jog atsakovo teiginys, kad teisės aktai leidžia ginčo žemės sklype statyti pavėsinę, yra nepagrįstas. Egzistuojantis draudimas atlikti tam tikrus veiksmus pagal vieną teisinį reglamentavimą negali būti įveiktas kitu teisės aktu nustatytu reglamentavimu, kuriame toks draudimas neįrašytas. Todėl sprendė, kad ieškovas pagrįstai kreipėsi į teismą dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, kadangi kai statyba negalima, tai statiniai turi būti pertvarkyti arba nugriauti.

15III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

16Atsakovas L. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia tokiais argumentais:

171. Teismo sprendimo išvada, kad neva ieškovas įrodė statybos faktą, padaryta, pažeidžiant įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, taip pat netinkamai aiškinant naudojimąsi privačiu mišku, statybos kontrolę reglamentuojančias materialines teisės normas.

182. Teismas, spręsdamas klausimą dėl pavėsinės priskyrimo statiniui, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kadangi ieškovas neįrodė, jog pavėsinė tai statinys pagal jos įrengimo metu galiojusio Statybos įstatymo nuostatas.

193. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neturėjo teisės įrengti pavėsinės jam nuosavybės teise priklausančiame miško sklype, kadangi ji nėra priskiriama statinių, leidžiamų statyti miškų ūkio paskirties žemėje, kategorijai. Aplinkybę, kad pavėsinė nėra savavališkas statinys, patvirtina pavėsinės įrengimo metu galiojusių teisės aktų nuostatos bei Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka ieškovo atliktos ikiteisminės procedūros.

204. Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas neturėjo teisės jam nuosavybės teise priklausančiame miško sklype įrengti pavėsinę, kadangi pavėsinės statyba miško žemėje galima.

21Atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikęs ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, priimtas tinkamai aiškinant ir taikant materialinės bei procesinės teisės normas, teisingai, visapusiškai bei objektyviai išnagrinėjus byloje esančius rašytinius įrodymus, o atsakovo apeliacinis skundas nepagrįstas ir neteisingas. Ieškovas pažymėjo, kad teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovo neteisėtai pastatyta pavėsinė yra statinys.

22Tretieji asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

23IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais (CPK 320 str. 1 d.). Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

25Nagrinėjamu byloje atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ar neatsižvelgė į nagrinėjamos bylos ypatumus. Byloje esančius įrodymus vertinti kitaip, negu tai padarė pirmos instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmos instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų nekartoja.

26Byloje kilo ginčas dėl privalomojo nurodymo vykdymo – statinio nugriovimo.

27Apeliacinės instancijos teismas, byloje ištirtais duomenimis nustatė, kad ieškovas, 2013 m. spalio 4 d. atliko patikrinimą ir surašė statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktą, kuriame nurodė, kad atsakovas L. S. yra pastatęs Veisiejo ežero apsaugos juostoje, 52 m atstumu nuo ežero kranto linijos 5,0 m x 2,40 m dydžio, 3,10 m aukščio, 12 m2 bendro ploto pavėsinę žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), ( - ). Pagal VĮ Registrų centro duomenis žemės sklypas priklauso atsakovui L. S.. Žemės sklypui nustatytos specialios naudojimo sąlygos: paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos zonos. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų įrašai galioja nuo 2004 m. gruodžio 21 d. Nekilnojamojo turto registro duomenimis žemės sklypo, kuriame pastatyti ginčo statiniai, pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Ieškovas, vadovaudamasis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 str. 6 d., 23 str. 1 d. 12 p., 2014 m. sausio 22 d. surašė privalomąjį nurodymą, kuriuo iš atsakovo pareikalavo ne vėliau kaip iki 2014 m. liepos 20 d. savo lėšomis pašalinti pavėsinę. Ieškovui 2014 m. rugpjūčio 1 d. patikrinus nurodymo vykdymą nustatė, kad jis neįvykdytas. Ieškovas 2014 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti atsakovą nugriauti pavėsinę. 2015 m. gegužės 8 d. buvo surašytas faktinių duomenų patikrinimo aktas Nr. ( - ), kuriame nurodyta, kad atsakovas nenugriovė pavėsinės. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo statinys pavėsinė, nėra priskiriama prie statinių, leidžiamų statyti miškų ūkio paskirties žemėje, pirmosios instancijos teismas sprendimu įpareigojo atsakovą nugriauti pavėsinę, esančią jo žemės sklype. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, nepagrįstai laikė, kad pavėsinė turi pamatus, dėl ko nepagrįstai konstatavo esant pakankamai įrodymų ieškovo reikalavimui tenkinti.

28Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010, 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014, 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015, kt.). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

29Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK normos proceso šalims sudaro pakankamas sąlygas įgyvendinti rungtyniškumo principą ir atsakovui apginti savo teises aktyviai dalyvaujant bylos nagrinėjime, teikiant įrodymus, paaiškinimus, pasitelkiant liudytojus, atstovus ir kt. Įrodinėjimo procese galiojant rungimosi principui (CPK 12 str.) ir bendrajai įrodinėjimo pareigos taisyklei (CPK 178 str.), kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindu. Nagrinėjamu atveju atsakovas teismui nepateikė rašytinių ar kitų leistinų įrodymų, patvirtinančių jo užimtą poziciją, kad ginčo pavėsinė neturi pamatų, ją galima perkelti iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jos paskirties bei iš esmės nesumažinus jos vertės. Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančias foto nuotraukas, nustatė, jog stovi statinys - pavėsinė, kuri pastatyta vietoje, atliekant statybos darbus, kadangi pavėsinės laikančios konstrukcijos (stulpai) priveržti prie metalinių laikiklių, kurie įbetonuoti į žemę, stogo konstrukcija sumontuota apimant medžio kamieną, todėl negali būti priskiriama prie laikinų, nesudėtingų ar kilnojamųjų objektų. Dėl šios priežasties atsakovo argumentą, jog 2014 m. lapkričio 14 d. antstolio R. S. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo priedai (foto nuotraukos) patvirtina, kad pavėsinė įrengta, atliekant surenkamuosius darbus, ant betoninių trinkelių, padėtų ant žemės, laiko nepagrįstu ir prieštaraujančiu faktinėms bylos aplinkybėms. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius duomenis, nepažeidė įrodymų pakankamumo taisyklės, taikytinos byloje įrodinėjamoms aplinkybėms nustatyti, nes išvadą dėl to, kad pavėsinė yra statinys grindė šalių pateiktais rašytiniais įrodymais – foto nuotraukomis, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo aktu bei liudytojo K. J. parodymais ir jų analize.

30Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju statinių teisėtumo galimybes iš esmės apsprendžia tai, kad pagal Miškų ir Žemės įstatymų, inter alia reglamentuojančių statybos miško žemėje santykius, nuostatas apelianto miškų ūkio paskirties žemės sklype, kurio naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai, galima tik statinių, išvardytų Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje ir atitinkančių miškų grupės paskirtį, statyba. Atsižvelgdamas į ta, kas išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto pastatytas statinys - pavėsinė nepatenka į miško žemėje leistinų statyti statinių kategoriją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo apeliantą jį nugriauti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012).

31Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog jo miško žemėje įrengtas ginčo statinys yra skirtas rekreacijai. Nors pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas yra Statybos įstatymas, tačiau statybos miško žemėje reikalavimus taip pat nustato Miškų, Žemės įstatymai, kadangi statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais (pvz., aplinkosaugos, ekonominiais, socialiniais ir kt.). Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, analogiškai reglamentuota Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte, miško žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio, žvėrelių pašarų aikštelių statyba. Tačiau kitų statinių statyba, tokių kaip ginčo statinys – pavėsinė nepatenka į miško žemėje leistinų statyti statinių kategoriją ir yra draudžiama. Poįstatyminiai teisės aktai negali būti aiškinami ir taikomi kaip leidžiantys netaikyti Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo draudimų. Todėl apelianto argumentai šiuo aspektu nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą laikyti neteisėtu.

32Teisėjų kolegija, vertindama apelianto apeliacinio skundo argumentus dėl miškotvarkos projekto pagrindu susiformavusių jo teisėtų lūkesčių ir dėl galimybės suteikimo atlikti kitokius papildomus statybos darbus siekiant išsaugoti pavėsinę, o ne įpareigojant ją nugriauti, pripažįsta, kad atsakovas įgydamas žemės sklypą žinojo, jog žemės sklypo paskirtis yra miško žemė, kuriai nustatyti miško naudojimo apribojimai. Žemės įstatymo 21 str. numato žemės savininkams pareigą naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, pobūdį bei laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Atsakovo ginčo statinys pavėsinė, pastatyta III grupės, t. y. apsauginiame miške, kuriame ūkininkavimo tikslas yra formuoti produktyvius medynus, galinčius atlikti dirvožemio, oro, vandens, žmogaus gyvenamosios aplinkos apsaugos funkcijas. Taigi, pagal Miškų ir Žemės įstatymų, inter alia reglamentuojančių statybos miško žemėje santykius, nuostatas atsakovo sklype esančioje miško žemėje galima statinių, išvardytų Miškų įstatymo 2 str. 3 d. ir Žemės įstatymo 26 str. 1 d. ir atitinkančių miškų grupės paskirtį, statyba. Atsakovas ieškovo surašytų administracinių aktų neskundė, jie yra nepanaikinti ir galiojantys, jų turinys atsakovui žinomas. Todėl, kol jie nenuginčyti arba nepakeisti įstatymų nustatyta tvarka, teisėjų kolegija juose išdėstytus faktinius duomenis laiko teisingais ir išsamiais.

33Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė, jog atsakovas nei anksčiau, nei šiuo metu negali statyti ginčo statinio – pavėsinės jam priklausančioje miško žemėje, todėl pagrįstai, nepažeidžiant teisės normų, reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo pašalinimo procedūras, įpareigojo atsakovą nugriauti statinį – pavėsinę.

34Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

35Apeliacinės instancijos teismui atsakovas, nesutikdamas su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais bei siekdamas pašalinti abejones dėl pavėsinės, pateikė ir prašo teismo prijungti prie bylos medžiagos naują papildomą įrodymą, 2015 m. lapkričio 9 d. antstolio R. S. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. ( - ), kuris patvirtina, kad ginčo pavėsinė neturi pamatų, ją galima perkelti iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jos paskirties bei iš esmės nesumažinus jos vertės. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus tuomet, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Nors nagrinėjamu atveju matyti, kad atsakovas naujai teikiamą dokumentą parengė tik po skundžiamo pirmosios instancijos teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimo priėmimo, tačiau pažymėtina, kad atsakovas tokius įrodymus galėjo pateikti ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija apelianto prašymą dėl naujų įrodymų prijungimo atmeta.

36Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas ir tuo pagrindu priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

37Apeliacinį skundą atmetus atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d.).

38Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

39Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

40apeliacinį skundą atmesti.

41Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

42Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 3. I.Ginčo esmė... 4. Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie... 5. Atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad su patikslintu... 6. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų... 7. Trečiasis asmuo Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimo į... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį... 10. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo argumentas, jog pavėsinę jis pastatė... 11. Pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas yra... 12. Atsakovas įgydamas žemės sklypą žinojo, kad žemės sklypo paskirtis yra... 13. Atsakovo ginčo statinys pavėsinė, pastatyta III grupės, t. y. apsauginiame... 14. Teismas laikė, jog atsakovo teiginys, kad teisės aktai leidžia ginčo... 15. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai... 16. Atsakovas L. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Lazdijų rajono... 17. 1. Teismo sprendimo išvada, kad neva ieškovas įrodė statybos faktą,... 18. 2. Teismas, spręsdamas klausimą dėl pavėsinės priskyrimo statiniui,... 19. 3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neturėjo teisės įrengti... 20. 4. Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas neturėjo teisės jam... 21. Atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikęs ieškovas prašo apeliacinį... 22. Tretieji asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.... 23. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 24. Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas... 25. Nagrinėjamu byloje atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad... 26. Byloje kilo ginčas dėl privalomojo nurodymo vykdymo – statinio nugriovimo.... 27. Apeliacinės instancijos teismas, byloje ištirtais duomenimis nustatė, kad... 28. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Lietuvos... 29. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK normos proceso šalims sudaro pakankamas... 30. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju statinių teisėtumo... 31. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog jo miško žemėje... 32. Teisėjų kolegija, vertindama apelianto apeliacinio skundo argumentus dėl... 33. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios... 34. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo... 35. Apeliacinės instancijos teismui atsakovas, nesutikdamas su ieškovo... 36. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 37. Apeliacinį skundą atmetus atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos... 38. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme... 39. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 40. apeliacinį skundą atmesti.... 41. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą palikti... 42. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo....