Byla 3K-3-88-684/2015
Dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo R. K., išvadas teikiančios institucijos – Lietuvos bankas, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Investuotojų asociacija

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. K. bei V. T. ir atsakovo AB DNB banko kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. K. ir V. T. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo R. K., išvadas teikiančios institucijos – Lietuvos bankas, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Investuotojų asociacija.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai G. K. ir V. T. kreipėsi į teismą prašydami priteisti iš atsakovo AB DNB banko (toliau – ir Bankas) 61 048,25 Lt (17 680,80 Eur) nuostolių atlyginimo ieškovui V. T., įskaityti nurodytą sumą kaip jo mokėtinas palūkanas pagal su atsakovu sudarytas Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis, priteisti iš atsakovo 392 599,28 Lt (113 704,61 Eur) nuostolių atlyginimo ieškovui G. K., iš jų 266 277,19 Lt (77 119,20 Eur) įskaityti kaip jo mokėtinas palūkanas pagal su atsakovu sudarytas Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis.

5Ieškinyje nurodyta, kad ieškovas G. K. su atsakovu 2007 m. gegužės 2, 4 ir birželio 20 dienomis sudarė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis, o 2010 m. birželio 22 d. – Kreditavimo sutartį; ieškovas V. T. 2008 m. sausio 11 d. su atsakovu sudarė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį. Pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis ieškovai už iš atsakovo pasiskolintas lėšas įsigijo 2007–2008 m. atsakovo išleistas obligacijas, susietas su akcijomis, vertybinių popierių rinkų ir prekių indeksais. Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartimis ieškovams buvo suteikti tiksliniai kreditai: G. K. atitinkamai 1 500 000 Lt (434 430,02 Eur), 434 430,02 Eur ir 96 646,20 Eur kreditai pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis ir 15 699,62 Eur pagal Kreditavimo sutartį, V. T. – 115 791,20 Eur pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį. Šių sutarčių įvykdymui užtikrinti ieškovai įkeitė jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą ir visas įgyjamas obligacijas.

6Ieškovų nuomone, dėl neteisėtų atsakovo veiksmų G. K. buvo priverstas 2010 m. birželio 22 d. papildomai sudaryti Kreditavimo sutartį iki 2010 m. birželio 22 d. susikaupusioms palūkanoms ir delspinigiams už 2007 m. birželio 20 d. Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartimi suteiktą kreditą apmokėti. Sudarydamas Skolinimo obligacijų apmokėjimui ir Kreditavimo sutartis su ieškovais, atsakovas pažeidė teisės aktuose įtvirtintus įpareigojimus, pareigą veikti sąžiningai bei geriausiomis klientams sąlygomis, todėl privalo atlyginti jiems padarytą žalą. Atsakovo neteisėti veiksmai, ieškovų teigimu, pasireiškė tuo, kad: 1) atsakovas pažeidė teisės aktuose nustatytas pareigas taikyti ieškovams, kaip neprofesionaliesiems investuotojams, aukščiausią apsaugos lygį, nutylėjo rizikingo investavimo į su akcijomis susietas obligacijas (toliau – ir SASO) grėsmę, taip pažeisdamas pareigą veikti ypač rūpestingai ir geriausiais ieškovų interesais, įtvirtintą Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje ir Neasocijuotų viešosios vertybinių popierių apyvartos tarpininkų etikos kodekso, patvirtinto Vertybinių popierių komisijos 1998 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 5, 3 straipsnyje. Investavimo rizika, susijusi su investavimu būtent skolintomis lėšomis, nei baziniuose prospektuose, nei kituose atsakovo dokumentuose nebuvo nurodyta, o atsakovas akcentavo tik pozityvią siūlomos finansinės priemonės pusę; 2) atsakovo darbuotojai ieškovams suteikė investavimo rekomendacijas, kaip jos apibrėžtos Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 3 straipsnio 12 dalyje, t. y. SASO buvo pateiktos kaip ieškovams tinkamas produktas, kuris yra labai pelningas, rekomendacija ieškovams suteikta asmeniškai konsultacijų metu, kaip potencialiems investuotojams. Teikdamas investavimo rekomendacijas ieškovams kaip neprofesionaliesiems investuotojams, atsakovas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio nuostatas (iki įsigaliojant FPRĮ analogiškos atsakovo pareigos buvo numatytos Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo (toliau – VPRĮ) 24 straipsnio 3 dalyje), nes paslaugas ieškovams teikė atsakovo darbuotojai, neturintys reikiamos kvalifikacijos, prieš teikdami investavimo rekomendacijas jie nesurinko informacijos apie investuotojus ir jos neįvertino, dėl to ieškovams buvo pasiūlyta jiems netinkanti finansinė priemonė. Atsakovo darbuotojai, kuriais ieškovai, neturėdami jokių žinių ir investavimo patirties, pasitikėjo, nesuteikė ieškovams aiškios ir suprantamos informacijos apie jų įsigyjamą finansinę priemonę, nepateikė rizikos aprašymo. Remdamiesi atsakovo darbuotojų pateikta informacija, ieškovai manė, kad jų investicija gali tik uždirbti ir jokios rizikos nėra. Nė vienas investuotojas pats nesirinko, į kokias konkrečiai obligacijas investuoti, tai padarė atsakovas. Teismai ir bankų priežiūros institucijos jau ir anksčiau konstatavo atsakovo padarytus pažeidimus dėl investuotojams rekomenduotų netinkamų produktų. Atsakovas, siūlydamas ieškovams įsigyti SASO skolintomis lėšomis, veikė esant interesų konfliktui, apie kurį ieškovų neinformavo (FPRĮ 13 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnio 1 dalis). Banko darbuotojų atlyginimas buvo priklausomas nuo sudarytų sutarčių skaičiaus, be to, įgyjant SASO skolintomis lėšomis, visa rizika atsakovo buvo perkelta investuotojams, o atsakovas užsitikrino garantuotą naudą palūkanų forma.

7FPRĮ 94 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenys, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti padarytą žalą. Jeigu atsakovas būtų vykdęs jam nustatytus įpareigojimus ir nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, ieškovai nebūtų patyrę žalos, nes jie, žinodami visą riziką (t. y. kad obligacijų vertė gali kristi; kad jiems bet kuriuo atveju reikės sumokėti palūkanas už pasiimtą kreditą, kuris kelis kartus viršijo investuotojų turto vertę; kad nesėkmės atveju palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo atsakovo suteikto neproporcingai didelio kredito, investuotojams reikės mokėti iš nuosavų lėšų) ir tai, kad naudą šiuo atveju gauna tik atsakovas, nebūtų sudarę tokių rizikingų sandorių su atsakovu. Taigi, išimtinai atsakovo neteisėti veiksmai lėmė žalos atsiradimą ieškovams.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo AB DNB banko ieškovui G. K. 392 599,28 Lt (113 704,61 Eur) nuostolių atlyginimo ir 13 281 Lt (3846 Eur) bylinėjimosi išlaidų, ieškovui V. T. – 61 048,25 Lt (17 680,80 Eur) nuostolių atlyginimo ir 7186 Lt (2081,21 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Teismas ieškovų pasirinktą teisių gynybos būdą pripažino tinkamu, kadangi net ir nesant pareikšto reikalavimo dėl sandorio negaliojimo, ieškovai turi teisę siekti žalos atlyginimo pagal deliktinės atsakomybės taisykles. Teismo vertinimu, ieškovų pareikštas reikalavimas dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo teismo sprendimu nėra tinkamas, nes CK 6.131 straipsnis aiškiai nustato įskaitymo tvarką, t. y. kad yra būtinas galiojantis priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, tačiau tai niekaip neriboja ieškovų teisės, esant palankiam teismo sprendimui, patiems įskaityti reikalavimus įstatyme nustatyta tvarka, apie tai pranešant atsakovui. Teismas taip pat įvertino tai, kad reikalavimas dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo ieškovo G. K. atveju negali būti tenkinamas ir nesant galimybės vienareikšmiškai nustatyti, ar atsakovas turi priešpriešinį vienarūšį reikalavimą ieškovo atžvilgiu, kurį prašoma įskaityti.

10Teismas, atsižvelgdamas į finansų maklerio įmonei įstatymu keliamus reikalavimus, t. y. bendro pobūdžio pareigą veikti sąžiningai klientų interesais, rūpestingai ir profesionaliai, geriausiomis klientui sąlygomis siekti gauti iš savo klientų informaciją apie jų finansinę būklę, investavimo patirtį ir pageidaujamų paslaugų tikslus, klientui pakankamai atskleisti atitinkamą esminę informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą, ir tokią informaciją pateikti pakankamai iš anksto, t. y. kad investuotojui užtektų laiko susipažinti su informacija ir priimti investicinį sprendimą (anksčiau galiojusio VPRĮ 24 straipsnis, šiuo metu galiojančio FPRĮ 22 straipsnis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. A492-1746/2012), padarė išvadą, kad atsakovas, teikdamas investicines paslaugas ieškovams, pažeidė teisės aktuose jam nustatytas pareigas, nes veikė interesų konflikto sąlygomis, apie tai tinkamai neinformavo ieškovų, nesuteikė jiems visos reikiamos informacijos, kurios pagrindu ieškovai galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, nesurinko informacijos apie investuotojo G. K. finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis, ir suteikė investavimo rekomendaciją neįsitikinęs siūlomos finansinės priemonės tinkamumu ieškovui.

11Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovams kilusios žalos.

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir sumažino ieškovui G. K. priteistinų nuostolių dydį iki 196 299,64 Lt (56 852,31 Eur), bylinėjimosi išlaidų – iki 6641 Lt (1923,37 Eur), V. T. priteistinų nuotolių dydį – iki 30 524,13 Lt (8840,40 Eur), bylinėjimosi išlaidų – iki 3593 Lt (1040,60 Eur), bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

13Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgdama į finansų rinkų teisės normų nuostatas, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo pareigos atskleisti informaciją vykdymo tinkamumą iki sandorių sudarymo ir padarė pagrįstą išvadą, kad ši pareiga nebuvo vykdoma tinkamai, o atsakovas, teikdamas investicines paslaugas ieškovams, pažeidė teisės aktuose jam nustatytas pareigas, t. y. veikė interesų konflikto sąlygomis, apie tai tinkamai neinformavo ieškovų, nesuteikė ieškovams visos reikiamos informacijos, kurios pagrindu ieškovai galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, nesurinko informacijos apie investuotojo finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis, ir suteikė investavimo rekomendaciją, neįsitikinęs siūlomos finansinės priemonės tinkamumu ieškovui.

14Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ne visais atvejais finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojus yra esminis, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės jam taikymo masto. Teismas konstatavo, kad šalys sutartyse aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, tarp jų kredito ir palūkanų mokėjimo tvarkos. Ieškovai nenuginčijo aplinkybės, kad, prieš sudarydami ginčo sutartis, jie turėjo laiko su jomis susipažinti, taip pat nepaneigė fakto, jog dėl sudaromų sandorių jie turėjo galimybę pasikonsultuoti su šios srities profesionalais, tačiau to nepadarė. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir vadovaudamasis CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostata, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju dėl žalos atsiradimo yra tiek ieškovų, tiek atsakovo kaltės, todėl yra pagrindas ieškovų patirtus nuostolius sumažinti per pusę, nes kiekvienos iš šalių padaryti pažeidimai pagal sunkumą vertintini labai panašiai, nors ir yra skirtingo pobūdžio.

15III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

16Kasaciniu skundu ieškovai G. K. ir V. T. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutarties dalį, kuria pripažinta, kad dėl žalos atsiradimo yra tiek ieškovų, tiek atsakovo kaltės, ir ieškovų patirti nuostoliai sumažinti per pusę, ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

17Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18Dėl CK 6.256 straipsnio 4 dalies nuostatų netinkamo taikymo (netaikymo). FPRĮ (2007 m. sausio 18 d. redakcija) 94 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad asmenys, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas Banką tik iš dalies kaltu dėl ieškovų patirtų nuostolių, nepagrįstai atsakovui netaikė griežtosios atsakomybės instituto. Vadovaujantis CK 6.248 straipsnio 1 dalimi, Banko kaltė yra preziumuojama. Be to, CK 6.256 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, jei jis neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją vykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymas ar sutartis nenumato ko kita. Kadangi verslininko atsakomybei (griežtosios atsakomybės institutui taikyti) užtenka trijų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei žalos nustatymo, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatinėjo ir vertino Banko kaltės buvimą ir jos dydį.

19Dėl FPRĮ 22 straipsnio nuostatų netinkamo aiškinimo ir taikymo. Ieškovai, skirtingai nei Bankas, nėra finansų rinkos profesionalai, todėl jiems nėra ir negali būti numatyta pareigų savarankiškai, savo iniciatyva rinkti informaciją arba atlikti profesionalo jau suteiktos informacijos pakartotinį, papildomą tikrinimą, kadangi už tikslios, teisingos ir patikimos informacijos suteikimą laiku ir tinkamai yra atsakingas būtent Bankas. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog investuotojų asmeninės savybės ar turima investavimo patirtis negali pakeisti finansų tarpininko pareigų pobūdžio ar jų apimties ir neprofesionaliajam investuotojui VPĮ (vėliau – FPRĮ) prasme negali būti taikomas profesionaliojo investuotojo režimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2014). Dėl šios priežasties laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino Banko ir praplėtė ieškovų pareigų apimtį, pažeisdamas CK 6.248 straipsnio 1 dalies ir 6.256 straipsnio 4 dalies ir FPRĮ 22 straipsnio reikalavimus.

20Asmuo, vykdydamas profesinę veiklą, įsipareigoja veikti pagal jo kvalifikacijai keliamų reikalavimų standartus. Dėl to specialistai, be bendro pobūdžio atsargumo pareigos, turi specifinių profesinių pareigų, t. y. jiems taikomi griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai. Todėl kiekvienu atveju, kai Bankas, kaip finansų srities profesionalas, netinkamai vykdo teisės aktų jam nustatytas pareigas jo klientų, neprofesionaliųjų investuotojų, atžvilgiu (pvz., nepateikia informacijos, į kurią atsižvelgę galėtų priimti jų investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą (plačiąja prasme), nepakankamai atskleidžia pasiūlytai finansinei priemonei būdingą riziką, veikia interesų konflikto sąlygomis, apie tai tinkamai neinformavęs, nesurenka informacijos apie investuotojo finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, suteikia investavimo rekomendaciją, neįsitikinęs siūlomos finansinės priemonės tinkamumu ir kt.) ir dėl to jo klientams padaroma žala, tokios žalos atsiradimas yra neteisėtas ir ji turi būti atlyginama visa apimtimi.

21Finansų tarpininko profesinis rūpestingumas reikalauja, kad valdydamas portfelį ir teikdamas kitas investicines paslaugas finansų tarpininkas elgtųsi su tokiu apdairumu, atidumu ir profesionalumu, koks yra būtinas finansų tarpininkų profesinėje veikloje, t. y. taip, kaip tikimasi iš kompetentingo, patyrusio ir kvalifikuoto finansininko, veikiančio atitinkamomis aplinkybėmis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad profesionalo veiksmų neteisėtumas gali pasireikšti nepakankamai atidžiu, nepakankamai rūpestingu profesinių pareigų atlikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005). Pažymėtina, kad visos FPRĮ 22 straipsnyje įtvirtintos Banko pareigos yra aktyvios: jis privalo garbingai, sąžiningai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasis teisės aktais jam nustatytų reikalavimų, o ne pasyviai stebėti (ar, kaip įvyko šioje situacijoje, netgi skatinti) neteisingą savo klientų elgesį, jų priimamus netinkamus (klientų interesų neatitinkančius) finansinius sprendimus. Nagrinėjamu atveju Bankas, siekdamas naudos sau, pasinaudojo savo kaip profesionalo padėtimi, suteikė ieškovams investavimo rekomendacijas, kurios neatitiko ieškovų finansinės padėties, jų žinių ir patirties. Tik Banko veiksmai (suteiktos investavimo rekomendacijos, aktyvus skatinimas ir įtaka įsigyti su akcijomis susietų obligacijų Banko skolintomis lėšomis), kurių neteisėtumą ir prieštaravimą FPRĮ 22 straipsnio nuostatoms konstatavo abiejų instancijų teismai, lėmė ieškovų apsisprendimą sudaryti sutartis dėl su akcijomis susietų obligacijų įsigijimo. Tokių neteisėtų veiksmų atlikimas bei profesinio rūpestingumo ir lojalumo pareigų pažeidimas patvirtina visišką Banko kaltę ir lemia jo civilinę atsakomybę visa apimtimi.

22Dėl CK 6.282 straipsnio 1 dalies taikymo. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Bylose, kuriose spręsta vadinamosios mišrios kaltės ir jos įtakos atlygintinos žalos dydžiui problema, išaiškinta, kad nukentėjusio asmens kaltė, priešingai žalos padariusio asmens kaltės prezumpcijai, nepreziumuojama, todėl ją turi įrodyti žalos padaręs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013, kt.). Nagrinėjamoje byloje jokių ieškovų kaltės įrodymų nėra, todėl, galiojant nukentėjusiojo asmens nekaltumo prezumpcijai, teismo išvada dėl dalinės ieškovų kaltės yra nepagrįsta ir neteisėta.

23Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad prieš sudarydami ginčo sutartis ieškovai turėjo laiko su jomis susipažinti, taip pat pasikonsultuoti su šios srities profesionalais, bet neatkreipė dėmesio, kad tokias konsultacijas ieškovams suteikė Bankas, tačiau tai padarė neišsamiai, netiksliai ir netinkamai, pažeisdamas ne tik profesinio rūpestingumo, bet ir lojalumo įsipareigojimus. Pareigos gauti papildomą nepriklausomo eksperto nuomonę teisės aktuose nenustatyta, skirtingai nei Banko pareigos veikti išimtinai kliento interesais. Todėl ieškovai negali būti pripažinti atsakingais dėl to, kad nekompetentingi Banko darbuotojai jiems suteikė netinkamas investavimo rekomendacijas, neįspėjo apie jiems gresiančią riziką ir neatliko kitų teisės aktuose numatytų pareigų. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad veiklos rizikos prisiėmimas reiškia, jog asmuo suvokia, kad tam tikri reiškiniai ir objektai nėra visiškai prognozuojami, tačiau sutinka prisiimti tam tikrus įsipareigojimus, nežinodamas tikslios jų baigties. Veiklos rizikos prisiėmimas dar nereiškia ieškovo kaltės dėl nagrinėjamos žalos jam atsiradimo, taip pat negali būti vertinama kaip aplinkybė, atleidžianti padariusį žalą asmenį nuo civilinės atsakomybės už neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-119/2005). Taigi net jei byloje būtų nustatyta, kad sudarydami ginčo sandorius ieškovai suvokė galimą jų rizikingumą (tačiau taip nebuvo, nes Bankas savo aktyviais veiksmais (per darbuotojus ir teikiamą viešąją informaciją) tikino priešingai – garantavo pelną ir tvirtino, kad investicijos yra visiškai saugios), toks jų veiklos rizikos prisiėmimas, atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimą, nesuponuoja jų kaltės dėl jiems atsiradusios žalos ir juo labiau nereiškia, kad jų ir Banko kaltės laipsnis vienodas.

24Atsiliepimu atsakovas AB DNB bankas su ieškovų kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

25Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

26Dėl CK 6.256 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo. CK 6.256 straipsnio 4 dalis taikoma tik sutartinių įsipareigojimų pažeidimo atveju, t. y. taikant sutartinę atsakomybę. Bylą nagrinėję teismai vertino Banko padarytus įstatymų pažeidimus, taigi, taikė deliktinę atsakomybę, todėl pirmiau nurodyta norma negali būti taikoma. Tai, kad ši norma taikoma sutartinės atsakomybės atvejais, patvirtina ir kasacinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2013). Sutartinių pažeidimų ieškovai procese neįrodinėjo, todėl tai negali būti kasacijos dalykas.

27Dėl CK 6.282 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovų nuostoliai atsirado dėl 2008 m. įvykusios pasaulinės finansų krizės, kurios objektyviai nei Bankas, nei ieškovai negalėjo numatyti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl žalos atsiradimo yra ieškovų kaltės, nes jie buvo nepakankamai rūpestingi: V. T. prisipažino, kad Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties 6.1 punktas, kuriame nurodoma, kad galima situacija, jog SASO išpirkimo metu po atlikto įskaitymo ieškovas liks skolingas Bankui ir privalės padengti skolą iš nuosavų lėšų, jam neužkliuvo, nes rizika buvo minimali, taip pat nepaneigė fakto, kad turėjo galimybę pasikonsultuoti su kitais specialistais, tačiau savarankiškai nusprendė šia galimybe nepasinaudoti, nors laiko buvo pakankamai. G. K. prisipažino, kad išsamiai su jam pateiktais dokumentais nebuvo susipažinęs, tačiau žinojo, kad sutartyse nėra nuostatų dėl garantuoto prieaugio. Akivaizdu, kad sutikdami sudaryti investavimo į SASO sandorius, ieškovai žinojo apie rizikas, tačiau jas ignoravo, elgėsi nerūpestingai, todėl teismas pagrįstai konstatavo jų kaltę.

28Ieškovai kasaciniame skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje 3K-7-119/2005, nes šios ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa: nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl FPRĮ nuostatų pažeidimo ir patirtų nuostolių atlyginimo, tuo ieškovų nurodytoje byloje buvo sprendžiami ne investavimo, o paskolos klausimai, kai žala atsirado dėl negaliojančiu pripažinto hipotekos sandorio.

29Taigi, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dėl žalos atsiradimo buvo pačių ieškovų kaltės, pagrįstai vadovavosi CK 6.282 straipsnio 1 dalimi ir turėjo teisę sumažinti ieškovams priteistinus nuostolius arba reikalavimą visai atmesti.

30Dėl FPRĮ 22 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas susiaurino FPRĮ 22 straipsnyje įtvirtintų Banko pareigų apimtį ir tuo pačiu nepagrįstai praplėtė ieškovų pareigų apimtį, nes teismas nenurodė, jog Bankas atkleidžiamas nuo pareigų vykdymo (priešingai, konstatavo šių pareigų pažeidimą). Teismas taip pat nenustatė papildomų pareigų ieškovams, nes tik konstatavo, jog jie pakankamai nesidomėjo sudaromais sandoriais.

31Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neprofesionaliojo investuotojo statusas suteikia papildoma apsaugą neprofesionaliesiems investuotojams, tačiau neeliminuoja bendrųjų kiekvieno asmens pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2014).

32Dėl kitų argumentų. Ieškovai nepagrįstai nurodo, kad jų apsisprendimą sudaryti sutartis lėmė išimtinai Banko darbuotoju suteikta informacija ir Banko platinta reklaminė medžiaga, nes byloje nėra rašytinių įrodymų, jog jiems buvo žadėtas garantuotas SASO prieaugis.

33Kasaciniu skundu atsakovas AB DNB bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutarties dalį, kuria ieškovų G. K. ir V. T. ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir ieškovams buvo priteista dalis jų patirtų nuostolių, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

34Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

35Dėl civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų (CK 6.246, 6.247 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu remiantis konstatuota Banko atsakomybė prieš ieškovus, t. y. skundžiamojoje nutartyje nėra nurodyta, kokia teisės norma vadovaujantis nuspręsta, jog Bankas yra atsakingas prieš ieškovus ir turi padengti net 50 proc. jų nuostolių.

36Teismas vadovavosi CK 6.282 straipsnio 1 dalimi ir nuostolius sumažino per pusę, tačiau konstatavo ieškovų, o ne Banko atsakomybę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad taikant civilinę atsakomybę būtina nustatyti jos sąlygų visetą: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), kaltę, kuri yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnis), žalą (CK 6.249 straipsnis) ir priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis).

37Dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl neteisėtų Banko veiksmų, nevertino Banko apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, neva Bankas atliko neteisėtus veiksmus, motyvavo netinkamu įrodymu vertinimu. Taigi, teismas privalėjo patikrinti faktinį ir teisinį apeliacinio skundo pagrindą, tačiau to nepadarė, taip pažeisdamas CPK 320 straipsnio 1 dalį.

38Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Bankas ieškovams garantavo SASO prieaugį, šią aplinkybę grįsdamas tik žodiniais ieškovų paaiškinimais, nevertindamas kitų byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina, jog tokių garantijų nebuvo. Ieškovai turėjo laiko susipažinti su baziniu prospektu, galutinėmis sąlygomis, sutarčių nuostatomis, todėl rizika patirti nuostolį jiems buvo aiški. Nevertindamas visų į bylą pateiktų įrodymų tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės ir savo išvadas grindė nevisapusišku įrodymų tyrimu ir vertinimu, o tai prieštarauja CPK 185 straipsnio nuostatoms.

39Dėl interesų konflikto nebuvimo. Bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino interesų konflikto nustatymo sąlygas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Kad būtų galima konstatuoti buvus interesų konfliktą, akivaizdu, jog turi egzistuoti Banko ir ieškovų interesų priešprieša, kurios nagrinėjamu atveju nebuvo. Bankas, kaip verslo subjektas, yra suinteresuotas savo klientų pasitenkinimu ir pelnu, kuris garantuoja, jog vienintelė Banko nauda – palūkanos – bus gautos be pretenzijų ir ginčų. Ieškovai pasiskolino iš Banko lėšų, už kurias įsigijo SASO, bet tai nereiškia, jog Bankas tapo suinteresuotas, kad ieškovai neuždirbtų. Faktas, kad už suteikiamą kreditą turi būti mokamos palūkanos, yra aiškus net menko išprusimo vartotojui ir tai per se nesukelia interesų konflikto. Teismų motyvas, kad Banko darbuotojai buvo suinteresuoti sudaryti Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis, nėra pagrįstas jokiais įrodymais, nes banko darbuotojos patvirtino jokių premijų už tai negavusios.

40Dėl informacijos apie ieškovo G. K. finansinę būklę ir investavimo tikslus surinkimo. Teismai konstatavo, kad buvo pažeista pareiga prieš sudarant sandorius surinkti informaciją apie ieškovą G. K., nors byloje yra užpildytas finansų testas, kuris patvirtina, jog tuo metu galiojusio VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatos buvo įvykdytos. Pažymėtina, kad šio testo pildymo dieną (2007 m. balandžio 19 d.) nebuvo įsigaliojęs FPRĮ, todėl reikalavimo informaciją rinkti popierinėje laikmenoje nebuvo. Bylą nagrinėję teismai nevertino užpildyto finansų testo, taip pažeisdami CPK 185 straipsnio nuostatas.

41Dėl tariamai netinkamų investavimo rekomendacijų ieškovui G. K. suteikimo. FPRĮ 3 straipsnio 12, dalies 13 dalies 5 punkto, 22 straipsnio 7 dalies sisteminis vertinimas parodo, kad investavimo rekomendacija yra atskira investicinė paslauga. Nagrinėjamu atveju ieškovui G. K. investavimo rekomendacijos, kaip jos suprantamos FPRĮ prasme, niekada nebuvo teikiamos, jis jų niekada neprašė, nes atėjo į Banką jau žinodamas, kad nori investuoti į SASO.

42Pažymėtina, kad ne bet koks bendravimas su klientais gali būti prilyginamas investavimo rekomendacijoms. Banko darbuotojų veiksmai suteikiant ieškovui informaciją apie investicinius produktus, laikytini bendro pobūdžio informacija, o ne investavimo rekomendacija., todėl bylą nagrinėję teisinai nepagrįstai nusprendė, jog bendro pobūdžio informacijos G. K. suteikimas yra laikytinas investavimo rekomendacija įsigyti SASO skolintomis lėšomis.

43Dėl priežastinio ryšio tarp Banko tariamai neteisėtų veiksmų ir ieškovų patirtų nuostolių nebuvimo. Pats apeliacinės instancijos teismas laikė, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojus yra pakankamai esmingas, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo masto, tačiau nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepasakė ir net neanalizavo, ar Banko veiksmai lėmė ieškovų nuostolius. Nevertinęs ir nenustatęs priežastinio ryšio tarp Banko tariamai neteisėtų veiksmų ir ieškovų patirtų nuostolių, apeliacinės instancijos teismas negalėjo konstatuoti Banko civilinės deliktinės atsakomybės. Ieškovų nuostolius nagrinėjamu atveju lėmė išimtinai 2008 m. rugsėjo mėn. kilusi pasaulinė finansų krizė, kurios šalys negalėjo numatyti, todėl Banko kaltės dėl ieškovų nuostolių nėra.

44Dėl ieškovų didelio neatsargumo. Net nustatęs Banko civilinės atsakomybės sąlygas, nagrinėjamu atveju teismas, remdamasis CK 6.282 straipsniu, privalėjo ne sumažinti ieškovas priteistinų nuostolių sumą, o jų reikalavimus atmesti, nes pats ieškovų veiksmus kvalifikavo kaip didelį jų neatsargumą. Ieškovai dar iki Sutarčių sudarymo suprato ir žinojo, kad egzistuoja rizika, jog SASO gali ir neuždirbti, todėl jiems gali tekti grąžinti palūkanas Bankui iš asmeninių lėšų ir patirti nuostolių, o tai pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį yra absoliutus pagrindas atleisti Banką nuo civilinės atsakomybės, net jei Banko civilinė atsakomybė visgi būtų konstatuota.

45 Dėl skundžiamos nutarties tendencingumo. Banko įsitikinimu, tokio sprendimo priėmimą lėmė ne konkrečios bylą nagrinėjusių teismų nustatytos aplinkybės, bet Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika visas investavimo į SASO bylas spręsti pagal vienodą šabloną, atsakomybę paskirstant investuotojams ir bankui per pusę. Taip teismas paneigia ne tik šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus bei padaro įrodinėjimo procesą iš esmės betiksliu. Tokiu būdu priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes priimdamas tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas neįgyvendina teisingumo, taip pažeisdamas Konstitucijos 109 straipsnį, CK 1.5 straipsnį. ir CPK 2, 6 straipsnius.

46Atsiliepimu ieškovai su atsakovo AB DNB bankas kasaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

47Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

48Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė deliktinės atsakomybės nuostatas, įtvirtintas CK 6.246-6.249 straipsniuose, 6.263 straipsnyje bei rėmėsi FPRĮ 94 straipsnio 2 punktu, nustatančiu, kad asmenys, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti padarytą žalą, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad jo civilinės atsakomybės pagrindas nebuvo nurodytas. Ieškovų įsitikinimu, Bankas prieš juos yra atsakingas tiek pagal deliktinės, tiek ir pagal sutartinės atsakomybės sąlygas, nes Banko neteisėti veiksmai buvo atlikti tiek iki Sutarčių sudarymo, tiek ir joms jau galiojant. Vien ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas detaliai nepasisakė dėl kiekvieno Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyto argumento, nereiškia, kad nutartis yra teisiškai nemotyvuota ar nepagrįsta. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas turi teisę detaliai nemotyvuodamas pritarti pirmosios instancijos teismo argumentams, jeigu pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tinkamai atskleidė bylos esmę.

49Tačiau teisė į apeliaciją jokiu būdu nereiškia suinteresuoto asmens teisės į apeliacinio skundo patenkinimą, todėl Banko tvirtinimas, kad Lietuvos apeliacinis teismas tariamai paneigė jo teisę į apeliaciją, yra visiškai nepagrįstas ir neatitinka tikrovės – Bankas pateikė apeliacinį skundą, jo apeliacinis skundas teismo buvo priimtas ir išnagrinėtas.

50Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl neteisėtų Banko veiksmų buvimo, kadangi Vilniaus apygardos teismas tinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo Banko neteisėtus veiksmus (padarytus teisės aktų pažeidimus). Apeliacinės instancijos teismas taip pat teisingai taikė CK 6.38 straipsnio 2 dalį, pagrįstai vadovavosi Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. finansinių priemonių rinkų direktyvą Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančio FPRĮ 13, 21, 22, 24 straipsnių nuostatomis, t. y. savo išvadą dėl neteisėtų Banko veiksmų buvimo pagrindė tiek pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tiek teisės aktų nuostatomis, tiek atitinkama teismų praktika. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės sutiko su Vertybinių popierių komisijos 2011 m. gruodžio 12 d. išvada Nr. 06-1206-(12.1-03), pateikta CPK 49 straipsnio pagrindu šioje byloje, ir su joje konstatuotais atsakovo neteisėtais veiksmais.

51Priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismo, kurio išvadoms pritarė, Lietuvos apeliacinis teismas, sprendime atliktas išsamus žodinių ir rašytinių įrodymų tyrimas bei vertinimas: įvertintos sutartys, Banko veiksmų tyrimą atlikusios Vertybinių popierių komisijos išvada, dr. T. J. P. (T. J. P.) ir A. P. mokslinės išvados (jų prieštaringumas), ginčo sandorių sudarymo aplinkybės, nurodytos tiek Banko darbuotojų ir ieškovų. Vien tai, kad teismas, pagal vidinį savo įsitikinimą įvertinęs visus nurodytus įrodymus, priėmė atsakovui nepalankią išvadą, jokiu būdu nereiškia, kad įrodymai šioje byloje buvo įvertinti netinkamai ar juo labiau kad jie visai nebuvo vertinti.

52Banko teiginiai, kad informacija ieškovams buvo pateikta pakankamai anksti, yra netikslūs. Net jei būtų pripažinta, kad ieškovai su baziniu prospektu buvo supažindinti tinkamai, ši aplinkybė neturėtų teisinės reikšmės, nes šiame prospekte nekalbama apie tai, kad obligacijos bus perkamos už paskolintas lėšas, įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Nors sandoriai ir su jais susiję veiksmai buvo sudaryti ne per vieną dieną, tačiau ieškovams visai nebuvo pateikiama reikšminga informacija, leidžianti tinkamai įvertinti siūlomo finansinio produkto tinkamumą, o pačios sutartys buvo pasirašomos paskubomis. Nekilnojamojo turto įkeitimas buvo atliekamas jau įgyvendinant pasirašytą sutartį, todėl neįrodo, kad Bankas tinkamai atskleidė riziką netekti įkeičiamo nekilnojamo turto sutarčių sudarymo metu, ir sudaro įspūdį, kad tai vienas iš sutarčių sudarymo formalumų, reikalingų sudarant sutartis.

53Bankui siūlant įsigyti SASO Banko skolintomis lėšomis, įkeičiant nekilnojamąjį turtą, buvo sukurtas naujas finansinis produktas (Strategija), kuris nebuvo aptartas baziniuose prospektuose ir galutinėse sąlygose ir nebuvo apibūdintos konkrečiai su Strategija susijusios rizikos. Vadinasi, net ir labai atidžiai analizuojant pateiktus dokumentus ir informaciją juose, informacijos apie rizikas tiesiog nebuvo įmanoma rasti, nes ji išvis nebuvo pateikta. Taigi Bankas baziniuose prospektuose ir galutinėse sąlygose nenurodė, kad, įsigydamas SASO skolintomis lėšomis ir susieto indekso reikšmei nukritus žemiau pradinės indekso reikšmės, investuotojas, nors ir atgautų visą investuotą sumą, bet patirtų realių nuostolių, t. y. privalėtų mokėti palūkanas už suteiktą paskolą.

54Bankas nepagrįstai teigia, kad jo ir ieškovų interesų konflikto nebuvo, nes pagal Finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo taisyklių, patvirtintų 2007 m. gegužės 17 d. Vertybinių popierių komisijos nutarimu Nr. 1K-17 (redakcija, galiojusi ginčo sutarčių sudarymo metu), nuostatas laikoma, jog egzistuoja interesų konfliktas, kai, pavyzdžiui, dėl teikiamų investicinių ar papildomų paslaugų arba dėl vykdomos investicinės veiklos ar kitų priežasčių finansų maklerio įmonė gali turėti finansinės naudos arba išvengti finansinių nuostolių kliento sąskaita (taisyklių 69.1 punktas) arba kai finansų maklerio įmonė klientui teikiamos paslaugos rezultatu arba kliento sąskaita sudaromo sandorio rezultatu yra suinteresuota kitaip nei tuo rezultatu yra suinteresuotas klientas (taisyklių 69.2 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovams buvo pasiūlyta įsigyti paties Banko leidžiamų obligacijų už Banko skolintas lėšas, kredito grąžinimo įvykdymą užtikrinant ieškovų turto įkeitimu Banko naudai. Tai iš esmės reiškia, kad Bankas užsitikrino sau naudą ir atsiribojo nuo bet kokios rizikos, visą ją perkeldamas ieškovams

55Bankas nepagrįstai teigia, kad informacija apie ieškovo G. K. finansinę būklę ir investavimo tikslus buvo surinkta, nes G. K. finansų teste pateikiama tik jo asmeninė informacija (vardas, pavardė, šeimyninė padėtis, kontaktiniai duomenys) ir su Banko siūlomų produktų poreikiu susijusi informacija. Turėdamas tik tokią informaciją apie ieškovą, atsakovas negalėjo tinkamai įvertinti siūlomos finansinės priemonės tinkamumo ieškovui. Vertybinių popierių rinkos įstatymo 24 straipsnio 3 dalies 4 punkto redakcija, galiojusi sandorių su G. K. sudarymo metu, nustatė tarpininkų pareigą siekti gauti iš kliento informaciją apie jo finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis, o Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų ir valdymo įmonių veiklos vidaus kontrolės organizavimo ir vykdymo taisyklių 6.3 punkte buvo nustatyta, kad Vidaus kontrolės sistema turi užtikrinti principo „pažink savo klientą“ įgyvendinimą (įskaitant klientų, jų atstovų tapatybės, atstovavimo pagrindo nustatymą; duomenų apie klientų finansinę padėtį, investavimo tikslus, patirtį, asmeninės nuosavybės faktą rinkimą ir pan.). Pažymėtina, kad G. K. pats nesirinko, į kokias konkrečiai SASO investuoti, tai už jį padarė Bankas, nes juos siejo pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai ir būtent Banko ir jo darbuotojų veiksmai (jų pateikiama nuomonė ir patarimai apie SASO skolintomis lėšomis pelningumą ir saugumą) nulėmė G. K. apsisprendimą įsigyti SASO skolintomis lėšomis.

56V. T., būdamas nepatyręs investuotojas ir saugodamas savo interesus, buvo suinteresuotas atskleisti visą informaciją, kad neturi patirties investuojant, tačiau Banko darbuotoja patarė jam pasirašyti atsisakymą teikti informaciją, kuris tariamai turėjo palengvinti visą investavimo procesą.

57Atsakovo tvirtinimą, esą Bankas neatliko neteisėtų veiksmų, paneigia tiek byloje surinkti įrodymai, tiek bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose dokumentuose išdėstyti teisiniai argumentai. Todėl Banko teiginys, kad joks priežastinis ryšys šioje byloje ir negalėjo būti nustatytas, neatitinka tikrovės. Ieškovai nekaltino Banko, kad jis dėl pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės neuždirbo SASO prieaugio, bet teigė, jog Bankas, platindamas SASO, suklaidino juos dėl esminių sutarčių sąlygų, nepaaiškino didelės SASO bei SASO skolintomis lėšomis rizikos ir kitų neigiamų pasekmių, veikė nerūpestingai, aplaidžiai bei nukrypo nuo Bankui teisės aktais taikomų pareigų ir veiklos standartų. Būtent dėl šių aplinkybių Bankas ir privalo atlyginti ieškovų patirtus nuostolius.

58Ieškovai sutinka, kad CK 6.282 straipsnis byloje buvo taikytas netinkamai, ir dėl to pasisakė savo kasaciniame skunde.

59Atsakovo teiginiai dėl teismo sprendimo tendencingumo yra nepagrįsti, nes jo nurodomos Lietuvos apeliacinio teismo nutartys buvo priimtos vėliau, todėl jose suformuotomis taisyklėmis šią bylą nagrinėjęs teismas objektyviai negalėjo vadovautis.

60Teisėjų kolegija

konstatuoja:

61IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

62Dėl banko neteisėtų veiksmų nustatymo

63Kasatorius AB DNB bankas savo kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl neteisėtų Banko veiksmų, nepatikrino faktinio ir teisinio apeliacinio skundo pagrindo, taip pažeisdamas CPK 320 straipsnio 1 dalį.

64Teisėjų kolegija sprendžia, kad su šiuo kasacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl neteisėtų Banko veiksmų buvimo, kadangi Vilniaus apygardos teismas tinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo Banko neteisėtus veiksmus (padarytus teisės aktų pažeidimus). Pirmosios instancijos teismo, kurio išvadoms pritarė Lietuvos apeliacinis teismas, sprendime atliktas išsamus žodinių ir rašytinių įrodymų tyrimas bei vertinimas: įvertintas sutarčių turinys, Banko veiksmų tyrimą atlikusios Vertybinių popierių komisijos išvada, dr. T. J. P. ir A. P. mokslinės išvados (jų prieštaringumas), ginčo sandorių sudarymo aplinkybės, nurodytos Banko darbuotojų ir ieškovų. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad apeliantas nepateikė pirmosios instancijos įrodymų vertinimą paneigiančių argumentų, todėl pirmosios instancijos išvadų nekartojo ir dėl jų plačiau nepasisakė. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. V. v. UAB „Žemprojektas, bylos Nr. 3K-3-536/2010; kt.). Dėl šių priežasčių kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino faktinio ir teisinio apeliacinio skundo pagrindo, pažeisdamas CPK 320 straipsnio 1 dalį, atmestinas.

65Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai sprendė, kad bankas pažeidė informavimo pareigą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai neprofesionaliesiems investuotojams bankas siūlo įsigyti SASO vertybinius popierius (su akcijomis susietas obligacijas) ne nuosavomis, o banko paskolintomis lėšomis, siūlomo investavimo produkto rizikos laipsnis pasikeičia, nes tokiu atveju tam, kad siūlomas investicinis produktas būtų pelningas, jo gaunama priemoka turi atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Šį skirtumą bankas turi aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliesiems investuotojams ir įspėti juos dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis įsigijimo rizikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014; kt.). Taigi teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadą, kad atsakovo pareiga aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, nagrinėjamu atveju reiškė atsakovo pareigą pateikti sisteminę informaciją apie riziką investuojant būtent skolintomis lėšomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-517/2014).

66Teismai sprendė, kad obligacijų pirkimo sutarties pasirašymas, kartu patvirtinant susipažinimą su prospektu, negali būti pripažintas tinkamu rizikos išaiškinimu investuotojui, pirmiausia dėl to, kad su investavimu skolintomis lėšomis susijusi rizika nebuvo aprašyta prospektuose bei galutinėse sąlygose, taip pat dėl to, kad supažindinimas su prospektu ir galutinėmis sąlygomis sandorių pasirašymo dieną nelaikytinas esminės informacijos pateikimu laiku. Taip pat pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, kad ieškovo V. T. atžvilgiu bankas turėjo pareigą suteikti informaciją apie finansinėms priemonėms būdingą riziką raštu, nes vadovaujantis Investicinių paslaugų teikimo taisyklių, patvirtintų Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 (redakcija, galiojusi sandorių su V. T. sudarymo metu), 33–34 punktų nuostatomis, finansų maklerio įmonė privalo pateikti klientams ir potencialiems klientams apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, atsižvelgdama į klientų kategoriją, kuriai klientas priskirtas (neprofesionalusis ar profesionalusis klientas), ir kitas aplinkybes. Įvertinę byloje pateiktus įrodymus, teismai tinkamai vertino, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog ieškovui V. T. buvo pateiktas nurodytus reikalavimus atitinkantis investavimo į SASO skolintomis lėšomis aprašymas.

67Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant byloje įrodymų, kad su prospektu ir galutinėmis sąlygomis ieškovas G. K. buvo supažindintas anksčiau nei sutarčių pasirašymo dieną, o ieškovui V. T. buvo pateiktas SASO įsigijimo skolintomis lėšomis būdingos rizikos aprašymas, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas informavimo pareigos ieškovų atžvilgiu tinkamai neįvykdė.

68Dėl mišrios kaltės normų taikymo

69Tarp atsakovo AB DNB banko ir ieškovų – jo klientų – yra susiklostę sutartiniai santykiai, tačiau ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai taikė atsakovui deliktinę atsakomybę, nes, teismų vertinimu, atsakovas pažeidė FPRĮ 22 straipsnyje tvirtintas pareigas. Sutartinei atsakomybei taikytino CK 6.256 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad jeigu sutarties vykdymas vienai iš šalių tuo pačiu yra ir profesinė veikla, ši šalis privalo vykdyti sutartį ir pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus.

70Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą grindė kasacinio teismo praktikoje pripažinta taisykle, kad kai investuotojo suklydimas nėra esminis sutarčiai nuginčyti skolinimo obligacijoms apmokėti sutartį pagal CK 1.90 straipsnį, jo teisės gali būti ginamos taikant nuostolių atlyginimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014). Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje kasacinės instancijos teismas sprendė, jog, galiojant šalių sudarytai sutarčiai, esant mišriai skolininko ir kreditoriaus kaltei nuostolių atlyginimas priteisiamas pagal sutartinės atsakomybės taisykles, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo atsakomybė turėtų kilti pagal deliktinės atsakomybės taisykles.

71Tokia išvada darytina ir iš CK 6.245 straipsnio 3 ir 4 dalių, kuriose teigiama, kad sutartinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, o deliktinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Šių teisės normų lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad nėra delikto, jeigu žala yra susijusi su sutartiniais santykiais. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija negalima. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje D. V. ir UAB „Trinapolis“ v. Nordea Bank Finland Plc, bylos Nr. 3K-3-520/2012).

72Ieškovai grindė savo reikalavimą FPRĮ 94 straipsnio 2 punkto nuostata, kad asmenys, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti padarytą žalą. Non cumul principas, įtvirtintas CK 6.245 straipsnio 4 dalyje, draudžia taikyti deliktinę civilinę atsakomybę tarp šalių esant sutartiniams santykiams, tačiau įtvirtina galimybę įstatymu nustatyti šios taisyklės išimtis. Nors bendriausiu požiūriu CK 6.245 straipsnio 4 dalis leidžia įstatymuose nustatyti deliktinę civilinę atsakomybę tarp šalių esant sutartiniams santykiams, FPRĮ 94 straipsnio 2 punktas nelaikytinas deliktinės atsakomybės norma, nes jame iš esmės tik abstrakčiai pasakoma, kad žala, atsiradusi dėl FPRĮ pažeidimo, turi būti atlyginta, bet nekonkretinamos žalos priteisimo sąlygos ir nenustatoma šių sąlygų sąveika tokiu būdu, kuris leistų teigti esant įstatymų leidėjo valią taikyti deliktinės civilinės atsakomybės nuostatas galiojant tarp šalių sudarytai sutarčiai. Svarbu pažymėti, kad pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Visa tai reiškia, kad neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė finansų tarpininkas – įstatymo ar sutarties, jo atsakomybė klientui laikytina sutartine.

73Kasatoriai G. K. ir V. T. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kad jie savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo, todėl yra pagrindas mažinti žalos atlyginimą priteistiną iš atsakovo AB DNB banko proporcingai ieškovų kaltei. Taip pat kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos tesimas nesilaikė kasacinio teismo praktikoje suformuotos taisyklės, kad nukentėjusio asmens kaltė, priešingai žalos padariusio asmens kaltės prezumpcijai, nepreziumuojama, todėl ją turi įrodyti žalos padaręs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. P. v. VĮ Anykščių miškų urėdija ir kt., bylos Nr. 3K-3-133/2013; kt.). Ieškovų teigimu, nagrinėjamoje byloje jokių jų kaltės įrodymų nėra, todėl, galiojant nukentėjusio asmens nekaltumo prezumpcijai, teismo išvada dėl dalinės ieškovų kaltės yra nepagrįsta ir neteisėta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad taisyklė, kuria remiasi kasatoriai, pagal kasacinio teismo praktiką taikoma tik sveikatos sužalojimo ir gyvybės atėmimo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013). Kadangi nagrinėjamoje byloje faktinis ir teisinis atsakomybės pagrindas nesutampa, nėra pagrindo vadovautis šiuo precedentu, todėl teismui nustačius faktinę aplinkybę, kad ieškovai savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo, jų kaltė galėjo būti preziumuojama.

74Šioje konkrečioje byloje faktinės aplinkybės yra tokios, kad ieškovai, galiojant sutartims su atsakovu, nusprendė ginti savo teises pagal deliktinės atsakomybės taisykles. CK 6.282 straipsnio, reglamentuojančio mišrios kaltės institutą taikant deliktinę atsakomybę, 1 dalyje nustatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Taigi, CK 6.282 straipsnio 1 dalyje, kaip teisingai nurodo ieškovai, nustatyta nuostolių sumažinimo galimybė tik esant nukentėjusio asmens dideliam neatsargumui. Tačiau bendrosios mišrios kaltės civilinėje atsakomybėje normos (CK 6.253 straipsnis 5 dalis, CK 6.248 straipsnio 4 dalis) nustato, kad pakanka paprasto kreditoriaus neatsargumo, kad jo patirti nuostoliai galėtų būti sumažinti proporcingai jo kaltei. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad žalą padaręs asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, jei nukentėjęs asmuo atliko veiksmus, dėl kurių jis pats kaltas ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai; CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, t. y. įtvirtinta galimybė mažinti nuostolių atlyginimą esant visoms kreditoriaus kaltės formoms.

75Taip pat ir sutartinės atsakomybės atveju taikomose CK normose, reglamentuojančiose mišrią kreditoriaus kaltę (CK 6.259 straipsnio 1 dalis, 6.206 straipsnis) nustatyta, kad skolininko atsakomybė gali būti mažinama proporcingai kreditoriaus kaltei, nepriklausomai nuo kaltės formos.

76Mišrios kaltės instituto tikslas taikant civilinę atsakomybę yra tas, kad asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, turi prisiimti nerūpestingo elgesio savo paties teisių atžvilgiu pasekmes. Nukentėjusiojo (kreditoriaus) kaltė gali pasireikšti tiek tyčiniais, tiek nerūpestingais veiksmais, o nuo kreditoriaus kaltės laipsnio priklauso nuostolių sumažinimo dydis konkrečioje byloje. Tais atvejais, kai kreditorius tyčia sukelia žalą sąlygojusį įvykį, jo reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas arba žalos atlyginimas reikšmingai sumažintas (pvz., CK 2.282 straipsnio 1 dalis). Jei nukentėjęs asmuo (kreditorius) buvo nerūpestingas, atlygintini nuostoliai mažintini proporcingai žalos dydžiui.

77Taigi, atsižvelgiant į ieškovų pasirinktą savo teisių gynimo būdą, šioje konkrečioje byloje taikytina ne CK 2.282 straipsnio 1 dalis (dėl didelio nukentėjusiojo neatsargumo) kaip pagrindas sumažinti priteistinus nuostolius ieškovams, bet bendroji civilinės atsakomybės taisyklė dėl paprasto nukentėjusiojo neatsargumo (CK 6.253 straipsnio 5 dalis, CK 6.248 straipsnio 4 dalis). Priešingas šių normų aiškinimas neatitiktų CK 1.5 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes neproporcingai pažeistų atsakovo teises – ieškovams pasirinkus savo reikalavimo teisiniu pagrindu deliktinę atsakomybę, atsakovas vienašališkai prarastų teisę į nuostolių sumažinimą dėl paprasto ieškovų neatsargumo, kuris būtų galimas pagal sutartinės atsakomybės taisykles.

78Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, tarp jų kredito ir palūkanų mokėjimo tvarkos. Teismas sprendė, kad sutarčių sudarymas vyko keliais etapais: pirmiausia turėjo būti atliktas ieškovams priklausančio turto vertinimas, nes tik nustatęs, kokia yra turto vertė, atsakovas galėjo pasiūlyti konkretų įsigyjamų obligacijų kiekį ir tuo pagrindu sudaryti sutartis, tada turėjo būti sudaryti hipotekos sandoriai, kuriais būtų įkeistas nekilnojamasis turtas, ir tik atlikus šias procedūras galėjo būti sudaromos ginčo sutartys. Visiems šiems veiksmams buvo skirta pakankamai laiko, tačiau ieškovai, nors ir nebūdami profesionalieji investuotojai (G. K. investavimo patirties iš viso neturėjo iki trečiojo sandorio sudarymo, o V. T. turėjo), tačiau turėdami verslininko patirties, nebuvo tiek atidūs ir rūpestingi, kad išsiaiškintų visas sudaromiems sandoriams reikšmingas aplinkybes, kurios galėjo turėti lemiamos įtakos priimant tokius investicinius sprendimus. Sutiktina su kasatorių G. K. ir V. T. kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytos jų elgesio faktinės aplinkybės negali būti vertinamos kaip didelis neatsargumas CK 2.282 straipsnio 1 dalies prasme, tačiau, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, kad ieškovams šioje byloje turėtų būti taikoma bendra civilinės atsakomybės taisyklė dėl mišrios kaltės (CK 6.253 straipsnio 5 dalis, CK 6.248 straipsnio 4 dalis), t. y. užtenka paprasto nukentėjusiojo nerūpestingumo, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai sumažino ieškovams priteistiną nuostolių sumą.

79Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

80Kasacinis teismas patyrė 10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus šalių kasacinius skundus, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą turėtų būti priteisiamos iš šalių lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis), t. y po 2,5 Eur iš ieškovų G. K. ir V. T. ir 5 Eur iš AB DNB banko. Atsižvelgiant į teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, pirmiau nurodytos išlaidos iš ieškovų nepriteistinos. Atmetus šalių kasacinius skundus, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

81Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

82Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio

8324 d. nutartį palikti nepakeistą.

84Priteisti iš AB DNB banko (duomenys neskelbtini) 5 (penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (įstaigos kodas – 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

85Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai G. K. ir V. T. kreipėsi į teismą prašydami priteisti iš atsakovo... 5. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovas G. K. su atsakovu 2007 m. gegužės 2, 4 ir... 6. Ieškovų nuomone, dėl neteisėtų atsakovo veiksmų G. K. buvo priverstas... 7. FPRĮ 94 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenys, pažeidę šį įstatymą,... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino... 10. Teismas, atsižvelgdamas į finansų maklerio įmonei įstatymu keliamus... 11. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo priežastinį ryšį tarp... 12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 13. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei... 14. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ne visais... 15. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai... 16. Kasaciniu skundu ieškovai G. K. ir V. T. prašo panaikinti Lietuvos... 17. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 18. Dėl CK 6.256 straipsnio 4 dalies nuostatų netinkamo taikymo (netaikymo).... 19. Dėl FPRĮ 22 straipsnio nuostatų netinkamo aiškinimo ir taikymo. Ieškovai,... 20. Asmuo, vykdydamas profesinę veiklą, įsipareigoja veikti pagal jo... 21. Finansų tarpininko profesinis rūpestingumas reikalauja, kad valdydamas... 22. Dėl CK 6.282 straipsnio 1 dalies taikymo. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje... 23. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad prieš sudarydami ginčo sutartis... 24. Atsiliepimu atsakovas AB DNB bankas su ieškovų kasaciniu skundu nesutinka,... 25. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:... 26. Dėl CK 6.256 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo. CK 6.256 straipsnio 4... 27. Dėl CK 6.282 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Pirmiausia... 28. Ieškovai kasaciniame skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo... 29. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dėl... 30. Dėl FPRĮ 22 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Ieškovai nepagrįstai teigia,... 31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neprofesionaliojo... 32. Dėl kitų argumentų. Ieškovai nepagrįstai nurodo, kad jų apsisprendimą... 33. Kasaciniu skundu atsakovas AB DNB bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio... 34. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 35. Dėl civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų (CK 6.246, 6.247... 36. Teismas vadovavosi CK 6.282 straipsnio 1 dalimi ir nuostolius sumažino per... 37. Dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismas,... 38. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad... 39. Dėl interesų konflikto nebuvimo. Bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino... 40. Dėl informacijos apie ieškovo G. K. finansinę būklę ir investavimo tikslus... 41. Dėl tariamai netinkamų investavimo rekomendacijų ieškovui G. K. suteikimo.... 42. Pažymėtina, kad ne bet koks bendravimas su klientais gali būti prilyginamas... 43. Dėl priežastinio ryšio tarp Banko tariamai neteisėtų veiksmų ir ieškovų... 44. Dėl ieškovų didelio neatsargumo. Net nustatęs Banko civilinės atsakomybės... 45. Dėl skundžiamos nutarties tendencingumo. Banko įsitikinimu, tokio sprendimo... 46. Atsiliepimu ieškovai su atsakovo AB DNB bankas kasaciniu skundu nesutinka ir... 47. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:... 48. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas... 49. Tačiau teisė į apeliaciją jokiu būdu nereiškia suinteresuoto asmens... 50. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pritarė pirmosios instancijos... 51. Priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismo, kurio išvadoms... 52. Banko teiginiai, kad informacija ieškovams buvo pateikta pakankamai anksti,... 53. Bankui siūlant įsigyti SASO Banko skolintomis lėšomis, įkeičiant... 54. Bankas nepagrįstai teigia, kad jo ir ieškovų interesų konflikto nebuvo, nes... 55. Bankas nepagrįstai teigia, kad informacija apie ieškovo G. K. finansinę... 56. V. T., būdamas nepatyręs investuotojas ir saugodamas savo interesus, buvo... 57. Atsakovo tvirtinimą, esą Bankas neatliko neteisėtų veiksmų, paneigia tiek... 58. Ieškovai sutinka, kad CK 6.282 straipsnis byloje buvo taikytas netinkamai, ir... 59. Atsakovo teiginiai dėl teismo sprendimo tendencingumo yra nepagrįsti, nes jo... 60. Teisėjų kolegija... 61. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 62. Dėl banko neteisėtų veiksmų nustatymo... 63. Kasatorius AB DNB bankas savo kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės... 64. Teisėjų kolegija sprendžia, kad su šiuo kasacinio skundo argumentu sutikti... 65. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai... 66. Teismai sprendė, kad obligacijų pirkimo sutarties pasirašymas, kartu... 67. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant byloje įrodymų, kad su prospektu ir... 68. Dėl mišrios kaltės normų taikymo... 69. Tarp atsakovo AB DNB banko ir ieškovų – jo klientų – yra susiklostę... 70. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą grindė... 71. Tokia išvada darytina ir iš CK 6.245 straipsnio 3 ir 4 dalių, kuriose... 72. Ieškovai grindė savo reikalavimą FPRĮ 94 straipsnio 2 punkto nuostata, kad... 73. Kasatoriai G. K. ir V. T. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo... 74. Šioje konkrečioje byloje faktinės aplinkybės yra tokios, kad ieškovai,... 75. Taip pat ir sutartinės atsakomybės atveju taikomose CK normose,... 76. Mišrios kaltės instituto tikslas taikant civilinę atsakomybę yra tas, kad... 77. Taigi, atsižvelgiant į ieškovų pasirinktą savo teisių gynimo būdą,... 78. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalys aiškiai ir... 79. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo... 80. Kasacinis teismas patyrė 10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių... 81. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 82. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014... 83. 24 d. nutartį palikti nepakeistą.... 84. Priteisti iš AB DNB banko (duomenys neskelbtini) 5 (penkis) Eur bylinėjimosi... 85. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...