Byla 3K-3-206/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės DNB banko ir ieškovo G. P. bei trečiojo asmens N. P. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DnB bankui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – N. P. ir G. J. J., bei pagal atsakovo akcinės bendrovės DNB banko priešieškinį ieškovui G. P. ir trečiajam asmeniui N. P. dėl palūkanų bei delspinigių priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Ieškovas G. P. kreipėsi į teismą, prašydamas CK 1.91 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo dienos: 2007 m. liepos 12 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2411-2007-322, kuria atsakovas suteikė ieškovui 2 550 597 eurų (8 806 700 Lt) kreditą obligacijoms apmokėti, nustatant 5,20 proc. palūkanų, mokamų kredito grąžinimo dieną, t. y. obligacijų išpirkimo dieną (2010 m. liepos 19 d.), normą, ir kurios įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas ieškovo bei trečiųjų asmenų N. P. ir G. J. J. nekilnojamasis turtas (toliau – Kredito sutartis); 2007 m. liepos 12 d. obligacijų pasirašymo sutartį (DnB NORD PASAULIS-26), pagal kurią ieškovas už 5 284 000 Lt įsigijo 52 840 vnt. obligacijų (emisijos pavadinimas – DnB NORD PASAULIS-26); 2007 m. liepos 12 d. obligacijų pasirašymo sutartį (DnB NORD KYLANČIOS RINKOS-3), pagal kurią ieškovas už 3 522 700 Lt įsigijo 35 227 vnt. obligacijų (emisijos pavadinimas – „DnB NORD KYLANČIOS RINKOS-3) (toliau – Obligacijų sutartys, be to, Kredito sutartis ir Obligacijų sutartys – ginčo sutartys); priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas.

6Ieškovas nurodė, kad suklaidintas atsakovo darbuotojos R. T. bei reklaminės medžiagos sudarė su atsakovu 2007 m. liepos 12 d. Kredito sutartį, be to, tą pačią dieną su atsakovu sudarė Obligacijų sutartis, kuriomis įsigytos obligacijos buvo apmokėtos lėšomis, gautomis pagal Kredito sutartį. Pasak ieškovo, jis buvo įtikintas, kad, sudarant Obligacijų sutartis, kurių vertė daugiau kaip 1 mln. eurų, garantuotas mažiausiai 6 proc. pelnas (prieaugis), jog ieškovas galėjo tikėtis gauti 15 proc. ar net didesnį pelną (prieaugį). Tačiau obligacijų išpirkimo dieną (2010 m. liepos 19-ąją) obligacijos pelno neuždirbo, o kredito grąžinimo dieną ieškovas buvo skolingas atsakovui 404 424,43 euro palūkanų pagal Kredito sutartį. Ieškovas yra neprofesionalus investuotojas, todėl atsakovas, siūlydamas ieškovui investavimo paslaugas, privalėjo elgtis ypač atidžiai, suteikti išsamias ir eiliniam vartotojui suprantamas investavimo rekomendacijas dėl siūlomų obligacijų, išaiškinti ieškovui investavimo tikslus, surinkti informaciją apie jo turimas investavimo žinias, finansinę būklę, įspėti apie rizikos laipsnį, kurį prisiima ieškovas, tačiau šių pareigų neatliko (Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 3 straipsnio 20 punktas, 22 straipsnio 1 dalis, 27–28 straipsniai; Vertybinių popierių rinkos įstatymo (toliau – VPRĮ) 24 straipsnio 3 dalis; CK 1.80, 6.38, 6.200 straipsniai, 6.246 straipsnio 1 dalis). Pasak ieškovo, atsakovas sąmoningai neatskleidė teisingos ir objektyvios informacijos apie obligacijų pelningumą, siekdamas, kad ieškovas sudarytų ginčo sutartis, nurodydamas, jog investavimas į obligacijas, susietas su akcijų indeksais, yra nerizikingas ir netgi labai pelningas; be to, ieškovui nebuvo paaiškinta, kad, investuodamas skolintomis lėšomis, jis gali likti skolingas atsakovui palūkanas pagal Kredito sutartį ir prarasti hipoteka įkeistą turtą.

7Atsakovas pareiškė priešieškinį ieškovui G. P. ir trečiajam asmeniui N. P., kuriuo prašė: solidariai priteisti iš G. P. ir N. P. 400 424,43 euro (1 382 585,40 Lt) palūkanų, 14 014,86 euro (48 390,51 Lt) delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo priešieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; lygiomis dalimis priteisti iš G. P. ir N. P. bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad ieškovas G. P. grąžino Kredito sutartimi suteiktą kreditą, bet nesumokėjo 400 424,43 euro palūkanų. Atsakovo teigimu, ieškovas Kredito sutartį sudarė šeimos interesais ir su sutuoktinės N. P. sutikimu, todėl iš šios sutarties kylančios prievolės yra bendra ieškovo ir trečiojo asmens N. P. prievolė, už kurią bendraskoliai atsako solidariai (CK 3.92, 3.109 straipsniai).

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu atmetė ieškovo G. P. ieškinį, o atsakovo AB DnB banko priešieškinį patenkino iš dalies: priteisė solidariai iš G. P. bei N. P. atsakovo naudai 250 000 Lt palūkanų, 2750 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo priešieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atmetė kitą priešieškinio dalį, t. y. dėl 1 132 585,4 Lt palūkanų ir 45 640,51 Lt delspinigių.

10Teismas ginčo sutartis vertino kompleksiškai, kaip vieną sudėtinį sandorį. Dėl atsakovo pasiūlyto naujo produkto (su akcijų indeksais susietos obligacijos) Vertybinių popierių komisija (toliau – VPK) yra atlikusi tyrimus ir priėmusi atsakovui nepalankius sprendimus, kurių dalis buvo panaikinta, o dėl kitos dalies sprendimų pagrįstumo dar vyksta teisminis nagrinėjimas, todėl spręsta, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis vien VPK atliktais tyrimais ir jų metu padarytų sprendimų išvadomis. Nurodyta, kad šių tyrimų objektas iš esmės buvo atsakovo veiksmų atitikties teisės aktams įvertinimas, tačiau atsakovas, būdamas stipresnioji šalis ir savo srities profesionalas, turėjo pareigą veikti maksimaliai sąžiningai kliento atžvilgiu, todėl nei VPRĮ 24 straipsnio, nei FPRĮ 22 straipsnio nuostatų taikymas nėra lemiamas, sprendžiant nagrinėjamą bylą pagal joje suformuluotą pagrindą ir dalyką – ginčijant sandorius, kaip sudarytus dėl apgaulės. Teismo nuomone, nors ieškovas yra neprofesionalus investuotojas, tačiau būtų neprotinga, nesąžininga ir neteisinga visus neprofesionalius investuotojus vertinti pagal vieną standartą ir daryti dėl jų visų standartines išvadas net ir panašių faktinių aplinkybių kontekste. Iš liudytojo T. R. parodymų matyti, kad asmenims, investavusiems dideles sumas, atsakovas rengė specialius susitikimus, kuriuose buvo aptariamos investavimo galimybės, eiga, perspektyvos. Po ginčo sutarčių sudarymo tokiuose susitikimuose dalyvavo ir ieškovas, kuriam, stebint nepalankias akcijų rinkos ir pasaulinės ekonomikos tendencijas, net buvo pasiūlyta pasinaudoti kita investavimo galimybe, tačiau ieškovas atsisakė šio pasiūlymo. Teismas nustatė, kad ieškovas yra buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas, „Litimpeks“ banko valdybos pirmininkas, taip pat ėjęs kitas pareigas su bankininkyste susijusiose institucijose, dirba Mykolo Romerio universiteto bankininkystės ir investicijų katedros lektoriumi. Dėl to nors ieškovas formaliai ir nebuvo laikomas profesionaliu investuotoju, tačiau jo išsilavinimas, darbo pobūdis bei patirtis sudaro pagrindą ieškovą vertinti iš esmės kaip profesionalų bankininką, kuris pats galėjo teikti rekomendacijas ar konsultacijas esminiais bankininkystės klausimais, o kaip investuotojas – žinoti bent esminę jam teiktiną banko informaciją ir reikalauti ją suteikti, jei ši informacija jam nepateikiama, suvokti bankų siūlomų produktų esmę, tai bylos aplinkybės vertintos ir išvados darytos, atsižvelgiant į ieškovo turimą aukštesnį suvokimo laipsnį, sudarant ginčo sutartis.

11Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovo veikla neatitiko teisės normų keliamų reikalavimų, buvo nukreipta nesąžiningai įtikinti ieškovą sudaryti sandorį ir būtent tai lėmė ieškovo apsisprendimą bei ginčo sutarčių sudarymą (CK 1.91 straipsnio 5 dalis). Pažymėta, kad ginčo sutartys negali būti vertinamos, kaip sudarytos dėl apgaulės, vien dėl to, jog ieškovui dėl pasaulio ekonomikos krizės atsirado neigiami šių sutarčių sudarymo padariniai. Iki obligacijų išpirkimo neįvykus globalinei ekonomikos krizei, būtų buvęs tikėtinas obligacijų pelningumas, todėl ginčo sutartys galėjo būti naudingos ne tik atsakovui, bet ir ieškovui, arba net pelningesnės ieškovui, nepaisant palūkanų pagal Kredito sutartį mokėjimo.

12Ginčo sutartys nebuvo sumanytos ir sudarytos tą pačią dieną, ieškovui buvo žinoma apie jo turto įkeitimo prievolę, o iš Kredito sutarties nuostatų ieškovas turėjo suprasti, kad galimos situacijos, jog ieškovas gali negauti už kreditą mokėtinas palūkanas viršijančio pelno bei patirti nuostolių dėl įsipareigojimo atsakovui mokėti palūkanas, todėl, teismo vertinimu, buvo pagrindas pripažinti, jog ginčo sutartimis ieškovas prisiėmė galimų nuostolių riziką. Dėl to konstatuota, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ir CK 1.90 straipsnio nuostatų.

13Teismas, spręsdamas dėl atsakovo priešieškinio, nustatė, kad Vertybinių popierių komisija

142011 m. liepos 28 d. sprendime dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-10, aptardama investavimą, įsigyjant su akcijų indeksais susietas obligacijas skolintomis lėšomis, įvertino atsakovo kreditą, kaip suteiktą „bene apskritai rizikingiausio įmanomo investicinio instrumento pirkimui“, jog ginčo sutartimis tik ieškovas prisiėmė tam tikrą riziką, o atsakovas bet kokios investavimo baigties atveju būtų gavęs garantuotas (ir realiai užtikrintas turto įkeitimu) Kredito sutartimi numatytas palūkanas už kredito suteikimą, ir konstatavo akivaizdžią sandorio šalių rizikos disproporciją atsakovo naudai. Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ne vien ieškovas, bet ir atsakovas turėtų prisiimti dalį sutarčių sudarymo rizikos, todėl iš dalies patenkino atsakovo priešieškinį ir priteisė dalį, t. y. 250 000 Lt palūkanų, ieškovo mokėtinų pagal Kredito sutartį. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi buvo uždrausta atsakovui vykdyti bet kokias teises ir pareigas pagal ginčo sutartis, tai delspinigiai skaičiuoti iki šios teismo nutarties priėmimo dienos, t. y. 2750 Lt. Teismas, įvertinęs Kredito sutarties 8.1.4 punkto nuostatas, kuriose nustatyta, kad prisiimtos prievolės neprieštarauja ieškovo šeimos interesams, bei atsižvelgęs į tai, jog ieškovo sutuoktinė N. P. dalyvavo įkeičiant atsakovui turtą, konstatavo, kad sutartis buvo sudaryta šeimos interesais, todėl tiek palūkanas, tiek delspinigius priteisė solidariai iš ieškovo G. P. ir trečiojo asmens N. P. atsakovo naudai (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 2–3 dalys).

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą nepakeistą.

16Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė aplinkybes, susijusias su ieškovo išsilavinimu ir patirtimi, kurių, be kita ko, ieškovas neginčijo, ir pagrįstai sprendė, jog šios aplinkybės nagrinėjamu atveju turi reikšmės, vertinant ginčo sutarčių sudarymo aplinkybes, nepaisant to, kad ieškovas ir nėra profesionalus investuotojas.

17Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodė, kad išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes bei įrodymus (tarp jų ginčo sutartis, atsakovo informacinius leidinius „Investavimas DNB NORD banke“ ir „DnB NORD su pasaulio akcijomis susietos obligacijos“, Obligacijų emisijų Nr. 3 ir Nr. 26 galutines sąlygas, Programos prospektą, VPK 2011 m. liepos 28 d. sprendimą dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-10, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus), bei atsižvelgęs į ieškovo išsilavinimą ir darbo patirtį, teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo teigti, kad dėl atsakovo veiksmų ieškovas nesuprato ginčo sandorių esmės bei rizikos ar buvo apgautas atsakovo (CK 1.91 straipsnio 1, 5 dalys, CPK 178, 183, 185 straipsniai).

18Nustatyta, kad ginčo sutartys buvo sudarytos ne iš karto, ne tą pačią dieną, kai ieškovas kreipėsi į atsakovo darbuotojus dėl obligacijų įsigijimo, bet vėliau (2007 m. liepos 12 d.), ieškovui susipažinus su prospektais ir įkeitus nekilnojamąjį turtą. Nustatyta, kad prieš pasirašydamas ginčo sutartis ieškovas jas perskaitė. Be to, atkreiptas dėmesys ir į tai, kad iš liudytojų R. T. bei T. R. parodymų teismo posėdžio metu, kurių ieškovas nepaneigė bylos nagrinėjimo metu, matyti, jog ieškovui, kuris buvo ne kartą atėjęs į banką, prieš sudarant ginčo sutartis, „buvo paaiškintas pats produktas, su juo susijusios rizikos“, kad R. T. jam sakė: jog „ieškovas gali ir nieko neuždirbti“, „jokių garantijų nėra“, „ieškovas investavo į patį rizikingiausią instrumentą“ ir negarantavo, kad obligacijos uždirbs ne mažiau kaip 6 proc. per metus. Obligacijų sutartyse, kurias sudarydamas, ieškovas patvirtino, kad yra susipažinęs su Programos prospektu, nurodyti įsigyjamų obligacijų emisijų pavadinimai (Obligacijų sutarčių 1.4, 1.13 punktai); Programos prospekte (kurį sudaro Bazinis prospektas, Registracijos dokumentas, Galutinės sąlygos ir visi šiuose dokumentuose nuorodos būdu inkorporuoti dokumentai) nurodyta, kad susieto prieaugio obligacijų išpirkimo kaina priklauso nuo susiejimo indekso pokyčio ir investavimo koeficiento, jog investuotojas (ieškovas) prisiima riziką dėl nepalankių svyravimų negauti susiejimo indekso priemokos (prieaugio) ir (arba) palūkanų, t. y. išpirkimo metu atgauti nominalią vertę, arba netgi prarasti dalį investicijos, jeigu obligacijos buvo įsigytos už didesnę negu nominalią kainą ir (arba) buvo sumokėtas obligacijų įsigijimo mokestis, o Galutinėse sąlygose nustatyta, jog ginčo obligacijų išpirkimo kainą sudaro nominali jų vertė bei susiejimo indekso prieaugis, ir konkrečiai nurodytos su akcijomis susietų obligacijų susiejimo indekso prieaugio sąlygos. Taigi, ieškovas žinojo (turėjo žinoti) bei suprato (turėjo suprasti), kad ginčo sutartimis įsigytos obligacijos yra susietos su akcijų indeksais, taip pat kad pagal Kredito sutartį jis prisiėmė įsipareigojimą sumokėti atsakovui šioje sutartyje nustatytas palūkanas. Dėl to, įvertinusi byloje pateiktus dokumentus, ieškovo išsilavinimą (aukštasis ekonominis) bei darbo (bankininkystės srityje) ir pedagoginę (finansų, ekonomikos ir bankininkystės srityse) patirtį ir kitas nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad yra pagrindas teigti, jog ieškovas turėjo suprasti, kad, investuodamas į ginčo obligacijas, jis rizikuoja, nes akcijų vertė galėjo pasikeisti (taip pat sumažėti), atitinkamai sumažėti ir ieškovo įsigytų obligacijų išpirkimo kaina.

19Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodė, kad nagrinėjamu atveju investuotojas (ieškovas) sutartimis prisiėmė riziką, o atsakovas bet kuriuo atveju gauna Kredito sutartyje numatytas palūkanas už kredito suteikimą, ir konstatavo sandorio šalių rizikos disproporciją atsakovo naudai, t. y. buvo įtvirtinta esminė šalių nelygybė, nustatyta CK 6.228 straipsnio 1 dalyje. Remiantis šalių sutartimis, akcijų vertės padidėjimo atveju obligacijų išpirkimo dieną atsakovas ieškovui būtų sumokėjęs obligacijų išpirkimo kainą (kurią sudarytų obligacijų nominali vertė ir susiejimo indekso prieaugis), o ieškovas būtų turėjęs grąžinti atsakovui kreditą, užtikrintą hipoteka, bei sumokėti Kredito sutartyje numatytas 5,20 proc. palūkanas, o akcijų vertės sumažėjimo atveju obligacijų išpirkimo dieną atsakovas ieškovui įsipareigojo sumokėti (ir sumokėjo) tik obligacijų nominalią vertę (nesant susiejimo indekso prieaugio), o ieškovas vis tiek turėjo grąžinti atsakovui kreditą ir sumokėti Kredito sutartyje numatytas 5,20 proc. palūkanas (Kredito sutarties 6.1 punktas, Obligacijų sutarčių 1.3 punktai). Taigi atsakovas užsitikrino, kad gaus 5,20 proc. palūkanas, nustatytas Kredito sutartyje, kurios įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, o ieškovas, sudarydamas ginčo sutartis, rizikavo negauti realios naudos arba net patirti nuostolių. Teismas, konstatavęs ginčo sutarčių šalių nelygybę, taip pat turėjo pagrindą įvertinti ir aplinkybę, susijusią su 2008 m. (po nurodytų sutarčių sudarymo) prasidėjusia pasaulio ekonomikos krize, dėl kurios obligacijų išpirkimo dieną pagal šias sutartis atsakovas buvo įgijęs pranašumą ieškovo atžvilgiu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, jog dalį nurodytos rizikos pagal ginčo sutartis privalo prisiimti ir atsakovas, dėl ko teisėtai ir pagrįstai priteisė dalį (250 000 Lt) palūkanų, ieškovo mokėtinų atsakovui pagal Kredito sutartį (CK 1.5, 6.870, 6.872 straipsniai).

20III. Kasaciniai skundai ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

21Kasaciniu skundu atsakovas AB DNB bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 6 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo dalį, kuria priešieškinis buvo patenkintas iš dalies ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti visiškai. Kasaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

  1. Dėl CK 6.228 straipsnio aiškinimo ir taikymo. CK 6.228 straipsnio paskirtis – ginti silpnesniąją sutarties šalį, kuri privalėjo sutikti su jai pasiūlytomis sutarties sąlygomis, tačiau vien buvimas silpnesniąja sutarties šalimi nėra pakankamas pagrindas taikyti šią normą, nes tam turi būti įrodytos visos šio straipsnio taikymo sąlygos. Teismai šios normos pagrindu sumažindami priteistinas palūkanas neanalizavo šio straipsnio taikymo sąlygų buvimo nagrinėjamu atveju. Teismai nevertino, ar šalių nelygybė buvo esminė ir nepateisinama, ar Sutarčių sudarymo metu Kreditavimo sutarties sąlyga, įtvirtinanti palūkanų dydį, nepagrįstai suteikė bankui perdėtą pranašumą, ar bankas nesąžiningai pasinaudojo ieškovo priklausomumu, ekonominiais sunkumais, jo tariamu neinformuotumu ir neatidėliotinais poreikiais, ar Sutarčių prigimtis ir tikslas patvirtina, kad esminė šalių nelygybė iš tikrųjų egzistavo, ar Kreditavimo sutarties sąlyga, įtvirtinanti palūkanų normą, buvo nesąžininga ir neatitiko protingos verslo praktikos kriterijų ir kt. Kiti protingi ir apdairūs asmenys tokiomis pat sąlygomis, kokiomis sandorius sudarė ieškovas, ne tik būtų sudarę, bet ir realiai sudarė investavimo į SASO skolintomis lėšomis sandorius ir ne visi neuždirbę investuotojai juos ginčija. Sutartis gali būti pakeista vadovaujantis CK 6.228 straipsniu, kai šalys laikosi CK 6.223 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos ikiteisminės sutarties pakeitimo tvarkos, o nagrinėjamu atveju šios tvarkos nebuvo laikytasi. Teismai esminę šalių nelygybę susiejo su ekonomine krize ir jos nulemtais padariniais. Tai nepriklausė nei nuo banko, nei nuo ieškovo valios, todėl bankas negalėjo šios aplinkybės nesąžiningai panaudoti prieš ieškovą ir taip iškreipti sutartinių teisių ir pareigų pusiausvyrą, nes Kreditavimo sutarties sudarymo dieną nė vienai šaliai nebuvo žinoma apie įvyksiančią pasaulinę finansų krizę, jos trukmę ir poveikį ieškovo įsigytoms obligacijoms. Esminė ieškovo ir banko nelygybė nepagrįstai sieta su aplinkybe, kad nepriklausomai nuo situacijos rinkoje bankas užsitikrino palūkanų gavimą, nors ieškovas rizikavo negauti realios naudos ar net patirti nuostolių. Toks teismų išaiškinimas yra nelogiškas ir prieštarauja investavimo sandorio esmei – investuotojas visada rizikuoja neuždirbti ar net patirti nuostolių, nes tai ir yra investavimo (rizikos) sandorio esmė (CK 6.160 straipsnio 3 dalis). Esminės šalių nelygybės institutas negali būti taikomas investavimo (rizikos) sandoriams siekiant eliminuoti šių sandorių riziką, nes tokiu būdu investavimo sandoris tampa nerizikingu – ieškovas prisiėmė riziką, būdingą investavimo sandoriui ir kartu investavimo sandoriui būdingą galimybę uždirbti, bankas – riziką, būdingą kreditavimo sandoriui ir atitinkamą galimybę iš tokio sandorio uždirbti. Įsigydamas SASO skolintomis lėšomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą ieškovas iš anksto žinojo galimą nuostolio dydį (palūkanų už kreditą suma) ir priėmė atitinkamą sprendimą mainais į galimą neriboto dydžio grąžą. Banko rizikos pobūdis yra kitoks nei investuotojo, nes šiuo atveju kitoks yra ir banko galimos grąžos dydis – jis įgijo ribotą galimybę uždirbti (palūkanų už ieškovui suteiktą kreditą suma), tačiau prisiėmė neribotą riziką išmokėti ieškovui SASO prieaugį. Siekdamas minimizuoti šią savo neribotą riziką, bankas sudarė apsidraudimo (opcionus) sandorius kartu sumažindamas ir savo tikėtiną pelną (apsidraudimo (opciono) sandorių verte). Banko galimybė reinvestuoti ieškovo lėšas, sumokėtas įsigyjant SASO, negali būti vertinama kaip banko galimybė papildomai uždirbti iš ginčo sandorių, nes, laikantis tokios pozicijos, tektų pripažinti, kad ir ieškovas įgijo papildomą galimybę uždirbti iš ginčo sandorių reinvestuojant iš sandorių gautą pelną (jei toks būtų), kas būtų ne tik pernelyg nutolę, bet ir nelogiška. Banko riziką sudarė pareiga išmokėti SASO ieškovui prieaugį, kuris galėjo gerokai viršyti iš Kreditavimo sutarties gautinų palūkanų sumą, rizika, kad antroji tarpbankinėje rinkoje sudaryto opciono sandorio šalis gali neišmokėti bankui sumos, atitinkančios ieškovui mokėtiną SASO prieaugį (tokiu atveju bankas turėtų išmokėti SASO prieaugį ieškovui iš savo lėšų), ieškovo nemokumo rizika bei rizika, kad jis nesumokės palūkanų pagal Kreditavimo sutartį, o įkeisto turto vertės nepakaks tokioms palūkanoms išieškoti. Esminė šalių nelygybė, priešingai vienai esminių jos sąlygų – esminė nelygybė privalo egzistuoti sutarties sudarymo metu, nustatyta ne pagal situaciją susitarimų sudarymo metu, o pagal sandorio padarinius (akcijų rinkos krito, todėl ieškovas neuždirbo). Be to, CK 6.228 straipsnis gali būti taikomas tik tuo atveju, kai yra pareikštas ginčo šalies prašymas pakeisti sutartį, nes teismas už ieškovą negali formuoti ieškinio reikalavimų (dalyko) ir jo faktinio pagrindo, o šiuo atveju tokio prašymo nebuvo. Kreditavimo sutarties sąlygas, kurios įtvirtino banko teisę į palūkanas už ieškovui suteiktą kreditą, teismas laikė neva įtvirtinančiomis esminę šalių nelygybę, tačiau jos niekaip negali būti taip vertinamos, nes Kreditavimo sutarties prigimtis lemia jos atlygintinumą, todėl ir yra nustatomos palūkanos (CK 6.37, 6.881, 6.872 straipsniai). Bankas suteikdamas kreditą turėjo teisę nustatyti ir reikalauti metinių palūkanų, o net jei to nebūtų padaręs Kreditavimo sutartimi – turėtų teisę reikalauti iš ieškovo palūkanų, kurių dydis būtų nustatytas pagal Sutarčių pasirašymo metu komercinių bankų siūlytą vidutinę metinę palūkanų normą. Kreditavimo sutarties sudarymo metu vidutinė Lietuvos komercinių bankų siūlyta palūkanų norma buvo 5,45 proc., todėl Kreditavimo sutartimi nustatytos 5,20 proc. metinės palūkanos buvo netgi mažesnės nei tuo metu komercinių bankų siūlyta metinė palūkanų norma. Kompleksinis Kreditavimo ir Obligacijų pasirašymo sutarčių vertinimas taip pat neeliminuoja Kreditavimo sutarties atlygintinumo. Palūkanos už naudojimąsi kreditu gali būti mažinamos tik tuo atveju, jei jos yra akivaizdžiai neprotingai didelės, nes tik neprotingai didelės (lupikiškos) palūkanos praranda savo kaip mokėjimo už naudojimąsi kreditoriaus pinigais funkciją. Palūkanų dydis, kurį de facto nustatė teismai nagrinėjamoje byloje, t. y. sumažino 5,20 proc. metines palūkanas iki 0,94 proc., prieštarauja elementariai verslo logikai ir verslo praktikai, dėl ko laikytinas neadekvačių neteisingu, nesąžiningu bei neprotingu. Neaišku, ar CK 6.228 straipsnis, kuris nagrinėjamos bylos atveju taikytas kaip teisinių santykių pakeitimo būdas (CK 1.138 straipsnio 5 punktas), be atskiro ieškovo prašymo (t. y. teismo iniciatyva) galėjo būti taikomas prieš banko reikalavimą priteisti iš bendraskolių pagal Kreditavimo sutartį mokėtinas palūkanas, kuris savo prigimtimi yra reikalavimas įvykdyti prievolę natūra. Reikalavimai įvykdyti prievolę natūra ir pakeisti teisinius santykius yra atskiri ir savarankiški pažeistų teisių gynimo būdai, kuriems įgyvendinti būtinas savarankiškas ginčo šalies prašymas ir skirtingų sąlygų įrodinėjimas.
  2. Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą ir teisės į teisingą teismo procesą užtikrinimo. Teismai sumažino banko prašytas priteisti palūkanas 81,92 proc., o delspinigius net 94,32 proc., tačiau nė vienas iš jų nepagrindė, kodėl taikė būtent tokią Kreditavimo sutarties sąlygos keitimo proporciją ir ar ji atitinka sąžiningus protingos verslo praktikos reikalavimus. Lieka neaišku, kaip nagrinėjamoje byloje pasireiškė bendrųjų teisės principų pažeidimas, ar tikrai tokia Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo proporcija eliminavo tariamai egzistavusią nelygybę tarp banko ir ieškovo, o gal priešingai –sukūrė atvirkštinę šalių nelygybę, kai banko teisės yra neproporcingai pažeidžiamos. Teismai, pakeisdami ieškovo pasirinktą jo tariamai pažeistų teisių gynybos būdą į tokį, kurio taikymo sąlygų nė viena iš ginčo šalių neįrodinėjo, ne tik išėjo už ieškinio, priešieškinio ir apeliacinių skundų (CPK 135, 320 straipsniai) ribų, bet ir paneigė šalių lygiateisiškumo, rungimosi (CPK 12, 17 straipsniai) principus, nes joms neužtikrino lygių galimybių įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus. Priešingai, teismai visiškai atleido ieškovą nuo pareigos įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias jo reikalavimus, o bankui užkirto kelią atsikirsti į teismo taikytą ieškovo teisių gynimo būdą. Banko įsitikinimu, taip teismai iš esmės pažeidė asmens teisę į teisingą teismo procesą.

22Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas G. P. ir trečiasis asmuo N. P. prašo atsakovo AB DNB banko kasacinį skundą atmesti. Procesiniame dokumente nurodomi šie argumentai:

  1. Dėl CK 6.228 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Teismas, kilus šalių ginčui dėl sutarties negaliojimo tuo pagrindu, kad pasinaudojus šalies neinformuotumu (suklaidinus šalį dėl sandorių esmės ir rizikos) sutartimi buvo įtvirtinta esminė šalių nelygybė, nustatęs sutarties prieštaravimą teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei gerai moralei, turi teisę pakeisti sutartį ar atskiras jos sąlygas ir ex officio išlyginti pusiausvyrą tarp šalių. Ieškovo ieškinys laikytinas pranešimu apie ginčijamų sutarčių atsisakymą ir jam netaikomos CK 6.223 straipsnio nuostatos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas atsisakė ginčijamų sutarčių, bankas su tuo pateikė priešieškinį dėl piniginių prievolių pagal sutartį įvykdymo, o ieškovas gindamasis nuo pareikšto priešieškinio rėmėsi esmine šalių nelygybe, pasireiškusia akivaizdžia šalių rizikos disproporcija banko naudai, todėl teismai turėjo teisę ir pagrįstai taikė CK 6.228 straipsnio nuostatas. Ieškovas, būdamas neprofesionalus klientas (vartotojas), sudarytomis ginčo sutartimis įsigijo 8,8 mln. Lt vertės SASO už banko tam tikslui pasiskolintus 8,8 mln. Lt, įkeičiant ne tik savo ir sutuoktinės, bet ir sutuoktinės motinos turimą nekilnojamąjį turtą. Šiuo atveju egzistuojanti šalių nelygybė yra esminė, nes akcijų kritimo atveju investavimo strategija gali nieko neuždirbti, ir visa rizika teks tik neprofesionaliam klientui, t. y. rizikuoja likti skolingas bankui daugiau kaip 1,13 mln. Lt kredito palūkanų ir prarasti bankui įkeistą turtą, kai bankas neprisiima jokios akcijų indeksų kritimo rizikos ir bet kokiu atveju gauna garantuotą naudą. Teismai pagrįstai konstatavo rizikos disproporciją banko naudai, nes jo sukurta investavimo strategija, vertinant kaip visumą, bet kokiu atveju visada yra naudinga tik bankui. Priešingai nei bando įrodyti kasatorius, rizikos disproporcijos negalima paneigti lyginant nepriklausomai nuo rinkos svyravimų garantuotai banko gaunamas palūkanas su absoliučiai negarantuotu ieškovui žadėtu obligacijų prieaugiu bei rizika prarasti įkeistą nekilnojamąjį turtą. Bankas nepriklausomai nuo bet kokių akcijų indeksų svyravimų užsitikrino garantuotas 15,6 proc. palūkanas nuo daugiau kaip 8,8 mln. Lt, galimą naudą iš tų pačių 8,8 mln. Lt perskolinimo (multiplikavimo) kitiems banko klientams. Dėl kitos sandorio šalies ar trečiųjų asmenų nemokumo ar prievolių neįvykdymo riziką prisiėmė ne tik bankas, bet ir ieškovas. Be to, banko galimybių išieškoti iš įkeisto turto sumažėjimas nelaikytinas ginčijamiems sandoriams būdinga rizika, nes tai yra įprastinė banko veiklos rizika. Sandorių atsisakymas ir priešieškinio reikalavimai yra ginčijami ne todėl, kad sandoriai dėl ekonominės krizės topo nuostolingi, bet todėl, jog ginčo sandorių sudarymo metu ieškovui nebuvo atskleista iš šių sandorių kylanti rizika, kuri akcijų kritimo atveju tenka išimtinai vartotojui. Kasatoriaus nurodomos aplinkybės, įvykusios po ginčo sutarčių sudarymo, neturėjo įtakos ginčijamų sutarčių sudarymo metu įtvirtintai šalių prisiimamos rizikos disproporcijai. Aplinkybės, kad po ginčo sutarčių sudarymo ieškovui tapo žinoma banko apgaulė (suklaidinimas) ir akivaizdi šalims tenkančios rizikos disproporcija, nesudaro prielaidų teigti, jog neegzistavo esminės šalių nelygybės sandorių sudarymo metu. CK 6.228 straipsnio 1 dalyje nustatytos ne būtinos, o alternatyvios šios normos taikymo sąlygos. Taigi nustačius, kad viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis yra silpnesnė, mažiau informuota, nepatyrusi ir pan., galima taikyti CK 6.228 straipsnio nuostatas. Ta aplinkybė, kad teismas atmetė ieškovo ieškinį dėl ginčijamų sandorių negaliojimo, CK 1.91 straipsnis savaime nepaneigia būtinybės tirti ir vertinti sutarties sąlygas pagal geros moralės, lygiateisiškumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Nors teismai ir nenurodė tikslios byloje nustatytų faktų teisinės kvalifikacijos pagal CK 6.228 straipsnio taikymo sąlygas, tačiau, nepaisant to, priėmė pagrįstą, teisėtą ir pakankamai motyvuotą sprendimą, todėl jį naikinti nėra pagrindo.
  2. Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą ir teisės į teisingą teismo procesą užtikrinimo. Ieškovas ieškiniu atsisakė ginčijamų sutarčių, prašydamas jas pripažinti negaliojančiomis, kaip sudarytas dėl banko apgaulės, neatskleidžiant esminės informacijos apie ginčijamų sandorių esmę ir riziką bei rizikos disproporciją banko naudai. Byloje ieškovas iš esmės savo reikalavimą ir atsikirtimus į banko priešieškinį grindė ne tik CK 1.91 straipsnio, bet ir 6.228 straipsnio pagrindu, t. y. atsisakydamas ginčijamų sutarčių, kurias šis sudarė bankui nesąžiningai pasinaudojus ieškovo, kaip silpnesniosios šalies (vartotojo), nepatyrimu atitinkamų investicinių sandorių sudarymo srityje bei neinformuotumu apie ginčijamų sandorių riziką ir jos pasiskirstymą tarp šalių.

23Kasaciniu skundu ieškovas G. P. ir trečiasis asmuo N. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Procesiniame dokumente nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

  1. Dėl neprofesionaliam klientui teikiamos apsaugos apimties. Teismai, atsižvelgę į ieškovo turimą išsilavinimą ir profesinę patirtį, prilygino jį profesionaliam klientui, kuriam bankas neva pagrįstai galėjo neteikti išsamios informacijos apie sudaromas ginčijamas sutartis, jų esmę ir riziką ar suteikti šios informacijos mažiau bei neprivalėjo surinkti informacijos apie ieškovą, nepaisant to, kad FPRĮ nenustato neprofesionalių investuotojų ir jiems privalomos suteikti informacijos apimties skirstymo priklausomai nuo to, ar neprofesionalus investuotojas turi ekonominį išsilavinimą ar ne. Asmuo, turėdamas ekonomikos išsilavinimą ar darbo banke patirtį, vien tuo pagrindu negauna maklerio licencijos (FPRĮ 14 straipsnis) ir nėra savaime pripažįstamas profesionaliu investuotoju. Teismai byloje taip pat nenurodė aplinkybių, kurios remiantis FPRĮ reikalavimais leistų ieškovą prilyginti profesionaliam klientui. Asmens įgytas ekonominis išsilavinimas, po ginčo sandorių sudarymo vykdyta, su investavimu ir investavimo teorija nesusijusi, pedagoginė veikla ar darbas banke nėra FPRĮ nustatytos kaip aplinkybės, leidžiančios neprofesionaliam klientui taikyti siauresnės apimties apsaugą. Kliento priskyrimas profesionaliam ar neprofesionaliam klientui nėra savitikslis, nes FPRĮ nustato skirtingos apimties interesų apsaugą, priklausomai nuo kliento statuso (FPRĮ 27 straipsnio 3 dalis, 28 straipsnio 2 dalis). Teismai tinkamai neįvertino ir neištyrė bylos medžiagos, patvirtinančios, kad ieškovas darbo bankų sektoriuje dirbo iki 1999 m., bei atitinkamu laikotarpiu buvo atsakingas už bendras administracines ir banko valdymo funkcijas, o ne specializuotas, konkrečių specialių žinių reikalaujančias veiklas, taip pat neįvertino aplinkybės, jog šiuo laikotarpiu Lietuvoje nebuvo prekiaujama su akcijomis susietomis obligacijomis ar panašiomis finansinėmis priemonėmis.
  2. Dėl banko pareigos suteikti informaciją ir įrodinėjimo aiškinimo ir taikymo. Teismai vien tik ginčijamų sutarčių pateikimą pasirašyti pripažino tinkamu banko pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti neprofesionaliam klientui visą reikiamą informaciją apie investavimo strategiją įvykdymu bei FPRĮ 22 straipsnyje įtvirtintų pareigų įvykdymo aplinkybių įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui. Pareiga atskleisti riziką neprofesionaliam klientui negali būti laikoma tinkamai įgyvendinta vien pateikiant sutartyje nuorodą į kitą viešai skelbiamą dokumentą, ypač jeigu tokiuose skelbiamuose dokumentuose yra pateikta neprofesionaliems klientams svarbi informacija. Remiantis FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 2 punkto nuostatomis atsakovas turėjo imperatyviąją pareigą aiškiai ir suprantamai suteikti ieškovui visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu ieškovas būtų galėjęs suprasti banko siūlomos investavimo strategijos esmę bei jai būdingą riziką. Šios pareigos tinkamu įgyvendinimu negali būti laikomas vien SASO galutinių sąlygų ir bazinio prospekto parengimas ir viešas paskelbimas bei sutarčių pateikimas neprofesionaliam klientui pasirašyti ar fragmentuotos ir nevienareikšmės informacijos pateikimas keliuose didelės apimties ir sudėtinguose dokumentuose. Be to, ginčo sutartyse nebuvo jokios informacijos apie investavimo strategijos riziką, jos pasiskirstymo tarp šalių proporcijas, investavimo strategijos veikimo mechanizmą, esmę ir pan. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2010 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 10-70 yra pripažinusi, kad atsakovo standartinėse obligacijų pasirašymo sutartyse (1.13 punktas) įtvirtinta nuostata „<...>Investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Programos prospektu <...>“ prieštarauja imperatyviajai CK 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punkto normai. FPRĮ nuostatose įtvirtinta pareiga užtikrinti, kad neprofesionaliam klientui teikiama informacija būtų išsami, aiški ir neklaidinanti. Teismai tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų, kad atsakovas, siūlydamas įsigyti SASO, reklaminiuose leidiniuose akcentavo išimtinai teigiamus rodiklius. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad R. T. informavo ieškovą, jog jis gali nieko neuždirbti ir jokio garantuoto prieaugio nėra. Nagrinėjamu atveju aiškinant FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos atskleisti informaciją turinį bei nustatant šios pareigos pažeidimą buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriau teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartyje Nr. 3K-3-381/2013 pateiktų išaiškinimų. Bankas taip pat pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą surinkti informaciją apie neprofesionalų klientą, nes apie ieškovo investavimo patirtį, finansinę padėtį ir tikslus informacija nebuvo renkama. Tik išsiaiškinus, kokia yra neprofesionalaus kliento patirtis ir žinios investavimo srityje, investicines paslaugas teikiantis asmuo sužino, ar neprofesionalus klientas apskritai supranta ir gali suprasti parduodamos investicinės priemonės esmę ir riziką.
  3. Dėl CK 1.90 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Ieškovas apgaulės (suklaidinimo) faktą grindė tuo, kad ginčo sandorių sudarymo metu ieškovui, pažeidžiant FPRĮ 22 straipsnio nuostatas, nebuvo atskleista iš ginčijamų sutarčių kylanti rizika, buvo garantuotas ginčijamų sandorių pelningumas ir saugumas, net neužsimenant, jog egzistuoja tikimybė dėl sudaromų sandorių patirti nuostolį. Vien sudaromo sandorio pobūdis (investavimo sandoris) negali būti pagrindas aiškinti, kad ieškovas suprato iš sudaromų sandorių kylančios riziką ir atitinkamai prarado teisę šiuos sandorius ginčyti. Šiuo atveju teismai nevertino imperatyviųjų FPRĮ nuostatų pažeidimo įtakos asmens supratimo bei suvokimo susiformavimui apie ketinamų sudaryti ginčijamų sutarčių esmę ir riziką, nors FPRĮ nustatytų pareigų paskirtis – užtikrinti neprofesionalių klientų apsaugą nuo jiems netinkamų ir nesuprantamų sandorių sudarymo. Nepagrįstai spręsta, kad ieškovo turimas išsilavinimas ir profesinė patirtis eliminuoja jo galimybę suklysti dėl ginčijamų investicinių sandorių esmės, nors ieškovui nebuvo tinkamai atskleista informacija apie sudaromus sandorius. Ieškovo nurodomas suklydimas dėl investavimo strategijos sukuriamos rizikos, kuri egzistavo ir nebuvo jam atskleista sutarčių sudarymo metu, netinkamai laikyta suklydimu dėl sandorių padarinių, nors CK 1.91 ir CK 1.90 straipsniuose nenustatyta, kad investicinių sandorių atveju yra negalimas suklydimas dėl sandoriu prisiimamos rizikos. Teismų sprendimai formuoja netinkamą praktiką, kad ekonominį išsilavinimą ir darbo banke patirtį turintis asmuo negali būti suklaidintas (suklysti) dėl investicinio sandorio, t. y. tam tikros asmens savybės (išsilavinimą ir profesiją) pripažįstamos per se eliminuojančiomis asmens suklydimo ar suklaidinimo galimybę.
  4. Dėl žyminio mokesčio mokėjimo aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad G. P. ir N. P. savo apeliaciniu skundu ginčijo banko reikalavimus ir sutartis, kylančias iš vartojimo santykių, bei netaikė nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusio CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto, jog vartotojai atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių. Teismas ex officio privalėjo taikyti CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą ir ieškovui nutartimi grąžinti sumokėtą žyminį mokestį.

24Atsiliepimu į ieškovo G. P. ir trečiojo asmens N. P. kasacinį skundą atsakovas AB DNB bankas prašo šį kasacinį skundą atmesti. Procesiniame dokumente nurodomi šie argumentai:

  1. Dėl neprofesionaliam klientui teikiamos apsaugos apimties. Teismai, skirtingai nei nurodo ieškovas, nekonstatavo, kad jis yra ar turėtų būti prilyginamas profesionaliam investuotojui. Ieškovo asmeninės savybės buvo vertintos ne kaip sudarančios pagrindą jį laikyti profesionaliu investuotoju, bet vertinti kaip „profesionalų bankininką, kuris pats gali teikti rekomendacijas ar bent jau konsultacijas esminiais bankininkystės klausimais, o kaip investuotojas – žinoti bent jau esminę jam teiktiną banko informaciją ir reikalauti jos suteikimo, jei ji nepateikiama, suvokti bankų siūlomų produktų esmę“, taip pat leidžiančios vertinti jį aukštesniu standartu nei eilinius neprofesionalius investuotojus. Teismai taip pat nesakė, kad kliento informavimo pareiga gali būti nevykdoma dėl tų neprofesionalių investuotojų, kurie turi žinių ir patirties bankininkystės, finansų ir (ar) investavimo srityje. FPRĮ reguliavimą atitinka teismų išaiškinimas, leidžiantis pagal skirtingus standartus tarpusavyje vertinti neprofesionalius investuotojus. Būtų neprotinga, neteisinga, nesąžininga, nepagrįsta ir net nelogiška kelti ir taikyti vienodus standartus jokio išsilavinimo ir investavimo patirties neturinčiam asmeniui, kuris pirmą kartą investuoja mažas sumas, bei asmeniui, kuris turi aukštąjį ekonomikos universitetinį išsilavinimą, yra ėjęs Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas ir kitas aukštas pareigas bankininkystės ir finansų srityje, yra įgijęs didelę profesinę patirtį ir žinias bankininkystės, finansų srityje bei investuoja beveik 9 mln. Lt.
  2. Dėl banko pareigos suteikti informaciją ir įrodinėjimo aiškinimo ir taikymo. Banko veiksmai sudarant ginčo sutartis su ieškovu negali būti vertinami pagal FPRĮ 22 straipsnį, inter alia jo 3–5 dalis, nes sutarčių sudarymo metu šios normos dar negaliojo ir įsigaliojo tik nuo 2007 m. lapkričio 1 d. (FPRĮ 99 straipsnio 1 dalis). Teismai nepasisakė dėl FPRĮ nuostatų ir vertino banko veiksmus sudarant sutartis su ieškovu bendrų banko pareigų kontekste, o ne FPRĮ atžvilgiu. Bankas nepažeidė pareigos atskleisti informaciją, nes banko pateikta informacija buvo aiški, nedviprasmiška ir pakankama priimti investicinį sprendimą: Sutarčių, Prospekto, Galutinių sąlygų nuostatos, įskaitant nuostatas apie su sandoriu susijusias rizikas, nebuvo klaidinančios ir atitiko teisės aktų reikalavimus; prieš pasirašydamas Sutartis ieškovas jas perskaitė ir suprato (negalėjo nesuprasti) jų nuostatas bei iš jų kylančias rizikas (t. y. pareigą mokėti palūkanas pagal Kreditavimo sutartį bei tai, kad Sutartys negarantuoja pelno); ieškovo asmeninės savybės sandorio sudarymo metu buvo daugiau nei pakankamos suprasti šias nuostatas. Skolinimas yra papildoma paslauga (FPRĮ 3 straipsnio 24 dalies 2 punkte), kurią bankas turi teisę teikti papildomai prie banko teikiamų investicinių paslaugų. Kreditavimo sutartyje taip pat neįtvirtinta nuostatos dėl garantuotų palūkanų, priešingai, joje aiškiai nustatyta ieškovo pareiga mokėti palūkanas už imamą kreditą bei atskleidžiamos su tuo susijusios rizikos. VPĮ 9 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad tuo atveju, kai prospektas yra paskelbtas elektronine forma, tai popieriuje išspausdinta prospekto kopija investuotojui pateikiama tik tuo atveju, jeigu jis to prašo. Aiškinant šią normą sistemiškai su FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų maklerio įmonės pareiga aiškiai ir suprantamai suteikti (potencialiems) klientams visą informaciją, reikalingą suprasti sudaromo investicinio sandorio esmę bei jam būdingas rizikas, darytina išvada, kad tinkamas šios pareigos įgyvendinimas negali būti siejamas su banko pareiga pateikti prospekto kopiją klientams asmeniškai, priešingai, bankas klientams turi nurodyti, jog prospektas yra elektroninėje svetainėje ir tik esant klientų prašymui pateikti atspausdintą prospekto kopiją. Šiuo atveju internetinė nuoroda į prospektą buvo nurodoma galutinėse sąlygose, kurias ieškovas turėjo iki sutarčių sudarymo. Be to, ir ieškovo pateiktame reklaminiame lankstinuke buvo pateikiama internetinė nuoroda į prospektą, taip pat ieškovas, pasirašydamas Obligacijų pasirašymo sutartis, patvirtino, kad sutarčių pasirašymo dieną yra susipažinęs su prospektu (1.13 punktas). Tariamai klaidinančios informacijos suteikimą ieškovas sieja išimtinai su banko reklamine medžiaga, kuria nagrinėjamoje byloje net negali būti remiamasi, nes ji neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimų. Ieškovas pats posėdžio metu pripažino, kad byloje pateiktos reklaminės medžiagos sutarčių sudarymo metu net neturėjo ir šią reklaminę medžiagą tiesiog nusikopijavo nuo kitų, vykstančiuose teisminiuose procesuose dalyvaujančių asmenų, turėtų dokumentų. Banko darbuotojos rodytame informaciniame leidinyje „Investavimas DnB Nord banke“ atskiroje grafoje „rizika“ buvo kiekvienam suprantu pavyzdžiu grafiškai atvaizduoti galimi nuostoliai, jei SASO prieaugis bus lygus nuliui. Vertybinių popierių komisijos išvada Nr. 06-891 -(12.1 -03) negali būti laikoma tinkamu įrodymu nagrinėjamoje byloje, nes ji yra pažodžiui perrašytas 2011 m. liepos 28 d. VPK sprendimas Nr. 2K-16, kurio visa motyvuojamoji dalis, konstatuojanti banko pažeidimus, buvo panaikinta LVAT 2012 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A552-2377/2012. Šia išvada negali būti remiamasi byloje dar ir todėl, kad ji neatitinka įrodymams keliamų patikimumo, objektyvumo ir sąsajumo reikalavimų, o ieškovas, remdamasis ja, pažeidžia CPK 177, 180 ir 185 straipsnius. Neturi būti vadovaujamasi ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada, nes Kredito sutarties 10.2 punkte įtvirtinta, kad pagal šią sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas ir tarp šalių susiformavę santykiai nėra vartojimo. Be to, investicinių paslaugų teikimas yra specifiškai sureguliuotas, ir kredito sutartims, kurios sudaromos su finansų maklerio įmonėmis arba kredito įstaigomis siekiant leisti investuotojui įvykdyti sandorį, susijusį su viena ar daugiau finansinių priemonių, jei kreditą suteikianti finansų maklerio įmonė arba kredito įstaiga dalyvauja tokiame sandoryje, netaikomi bendrieji vartotojų apsaugos reikalavimai (pvz., Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Europos Komisijos Vidaus rinkos ir paslaugų generalinio direktorato raštu nagrinėjamoje byloje negali būti remiamasi, nes jame pateikiami išaiškinimai, be kita ko, yra grindžiami 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos direktyva Nr. 2006/73/EB, kuri į Lietuvos teisinę sistemą buvo perkelta tik VPK 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22, kuris įsigaliojo tik 2007 m. lapkričio 1 d. Nepaisant to, kad iki 2007 m. lapkričio 1 d. bankas neturėjo pareigos rinkti informacijos apie klientą, sutarčių sudarymo metu visa reikiama ir pakankama informacija apie ieškovą bankui buvo žinoma. Pažymėta, kad tais atvejais, kai klientas kreipiasi dėl konkrečios finansinės priemonės ar paslaugos, kaip nagrinėjamu atveju, turi būti taikoma ne FPRĮ 22 straipsnio 5 dalis, o to paties straipsnio 7 dalis.
  3. Dėl CK 1.90 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Vertinant suklydimo faktą yra svarbu įvertinti ir tai, ar sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, nes sudariusi tokį sandorį šalis ne tik prisiima galimą riziką, bet ir praranda teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Investavimo veikla iš prigimties nėra pastovi ir garantuota, ji yra susijusi su rizika. Taigi kiekvienam normaliai protingam asmeniui turi būti elementariai suvokiama, kad investavimas yra rizikinga veikla ir negali būti siejama išimtinai tik su pelno gavimu eliminuojant nuostolio galimybę. Teismai nenurodė, kad ieškovo asmeninės savybės pačios savaime eliminuoja jo suklaidinimo, suklydimo galimybę, bet jos buvo vertintos kaip vienos iš veiksnių, leidžiančių įvertinti ieškovo gebėjimą suprasti sudaromo investavimo sandorio esmę ir iš jo kylančias rizikas (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Ieškovui buvo žinoma, kad investavimo sandoriai negarantuoja pelno ir akcijų rinkų kritimo atveju jam bus išmokėta tik nominali SASO vertė, todėl ir įkeitė savo nekilnojamąjį turtą.
  4. Dėl žyminio mokesčio mokėjimo aiškinimo. Ginčo sutartys nėra vartojimo sutartys ir atitinkamai ieškovas nelaikytinas vartotoju, todėl nėra jokio pagrindo atleisti jį nuo pareigos mokėti žyminį mokestį. Ieškovas tik kasacinės instancijos teisme pateikė šį argumentą, nes apeliacinės instancijos teisme jis savęs vartotoju nelaikė, neprašė atleisti nuo žyminio mokesčio, o jį sumokėjus grąžinti.

25Teisėjų kolegija

konstatuoja:

26IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

27Dėl sąlygų pripažinti negaliojančiais obligacijų pasirašymo ir skolinimo obligacijų apmokėjimo sandorius kaip sudarytus dėl suklydimo

28Dėl suklydimo sudaryto sandorio negaliojimas reglamentuojamas CK 1.90 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 2, 4 ir 5 dalys). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. V. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009; kt.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014).

29Siekiant nustatyti suklaidinimą finansinių priemonių įsigijimo sandoriuose pirmiausia turi būti įvertintas finansų tarpininko elgesys, t. y. nustatant, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, įvertinant, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės.

30Vienas iš sąžiningumo principo reikalavimų, esant ikisutartiniams santykiams, taip pat tiems, kurie susiklosto iki sutarčių dėl finansinių priemonių įsigijimo, yra pareiga atskleisti informaciją, reikšmingą sutarčiai sudaryti (CK 6.163 straipsnis). Pareiga atskleisti tokią informaciją įtvirtinta konkrečius teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose, tarp jų ir FPRĮ nuostatose. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad ieškovas buvo suklaidintas, nes finansų tarpininkas, pažeisdamas įstatymo nuostatas, neinformavo apie sandorių rizikas, jo teikiama informacija nebuvo išsami, aiški ir neklaidinanti. Kasacinis teismas, investicinių paslaugų byloje nagrinėdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, pažymėjo, kad šiuo atveju svarbiausias yra galutinis rezultatas, t. y. svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013).

31Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas pagrįstai buvo priskirtas prie neprofesionalių klientų kategorijos, kuriai yra taikomos investuotojų apsaugos priemonės, tarp jų ir nurodytos FPRĮ 22 straipsnio nuostatose. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama pasyvioji finansų tarpininko pareiga neklaidinti investuotojo – visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, turi būti teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. Remiantis FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 2 punkto nuostatomis, finansų tarpininkas turi aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, taip pat pateikti informaciją apie finansines priemones, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones. Nepagrįstu laikytinas atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, kad banko veiksmai sudarant ginčo sandorius negali būti vertinami pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, įsigaliojusias tik nuo 2007 m. lapkričio 1 d. (FPRĮ 99 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012, konstatavo, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje, skaitomoje kartu su to paties straipsnio 4 dalies 2 punktu, įtvirtintas bendro pobūdžio reikalavimas negali būti pripažintas visiškai nauju šio įstatymo 99 straipsnio 1 dalies prasme. Dėl to pirmiau nurodytoje nuostatoje įtvirtintos pareigos finansų tarpininkai privalėjo laikytis ir iki FPRĮ įsigaliojimo, t. y. atsižvelgiant į investuotojo interesų apsaugos bei kitus teisėkūros subjektų siektus tikslus. VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija) įtvirtinta tarpininko (investicinės įmonės) bendro pobūdžio pareiga pakankamai atskleisti su klientu susijusią ir jam reikalingą informaciją, taip pat sąžiningai veikti klientų interesais (VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija). Ji suponavo reikalavimą pateikti klientui ir tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą (plačiąja prasme), taip pat pareigą pakankamai atskleisti atitinkamai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką. Pažymėtina, kad tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad visa reikalinga informacija turi būti pateikta aiškiai, nedviprasmiškai. Ji turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Šis aspektas neprofesionaliam investuotojui turi būti atskleistas aiškiai, išsamiai ir suprantamai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamos informacijos atskleidimo pareigos įvykdymas yra vienas iš instrumentų, saugančių investuotoją nuo netinkamų produktų pasirinkimo ir galimų nuostolių.

32Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bankas investuotojams siūlė įsigyti investavimo produktą – obligacijas, susietas su akcijų indeksais. Investuojantiems nuosavomis lėšomis bankas garantavo obligacijų nominalios vertės išpirkimą, be to, priklausomai nuo akcijų, su kuriomis buvo susietos obligacijos, rezultatų, investuotojai taip pat galėjo gauti priemoką – palūkanas. Tačiau ieškovas investavo ne nuosavomis, bet skolintomis lėšomis, sudarydamas su banku Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį, kurioje buvo įtvirtinta 5,2 proc. palūkanų norma. Dėl to siūlomo investavimo produkto rizikos laipsnis pasikeitė, nes tokiu atveju tam, kad siūlomas investicinis produktas būtų pelningas, jo gaunamos palūkanos turėjo atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Šį skirtumą bankas turi aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliems investuotojams ir įspėti juos dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis įsigijimo rizikos. Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad atsakovo informaciniuose leidiniuose „Investavimas DNB NORD banke“ buvo pateikta informacija apie SASO. Sutiktina, kad informacija apie šį investicinį produktą buvo, tačiau ar joje yra atskleidžiamos rizikos ir pateikiami skirtumai investavus nuosavomis ir skolintomis lėšomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą nenurodoma. Iš byloje pateikto 2007 m. birželio mėn. informacinio leidinio turinio matyti, kad akcentuojamas prognozuojamas pelningumas, pabrėžiami šio produkto privalumai, tačiau neatskleidžiama rizika, taip pat skirtumas tarp investavimo savomis ir skolintomis lėšomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą, galimi turto praradimai SASO gautoms palūkanoms, nepadengus banko suteikto kredito palūkanų. Teisėjų kolegija nurodo, kad, akcentuojant siūlomo produkto (SASO) pelningumą ir rizikos nebuvimą, galėjo būti suformuotas klaidingas suvokimas apie investicinį produktą, jog net ir blogiausiu atveju bus garantuojamas minimalus pelnas. Dėl to sutiktina su ieškovo kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovas siūlydamas įsigyti SASO akcentavo išimtinai teigiamus rodiklius, neatskleidė ieškovo įsigyto produkto rizikos. Kredito sutarčių mokėjimo nuostatos, įtvirtinančios, kad kreditas grąžinamas, palūkanos ir kitos pagal Kredito sutartį mokėtinos sumos sumokamos atsakovo ir ieškovo priešpriešinių vienarūšių įsipareigojimų įskaitymo būdu, ar Galutinių sąlygų nuostata, jog SASO išpirkimo kainą, sudaro nominali vertė bei susiejimo indekso prieaugis, nepaneigia atsakovo netinkamos informavimo pareigos vykdymo, siekiant aiškiai, išsamiai ir suprantamai atskleisti jų siūlyto investicinio produkto – įsigyjamo SASO skolintomis lėšomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą – riziką ir ginčo sandorių reikšmingas sąlygas.

33Teisėjų kolegija, vertindama nustatytas faktines aplinkybes finansų rinkų teisės normų kontekste, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino atsakovo pareigos atskleisti informaciją vykdymo tinkamumą iki sandorių sudarymo ir padarė nepagrįstą išvadą, jog ši pareiga buvo vykdoma tinkamai. Tačiau kaip teismų praktikoje nurodyta, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014). Vertindami galimą asmens suklydimą buvus esminiu bylą nagrinėję teismai pagrįstai atsižvelgė į ieškovo asmenines savybes, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Byloje nustatyta, kad ieškovas turi ekonominį išsilavinimą, dirbo Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoju, „Litimpex“ banko valdybos pirmininku, Pasaulio banko pakaitiniu valdytoju, Valstybinės užsienio paskolų komisijoje ir kt., taip pat užsiėmė pedagogine veikla: universitetuose dėstė finansų ir kredito, buhalterinės apskaitos, tarptautinės bankininkystės, komercinės bankininkystės, finansinių rinkų ir institucijų veiklos programas. Šios aplinkybės teismų buvo laikytos kaip turinčios reikšmės, vertinant ginčo sutarčių sudarymo aplinkybes, ieškovo galimą suklydimą, tačiau, priešingai nei teikia ieškovas kasaciniame skunde, teismų jis nebuvo prilygintas profesionaliam investuotojui. Teisėjų kolegija nurodo, kad asmuo, turėdamas ekonominį išsilavinimą, ėjęs aukštas pareigas bankininkystės ir finansų srityse, įgijęs patirties ir žinių šiose srityse, suvokia, kad investicija į obligacijas yra susijusi su tam tikra rizika. Byloje nustatyta, kad ieškovas investavo daugiau kaip 8,5 mln. Lt, ginčo sandoriai buvo sudaryti ne tą pačią dieną, bet vėliau, ieškovui susipažinus su prospektais ir įkeitus nekilnojamąjį turtą. Taigi jam buvo suteikta laiko įvertinti šių sandorių pagrindu atsirandančias teises ir pareigas. Be to, ieškovas įkeisdamas ne tik jam, bet ir kitiems asmenims priklausantį nekilnojamąjį turtą, galėjo ir turėjo suprasti, kad šiame sandoryje yra galimi tam tikri investiciniai praradimai bei reali išieškojimo iš šio nekilnojamojo turto galimybė, jei prievolė nebus įvykdyta tinkamai. Minėta, kad Kredito sutartyje yra nuostatų, nurodančių, kad ieškovui gali tekti padengti skolą bankui iš savo lėšų ar bankui gali tekti išieškoti iš įkeisto nekilnojamojo turto (1.1, 1.3, 6.1, 9.5 punktai), o Prospekte ir Galutinėse sąlygose įtvirtinta, kad SASO prieaugis priklauso nuo rinkos sąlygų ir ateityje gali svyruoti. Taigi ieškovas pagal turimas profesines žinias, susipažinęs su sandorių dokumentais, dėl netinkamo atsakovo elgesio teikiant informaciją apie SASO skolintomis lėšomis, nevisapusiško rizikų atskleidimo, negalėjo būti suklaidintas tiek, kad jei ne šis suklaidinimas, sandorio jis net nebūtų sudaręs. Svarbu ir tai, kad nagrinėjamuose santykiuose į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus) ieškovas galėjo ir gali reaguoti kitais, adekvatesniais pažeidimo pobūdžiui teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, kuris kartu išsaugant civilinės apyvartos stabilumą, leistų paskirstyti nuostolius abiem šalims priklausomai nuo kiekvienos iš jų kaltės nuostolių atsiradimui, išvengiant padėties, kai nevienareikšmiškai vertintinoje situacijoje nuostoliai teismo vienareikšmiškai priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai. Antai mišrios kaltės institutas palieka teismo diskrecijai spręsti, ar paties nukentėjusiojo kaltės laipsnis, forma, apimtis ir pan. sudaro pagrindą sumažinti kaltininko atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. UAB „Viknata“, bylos Nr. 3K-3-120/2008).

34Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nors ir nepagrįstai atsakovo veiksmus laikė tinkamu informavimo pareigos vykdymu FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies prasme, tačiau įvertinę visas bylai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai padarė išvadą, jog nėra teisinio pagrindo spręsti, kad ieškovas sudarė ginčo sandorius dėl suklydimo.

35Dėl esminės sutarties šalių nelygybės kaip pagrindo pakeisti sutarties sąlygą dėl palūkanų dydžio ir sutuoktinių bendrų prievolių buvimo

36Atsakovo kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai Kredito sutarties sąlygą, dėl banko teisės į palūkanas už ieškovui suteiktą kreditą laikė įtvirtinančia esminę šalių nelygybę ir nemotyvuotai žymiai sumažino palūkanų dydį.

37Šalių sudarytos Kredito sutarties 5.1 punkte įtvirtinta, kad ieškovas įsipareigoja sumokėti atsakovui 5,20 proc. dydžio palūkanas, kurios pradedamos skaičiuoti nuo kredito suteikimo dienos iki viso kredito grąžinimo atsakovui dienos. Šios palūkanos yra pelno (mokėjimo) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, tai tokia paskolos sutartis yra atlygintinė (CK 6.872 straipsnio 3 dalis). CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys paskolos sutartyje nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, ši taisyklė yra specialioji norma, numatanti palūkanas už paskolas ir suteikianti teisę šalims pasirinkti palūkanų dydį, jų mokėjimo tvarką nustatyti sutartimi arba mokėti palūkanas vadovaujantis atitinkamomis įstatymo nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. P. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-257/2005). Šiuo atveju palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu nustatyta jų susitarimu. Nagrinėjamu atveju ieškovui grąžinus kreditą, bet nesumokėjus palūkanų, atsakovas priešieškiniu prašė priteisti 400 424,43 euro palūkanų pagal Kredito sutartį, tačiau bylą nagrinėję teismai jų dydį sumažino remdamiesi ginčo sutarčių šalių nelygybe iki 250 000 Lt. Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, tai sutiktina, kad šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas.

38CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Ž. v. R. J., bylos Nr. 3K-3-106/2010).

39Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai, vertindami ginčo sandorius iš esmės kaip vieną kompleksinį sandorį, atsižvelgdami į ekonominę krizę investavimo laikotarpiu, sprendė, kad egzistuoja akivaizdi sandorio šalių rizikos disproporcija atsakovo naudai, t. y. kad buvo įtvirtinta esminė šalių nelygybė, nustatyta CK 6.228 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Nagrinėjamoje byloje ieškiniu prašoma pripažinti sandorius negaliojančiais, o priešieškiniu – priteisti susitarime nustatytas mokėjimo palūkanas ir delspinigius, taigi suformuluoti aiškūs šalių nurodomų pažeistų teisių gynimo būdai. Šiuo atveju tiek ieškovas, reikšdamas ieškinį, tiek atsakovas – priešieškinį dėl savo pažeistų teisių gynimo, patys renkasi teisių gynimo būdą, o teismas sprendžia, ar tokio būdo pagrįstai reikalaujama ir ar jis taikytinas; teismas už šalis neformuluoja ieškinio ar priešieškinio reikalavimų (dalyko) ir jų faktinio pagrindo. Dėl to sutiktina su atsakovo kasacinio skundo argumentais, kad teismas ex officio, nesant šalių prašymo, negali pakeisti šalių pasirinktų pažeistų teisių gynybos būdų ir konstatuoti esminės šalių nelygybės kaip pagrindo pakeisti šalių laisva valia sutartyje suderintą palūkanų dydį. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad esminė šalių nelygybė turi būti (egzistuoti) sutarties sudarymo metu, o ne jos vykdymo ar pabaigos momentu. Dėl to bylą nagrinėję teismai ne tik nesant teisinio pagrindo taikė esminės šalių nelygybės institutą, bet ir jį taikė netinkamai, nes vertindami CK 6.228 straipsnyje įtvirtintos esminės šalių nelygybės buvimą nepagrįstai rėmėsi investavimo laikotarpiu, bet ne sandorių sudarymo metu buvusia ekonomine krize, kaip pagrindu nustatyti egzistavusią esminę šalių nelygybę, taip pat nemotyvavo, kodėl yra sumažinamos palūkanos būtent tokiu dydžiu. Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes ir taikytinas materialiosios ir proceso teisės normų nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir nepagrįstai sumažino mokėtinų pelno palūkanų dydį CK 6.228 straipsnio pagrindu.

40Atsakovas priešieškiniu mokėjimo palūkanas ir delspinigius prašė priteisti iš ieškovo ir jo sutuoktinės solidariai. Pirmosios instancijos teismas remdamasis tuo, kad sutuoktinė dalyvavo įkeičiant turtą ir kad Kredito sutarties 8.1.4 punkte nustatyta, jog ieškovo prisiimtos prievolės neprieštarauja jo šeimos interesams, priteisė sumažintas sumas solidariai, apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pažymi, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotos iš vieno iš sutuoktinių sudarytų sandorių atsirandančios solidariosios prievolės. Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų šeimos namų ūkiui išlaikyti ir vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Solidarioji sutuoktinių prievolė pagal tokius sandorius neatsiranda, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Pažymėtina, kad, vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, jog pakanka duomenų išvadai, kad tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. D. v. L. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-402/2012; kt.).

41Nagrinėjamos bylos atveju teismai, netinkamai taikydami materialiosios teisės normas, reglamentuojančias esminę šalių nelygybę, sumažinę atsakovo priešieškinio reikalaujamas priteisti sumas, išvadą apie sutuoktinių prievolės solidarumą padarė vien remdamiesi ieškovo ir atsakovo sudarytos Kredito sutarties nuostata ir sutuoktinės dalyvavimu įkeičiant nekilnojamąjį turtą, netirdami ir nevertindami prievolės pobūdžio, CK 3.109 straipsnio atitinkamose nuostatose įtvirtintų solidariosios prievolės pagrindų buvimo, pvz., ar sandoriai buvo būtini bendriems šeimos poreikiams tenkinti, ar jie buvo būtini šeimos namų ūkiui išlaikyti ir vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti, ar sandorio kaina ne per didelė ir protinga ir kt. Minėta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, reikalingas prievolės solidarumui pagrįsti, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio sudaryto sandorio pagrindu atsiradusi turtinė prievolė būtų pripažinta solidariąja sutuoktinių turtine prievole (CPK 178 straipsnis). Teigtina, kad pirmiau nurodytų aplinkybių, reikalingų prievolės pobūdžiui ir sutuoktinių prievolės solidarumui įvertinti, nustatymas yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kadangi šios aplinkybės turi būti nustatinėjamos ir vertinamos pakartotinai, tai bylos dalis dėl priešieškinio grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

42Dėl žyminio mokesčio mokėjimo

43CPK 79 straipsnyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Taigi pagal šią įstatymo normą žyminis mokestis yra atskiras mokestis, kuris nepriskiriamas prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. CPK 80 straipsnyje nustatytas žyminis mokestis yra visuotinis ir jį privalo sumokėti kiekvienas asmuo, kuris kreipiasi į teismą, kad būtų apginta jo pažeista ar ginčijama teisė ar įstatymų saugomas interesas. Išimtys atitinkamiems subjektams ir atvejai, kuriais jie atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nustatyti CPK 83 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami vartotojai bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių. Ieškovas ir trečiasis asmuo kasaciniame skunde argumentuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčo sutartys yra vartojimo, todėl kilus ginčui dėl jų galiojimo ieškovas ir trečiasis asmuo, kaip vartotojai, turi būti atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis šia vartojimo sutarties samprata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas Snoras v. Ž. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-67/2012). Taigi įstatyme išskirtas vartotojas kaip fizinis asmuo. Tačiau vien šio požymio nepakanka fizinio asmens, kaip vartotojo, teisių gynimo būdams ir apimčiai nustatyti bei taikyti. Pagal nurodytą įstatymo normą būtina nustatyti, kuriais tikslais vartojamos prekės ar paslaugos. Jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo. Fizinio asmens, kaip vartotojo, teisės ginamos tada, kai jis prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena sutarties šalių – vartotojas.

44Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde iškeltas atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo klausimas CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu yra tiesiogiai susijęs su vartojimo teisinių santykių tarp šalių kvalifikavimu. Nagrinėjamoje byloje paduodant apeliacinį skundą kilo žyminio mokesčio mokėtinos sumos ir ginčijamos sumos nustatymo klausimas, kurį kasacinis teismas 2013 m. balandžio 26 d. priimta nutartimi, bylos Nr. 3K-3-282/2013, išsprendė. Kadangi žyminio mokesčio nustatymo klausimas nebuvo grindžiamas CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimu ir taikymu nagrinėjamoje situacijoje, šalys procesiniuose dokumentuose savęs kaip vartotojų nevertino, todėl dėl šių klausimų teismų ir nebuvo pasisakyta. Vartojimo teisinių santykių egzistavimo klausimas taip pat nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nebuvo keliamas ir nagrinėjamas vertinant ieškinio ir priešieškinio reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant įvertinti ginčo teisinių santykių pobūdį turi būti tiriamos ir nustatomos atitinkamos faktinės aplinkybės, pvz., ar ieškovas savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti sudarė ginčijamus sandorius ar esamais, ar būsimais verslo, profesijos tikslais, ar tai buvo vienkartinė ieškovo investicinė veikla, ar buvo sudaromos ir kitos investicinio pobūdžio sutartys, jeigu tokios buvo sudaromos, tai kiek jų buvo ir kaip dažnai jos buvo sudaromos, ar ieškovo veikloje nėra versliškumo požymių ir kt., kurios nagrinėjamoje byloje nebuvo tiriamos. Šių faktinių aplinkybių nustatymas ir įvertinimas yra fakto klausimas, negali būti atliekamas kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl grąžintinas nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

45Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai sprendė, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti ieškovo sudarytus sandorius negaliojančiais dėl suklydimo, tačiau netinkamai taikė esminės šalių nelygybės institutą kaip pagrindą pakeisti sutarties sąlygą dėl palūkanų dydžio. Bylą nagrinėję teismai taip pat netyrė ir nevertino iš Kredito sutarties kylančios prievolės pobūdžio, solidariosios prievolės pagrindų buvimo, taip pat šalių teisinių santykių pobūdžio kaip pagrindo atleisti šalį nuo žyminio mokesčio mokėjimo nagrinėjamu atveju. Kadangi bylai reikšmingos faktinės aplinkybės visa reikiama apimtimi nebuvo tirtos ir svarstytos, o nustatyti trūkumai gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, tai bylos dalis dėl priešieškinio ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo grąžintina šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

46Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos priimtų teismų sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako, nes tai nesudaro teisinio pagrindo peržiūrėti apskųstus teismų sprendimus kasacine tvarka.

47Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

48Kasacinis teismas patyrė 20,17 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus bylos dalį dėl priešieškinio grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

49Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

50Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 6 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo dalis dėl priešieškinio ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ir šią bylos dalį perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

51Likusią Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 6 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

52Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Ieškovas G. P. kreipėsi į teismą, prašydamas CK 1.91 straipsnio pagrindu... 6. Ieškovas nurodė, kad suklaidintas atsakovo darbuotojos R. T. bei reklaminės... 7. Atsakovas pareiškė priešieškinį ieškovui G. P. ir trečiajam asmeniui N.... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu atmetė ieškovo... 10. Teismas ginčo sutartis vertino kompleksiškai, kaip vieną sudėtinį... 11. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovo veikla neatitiko... 12. Ginčo sutartys nebuvo sumanytos ir sudarytos tą pačią dieną, ieškovui... 13. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo priešieškinio, nustatė, kad Vertybinių... 14. 2011 m. liepos 28 d. sprendime dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-10,... 15. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013... 16. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas... 17. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu,... 18. Nustatyta, kad ginčo sutartys buvo sudarytos ne iš karto, ne tą pačią... 19. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu,... 20. III. Kasaciniai skundai ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai... 21. Kasaciniu skundu atsakovas AB DNB bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio... 22. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas G. P. ir trečiasis asmuo N. P.... 23. Kasaciniu skundu ieškovas G. P. ir trečiasis asmuo N. P. prašo panaikinti... 24. Atsiliepimu į ieškovo G. P. ir trečiojo asmens N. P. kasacinį skundą... 25. Teisėjų kolegija... 26. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 27. Dėl sąlygų pripažinti negaliojančiais obligacijų pasirašymo ir skolinimo... 28. Dėl suklydimo sudaryto sandorio negaliojimas reglamentuojamas CK 1.90... 29. Siekiant nustatyti suklaidinimą finansinių priemonių įsigijimo sandoriuose... 30. Vienas iš sąžiningumo principo reikalavimų, esant ikisutartiniams... 31. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas pagrįstai buvo... 32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bankas investuotojams siūlė įsigyti... 33. Teisėjų kolegija, vertindama nustatytas faktines aplinkybes finansų rinkų... 34. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 35. Dėl esminės sutarties šalių nelygybės kaip pagrindo pakeisti sutarties... 36. Atsakovo kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai Kredito... 37. Šalių sudarytos Kredito sutarties 5.1 punkte įtvirtinta, kad ieškovas... 38. CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba... 39. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai, vertindami ginčo sandorius iš... 40. Atsakovas priešieškiniu mokėjimo palūkanas ir delspinigius prašė... 41. Nagrinėjamos bylos atveju teismai, netinkamai taikydami materialiosios teisės... 42. Dėl žyminio mokesčio mokėjimo ... 43. CPK 79 straipsnyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis... 44. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde iškeltas atleidimo nuo... 45. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad bylą nagrinėję... 46. Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos... 47. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo... 48. Kasacinis teismas patyrė 20,17 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 49. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 50. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 51. Likusią Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 52. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...