Byla 1A-438-497/2018
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį ir paskirta bausmė – 100 MGL (3 766 Eur) bauda, su įpareigojimu sumokėti ją per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Cinino, teisėjų Jurgitos Mačionytės ir Daivai Kazlauskienei, sekretoriaujant Irmai Greičiuvienei, dalyvaujant prokurorui Mariui Zupkauskui, nuteistajam J. K., nuteistojo gynėjui advokatui Povilui Latviui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį ir paskirta bausmė – 100 MGL (3 766 Eur) bauda, su įpareigojimu sumokėti ją per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4

  1. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
  1. J. K. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. gruodžio 23 d. apie 9.30 val. Ateities g. 50, Vilniuje, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už padarytą administracinį teisės pažeidimą, į dešinės pusės kelnių kišenę įkišo 100 Eur savo įgaliojimus vykdančiam valstybės tarnautojui – Lietuvos kelių policijos tarnybos specialiosios paskirties skyriaus vyriausiajam patruliui J. P. už neteisėtą šio valstybės tarnautojo neveikimą, vykdant įgaliojimus, t. y. kad nebūtų rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 424 straipsnį 3 dalį dėl to, kad jis 2017 m. gruodžio 23 d. apie 9.30 val. Ateities g., Vilniuje, vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti, kai teisė vairuoti transporto priemonę yra atimta, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje.
  1. Apeliacinio skundo argumentai
  1. Nuteistasis J. K. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendį ir bylą nutraukti, o tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad nuteistojo veika teisingai kvalifikuota, nuosprendį pakeisti ir sušvelninti bausmę, skiriant mažesnę baudą.
  1. Nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas išsamiais ir nuosekliais įrodymais, kilusios abejonės nebuvo vertinamos kaltinamojo naudai, pirmenybė buvo teikiama liudytojų parodymams vien dėl to, kad jie policijos pareigūnai. Policijos pareigūnai davė melagingus įrodymus, taip pat buvo nuslėpta aplinkybė, kad automobilį sustabdė pareigūnė A. B.. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi reikalingi ikiteisminio tyrimo veiksmai (neatliktos akistatos, neatliktas parodymų patikrinimas vietoje, tinkamai nesurašytas įvykio apžiūros protokolas, nenubraižytos įvykio planas). Teismas neįvertino kritiškai prokurorės pateiktos policijos automobilio registratoriaus vaizdo medžiagos, kuri buvo sumontuota atskirais failais. Taigi šioje byloje nėra pagrindo tvirtinti, kad J. K. buvo nuteistas remiantis įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.
  1. Įdėdamas policijos pareigūnui pinigus į kišenę, J. K. nesuvokė, kad papirkinėja pareigūną, ir nesuprato, kad jam duoda kyšį. Įdėjęs pinigus į policijos pareigūno kišenę, galvojo, kad sumoka baudą už žmoną. Policijos pareigūnas savo veiksmais išprovokavo, kad nuteistasis susimokėtų baudą, pinigus įdėdamas į jo kišenę. Jis tai padarė, norėdamas pagerinti savo darbo rezultatus. Vežamas policijos automobiliu į policijos komisariatą, nuteistasis prašė policijos pareigūno padaryti nuolaidą, nes suprato, kad išprovokuotas policijos pareigūno įdėti pinigus į jo kišenę, pasielgė labai blogai ir tik tuomet suvokė, kad pareigūnai nori pasodinti apeliantą į kalėjimą. Dėl to J. K. labai išsigando ir reiškė tokius prašymus.
  1. Skunde nurodoma, kad apeliantui paskirta per griežta bausmė, nes nebuvo atsižvelgta, kad policijos pareigūnas išprovokavo J. K. nusikalstamą veiką, nebuvo atsižvelgta į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, jo socialinę padėtį, teismų praktiką. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad teismas neturi tikslo nubausti asmenį už nusikalstamą veiką, o turi tikslą perauklėti jį, kad ateityje nedarytų nusikalstamos veikos ir kad žinotų apie bausmės neišvengiamumą.
  1. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmetamas.
  1. Apeliantas, kaip ir pirmosios instancijos teisme, taip ir apeliaciniame skunde nepripažįsta savo kaltės padarius BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, teigdamas, kad jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios papirkti pareigūną, nes įdėdamas policijos pareigūnui pinigus į kišenę, nesuvokė, kad papirkinėja policijos pareigūną, o pirmosios instancijos teismas apeliantą nuteisė be neabejotinai jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą – pagrįstai pripažino J. K. kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nepažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių bei nuteistajam paskyrė proporcingą bei teisingą bausmę.
  1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).
  1. Dar kartą įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų nepakankamumo, įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, apylinkės teismui sprendžiant dėl J. K. kaltės pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįsti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) ir nesuvaržant kaltinamajam įstatymų garantuotų teisių. Sprendžiant J. K. atsakomybės pagal BK 227 straipsnio 2 dalį klausimą, visi bylos duomenys buvo ištirti, įrodymai – kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje duoti parodymai, pareigūnų J. P., L. U. ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje duoti parodymai, taip pat pareigūnės A. B., liudytojos A. K. teismo posėdyje duoti parodymai, tarnybiniai pranešimai, administracinio nusižengimo protokolai, vaizdo įrašas ir kita bylos medžiaga – nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti. Todėl pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
  1. Apeliantas įrodymų prieštaravimą vieni kitiems grindžia išimtinai šioje byloje apklaustų liudytojų – pareigūnų, parodymų galimu neatitikimu. Liudytojas J. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu nuosekliai tvirtino, kad sustabdžius nuteistojo sutuoktinės vairuojamą automobilį, pažeidėjui (nuteistajam) buvo nurodyta nueiti prie kitoje gatvės pusėje esančio tarnybinio automobilio pažeidėjo asmenybei nustatyti ir padarytam nusižengimui įforminti, po ko J. K. pareigūnui siūlė susitarti, o prie tarnybinio automobilio pareigūnui davė 100 Eur kyšį, kupiūras įkišdamas į pareigūno kelnių kišenę. Šio pareigūno parodymus patvirtino ir kartu su juo patruliavęs pareigūnas L. U., kuris nurodė, kad matė, kaip J. P. nuėjo prie tarnybinio automobilio, prie jo labai arti priėjo J. K., po ko J. P. pasakė, kad kaltinamasis bandė su kuo susitarti, nes vairavo automobilį, kai teisė vairuotojui atimta. Aplinkybė, kad pareigūnas L. U. 2017 m. gruodžio 23 d. tarnybiniame pranešime nurodė, jog J. K. pasivijo link tarnybinio automobilio ėjusį pareigūną ir įkišo jam į kelnių kišenę dvi 50 Eur kupiūras, o apklaustas liudytoju jau teigė, kad šių aplinkybių nematė, neleidžia konstatuoti šio liudytojo parodymų prieštaringumo, nes apklausiamas liudytoju jis nurodė tai, ką pats matė, o tarnybiniame pranešime nurodė jam žinomas, taip pat ir iš pareigūno J. P. sužinotas, aplinkybes. Apeliaciniame skunde labai daug dėmesio skiriama aplinkybėms, kaip ir kas sustabdė nuteistojo sutuoktinės vairuojamą automobilį, kad neva buvo slepiama, jog automobilį stabdė pareigūnė A. B., kur sustabdymo metu stovėjo pareigūnų automobiliai, kad šios aplinkybės nebuvo tiriamos, nebuvo braižomos schemos, įvykio planai, nerengiamos akistatos ir pan. Tačiau visos šios aplinkybės nėra esmingai reikšmingos ir neparodo aktualios kaltinimui įvykių dinamikos, nes nėra susijusios su nuteistajam inkriminuojama nusikalstam veika. Pagal BK 227 straipsnį papirkimas objektyviai reiškiasi bent vieno iš alternatyvių veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu. Taigi nei įvykio schema ar planas nei patvirtintų, nei paneigtų kaltinamajam inkriminuoto nusikaltimo objektyviąją pusę, o ginčo dėl aplinkybių, kurioje vietoje ir kieno buvo sustabdytas nuteistojo sutuoktinės vairuojamas automobilis, byloje ir nėra. Pareigūnė A. B. apklausiama teismo posėdyje patvirtino, kad ji, paprašyta J. P., sustabdė nuteistojo sutuoktinės vairuojamą automobilį, kad ji nuėjo prie vairuotojos, o J. P. nuėjo prie keleivio pusės, kad J. K. prisipažino, kad vairavo automobilį, po ko J. P. pasiėmė visus dokumentus ir pasakė pažeidėjui (nuteistajam) eiti link tarnybinio automobilio į kitą gatvės pusę nusižengimui įforminti. Visas šias aplinkybes nurodė ir J. P.. Nors J. K. teigia, kad nei pareigūnė A. B., nei liudytoja A. K. nenurodė girdėjusios, kaip J. K. pasiūlė pareigūnui J. P. susitarti vietoje, tačiau J. P. nurodė, kad kaltinamasis jam siūlė susitarti šiam jau išlipus iš automobilio, o pareigūnė A. B. po nuteistojo sutuoktinės automobilio sustabdymo pasišalino, su nuteistuoju ir jo žmona nebendravo, ką nurodė ir pati pareigūnė. Taigi pagal liudytojų parodymus abi liudytojos galėjo ir negirdėti kaltinamojo siūlymo J. P. susitarti, tačiau tai nereiškia, kad tokio pasiūlymo nebuvo. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į liudytojais apklaustų pareigūnų parodymų visumą, neturi pagrindo konstatuoti jų parodymų prieštaringumo tarpusavyje ar neatitikimo kitiems bylos įrodymams.
  1. Kolegija sutinka su nuteistuoju, kad pareigūnų parodymai yra vieni iš pagrindinių J. K. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, įrodymų. Tačiau BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatos draudžia pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai. Nagrinėjamoje byloje tokių proceso dalyvių nėra. Pareigūnai tiesiogiai buvo apklausti teisiamajame posėdyje ir davė parodymus žodžiu (BPK 242 straipsnis), todėl teigti, kad šiuo atveju buvo pažeistos BPK nuostatos, kolegija neturi pagrindo.
  1. Kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad apylinkės teismas nepagrįstai nesiaiškino, kodėl jam pateiktas vaizdo įrašas iš pareigūnų tarnybinio automobilio vaizdo registratoriaus susideda iš atskirų failų, iškarpytas, nepilnas, ir nepaskyrė šiam klausimui išsiaiškinti ekspertizės. Nors apelianto minimas vaizdo įrašas iš tiesų susideda iš atskirų dalių, tačiau jas visas iš eilės žiūrint, susidaro vientisas vaizdas, todėl apeliantai neteisūs teigdami, kad šis įrašas yra iškarpytas ir nepilnas. Nors jame tiesiogiai ir neužfiksuota, kaip nuteistasis pareigūnui davė kyšį, tačiau šis įrašas patvirtina kitas bylai reikšmingas aplinkybes, kurios nurodytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir bus minimos šioje nutartyje vėliau.
  1. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pripažinti, kad byloje nepakanka įrodymų apelianto kaltei dėl BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo konstatuoti. Vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad J. K. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios papirkti pareigūną: apeliantas teigia, kad jis, įdėdamas policijos pareigūnui pinigus į kišenę, nesuvokė, jog papirkinėja pareigūną, ir nesuprato, kad jam duoda kyšį, nes galvojo, kad sumoka baudą už automobilį vairavusią sutuoktinę, taip pat apeliantas teigia, kad pareigūnas J. P. išprovokavo nuteistąjį pinigus įkišti jam į kelnių kišenę, nes nurodė, kad baudą galima sumokėti vietoje, o provokuojančiu veiksmu – atitraukus ginklą nuo kišenės ir ją nukreipus į nuteistąjį, nurodė, kaip tą baudą sumokėti. Tačiau kolegija šią nuteistojo versiją atmeta kaip nepagrįstą gynybinę poziciją.
  1. Provokavimas konstatuojamas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad asmuo nesirengė daryti nusikalstamos veikos ir ji nebūtų buvusi padaryta be teisėsaugos pareigūnų ir (ar) pagal jų nurodymus veikiančių asmenų įsiterpimo. Bylą nagrinėjantis teismas, esant pagrindui, turi įvertinti ir tai, ar teisėtai prasidėję teisėsaugos pareigūnų veiksmai dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo, kelio neužkirtimo naujoms nusikalstamoms veikoms neperaugo į provokaciją arba kitokį dirbtinį skatinimą daryti naujas nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86/2011, 2K-530/2012, 2K-249-788/2015, 2K-7-85-696/2016, 2K-8-788/2017 ir kt.). Pagal nagrinėjamos bylos duomenis išvadai, kad policijos pareigūnas provokavo J. K. jį papirkti, nėra jokio pagrindo. Byloje vienintelis nuteistasis teigia, kad pareigūnas J. P. jam nurodė, kad baudą už administracinį nusižengimą galima sumokėti vietoje. Šių aplinkybių nenurodė joks kitas byloje apklaustas asmuo, jų nepatvirtina ir kiti bylos duomenys. Byloje nustatyta, kad J. K. buvo 2017 m. sausio 26 d. baustas administracine tvarka už automobilio vairavimą, kai teisė vairuoti transporto priemonę buvo atimta, 575 Eur bauda ir baudą nuteistasis yra sumokėjęs. Ši aplinkybė patvirtina, kad nuteistasis neabejotinai žinojo, kokios yra baudos už automobilio vairavimą, neturint tam teisės (kad gerokai didesnės nei 100 Eur), ir kokia yra baudų sumokėjimo tvarka, todėl teigti, kad nuteistasis galvojo, jog moka administracinę baudą už sutuoktinės padarytą administracinį nusižengimą, nes taip nurodė pareigūnas, nėra jokio pagrindo. Be to, ši nuteistojo versija yra ir nelogiška, nes nesuprantama, kodėl pareigūnas baudą už A. K. padarytą nusižengimą vietoje sumokėti būtų nurodęs nuteistajam, o ne pažeidėjai. Iš vaizdo įrašo girdėti, kad pareigūnas J. K. nurodo, kad bauda už vairavimą neturint tam teisės prasideda nuo 450 Eur, apie nuteistojo sutuoktinei grėsusią baudą už automobilio davimą vairuoti tam teisės neturinčiam asmeniui apskritai neužsimenama, taigi pareigūnas nesakė nuteistajam, kad mokėtina bauda yra 100 Eur, todėl pareigūnui į kišenę įkišti 100 Eur su J. K. ar jo sutuoktinei grėsusia bauda niekaip nesisiejo. Pinigų perdavimo pareigūnui būdas – pinigus įdedant į pareigūno kelnių kišenę, o ne paduodant į rankas, rodo, kad visgi nuteistasis nesiekė teisėtai sumokėti baudos. Taip pat ir vaizdo įraše užfiksuotas nuteistojo pokalbis su pareigūnu po įvykdyto nusikaltimo tarnybiniame automobilyje rodo, kad jis ir toliau siekė, kad pareigūnas neteisėtais būdais („padarydamas Kalėdinę nuolaidą“) palengvintų jo padėtį. Visos šios aplinkybės kolegijai sudaro pagrindą išvadai, kad J. K. veiksmuose, įkišant į pareigūno J. P. kelnių kišenę 100 Eur (šios faktinės aplinkybės byloje nėra ginčijamos), buvo tiesioginė nuteistojo tyčia papirkti pareigūną, kad nebūtų rašomas administracinio teisės nusižengimo protokolas dėl to, kad nuteistasis vairavo transporto priemonę, neturėdamas tam teisės, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad šiais veiksmais jis siekė sumokėti baudą už sutuoktinę, atmestini kaip nepagrįsti.
  1. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka BPK 20 straipsnį, byloje esančiais įrodymais nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai J. K. veiksmuose, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu, papirkęs pareigūną. Apeliacinio skundo argumentai šių išvadų pagrįstumo nepaneigia.
  1. Apeliantas taip pat nesutinka ir su jam paskirta bausme – mano, kad yra per griežtai nubaustas. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio 2 dalies nuostatų, skirdamas J. K. bausmę, nepažeidė ir jas taikė tinkamai. Nuteistasis pripažintas kaltu dėl apysunkio nusikaltimo padarymo ir teismas jam skyrė švelniausią sankcijoje numatytą bausmę, atsižvelgęs tiek į nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltinamojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tiek į kaltinamojo asmenybę – kad anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, nedirbantis. Nustatydamas baudos dydį, teismas atsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį – kad šiuo metu nedirba, taip pat į prastą sveikatos būklę. Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į nuteistojo asmenybę. Teismas J. K. skyrė 100 MGL dydžio baudą, kas yra minimali bausmė pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktą, todėl jos dar labiau mažinti pagrindo nėra.
  1. Apibendrindama vis tai, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą – pagrįstai pripažino J. K. kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nepažeidė BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių bei nuteistajam paskyrė proporcingą bei teisingą bausmę. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir nesudarė pagrindo jomis abejoti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

5Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

6Nuteistojo J. K. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.

7Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai