Byla 2A-253-178/2017
Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. P., B. R., I. Š., J. Č. ir V. M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4588-467/2016 pagal ieškovų A. P., B. R., I. Š., J. Č. ir V. M. K. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankas Snoras dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai A. P., B. R., I. Š., J. Č. ir V. M. K. 2014 m. vasario 28 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 4–13) atsakovei BAB bankas Snoras ir prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) tarp ieškovų ir atsakovės sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis, kaip sudarytas dėl atsakovės apgaulės ir / arba ieškovų esminio suklydimo; 2) konstatuoti, kad visi ieškovų pinigai, sumokėti už ginčo objektu esančias obligacijas, turi ieškovų pinigų, esančių atsakovės banko sąskaitoje, teisinį statusą; 3) priteisti ieškovams šias indėlio draudimo išmokas: A. P. – 9 900 Lt, B. R. – 3 000 Lt, I. Š. – 10 000 Lt, J. Č. – 58 000 Lt, V. M. K. – 5 500 Lt; 4) priteisti ieškovų naudai visas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad jie laikotarpiu iki 2011 m. lapkričio 16 d. su atsakove sudarė ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis, pagal kurias ieškovai įsigijo atsakovės obligacijas. Ieškovai laikytini neprofesionaliais investuotojais, taip pat jiems taikytina vartotojų apsauga. Atsakovės darbuotojai investicines paslaugas suteikė neturėdami finansų maklerio licencijos. Ieškovai neturėjo jokios ar beveik jokios patirties su finansinėmis priemonėmis, metai iš metų su atsakove sudarinėjo terminuotųjų indėlių sutartis. Atsakovė ieškovams pateikė dalį dokumentų tik ginčijamų sutarčių pasirašymo metu, o dalies dokumentų nepateikė iš viso. Atsakovės darbuotojai ieškovus įtikino, kad jų įsigyjamas produktas – obligacijos – yra valstybės draustas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovai, žinodami tikrąsias aplinkybes, sutarčių nebūtų sudarę ir būtų pasirinkę paprastą terminuotą indėlį, kuris būtų draustas indėlių draudimu ir kuris būtų buvęs net ženkliai aukštesnio pajamingumo (jei būtų buvęs sudarytas su kredito unija).
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu (t. 6, b. l. 49–64) ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovų A. P., B. R., I. Š., J. Č. ir V. M. K. po 10 EUR iš kiekvieno atsakovei BAB bankas Snoras išlaidų advokato pagalbai apmokėti; priteisė iš ieškovų A. P., B. R., I. Š., J. Č. ir V. M. K. po 3 EUR iš kiekvieno trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
  2. Teismas nurodė, kad ieškovai ginčijamose sutartyse, taip pat Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse patvirtino susipažinę su dokumentais, kuriuose buvo atskleista, kad investuotojas prisiima obligacijų emitento (šiuo atveju atsakovės) nemokumo riziką. Ieškovų patvirtinimo, kad jie gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, neigimas reiškia nepagrįstą įrodinėjimo naštos perkėlimą atsakovei. Ieškovai negalėjo nematyti šio patvirtinimo vien dėl to, kad jis buvo arčiausiai parašų. Teismas, spręsdamas dėl esminio suklydimo buvimo, rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, todėl ieškovams turėjo būti suprantama, kad jis nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.
  3. Ieškovai neįrodė savo teiginių, kad ginčijamas sutartis sudarė būdami įsitikinę, jog obligacijos yra apdraustos indėlių draudimu. Taip pat neįrodė savo teiginių, kad atsakovė nepaaiškino siūlomų finansinių priemonių rizikos ar pateikė klaidingą informaciją. Teismas nurodė, kad ieškovės A. P. ir I. Š. prisipažino, kad jos obligacijų draudimu nesidomėjo ir joms tai nerūpėjo, kiti šios bylos ieškovai prisipažino apie galimas pasekmes (rizikas) negalvoję. Duomenyse apie klientą (fizinį asmenį) ieškovės V. M. K., A. P. ir I. Š. nurodė, kad atsisako pateikti informaciją, kuri leistų bankui įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovams. Ieškovai J. Č. ir B. R. tokį sutikimą davė, tačiau abu šie ieškovai turi aukštąjį išsilavinimą. Šios aplinkybės leidžia visus ieškovus vertinti kaip vidutinius vartotojus, pakankamai gerai suvokiančius, kas tai yra obligacijos ir investuotojai. A. P., kurios išsilavinimas 7 klasės, nurodė, kad ji sugeba pati tvarkytis su finansais, ji ir ieškovė V. M. K. banke Snoras iki obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo šiame banke turėjo ne vieną terminuoto indėlio sutartį. Ieškovų niekas nevertė ir neskubino sudarinėti ginčo sandorius. Iš esmės visi (išskyrus ieškovę V. M. K.) ieškovai Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodė, kad moka dirbti kompiuteriu ir turi internetinę prieigą, todėl galėjo pasidomėti obligacijų rizikomis. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad nesuvokė skirtumo tarp ginčijamų sandorių ir terminuotojo indėlio sutarties, kadangi pastarųjų jie buvo sudarę ne vieną ir turėjo investavimo patirties. Nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovams nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau jų apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos.
  4. Nagrinėjamu atveju ieškovų suklydimo negalima pateisinti. Be to, suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovai neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovė bus pajėgi atsiskaityti pagal ginčijamus sandorius, todėl indėlių draudimo įsigyjamoms obligacijoms (ne)taikymas nebuvo aktualus.
  5. Teismas atmetė ir ieškovų argumentus, kad atsakovė veikė esant interesų konfliktui. Atsakovės, tuo pat metu būnant emitentu ir platintoju, interesai sutampa – ir emitentas, ir platintojas suinteresuotas vertybinių popierių platinimu. Bet kuriuo atveju ieškovai neneigia žinoję, kad įsigyja būtent atsakovės obligacijas. Aplinkybė, jog atsakovės darbuotojai ragino, rekomendavo ar skatino ieškovus įsigyti būtent obligacijas, kad teikė ieškovams individualaus pobūdžio investavimo rekomendacijas, kurių teikimui reikalinga finansų maklerio licencija, byloje neįrodyta. Bet kuriuo atveju ši aplinkybė nereiškia, kad ginčo sandoriai yra negaliojantys, nes ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra pakankamai esmingas, kad būtų leidžiama sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.
  6. Ieškovai taip pat neįrodė aplinkybių, kurios leistų ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais kaip sudarytus dėl apgaulės. Be to, ieškovai pareikšdami finansinius reikalavimus atsakovės bankroto byloje, ginčijamus sandorius pripažino galiojančiais, dėl ko neteko teisės šiuos sandorius ginčyti (CK 1.79 str. 1 d.).
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovai A. P., B. R., I. Š., J. Č. ir V. M. K. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde (t. 6, b. l. 70–73) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovai nebuvo supažindinti su jokiu finansinių priemonių rizikos aprašymu. Remiantis kasacinio teismo praktika, būtent atsakovė privalėjo įrodyti, kad ji tinkamai supažindino ieškovus su skundžiamame sprendime minimu rizikų aprašymu.
    2. Ieškovai neturėjo jokios galimybės perskaityti visų sutarčių prieš jas pasirašant. Ieškovų pasirašomos sutartys sudarė keliolika lapų teksto labai smulkiu šriftu. Ginčo sutartys buvo sudaromos arba atsakovės kioskeliuose, arba atsakovės banko skyriuose. Ieškovams sudarant ginčo sutartis, eilėje laukė labai daug žmonių. Dėl to perskaityti pasirašomas sutartis būtų labai sudėtinga užduotis net ir profesionaliam teisininkui. Be to, ieškovus su atsakove siejo fiduciariniai pasitikėjimo santykiai, ieškovai pasitikėjo atsakove ir jos teikiama informacija.
    3. Aplinkybė, kad ieškovai iki tol buvo sudarę ne vieną terminuotųjų indėlių sutartį, liudija, kad ieškovai sudarinėjo tik draustų VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ taupymo instrumentų sutartis, todėl ši ieškovus charakterizuojanti savybė turi būti laikoma kaip įrodanti, kad ieškovų piniginių lėšų saugumas buvo ieškovams esminė aplinkybė.
    4. Ieškovų ieškinyje nurodytas teisinis reglamentavimas akivaizdžiai suponuoja, kad atsakovė neteisėtai veikė esant interesų konfliktui, kaip ir neteisėtai ginčo sutartis iš atsakovės pusės sudarė finansų maklerio licencijų neturintys asmenys. Šiuos pažeidimus atsakovė sąmoningai padarė tam, kad ginčo obligacijų platinimo tvarką padarytų kiek įmanoma panašesnę į terminuotųjų indėlių platinimo tvarką.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 6, b. l. 76–84) atsakovė BAB bankas Snoras prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Vertinant ieškovų individualias savybes, svarbu, kad J. Č., V. M. K. ir B. R. turėjo vertybinių popierių. Ieškovai nenurodė, kodėl jie nesugebėjo įžvelgti skirtumo tarp trumpos terminuoto indėlio sutarties ir obligacijų įsigijimo sandorių, kuriuos lydėjo Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Kaip teismo posėdyje paaiškino ieškovai, sudaryti ginčijamus sandorius juos paskatino mokamų palūkanų dydis, obligacijų draudimu nesidomėjo. Ieškovai turėjo pakankamai laiko nuo ginčijamų sandorių sudarymo tam, kad įvertintų šių sandorių sąlygas, tačiau nagrinėjamoje byloje keliami reikalavimai pareikšti tik atsakovės bankroto proceso metu.
    2. Ieškovai neįrodė, kad sutarčių sudarymo metu ar vėliau jie kreipėsi į atsakovę dėl dokumentų, su kuriais teigia buvę nesupažindinti, pateikimo ir jų negavo. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas (toliau – ir IĮIDĮ) aiškiai numatė, kad draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai. Visi be išimties ginčijamose sutartyse nurodomi dokumentai buvo patalpinti ir viešai prieinami atsakovės interneto svetainėje. Teismas pagrįstai sprendė, kad sudarydama ginčo sandorius atsakovė neveikė esant interesų konfliktui.
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 6, b. l. 85–89) trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovai buvo informuoti atsakovės darbuotojų, jog visą informaciją apie banko teikiamas investicines paslaugas ir produktus bei jų riziką gali gauti bet kuriame banko klientų aptarnavimo skyriuje ir banko interneto puslapyje (aptarnavimo sutarties bendrosios dalies 7.7 p.), tačiau ieškovai patys nesidomėjo obligacijų rizikomis.
    2. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovės darbuotojai būtų primygtinai vertę ieškovus nedelsiant pasirašyti ginčijamas sutartis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Ieškovai, prieš pasirašydami sutartis, elgėsi neapdairiai, nerūpestingai, neatidžiai.
    3. Byloje yra pakankamai įrodymų, kad ieškovai turėjo pakankamai žinių, gyvenimiškos patirties, investavimo patirties, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotųjų indėlių sutarčių skirtumus.
    4. Ginčijamų sandorių sudarymo metu galioję teisės aktai nedraudė ir nedraudžia pačiam emitentui platinti savo vertybinius popierius. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės darbuotojai teikė, ragino, rekomendavo ar skatino ieškovus įsigyti būtent obligacijas, kad ieškovams teikė individualaus pobūdžio investavimo rekomendacijas, kurių teikimui reikalinga finansų maklerio licencija.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
  2. Apeliacinis skundas atmestinas.
  3. Apeliantai nagrinėjamoje byloje nekvestionavo tos aplinkybės, kad investicijoms į obligacijas draudimo apsauga šiuo konkrečiu atveju netaikytina, tačiau teigė, jog atsakovė juos suklaidino (apgavo), neatskleisdama visų su investicijomis į obligacijas sietinų rizikų, dėl ko apeliantai klaidingai manė indėlius ir obligacijas esant tapačius finansinius produktus, kuriems taikomas indėlių draudimas. Todėl teisėjų kolegija pasisakys dėl to, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo (CK 1.90 str.), taip pat dėl apgaulės (CK 1.91 str.) reglamentuojančias teisės normas.
  4. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.90 straipsnio 1 dalies normos turinį, išskyrė kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: 1) turi būti suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; 2) suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Kasacinis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, jis galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką).
  5. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvusios, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų pašalinių veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013).
  6. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentu, kad apeliantai su finansinių priemonių rizikos aprašymu nebuvo supažindinti. Apeliantai, pasirašydami ginčijamas obligacijų sutartis, jų 1.22 punkte patvirtino, kad visos ginčijamų sutarčių sąlygos su jais buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartis, jie su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojų valią; prieš pasirašydami sutartis, apeliantai patvirtina, kad yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Apeliantai neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje patvirtino gavę apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą (t. 4, b. l. 197), kurio 8 punkte, aptariant obligacijas, kaip skolos vertybinius popierius, yra atskleidžiama obligacijas išleidusio asmens nemokumo rizika, t. y. kad obligacijų emitentas gali neišpirkti dalies arba visų obligacijų. Esant tokiai situacijai, būtent apeliantai turėtų paneigti, kad nepaisant jų rašytinio patvirtinimo, su finansinių priemonių rizikos aprašymu jie nebuvo supažindinti (CPK 178 str.). Byloje nėra duomenų, kad apeliantai, jeigu, kaip teigia, negavo finansinių priemonių rizikos aprašymo, būtų pareikalavę pateikti šį dokumentą po ginčijamų sutarčių pasirašymo ar atsakovė būtų atsisakiusi tai padaryti, šių dokumentų jiems nepavyko surasti internete ir pan. Dalis apeliantų nurodė perskaitę sudaromas sutartis prieš jas pasirašydami, todėl yra pagrįsta manyti, kad trūkstant tam tikrų sutartyse nurodomų dokumentų, apeliantai būtų pareikalavę juos pateikti. Apeliantams nepateikus įrodymų, kad jie su finansinių priemonių rizikos aprašymu nebuvo supažindinti, ši aplinkybė pagrįstai pirmosios instancijos teismo laikyta neįrodyta.
  7. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis apeliantų nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013 pateiktais išaiškinimais. Pažymėtina, kad kiekvienoje konkrečioje byloje teismo pateikti išaiškinimai neturi būti taikomi abstrakčiai ir bet kokiame kontekste. Kitoje byloje jais gali būti remiamasi tik tuomet, jeigu abiejose bylose yra susiklosčiusios tapačios arba labai panašios faktinės situacijos. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009). Apeliantų nurodomoje byloje išvada apie netinkamą informavimo apie standartines sutarties sąlygas pareigos vykdymą buvo padaryta, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad atsakovas toje byloje teigė, kad pareigos ieškovei pateikti aprašą, kuriame nurodyta, jog indėlių sertifikatams draudimo apsauga netaikoma, neturėjo, nes ji su juo galėjo susipažinti internete. Nagrinėjamoje byloje atsakovė nurodė, kad apeliantai gavo apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, kaip ir kitus ginčijamose sutartyse ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse nurodomus dokumentus, todėl pareigą įrodyti buvus priešingai turėjo būtent apeliantai.
  8. Be to, apie tai, kad investavimas neatsiejamas nuo tam tikrų rizikų, apeliantai galėjo suprasti ir iš atsakovės parengtos reklaminės medžiagos – fiksuotų palūkanų obligacijoms skirtų lankstinukų, kuriuose aiškiai pažymima, jog prieš priimdamas sprendimą investuoti klientas būtinai susipažintų su atsakovės interneto svetainėje paskelbtomis banko obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertintų, ar jam ši rizika priimtina (t. 5, b. l. 128–131). Lankstinukuose obligacijos nėra lyginamos su terminuotaisiais indėliais ir nepateikiama jokios informacijos, kad obligacijos būtų vienodai saugus produktas kaip ir indėliai. Kaip pirmosios instancijos teisme pripažino apeliantė A. P., atsakovė jai tokį lankstinuką buvo įteikusi. Apeliantams, vien turint tokią reklaminę medžiagą, net ir būnant klaidingai įsitikinus, kad obligacijos yra tapatus indėliams finansinis produktas, pagrįstai turėjo kilti abejonių dėl su obligacijomis sietinų rizikų. Nesiekdami pašalinti šias abejones, nesidomėdami visomis ginčijamų sutarčių sąlygomis, apeliantai elgėsi neatsargiai ir neapdairiai.
  9. Teisėjų kolegija negali sutikti ir su apeliantų argumentu, kad jie neturėjo jokios galimybės perskaityti visų sutarčių prieš jas pasirašant. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šios apeliantų galimybės būtų apribotos dėl nuo apeliantų nepriklausančių aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad apeliantai būtų buvę skubinami sudaryti ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis ar dėl kitų susidėjusių aplinkybių priversti jas pasirašyti nedelsiant. Apeliantai neįrodinėjo, kad prieš ginčijamų sutarčių sudarymą jie būtų kreipęsi į atsakovę, siekdami susipažinti su ketinamų sudaryti sutarčių sąlygomis, pageidavę gauti jų projektą prieš sutarčių sudarymą ir su juo susipažinti iš anksto, tačiau tokią galimybę jiems būtų buvę atsisakyta sudaryti. Todėl skubotas ginčijamų sutarčių sudarymas laikytinas pačių apeliantų apsisprendimu sudaryti ginčijamas sutartis jų išsamiau neišanalizavus, ir, esant reikalui, nepasikonsultavus su teisininkais ar kitais specialistais dėl pasekmių, kurias sukels tokių sutarčių pasirašymas. Vien neprofesionalaus investuotojo statuso suteikimas apeliantams nepanaikina bendrųjų jų pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais. Todėl tokio neatsargaus elgesio pasekmės tenka patiems apeliantams, o suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės (CK 1.90 str. 5 d.).
  10. Teisėjų kolegija neturi pagrindo apeliantus charakterizuojančias savybes vertinti kitaip nei pirmosios instancijos teismas, kuris visus apeliantus vertino kaip vidutinius vartotojus, pakankamai gerai suvokiančius, kas tai yra obligacijos ir investuotojai. Teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino aplinkybę, kad visi apeliantai iki ginčijamų sutarčių sudarymo turėjo bendravimo su banku patirties – buvo sudarę terminuotojų indėlių sutartis, o kai kurie – ir investavimo į vertybinius popierius patirties. Apeliantai apeliaciniame skunde iš esmės ir neginčija šios aplinkybės, o tik nesutinka su jos vertinimu. Teisėjų kolegijos neįtikina apeliantų teiginiai, kad jie buvo klaidingai įsitikinę, jog indėlis nuo obligacijos skiriasi tik palūkanų dydžiu. Tokia išvada darytina, įvertinus, jog nuo indėlių sutarčių obligacijų pasirašymo sutartys skiriasi savo apimtimi ir turiniu, pastarąsias lydėjo neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys, o apeliantai ginčijamose sutartyse buvo įvardijami kaip investuotojai. Visi apeliantai pirmosios instancijos teisme patvirtino supratę, jog už obligacijas yra siūloma didesnė palūkanų norma nei už indėlius, ir tai juos paskatino sudaryti ginčijamas sutartis. Apeliantai nepateikė jokio įtikinamo paaiškinimo, kas objektyviai lėmė jų įsitikinimą, jog gaudami didesnes palūkanas, jie prisiima tą pačią riziką, kaip ir savo santaupas laikydami terminuotųjų indėlių forma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
  11. Apeliantas J. Č. kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 1-F nurodė, kad turi investavimo į akcijas, obligacijas ir kitas finansines priemones patirties, yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą bei turi pradinių žinių apie skolos obligacijas (t. 3, b. l. 171). M. R. nurodė įgijusi aukštąjį išsilavinimą, turinti investavimo į akcijas ir obligacijas patirties (t. 4, b. l. 141–142). A. P., V. M. K., I. Š. atsisakė pateikti informaciją apie save, kuri leistų bankui įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą apeliantėms, tokios informacijos nepateikimo padariniai joms buvo išaiškinti (t. 4, b. l. 64, 72, t. 5, b. l. 48). Apeliantų J. Č., V. M. K. ir B. R. patirtį investicijų į vertybinius popierius srityje patvirtina ir atsakovės pateikti įrodymai – vertybinių popierių sąskaitų išrašai (t. 5, b. l. 166–204). Be to, remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, vien asmens amžius, taip pat aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu asmuo neturėjo jokios investavimo patirties, nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes veiksnus asmuo, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016).
  12. Ta aplinkybė, kad atsakovė ginčijamus sandorius sudarė vienu metu būdama tiek obligacijų emitentas, tiek jų platintojas, savaime nelemia ginčijamų sandorių negaliojimo. Ginčo sandorių sudarymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nedraudė vertybinių popierių emitentui šiuos popierius platinti. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad apeliantai, net ir nesant atskirai raštu pateiktos atitinkamos informacijos, suprato, kad ginčo obligacijas įsigyja iš jo emitento, be to, ši informacija buvo viešai atskleista. Esant tokiai situacijai, nėra jokio pagrindo manyti, kad ši aplinkybė būtų turėjusi kokią nors įtaką apeliantų valios formavimuisi sudaryti ginčo sandorius.
  13. Apeliantų įsitikinimu, ginčijamos sutartys neteisėtos ir pripažintinos negaliojančiomis ir dėl to, kad ginčo sutartis iš atsakovės pusės sudarė finansų maklerio licencijų neturintys asmenys. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka ir atmeta kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstą. Nors ir sutiktina su apeliantais, kad pagal ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą investicinių paslaugų teikimas buvo licencijuojama veikla, tačiau apeliantai nepagrindė, kad licencijos neturėjimo aplinkybė, jeigu tokio pobūdžio paslaugų teikimui ji ir buvo reikalinga, būtų kaip nors susijusi su apeliantų suklydimu ar suklaidinimu dėl esminių ginčijamų sandorių aplinkybių.
  14. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo ir dėl apgaulės reglamentuojančias teisės normas, itin išsamiai aptarė ir įvertino kiekvieno iš apeliantų situaciją individualizuojančias aplinkybes, tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

5Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Atmetus apeliantų apeliacinį skundą, kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę į jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliaciniame teisme pabaigos pateikė prašymą priteisti 245,30 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Prašymas pagrįstas bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančiais įrodymais. Todėl iš apeliantų priteistina po 49 Eur už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

6Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

7Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

8Priteisti atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankas Snoras (įmonės kodas 112025973) iš ieškovų A. P. (asmens kodas ( - ) B. R. (asmens kodas ( - ) I. Š. (asmens kodas ( - ) J. Č. (asmens kodas ( - ) ir V. M. K. (asmens kodas ( - ) po 49 Eur (keturiasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai