Byla 2A-1140/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1188-264/2013 pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „MGS LT“, akcinei bendrovei SEB bankui, O. G. (buvusi pavardė – Z.) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais arba iš dalies negaliojančiais, taip pat pagal atsakovės O. G. (ieškovė pagal priešieškinį) priešieškinį ieškovei (atsakovei pagal priešieškinį) D. K. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Trečiasis asmuo pagal ieškinį Kauno miesto 26-ojo notaro biuro notarė V. T.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovė D. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti apsimestine 2008 m. gegužės 8 d. AB SEB banko kredito sutarties Nr. 0350818031544-84 (toliau – ir kredito sutartis) dalį, kuria kredito gavėjai D. K. suteiktas 138 145,29 eurų (475 800 Lt) kreditas, ir kredito gavėjo teises bei pareigas perkelti atsakovui BUAB „MGS LT“; pripažinti apsimestine 2008 m. birželio 3 d. įregistruotos hipotekos dalį, pagal kurią D. K. įkeitė nekilnojamąjį turtą, t. y. žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius ( - ) (toliau – ir nekilnojamieji daiktai, ir žemės sklypas bei gyvenamasis namas), ir įkaito davėjo teises bei pareigas perkelti atsakovui BUAB MGS LT“; pripažinti negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento 2008 m. gegužės 30 d. pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 612, pagal kurią ieškovė, atstovaujama R. M., iš atsakovo UAB „MGS LT“ nusipirko 0,1095 ha žemės sklypą ir 77 proc. baigtumo gyvenamąjį namą, esančius ( - ), už 530 000 Lt sumą; pripažinti negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento 2010 m. vasario 11 d. pirkimo -pardavimo sutartį, pagal kurią O. Z. nupirko žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, ir pardavėjo teises bei pareigas pagal šią sutartį perkelti atsakovui BUAB „MGS LT“. Teismui nepatenkinus išvardintų ieškinio reikalavimų, ieškovė prašė pripažinti galiojančia pirkimo -pardavimo sutartį, pagal kurią D. K. pardavė, o O. Z. nupirko gyvenamąjį namą ir žemės sklypą už 403 500 Lt išsimokėtinai, išdėstant mokėjimus iki 2015 m. vasario 8 d., mokant kas mėnesį po 6 725 Lt į D. K. atsiskaitomąją sąskaitą AB SEB banke.

5Ieškovė nurodė, kad prašo tenkinti pirmuosius keturis ieškinio reikalavimus ir tik jų netenkinus, patenkinti reikalavimą pripažinti galiojančia pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią D. K. pardavė, o O. Z. nupirko gyvenamąjį namą ir žemės sklypą už 403 500 Lt. Pasak ieškovės, pirkimo-pardavimo sandoris, pagal kurį ieškovė įgijo nekilnojamąjį turtą, yra fiktyvus, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti jokių teisinių pasekmių. Šio sandorio sudarymo metu ieškovė dirbo UAB „MGS LT“ buhaltere. Įmonei trūko apyvartinių lėšų, bankas suteikti kreditą nesutiko, todėl įmonės direktorius G. M. paprašė ieškovės sudaryti fiktyvų sandorį, t. y. kad ieškovė savo vardu nupirktų įmonei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, jį įkeistų bankui. Direktorius teigė, kad tokiu būdu įmonė gaus reikalingą finansavimą, suklestės, o direktorius dengs ieškovės paimtą banko kreditą. Ieškovė pasirašė kredito sutartį, įkeitė bankui žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, pasirašė šio turto pirkimo-pardavimo sutartį. 2008 m. gegužės 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties pasirašyme ieškovė faktiškai nedalyvavo, ją atstovavo UAB „MGS LT“ dirbusi pardavimų koordinatorė R. M.. Visos kredito sąlygos buvo derinamos su įmonės direktoriumi, jis vedė derybas su banko atstove. Ieškovė į banką važiavo tik pasirašyti kredito sutartį. Visa gauta kredito suma buvo pervesta tiesiogiai į UAB „MGS LT“ sąskaitą. Maždaug metus direktorius duodavo ieškovei pinigų kreditui dengti, vėliau nebedavė, teigdamas, kad neturi pinigų. Kol ieškovė dirbo UAB „MGS LT“ ir gaudavo atlyginimą, ji pati įnešdavo savo atlyginimą, vėliau ir jai įmonė pradėjo vėluoti mokėti atlyginimą. Banke kaupėsi delspinigiai, situacija įmonėje tik blogėjo. Pasirašius turto pirkimo-pardavimo sutartį bei perdavimo-priėmimo aktą, neatsirado jokių sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių, t. y. ieškovei nebuvo perduotas gyvenamojo namo valdymas ir raktai, visi namo dokumentai liko įmonėje, ieškovė nemokėjo jokių namo mokesčių, nes laikė, kad namas jai nepriklauso. Kadangi buvo susijusi su bendrove darbo santykiais, fiktyvius sandorius ieškovė sudarė tik dėl to, kad tą padaryti įkalbėjo direktorius. 2010 m. vasario 11 d. ieškovė ir atsakovė O. Z. pasirašė to paties turto pirkimo-pardavimo sandorį, kuris taip pat yra apsimestinis dėl sandorio šalies – pardavėjo. Šią sutartį ieškovė sudarė įkalbėta bendrovės direktoriaus, kuris ir bendravo tiesiogiai su atsakove O. Z., ieškovė derybose nedalyvavo, tik pasirašė sutartį kaip UAB „MGS LT“ statytinė. Sudarant sutartį direktorius išaiškino atsakovei O. Z., jog turtas yra įkeistas, atsakovė su tokiu sandoriu sutiko. Ieškovei dalyvaujant buvo susitarta dėl esminių sutarties sąlygų, o po sandorio sudarymo nekilnojamieji daiktai buvo perduoti valdyti O. Z.. Šalys įvykdė savo įsipareigojimus pagal 2010 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau atsakovė vengė įforminti sandorį notarine tvarka. Šalių valia buvo ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį, todėl yra pagrindas patvirtinti 2010 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, atsakovė O. Z. yra įmokėjusi didelę daikto kainos dalį (127 700 L), kurią pervedė į ieškovės sąskaitą.

6Atsakovė O. Z. byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 2010 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria D. K. pardavė O. Z. gyvenamąjį namą ir 0,1095 ha žemės sklypą, esančius ( - ), taikyti restituciją ir priteisti atsakovei O. Z. iš ieškovės D. K. 127 700 Lt, gautus pagal paminėtą pirkimo-pardavimo sutartį.

7Atsakovė nurodė, kad kurį laiką gyveno Anglijoje, pasitikėjo, pasirašė ir vykdė ieškovės jai pateiktą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė sutarties pasirašymo metu dirbo UAB „MGS LT“ administracijoje, ši įmonė užsiėmė gyvenamųjų namų statyba Poderiškėse ir jų pardavimu. Dėl šio sandorio tarpininkavo pats UAB „MGS LT“ direktorius G. M.. Ieškovė sandorį įforminti notarine tvarka žadėjo artimiausiu laiku, tačiau to nepadarė. Sutarties pasirašymo metu jai namo raktus perdavė ieškovė. Vykdydama sutartį, 2010 m. kovo - 2011 m. rugsėjo mėnesiais atsakovė sumokėjo ieškovei į jos atsiskaitomąją sąskaitą 127 700 Lt. Sudarant pirkimo–pardavimo sutartį ieškovė nenurodė, jog nekilnojamasis turtas yra įkeistas bankui už 475 000 Lt dydžio paskolą. Ši aplinkybė yra svarbi pripažįstant 2010 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia dėl apgaulės. Kadangi ieškovė vengė susitikti su atsakove, atsakovė nusprendė pasitikrinti sandorio patikimumą, o tada suprato, kad atsakovės teisės į įsigytą namą yra neapsaugotos ir priklauso tik nuo ieškovės geros valios ir galimybių. Atsakovė 2011 m. spalio 10 d. raštu kreipėsi į ieškovę nurodydama, jog nepasirašius notarinės pirkimo-pardavimo sutarties ir nepanaikinus turtui hipotekos, ji pasinaudos CK 6.218 straipsnio 1 dalyje numatyta teise ir nutrauks pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė su atsakove ir jos atstovais 2011 m. spalio 11 d. buvo nuvykusi į AB SEB banką, žadėjo su banko sutikimu nekilnojamąjį turtą bei dalį (apie 275 000 Lt) paskolos perleisti atsakovei, o kitą dalį paskolos (apie 100 000 Lt) pasilikti sau, papildomai įkeičiant bankui ieškovei nuosavybės teise priklausantį dviejų kambarių butą. Tačiau vėliau ieškovė ėmė vengti susitikimų, neatlikinėjo veiksmų, kuriuos buvo įsipareigojusi atlikti. Ieškovė, nenurodydama, kad parduodamas nekilnojamasis turtas yra įkeistas, neatskleidė svarbių aplinkybių, kurias žinodama atsakovė niekuomet nebūtų sudariusi ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties. Tai reiškia, kad ieškovė tyčia suklaidino atsakovę tam, kad būtų sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Be to, sutartis buvo sudaryta nesilaikant įstatymų numatytos notarinės formos, o pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino visiškai, t. y. pripažino negaliojančia 2010 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria O. Z. ieškovė D. K. pardavė gyvenamąjį namą ir 0,1095 ha žemės sklypą, esančius ( - ), taikė vienašalę restituciją ir atsakovei priteisė iš ieškovės 127 700 Lt, gautus pagal 2010 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį.

9Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad ginčijama 2008 m. pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo vykdoma, nes šalys ją vykdė ir veikė laisva valia. Šalys pasirašė 2008 m. balandžio 15 d. preliminariąją sutartį dėl žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo ateityje joje nurodytomis sąlygomis, kurią vykdydama (sutarties 5 p.) ieškovė įsipareigojo sumokėti 150 000 Lt avansą pardavėjui. Po to ji, būdama bendrovės buhaltere, užpildė ir pati pasirašė kasos pajamų ir išlaidų orderius 2008 m. gegužės 30 d. data, kuriais patvirtino 54 200 Lt grynųjų pinigų įnešimo savo vardu faktą pagal preliminariąją sutartį, taip pat 54 000 Lt išmokėjimą G. M.; šias finansines operacijas (pajamas ir išlaidas) atspindėjo 2008 m. gegužės mėn. kasos žiniaraštyje. Ieškovė 2008 m. gegužės 8 d. ir 2008 m. birželio 4 d. pateikė AB SEB bankui prašymus dėl kredito lėšų: 150 000 Lt pagal preliminariąją sutartį ir 325 800 Lt pervedimo į UAB „MGS LT“ specialiąją sąskaitą, esančią AB SEB banke; ieškovei ginčo turtas 2008 m. gegužės 30 d. turto perdavimo aktu buvo perduotas, o po sandorio sudarymo nekilnojamasis turtas buvo įregistruotas ieškovės vardu nekilnojamojo turto registre. Ieškovė pripažįsta, kad gavo namo raktus, o nekilnojamojo turto inventorinę bylą ir kitus dokumentus pasiėmė vėliau iš bankroto administratoriaus, todėl nebuvo kliūčių realiai naudotis bei disponuoti ginčo turtu. Ieškovė iš dalies vykdė mokėjimus pagal 2008 m. gegužės 9 d. kredito sutartį AB SEB bankui, suprato savo veiksmus ir to norėjo. Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, sprendė, kad sudarant sandorį ieškovė tiek pati, tiek per įgaliotą atstovę atliko visus veiksmus, kurie patvirtino jos valią įgyti nekilnojamąjį turtą nuosavybėn už paimtą banko kreditą. Teismo nuomone, bendrovė turėjo tikslą parduoti turtą ir gauti už tai pinigus, o ieškovė ieškinį, kaip gynimosi būdą, pareiškė tik po to, kai bankas 2012 m. lapkričio 19 d. kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininkės.

10Teismas, remdamasis ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodomomis aplinkybėmis ir paaiškinimais teismo posėdžiuose, sprendė, kad ieškovė yra nenuosekli, jos paaiškinimai prieštaringi, todėl teismui kelia abejones. Teismas sprendė, kad ieškovės nurodytą aplinkybę, jog bendrovei reikėjo apyvartinių lėšų ir direktorius ją įkalbėjo pirkti turtą, būtų galima laikyti sandorio sudarymo priežastimi, tačiau tai neįrodo, jog nuosavybės teisė buvo perleista fiktyviai. Ieškovė veikė sąmoningai, įgijo didelės vertės turtą, ir tai neleidžia spręsti, kad civilinių teisių pasikeitimas tarp sandorio šalių neįvyko. Atsakovei O. Z. 2011 m. lapkričio 3 d. pareiškus ieškinį Kauno rajono apylinkės teisme dėl 2010 m. vasario 11 d. sutarties pripažinimo negaliojančia, ieškovė atskiroje byloje pareiškė ieškinį atsakovei dėl tos pačios sutarties pripažinimo galiojančia, bei atsiliepime į atsakovės ieškinį patvirtino faktą, kad ji ginčo turtą įgijo ir valdė 2008 m. gegužės 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, kad turto įsigijimui gavusi kreditą iš AB SEB banko. Ieškovė 2012 m. birželio 25 d. teismo posėdyje sakė, kad sutartį su atsakove pasirašė jos neskaičiusi, apie tai, jog ne ji yra tikroji savininkė, atsakovei nesakė, kad neturėjo banko sutikimo namui parduoti, kad 54 000 Lt davė G. M. grynaisiais ir sumokėjo bendrovei. 2013 m. lapkričio 29 d. teismo posėdyje ieškovė sakė, kad jokių pinigų į bendrovės kasą neįnešė. Ieškovės teiginiai, kad visos kredito sąlygos buvo derinamos su įmonės direktoriumi, nepatvirtinti įrodymais, nes byloje apklaustos liudytojos R. M., J. L. jokių konkrečių aplinkybių, susijusių su kredito išdavimu, nepaaiškino. Tai, kad visa kredito suma buvo pervesta tiesiogiai į atsakovės UAB „MGS LT“ sąskaitą, buvo numatyta tiek pirkimo-pardavimo sutarties 2 punkte, tiek ieškovės pareiškimuose dėl pinigų pervedimo. Tai, kad maždaug metus laiko direktorius duodavo pinigų kreditui dengti, o vėliau pati ieškovė savo lėšomis kreditą dengė, nepaneigia, jog prievolę iš dalies ieškovė įvykdė. Šios aplinkybės teismui sudarė pagrindą konstatuoti, kad ginčijamas sandoris įvykdytas ir teisiškai, ir faktiškai, todėl negali būti laikomas tariamu ir turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą arba išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (CK 1.86, 6.193 str.).

11Teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė ir to, kad 2008 m. gegužės 30 d. žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį bei 2008 m. gegužės 8 d. kredito sutartį sudarė įkalbėta atsakovo UAB „MGS LT“ direktoriaus G. M. dėl šio apgaulės (CK 1.91 str.). Ieškovė dirbo bendrovės buhaltere ir gerai žinojo įmonės finansinę padėtį, jos veiklą. UAB „MGS LT“ 2008 m. finansinė padėtis buvo sunki, tačiau įmonė veikė, sudarinėjo sandorius, gavo pajamų, turėjo grynojo pelno. AB SEB banko pateikti duomenys apie UAB „MGS LT“ kreditorinius įsipareigojimus, paraiška kreditui gauti ir prie jos pateikti duomenys apie ieškovės pajamas patvirtina, kad UAB „MGS LT“ buvo AB SEB banko skolininkė. Ieškovė turėjo finansines galimybes gauti kreditą nekilnojamajam turtui pirkti bei vykdyti įsipareigojimus bankui. Už ieškovę įgaliojime nurodytus veiksmus atliko jos įgaliota R. M., todėl derybose dėl sandorio sudarymo ieškovė pati galėjo ir nedalyvauti, tačiau gerai žinojo tikrąją reikalų padėtį.

12Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodyta aplinkybė, jog 2008 m. sutartį ieškovė sudarė įkalbėta UAB „MGS LT“ direktoriaus ir pasitikėdama, kad jis pasirūpins kredito gavimu, atsiskaitinės pagal kredito sutartį, yra nepakankama konstatuoti sandorio negaliojimą CK 1.91 str. pagrindu, nesant kitų objektyvių įrodymų, jog ginčijamą sandorį sudarė dėl apgaulės, ekonominio spaudimo ar susidėjusių aplinkybių sau labai nenaudingomis sąlygomis. Teismo nuomone, ieškovė, turėdama aukštąjį išsilavinimą, dirbdama buhaltere, gerai žinodama, kokiu tikslu sandoris sudaromas, savo elgesiu bei tolimesniais veiksmais jam pritarė ir vykdė, todėl prisiėmė galimų neigiamų pasekmių riziką (CK 1.79 str.).

13Teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad su AB SEB banku sudaryta kredito sutartis yra apsimestinis sandoris. Pirkimo-pardavimo sutartis realiai įvykdyta, nekilnojamasis turtas įgytas už gautą kreditą, lėšos pervestos BUAB „MGS LT“ už ieškovės įgytą turtą. Teismo nuomone, ieškovės nurodoma aplinkybė, kad dėl kredito gavimo faktiškai derėjosi UAB „MGS LT“ direktorius, o ne ji pati, nepakankama sandoriui nuginčyti CK 1.87 straipsnio pagrindu, nes ieškovė, pasirašydama kredito sutartį ir iki to atlikdama eilę veiksmų, sudariusių prielaidas kreditui gauti, pati neatskleidė bankui tikrosios padėties, įgijo ir vykdė sutartines teises bei pareigas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo tik statytinė, o ne tikroji sandorio šalis. Bankas yra sąžininga hipotekos kreditoriaus teises įgijusi šalis, o ieškovės (kredito gavėjos) bei kitų asmenų tarpusavio susitarimai sudaryti apsimestinius sandorius negali būti panaudoti prieš trečiąjį sąžiningą asmenį (CK 1.87 str. 3 d.).

14Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad paraiška kreditui gauti, kredito sutartis, hipotekos lakštas pasirašyti ieškovės ar jos įgalioto asmens. Pagal CK 1.79 straipsnio 2 dalies 3 punktą ieškovei patvirtinus su banku sudarytus kredito bei hipotekos sandorius, juos vykdant, ji netenka teisės sandorį ginčyti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad rašytiniai ieškovės (kredito gavėjos) prašymai bankui pervesti kreditą už įgytą nekilnojamąjį turtą patvirtina CK 1.79 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą prezumpciją. Byloje esantys banko pažyma apie ieškovę kaip kredito gavėją, banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad kredito grąžinimo bei palūkanų mokėjimo pareigas vykdė ieškovė, nes įmokos buvo daromos iš jos, o ne kitų asmenų banko sąskaitos (CK 1.79 str. 2 d. 1 p.). Tokiu būdu ieškovė patvirtino savo, kaip kredito gavėjos ir įkaito davėjos valią. Tai, kad į ieškovės banko sąskaitą kiti asmenys įnešė įvairias pinigų sumas, kurių paskirtis „sąskaitos papildymas“, nereiškia, kad kreditą ir palūkanas bankui mokėjo ne ieškovė.

15Teismas iš šalių paaiškinimų, jų elgesio, sprendė, kad šalys (ieškovė ir atsakovė O. Z.) susitarė dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje, pirkėjai galutinai sumokėjus kainą, o ieškovei atsiskaičius su kreditoriumi AB SEB banku (iki 2015 m. vasario mėn.). Tai, kad atsakovė O. Z. gavo namo raktus ir mokėjo įmokas į ieškovės banko sąskaitą, nėra tinkamas nekilnojamojo turto perdavimas pirkėjai CK 6.398 straipsnio prasme, nes nesurašytas perdavimo aktas, neperduoti dokumentai (nekilnojamojo turto kadastro byla, projektinė dokumentacija, statybą leidžiantys dokumentai ir kt.). Tikėtina, jog atsakovei O. Z. 2011 m. spalio 10 d. raštu įspėjus apie sutarties nutraukimą, ieškovė, neturėdama banko sutikimo dėl turto pardavimo, negalėjo įforminti sandorio notarine tvarka. Atsakovė O. Z. teigia, kad su ieškove susitarė įforminti sandorį notarine tvarka per vienerius metus, ieškovė – kad tik galutinai atsiskaičius po 2015 m., o ginčo sutartyje ši sąlyga nebuvo aptarta. Ieškovė teigdama, kad atsakovė vengia įforminti sutartį notarine tvarka, nepateikė šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.). Priešingai, atsakovei O. Z. 2011 m. spalio 10 d. raštu pasiūlius įforminti sandorį notarine tvarka, šio reikalavimo ieškovė neįvykdė, nesiekė gauti banko sutikimo. Teismo vertinimu, 2010 m. vasario 11 d. sutartis neatitinka pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, nes joje nėra atskleista informacija apie parduodamo turto įkeitimą ir kad atsakovė sutiko pirkti daiktus tokiomis sąlygomis, todėl tikėtina, kad šios aplinkybės neatskleidimas yra esminis ir pirkėja buvo suklaidinta, taigi sutartis turi pirkėjos valios trūkumų (CK 6.165 str., 6.321 str.). Aplinkybę, kad ieškovė perdavė atsakovei raktus, o atsakovė sumokėjo dalį kainos, teismas laikė nepakankama pripažinti šį sandorį galiojančiu. Iš atsakovės ir liudytojo M. G. paaiškinimų teisme matyti, kad atsakovė neturėjo pakankamai lėšų iš karto atsiskaityti, apie turto įkeitimą nežinojo, siūlė ieškovei eiti pas notarą. Daugiau kaip per vienerius metus atsakovės reikalavimu sutartis notarine tvarka nebuvo sudaryta dėl pačios ieškovės kaltės, todėl pagal CK 6.218 straipsnio 2 dalies sąlygas atsakovė turi teisę jos atsisakyti, be to, turtas atsakovei nebuvo perduotas pagal aktą, turtu ji nesinaudojo ir ten neatliko jokių statybos darbų (CK 6.165 str.). Dėl šių aplinkybių teismas darė išvadą, kad nėra CK 1.93 straipsnio 4 dalies, 6.309 straipsnio 3 dalies sąlygų sandoriui patvirtinti teismine tvarka. Ginčijamą sutartį teismas pripažino negaliojančia CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas nurodė, kad ginčo turtas yra išlikęs, jis registruotas ieškovės vardu, todėl, panaikinęs sandorį taikė vienašalę restitucija.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

16Apeliantė (ieškovė) D. K. apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys būtų tenkintas, o atsakovės priešieškinis atmestas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas išsamiai ir visapusiškai neišnagrinėjo bei objektyviai neįvertino byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių, susijusių su pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu ir vykdymu, nesiaiškino šalių tikrosios valios, neįvertino jų elgesio motyvų ir tikslų (CPK 185 str.). Ieškovės, atstovaujamos R. M., ir atsakovo BUAB „MGS LT“ sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris yra tariamasis, o tą įrodo šio sandorio šalių valia, nukreipta į tai, kad ieškovei formaliai iš UAB „MGS LT“ nusipirkus nekilnojamuosius daiktus už 530 000 Lt, UAB „MGS LT (kurios finansinė padėtis buvo sunki) gavo apyvartinių lėšų. Po nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo jokių sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių neatsirado: daiktai realiai nebuvo perduoti ieškovei; avansas pagal preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį buvo sumokėtas iš pinigų, kuriuos iš įmonės kasos paėmė ir perdavė ieškovei direktorius, o ieškovė juos vėl įnešė į UAB „MGS LT“ kasą; visas pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas derino UAB ‚MGS LT“ darbuotoja R. M., kuri už ieškovę ir pasirašė sutartį; kredito sutarties sudarymo sąlygas derino direktorius G. M.; po maždaug metų nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo direktorius ieškojo nekilnojamųjų daiktų pirkėjo, bendravo su pirkėjais telefonu, derino sutarties sąlygas. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojos R. M. parodymus, patvirtinančius sandorio tariamumą, o ne siekį sukurti civilines teises ir pareigas, nepasisakė dėl aktyvaus direktoriaus dalyvavimo ir jo vaidmens parduodant turtą atsakovei.
  2. Teismas nepagrįstai nurodęs, kad ieškovė pripažįsta, jog gavo raktus, turto inventorinę bylą, o kitus dokumentus pasiėmė vėliau iš bankroto administratoriaus. Ieškovė ieškinyje pažymėjo, kad jai nebuvo perduotas gyvenamojo namo valdymas ir raktai, o visi namo dokumentai liko įmonėje.
  3. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija, aiškinant faktines aplinkybes bei įrodymus dėl alternatyvaus reikalavimo patikslintame ieškinyje, esanti nenuosekli, prieštaringa, neva kelianti abejonių dėl ieškovės sąžiningumo. Nors ieškinio reikalavimai iš dalies yra prieštaringi, tačiau būtinybė juos tikslinti, pareiškiant alternatyvų reikalavimą, iškilo dėl to, jog buvo sujungtos atskiros ieškovės ir atsakovės pradėtos civilinės bylos. Kadangi ieškovė reikalavimus reiškė ne kaip tikroji sandorio šalis, t. y. pagal jai žinomas faktines aplinkybes, teigti, jog ieškovė buvo nesąžininga, negalima.
  4. Teismas liudytojo M. G. parodymus turėjo vertinti kritiškai, nes jis yra atsakovės sutuoktinis – suinteresuotas bylos baigtimi asmuo.
  5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog su AB SEB banku sudaryta kredito sutartis yra apsimestinis sandoris. Liudytojų parodymai patvirtino, kad ne ieškovė, o UAB „MGS LT“ direktorius derino visas kredito suteikimo sąlygas. Tam, kad ieškovė sumokėtų banko įmokas, direktorius duodavo grynųjų pinigų arba juos pervesdavo bankiniu pavedimu. Ieškovė tik formaliai pasirašė sutartį, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis ir naudojosi. Teismas nesiaiškino bylai svarbių aplinkybių, susijusių su tuo, kad tuo pačiu laikotarpiu kreditas buvo suteiktas ir UAB „MGS LT“ direktoriaus broliui R. M., kuris taip pat fiktyviai pirko iš bendrovės nekilnojamąjį turtą tam, kad bendrovė gautų jai reikalingą finansavimą.
  6. Duomenys apie nekilnojamųjų daiktų hipoteką buvo laisvai prieinami. Ši aplinkybė nuo atsakovės O. Z. nebuvo slepiama. Po 2011 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atsakovei O. Z. buvo perduotas turto valdymas, atsakovė sumokėjo didelę kainos dalį, todėl, priešingai nei nurodė teismas, egzistuoja pagrindas patvirtinti pirkimo-pardavimo sutartį pagal CK 6.309 straipsnio 3 dalį. Jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu (CK 1.93 str. 4 d.).
  7. Tarp šalių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis iš esmės atitiko įstatymo reikalavimus, keliamus pirkimo-pardavimo sutarčiai (išskyrus reikalavimą sandorį sudaryti notarine forma). Teismas neturėjo pagrindo šią sutartį kvalifikuoti kaip preliminariąją sutartį ir neatsižvelgti į tai, kad šalių sudarytoje sutartyje nebuvo nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti. Teismo įvertinti šalių veiksmai vyko jau po sutarties sudarymo; pati atsakovė O. Z. priešieškinyje neginčijo ir patvirtino, kad buvo sudaryta pagrindinė, o ne preliminarioji sutartis, ir savo teises įgyvendino, o avansą reikalavo grąžinti kaip restituciją.

17Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantė pati kreipėsi į banką dėl kredito suteikimo, pasirašė paraišką kreditui gauti, pateikė bankui dokumentus apie savo gaunamas pajamas bei kitus dokumentus, reikalingus kredito sutarčiai sudaryti, pasirašė kredito sutartį. Kreditas suteiktas pagal tikslinę paskirtį ieškovės, kaip fizinio asmens, poreikiams tenkinti. Šiam tikslui lėšos ir buvo nukreiptos, todėl bankas yra sąžininga sandorio šalis, kurio teisės turi būti ginamos. Apeliantė kredito sutartį pripažino, nes mokėjo kredito įmokas. Po kredito sutarties sudarymo ieškovė, užtikrindama savo prievolių įvykdymą, 2008 m. gegužės 29 d. įgaliojo savo atstovę bankui įkeisti apeliantei nuosavybės teise priklausantį turtą, o vėliau su potencialia pirkėja (atsakove O. Z.) sudarė pirkimo-pardavimo sutartį.

18Atsakovė O. G. (Z.) atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundo dalį dėl ieškinio atmesti, skundą dėl priešieškinio laikyti nepaduotu, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad aplinkybės dėl nekilnojamojo turto įsigijimo, paskolos ir įkeitimo sandorių fiktyvumo yra neįrodytos. Ieškovės nurodoma liudytoja R. M. yra suinteresuota bylos baigtimi, nes pati pasirašė nekilnojamojo turto įsigijimo sutartį, kurią ieškovė ginčija. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė O. Z. vengė notarine tvarka įforminti pirkimo-pardavimo sandorį, todėl nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais dėl CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo. 2010 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nesilaikant įstatymų numatytos notarinės formos reikalavimo, o pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Apeliantė nepateikė duomenų apie tai, kad atsakovei buvo pranešusi apie nekilnojamojo daikto įkeitimą, o AB SEB bankas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog bankas sutikimo dėl nekilnojamojo daikto perleidimo nedavė. Sandoriai, sudaryti be hipotekos kreditoriaus sutikimo, yra negaliojantys. Be to, ieškovė už nekilnojamuosius daiktus buvo skolinga UAB „MGS LT“, o ši aplinkybė turto perleidimo sandorio notarinį įforminimą darė neįmanomu ne tik be kreditoriaus, bet ir be turto pardavėjo sutikimo. Apeliantė skundu prašo atsakovės priešieškinį atmesti, tačiau skunde nedetalizuoja, kodėl teismo sprendimo dalis dėl priešieškinio patenkinimo yra nepagrįsta. Ši apeliantės skundo dalis neatitinka CPK 306 straipsnio reikalavimų ir skundas dėl šios dalies turi būti laikomas nepaduotu CPK 316 straipsnio pagrindu.

  1. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

19Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus; savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 263 str., 320 str., 329 str.). Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

20Byloje nustatyta, kad ieškovė su AB SEB banku 2008 m. gegužės 8 d. sudarė kredito sutartį Nr. 0350818031544-84, pagal kurią kredito gavėjai D. K. suteiktas 138 145, 29 eurų (475 800 Lt) kreditas žemės sklypui su jame statomu gyvenamuoju namu, esančiais ( - ), pirkti (1 t. b. l. 8-17). Ieškovė, atstovaujama R. M., veikusios 2008 m. gegužės 29 d. notaro patvirtinto įgaliojimo pagrindu, ir atsakovas UAB „MGS LT“ 2008 m. gegužės 30 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė iš šio atsakovo nusipirko 0,1095 ha žemės sklypą ir 77 proc. baigtumo gyvenamąjį namą, esančius ( - ), už 530 000 Lt sumą (1 t., 21-29 b. l.). Šios sutarties 2.2 punkte nustatyta turto kainos mokėjimo tvarka ir terminai, t. y. pagal sutartį dalį mokėtinos kainos (54 200 Lt) pardavėjas iš pirkėjos gavo grynais pinigais iki šios sutarties pasirašymo, dėl 150 000 Lt pardavėjas pareiškė ir garantavo, kad 2008 m. gegužės 9 d. AB SEB bankas kaip dalį suteikto pirkėjai kredito turtui pirkti pervedė į pardavėjo sąskaitą, o 325 800 Lt pirkėja įsipareigojo sumokėti iki 2008 m. birželio 30 d. (šią sumą už pirkėją turėjo pervesti AB SEB bankas, kaip pirkėjui suteiktą kredito turtui pirkti dalį). 2008 m. gegužės 30 d. turto priėmimo-perdavimo aktu nekilnojamieji daiktai buvo atsakovo UAB „MGS LT“ direktoriaus perduoti ir ieškovės, atstovaujamos R. M., priimti, o nuosavybės teisė į įsigytą turtą pirkėjai perėjo nuo turto priėmimo-perdavimo akto pasirašymo dienos (1 t., 30-31 b. l.). Ieškovė, atstovaujama įgalioto asmens R. M., 2008 m. birželio 3 d. sutartinės hipotekos lakštu įkeitė minėta pirkimo-pardavimo sutartimi nupirktus daiktus, užtikrinant ieškovės prievolę bankui pagal 2008 m. gegužės 8 d. kredito sutartį (1 t. 18-20 b. l.).

21Byloje kilo ginčas dėl nekilojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sandorio fiktyvumo, kredito, hipotekos ir 2010 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sandorių tikrųjų šalių nustatymo, t. y. sandoriuose nurodyto asmens (ieškovės) atitikimo tikrajam šio teisinio santykio subjektui, taip pat byloje keliamas 2010 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo bei šio sandorio negaliojimo klausimas.

22Dėl 2008 m. gegužės 30 d. pirkimo-pardavimo sandorio tariamumo

23Sutarčių sudarymo srityje pasitaiko atvejų, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenorėdamos atskleisti savo tikrųjų ketinimų, šalys sudaro sutartis, kuriose jų valia įtvirtinama tik fiktyviai arba kuriomis dengiami kitokius teisinius padarinius nustatantys susitarimai. Lietuvos teisėje skiriami tariamieji sandoriai (kartais vadinami fiktyviais) ir apsimestiniai. Tariamųjų sandorių atveju šalių valios apskritai nėra, arba tikroji valia yra nesukurti jokių realių padarinių (sutartis sudaroma tik dėl akių, nesiekiant teisinių padarinių – CK 1.86 str.). Fiktyvumas yra laikomas tokių sandorių negaliojimo pagrindu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003; 2005 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2005; 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2005). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000). Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006). Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2011). Taigi esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą dėl sudarymo sutarties, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas.

24Nagrinėjamu atveju apeliantė (ieškovė) prašė pripažinti negaliojančia jos ir atsakovo BUAB „MGS LT“ 2008 m. gegužės 30 d. sudarytą nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo tiese, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties ypatumai reglamentuojami CK 6 knygos aštuntajame skirsnyje. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šalys ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi siekė sukurti realius civilinius teisinius santykius ir kad sandoris buvo realiai vykdomas. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Byloje nustatyta, kad po ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nekilnojamųjų daiktų perdavimas ir jų priėmimas buvo įformintas pardavėjo ir pirkėjos pasirašytu priėmimo-perdavimo aktu, t. y. ieškovei perėjo nuosavybės teisės į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (CK 6.393 str. 4 d., 6.398 str.). Ieškovė už nekilnojamąjį daiktą sumokėjo kainą, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog sandorio šalys realiai įgijo civilines teises ir pareigas, jog sandorį įvykdė. Ieškovės teigimu, nekilnojamieji daiktai buvo parduoti tik formaliai, o tokio veiksmo tikslas ir motyvas buvo gauti apyvartinių lėšų atsakovui BUAB „MGS LT“. Nors, ieškovės nuomone, toks sandorio sudarymo tikslas ir motyvas patvirtina, jog buvo sudarytas tariamasis sandoris, tačiau įmonei nuosavybės teise priklausančio namo ir žemės sklypo pardavimas, atitinkamai už jį gaunant lėšų, negali būti siejamas su neketinimu sukurti jokių teisinių pasekmių. Nors ieškovė (apeliantė) sandorio tariamumą grindžia bendrovės siekiu gauti finansavimą, neperleidžiant daikto nuosavybės teisių (nes įmonės finansiniai rodikliai esą neatitiko banko reikalavimų kredito suteikimui), tačiau duomenų, jog UAB „MGS LT“ kreipėsi į banką dėl kredito suteikimo ir toks kreditas nebuvo suteiktas, nepateikė (CPK 178 str.).

25Ieškovė įgaliojo R. M. jos vardu pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį, sudaryti hipotekos lakštą. Ieškovė neginčijo suteikto įgaliojimo teisėtumo, todėl yra pagrindas spręsti, kad turėjo valią su pirkimo-pardavimo sutartimi susijusius veiksmus atlikti per atstovę R. M. Asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus (CK 2.132 str. 1 d.), todėl tai, kad pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta bei turto priėmimo-perdavimo aktas pasirašytas atstovaujant pagal įgaliojimą, nepanaikina ieškovės pagal pirkimo-pardavimo sutartį prisiimtų teisių ir pareigų.

26Aplinkybės, jog po pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo ieškovė name negyveno, juo nesirūpino, taip pat neįrodo ginčijamo sandorio fiktyvumo. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadas dėl kokių nors realiai egzistavusių kliūčių ieškovei realizuoti nuosavybės teises į žemės sklypą bei namą. Nors ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja, jog žemės sklypo ir gyvenamojo namo pardavime aktyviai dalyvavo UAB MGS LT“ direktorius, tačiau ši aplinkybė gali būti paaiškinama tuo, kad, pirma, pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta UAB „MGS LT“ patalpose, antra, įmonė užsiiminėjo veikla, susijusia su nekilnojamuoju turtu ir galėjo padėti ieškovei dėl įsigyto turto pardavimo, o sutartį su atsakove O. Z. visgi sudarė pati ieškovė.

27Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius duomenis, konstatuoja, kad išvados dėl pirkimo-pardavimo sutarties realaus vykdymo įrodytumo pagrįstos visapusišku ir objektyviu proceso metu įrodinėtų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, byloje esančių įrodymų visumos įvertinimu. Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo remtis liudytojos R. M. parodymais ir konstatuoti ginčijamo sandorio tariamumą, neturi teisinio pagrindo. Šios liudytojos parodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 str. 2 d.), tai tik viena iš įrodinėjimo priemonių, todėl sandorio tariamumas gali būti paneigiamas, o šiuo atveju atsakovų ir buvo paneigtas, kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės skunde išdėstyta pozicija, jog liudytoja R. M. patvirtino, kad sutarties šalių tikroji valia, sutarties sudarymo tikslas ir motyvai buvo nukreipti į tariamojo sandorio sudarymą. Iš liudytojos R. M. parodymų matyti, kad „/....sandoris buvo sudaromas siekiant gauti pinigines lėšas bendrovei.... D. K. nenorėjo pati įsigyti tą turtą, tačiau buvo sunki įmonės finansinė padėtis, kad gauti lėšų sudarė šį sandorį... D. K. neketino įsigyti to nekilnojamojo turto. Buvo aiškinama, kad tokia situacija, reikėjo, kad tas namas būtų parduotas..., pinigai nebuvo sumokėti, nes sandoris buvo apsimestinis. Aš apie tai žinojau..../“. Papildomai liudytojos paklausus, ar ji galvoja, kad nemokėjo, ar tikrai nemokėjo, liudytoja atsakė, jog „/....Aš galvojau, kad nemokėta buvo, aš nemokėjau/....“ (4 t., 26-27 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojos parodymai, priešingai nei teigia apeliantė, nepatvirtina ginčijamo pirkimo-pardavimo sandorio tariamumo. Liudytojos aiškintos aplinkybės apie tai, kad įmonei reikėjo lėšų, kad reikėjo parduoti namą, patvirtina įmonės siekį (ketinimus) pirkimo-pardavimo sandoriu įgyti teises ir pareigas, o aplinkybės apie sandorio tariamumą, pinigų nemokėjimą yra tik liudytojos subjektyvus vertinimas, kuris bylos nagrinėjimo metu nebuvo pagrįstas kitais objektyviais duomenimis.

28Dėl 2008 m. gegužės 8 d. kredito sutarties galiojimo

29Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog neįrodyta, kad su AB SEB banku sudaryta kredito sutartis yra apsimestinis sandoris. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006; kt.). Apsimestiniu, be kita ko, laikomas ir sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2011 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011; 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014). Tai reiškia, kad teismas, nustatęs, jog sandorio šalys sandorio išorinėje išraiškos formoje (išviešintoje sutartyje) nurodė šalimi ne tikrąjį, o statytinį (tariamą) asmenį, t. y. nustatęs, kad pagal sandorį sudarančių asmenų ketinimus sandoris buvo sudarytas ne su jame nurodytu, o su kitu, neišviešintu asmeniu, gali tokį sandorį pripažinti apsimestiniu ir nustatyti sandorio šalimi ne jame nurodytą, o tą, kuris realiai sandorį sudarė. Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti jos ir banko sudarytą kredito sutartį apsimestine ir kredito gavėjo teises bei pareigas perkelti BUAB „MGS LT“. Taigi, reikšdama reikalavimą pripažinti kredito sutartį negaliojančia, ieškovė privalėjo įrodyti, kad atsakovas (bankas), kuriam įstatymas nustato padidintus reikalavimus teikiant finansines paslaugas ir atsakingo skolinimo pareigą (Banko įstatymo 47 straipsnio 1 dalis; Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnis), pažeidė sutartinių santykių sąžiningumo principą (CK 6.158 str.) ir, išorinėje (išviešintoje) kredito sutarties formoje nurodydamas ieškovę, nuslėpė ir neišviešino tikrosios kredito sutarties šalies – UAB „MGS LT“. Ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad sandorį su banku sudarė ne ji, o UAB „MGS LT“, kad bankas tai suprato, siekė bei sudarė kredito sandorį su bendrove, tačiau dėl tam tikrų priežasčių (nesąžiningų tikslų, ketinimų), pridengdamas tikrąją sandorio šalį, išorinėje sandorio formoje nurodė fizinį asmenį (ieškovę). Ieškovė, teikdama paraišką kreditui gauti, nurodė, jog gautus pinigus ketina panaudoti statomam namui su žemės sklypu, esančiam ( - ), pirkti (4 t., 39 b. l.), tačiau ji nenurodė, jog tai ketina daryti UAB „MGS LT“ vardu. Byloje nėra duomenų, kad bankas su UAB „MGS LT“ vedė derybas dėl kredito sąlygų ir sutarė dėl kredito suteikimo. Bankas, suteikęs ieškovei kreditą, nedalyvavo UAB „MGS LT“ ir ieškovės sutartiniuose santykiuose perkant ir parduodant minėtus nekilnojamuosius daiktus. Banką su UAB „MGS LT“ siejo tik tai, kad ieškovės gauti pagal banko suteiktą kreditą pinigai buvo pervesti šiai bendrovei pagal jos (bendrovės) ir ieškovės sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį ir kad pagal šią sutartį įgyti nekilnojamieji daiktai buvo įkeisti bankui ieškovės sutartinėms prievolės užtikrinti. Kredito sutarties sudarymo metu ieškovės turtinė padėtis buvo gera: ji nuosavybės teise valdė butą, esantį ( - ), gavo pajamų ne tik darbo užmokesčio forma, bet ir pagal transporto priemonės nuomos sutartį (4 t., 39-40, 41, 42, 43, 44-45 b. l.). Remdamasi šiais duomenimis teisėjų kolegija sprendžia apie tai, kad bankas, suteikdamas ieškovei 475 800 Lt kreditą 40 metų laikotarpiui ir kredito grąžinimą užsitikrindamas perkamo žemės sklypo su jame statomu gyvenamuoju namu įkeitimu, galėjo pagrįstai tikėtis kredito grąžinimo ir tinkamo kitų sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Byloje nebuvo įrodinėjama ir nenustatyta, kad bankas, suteikdamas ieškovei kreditą, pažeidė atsakingo skolinimo principą. Taip pat nenustatyta, kad bankas faktiškai kreditavo atsakovą UAB „MGS LT“ ir dėl kokių nors priežasčių galėjo siekti šios bendrovės, kaip kredito gavėjos, neišviešinimo fakto. Pažymėtina, kad pagal CK 1.87 straipsnio 3 dalį apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu.

30Teisėjų kolegija taip pat vertina aplinkybę, kad vykdant įsipareigojimus bankui, kreditas buvo grąžinamas iš ieškovės atsiskaitomosios sąskaitos. Iš ieškovės sąskaitos išrašo nuo 2008 m. gegužės 8 d. iki 2012 m. lapkričio 12 d. (4 t., 165-193 b. l.) matyti, kad ieškovė periodiškai į savo banko sąskaitą pervesdavo pinigų sumas, tačiau įrodymų, kad šiuos pinigus ieškovei perdavė UAB „MGS LT“ direktorius, nepateikta. Iš šio sąskaitos išrašo taip pat matyti, kad vieną kartą, t. y. 2009 m. vasario 25 d., G. M. pervedė ieškovei 3 000 Lt sumą, tačiau ši aplinkybė taip pat nereiškia, kad prievoles bankui pagal ginčijamą kreditavimo sutartį vykdė UAB „MGS LT“ ir ji buvo šios sutarties šalimi. UAB „MGS LT“ tiesiogiai bankui jokių prievolių nevykdė, visas prievoles pagal kredito sutartį vykdė ieškovė (4 t., 159-164).

31Teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįstas apeliantės teiginys apie tai, kad teismas nevertino aplinkybių, jog tuo pačiu laikotarpiu buvo suteiktas kreditas ir UAB „MGS LT“ direktoriaus broliui R. M., kuris pirko iš bendrovės nekilnojamąjį daiktą tam, kad bendrovė gautų finansavimą iš banko, kadangi nepateikta tokį apeliantės teiginį patvirtinančių duomenų.

32Byloje nagrinėjamu atveju buvo sudaryta kredito sutartis, kurioje kredito gavėja nurodyta ieškovė; ji iš banko gautus pinigus panaudojo žemės sklypui su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu įsigyti, t. y. tam tikslui, kuris ir nurodytas kredito sutartyje; kredito sutarties prievolę bankui vykdė pati ieškovė. Šios byloje nustatytos aplinkybės įgalina daryti išvadą, jog ieškovė neįrodė, jog jos su banku sudarytas sandoris yra apsimestinis.

33Dėl 2010 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties

34Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė O. Z. 2010 m. vasario 11 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad ieškovė parduoda ginčo gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, o atsakovė perka šiuos daiktus už 403 500 Lt išsimokėtinai per penkerius metus, kas mėnesį sumokant po 6 725 Lt ieškovei į jos sąskaitą AB SEB banke (2 t., 18 b. l.). Byloje pateikti mokėjimo pavedimai, atsakovės banko sąskaitos duomenys patvirtina, kad nuo 2010 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. spalio 4 d. atsakovė O. Z. pervedė į ieškovės banko sąskaitą 127 700 Lt (2 t. 9-14 b. l., 3 t. 16-21, 189-190 b. l.). Ieškovė, jos ieškinio reikalavimų dėl pirkimo-pardavimo, kredito, hipotekos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nepatenkinimo atveju, pareiškė alternatyvų reikalavimą pripažinti galiojančia 2010 m. vasario 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį (CK 1.93 str. 4 d., 6.309 str. 3 d.). Atsakovė O. Z. pareikštu priešieškiniu prašė šią pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia dėl apgaulės ir dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės alternatyvų reikalavimą, tenkino atsakovės priešieškinio reikalavimą ir pripažino negaliojančia ieškovės su atsakove sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį.

35Apeliantė skunde nurodo, kad byloje egzistuoja pagrindas patvirtinti 2010 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį CK 1.93 straipsnio 4 dalies, 6.309 straipsnio 3 dalies pagrindais. CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. CK 6.309 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą notarine forma.

36Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad sutinka su skundžiamame teismo sprendime atliktu pirkimo-pardavimo sutarties kvalifikavimu, t. y. su išvada, jog buvo sudaryta preliminarioji sutartis. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas – tai šalių veiksmai, paprastai laikytini pirkimo-pardavimo sutarties elementais (CK 6.305 str.), kuriuos atlikus dažniausiai konstatuotina, kad šalys vykdo tokią sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais, kai sutarties objektas perduodamas, o kaina už jį sumokama, gali ir turi būti kvalifikuojama, jog buvo sudaryta pagrindinė sutartis. Svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti kiekvieno konkretaus ginčo faktines aplinkybes, pagal kurias galima spręsti apie tikrąją sutarties šalių valią sudarant konkretų susitarimą. Be to, turi būti įvertinta, ar sudarytame susitarime šalys aiškiai išreiškė savo valią laikyti tokius veiksmus preliminaraus susitarimo sąlygomis. Pažymėtina, kad pirkimo-pardavimo sutarties objektas gali būti perduodamas būsimam pirkėjui naudoti tam, kad šis įvertintų, ar tas daiktas yra jam tinkamas ir pan., ir tik po to šalys gali tartis dėl jo pardavimo. Pinigai taip pat gali būti perduodami, pavyzdžiui, tam tikslui, kad pardavėjas galėtų atlikti parengiamuosius darbus, reikalingus pagrindinei sutarčiai sudaryti (pvz., parengti reikalingus dokumentus, projektus, planus ir pan.). Taigi, negalima vienareikšmiškai teigti, kad tokie šalių veiksmai, būdingi pagrindinės sutarties turiniui, reiškia tik pagrindinės sutarties sudarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors pagal preliminariąją sutartį jokie piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai tarp šalių neatliekami, tačiau šios išvados negalima suabsoliutinti, apskritai neigiant pinigų perdavimo pagal preliminariąją sutartį galimybę. Sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismų praktikoje konstatuota, kad avanso mokėjimas pagal preliminariąją sutartį neprieštarauja imperatyvams, įskaitant ir CK 6.165 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; kt.). Aptariamu atveju atsižvelgiant į ikisutartinių teisinių santykių ypatumus bei įvertinus ieškovės ir atsakovės valią po šios sutarties sudarymo (derinant naujos preliminariosios sutarties sąlygas), raktų perdavimas (atsakovė bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad jai buvo perduoti namo raktai) bei dalies kainos sumokėjimas nelemia sudarytos sutarties kvalifikavimo kaip pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties. Nors apeliantė skunde nurodo aplinkybes apie daikto perdavimą, tačiau byloje nėra duomenų, kad nekilnojamasis daiktas buvo perduotas pirkėjui taip, kaip tą numato CK 6.398 straipsnis. Pastebėtina, kad nors skunde apeliantė ir teigia, jog atsakovė ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį laikė pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi, tačiau apeliantė nutyli, kad ji pati šia sutartį laikė preliminariąja sutartimi. Iš byloje esančio 2011 m. gruodžio 5 d. surašyto atsiliepimo į ieškinį, D. K. pateikto į bylą, kurioje O. Z. pareiškė reikalavimą D. K. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, matyti, kad ieškovė 2010 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį laikė preliminariąja sutartimi, taip pat patvirtino, kad pirkimo-pardavimo sutartis ir nebuvo sudaryta (3 t., 39-40 b. l.). Ši pačios ieškovės D. K., kaip pardavėjos, nurodyta aplinkybė aiškiai patvirtina susitarimą sudariusių šalių valią sudaryti preliminarią, o ne pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, šiame atsiliepime D. K. patvirtino ir aplinkybes, kad po 2010 m. vasario 11 d. sutarties sudarymo buvo ruošiama nauja preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, kurios sąlygos suderintos su AB SEB banko atstovais, t. y. patvirtino aplinkybes apie šalis siejusius ikisutartinius santykius. Tai, kad po ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo vyko derybos dėl pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, patvirtina 2011 m. spalio 24 d. D. K. siųstas elektroninis laiškas M. G., kuriuo D. K. siuntė preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties tekstą (2 t., 62, 63-64 b. l.).

37Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek bendroji CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, tiek ir specialioji pirkimui-pardavimui taikoma CK 6.309 straipsnyje nustatyta teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalis siejo ikisutartiniai teisiniai santykiai ir pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apeliantės skundo argumentais apie tai, kad šiam ginčui išspręsti turėjo būti taikomos CK 6.309 straipsnio 3 dalis, 1.93 straipsnio 4 dalis ir patvirtinta tarp ieškovės bei atsakovės sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis.

38Pirmosios instancijos teismas ieškovės D. K. ir atsakovės O. Z. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį pripažino negaliojančia CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu. Apeliantė skunde nenurodo argumentų dėl šios teismo padarytos išvados nepagrįstumo. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas neturi teisės praplėsti apeliacinio skundo pagrindą ir pasisakyti dėl aplinkybių, dėl kurių skunde nenurodoma argumentų (motyvų).

39Papildomai pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

40Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija neturi pagrindo dėl ieškovės apeliaciniame skunde nurodytų motyvų keisti ar naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas.

41Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

42Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovė D. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti... 5. Ieškovė nurodė, kad prašo tenkinti pirmuosius keturis ieškinio... 6. Atsakovė O. Z. byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti... 7. Atsakovė nurodė, kad kurį laiką gyveno Anglijoje, pasitikėjo, pasirašė... 8. Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 9. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad ginčijama 2008 m. pirkimo-pardavimo... 10. Teismas, remdamasis ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodomomis... 11. Teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė ir to, kad 2008 m. gegužės 30 d.... 12. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodyta aplinkybė, jog 2008 m. sutartį... 13. Teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad su AB SEB banku sudaryta kredito... 14. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad paraiška kreditui gauti, kredito... 15. Teismas iš šalių paaiškinimų, jų elgesio, sprendė, kad šalys (ieškovė... 16. Apeliantė (ieškovė) D. K. apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą... 17. Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą... 18. Atsakovė O. G. (Z.) atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo... 19. Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo... 20. Byloje nustatyta, kad ieškovė su AB SEB banku 2008 m. gegužės 8 d. sudarė... 21. Byloje kilo ginčas dėl nekilojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sandorio... 22. Dėl 2008 m. gegužės 30 d. pirkimo-pardavimo sandorio tariamumo... 23. Sutarčių sudarymo srityje pasitaiko atvejų, kai dėl vienokių ar kitokių... 24. Nagrinėjamu atveju apeliantė (ieškovė) prašė pripažinti negaliojančia... 25. Ieškovė įgaliojo R. M. jos vardu pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį,... 26. Aplinkybės, jog po pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo ieškovė name... 27. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius duomenis,... 28. Dėl 2008 m. gegužės 8 d. kredito sutarties galiojimo... 29. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog... 30. Teisėjų kolegija taip pat vertina aplinkybę, kad vykdant įsipareigojimus... 31. Teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįstas apeliantės teiginys apie tai,... 32. Byloje nagrinėjamu atveju buvo sudaryta kredito sutartis, kurioje kredito... 33. Dėl 2010 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties... 34. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė O. Z. 2010 m. vasario 11... 35. Apeliantė skunde nurodo, kad byloje egzistuoja pagrindas patvirtinti 2010 m.... 36. Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad sutinka su skundžiamame teismo... 37. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek bendroji CK 1.93 straipsnio 4 dalyje... 38. Pirmosios instancijos teismas ieškovės D. K. ir atsakovės O. Z. sudarytą... 39. Papildomai pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį... 40. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija neturi pagrindo dėl... 41. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 42. Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą....