Byla e2A-382-516/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romualdos Janovičienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Vilniaus statybos tresto apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3069-567/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Vilniaus statybos tresto ieškinį atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Kaminkelio projektai“ dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) Vilniaus statybos trestas, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Top consult“, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės bankrutuojančios UAB (toliau – ir BUAB) „Kaminkelio projektai“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Apertus“, 136 421,81 Eur žalos atlyginimą bei 6 proc. metines procesines palūkanas.
  2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 5 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB Vilniaus statybos trestui. Turto arešto aktų registro duomenimis, ieškovei 2012 m. birželio 5 d. – 2014 m. kovo 26 d. laikotarpiu buvo įregistruoti 9 turto arešto aktai, iš jų 2013 m. kovo 25 d. areštuotas turtas už 353 997,43 Lt sumą. Antstolė N. Š. 2013 m. kovo 28 d. patvarkymu vykdomojoje byloje Nr. 33-212-2013 aprašė 353 997,43 Lt sumą, priklausančią ieškovei UAB Vilniaus statybos trestui, su įpareigojimu atsakovės mokėjimus ieškovei vykdyti į antstolės depozitinę sąskaitą. Atsakovė pateikė skundą dėl 2013 m. kovo 28 d. patvarkymo, nurodydama, kad neturi galimybės įvykdyti antstolės reikalavimų, nes bendrovių sąskaitose neturi ieškovei priklausančių lėšų. Antstolė N. Š. 2013 m. balandžio 29 d. patvarkymu vykdomojoje byloje Nr. 33-212/2013 aprašė 353 997,43 Lt sumą, priklausančią ieškovei, ir įpareigojo atsakovę laikyti savo sąskaitoje bei neišmokėti skolininkei (ieškovei) lėšų. Tačiau pagal turimus bankroto administratorės žinioje BUAB Vilniaus statybos tresto sąskaitos išrašus atsakovė nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. pervedė ieškovei 1 592 142,62 Lt sumą, t. y. atliko uždraustus atsiskaitymus, galiojant antstolio patvarkymams. Ieškovės teigimu, atsakovės įvykdyti mokėjimai ieškovei buvo atlikti, atsakovei žinant apie jai nustatytus draudimus atsiskaityti su ieškove. Atsakovė atliko neteisėtas, imperatyvias įstatymo normas pažeidžiančias veikas, todėl ieškovės lėšos, turėjusios būti paskirstytos kreditoriams, buvo panaudotos bei perleistos, pažeidžiant įstatymą bei sąžiningų ieškovės kreditorių interesus. Ieškovės kreditoriai neteko galimybės nukreipti savo reikalavimus už 136 421,81 Eur sumą.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nurodė, kad žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tada, kai padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Teismas pažymėjo, kad kreditorių galimybių patenkinti jų reikalavimus sumažėjimas, kreditorių reikalavimų tenkinimo eilių (tvarkos) pažeidimas šiuo atveju įvyko ne dėl UAB „Kaminkelio projektai“ tiesiogiai BUAB Vilniaus statybos trestui atliktų mokėjimų, dėl kurių ieškovės turto masė tik padidėjo, bet dėl BUAB Vilniaus statybos tresto iš atsakovės UAB „Kaminkelio projektai“ gautų lėšų tolimesnio panaudojimo, kurio tinkamumo klausimas šioje byloje nėra sprendžiamas.
  3. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad BUAB „Kaminkelio projektai“ pažeidė antstolių imperatyvius nurodymus, negali būti vertinama kaip BUAB Vilniaus statybos tresto kreditorių teisių pažeidimas (įmonės nemokumo sukėlimas, padidinimas, galimybės gauti reikalavimų patenkinimą sumažinimas ar pan.), nes, kaip jau minėta, BUAB Vilniaus statybos tresto turto masė tik padidėjo. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nėra atsakinga už tolimesnį pervestų lėšų panaudojimą (paskirstymą), todėl teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp nurodytų neteisėtų atsakovės veiksmų ir ieškovės prašomos priteisti žalos.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Ieškovė BUAB Vilniaus statybos trestas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas netinkamai aiškino priežastinį ryšį reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai nenustatė šios civilinės atsakomybės sąlygos bei neteisingai sprendė dėl apeliantei tariamai nepadarytos žalos. Nesutiktina su sprendime pateiktu atsiskaitymo ekonominiu vertinimu, kad atsakovei atlikus mokėjimus ieškovės turto masė padidėjo. Atsakovės atsiskaitymas su ieškove, net ir atliktas teisėtai, nebūtų padidinęs ieškovės turto masės. Turto masę sudaro tiek piniginės lėšos, tiek turtinės reikalavimo teisės į skolininkus. Taigi, skolininko atsiskaitymas su kreditoriumi nepadidina kreditoriaus turto masės, nes ta pačia suma sumažėja kreditoriaus reikalavimo masė į skolininką.
    2. Atsakovės neteisėtų veiksmų pasekmė yra ieškovės kreditoriams sukelta žala dėl to, kad sąžiningi ieškovės kreditoriai neteko galimybės nukreipti savo reikalavimus įstatyme nustatytu eiliškumu ir tvarka į 136 421,81 Eur sumą. Būtent dėl atsakovės kaltės iki pat ieškovės bankroto nebuvo įvykdyti antstolių patvarkymai, kuriais buvo siekiama užtikrinti ieškovės kreditorių reikalavimus. Jei atsakovė nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų ir įvykdytų antstolio nurodymą, neteisėtai pervestų 136 421,81 Eur suma būtų saugoma antstolio, o iškėlus bankroto bylą ieškovei – būtų perduota disponuoti administratoriui įstatyme nustatyta tvarka tenkinti patvirtintų kreditorių reikalavimus. Priežastinis ryšys yra aiškus ir įrodytas tarp atsakovės atlikto mokėjimo, nepaisant antstolio patvarkymo, ir to, kad tuo metu ieškovei priklausiusios 136 421,81 Eur lėšos nebuvo panaudotos atsiskaityti su ieškovės kreditoriais antstolio vykdymo procese.
    3. Skundžiamo sprendimo bylos faktinių aplinkybių esmė yra analogiška kaip ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-686/2016, t. y. jei nebūtų buvę neteisėtų atsakovės veiksmų ir ji mokėtinas sumas būtų pervedusi į antstolio depozitinę sąskaitą, areštuotos lėšos būtų perduotos į ieškovės bankroto administratorės dispoziciją ir iš šių lėšų būtų tenkinami ieškovės kreditorių reikalavimai. Tuo atveju, jei ieškovei nebūtų iškelta bankroto byla, atsakovės neteisėtai pervestos lėšos būtų paskirstytos antstolio išieškojimo iš ieškovės procese vykdymo proceso normų nustatyta tvarka.
    4. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams prieštarautų tai, kad atsakovė išvengtų civilinės atsakomybės, esant nustatytoms visoms atsakovės civilinės atsakomybės kilimo aplinkybėms, kai nustatyta, jog neteisėtus veiksmus atsakovė atliko tyčia, suprasdama veikų neteisėtumą. Ieškovė, priešingai nei traktavo teismas, nereikalauja dar kartą apmokėti ieškovės išrašytų atsakovei sąskaitų, atsiskaityti su ieškove, nes ieškinys pateiktas dėl atsakovės sukeltos žalos ieškovei, jos kreditoriams, o ne siekiant dar kartą gauti apmokėjimą.
    5. Teismas šioje byloje neteisingai nustatė priežasties – pasekmės ryšį byloje dėl vykusių teisės pažeidimų ir finansinių operacijų pasekmių. Be atsakovės neteisėtų veiksmų negalėjo (buvo neįmanoma) kilti byloje nustatyti padariniai – areštuotų ieškovei priklausančių lėšų perleidimas asmenų, turėjusių galimybę disponuoti ieškovės lėšomis banko sąskaitoje, nuožiūra, o ne pagal įstatymą, t. y. antstolio areštuotų ir pas atsakovę esančių lėšų bet koks judėjimas būtų neįmanomas tuo atveju, jei atsakovė būtų įvykdžiusi antstolio patvarkymą ir lėšas pervedusi į antstolio sąskaitą. Sprendime netiesiogiai nurodoma, kad kaltų dėl ieškovės kreditorių interesų pažeidimo reikėtų ieškoti tarp tų, kurie neteisėtas veika atliko po to, kai veikas įvykdė atsakovė. Tačiau žalos ieškovės kreditoriams kilimo būtina priežastimi buvo neteisėti tyčiniai atsakovės veiksmai, be kurių ieškovės kreditorių interesai negalėjo būti pažeisti.
  2. BUAB „Kaminkelio projektai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Apeliaciniame skunde nepaneigiamos pirmos instancijos teismo išvados ir motyvai, kad 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 2A-712-516/2016 Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjamai bylai nustatė prejudicinę reikšmę turinčius faktus, kurių iš naujo įrodinėti nereikia:
      1. aplinkybė, kad UAB „Kaminkelio projektai“ išmokėjo tiesiogiai ieškovei 136 421,81 Eur sumą, neatsižvelgdama į imperatyvius antstolių nurodymus, savaime nereiškia, kad galimas lėšų iš atsakovės, kaip bankrutavusios įmonės, antrą kartą priteisimas, nes tai neatitiktų teisingumo principų ir iš esmės pažeistų atsakovės, kaip bankrutavusios įmonės, kreditorių interesus;
      2. atsakovės jau sumokėtų ieškovei lėšų pakartotinis priteisimas iš atsakovės ne tik neatitinka žalos atlyginimo instituto tikslų, bet ir sudarytų sąlygas ieškovei nepagrįstai praturtėti ir iš esmės prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes atsakovė negali būti įpareigojama antrą kartą visa apimtimi sumokėti jau sumokėtą ieškovei sumą;
      3. didelės pinigų sumos ieškovei pervedimas nei padarė ieškovę nemokią, nei padidino jos nemokumą. Priešingai, atsakovės ieškovei atlikti mokėjimai tik padidino ieškovės bendrą turto masę, iš kurios kiti kreditoriai galėtų gauti savo reikalavimų patenkinimą;
      4. nors atsakovė iš tikrųjų nepaisė antstolių įpareigojimų pervesti pirmiau nurodytą sumą ne tiesiogiai ieškovei, o antstoliui, ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama konstatuoti kreditorių teisių pažeidimą, nes akivaizdu, jog kreditorių galimybių patenkinti jų reikalavimus sumažėjimas, kreditorių reikalavimų tenkinimo eilių (tvarkos) pažeidimas įvyko ne dėl pačių atsakovės tiesiogiai ieškovei atliktų mokėjimų, dėl kurių ieškovės turto masė tik padidėjo, bet dėl ieškovės iš atsakovės gautų lėšų tolimesnio panaudojimo.
    2. Ieškovė nenurodė ir neįrodė faktinių reikalaujamos civilinės atsakomybės pagrindų: konkrečios žalos ir jos priežastinio ryšio su neteisėtais veiksmais bei atsakovės kaltės dėl šios žalos. Ieškovė nenurodė jokių aplinkybių ir motyvų, kodėl jos gautą pinigų sumą ieškovė laiko žalos suma ir kur bei kaip buvo panaudotos iš UAB „Kaminkelio projektai“ gautos piniginės lėšos.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės BUAB Vilniaus statybos tresto apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
  2. Byloje nėra ginčo dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, buvimo, nes, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ir neginčija šios bylos šalys, dar civilinėje byloje Nr. 2A-712-516/2016 Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad atsakovė BUAB „Kaminkelio projektai“ žinojo apie antstolių patvarkymus, tačiau visas pagal rangos sutartį mokėtinas sumas (taigi ir antstolių aprašytą 136 421,81 Eur sumą) vis tiek sąmoningai išmokėjo tiesiogiai ieškovei, taip pažeisdama imperatyvius antstolių nurodymus, taigi, atlikdama neteisėtus mokėjimus, prieštaraujančius viešąjai tvarkai.
  3. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą netenkinti ieškovės ieškinio dėl žalos atlyginimo, netinkamai išaiškinęs ir taikęs priežastinį ryšį, kaip vieną iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, reglamentuojančias teisės normas bei nepagrįstai nuspendęs dėl ieškovei nepadarytos žalos.
  4. Taigi, ginčas nagrinėjamu apeliacine tvarka atveju yra dėl kitų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio – dėl kurių Lietuvos apeliacinis teismas, sprendęs sandorių negaliojimo, o ne žalos atlyginimo, klausimus, civilinėje byloje Nr. 2A-712-516/2016 nėra pasisakęs ir kurioms (sąlygoms) konstatuoti apeliacinės instancijos teismas minėtoje byloje nėra nustatęs jokių prejudicinę reikšmę turinčių faktų ir (ar) nepadaręs jokių žalos institutui taikyti šioje byloje galinčių turėti įtakos išvadų – priešingai nei skundžiamame sprendime neteisingai pacitavo pirmosios instancijos teismas, pirmiau nurodytoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas nėra pasisakęs, kad jau sumokėtų BUAB Vilniaus statybos trestui lėšų pakartotinis priteisimas iš atsakovės neatitinka žalos atlyginimo instituto tikslų, bet nurodė, kad toks priteisimas neatitinka restitucijos instituto esmės ir nėra teisingas bei protingas, nesant aiškiai ieškovės (jos kreditorių) teisėtų interesų pažeidimo apimčiai.
  5. Tačiau, nors Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-712-516/2016 nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados, priešingai nei interpretuoja atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, savaime nėra pakankamos ieškovės ieškiniui šioje byloje atmesti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo nesutikti su skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl žalos ir priežastinio ryšio nagrinėjamu atveju nebuvimo, taigi, pagrindo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę neįrodymo.
  6. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.
  7. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
  8. Nagrinėjamu atveju visiškai akivaizdu, kad atsakovei pervedus ieškovei pagal rangos sutartį mokėtinas sumas, inter alia ginčo 136 421,81 Eur sumą, ieškovės, kurios interesus gina bankroto administratorė šioje byloje, turtinė padėtis niekaip nepablogėjo – bendrovės turimas turtas nesumažėjo, o skolų bendrovės kreditoriams apimtis (pasyvas) nepadidėjo. Realios žalos, kaip kad ji apibūdinta CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, nebuvimą iš esmės pripažino ir pati apeliantė savo skunde, nurodydama, kad bendrovės turtą sudaro tiek piniginės lėšos, tiek bendrovės reikalavimo teisių į jos skolininkus masė, o šiuo atveju, atsakovei pervedus ginčo lėšas ieškovei, faktiškai pasikeitė tik ieškovei priklausančio turto sudėtis, tačiau ieškovės bendra turto masė nei padidėjo, nei sumažėjo. Atitinkamai, pačiais atsakovės mokėjimais nebuvo padaryta žala ir ieškovės kreditoriams, nes bankrutavusios bendrovės kreditorių, kurių interesus, prasidėjus bankroto procesui, taip pat gina bankroto administratorė, žala, kaip kad ne kartą procesiniuose dokumentuose akcentavo pati apeliantė, yra išvestinė iš bendrovės patirtos žalos – ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar turto sumažėjimo atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, o šiuo atveju, kaip minėta, atsakovei pervedus ieškovei priklausančius pinigus į ieškovės sąskaitą, nei sumažėjo bankrutavusios bendrovės turtas, nei išaugo jos skolos.
  9. Nagrinėjamu atveju, kaip visiškai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, bendrovės kreditorių galimybių patenkinti jų reikalavimus sumažėjimas įvyko ne dėl atsakovės veiksmų (mokėjimų ieškovei, nepaisant antstolio patvarkymų sulaikyti mokėjimus ar juos atlikti į antstolio depozitinę sąskaitą), kaip tokių, (t. y. ne dėl bendrovės turto sudėties pasikeitimo – piniginių lėšų gavimo vietoje turimų reikalavimų teisių į atsakovę), bet dėl tolimesnio ieškovės BUAB Vilniaus statybos tresto gautų lėšų panaudojimo, būtent dėl kurio pasikeitė bendrovės turtinė padėtis, tačiau kurio (ne)tinkamumas (neteisėtumas) šioje byloje, kaip pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas, nebuvo įrodinėjamas ir sprendžiamas.
  10. Šiuo atveju, nors apeliantė teisi, teigdama, kad jeigu atsakovė nebūtų įvykdžiusi neteisėtų veiksmų (t. y. nebūtų ignoravusi antstolių patvarkymų saugoti ieškovei priklausančias lėšas ir pervesti jas ne į ieškovės, o į antstolės depozitinę sąskaitą), bet būtų pervedusi ginčo sumą antstoliui, šios lėšos, tikėtina, nebūtų prarastos ir iškėlus bankroto bylą ieškovei, būtų perduotos bankroto administratorei disponuoti, vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės neteisėti veiksmai patys savaime nėra pakankama ieškovės akcentuojamo kreditorių galimybių gauti jų reikalavimų patenkinimą sumažėjimo priežastis, todėl pripažintina, kad apeliantės nurodomas priežasties – pasekmės ryšys pernelyg nutolęs ir neatitinka CK 6.247 straipsnyje įtvirtintos vienos iš būtinųjų civilinei atsakomybei taikyti sąlygos – priežastinio ryšio – sampratos.
  11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisingumo nepaneigia ir ieškovės akcentuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 10 d. nutartimi išnagrinėta civilinė byla Nr. e3K-3-302-686/2016, nes kasacine tvarka išnagrinėtos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šiuo metu nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos. Minėtoje kasacinio teismo byloje ieškinį, remdamasi CPK 617 straipsniu, pateikė pati kreditorė (o ne bankrutavusios bendrovės bankroto administratorė, ginanti šios bendrovės ir jos kreditorių interesus bankroto procese), kuri jai padarytos žalos faktą bei dydį argumentavo ne aplinkybe, kad atsakovės, pažeidžiant antstolio patvarkymą, pervestos tiesiogiai įmonei lėšos buvo vėliau netinkamai kitų asmenų, turėjusių prieigą prie trečiojo asmens (bankrutavusios įmonės) sąskaitų, perleistos ne pagal įstatymą (kaip kad argumentuoja ieškovė šioje byloje), bet tuo, jog atsakovei pervedus lėšas tiesiogiai ieškovės skolininkei (o ne į antstolio depozitinę sąskaitą), ieškovė, laikotarpiu nuo tada, kai buvo atsisakyta kelti skolininkei (trečiajam asmeniui) restruktūrizavimo bylą (ir išnyko draudimas realizuoti jos turtą bei išieškoti iš jo) iki buvo iškelta bankroto byla, neteko galimybės gauti išieškotinas sumas pagal antstolio atliktinus išieškojimo veiksmus pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus vykdymo procese, kuris pasibaigė iškėlus bankroto bylą. Taigi, savo, kaip išieškotojos, teises ieškovė, trečiojo asmens kreditorė, kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje gynė remdamasi CPK 617 straipsniu (dėl vykdymo procese dėl atsakovės kaltės neišieškotų sumų), priešingai nei šioje byloje, kurioje ieškovės bankroto administratorė įrodinėja jos administruojamai įmonei padarytą ir iš jos išvestine laikoma bankroto procese patvirtintiems kreditoriams žalą, kurių galimybė gauti jų reikalavimų patenkinimą bankroto procese sumažėjo ne dėl atsakovės atlikto pinigų išmokėjimo į ieškovės sąskaitą, o dėl tolimesnio disponavimo ieškovės gautomis lėšomis, skirtingai nei kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje, kurioje būtent dėl paties ginčo mokėjimo ieškovė neišieškojo atitinkamų išieškotinų sumų būtent vykdymo procese.
  12. Taigi, akivaizdu, kad BUAB Vilniaus statybos tresto nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje padarytos išvados dėl priežastinio ryšio buvimo negali būti besąlygiškai taikomos šiuo metu nagrinėjamai situacijai. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2018 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-403/2018; kt.).
  13. Esant nenustatytoms dviem būtinoms civilinės atsakomybės sąlygoms – žalai ir priežastiniam ryšiui – civilinės atsakomybės taikymas, t. y. ieškovės nurodomos žalos sumos iš atsakovės priteisimas, negalimas. Nenustačius civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti ir apie neva neteisingą atsakovės civilinės atsakomybės išvengimą, todėl atmestinas, kaip nepagrįstas, ieškovės apeliacinio skundo argumentas dėl teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimo, teismui atmetus ieškinį, tuo labiau, kad ieškovės nurodomoje Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 2A-712-516/2016, nors ir buvo konstatuotas atsakovės sąmoningas, t. y. žinant apie esamus antstolio patvarkymus, lėšų ieškovei, o ne antstoliui, pervedimas, vis dėlto nebuvo nustatytas atsakovės žinojimas apie tolimesnį galbūt neteisėtą šių lėšų panaudojimą ar, tuo labiau, tyčinį sąlygų tolimesniems neteisėtiems veiksmams atlikti sudarymą (kažkokio neteisėto susitarimo su ieškovės sąskaitomis tuo metu disponuojančiais asmenimis sudarymą ar pan.). Todėl šiuo atveju, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsakovė UAB „Kaminkelio projektai“ negali būti laikoma savaime atsakinga už tolimesnį ieškovei pervestų lėšų panaudojimą, disponavimo jomis tinkamumą (netinkamumą).
  14. Remdamasi pirmiau išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo spendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.
  15. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui jokių jos bylinėjimosi išlaidų faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų neteikė, todėl tokių išlaidų atlyginimas atsakovei iš ieškovės, atmetus pastarosios apeliacinį skundą, nepriteisiamas (CPK 98 straipsnis)

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai