Byla 2A-712-516/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kaminkelio projektai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-652-567/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Vilniaus statybos trestas ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kaminkelio projektai“ (tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė Medicinos bankas, D. L. (D. L.), uždaroji akcinė bendrovė „Liaras“ ir A. K.) dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) Vilniaus statybos trestas kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti niekiniu 2013 m. gruodžio 27 d. sandorį dėl lėšų pervedimo (mokėjimo nurodymas Nr. 318373) atsakovei UAB „Kaminkelio projektai“; 2) pripažinti niekiniais sandorius dėl lėšų pervedimo ieškovei BUAB Vilniaus statybos trestas laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. iš atsakovės UAB „Kaminkelio projektai“; 3) taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės ieškovei 146 079,04 Eur (504 381,74 Lt (353 997,43 Lt + 117 039,81 Lt + 33 344,50 Lt)) sumą; 4) priteisti 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d., kai buvo priimti ir galiojo antstolių patvarkymai neišmokėti piniginių lėšų skolininkei BUAB Vilniaus statybos trestas, atsakovė pervedė į ieškovės banko sąskaitą 1 592 142,62 Lt sumą. Ieškovė pažymėjo, kad esant areštuotam turtui, lėšų pervedimas nėra galimas, nes tai iš esmės reikštų disponavimą uždrausta teise, o tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl sandoriai yra niekiniai. Ieškovė taip pat nurodė, kad kadangi 2013 m. gruodžio 27 d. ieškovės turtui buvo taikytas areštas, ieškovė neturėjo teisės pervesti lėšas atsakovei. Atlikdama 33 344,50 Lt pervedimą ieškovė pažeidė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvią normą, nepagrįstai suteikė prioritetą vienam iš ieškovės kreditorių – atsakovei. Ieškovės įsitikinimu, imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujančiais pripažintini ir atsakovės laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. atlikti lėšų į ieškovės sąskaitą pervedimai, nes jie buvo atlikti esant antstolių patvarkymams bendrai 471 037,24 Lt sumai, nurodantiems atsakovei pareigą mokėjimus vykdyti į antstolės depozitinę sąskaitą ir draudžiantiems vykdyti išmokėjimus ieškovei. Ieškovės teigimu, atsakovė sudarė pagrindą ieškovei disponuoti uždraustomis lėšomis ir nepaisyti CK 6.9301 straipsnyje nustatytos normos. Sandoriai, pažeidžiantys privalomą antstolio patvarkymą, yra prieštaraujantys viešajai tvarkai, taigi negaliojantys. Ieškovės nuomone, šiuo atveju taip pat yra visos būtinos sąlygos ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais ir actio Pauliana pagrindu. Ieškovės finansinė padėtis tuo metu jau buvo sunki, nes bankroto byla jai iškelta praėjus tik 2 mėnesiams nuo paskutinio ginčijamo 2013 m. gruodžio 27 d. vykdyto pervedimo. Ieškovė, negalėdama atsiskaityti su visais kreditoriais, atsiskaitydama su atsakove suteikė jai pirmenybę ir taip pažeidė kreditorių teises. Ieškovė ir atsakovė ne tik neprivalėjo, bet ir neturėjo teisės vykdyti tarpusavio bankinių pavedimų. Atsakovė buvo nesąžininga, nes privalėjo išsiaiškinti, ar sandoriai nepažeidžia kitų kreditorių interesų, tuo labiau, kad Turto arešto aktų registras yra viešai prieinamas ir rūpestingas juridinis asmuo turėjo patikrini, ar ieškovė, iš kurios gautos lėšos, neturi kitų kreditorių. Be to, atsakovė dar nuo antstolės 2013 m. kovo 28 d. patvarkymo žinojo apie antstolių taikytus draudimus ir apribojimus išmokėti lėšas ieškovei.
  3. Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, nurodė, kad šalis siejo statybos rangos sutartiniai santykiai, pagal kuriuos atsakovė UAB „Kaminkelio projektai“ buvo darbų užsakovas, ieškovė BUAB Vilniaus statybos trestas – rangovas (generalinis rangovas), o UAB „Liaras“ – subrangovas. Atsakovė pažymėjo, kad ginčijami mokėjimai ieškovei buvo atlikti teisėtai, vykdant 2012 m. gegužės 23 d. statybos rangos sutartį Nr. 2012-05-25/1-VLN. Atsakovė paaiškino, kad už subrangovės UAB „Liaras“ atliktus darbus atsakovė pagal statybos rangos sutartį bei ieškovės pateiktas sąskaitas mokėjimus atliko į ieškovės banko sąskaitas. Nors ieškovė pateikė informaciją apie antstolių taikytas laikinąsias apsaugos priemones (areštą), tačiau neinformavo, kokia apimtimi minėtos priemonės buvo įvykdytos, kokios sumos, koks turtas yra šiuo metu areštuotas. BUAB Vilniaus statybos trestas nors ir buvo pritaikytas turto areštas, tačiau jai nebuvo uždrausta atsiskaityti su kreditoriais pagal galiojančias sutartis ir turimus įsipareigojimus. Atsakovė pažymėjo, kad sudarius 2013 m. lapkričio 25 d. sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo ir atsakovei perėmus UAB „Liaras“ turimą 35 090 Lt reikalavimo teisę į BUAB Vilniaus statybos trestas, ieškovė arba galėjo sumažinti atsakovės mokėtinas sumas už statybos rangos darbus, arba ieškovės skolą pervesti atsakovei. BUAB Vilniaus statybos trestas pasirinko antrąjį variantą ir pervedė 33 344,50 Lt skolą atsakovei, tačiau toks skolos apmokėjimas nelaikytinas nesąžiningu arba neteisėtu, nes dėl skolos tarp šalių ginčo nebuvo ir tai neprieštaravo įprastai verslo praktikai.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento: 1) 2013 m. gruodžio 27 d. sandorį dėl 33 344,50 Lt lėšų pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 318373) atsakovei UAB „Kaminkelio projektai“; 2) dėl lėšų pervedimo ieškovei BUAB Vilniaus statybos trestas laikotarpyje nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. iš atsakovės dalyje dėl 353997,43 Lt ir 117039,81 Lt sumų, konkrečiai 2013 m. gegužės 7 d. dėl 100 000 Lt pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 967671); 2013 m. gegužės 30 d. dėl 206 201,06 Lt pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 72688); 2013 m. birželio 14 d. dėl 50 000 Lt pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 134422); 2013 m. liepos 1 d. dėl 142 216,81 Lt pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 206409); 2013 m. liepos 17 d. dėl 80 000 Lt pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 291453); 2013 m. liepos 25 d. dėl 91 353,06 Lt pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 326410); 2013 m. rugpjūčio 1 d. dėl 100 000 Lt pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 362206); 2013 m. rugpjūčio 9 d. dėl 79 159,01 Lt pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 402549; 2013 m. rugpjūčio 21 d. dėl 125 221,93 Lt pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 462608); 2013 m. rugpjūčio 29 d. dėl 80 810,33 Lt pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 502266); 2013 m. rugsėjo 10 d. dėl 83 061,30 Lt pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 557422); 2013 m. rugsėjo 18 d. dėl 53 371,89 Lt pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 602715); 2013 m. spalio 3 d. dėl 65 330,20 Lt pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 695305); 2013 m. spalio 23 d. dėl 55 417,03 Lt pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 840724); 2013 m. lapkričio 6 d. dėl 30 000 Lt pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 949008); 2013 m. gruodžio 27 d. dėl 250 000 Lt pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 317411); taikė vienašalę restituciją ir priteisė iš atsakovės ieškovei 146 079,04 Eur, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. rugpjūčio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Teismas nustatė, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, konstatuojant, jog ji yra nemoki įmonė nuo 2013 m. spalio 1 d. Šis prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turintis faktas, teismo vertinimu, patvirtina, kad 2013 m. gruodžio 27 d. sandorio dėl lėšų pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 318373) atsakovei metu ieškovė jau buvo nemoki, o atsakovei atliekant mokėjimo pavedimus ieškovei nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d., pastarosios įmonės finansinė padėtis buvo sunki, įmonė turėjo pradelstų įsiskolinimų kreditoriams ir buvo faktiškai nemoki, todėl ginčijami sandoriai pažeidė kitų kreditorių teises.
  1. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neturėjo jokių prioritetinių teisių prieš kitus ieškovės kreditorius, todėl ieškovė neprivalėjo pirmumo teise atlikti 2013 m. gruodžio 27 d. lėšų pervedimą (mokėjimo nurodymo Nr. 318373) atsakovei. BUAB Vilniaus statybos trestas ir UAB „Kaminkelio projektai“, sudarydamos ginčijamus sandorius, žinojo apie kitų ieškovės kreditorių teisių pažeidimą, nes Turto arešto aktų registro duomenys yra vieši ir laikomi teisingais, kol nėra nuginčyti nustatyta tvarka. Teismas akcentavo, kad atsakovė, atlikdama lėšų pervedimus ieškovei laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d., turėjo galimybę viešame Turto arešto aktų registre pasitikrinti informaciją dėl UAB Vilniaus statybos trestas taikomų apribojimų, taip užtikrindama savo interesų apsaugą, o to nepadariusi, atsakovė patvirtina savo nesąžiningumą ir nesąžiningą dalykinę praktiką. Teismo vertinimu, tiek ieškovė, tiek atsakovė, sudarydamos ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningos, nes turėjo žinoti, kad pažeidžia kitų ieškovės kreditorių teises ir interesus.
  2. Teismas taip pat konstatavo, kad atlikus ginčijamus sandorius, buvo pažeistas ir tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas, t. y. CK 6.9301 straipsnis, Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 dalis.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Atsakovė UAB „Kaminkelio projektai“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Dėl atsakovės atliktų nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. 1 592 142,62 Lt dydžio pavedimų ieškovė netapo nemoki, minėtais pavedimais nebuvo suteikta pirmenybė kitiems kreditoriams, o teismas vertino tik vieną aplinkybę, kad atsakovė mokėjimus atliko, galiojant apribojimams ieškovės turtui, tačiau nesiaiškino, kaip ieškovė panaudojo gautas iš atsakovės lėšas. Teismas visiškai netyrė aplinkybės, kad ieškovė visą ginčo laikotarpį (nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d.) vykdė atsiskaitymus su jos turimais kreditoriais. Būtent ieškovės gautų lėšų tolimesnis panaudojimas, t. y. atsiskaitymas su ieškovės kreditoriais, galėtų būti ginčijamas CK 6.66 straipsnio pagrindu. Aplinkybė, kad atsakovė, vykdydama rangos sutartį, mokėjo ieškovei pagal ieškovės pateiktas sąskaitas faktūras, nepatvirtina teiginio, jog tokiu būdu buvo sumažintos kitų kreditorių galimybės gauti jų reikalavimų patenkinimą, buvo suteikta pirmenybė kitiems kreditoriams. Be to, atsakovės pervestos sumos viršijo areštų mastą. Ieškovė disponavo kur kas didesnėmis sumomis nei jos turtui pritaikyti areštai, todėl teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė tuo metu buvo nemoki. Teismas netyrė ir byloje nėra duomenų, ar galiojant teismo sprendime išvardytiems areštams, nebuvo sukauptos lėšos antstolių žinioje buvusiose vykdymo bylose, ar su išvardytais kreditoriais nebuvo atsiskaityta pilnai (ar iš dalies).
    2. Ieškovė ginčija ne rangos sutartį, o mokėjimus atliktus vykdant minėtą sutartį, o teismas, pripažindamas atliktus atsakovės mokėjimus ieškovei negaliojančiais, neįvertino ir nepasisakė apie atsakovės teisėtą priešpriešinę pareigą atlyginti už ieškovės suteiktas rangos paslaugas. Ieškovė neginčijo ir sąskaitų faktūrų teisėtumo, pagal kurias atsakovė atliko mokėjimus. Teismas nepagrindė motyvais ginčijamų pavedimų neprivalomumo fakto. Atsakovė mokėjimus privalėjo vykdyti pagal nenuginčytą statybos rangos sutartį.
    3. Teismas vertino atsakovės elgesį, kaip nesąžiningą, nes ji turėjo žinoti apie antstolių taikytus areštus bei ieškovės nemokumą, tačiau byloje nėra duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kokia apimtimi buvo pažeistas taikytų areštų apribojimas, ir byloje nepaneigtas faktas, kad turto areštų mastas 2013 metais buvo mažesnis nei ieškovės tuo metu turimos lėšos. Taigi teismas bylą ištyrė nevisapusiškai. Atsakovės nuomone, tik vėlesni ieškovės nesąžiningi veiksmai, disponuojant gautomis iš atsakovės lėšomis, buvo įmonės bankroto priežastis. Ginčijami atsakovės atlikti piniginiai pavedimai nebuvo priešingi ieškovės veiklos tikslams, pelno siekiui, o atsakovė negali būti atsakinga už netinkamą ieškovės veiklos organizavimą ir lėšų panaudojimą, todėl teismo teiginys apie neužtikrintą šalių komercinį bendradarbiavimą yra nelogiškas. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė žinojo arba turėjo žinoti apie ieškovės finansinę padėtį, ar kitaip pagrindžiančių atsakovės nesąžiningumą. Sprendimas įpareigoti atsakovę sumokėti ginčo sumą dar kartą yra neteisėtas.
    4. Kadangi byloje nėra duomenų apie 2013 m. gruodžio 27 d. lėšų pervedimo atsakovei metu ieškovės gautas (turėtas) lėšas banko sąskaitose bei duomenų apie vykdytus atsiskaitymus su kitais kreditoriais, lieka neaišku, kokias įrodymais remdamasis teismas padarė išvadą kad 2013 m. gruodžio 27 d. ieškovės lėšų pervedimas atsakovei pažeidė ieškovės kreditorių teises, nes neva ieškovė, būdami nemoki, suteikė prioritetą atsakovei. 2013 m. gruodžio 27 d. 33 334,50 Lt pervedimas buvo atliktas teisėtai, remiantis nenuginčyta 2013 m. lapkričio 25 d. sutartimi dėl reikalavimo teisės perleidimo. Pagal minėtą sutartį atsakovei perėmus subrangovės UAB „Liaras“ turimą 35 090 Lt reikalavimo teisę į ieškovę, ieškovė galėjo sumažinti atsakovės mokėtinas ieškovei sumas arba galėjo pervesti atsakovei nurodytą skolą. Ieškovė pasirinko antrąjį variantą ir pervedė 33 344,50 Lt, todėl toks skolos apmokėjimas nelaikytinas neteisėtu ar nesąžiningu. Ieškovė neginčija, kad UAB „Liaras“ turėjo galiojančią reikalavimo teisę į ieškovę ir galėjo šią teisę perleisti atsakovei.
    5. Teismas netyrė kokiems kreditoriams, kokiais pagrindais buvo išmokėta 2013 m. gruodžio 27 d. atsakovės ieškovei pervesta 250 000 Lt suma, tačiau apsiribojo teiginiu, kad tik atsakovės tą pačią dieną sudarytas sandoris pažeidžia kitų kreditorių teises. Atsakovė, apmokėjusi visas ieškovės pateiktas sąskaitas už rangos darbus pagal galiojančią sutartį, pagrįstai tikėjosi, jog ir ieškovė atsiskaitys su subrangovais. Teismas, nurodydamas, kad atlikdama 33 344,50 Lt pervedimą atsakovei ieškovė pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą imperatyvią normą, neįvertino aplinkybės, jog nors ir buvo taikytas ieškovės turto areštas, jai nebuvo uždrausta atsiskaityti su kreditoriais pagal galiojančias sutartis ir turimus įsipareigojimus. Atsakovė elgėsi sąžiningai, vykdė sutartinius įsipareigojimus, o teismas nepagrįstai preziumavo atsakovės nesąžiningumą, teigdamas, kad ji turėjo galimybę žinoti apie ieškovės kreditorius.
  2. Ieškovė BUAB Vilniaus statybos trestas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Aplinkybė, kad atsakovė atliko mokėjimus, galiojant apribojimams ieškovės turtui, yra esminė, pamatinė ir viską nulemianti šios bylos aplinkybė. Tačiau atsakovė iki šiol mato nurodyto draudžiančio atsiskaitymus imperatyvo interpretavimo galimybę, priklausomai nuo to „.kokiu būdu ieškovė panaudojo gautas iš atsakovės lėšas“, arba nuo to, kad ,,ieškovė visą ginčo laikotarpį vykdė atsiskaitymus su turimais kreditoriais“. Taigi atsakovė priimtą sprendimą skundžia tuo pagrindu, kad teismas neatliko ar netyrė aplinkybių, kurios negali turėti jokios reikšmės sprendimą priimant remiantis imperatyvia teisės norma, nenumatančia jos taikymo išimčių, t.y. neteisėtai perleistų lėšų tolimesnio panaudojimo aplinkybės, siekti tikslai, siekiai ar ketinimai negali daryti įtakos imperatyvias normas pažeidžiančio sandorio įvertinimui kitaip nei neteisėtu.
    2. Būtent atsakovės neteisėtos veikos ir jų mastas sudarė faktines galimybes neteisėtas veikas analogiška apimtimi atlikti ieškovei, t. y. atsakovės neteisėti lėšų perleidimai ieškovei sudarė sąlygas (finansines galimybes) atlikti neteisėtas veikas. Lėšų tolimesnis panaudojimas gali būti (ar jau yra) kitų teisminių procesų bei veikų (galimai nusikalstamų) tyrimo objektas, tačiau tai nėra šios bylos objektas.
    3. Atsakovė neįvykdė imperatyvaus nurodymo, kuriame nebuvo nurodyta jokių jo įvykdymo išlygų ar atsakovės teisė vertinti nurodymo pagrįstumą ir teisėtumą. Nėra jokio pagrindo ir poreikio byloje nustatinėti, kurių konkrečiai kreditorių interesus ginčijami sandoriai pažeidė, kaip ir nustatinėti, kokiomis dalimis ar sumomis konkrečių kreditorių interesai buvo pažeisti. Ar galiojant teismo sprendime išvardintiems areštams buvo ar nebuvo sukauptos lėšos antstolių žinioje buvusiose vykdymo bylose, ar su išvardytais kreditoriais nebuvo (buvo) atsiskaityta, kaip ir neteisėtai perleistų lėšų tolimesnio panaudojimo aplinkybės, negali daryti įtakos imperatyvias normas pažeidžiantį sandorį vertinti kitaip nei kaip neteisėtą.
    4. Nei vienas antstolis nesugebėjo areštuoti jokių ieškovės lėšų banko sąskaitose, nepaisant to, kad ieškovė atsiskaitymus per banko sąskaitas vykdė. Tokia padėtis paaiškintina specialiai organizuota veika su atsakove, kai ieškovė atsiskaitymus, vykdytus per banko sąskaitas, vykdė tokiu būdu, kad nebūtų spėjama įvykdyti antstolių patvarkymų. Ieškovė atidarydavo naują, dar neareštuotą banko sąskaitą vis kitame banke, į ją buvo nukreipiamos gautinos lėšos ir nedelsiant visa suma išmokama mokėjimo pavedimais pasirinktiems subjektams. Pažymėtina, kad atsakovė aktyviai bendradarbiavo su ieškove tokioje atsiskaitymų, esant areštams, organizavimo ir vykdymo veikoje. Tuo atveju, jei atsakovė būtų įvykdžiusi antstolių nurodymus ir mokėtinas ieškovei lėšas būtų pervedusi į antstolių nurodytas sąskaitas, atlikti mokėjimai būtų laikomi tinkamai atliktu atsiskaitymu pagal Statybos rangos sutartį bei atsakovė būtų tinkamai įvykdžiusi jos nurodytą teisėtą priešpriešinę pareigą atlyginti ieškovės suteiktas rangos paslaugas.
    5. Atsakovės teiginys, esą byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė žinojo arba turėjo žinoti apie ieškovės finansinę padėtį, ar kitaip pagrindžiančių šalių nesąžiningumą, akivaizdžiai prieštarauja ne tik faktinėms aplinkybėms, bet ir pačios atsakovės teiginiams procese, atsakovei ne kartą patvirtinant, kad jai buvo žinoma, jog ji mokėjimus vykdė esant draudimams juos vykdyti dėl taikomų areštų. Tai, kad atsakovė, žinodama tokias aplinkybes, jų nepaisė bei teismams nepateikė jokių tokios neteisėtos veikos paaiškinimų, leidžia pagrįstai teigti, jog atsakovė sąmoningai pažeidė teisės aktų reikalavimus ir prisiėmė su tuo susijusią atsakomybę bei pasekmių finansinę riziką.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliantės UAB „Kaminkelio projektai“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
  2. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl apeliantės (užsakovės) atliktų mokėjimų ieškovei (generalinei rangovei) ir ieškovės mokėjimo atsakovei pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu pagrįstumo bei minėtų mokėjimų, atliktų galiojant antstolio patvarkymams sustabdyti generalinei rangovei priklausančių lėšų išmokėjimą, teisėtumo.
Dėl ginčo mokėjimų negaliojimo pagal CK 6.66 straipsnį
  1. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
  2. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos šios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010 ir kt.).
  3. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl antrosios, trečiosios ir penktosios actio Pauliana instituto taikymo sąlygų.
  4. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta formuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016, kt.).
  5. Nors, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, UAB Vilniaus statybos trestui bankroto byla buvo iškelta tik 2014 m. vasario 5 d., iš pačios nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, turinio (teismo vertintų duomenų laikotarpio bei išvadų), o taip pat ieškovės turtui taikytų areštų kiekio bei laikotarpio (didžioji dalis areštų taikyta 2013 metais) akivaizdu, kad ieškovė faktiškai buvo nemoki jau ginčo mokėjimų atlikimo metu ir tuo labiau ieškovės atsakovei 2013 m. gruodžio 27 d. atlikto 33 334,50 Lt pervedimo momentu, kai, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, jau 2013 m. gruodžio 13 d. teismui buvo paduotas pareiškimas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Ieškovės ilgą laiką besitęsiančius finansinius sunkumus bei faktinį nemokumą patvirtina ir byloje esantys ieškovės finansinės atskaitomybės duomenys, pagal kuriuos dar 2012 m. birželio 30 d. ieškovė turėjo tik 112 708 Lt turto (iš kurio net 97 368 Lt sudarė gautinos sumos), o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė net 201 499 Lt, ieškovės nuosavas kapitalas dar 2012 metais buvo neigiamas, o 2013 metų rugsėjo mėnesį, nors ieškovė iki nurodytos datos jau buvo gavusi iš atsakovės didžiąją dalį mokėjimų pagal sutartį, fiksuotas 2013 metų devynių mėnesių veiklos nuostolis.
  6. Tai, kad atsakovės ieškovei pervestų lėšų suma viršijo pritaikytų areštų sumą, skirtingai nei mano atsakovė, nepaneigia ieškovės faktinio nemokumo nagrinėjamu laikotarpiu, nes ne visi ieškovės turimi įsipareigojimai kreditoriams tuo metu buvo priverstinai vykdomi ir todėl vien tik areštų suma pati savaime visapusiškai neatskleidžia ieškovės turtinės padėties. Taigi apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ieškovės faktinį nemokumą šioje byloje ginčijamų mokėjimų atlikimo momentu, atmestinas.
  7. Pagal Turto arešto aktų registro duomenis nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d. buvo taikomas areštas ieškovės lėšoms 64 028,59 Lt sumai; nuo 2013 m. kovo 25 d. areštuotos ieškovės lėšos 353 997,43 Lt sumai, 2013 m. liepos 29 d. minėtą sumą sumažinus iki 267 872,87 Lt; 2013 m. gegužės 6 d. areštuotos ieškovės lėšos 42 228,34 Lt sumai, 2013 m. rugpjūčio 9 d. arešto mastas padidintas iki 49 137,06 Lt; 2013 m. liepos 29 d. areštuotos ieškovės lėšos sąskaitoje 104 785,8 Lt sumai; 2013 m. lapkričio 12 d. įregistruotas areštas 57 64,88 Lt sumai, 2013 m. lapkričio 18 d. taikytas areštas 56 908,38 Lt sumai.
  8. Pažymėtina, kad juridiniam asmeniui neturint pakankamai lėšų visiems kreditorių pareikštiems reikalavimams patenkinti, įmonė, remiantis CK 6.9301 straipsniu, pradėjusiu galioti nuo 2013 m spalio 1 d., privalo atsiskaitymus atlikti šia tvarka: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (to paties straipsnio 2 dalis).
  9. Savo ruožtu ieškovė, žinodama apie jai kitų kreditorių reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikytus areštus, būdama faktiškai nemoki, t. y. neturėdama pakankamai turto visiems kreditorių reikalavimams patenkinti, tačiau 2013 m. gruodžio 27 d. pervesdama 33 334,50 Lt atsakovei, pažeidė pirmiau nurodytą atsiskaitymų su kreditoriais tvarką ir nepagrįstai suteikė pirmenybę atsakovei gauti jos reikalavimo patenkinimą, nors, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje neginčijamos 2013 m. lapkričio 25 d. sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo pagrindu iš UAB „Liaras“ įgytos 35 090 Lt reikalavimo teisės į ieškovę patenkinimas atsakovei nebuvo užtikrintas hipoteka ar įkeitimu ir atsakovė neturėjo jokio prioriteto kitų ieškovės kreditorių atžvilgiu. Pastebėtina, kad kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. nutarties, taip pat Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko esančių nutarčių, kuriomis buvo patvirtinti ieškovės kreditorių reikalavimai bankroto byloje, 2013 m. gruodžio 27 d. pervedimo atsakovei metu į ieškovę reikalavimo teises turėjo ne tik kitos įmonės, bet ir aukštesnės eilės kreditoriai, kaip antai ieškovės darbuotojai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – ir VSDFV). Be to, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi bankroto byloje Nr. B2-1754-258/2014 buvo patvirtinti didžiosios daugumus kreditorių reikalavimai, kurių vykdymas buvo užtikrintas pirmiau minėtais, iki 2013 m. gruodžio 27 d. taikytais, areštais (be kita ko ir UAB „Conresta“ reikalavimas, kuris viršijo atsakovės akcentuojamą 2013 m. gruodžio 27 d. pervestą ieškovei 250 000 Lt sumą), akivaizdu, kad ginčo 33 334,50 Lt sumos pervedimo atsakovei metu antstolių žinioje buvusiose vykdymo bylose nebuvo sukaupta pakankamai lėšų ir su visais Turto arešto aktų registre išvardytais kreditoriais nebuvo atsiskaityta.
  10. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vien tik ta aplinkybė, jog atsakovės reikalavimo teisė į ieškovę kilo pagal šioje byloje neginčytą ir galiojančią reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pati savaime ne tik nepateisina teisiniu reguliavimu nustatytos atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos nesilaikymo, bet ir nepatvirtina tokio atsiskaitymo su atsakove, esant ieškovės faktiniam nemokumui, privalomumo actio Pauliana instituto taikymo aspektu, nes įmonei jau esant faktinio nemokumo būsenoje, įmonė turi atsižvelgti į visų kreditorių, kurie, kaip ir atsakovė, taip pat turi galiojančias reikalavimo teises į ieškovę, interesus, veikti sąžiningai visų kreditorių atžvilgiu, o sandorio, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, sudarymas pateisinamas tik išimtiniais atvejais, konstatavus sandorio ekonominį naudingumą įmonei, pagrįstą skolininko siekį išvengti bankroto ar sumažinti įmonės nemokumą, atitinkančius jo kreditorių teises ir teisėtus interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013; 2015 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015). Šiuo atveju, ieškovei akivaizdžiai žinant tiek apie jos turtinę padėtį (nemokumą), tiek apie jai kreditorių siekiamą iškelti bankroto bylą (kaip minėta, pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktas dar 2013 m. gruodžio 13 d.), taip pat apie daugybės kreditorių turimas, lygiai kaip ir atsakovės, teisėtas ir galiojančias reikalavimo teises į ieškovę, visiškas atsiskaitymas su vienu iš kreditorių (apeliante), nesumažinantis įmonės nemokumo ir (ar) neturintis kitokio ekonominio naudingumo įmonei, negali būti vertinamas kaip atitinkantis protingo verslo subjekto, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis.
  11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2013 m. gruodžio 27 d. mokėjimo apeliantei (mokėjimo nurodymas Nr. 318373) metu, atsakovė buvo nesąžininga.
  12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007; 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013; 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-684/2015; 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-684/2015, kt.)
  13. Aplinkybę, kad atsakovė žinojo apie ieškovei taikomus areštus, taigi galėjo ir turėjo, kaip verslo subjektas, suprasti apie ieškovės patiriamus finansinius sunkumus bei privalėjo pasidomėti savo kontrahentės turtine padėtimi, siekdama išsiaiškinti, ar toks lėšų pervedimas (atsiskaitymas su atsakove) nepažeis kitų kreditorių interesų ir neprieštaraus teisiniu reguliavimu nustatytoms atsiskaitymo eilėms, patvirtina byloje esantis atsakovės pasirašytas skundas dėl antstolės N. Š. veiksmų, kuriame atsakovė aiškiai nurodo apie jai 2013 m. kovo mėnesį antstolės siųstą patvarkymą, kuriame nurodoma UAB „Conresta“ naudai aprašytą 353 997,43 Lt sumą pervesti į antstolės depozitinę sąskaitą. Atsakovė taip pat neginčijo 2013 m. spalio 10 d. antstolio patvarkymo (ieškovei mokėtinas lėšas 117 039,81 Lt sumos ribose pervesti į antstolio sąskaitą) gavimo fakto, todėl, kaip visiškai pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė, žinodama apie tai, kad ieškovė nevykdo savo įsipareigojimų kitiems kreditoriams, tačiau nesiimdama veiksmų išsiaiškinti ieškovės turtinę padėtį, aplinkybę, ar sandoriu nebus nepagrįstai suteiktas prioritetas atsakovei kitų kreditorių atžvilgiu, veikė nesąžiningai. Kaip pažymėta teismų praktikoje (žr. 22 punktą), nepagrįstas neveikimas taip pat laikytinas nesąžiningu elgesiu.
  14. Įvertinusi pirmiau nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo esant visoms sąlygoms pripažinti negaliojančiu 2013 m. gruodžio 27 d. ieškovės atsakovei atliktą 33 334,50 Lt mokėjimą pagal CK 6.66 straipsnį ir taikyti šioje dalyje restituciją – priteisti ieškovei iš atsakovės 9 654,34 Eur sumą.
  15. Tačiau, vadovaudamasi pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu ir kasacinio teismo išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ir atsakovės ieškovei laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. atlikti pervedimai 136 421,81 Eur sumos ribose pripažintini negaliojančiais actio Pauliana instituto pagrindu.
  16. Kaip jau minėta, CK 6.66 straipsniui taikyti būtina visų pirmiau nurodytų (žr. 13 punktą) sąlygų visuma. Nesant bent vienos iš sąlygų, sandorio pripažinimas negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį negalimas.
  17. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. pervedė ieškovei iš viso 1 592 142,62 Lt (461 116,38 Eur) sumą, vykdydama šalių 2012 m. gegužės 23 d. sudarytą statybos rangos sutartį, t. y. atsiskaitydama už ieškovės, kaip generalinės rangovės, atliktus darbus.
  18. Akivaizdu, kad didelės pinigų sumos ieškovei pervedimas nei padarė ieškovę nemokią, nei padidino jos nemokumą. Priešingai, atsakovės ieškovei atlikti mokėjimai tik padidino ieškovės bendrą turto masę, iš kurios kiti kreditoriai galėtų gauti savo reikalavimų patenkinimą.
  19. Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovės mokėjimai ieškovei pažeidė kitų kreditorių teises actio Pauliana taikymo aspektu, iš esmės rėmėsi tik ta aplinkybe, jog atsakovė mokėjimus atliko, galiojant antstolių įpareigojimams 471 037,24 Lt (136 421,81 Eur) sumos ribose neatlikti mokėjimų ieškovei (laikyti lėšas savo sąskaitoje) arba pervesti lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą. Nors atsakovė iš tikrųjų nepaisė antstolių įpareigojimų pervesti pirmiau nurodytą sumą ne tiesiogiai ieškovei, o antstoliui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama konstatuoti kreditorių teisių pažeidimą, kaip actio Pauliana taikymo sąlygą, nes akivaizdu, jog kreditorių galimybių patenkinti jų reikalavimus sumažėjimas, kreditorių reikalavimų tenkinimo eilių (tvarkos) pažeidimas įvyko ne dėl pačių atsakovės tiesiogiai ieškovei atliktų mokėjimų, dėl kurių, kaip minėta, ieškovės turto masė tik padidėjo, bet dėl ieškovės iš atsakovės gautų lėšų tolimesnio panaudojimo, kurio tinkamumo klausimas šioje byloje nėra sprendžiamas. Kaip visiškai pagrįstai nurodė atsakovė, būtent ieškovės gautų lėšų tolimesnis panaudojimas, t. y. kaip ji atsiskaitė (ar atsiskaitė, su kokias ir kokia tvarka) kreditoriais, nulėmė aukštesnių eilių kreditorių galimybių gauti jų reikalavimų patenkinimą sumažėjimą, ir būtent ieškovės, disponuojant iš atsakovės gautomis lėšomis, sudaryti sandoriai galėtų būti ginčijami actio Pauliana instituto pagrindu. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad atsakovė pažeidė antstolių imperatyvius nurodymus, yra reikšminga atsakovės atliktiems mokėjimams pripažinti neteisėtais pagal kitus sandorių negaliojimo pagrindus ir (ar) sprendžiant žalos atlyginimo klausimą kitose bylose, tačiau negali būti vertinama kaip kreditorių teisių pažeidimas (įmonės nemokumo sukėlimas, padidinimas, galimybės gauti reikalavimų patenkinimą sumažinimas ar pan.) actio Pauliana instituto taikymo kontekste, nes taip būtų iškreipta šio instituto esmė ir tikslai.
  20. Nesant vienos iš CK 6.66 straipsniui taikyti būtinos sąlygos, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovės ieškovei laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. atlikti mokėjimai (136 421,81 Eur sumos ribose) pripažinti negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį ir taikyta vienašalė restitucija, įpareigojant atsakovę sumokėti ieškovei 136 421,81 Eur sumą.
Dėl atsakovės ieškovei atliktų mokėjimų prieštaravimo viešajai tvarkai ir restitucijos taikymo negalimumo
  1. Kaip jau minėta pirmiau šiame sprendime (žr. 23 punktą), iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė žinojo apie antstolių 2013 m. kovo 28 d. ir 2013 m. spalio 10 d. patvarkymus neišmokėti į ieškovės sąskaitas ieškovei priklausančią (mokėtiną) 136 421,81 Eur sumą. Nepaisant antstolių imperatyvių nurodymų, atsakovė ir toliau visus mokėjimus pagal ieškovės ir atsakovės sudarytą statybos rangos sutartį vykdė tiesiogiai ieškovei į pastarosios sąskaitas, ignoruodama antstolių reikalavimus nevykdyti prievolių ieškovei pirmiau nurodytos sumos ribose arba mokėtinas sumas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą.
  2. Pažymėtina, kad antstolio, neviršijant suteiktų įgaliojimų, duodami reikalavimai vykdyti teismo sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, yra privalomi visiems asmenims (CPK 585 straipsnis).
  3. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sandoris, pažeidžiantis privalomą antstolio patvarkymą, duotą neviršijant jam suteiktų įgaliojimų, yra niekinis, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ir negalioja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2011, 2010 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2010).
  4. Įvertinusi tai, kas nurodyta pirmiau, t. y. aplinkybę, kad atsakovė, žinodama apie antstolių patvarkymus, visas pagal rangos sutartį mokėtinas sumas (taigi ir antstolių aprašytą 136 421,81 Eur sumą) vis tiek sąmoningai išmokėjo tiesiogiai ieškovei, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovės ieškovei, pažeidžiant imperatyvius antstolių nurodymus, atlikti mokėjimai laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. 136 421,81 Eur sumos ribose pripažintini prieštaraujančiais viešąjai tvarkai (CK 1.81 straipsnis), taigi yra niekiniai ir negaliojantys. Šių mokėjimų neteisėtumo, kaip pagrįstai pažymėjo ieškovė savo atsiliepime į apeliacinį skundą, niekaip nepaneigia nei ta aplinkybė, kad atsakovė vykdė mokėjimus pagal galiojančią statybos rangos sutartį (nes tinkamai vykdyti savo priešpriešinę pareigą atsakovė galėjo ir turėjo 136 421,81 Eur sumą pervesdama į antstolių depozitines sąskaitas), nei tai, jog ieškovei taikytų areštų apimtis mažesnė nei visa atsakovės pagal sutartį mokėtina ir sumokėta ieškovei suma, nes atsakovė tiesiogiai ieškovei pervedė visas pastarajai už darbus priklausančias sumas, o šioje byloje mokėjimai ginčijami tik antstolių patvarkymuose nurodytos 136 421,81 sumos ribose.
  5. Tačiau, nors atsakovė, pervesdama antstolių aprašytą sumą tiesiogiai ieškovei, pažeidė viešąją tvarką, atliko neteisėtus veiksmus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos faktines aplinkybes (susiklosčiusią specifinę situaciją), pripažįsta neteisėtu ir nepagrįstu pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą priteisti 136 421,81 Eur sumą iš atsakovės ieškovei restitucijos pagrindu.
  6. Paprastai sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu padarinys yra restitucijos taikymas, t. y. šalių grąžinimas į status quo. Tačiau CK 6.145 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.
  7. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, kad viešajai tvarkai prieštaraujančių mokėjimų pagrindu būtent ieškovė, t. y. bankrutavusi įmonė, o ne atsakovė, gavo ginčo lėšas, ir taikant restituciją (pagal kurią kiekviena šalis turi grąžinti kitai tai, ką gavo iš priešingos šalies), būtent ieškovė turėtų grąžinti pirmiau nurodytą sumą atsakovei (o ne atsakovė, kaip nepagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas), pripažintina, kad restitucijos taikymas, t. y. lėšų iš bankrutavusios įmonės priteisimas, neatitiktų ne tik ieškinio tikslų, bet ir iš esmės pažeistų ieškovės, kaip bankrutavusios įmonės, kreditorių interesus.
  8. Savo ruožtu atsakovės jau sumokėtų ieškovei lėšų pakartotinis priteisimas iš atsakovės, visų pirma, ne tik neatitinka restitucijos instituto esmės, bet ir iš esmės prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), nes atsakovė įpareigojama antrą kartą visa apimtimi sumokėti jos jau sumokėtą ieškovei sumą, šiuo metu nesant aiškiai ieškovės (jos kreditorių) teisėtų interesų pažeidimo apimčiai (kaip pažymi ir pati ieškovė, tolimesnis ieškovės iš atsakovės nepagrįstai, pažeidžiant antstolio nurodymus, gautų lėšų panaudojimas gali būti kitų teisminių procesų ar galbūt nusikalstamų veikų tyrimo objektas, po kurių ieškovė, tikėtina, dar turi galimybę atgauti dalį ar visas lėšas).
  9. Įvertinusi visas pirmiau nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovės priteista atsakovės laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. sumokėta ieškovei 136 421,81 Eur suma, nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina, priimant šioje dalyje naują sprendimą – ieškinio dalį dėl 136 421,81 Eur sumos iš atsakovės priteisimo atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. Jei apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
  2. Kadangi ieškovės ieškinys tenkintas 7 procentais, o ieškovė, kaip bankrutavusi įmonė, buvo atleista nuo žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistina 183,33 Eur žyminio mokesčio už ieškinį suma.
  3. Iš dalies atmetus ieškovės ieškinį, atsakovei priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Kadangi 93 procentai ieškovės ieškinio reikalavimų atmesta, iš ieškovės atsakovei priteistina 323,21 Eur suma advokato pagalbai, surašant atsiliepimą i ieškinį, apmokėti patirtų išlaidų.
  4. Iš ieškovės į valstybės biudžetą priteistina 24,94 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma.
  5. Nei atsakovei, nei ieškovei nepateikus jų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme patyrimo faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų, jų išlaidos neatlyginamos (CPK 98 straipsnis).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei Vilniaus statybos trestui (juridinio asmens kodas 302416573) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kaminkelio projektai“ (juridinio asmens kodas 302741951) restitucijos pagrindu priteista atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kaminkelio projektai“ laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. sumokėta ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei Vilniaus statybos trestui 136 421,81 Eur suma bei kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą.

15Ieškinio dalį dėl 136 421,81 Eur sumos iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kaminkelio projektai“ (juridinio asmens kodas 302741951) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei Vilniaus statybos trestui (juridinio asmens kodas 302416573) priteisimo vienašalės restitucijos pagrindu atmesti.

16Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kaminkelio projektai“ (juridinio asmens kodas 302741951) iš ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei Vilniaus statybos trestui (juridinio asmens kodas 302416573) administruoti skirtų lėšų 323,21 Eur (tris šimtus dvidešimt tris eurus 21 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti, atlyginimą.

17Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kaminkelio projektai“ (juridinio asmens kodas 302741951) 183,33 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt tris eurus 33 ct) už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio.

18Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei Vilniaus statybos trestui (juridinio asmens kodas 302416573) administruoti skirtų lėšų 24,94 Eur (dvidešimt keturis eurus 94 ct) bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

19Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai