Byla 1A-241-348/2019

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio ir Valdo Vitunsko sekretoriaujant Sigitai Vaičiulytei, dalyvaujant prokurorui Edvinui Alosevičiui, nuteistajai G. P., jos gynėjui advokatui Ramūnui Mikulskui, nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų G. P. ir S. P. atstovei advokatui Raimundui Jurkai, civilinio atsakovo VšĮ „( - )“ atstovui advokatui Vytautui Klimavičiui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. P., nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų G. P., S. P. ir K. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės ir civilinio atsakovo VšĮ ( - ) atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalį ir jai paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams; pripažinta kalta pagal BK 229 straipsnį ir jai paskirta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir G. P. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, 682 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams. Bausmės vykdymo atidėjimo metu G. P. įpareigota neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir jai uždrausta 3 (trejus) metus treniruoti nepilnamečius.

3Civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies – iš viešosios įstaigos (VšĮ) „( - )“ priteista G. P. ir S. P. 5 259,08 Eur turtinei žalai atlyginti ir kiekvienam po 23 000 Eur neturinei žalai atlyginti; K. P. priteista 7 000 Eur neturinei žalai atlyginti nustatant, kad gautomis lėšomis uzufrukto teise disponuos įstatyminiai jo atstovai – tėvai.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

51.

6G. P. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir BK 229 straipsnį nuteista už tai, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, t. y., pagal darbo sutartį dirbdama viešojoje įstaigoje ( - ) ( - )trenere ir pagal šios įstaigos direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtintą trenerio pareigybės aprašymą būdama atsakinga už sportininkų saugumą, gyvybę bei poilsio režimą, netinkamai atliko savo pareigas, nes pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles ir taip dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. G. P. 2014 m. gegužės 29 d. apie 15.50 val. ( - ) slėnio teritorijoje, dviračių treniruotės metu, pažeisdama tuo metu galiojusios Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) redakcijos (galiojimas nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 11 d.) 63 punkto reikalavimą „važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išlaikiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą, - ne jaunesniems kaip 12 metų amžiaus asmenims“, neužtikrindama saugių treniravimosi sąlygų, išvažiavo su dviem mažamečiais ugdytiniais į kelią, einantį mišku nuo ( - ) iki ( - ) gatvės, kur 11 metų amžiaus ugdytinė K. P., prasilenkdama su priešpriešiais atvažiuojančia sunkiasvore autotransporto priemone „Iveco“, valstybinis numeris ( - ) priklausančia UAB „E.“, griuvo kelio važiuojamojoje dalyje ir automobilio galiniais ratais buvo pervažiuota per galvą ir taip mirtinai sužalota. Dėl atsiradusių pasekmių didelės neturtinės žalos patyrė K. P. tėvai S. P. ir G. P..

72.

8Alytaus apylinkės teismas, priimdamas G. P. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad jos kaltė dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų neabejotinai įrodyta byloje surinktų duomenų visuma, įvertinus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu.

93.

10Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. P., nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės ir civilinio atsakovo VšĮ ( - ) atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinius skundus, 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžiu panaikino Alytaus apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendį, kuriuo G. P. pripažinta kalta pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, BK 229 straipsnį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo G. P. dėl kaltinimų pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir BK 229 straipsnį išteisino, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo G. P. ir nukentėjusiosios S. P. civilinį ieškinį dėl 8 342,08 Eur turtinės žalos atlyginimo S. P. ir G. P., 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo S. P., 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo G. P. ir 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo K. P. paliko nenagrinėtą. Apygardos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju KET 63 straipsnio pakeitimas turi reikšmės BK 132 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos nusikalstamumui, kadangi šiuo metu, prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims, o nukentėjusioji K. P. įvykio metu buvo 11 metų amžiaus. Pripažintina, kad KET 63 punkto pakeitimas turi įtakos BK 132 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos nusikalstamumui, t. y. jį panaikina, o tokiu atveju, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, taikoma šiuo metu galiojanti KET norma, turinti grįžtamąją galią, t. y. KET 55 punktas, kuris numato, kad prižiūrint suaugusiajam važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims. Remiantis išdėstytu teismas padarė išvadą, kad byloje nesant pagrindo konstatuoti, kad G. P. veiksmai pagal šiuo metu galiojantį KET 55 punktą, kuris numato, kad prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims, užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nėra pagrindo ir konstatuoti, kad savo veiksmais ji pažeidė ir VšĮ ( - ) direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtintą trenerio pareigybės aprašymą ir būdama atsakinga už sportininkų saugumą, gyvybę bei poilsio režimą, netinkamai atliko savo pareigas, nes pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles ir taip dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, todėl jos veikoje nėra nei BK 132 straipsnio 3 dalyje, nei BK 229 straipsnyje numatytų nusikaltimų požymių.

114.

12Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą kasacine tvarka pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Vitoldo Guliavičiaus ir nukentėjusiojo G. P. atstovo advokato Raimundo Jurkos kasacinius skundus, 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 23 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino apskųsto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, priimtame nuosprendyje nepateikė motyvuotų išvadų, surašytas nuosprendis neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 329 straipsnio 1 punktas, 331 straipsnio 1 dalis).

135.

14Nuteistoji G. P. apeliaciniame skunde prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimų požymių.

155.1.Skunde nurodo, kad nagrinėjamuoju atveju KET reikalavimai nebuvo pažeisti, kadangi įvykis įvyko ne kelyje, kur pastarosios taisyklės negalioja. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai kelio sąvoką aiškino itin plečiamai, iš esmės pažeidžiant baudžiamosios atsakomybės taikymo principus. Byloje nustatyta, kad įvykis, kurio metu žuvo K. P., įvyko žemės sklype, kurio naudojimo būdas - rekreacinių miškų sklypai, o ne, kaip klaidingai nurodo teismas, automobilių eismui. Šiame žemės sklype iki 2015 m. balandžio 10 d. nei faktiškai, nei teoriškai, remiantis teisės aktų normomis, nebuvo jokių kelių. Kelio servitutas nustatytas tik 2015 m. birželio 8 d., t. y. po įvykio. KET 63 punkte, galiojusiame įvykio metu, buvo draudžiama jaunesniems kaip 14 metų asmenims važiuoti būtent keliu. Naujos redakcijos KET 55 punkte buvo sukonkretinta kelio sąvoka nurodant, kad draudžiama asmenims iki 14 metų važiuoti dviračiu tik važiuojamąja dalimi. Vadinasi, kitose vietose, kur nėra kelio važiuojamosios dalies, taip pat kelkraščiais, važiuoti gali ir asmenys, jaunesni nei 14 ar 12 metų amžiaus. Taigi, kelią reikia suprasti ne kaip bet kokią asfaltuotą dangą, bet būtent kaip važiuojamąją dalį. Pažymi, kad teismas eismo įvykio vietą kaip kelią įstatymo prasme traktavo, remdamasis vien ta aplinkybe, jog takas buvo grįstas asfaltu. Tuo tarpu visiškai nebuvo vertinti ir kiti duomenys, kurie patvirtina, jog toje teritorijoje kelio nebuvo, o būtent kaip nukentėjusieji apklausti R. Z., S. P., kaip liudytojai apklausti A. B. ir J. B. kategoriškai patvirtino, jog ta vieta laikoma parku, transporto priemonių eismas ten negalimas ir niekada nebuvo matyti važiuojant automobilių. Šios aplinkybės ir požymiai neleidžia įvykio vietos traktuoti kaip kelio (ar važiuojamosios kelio dalies) ir konstatuoti KET pažeidimą, šiuo atveju kaip būtinąją BK 132 straipsnio 3 dalyje numatytos atsakomybės kilimo sąlygą.

165.2.Skunde apeliantė teigia, kad net ir preziumuojant, kad buvo važiuota keliu, kuris atitinka teisės aktuose numatytą kelio apibrėžimą, nuosprendžio priėmimo dieną baudžiamoji atsakomybė jai taikoma negalėjo būti. Teigia, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nors KET nėra baudžiamasis įstatymas, bet turi būti sprendžiama, kurios taisyklės konkrečiu atveju turi būti taikomos. Nepritartina teismų praktikai, kai taikydami po kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo įsigaliojusią Kelių eismo taisyklių redakciją, teismai neįvertina jos veikų nusikalstamumo požiūriu. Kai po veikos padarymo pasikeičia kaltininko pažeisti šių taisyklių reikalavimai, teismas turi išsiaiškinti, kaip dėl to pakito veikų nusikalstamumas, ir atsižvelgdamas į tai taikyti BK 3 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalga Nr. 30. Teismų praktika. 2009, 30). Naujoje KET įstatymo redakcijoje (pakeitimai įsigaliojo nuo 2014 m. spalio 11 d.) numatyta sukonkretinta anksčiau galiojusios redakcijos norma dėl asmenų, vairuojančių dviratį, amžiaus, suteikianti teisę važiuoti kelio važiuojamąja dalimi asmenims, ne jaunesniems kaip 8 metų amžiaus, jei jie yra prižiūrimi suaugusiųjų (KET 55 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad žuvusiai mergaitei K. P. buvo 11 metų, ji važiavo dviračiu prižiūrima G. P., tampa netgi nesvarbu, kokiu keliu ar taku bei kokioje vietovėje buvo važiuojama, nes tokie veiksmai nėra traktuojami kaip pažeidžiantys taisyklių reikalavimus. Visgi pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į nuoseklią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl įstatymo grįžtamosios galios, visiškai klaidingai vertino, jog KET nesudaro pagrindo veikos vertinti kaip nusikalstamos, kas tiesiogiai prieštarauja aukščiau nurodomai teismų praktikai.

175.3.Skunde apeliantė nurodo, kad ji neatliko jokių kitų veiksmų, kurie pažeistų kitas specialaus elgesio saugumo taisykles. Nepaisant to, jog kaltinamajame akte buvo kaltinama pažeidusi trenerio pareigas nustatančio vidaus akto du reikalavimus – VšĮ ( - ) direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtintą VšĮ ( - ) trenerio pareigybės aprašymo III dalies „Trenerio pareigos“ 5 punktą „Neleisti sportininkams neturintiems gydytojo leidimo, lankyti pratybų, reguliuoti mokymosi, treniravimosi bei poilsio režimą“ bei IV dalies „Atsakomybė“ 3 punktą „Už sportininkų saugumą, gyvybę per mokymosi pratybas, SMĮ organizuotus renginius, sporto varžybas – laisvalaikio metu“, teismas pagrįstai vertino, kad šių taisyklių pažeidimai nepasitvirtino, nes K. P. nukrito nuo dviračio ne dėl blogos sveikatos būklės, o taip pat jog ji prisiėmė atsakomybę už vaikus, ir tai buvo matoma iš jos elgesio. Vertinant byloje turimus duomenis apie įvykio aplinkybes, matyti, kad ji, būdama trenere, padarė maksimaliai viską, kas nuo jos priklauso, kad tik būtų užtikrintas treniruotes lankančių vaikų saugumas. Su vaikais ji nevažiavo kelio danga, kurioje vyksta automobilių eismas, ji važiavo pirma, nuolat atsisukdavo pažiūrėti, ar vaikai laikosi saugaus atstumo. Pamačiusi priešpriešiais atvažiuojantį sunkiasvorį automobilį, įvertino atstumą, galimybę saugiai prasilenkti, stebėjo, ar vaikai važiuoja prie pat šono miško taku. Priešingai, nei nurodo teismas, staigiai stabdyti ir liepti sustoti vaikams negalėjo dėl jų saugumo, nes būtų rizikavusi, jog vaikai stodami atsitrenks vienas į kitą ir nugrius ar susižeis. Todėl, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paviršutiniškai vertindamas byloje esančius duomenis, juos klaidingai ir subjektyviai traktuodamas, iš esmės tik spėjimo pagrindu nustatė, jog buvo pažeisti specialaus elgesio saugumo taisyklių reikalavimai, kurie sąlygojo K. P. mirtį. Šiuo atveju nebuvo atliktas objektyvus įrodymų, pagrindžiančių, kad jos veiksmais nebuvo pažeisti jokių teisės normų reikalavimai, tyrimas ir turimų duomenų teisingas vertinimas.

185.4.Apeliantė mano, kad vertinant jos veiksmus, akivaizdžiai matyti, kad susiklostė tokios įvykio aplinkybės, dėl kurių ji objektyviai negalėjo užkirsti kelio nelaimingam atsitikimui, nors ir neatliko jokios priešingos įstatymui veikos. Šiuo atveju kilusios pasekmės nuo jos veiksmų nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepriklausė. Teismas neatsižvelgė į tai, jog nustatytos pasekmės kilo ne dėl G. P. veiksmų, o galimi dėl to, kad sunkiasvorio automobilio vairuotojas nesilaikė draudimo ir važiavo su sunkiasvore transporto priemone miško taku, kuris tokiam transportui nėra pritaikytas. Pirmosios instancijos teismas kitų eismo dalyvių elgesio ir jo ryšio su kilusiomis pasekmėmis išsamiai nevertino, nenustatinėjo, kas būtent nulėmė mergaitės žūtį, kokios aplinkybės buvo tam reikšmingos. Tuo tarpu subjektyvaus spėjimo pagrindu, neatlikus objektyvaus vertinimo, priežastinį ryšį nepagrįstai konstatavo jos veiksmuose, kas tiesiogiai prieštarauja aukščiau aptartoms, byloje nustatytoms faktinėms įvykio aplinkybėms. Byloje buvo sprendžiamas tik jos kaltės klausimas. Apeliantės nuomone, siekiant teisingai ir sąžiningai įvertinti bylos aplinkybes, turėjo būti įvertintas sunkvežimio vairuotojo, pačios mergaitės elgesys.

195.5.Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nustatyta, kad E. S. transporto priemonę „IVECO“, valst. Nr. ( - ) vairavo ne tik teritorijoje, kurioje draudžiamas automobilių eismas, tačiau transporto priemonę esant techniškai netvarkingą, o būtent vieno iš ratų stabdymo jėgai nesiekiant 70 proc. kitos ant tos pačios ašies sumontuoto rato didžiausios stabdymo jėgos, veidrodėliui arba netiesioginio matymo įtaisui esant neveiksmingam, pažeistam, netinkamai ar nepatikimai pritvirtintam, dėl ko tokios transporto priemonės eksploatavimas draudžiamas. Tuo tarpu teismo išvada, jog toks pažeidimas neturėjo tiesioginės įtakos K. P. žūčiai, nebuvo pagrįstas jokiais duomenimis. Priešingai, turimų įrodymų pagrindu galima pagrįstai suabejoti priežastinio ryšio nebuvimu. 2015 m. vasario 13 d. atliktoje kompleksinėje teismo medicinos – eismo įvykio tyrimo išvadoje nurodoma, jog iškilus grėsmei, t. y. priešinga kryptimi dviračiu važiavusiai K. P. nugriuvus kelio važiuojamoje dalyje, automobilio „Iveco“ vairuotojas E. S. privalėjo nedelsdamas stabdyti transporto priemonę. 2016 m. rugpjūčio 17 d. vykusio teismo posėdžio metu apklaustas E. S. nurodė, kad pravažiuodamas pro vaikus nestabdė, kiek jis pasitraukė į dešinį kelkraštį, negalėjo pasakyti. Patvirtino, kad dviratininkai laikėsi visų eismo saugumo taisyklių, t. y. pasitraukė arčiau dešinio krašto, vienas nuo kito buvo 1,5 – 2 metrų atstumu, buvo su šalmais. Pažymi, kad mergaitė žuvo būtent po E. S. techniškai netvarkingos (sugedusiais stabdžiais) transporto priemonės ratais.

205.6.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ji turėjo suvokti, kad kelio duobėtumas, vaikų nepatyrimas kelia realų pavojų saugiam važiavimui ir prasilenkimui, tačiau vėliau nuosprendyje teismas pats sau prieštaraudamas konstatuoja, jog K. P. įgūdžiai važiuoti dviračiu buvo puikūs. Neva ji, suprasdama, kad pažeidžia KET 63 punkto reikalavimą, lengvabūdiškai tikėjosi išvengti sunkių pasekmių, priėmė sprendimą su vaikais važiuoti vorele toliau. Apeliantės teigimu, tokį sprendimą važiuoti vorele kaip tik ir lėmė siekis maksimaliai užtikrinti saugumą, pamačius atvažiuojantį sunkiasvorį automobilį staigiai stabdyti būtų per daug pavojinga dėl už nugaros jai važiavusių vaikų reakcijos, o žodžiu įspėti apie tai, kad jie sustotų, nuliptų nuo dviračių, taip pat nebuvo laiko, kad suspėtų ir objektyviai negalėtų sustoti, nulipti nuo dviračių. Visos šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ji nenumatė ir neturėjo bei negalėjo numatyti apie padarinių kilimą, taigi akivaizdu, kad jos kaltė dėl įvykio nebuvo nustatyta patikimų, nuoseklių duomenų pagrindu.

215.7.Apeliantė nurodo, kad byloje nustatytų duomenų visuma pagrindžia, kad jos veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje, požymių, nes ji nėra tinkamas subjektas, kuriam gali būti taikoma numatyta atsakomybė, nėra veikos, priežastinio ryšio kaip būtinosios padarinių kilimo sąlygos bei kaltės. Pagal BK 230 straipsnio 1 dalį, valstybės tarnautojai, be kita ko, yra ir kiti asmenys, kurie, dirbdami ar kitais įstatyme numatytais pagrindais eidami pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2013). Inkriminuojant BK 229 straipsnį, nustatant ir apibūdinant asmenį kaip valstybės tarnautojui prilygintą asmenį, turėtų būti išsamiai išanalizuota asmens teisinė padėtis, turimų įgaliojimų pobūdis, o atliekamos funkcijos ir suteikti įgaliojimai vertinami per BK aprašymus ir išaiškinimus, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino įstatymus, apibrėžiančius valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens sąvokas ir atliekamas funkcijas. Teismas nurodė, jog įvykis, dėl kurio apeliantė traukiama baudžiamojon atsakomybėn, įvyko jai atliekant darbines funkcijas – rengiant ir ugdant dviratininkus, kas neva reiškia, kad ji teikia viešą paslaugą ir atitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje numatytą valstybės tarnautojui prilyginto asmens apibrėžimą. Tuo tarpu viešųjų paslaugų teikimas negali būti tapatinamas su administracinių funkcijų atlikimu, kurios yra būtinos asmenį traktuoti kaip valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį. Šiuo atveju ji nebuvo saistoma jokių pavaldumo ryšių su treniruojamais vaikais, savarankiškų sprendimų ji nepriiminėjo. Su ( - ) ją siejo sudaryta darbo sutartis, tad viešąsias paslaugas kaip viešojo administravimo subjektas teikė VšĮ ( - ), tačiau ne ji. Ji jokių administracinių įgaliojimų, susijusių su viešojo administravimo veikla, neturėjo, todėl negali būti laikoma specialiu nusikalstamos veikos subjektu, o nesant šio požymio, baudžiamoji atsakomybė jos atžvilgiu negalima.

226. Apeliantės manymu, jos kaltumas akivaizdžiai buvo grindžiamas vien prielaidomis, spėliojimais, o ne objektyviai ištirtomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, liudytojų parodymais, kurie nėra patikimi bei nepagrindžia jos veikoje nusikaltimo požymių buvimo. Ji buvo nuteista vien už tai, kad nepajėgė užkirsti kelio įvykiui, nenumatė ir pagal įvykio aplinkybių visumą negalėjo numatyti kilsiančių pasekmių. Teismas privalėjo įvertinti, ar ji galėjo ką nors padaryti, kad būtų išvengta nelaimės, nes pasekmių atsiradimą akivaizdžiai lėmė ne jos veiksmai/neveikimas, teisės aktų reikalavimai, kurie nebuvo pažeisti. Šiuo atveju, nesant jos veiksmuose inkriminuojamų nusikalstamų veikų požymių, civiliniai ieškiniai šioje baudžiamojoje byloje turi būti palikti nenagrinėti.

236.1. Nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovė advokatė Ona Klinavičienė apeliaciniame skunde prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendį pakeisti – priimti procesinį sprendimą dėl E. S. baudžiamosios atsakomybės; naujai išspręsti civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą – visiškai patenkinti nukentėjusiųjų G. P. ir S. P. civilinį ieškinį dėl 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam ir K. P. civilinį ieškinį dėl 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; priteisti iš G. P. proceso išlaidas, nukentėjusiųjų atstovavimo išlaidas.

246.2.Skunde nukentėjusieji nesutinka su teismo išvadomis, kad G. P. nepasitvirtino kaltinimai pažeidus trenerio pareigybės aprašymą. VšĮ ( - ) trenerio pareigybės aprašymas yra svarbus įstaigos vidaus dokumentas, nustatantis atskiros pareigybės – trenerio – teises, pareigas, atsakomybę. Pareiga, numatyta III dalies 5 punkte, „Neleisti sportininkams, neturintiems gydytojo leidimo, lankyti pratybų, reguliuoti mokymosi, treniravimosi bei poilsio režimą“ yra labai svarbi asmeniui, ketinančiam lankyti treniruotes, taip pat ir pačiai įstaigai. Labai aiškiai apibrėžta, kad treneris privalo neleisti lankyti pratybų asmenims, neturintiems gydytojo leidimo. Akivaizdu, jog gydytojas turi įvertinti asmens sveikatos būklę, pasirinktą sporto šaką, būsimą fizinį krūvį, kitas svarbias aplinkybes ir tik tada leisti ar neleisti lankyti treniruotes. Šiuo atveju, specialios formos Nr. 068a, pažyma, kuri išduodama įvertinus, ar vaikas gali lankyti sporto užsiėmimus, nebuvo išduota ir pateikta. Apeliantas mano, kad teismas visiškai nepagrįstai daro išvadą, kad tokio leidimo nebuvimas nesusijęs su įvykio pasekmėmis. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo tik konstatuotas jo žūties faktas, bet visiškai išsiaiškinta ir nenustatyta priežastis, kodėl K. P. su dviračiu nugriuvo po sunkiasvorio automobilio ratais.

256.3.Tas pats pasakytina ir apie trenerio pareigybės aprašymo V dalies 3 punktą „Už sportininkų saugumą, gyvybę per mokomąsias pratybas, SMĮ organizuotus renginius, sporto varžymas – laisvalaikio metu“. K. P. nebuvo instruktuota apie saugų elgesį treniruotės ir kitų sporto renginių metu. Nors neginčytina nuteistosios G. P. pareiga ir atsakomybė už vaikus, dalyvaujančius jos organizuojamoje treniruotėje, kai sprendimus priima ji – trenerė, tačiau neatmestina, jog, tinkamas mergaitės instruktavimas galėjo įtakoti priimti sprendimą sustoti, pamačius sunkiasvorę transporto priemonę, bet nevažiuoti paskui trenerę ir R. Z.. Taigi, negalima atmesti neįvykdytos saugaus elgesio instruktavimo pareigos įtakos pasekmėms, kas leidžia teigi, kad nėra jokio pagrindo šalinti G. P. iš kaltinimo, VšĮ ( - ) trenerio pareigybės aprašymo pažeidimų.

266.4.Skunde teigiama, kad, siekiant nustatyti objektyvią tiesą, turi būti išanalizuotos visos galimos įvykio versijos, patikrinti ir įvertinti visi faktai, pašalintos bet kokios abejonės. Mano, kad nukentėjusiųjų teikti prašymai dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo sunkiasvorę transporto priemonę vairavusio E. S. atžvilgiu, atmesti visiškai nepagrįstai. Nors ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, tačiau nukentėjusieji yra įsitikinę, kad kaltinimas turėjo būti pareikštas ir E. S., vairavusiam transporto priemonę, nes po šio automobilio ratais žuvo K. P.. Pats faktas, kad K. P. žuvo pervažiuota E. S. vairuojamos transporto priemonės yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog E. S. pažeidė šiuos KET reikalavimus ir šie pažeidimai sąlygojo nepilnametės K. P. mirtį. E. S. neįrodė, kad pati žuvusioji pažeidė KET reikalavimus. Svarbu ir tai, kad E. S. išvengė ir administracinės atsakomybės, taigi, jo veiksmai nebuvo įvertinti jokiame procese.

276.5.Skunde taip pat nurodo, kad nukentėjusiesiems žuvusiosios K. P. tėvams G. P. ir S. P., broliui K. P. staigi, netikėta dukros ir sesers K. P. netektis sukėlė emocinį šoką, didžiulį dvasinį sukrėtimą, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Nukentėjusieji, kaip ir daugelis artimųjų netekusių žmonių, ilgą laiką sunkiai užmigdavo, pablogėjo savijauta ir sveikata, jautė nerimą, baimę, išgyveno artimo žmogaus – dukros ir sesers netektį, teko naudotis specialistų pagalba. Teismo nuosprendyje, nustatant neturtinės žalos dydį, nurodyta teismų praktika baudžiamosiose bylose pagal BK 132 straipsnio 3 dalį. Manytina, kad turėtų būti vadovaujamasi ir teismų praktika baudžiamosiose bylose pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, kuriose priteisiamų neturtinės žalos atlyginimų intervalas žymiai didesnis ir viršija 72 000 Eur. K. P. mirtį lėmė trauma, patirta sunkiasvorei transporto priemonei pervažiavus galvą. Manytina, kad nustatant neturtinės žalos dydį, turėtų būti vertinama teismų praktika platesniu aspektu, atsižvelgiama į individualias aplinkybes, kitus kriterijus, turinčius įtakos neturtinės žalos dydžio nustatymui. Kadangi baudžiamojoje byloje, priimant nuosprendį, neobjektyviai įvertinti byloje esantys įrodymai, padarytos nepagrįstos išvados, netinkamai išspręsti kiti (civilinio ieškinio) nuosprendžio klausimai, nesivadovauta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, netinkamai taikytos ir aiškintos materialinės ir procesinės teisės normos, nuosprendis turėtų būti pakeistas, tinkamai išsprendžiant pareikšto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo klausimą.

287. Civilinio atsakovo VšĮ ( - ) atstovas advokatas Vytautas Klimavičius prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalį, kurioje nuspręsta civilinius ieškinius tenkinti iš dalies ir nustatytas sumas priteisti iš VšĮ „( - )“.

297.1. Skunde nurodo, kad teismas neįvertino, jog posėdžio metu apklausta liudytoja D. T. kategoriškai paneigė nelaimingo mirtino atsitikimo akte nurodytas nelaimingo atsitikimo priežastis. Įvertinus liudytojos parodymus akivaizdu, kad nelaimingo mirtino atsitikimo aktu ir jame nurodytomis išvadomis remtis ir vadovautis negalima, nes jis buvo iš esmės paneigtas bylos nagrinėjimo metu. VšĮ „( - )“ įvykdė visas savo, kaip darbdavio pareigas ir teisės reikalavimus dėl G. P. įdarbinimo, leidimo dirbti ir darbo, todėl jokios civilinio atsakovo kaltės nebuvo ir nėra. Byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp medicininio dokumento nepateikimo ir įvykusių pasekmių. Juo labiau, kad medicininis dokumentas pas civilinį atsakovą buvo, konkrečiai pas trenerį J. B., tačiau jo nepareikalavus, nebuvo perduotas.

307.2. Skunde taip pat nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės dėl trenerės buvimo įvykio vietoje – miške, nes, priešingai, negu nurodo teismas, įvykio vietoje jokio kelio nebuvo, trenerė su vaikais važiavo miško keliu – taku. Ši aplinkybė byloje patvirtinta ir rašytiniais įrodymais – nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, iš kurio matyti, kad įvykis įvyko žemės sklype, kuriame ir yra vadinamasis Dainų slėnis, ir kurio paskirtis: miškų ūkio, o naudojimo būdas: rekreacinių miškų sklypai. Jame iki pat 2015 m. balandžio 10 d. nebuvo jokių kelių. Pareikšto kaltinimo formuluotė išliko netiksli ir neišsami, tinkamai atskleidžiant objektyviosios veikos pusės požymio – įvykio vietos. Nepašalinti kaltinamojo akto trūkumai turėjo įtakos teisingam veikos kvalifikavimui ir sprendimo priėmimui civilinio atsakovo atžvilgiu. Nesant tinkamo kvalifikavimo, civilinė atsakomybė civiliniam atsakovui kilo vien formaliu CK 6.264 straipsnio 1 dalies pagrindu, o to nebūtų jeigu būtų tinkamai atliktas veikos kvalifikavimas įvertinat ir o tai nebuvo padaryta tinkamai. Apelianto teigimu, civilinio atsakovo atsakomybė negali kilti nesant jo, ir juo labiau nesant jo darbuotojo kaltės, todėl ši teismo nuosprendžio dalis nepagrįsta ir naikintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, ir nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių.

318. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų G. P. ir S. P. atstovas advokatas Raimundas Jurka prašė advokatės Onos Klinavičienės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistosios G. P. ir VšĮ ( - ) atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinius skundus atmesti. Nuteistoji G. P. ir jos gynėjas advokatas Ramūnas Mikulskas prašė nuteistosios G. P. ir VšĮ ( - ) atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų G. P. ir S. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės apeliacinį skundą atmesti. VšĮ ( - ) atstovas advokatas Vytautas Klimavičius prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras Edvinas Alosevičius prašė nuteistosios G. P., nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės ir civilinio atsakovo VšĮ ( - ) atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinius skundus atmesti.

329. Nuteistosios G. P. ir nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Civilinio atsakovo VšĮ ( - ) atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

33Dėl nuteistosios G. P. apeliacinio skundo

3410. Apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvykis įvyko kelyje. Teisėjų kolegija laiko, kad įvykio vieta skundžiamame nuosprendyje pagrįstai buvo vertinama kaip kelio važiuojamoji dalis. Skundą G. P. grindė Lietuvos Respublikos Kelių įstatyme numatytu kelio sąvokos išaiškinimu, kad kelias yra inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui ir jis visuomet žymimas žemės sklype bei registruojamas Nekilnojamojo turto registre, kas šiuo atveju nepasitvirtino, nes įvykio vietoje esantis kelias yra žemės sklype, kurio paskirtis tuo metu buvo miškų ūkio, o naudojimo būdas – rekreacinių miškų sklypai. Tokie skundo teiginiai paneigti byloje nustatytomis aplinkybėmis. Šios bylos kontekste kelio samprata svarbi pagal KET. Pagal šių taisyklių 3 punktą, kelias – tai eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias juostas; važiuojamoji kelio dalis – kelio dalis transporto priemonėms važiuoti. Kaip matyti iš byloje esančių fotonuotraukų ir įvykio vietos apžiūros protokolo, įvykio vieta yra asfaltuotame kelyje, šalia yra kelkraščiai. Šis kelias yra ( - ) mieste esančios ( - ) gatvės tęsinys, kuris toliau eina per mišką iki ( - ) slėnio. Prieš įvažiuojant į mišką yra įrengtas eismą nuo 23 valandos ribojantis ženklas. Bylos duomenys patvirtina, kad netoliese vykstančio tilto statybą atliekančių įmonių sunkiasvorės autotransporto priemonės į statybos aikštelę vyko taip pat šiuo per mišką einančiu keliu. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad miško teritorijoje esantis inžinerinis statinys yra kelias. Nors įvykio metu jis nebuvo pažymėtas žemėtvarkos dokumentuose ir apie jį nebuvo duomenų Nekilnojamo turto registre, tačiau atitiko KET išdėstytus kelio požymius, faktiškai egzistavo kaip kelias ir atitiko savo paskirtį – buvo skirtas automobilių eismui. Pažymėtina, kad pati G. P. suvokė, jog miško kelyje, į kurį ji įvažiavo su vaikais ir kuriame įvyko įvykis, yra galimas automobilių eismas. Ji pripažino žinojusi, kad ( - ) gatvės gale prieš įvažiavimą į mišką yra pastatytas kelio ženklas, toliau draudžiantis automobilių eismą. Taigi, nors automobilių eismas minimu keliu ir nevyko, tačiau tai nepašalina paties kelio faktinio egzistavimo. Remiantis aptartu, fakto, kad įvykio vieta atitinka KET išdėstytus kelio požymius, nepaneigia ir skunde nurodytų nukentėjusiųjų bei liudytojų paaiškintos aplinkybės, kad automobilių eismas toje vietoje nevyksta.

3511. Skunde apeliantė nesutinka su nuosprendyje padaryta išvada, kad jos atžvilgiu netaikytina naujosios KET įstatymo redakcijos 55 punktas, kaip dekriminalizuojanti jos veiką teisės norma. Įvertinus KET redakcijos pakeitimus ir remiantis teismų praktika, teisėjų kolegija sprendžia, kad G. P. veiksmai turi būti vertinami pagal šiuo metu galiojančių KET 55 punktą. Kai po veikos padarymo pasikeičia kaltininko pažeisti šių taisyklių reikalavimai, teismas turi išsiaiškinti, kaip dėl to pakito veikų nusikalstamumas, ir atsižvelgdamas į tai taikyti BK 3 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalga Nr. 30. Teismų praktika. 2009, 30). KET 63 punkte, kuris galiojo nuo 2014 m. spalio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d., buvo nustatyta, kad važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip keturiolikos metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą – ne jaunesniems kaip dvylikos metų asmenims. Pagal šiuo metu galiojančių KET 55 punktą, papildytą 2015 m. lapkričio 6 d., prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip aštuonerių metų asmenims. KET 63 punkte, galiojusiame veikos padarymo metu (nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 11 d.), buvo nustatyta, kad važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip keturiolikos metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą – ne jaunesniems kaip dvylikos metų asmenims; gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas. KET pakeitimai veikos nusikalstamumo prasme gali būti pripažįstami palankesniais kaltininkui tik tada, jeigu jie aiškiau apibrėžia eismo dalyvių elgesį konkrečioje situacijoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-830/2009). Naujos redakcijos KET 55 punkte buvo sukonkretinta ne tik kelio sąvoka, nurodant, kad draudžiama asmenims iki 14 metų važiuoti dviračiu tik važiuojamąja dalimi. Taip pat ši norma papildyta nuostata, kad, prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad G. P. atsakomybė turi būti numatyta pagal šiuo metu galiojančios KET redakcijos 55 punktą.

3612. Tačiau negalima sutikti su skundo teiginiu, kad ši KET 55 punkto taisyklė dekriminalizuoja jos veiką, nes joje išdėstyti reikalavimai nebuvo pažeisti: žuvusiai mergaitei buvo 11 metų, kai ji jau galėjo važiuoti dviračiu važiuojamąja dalimi, ir ji buvo prižiūrima suaugusiojo asmens – G. P.. KET pakeitimo nagrinėjamai bylai aktualus dalykas yra tai, kad pagal pakeistą teisės akto redakciją (55 punktas), važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims tik prižiūrint suaugusiajam, kas reiškia, kad suaugęs asmuo, esant tam tikroms aplinkybėms, turi pareigą prižiūrėti, rūpintis mažamečio prižiūrimo asmens saugumu. Kitaip tariant, vaiko saugaus važiavimo keliu atsakomybė yra perduodama kartu su juo važiuojančiam suaugusiajam, kuris turi spręsti, ar vaikui saugu važiuoti tuo keliu, ar tinkamas važiavimo greitis, išsidėstymas kelyje, ar pakankami jo įgūdžiai važiuoti važiuojamąja dalimi, kada ir kokius manevrus atlikti. Šiuo atveju toks suaugęs žmogus buvo G. P., kuri ir pagal teismo nurodomą KET 55 punktą buvo atsakinga už K. P. saugumą. Sprendžiant klausimą, ar G. P. veiksmai pagal šiuo metu galiojantį KET 55 punktą užtraukia baudžiamąją atsakomybę, būtina įvertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes. Išanalizavusi byloje turimus duomenis apie įvykio aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad iš G. P. elgesio matyti, jog ji, būdama trenere, prisiėmė atsakomybę už treniruojamus vaikus ir padarė maksimaliai viską, kas nuo jos priklauso, kad būtų užtikrintas treniruotes lankančių vaikų saugumas.

3713. Nustatyta, kad G. P. su mažamete ugdytine K. P., kuriai įvykio metu buvo 11 metų, išvažiavo į važiuojamąją kelio dalį, todėl turėjo imtis visų įmanomų priemonių mažamečio prižiūrimo asmens saugumu užtikrinti. Kaip nustatyta byloje, keliu pirma važiavo G. P., paskui ją kitas vaikas ir paskutinė, paskui šį vaiką važiavo K. P.. Visų pirma tai, kad G. P., būdama atsakinga už vaikų saugumą kelyje, važiavo voros priekyje, o vaikai – paskui ją, jau rodo atsakomybės už vaikų saugumą nebuvimą. Jos kaltę netinkamai prižiūrint vaiką kelyje, patvirtina ir tolesnis nuteistosios elgesys. G. P. priešais atvažiuojantį sunkiasvorį automobilį „Iveco“ pamatė tarp jų likus 104,30 metrų atstumui. Iš byloje esančių įvykio vietos fotonuotraukų, iš jos parodymų patikrinimo vietoje aiškiai matyti, kad kelio atkarpa įvykio vietoje tiesi, kelio vingis, iš už kurio išvažiavo sunkiasvorė autotransporto priemonė, gerokai nutolęs nuo užvažiavimo ant dviratininkės vietos (I t., b. l. 24-35). Kad atstumas tarp jos ir automobilio buvo pakankamas priimti sprendimą dėl saugaus prasilenkimo ir vaikų saugumo užtikrinimo, neneigė ir pati G. P.. Tarpas tarp automobilio ir dviratininkų jai atrodė saugus, todėl nusprendė, kad jai ir vaikams sustoti ir nulipti nuo dviračių, palaukti kol automobilis pravažiuos, nėra būtinybės. Jos vertinimu, saugiai prasilenkti su priešpriešais atvažiuojančiu automobiliu jie galės pasitraukę kiek galima į dešinę pusę link kelkraščio. Iš paminėtų fotonuotraukų taip pat matyti, kad kelio važiuojamoji dalis nėra patogi ir saugi važiavimui, joje yra duobių, asfaltas vietomis įskilęs. Kelkraštis nepadengtas jokia kieta dangą, o yra natūrali žemė, kas patvirtina, kad važiuoti juo itin nesaugu, nes galimi ratų paslydimai, korpuso sumėtymai ir pan. Šiame kontekste svarbu įvertinti ir priešpriešais atvažiuojančio automobilio parametrus, kad prasilenkti jiems reikėjo su didelių gabaritų sunkiasvoriu automobiliu, kuris užima pakankamai didelę kelio pločio dalį. Priimdama sprendimą ne sustoti, o prasilenkti su atvažiuojančiu automobiliu pasitraukus dešiniau į šalikę, G. P. privalėjo įvertinti ir su ja važiavusių vaikų patyrimą. Taigi, G. P., žinodama, kad pagal KET 55 punktą yra atsakinga už K. P. priežiūrą kelyje, nesiėmė visų atsargumo priemonių, būtent, sustoti ir nurodyti sustoti paskui ją važiavusiems vaikams, tačiau lengvabūdiškai tikėdamasi išvengti sunkių pasekmių, nusprendė, kad pasitraukę dešiniau į šalikelę, jie visi vorele saugiai prasilenks su priešais atvažiuojančiu automobiliu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp kaltinamosios G. P. veikos ir kilusių padarinių yra dėsningas priežastinis ryšys. Jos veika, pasireiškusi KET 55 punkto reikalavimų nesilaikymu, buvo tiesioginė ir pagrindinė vaiko žūties ir dėl to atsiradusios didelės moralinės žalos artimiesiems priežastis. Abejingas požiūris į savo pareigas, kurios priklauso jos kompetencijai ir netinkamas tų pareigų atlikimas, žinojimas elgesio kelyje taisyklių, tačiau jų ignoravimas ir nenumatymas galimų padarinių, pasireiškęs nusikalstamu nerūpestingumu, sąlygojo sunkius negrįžtamus padarinius ir baudžiamąją atsakomybę.

3814 Remiantis išdėstytu, G. P. tikslintinas kaltinimas dėl KET pažeidimo ( pakeitusį veikos padarymo metu galiojusį KET 63 punktą), konstatuojant, kad ji pažeidė šiuo metu galiojančio KET 55 punkto reikalavimą „Važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos nustatytą mokymo kursą ir turintiems mokyklos išduotą pažymėjimą, – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims. Prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims“.

3915.Nepagrįstas skundo teiginys, kad teismas nevertino kitų eismo dalyvių, transporto priemonės vairuotojo E. S. ir pačios žuvusiosios elgesio ir jo ryšio su kilusiomis pasekmėmis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys neduoda pagrindo manymui, kad vairuotojo E. S. elgesys priežastiniu ryšiu yra susijęs su atsiradusiais padariniais – mergaitės žūtimi. Šio asmens atsakomybės ir kaltės įvertinimo klausimu buvo atliktas išsamus ikiteisminis tyrimas, kuris buvo pradėtas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalį. Tyrimas patvirtino, kad E. S., nors yra pažeidęs KET reikalavimus dėl automobilio techninės apžiūros nebuvimo, tačiau nustatytas pažeidimas neturėjo tiesioginės įtakos K. P. žūčiai. Autotechnikos mechanikos specialistas patvirtino, kad vairuotojas važiavo daugiau dešine kelio puse, jo važiavimo greitis nebuvo didesnis nei 21 km/h, vairuotojas važiavo tiesia trajektorija, prasilenkimui su dviratininkais buvo likusi 1,2 m važiuojamosios kelio dalies (3 tomas, b. l. 10-14). Abejonę, kad tarp E. S. elgesio ir padarinių nebuvo priežastinio ryšio apeliantė grindžia 2015 m. vasario 13 d. kompleksinės teismo medicinos – eismo įvykio tyrimo išvada, kurioje nurodoma, jog K. P. nugriuvus kelio važiuojamoje dalyje, automobilio „Iveco“ vairuotojas E. S. privalėjo nedelsdamas stabdyti transporto priemonę, ir E. S. parodymais, kuriuose nurodė, kad pravažiuodamas pro vaikus nestabdė. Tokie argumentai neteisingi, nes byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajai nugriuvus po transporto priemonės ratais, E. S. ją sustabdė. Kompleksinio teismo medicinos – eismo įvykio tyrimo metu buvo konstatuota, kad nukentėjusioji ant važiuojamosios kelio dalies nugriuvo neturėdama sąlyčio su automobilio „ Iveco“ kairiuoju priekiniu ratu, ir tik tuomet, ją tikėtina, automobilis pervažiavo užpakalinės ašies kairės pusės išoriniais ratais. Įvertinus atstumą tarp automobilio ratų bei jo stabdymo kelią, padaryta išvada, kad E. S. neturėjo techninės galimybės išvengti šio eismo įvykio kilimo, sustabdydamas automobilį iki kliūtį sudarančios nukentėjusiosios. Medicinos specialistas patvirtino, kad paviršiniai odos nubrozdinimai kairio skruosto srityje ir kaktos vidurinėje dalyje, bei paviršiniai odos nubrozdinimai nugaros kairėje pusėje, pereinant į juosmens dešinę pusę buvo padaryti dviračiu važiuojančiai K. P. pačiai nugriuvus ir turint slystamą sąlytį su šiurkščiu kelio važiuojamosios dalies dangos paviršiumi (3 t., b. l. 9-19).

4016. Skunde apeliantė prašo atsižvelgti į tai, kad mergaitė žuvo būtent po techniškai netvarkingos, su sugedusiais stabdžiais, transporto priemonės ratais. Pažymėtina, kad tyrimo metu buvo nustatyta, kad E. S. pažeidė KET reikalavimus dėl automobilio techninės apžiūros nebuvimo, tačiau įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, buvo padaryta išvada, jog nustatytas pažeidimas neturėjo tiesioginės įtakos K. P. žūčiai. Autotechnikos mechanikos specialistas patvirtino, kad vairuotojas važiavo daugiau dešine kelio puse, jo važiavimo greitis nebuvo didesnis nei 21 km/h, vairuotojas važiavo tiesia trajektorija, prasilenkimui su dviratininkais buvo likusi 1,2 m važiuojamosios kelio dalies (3 tomas, b. l. 10 - 14). 2014 m. gegužės 30 d. ir 2015 m. liepos 20 d. kartu su Lietuvos teismo ekspertizės centro vyriausiuoju ekspertu I. G., turinčiu transporto trasologijos eismo eksperto kvalifikaciją, papildomai apžiūrėtas dviratis, kuriuo važiavo eismo įvykio metu K. P.. Apžiūros metu nustatyta, kad dviračio apgadinimai buvo padaryti dėl sąlyčio su šiukščiu paviršiumi, tikėtina, su kelio danga. Ant dviračio nėra apgadinimų (pėdsakų ir kt.), kurie būtų buvę padaryti dėl sąlyčio su automobiliu (2 t., b. l. 13 - 26). Aptarti duomenys neginčijamai patvirtina, kad transporto priemonės vairuotojo atsakomybės šiuo atveju nėra.

4117. Apeliantė skunde teigia, kad ji pagal BK 229 straipsnį nėra tinkamas subjektas, kuriam gali būti taikoma jame numatyta atsakomybė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino apeliantę tinkamu subjektu ir nuosprendyje tą argumentuotai išdėstė. Pagal BK 230 straipsnio 1 dalį, valstybės tarnautojai, be kita ko, yra ir kiti asmenys, kurie, dirbdami ar kitais įstatyme numatytais pagrindais eidami pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus. To paties straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, koks asmuo prilyginamas valstybės tarnautojui, t.y. kuris dirba arba kitais įstatyme numatytais pagrindais eina pareigas viešame arba privačiame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis.

4218. G. P. VšĮ ( - ) darbo sutarties pagrindu dirbo ( - ) trenere ir pagal paslaugų sutartį, sudarytą tarp VšĮ ( - ) ir K. P., atstovaujamos motinos S. P., teikė viešąją dviratininkės ugdymo paslaugą pradedančiajai ugdytinei K. P.. Nepagrįstas skundo teiginys, kad ne G. P. teikė viešąsias paslaugas, o VšĮ ( - ). Pažymėtina, kad viešoji įstaiga, kaip administracinis subjektas, pati negali teikti paslaugų, tai darbo sutarties pagrindu daro fiziniai asmenys, dirbantys toje viešojoje įstaigoje. G. P. darbo sutartį pasirašė su viešąja įstaiga, todėl turėjo suvokti, kad pagal ją įdarbinusios įstaigos specifiką jos atliekamų darbinių funkcijų pobūdis bus teikti viešąją paslaugą. Todėl G. P. atitinka BK BK 230 straipsnio 3 d. numatytą valstybės tarnautojui prilyginamo asmens apibrėžimą ir ji yra tinkamas BK 229 straipsnyje numatytos veikos subjektas.

43Dėl nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų atstovo apeliacinio skundo

4419. Skunde nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų atstovas nesutinka su teismo išvadomis, kad G. P. nepasitvirtino kaltinimai pažeidus trenerio pareigybės aprašymą. Teisėjų kolegijas su šiuo skundo argumentu iš dalies sutinka.

4520. G. P. buvo kaltinama pažeidusi KET 63 punkto reikalavimus bei VšĮ ( - ) direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr.D76 patvirtintą VšĮ ( - ) trenerio pareigybės aprašymo “ III dalies - “Trenerio pareigos” 5 punktą ”Neleisti sportininkams, neturintiems gydytojo leidimo, lankyti pratybų, reguliuoti mokymosi, treniravimosi bei poilsio režimą” bei IV dalies “Atsakomybė” 3 punktą “Už sportininkų saugumą, gyvybę per mokomąsias pratybas, SMĮ organizuotus renginius, sporto varžybas – laisvalaikio metu”. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadas, kad medicininio leidimo (pažymos) sportuoti nebuvimas nelėmė kilusių padarinių (K. P. žūties), o nuostata dėl trenerio atsakomybės už jam patikėtus treniruoti vaikus nebuvo pažeista, nes tokia atsakomybė, kaip ji įtvirtinta pareigybės aprašymo 3 punkte, yra bendro pobūdžio, bet ne konkreti taisyklė, todėl iš kaltinimo pašalino trenerio pareigybės aprašymo III dalies 5 punkte ir IV dalies 3 punkte nurodytų reikalavimų pažeidimus. o minėtas taisykles nepasitvirtino, nes jie yra pertekliniai ir todėl iš bendro kaltinimo šalintini. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, su tokia apylinkės teismo išvada sutinka tik iš dalies ir konstatuoja, kad iš kaltinimo kaip perteklinis kaltinimas šalintinas tik ugdymo įstaigos direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtinto VšĮ “ ( - )” trenerio pareigybės aprašymo III dalies 5 punkte numatytas pareigos pažeidimas.

4621. Bylos medžiaga nustatyta, kad įvykio dieną VšĮ “ ( - )” nebuvo pateiktas ugdytinės K. P. sveikatos pažymėjimas. VšĮ “ ( - )” trenerio pareigybės aprašymo III dalies 5 punkte numatyta pareiga neleisti sportininkams neturintiems gydytojo leidimo lankyti pratybų <…>, tačiau byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp medicininio dokumento nepateikimo ir įvykusių pasekmių. Nors byloje nebuvo galimybės nustatyti K. P. nukritimo nuo dviračio priežasties, tačiau duomenų, kurie patvirtintų, kad ji nukrito dėl blogos sveikatos būklės ar kažkokių negalavimų, nenustatyta. Iš bylos duomenų matyti priešingai - mergaitė aktyviai sportavo, lankė ne tik dviračių, bet ir kitų sporto šakų treniruotes. Jokio mediko sprendimais jos fizinis aktyvumas nebuvo apribotas, tą patvirtino ir mergaitės tėvai. Į bylą pateiktas medicininis dokumentas taip pat patvirtina, kad K. P. buvo sveika (2 t., b. l. 97). Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad mergaitės žūties medicininio leidimo sportuoti nepateikimas niekaip nesąlygojo.

4722. Pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino trenerio pareigybės aprašymo IV dalies 3 punkte nurodytų reikalavimų pažeidimus, tačiau pripažino G. P. esant BK 229 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektu (BK 230 straipsnis), be to, nurodė, kad ji, teikdama viešąją dviratininkų ugdymo paslaugą, „prisiėmė atsakomybę už vaikus“. Aukštesnysis teismas nesutinka su nuosprendžio išvada, kad G. P. veiksmuose nebuvo VšĮ “ ( - )” trenerio pareigybės aprašymo IV dalies “Atsakomybė” 3 punkto pažeidimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išvada, padaryta netinkamai įvertinus pareigybės aprašyme numatytą atsakomybę. Nesuprantamas toks teismo paaiškinimas, kad pažeisti lokalinio akto reikalavimus būtų įmanoma tik tuo atveju, jei jame būtų įtvirtinta kokia nors trenerio elgesio konkreti taisyklė ar jo elgesio modelis, nes akivaizdu, jog numatyti ir įvardyti visų įmanomų elgesio modelių, kurie galėtų užtikrinti treneriui patikėtų sportininkų saugumą ar gyvybę, būtų praktiškai neįmanoma. Pagal teismų praktiką, specialių elgesio saugumo taisyklių ribos priklauso nuo konkrečios kilusios situacijos. Siekiant atskleisti BK 132 straipsnio 3 dalyje nustatytą veiką, reikia išanalizuoti teisinio reguliavimo, susijusio su tam tikro pobūdžio veikimo galimybėmis, kontekstą. Tik tokiu atveju būtų aišku, kokie draudimai ir įpareigojimai asmeniui yra nurodyti konkrečioje jo veiklos srityje bei kokios teisėtos veikos apimties bet kuris asmuo iš jo gali pagrįstai tikėtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5-942/2015, 2K-181-489/2017, 2K-327-788/2017). Taigi, šiuo atveju sprendžiant, ar G. P. veiksmuose yra ar ne BK 229 straipsnio būtinų sudėties požymių, būtina išsiaiškinti, ar ji tinkamai atliko pareigą užtikrinti treniruojamos mažametės K. P. saugumą, ar pagal galimybes ir kompetenciją įgyvendino atsakomybę pasirūpinti, kad nekiltų pavojus ugdytinės sveikatai ir gyvybei. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. 1-1234 (galiojusio nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2015 m. spalio 27 d.) 57 straipsnio 2 dalies nuostatas mokymo, auklėjimo, gydymo ir kitų įstaigų vadovai, auklėtojai ar jiems prilygstantys asmenys, šių įstaigų administracija atsako už jų prižiūrimų vaikų auklėjimą; jeigu šie asmenys nevykdo savo pareigų arba vykdo jas netinkamai, jie atsako įstatymų nustatyta tvarka. Taigi tuo metu, kai vaikas nustatyta tvarka yra mokymo įstaigoje, šiuo atveju atvykęs į treniruotes, už jo priežiūrą atsako atitinkama įstaiga. Šios nuostatos taip pat reiškia, kad bet koks protingai mąstantis asmuo, palikęs savo vaiką trenerio priežiūrai, gali pagrįstai tikėtis, kad šis įstaigos įgaliotas subjektas visapusiškai atsako už jo vaiko sveikatą bei gyvybę.

4823. Teismas nuosprendyje nurodė, kad G. P. prisiėmė atsakomybę už vaikus, nes paėmė juos, aprūpino dviračiais ir šalmais, važiavo kartu su jais, tačiau klausimas keliamas ne dėl atsakomybės už vaikus, o už jų saugumą bei gyvybę, už ką ir numatyta atsakomybė aptariamoje pareigybės aprašymo nuostatoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, VšĮ “ ( - )” trenerio pareigybės aprašymo IV dalies “Atsakomybė” 3 punkte nurodyta atsakomybė „Už sportininkų saugumą, gyvybę per mokomąsias pratybas, SMĮ organizuotus renginius, sporto varžybas – laisvalaikio metu“, reiškia konkretų įpareigojimą treneriui imtis visų būtinų atsargumo priemonių, sportininkų saugumui bei gyvybei užtikrinti. Aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad G. P., tinkamai neįvertino artėjančio prie jos ugdytinių padidinto pavojaus šaltinio, neperspėjo mažametės, nesustojo pamačiusi sunkiasvorę transporto priemonę, nepasitraukė toliau į šalikelę, t.y. nesiėmė visų galimų priemonių, kad sudarytų kuo saugesnes treniravimosi sąlygas ir apsaugotų K. P. sveikatą bei gyvybę. Tai duoda pagrindo spręsti, kad ji, nesilaikydama VšĮ ( - ) Aprašymo III dalies 5 punkto reikalavimų, pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles ir taip dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Dėl to nebuvo pagrindo iš kaltinimo šalinti trenerės pareigų Aprašymo IV dalies 3 punkto nuostatos.

4924.Nukentėjusieji – civiliniai ieškovai skunde teigia nesutinkantys su E. S. veiksmų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas apie tai pasisakė nagrinėdamas nuteistosios G. P. skundą, todėl šiuo klausimu nesikartoja.

5025.Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų neturtinės žalos nustatymui aplinkybių. Pažymėtina, kad apylinkės teismas objektyviai, nešališkai ir išsamiai atsižvelgė į visas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio nukentėjusiesiems nustatymo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems klausimą, rėmėsi trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, ir atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose. Teismas pažymėjo, kad pagal teismų praktiką asmeniui, veikiant neatsargiai, padaroma mažesnė neturtinė žala nei tyčinės kaltės atveju, todėl esant šiai kaltės formai, neturtinės žalos dydis yra atitinkamai mažesnis, tačiau nurodė, kad nors veika ir neatsargi, bet nusikalstamas nerūpestingumas sukėlė negrįžtamas pasekmes – žuvo vaikas, dėl ko nukentėjusieji patyrė dideles kančias, psichinės ir dvasinės sveikatos pablogėjimą. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju neabejotinai nustatyta, jog nukentėjusieji G. P. ir S. P. dėl mažametės dukters K. P. netikėtos žūties patyrė itin didelį sukrėtimą, ilgalaikius didelius dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybės netekimą, ilgalaikį emocinį stresą, negrįžtamo praradimo jausmą, išsamia ir argumentuotai aptarė ir įvertino kiekvieno nukentėjusiojo asmeninį santykį su žuvusiu asmeniu. Konstatavęs, kad neturtinė žala nukentėjusiesiems neginčijamai buvo padaryta, sprendė dėl pareikštų ieškinių neturtinei žalai atlyginti dydžio pagrįstumo. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas vadovavosi teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad baudžiamosiose bylose pagal BK 132 straipsnio 3 dalį dėl neatsargaus gyvybės atėmimo, pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, žuvusiojo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai svyruoja nuo 20000 Eur iki 25000 Eur (žuvusiojo tėvams) ir iki 5000 Eur (žuvusiojo broliui) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-599/2010, 2K-523/2012, 2K-181-489/2017).

5126. Nepagrįstas skundo argumentas, kad šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi ir teismų praktika baudžiamosiose bylose pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, vertint teismų praktiką platesniu aspektu, atsižvelgiant į individualias aplinkybes. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybė, jog nukentėjusioji žuvo po transporto priemonės ratais, neduoda pagrindo vadovautis teismų praktika, susijusia su kelių eismo taisyklių pažeidimais. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad apylinkės teismas laikėsi civilinės teisės ir baudžiamojo proceso įstatymo normų, reguliuojančių civilinio ieškinio išsprendimą baudžiamojoje byloje, bei formuojamos teismų praktikos panašiose bylose, todėl pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto nurodytais motyvais, susijusiais su neturtinės žalos dydžio nustatymu, nėra.

52Dėl civilinio atsakovo atstovo apeliacinio skundo

5327. Šioje nutartyje konstatavus, kad medicininės pažymos sportuoti nepateikimas nelėmė kilusių padarinių (K. P. žūties), ir priėmus sprendimą iš kaltinimo pašalinti ugdymo įstaigos direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtinto VšĮ “ ( - )” trenerio pareigybės aprašymo III dalies 5 punkte numatytas pareigos pažeidimą, dėl skundo argumentų, susijusių su šia kaltinimo dalimi, nepasisakoma.

5428. Apeliantas skunde dėstomą prašymą panaikinti nuosprendžio dalį, kuria civilinius ieškinius nuspręsta priteisti iš VšĮ „( - )“, grindžia netinkamu faktinių aplinkybių nustatymu (dėl įvykio vietos). Teigia, kad teismui netinkamai įvertinus bylos medžiagą ir be pagrindo pripažinus G. P. kalta dėl atsiradusių pasekmių, civilinė atsakomybė civiliniam atsakovui kilo vien formaliu CK 6.264 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas dėl nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymio – įvykio vietos, buvo išanalizuotas pasisakant dėl nuteistosios skundo argumentų. Buvo konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, pagrįstai nustatė, kad kaltinime įvardinta įvykio vieta – mišku einantis kelias, atitinka kelio, kuriame vyksta transporto eismas, sąvoką.

5529. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CK 6.264 straipsnio 1 dalyje numatytas nuostatas teismas taikė tinkamai ir pagrįstai pripažino, kad dėl VšĮ „( - )“ atsakingos darbuotojos G. P. neteisėtais veiksmais kilusių sunkių padarinių nukentėjusiesiems G. P., S. P., K. P. atsiradusi žala turi būti priteista iš civilinio atsakovo VšĮ „( - )“.

5630. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinės atsakomybės taikymas būtent ir yra grindžiamas asmeninės atsakomybės principu, reiškiančiu, kad žalą privalo atlyginti tas asmuo, kuris ją savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, ši asmeninės atsakomybės taisyklė nėra absoliuti – įstatymai nustato atvejus, kai žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus. Tokiais atvejais kyla netiesioginė civilinė atsakomybė (CK 6.246 straipsnio 2 dalis, 6.263 straipsnio 3 dalis). Vienas netiesioginės civilinės atsakomybės atvejų yra reglamentuotas CK 6.264 straipsnyje. Šio straipsnio pirmoji dalis nustato, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad darbdavio civilinei atsakomybei pagal CK 6.264 straipsnį kilti yra būtinos ne tik bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, kaltė, žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys, bet ir papildomos sąlygos: turi egzistuoti darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė sutartis, kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens nurodymu ir jam kontroliuojant, taip pat žala turi būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-385/2013; Nr. 3K-7-328-248/2015; Nr. e3K-3-568-611/2016, 3K-3-217-690/2018).

5731. Atsižvelgęs į tai, kad nuteistoji G. P. dirbo VšĮ „( - )“ pagal darbo sutartį, žala buvo padaryta jai einant darbo (tarnybines) pareigas, tarp jos nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių (K. P. žūties) konstatuotas tiesioginis priežastinis ryšys, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.264 straipsnio 1 dalimi, tinkamai nustatė, kad deliktinės atsakomybės subjektas šioje byloje yra juridinis asmuo VšĮ „( - )“, nes samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiųjų pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos ir teismo nustatytą neturtinę žalą priteisė iš VšĮ „( - )“.

5832. Remiantis aukščiau šioje nutartyje išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad G. P. pareikštas kaltinimas turi būti patikslintas pagal nustatytas faktines aplinkybes. Laikoma įrodyta, kad:

59G. P., būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, t. y. pagal darbo sutartį dirbdama viešojoje įstaigoje „( - )“ dviračių sporto trenere ir pagal šios įstaigos direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtintą trenerio pareigybės aprašymą būdama atsakinga už sportininkų saugumą, gyvybę bei poilsio režimą, netinkamai atliko savo pareigas, nes pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles ir taip dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. G. P. 2014 m. gegužės 29 d. apie 15.50 valandą ( - ) slėnio teritorijoje, dviračių treniruotės metu, pažeisdama viešosios įstaigos „( - )“ direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtintą trenerio pareigybės aprašymo IV dalies „Atsakomybė“ 3 punktą „Už sportininkų saugumą, gyvybę per mokomąsias pratybas, SMĮ organizuotus renginius, sporto varžybas–laisvalaikio metu, Kelių eismo taisyklių 55 punkto reikalavimą „Važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos nustatytą mokymo kursą ir turintiems mokyklos išduotą pažymėjimą, – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims. Prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims“ neužtikrindama saugių treniravimosi sąlygų, išvažiavo su dviem mažamečiais ugdytiniais į kelią, einantį mišku nuo ( - ) gatvės iki ( - ) gatvės, kur 11 metų amžiaus ugdytinė K. P., prasilenkdama su priešpriešais atvažiuojančia sunkiasvore autotransporto priemone „Iveco“, valstybinis numeris ( - ) priklausančia UAB “E.“, griuvo kelio važiuojamojoje dalyje ir automobilio galiniais ratais buvo pervažiuota per galvą ir taip mirtinai sužalota. Dėl atsiradusių pasekmių didelės neturtinės žalos patyrė K. P. tėvai S. P. ir G. P., tai yra padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 132 straipsnio 3 dalyje ir BK 229 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti pakeistas, vadovaujantis ( - ) straipsnio 3 punktu, konstatuojant, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo neatitinka bylos aplinkybių. 33.Nukentėjusiųjų- civilinių ieškovų įgaliotasis atstovas advokatas Raimundas Jurka pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad nukentėjusysis G. P. jam už pasirengimą teismo posėdžiams Kauno apygardos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties, Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio, nukentėjusiųjų, nuteistosios ir civilinio atsakovo apeliacinių skundų analizę) bei dalyvavimą teismo posėdžiuose iš viso per kelis kartus sumokėjo 1900 Eur (6 t., b. l. 19-24). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. 34.Nagrinėjamoje byloje apeliacinius skundus buvo pateikę nuteistoji, nukentėjusiųjų- civilinių ieškovų atstovė advokatė Ona Klinavičienė bei civilinis atsakovas. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiesiems- civiliniams ieškovams atstovavo ne apeliacinį skundą pateikusi advokatė, o advokatas Raimundas Jurka. Pastarasis, siekdamas tinkamai ginti savo klientų interesus, turėjo susipažinti su byla, pasirengti posėdžiams. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo atliekamas įrodymų tyrimas, todėl prašymas priteisti procesines išlaidas yra pagrįstas. Vis dėlto pažymima, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Nagrinėjamoje byloje, kaip ir minėta, apeliacinį skundą pateikė ne tik nuteistoji ir civilinis atsakovas, nukentėjusiųjų atstovės apeliacinis skundas paduotas nuteistosios teisinę padėtį bloginančiais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiųjų atstovės apeliacinis skundas tenkinamas tik iš dalies, prašoma priteisti suma mažintina iki 1000 Eur.

60Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

Nutarė

61civilinio atsakovo VšĮ ( - ) atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

62Nuteistosios G. P., nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

63Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2017 m. spalio 5 d. nuosprendį pakeisti:

64Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad G. P. veikė pažeisdama tuo metu galiojusios Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) redakcijos (galiojimas nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 11 d.) 63 punkto reikalavimą „važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išlaikiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą;

65Papildyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodant, kad G. P. kaltinime nurodytus veiksmus atliko: pažeisdama viešosios įstaigos „( - )“ direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtintą trenerio pareigybės aprašymo IV dalies „Atsakomybė“ 3 punktą „Už sportininkų saugumą, gyvybę per mokomąsias pratybas, SMĮ organizuotus renginius, sporto varžybas–laisvalaikio metu, ir Kelių eismo taisyklių 55 punkto reikalavimą „Važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos nustatytą mokymo kursą ir turintiems mokyklos išduotą pažymėjimą, – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims. Prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims“.

66Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

67Iš nuteistosios G. P. nukentėjusiajam G. P. priteisti 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) patirtoms atstovavimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

68Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies – iš viešosios įstaigos (VšĮ)... 4. Teisėjų kolegija... 5. 1.... 6. G. P. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir BK 229 straipsnį nuteista už tai,... 7. 2.... 8. Alytaus apylinkės teismas, priimdamas G. P. atžvilgiu apkaltinamąjį... 9. 3.... 10. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal... 11. 4.... 12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija,... 13. 5.... 14. Nuteistoji G. P. apeliaciniame skunde prašo Alytaus rajono apylinkės teismo... 15. 5.1.Skunde nurodo, kad nagrinėjamuoju atveju KET reikalavimai nebuvo... 16. 5.2.Skunde apeliantė teigia, kad net ir preziumuojant, kad buvo važiuota... 17. 5.3.Skunde apeliantė nurodo, kad ji neatliko jokių kitų veiksmų, kurie... 18. 5.4.Apeliantė mano, kad vertinant jos veiksmus, akivaizdžiai matyti, kad... 19. 5.5.Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nustatyta, kad E. S. transporto... 20. 5.6.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė,... 21. 5.7.Apeliantė nurodo, kad byloje nustatytų duomenų visuma pagrindžia, kad... 22. 6. Apeliantės manymu, jos kaltumas akivaizdžiai buvo grindžiamas vien... 23. 6.1. Nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovė advokatė Ona... 24. 6.2.Skunde nukentėjusieji nesutinka su teismo išvadomis, kad G. P.... 25. 6.3.Tas pats pasakytina ir apie trenerio pareigybės aprašymo V dalies 3... 26. 6.4.Skunde teigiama, kad, siekiant nustatyti objektyvią tiesą, turi būti... 27. 6.5.Skunde taip pat nurodo, kad nukentėjusiesiems žuvusiosios K. P. tėvams... 28. 7. Civilinio atsakovo VšĮ ( - ) atstovas advokatas Vytautas Klimavičius... 29. 7.1. Skunde nurodo, kad teismas neįvertino, jog posėdžio metu apklausta... 30. 7.2. Skunde taip pat nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės dėl trenerės... 31. 8. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusiųjų ir... 32. 9. Nuteistosios G. P. ir nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovės... 33. Dėl nuteistosios G. P. apeliacinio skundo ... 34. 10. Apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvykis... 35. 11. Skunde apeliantė nesutinka su nuosprendyje padaryta išvada, kad jos... 36. 12. Tačiau negalima sutikti su skundo teiginiu, kad ši KET 55 punkto... 37. 13. Nustatyta, kad G. P. su mažamete ugdytine K. P., kuriai įvykio metu buvo... 38. 14 Remiantis išdėstytu, G. P. tikslintinas kaltinimas dėl KET pažeidimo (... 39. 15.Nepagrįstas skundo teiginys, kad teismas nevertino kitų eismo dalyvių,... 40. 16. Skunde apeliantė prašo atsižvelgti į tai, kad mergaitė žuvo būtent... 41. 17. Apeliantė skunde teigia, kad ji pagal BK 229 straipsnį nėra tinkamas... 42. 18. G. P. VšĮ ( - ) darbo sutarties pagrindu dirbo ( - ) trenere ir pagal... 43. Dėl nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų atstovo apeliacinio skundo... 44. 19. Skunde nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų atstovas nesutinka su... 45. 20. G. P. buvo kaltinama pažeidusi KET 63 punkto reikalavimus bei VšĮ ( - )... 46. 21. Bylos medžiaga nustatyta, kad įvykio dieną VšĮ “ ( - )” nebuvo... 47. 22. Pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino trenerio pareigybės... 48. 23. Teismas nuosprendyje nurodė, kad G. P. prisiėmė atsakomybę už vaikus,... 49. 24.Nukentėjusieji – civiliniai ieškovai skunde teigia nesutinkantys su E.... 50. 25.Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad... 51. 26. Nepagrįstas skundo argumentas, kad šiuo atveju turėtų būti... 52. Dėl civilinio atsakovo atstovo apeliacinio skundo ... 53. 27. Šioje nutartyje konstatavus, kad medicininės pažymos sportuoti... 54. 28. Apeliantas skunde dėstomą prašymą panaikinti nuosprendžio dalį, kuria... 55. 29. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CK 6.264 straipsnio 1... 56. 30. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis... 57. 31. Atsižvelgęs į tai, kad nuteistoji G. P. dirbo VšĮ „( - )“ pagal... 58. 32. Remiantis aukščiau šioje nutartyje išdėstytais motyvais, apeliacinės... 59. G. P., būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, t. y. pagal darbo... 60. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 61. civilinio atsakovo VšĮ ( - ) atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus... 62. Nuteistosios G. P., nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovės... 63. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2017 m. spalio 5 d. nuosprendį... 64. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad G. P. veikė... 65. Papildyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodyta pripažintos... 66. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.... 67. Iš nuteistosios G. P. nukentėjusiajam G. P. priteisti 1000 Eur (vieną... 68. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną....