Byla 2A-388-302/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Techstatus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Creditum“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Techstatus“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo bei pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Techstatus“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Creditum“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys viešoji įstaiga „Doctum“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Techstata“,

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Creditum“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Techstatus“ 47 935,31 Eur skolos, 1 725,67 Eur delspinigių ir 12 978,07 Eur palūkanų, iš viso 62 639,05 Eur, bei 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Ieškovė nurodė, jog 2010 m. lapkričio 10 d. viešoji įstaiga (toliau – VŠĮ) „Doctum“ ir UAB „Techstata“ sudarė konsultavimo sutartį Nr. 2010-1110/2A (toliau – Sutartis), kuria šalys susitarė, kad VŠĮ „Doctum“ suteiks konsultacijas, parengs UAB „Techstata“ vardu Paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“, o UAB „Techstata“ sumokės už atliktus darbus 136 786 Lt (39 615,96 Eur) sutarties kainos, neįskaitant PVM. VĮ „Doctum“ ir UAB „Techstata“ 2010 m. lapkričio 12 d. pasirašė priėmimo–perdavimo aktą, kuriame UAB „Techstata“ patvirtino, kad darbus priėmė ir pretenzijų dėl jų turinio ar atlikimo terminų neturi. 2012 m. rugsėjo 24 d. vienintelio akcininko sprendimu UAB „Techstata“ buvo reorganizuota. Nuo UAB „Techstata“ buvo atskirta UAB „Techstatus“, pastarajai perleidžiant 15 000 Lt įstatinio kapitalo ir UAB „Techstata“ teises ir pareigas, susijusias su UAB „Techstata“ ir Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NMA) 2011 m. gegužės 9 d. pasirašyta paramos sutartimi bei šios sutarties pakeitimais ir 2010 m. lapkričio 10 d. konsultavimo sutartimi Nr. 2010-1110/2A, įskaitant ir pareigą atsiskaityti su VŠĮ „Doctum“ už suteiktas paslaugas. 2016 m. kovo 22 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. CRD 2016/03/22-1 VŠĮ „Doctum“ perleido naujajam kreditoriui UAB „Creditum“ visas savo reikalavimo teises bei papildomas teises, įskaitant į palūkanas bei netesybas į skolininką UAB „Techstatus“. Sutarties 4.1 punkte numatyta, kad UAB „Techstatus“ įsipareigoja per 5 darbo dienas po Sutarties pasirašymo sumokėti 4 344,30 Eur (15 000 Lt), neįskaitant PVM, ir per 5 darbo dienas po finansavimo patvirtinimo sumokėti 35 271,66 Eur (121 786 Lt). Sutarties 4.3 punkte buvo įtvirtinta, kad visi mokėjimai už atliktus darbus ir paslaugas yra atliekami iš paramos lėšų, pervestų į paramos gavėjo atskirą projekto reikmėms atidarytą sąskaitą. Žemės ūkio ministerija Projektų, finansuojamų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones, V atrankos komiteto 2011m. balandžio 5d. posėdžio Nr. 32 protokolu Nr. 8D-146(5.50) buvo nuspręsta skirti paramą atsakovei. Kadangi finansavimas buvo patvirtintas, o atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, todėl, ieškovės teigimu, už prievolės pažeidimą iš atsakovės yra pagrindas priteisti 1 725,67 Eur delspinigių ir 12 978,07 Eur palūkanų,
  3. Atsakovė UAB „Techstatus“ priešieškiniu prašo pripažinti Sutartį negaliojančia. Atsakovė nurodė, jog jokios informacijos apie esamą bendrovės skolą nėra ir nebuvo nei įmonės finansiniuose dokumentuose, nei žodžiu ar raštu nebuvo atskleista perleidžiant akcijas. Be to, atsakovės teigimu, Sutarties nuostata, nustatanti apmokėjimo būdą, prieštarauja imperatyvioms teisės nuostatoms, kadangi paramos gavėjo patirtos išlaidos, rengiant paraišką ar verslo planą, negali būti apmokamos iš paramos lėšų, kurios yra skiriamos tikslingai. Pagal 2010 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 11 punktą, NMA suteikia finansavimą išimtinai pagal numatytą investicijų planą ir griežtai kontroliuoja išmokamų lėšų panaudojimą. VŠĮ „Doctum“, kaip įmonė, turinti specialių žinių, į kurią kreipiasi paramą siekiantys gauti asmenys, rengdama paraišką ir verslo planą, kurio forma yra patvirtinta tose pačiose Taisyklėse, negalėjo nežinoti, kad UAB „Techstata“ negali gautų paramos lėšų naudoti atsiskaitymui su VŠĮ „Doctum“, nes tai prieštarautų Taisyklių 23 punkto nuostatoms.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu priteisė iš atsakovės UAB „Techstatus“ ieškovei UAB „Creditum“ 47 935,31 Eur skolos, 1 725,67 Eur delspinigių, 12 978,07 Eur palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. balandžio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 242 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovės UAB „Techstatus“ priešieškinio ieškovei UAB „Creditum“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu netenkino.
  2. Teismo nuomone, atsakovė teisingai nurodo, kad tinkamomis finansuoti yra pripažįstamos išlaidos, būtinos projekto vykdymui ir numatytos paramos sutartyje, tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovės prievolė atsiskaityti yra kildinama iš 2012 m. rugsėjo 24 d. UAB „Techstata“ vienintelio akcininko sprendimo 2 punkto, kurio pagrindu atsakovei buvo perleista prievolė pagal Sutartį sumokėti honorarą VŠĮ „Doctum“ už suteiktas konsultacijas.
  3. Taigi teismas pripažino, kad ieškovė įrodė, jog atsakovei yra išlikusi pareiga atsiskaityti su ieškove. Kadangi tarp šalių nebuvo kilęs ginčas dėl prašomo priteisti įsiskolinimo, delspinigių ir palūkanų dydžio, tai teismas dėl to nepasisakė.
  4. Vertindamas priešieškinio reikalavimo pagrįstumą, teismas nurodė, kad atlygintinų paslaugų kainos apmokėjimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.720 straipsnyje. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, jog ginčijamos Sutarties 4.3 punktas, kuriame numatyta, kad visi mokėjimai vykdytojui iš užsakovo už atliktus darbus ir paslaugas yra atliekami iš paramos lėšų, pervestų iš NMA į paramos gavėjo atskirą projekto reikmėms atidarytą sąskaitą, negali būti vertinamas kaip teisingas, tačiau pažymėjo, jog tai nepanaikina atsakovės pareigos tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus.
  5. Atsižvelgdamas į Sutarties 9.5 punktą ir CK 6.226 straipsnio 1 dalį, teismas darė išvadą, kad vienos iš Sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties, todėl pripažino, jog atsakovės reikalavimas pripažinti Sutartį negaliojančia yra nepagrįstas.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovė UAB „Techstatus“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Tuo atveju, jei bylą būtų nuspręsta nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:
    1. Skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad atsakovės priešieškinis netenkinamas, tačiau motyvuojamojoje dalyje nenurodytas atsakovės pateiktų argumentų vertinimas, jų atmetimo priežastys bei atitinkami teisiniai argumentai, kuriais buvo vadovautasi nesutinkant su atsakovės pozicija. Skundžiamame sprendime neatsakyta į esminius atsakovės priešieškinio faktinius ir teisinius aspektus, o tai sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo šių klausimų: 1) Sutarties 4.3 punkto prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms; 2) Sutarties 4.3 punkto įtakos Sutarties sudarymui; 3) duomenų apie tariamą skolą nebuvimo nei vieno ginče dalyvaujančio asmens buhalterinėje apskaitoje. Jeigu dėl nurodytų klausimų būtų pasisakoma tik apeliacinės instancijos teisme, tai byloje dalyvaujantys asmenys netektų galimybės atitinkamą sprendimą apskųsti apeliacine tvarka, todėl yra pagrindas sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
    2. Sutarties 4.3 punktas akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms Taisyklių nuostatoms, t. y. 11, 22 ir 26 punktams. Minėtas Sutarties 4.3 punktas šalims buvo labai svarbus, ką patvirtina minėto punkto formuluotė ir faktinis šalių elgesys po Sutarties sudarymo (VĮ „Doctum“ pati niekada nereikalavo jokių sumų iš UAB „Techstata“ ar atsakovės, o tik perleido šią abejotiną reikalavimo teisę skolų išieškojimo bendrovei, kai ES lėšos faktiškai buvo išmokėtos). Be šios nuostatos šalys apskritai nebūtų sudariusios Sutarties, todėl visa Sutartis pripažintina negaliojančia, taikant CK 6.226 straipsnio 1 dalį.
    3. Vadovaujantis įrodymų pusiausvyros taisykle, žymiai labiau tikėtina, kad jokios prievolės atsakovė neturi nei kad prievolė egzistuoja, tačiau ji nėra užfiksuota nei VŠĮ „Doctum“, nei UAB „Techstata“, nei apeliantės buhalterinėje apskaitoje, kurią veda skirtingi subjektai, kuriems už neteisingų duomenų pateikimą gali kilti net ir baudžiamoji atsakomybė.
  2. Ieškovė UAB „Creditum“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Pirmosios instancijos teismas sprendime pateikė įrodymų vertinimą, nurodė esminių atsakovės argumentų atmetimo priežastis bei atitinkamus teisinius pagrindus, kuriais vadovavosi nesutikdamas su atsakovės pozicija. Tuo tarpu apeliantės nurodomi klausimai, kurie neva nebuvo aptarti skundžiamame sprendime, nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, kadangi atsakovės prievolė atsiskaityti su ieškove kildinama iš 2012 m. rugsėjo 24 d. UAB „Techstata“ vienintelio akcininko sprendimo 2 punkto, kurio pagrindu atsakovei buvo perleista prievolė atsiskaityti pagal Sutartį su VŠĮ „Doctum“. Neišeidamas už priešieškinio ribų, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, remdamasis Sutarties 9.5 punktu ir CK 6.226 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, jog atsakovės reikalavimas pripažinti visą Sutartį negaliojančia, negali būti tenkinamas.
    2. Vien tai, kad, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs ir kad nebuvo atsakyta į absoliučiai visus priešieškinyje keltus klausimus, nesudaro pagrindo išvadai, kad nebuvo atskleista bylos esmė.
    3. Sutarties 4.3 punkte numatyta atsiskaitymo tvarka, pagal kurią visi mokėjimai už atliktus darbus ir suteiktas paslaugas yra atliekami iš paramos lėšų, pervestų iš NMA į paramos gavėjo atskirą projekto reikmėms atidarytą sąskaitą, neprieštaravo ir nepažeidė Taisyklių nuostatų. Atsakovei skirtos paramos tikslas buvo kompensacinis, kadangi atsakovė dar iki paramos gavimo už savo lėšas buvo įsigijusi paramos objektus – ekskavatorių, du vikšrinius ekskavatorius ir pakrovėją su užpakaliniu kaušu, ką patvirtina į bylą pateikti tarp UAB „Techstata“ ir draudiko Seesam Insurance AS Lietuvos filialo 2013 m. rugsėjo 9 ir 18 d. sudaryti draudimo polisai Nr. 2400001428/2013 bei 2400001437/2013. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė po paramos gavimo dar kartą būtų įsigijusi minėtą techniką. Nustačius, kad atsakovei suteikta parama yra dalinė kompensacija už įsigytą techniką, tampa akivaizdu, jog atsakovė dar iki paramos gavimo buvo įvykdžiusi pareigą įsigyti paramos objektus ir gautas lėšas galėjo naudoti savo nuožiūra, pavyzdžiui atsiskaitymui su kreditoriais.
    4. Sutarties 4.3 punktas nėra esminė Sutarties sąlyga, kadangi dėl esminių sąlygų, nurodytų CK 6.716 straipsnyje, buvo susitarta Sutarties 1.1 punkte – VŠĮ „Doctum“ įsipareigojo suteikti paslaugas, o UAB „Techstata“ – už suteiktas paslaugas atsiskaityti. Sutarties 4.3 punkte šalys tik susitarė dėl papildomos mokėjimų tvarkos, kurioje numatė, kad mokėjimai už atliktus darbus ir paslaugas atliekami iš paramos lėšų. Ši sąlyga nėra būtina siekiant susitarimui suteikti sutarties galią ir padaryti sutartį galiojančią. Net ir pripažinus Sutarties 4.3 punktą negaliojančiu, likusios Sutarties nuostatos liktų galioti. Atsakovė niekada neatsiskaitė su ieškove už suteiktas paslaugas nustatyta tvarka, todėl ieškinys buvo tenkintas pagrįstai.
    5. Atsakovės nurodoma aplinkybė, susijusi su netinkamu buhalterinės apskaitos ir balansinių duomenų tvarkymu, nėra niekaip susijusi su šioje byloje nagrinėjamais klausimais ir nepašalina atsakovės pareigos vykdyti sutartinius įsipareigojimus.
    6. Apeliantė nepagrįstai tvirtina, kad prievolės subjektai nelaikė prievolės realiai egzistuojančia. 2012 m. rugsėjo 24 d. UAB „Techstata“ vienintelio akcininko sprendimo 2 punktas patvirtina faktą, kad atsakovei buvo perleista prievolė atsiskaityti su VŠĮ „Doctum“, kas suponuoja išvadą, jog tiek UAB „Techstata“, tiek UAB „Techstatus“ pripažino prievolę atsiskaityti pagal Sutartį.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

6Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. 2010 m. lapkričio 10 d. VŠĮ „Doctum“ ir UAB „Techstata“ sudarė sutartį Nr. 2010-1110/2A, kuria šalys susitarė, kad VŠĮ „Doctum“ suteiks konsultacijas, parengs UAB „Techstata“ vardu Paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“, o UAB „Techstata“ sumokės už atliktus darbus 136 786 Lt (39 615,96 Eur) sutarties kainos, neįskaitant PVM (t. 1, b. l. 9–12). VĮ „Doctum“ ir UAB „Techstata“ 2010 m. lapkričio 12 d. pasirašė priėmimo–perdavimo aktą, kuriame UAB „Techstata“ patvirtino, kad darbus priėmė ir pretenzijų dėl jų turinio ar atlikimo terminų neturi (t. 1, b. l. 13). Žemės ūkio ministerija Projektų, finansuojamų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones, V atrankos komiteto 2011m. balandžio 5 d. posėdžio Nr. 32 protokolu Nr. 8D-146(5.50) nusprendė skirti paramą atsakovui (t. 1, b. l. 105–118).
  2. 2012 m. rugsėjo 24 d. UAB „Techstata“ vienintelio akcininko sprendimu reorganizavimo pagrindu atskirta nuo UAB „Techstatus“, kuriai nuo įstatų įregistravimo VĮ Registrų centre dienos perėjo UAB „Techstata“ turtas, teisės ir pareigos (t. 1, b. l. 14–15). 2016 m. kovo 22 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. CRD 2016/03/22-1 VĮ „Doctum“ perleido naujajam kreditoriui UAB „Creditum“ visas savo reikalavimo teises bei papildomas teises, įskaitant į palūkanas bei netesybas į skolininką UAB „Techstatus“. 2016 m. kovo 24 d. UAB „Techstatus” buvo išsiųstas pranešimas dėl reikalavimo teisių perleidimo Nr. R-0324-1 (t. 1, b. l. 17–19; 20).
  3. Ieškovė UAB „Creditum“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Techstatus“ 47 935,31 Eur skolos, 1 725,67 Eur delspinigių ir 12 978,07 Eur palūkanų, iš viso 62 639,05 Eur, bei 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Tuo tarpu atsakovė UAB „Techstatus“ priešieškiniu prašo pripažinti Sutartį negaliojančia, kadangi Sutarties 4.3 punktas, kuriame numatyta, kad visi mokėjimai vykdytojui iš užsakovo už atliktus darbus ir paslaugas yra atliekami iš paramos lėšų, pervestų iš NMA į paramos gavėjo atskirą projekto reikmėms atidarytą sąskaitą, prieštarauja imperatyvioms teisės nuostatoms, kadangi paramos gavėjo patirtos išlaidos, rengiant paraišką ar verslo planą, negali būti apmokamos iš paramos lėšų, nes pastarosios yra skiriamos tikslingai.
  4. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamos Sutarties 4.3 punktas, kuriame numatyta, kad visi mokėjimai vykdytojui iš užsakovo už atliktus darbus ir paslaugas yra atliekami iš paramos lėšų, pervestų iš NMA į paramos gavėjo atskirą projekto reikmėms atidarytą sąskaitą, negali būti vertinamas kaip teisingas, tačiau pažymėjo, jog tai nepanaikina atsakovės pareigos tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, todėl 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu priteisė iš atsakovės UAB „Techstatus“ ieškovei UAB „Creditum“ 47 935,31 Eur skolos, 1 725,67 Eur delspinigių, 12 978,07 Eur palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. balandžio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 242 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovės UAB „Techstatus“ priešieškinį ieškovei UAB „Creditum“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atmetė.
  5. Atsakovė UAB „Techstatus“ su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais: pirma, skundžiamame sprendime neatsakyta į esminius atsakovės priešieškinio faktinius ir teisinius aspektus, o tai sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą; antra, Sutarties 4.3 punktas akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms Taisyklių nuostatoms, t. y. 11, 22 ir 26 punktams; trečia, vadovaujantis įrodymų pusiausvyros taisykle, žymiai labiau tikėtina, kad jokios prievolės atsakovė neturi nei kad prievolė egzistuoja.

7Dėl prašymo bylą grąžinti nagrinėti iš naujo

  1. Atsakovė UAB „Techstatus“ apeliaciniame skunde tvirtina, kad skundžiamame sprendime neatsakyta į esminius atsakovės priešieškinio faktinius ir teisinius aspektus, o tai sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą.
  2. Apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
  3. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2012; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016).
  4. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra absoliuti. Apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais atvejais. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui išimtinumas yra svarbus proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams įgyvendinti, bylinėjimosi trukmei sutrumpinti ir operatyvesniam teismo procesui užtikrinti, t. y. asmens teisė, kad jo byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką, gali būti užtikrinta tik tada, kai byla nuosekliai judės iš žemesnės į aukštesnę teisminę instanciją ir nebus nepagrįstai grąžinama žemesnei teisminei instancijai nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2013; kt.)
  5. Taigi, tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio galėjo būti neteisinga išspręsta byla, ir kai pats negali ištaisyti šio pažeidimo (jo padarinių), apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą (nutartį) turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo.
  6. Sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas tiek dėl ieškinio, tiek dėl priešieškinio reikalavimų pagrįstumo, buvo itin lakoniškas, tačiau į esminius byloje keliamus klausimus buvo atsakyta. Teismas pateikė į bylą surinktų įrodymų vertinimą, nustatė reikšmingus faktus ir trumpai nurodė esminių atsakovės priešieškinio argumentų atmetimo priežastis, o tai, kad nebuvo detaliai atsakyta į kiekvieną šalių pateiktą argumentą, nesuponuoja būtinybės bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacijos trūkumai, nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis gali būti ištaisyti ir apeliacinės instancijos teisme, todėl toliau pasisakyta dėl atsakovės skundo argumentų.

8Dėl atsakovės priešieškinio

  1. Atsakovė UAB „Techstatus“ priešieškiniu prašė pripažinti Sutartį negaliojančia. Atsakovė nurodė, kad Sutarties nuostata, nustatanti apmokėjimo būdą, prieštarauja imperatyvioms teisės nuostatoms, kadangi paramos gavėjo patirtos išlaidos, rengiant paraišką ar verslo planą, negali būti apmokamos iš paramos lėšų, nes pastarosios yra skiriamos tikslingai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamos Sutarties 4.3 punktas, kuriame numatyta, kad visi mokėjimai vykdytojui iš užsakovo už atliktus darbus ir paslaugas yra atliekami iš paramos lėšų, pervestų iš NMA į paramos gavėjo atskirą projekto reikmėms atidarytą sąskaitą, negali būti vertinamas kaip teisingas, tačiau pažymėjo, jog tai nepanaikina atsakovės pareigos tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus.
  2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009, 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015).
  3. Sutarties šalys susitarė, kad VŠĮ „Doctum“ suteiks konsultacijas ir parengs UAB „Techstata“ vardu Paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“, o užsakovas UAB „Techstata“ sumokės už atliktus darbus Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (Sutarties 1.1 p.). UAB „Techstata“ už visus Sutartyje numatytus darbus įsipareigojo sumokėti 136 786 Lt, neskaitant PVM, tokia tvarka: 15 000 Lt, neskaitant PVM, per 5 darbo dienas po Sutarties pasirašymo; 121 786 Lt, neskaitant PVM, po finansavimo patvirtinimo per 5 darbo dienas. (Sutarties 4.1, 4.1.1 ir 4.1.2 p.). Sutarties 4.3 punkte šalys susitarė, kad visi mokėjimai VŠĮ „Doctum“ už atliktus darbus ir suteiktas paslaugas bus atliekami iš paramos lėšų, pervestų iš NMA į paramos gavėjo atskirą projekto reikmėms atidarytą sąskaitą.
  4. Pagal 2010 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 23 punkte buvo numatytas baigtinis sąrašas išlaidų, kurios gali būti finansuojamos. Taisyklių 23.1 punkte numatyta, kad tinkamomis finansuoti pripažįstamos išlaidos, kurios yra būtinos projektui vykdyti ir numatytos paramos sutartyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 3 d.). Akivaizdu, kad tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė, kad paramos gavėjai gautas paramos lėšas naudotų tikslingai.
  5. Taigi, jeigu Sutartyje buvo numatyta, kad už suteiktas paslaugas su VŠĮ „Doctum“ bus atsiskaityta iš gautų paramos lėšų, tai tokios išlaidos turėjo būti numatytos Paramos sutartyje, tačiau NMA 2011 m. gegužės 9 d. Paramos sutartyje Nr. 3VK-KK-10-2-003835-PR001 buvo numatyta, kad gautos paramos lėšos bus išskirtinai naudojamos naujai technikai, įrangai, įskaitant kompiuterinę, programinę įrangą, transporto priemones, skirtas projekto reikmėms, ekskavatoriaus, dviejų vikšrinių ekskavatorių ir pakrovėjo su užpakaliniu kaušu įsigijimui (Paramos sutarties 6 p.) (t. 1, b. l. 139–157; 158–172).
  6. Nagrinėjamu atveju šalys Sutarties 4.3 punkte, susitarė, kad visi mokėjimai vykdytojui iš užsakovo už atliktus darbus ir paslaugas yra atliekami iš paramos lėšų, pervestų iš NMA į paramos gavėjo atskirą projekto reikmėms atidarytą sąskaitą. Atsižvelgiant į tai, kad tokia atsiskaitymo tvarka prieštarauja Taisyklių 23 punkto nuostatoms, darytina išvada, jog yra teisinis pagrindas teismui ex officio minėtą Sutarties punktą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ab initio (CK 1.78 str. 5 d.). Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jos reikalavimo šioje dalyje, nes iš sprendimo motyvų turinio matyti, kad teismas dėl šio reikalavimo pasisakė ir konstatavo Taisyklių 23 punkto neteisėtumą, nurodydamas, kad: „Vertindamas nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog ginčijamos sutarties 4.3 punktas, kuriame numatyta, kad visi mokėjimai Vykdytojui iš užsakovo už atliktus darbus ir paslaugas yra atliekami iš paramos lėšų pervestų iš NMA į paramos gavėjo atskirą projekto reikmėms atidarytą sąskaitą nėra teisingas.“, tik sprendimo rezoliucinėje dalyje neįtvirtino minėto punkto negaliojimo, todėl ši klaida taisytina papildant pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį.
  7. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bet kuriuo atveju Sutarties 4.3 punkto sąlyga šiuo metu yra realiai nebeįgyvendinama, kadangi mažai tikėtina, jog atsakovė vis dar banko sąskaitoje turi iš NMA gautas paramos lėšas, iš kurių buvo susitarta atsiskaityti su VŠĮ „Doctum“.
  8. Vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančia visos sutarties, išskyrus atvejus, kuriais šalys be tos sąlygos nebūtų sudariusios sutarties (CK 1.96 str. ir 6.226 str. 1 d.). Šalys Sutarties 9.5 punkte taip pat susitarė, kad jeigu kuris nors Sutarties punktas ar dalis bus pripažintas negaliojančiu visas ar iš dalies, tai nedarys negaliojančiais likusių Sutarties dalių ar punktų. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nurodytas Sutarties 4.3 punktas neturėtų sukelti visos Sutarties negaliojimo pasekmių, kadangi tikėtina, jog Sutartis būtų buvusi sudaryta ir neįtraukiant į ją negaliojančios sąlygos.
  9. Esminės sutarties sąlygos gali būti dviejų rūšių: pirma, nustatytos įstatyme (esminės pagal įstatymą), kurios yra arba tiesiogiai įstatyme įvardijamos kaip esminės, arba yra privalos tam tikros rūšies sutarčiai, kai sąlygos esmingumas kyla iš sutarties prigimties; antra, esminės dėl to, kad sutarties šalis (šalys) joms suteikia tokią prasmę (esminės pagal šalių valią). Vienas bet kokios prievolės būtinų elementų yra jos dalykas, todėl kiekviena sutartinė prievolė privalomai turi turėti dalyką (CK 6.3 str.). Tai vienintelė esminė sąlyga, kurią turi turėti visos sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2012).
  10. Nagrinėjamu atveju buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis. CK 6.716 straipsnyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Taigi iš paslaugų sutarties sampratos matyti, kad esminės tokio pobūdžio sutarties sąlygos yra šios: pirma, paslaugų teikėjas pagal užsakymą įsipareigoja suteiki paslaugas; antra, klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas atsilyginti.
  11. Ginčo Sutarties 1.1 punkte šalys aiškiai susitarė dėl esminių paslaugų teikimo sutarties sąlygų, t. y. VŠĮ „Doctum“ įsipareigojo suteikti konsultacijas ir parengti UAB „Techstata“ vardu paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“, o UAB „Techstata“ turi sumokėti už sutartus darbus. Tuo tarpu paslaugų teikimo sąlygos, reglamentuojančios mokėjimo tvarką, būdą ir terminus laikytinos antrinėmis, kadangi šalims dėl jų konkrečiai ir nesusitarus, klientui vis tiek išlieka įstatyminė pareiga atsiskaityti už suteiktas paslaugas, todėl šiuo atveju, pripažinus Sutarties 4.3 punktą negaliojančiu, nėra teisinio pagrindo pripažinti ir kitas Sutarties dalis negaliojančiomis.

9Dėl skolos priteisimo

  1. Kaip jau ir buvo minėta, CK 6.716 straipsnyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.
  2. CK 6.720 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais. Pagal šio straipsnio 3 dalį, suteikiamas paslaugas klientas apmoka sutartyje nustatytu laiku ir tvarka; jeigu sutartis nenustato ko kita, klientas privalo sumokėti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos; šalių susitarimu dalis kainos gali būti sumokėta sutarties sudarymo metu ar sutartu laiku vėliau, o visiškai atsiskaitoma, kai paslaugų teikėjas įvykdo sutartį.
  3. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl atsiskaitymo pagal 2010 m. lapkričio 10 d. VŠĮ „Doctum“ ir UAB „Techstata“ sudarytą sutartį Nr. 2010-1110/2A, kuria šalys susitarė, kad VŠĮ „Doctum“ suteiks konsultacijas, parengs UAB „Techstata“ vardu Paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“, o UAB „Techstata“ sumokės už atliktus darbus. Taigi šiuo atveju svarbu nustatyti ir tinkamai įvertinti, ar VŠĮ „Doctum” suteikė sutartas paslaugas ir ar už tai tinkamai buvo atsiskaityta.
  4. Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos įstatymo ir išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-611/2017).
  5. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 10 d. tarp VŠĮ „Doctum“ ir UAB „Techstata“ buvo sudaryta atlygintinų paslaugų teikimo sutartis Nr. 2010-1110/2A, kurios pagrindu šalys susitarė, kad VŠĮ „Doctum“ suteiks konsultacijas, parengs UAB „Techstata“ vardu paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“, o UAB „Techstata“ sumokės už atliktus darbus sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (Sutarties 1.1 p.). Užsakovas už darbus įsipareigojo sumokėti 136 786 Lt (neskaitant PVM) (Sutarties 4.1 p.). Paslaugos pagal Sutartį buvo suteiktos, pretenzijų dėl atliktų darbų nebuvo, ką patvirtina 2010 m. lapkričio 12 d. priėmimo–perdavimo aktas. UAB „Techstatus“ pagal pateiktą paraišką gavo paramą (t. 1, b. l. 105–118), tačiau byloje nėra įrodymų, kad už suteiktas paslaugas buvo tinkamai atsiskaityta.
  6. 2012 m. rugsėjo 24 d. UAB „Techstata“ vienintelio akcininko sprendimu prievolė atsiskaityti su VŠĮ „Doctum“ buvo perleista atsakovei UAB „Techstatus“. Sprendimo 2 punkte aiškiai nurodyta, kad UAB „Techstatus“ perleidžiamos UAB „Techstata“ teisės ir pareigos, susijusios su UAB „Techstata“ ir VŠĮ „Doctum“ 2010 m. lapkričio 10 d. konsultavimo sutartimi Nr. 2010/1110/2A, įskaitant ir pareigą sumokėti 136 768 Lt (be PVM) honorarą VŠĮ „Doctum“ už suteiktas konsultacijas (t. 1, b. l. 14–15). Pačios atsakovės į bylą pateiktos 2013 m. vasario 6 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties turinys taip pat patvirtina, jog tiek UAB „Techstata“, tiek UAB „Techstatus“ pripažino prievolę atsiskaityti pagal Sutartį su VŠĮ „Doctum“ (t. 1, b. l. 80–84).
  7. Nustatytų faktinių aplinkybių kontekste atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl to, kad prašoma priteisti skola neatsispindi nei pirminio kreditoriaus VŠĮ „Doctum“, nei pirminio skolininko UAB „Techstata“ buhalterinėje apskaitoje, o tai reiškia, kad skola apskritai neegzistuoja, vertintini tik kaip atsakovės gynybinė pozicija. Vien tam tikrų finansinių operacijų neįtraukimas į finansinės atskaitomybės dokumentus negali būti pagrindas pripažinti, jog tos ūkinės operacijos apskritai neegzistuoja.
  8. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, tačiau vien ta aplinkybė, kad skolininkas neįvykdė įstatyme imperatyviai įtvirtintos pareigos ir į savo buhalterinę apskaitą neįtraukė duomenų apie skolas kreditoriams negali pašalinti tokio subjekto pareigos tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, o, priešingai, suponuoja apie netinkamą įmonės apskaitos organizavimą. Pažymėtina, kad netinkamas finansinių operacijų atvaizdavimas bendrovės finansinėje atskaitomybėje yra tos bendrovės darbuotojų atsakomybės klausimas, tai ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.
  9. Taigi atsakovės motyvai, susiję su netinkamu buhalterinės apskaitos ir balansinių duomenų tvarkymu, nėra tiesiogiai susijęs su šioje byloje nagrinėjamu ginču dėl skolos priteisimo ir nepašalina prievolės vykdyti sutartinius įsipareigojimus.
  10. Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinį – priteisė iš atsakovės UAB „Techstatus“ ieškovei UAB „Creditum“ 47 935,31 Eur skolą.

10Dėl procesinės bylos baigties

  1. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą sprendimą, todėl naikinti šio sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas, papildant jį, kad Sutarties 4.3 punktas pripažįstamas niekiniu ir negaliojančiu ab initio.

11Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d., 302 str.).
  2. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, apeliantės šios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nekompensuotinos. Tuo tarpu ieškovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 450 Eur (t. 2, b. l. 121–122). Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), yra tinkamai pagrįstos ir protingos bei atitinkančios suteiktos teisinės pagalbos apimtį ir pobūdį, todėl jos visa apimtimi priteistinos iš atsakovės ieškovei.

12Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Nutarė

13Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant jį papildant tokiu punktu: „2010 m. lapkričio 10 d. tarp VŠĮ „Doctum“ ir UAB „Techstata“ sudarytos sutarties Nr. 2010-1110/2A 4.3 punktą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ab initio“.

14Priteisti UAB „Creditum“ (j. a. k. 125020218) iš atsakovės UAB „Techstatus“ “(j. a. k. 302883000) 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai