Byla 2K-563/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko, sekretoriaujant M. Čiučiulkai, dalyvaujant prokurorui G. Norkūnui, gynėjai J. Savickaitei, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 104 straipsnį (Lietuvos Respublikos 1993 m. birželio 10 d. įstatymo Nr. I-180 redakcija) aštuoneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Alytaus rajono apylinkės teismo 2000 m. vasario 21 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams.

2Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 23 d. nutartis, kuria nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmestas.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

4V. M. nuteistas už tai, kad 1998 m. liepos 6 d., apie 24 val. – 0.30 val., prie namo Nr. 2, esančio ( - ), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas atkeršyti D. M. dėl 1998 m. liepos 5 d. vakare įvykusio konflikto, tyčia sudavė D. M. vieną smūgį peiliu į kairiąją krūtinės ląstos pusę, padarydamas D. M. durtai pjautą kiauryminę kairiosios pusės krūtinės ląstos žaizdą su kairiojo plaučio apatinės skilties, širdiplėvės ir širdies kiauryminiu sužalojimu; nukentėjusysis nuo ūmaus vidinio ir išorinio nukraujavimo mirė; taip V. M. tyčia nužudė D. M.

5Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti, nes juos priimant buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų: nuosprendžio turinys neatitinka Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų; jame esančios išvados dėl jo kaltumo nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; įrodymai išdėstyti nenuosekliai, nenustatytas jų tarpusavio ryšys, nėra faktais pagrįstos jų analizės; motyvai, kuriais vadovaudamiesi teismai atmetė kaltinimui prieštaraujančius įrodymus, paviršutiniški ir nelogiški; nebuvo tiriamos ir vertinamos aplinkybės, galėjusios iš esmės paveikti teismų išvadas. Kasatoriaus nuomone, dokumentai, kuriais grindžiamos pirmosios instancijos teismo išvados, įrodo tik tam tikrų įvykių ir faktų realų egzistavimą, tačiau su jo veiksmais yra nesusiję, o liudytojai pateikė tik bendro pobūdžio prieštaringus teiginius bei savo versijas, nesukonkretindami esminių įvykio detalių. Kasatorius pažymi, kad nepagrįstai buvo atmesti jo bei kiti jį teisinantys liudytojų parodymai, duoti po įvykio, taip pažeidžiant lygybės ir rungtyniškumo principus. Nuosprendyje nustatytos aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis, neleidžia daryti vienareikšmės ir neginčijamos išvados, kad mirtiną smūgį sudavė jis, V. M.

6Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 1 straipsnio, 2 straipsnio 3, 6 dalių nuostatas. Jis visą laiką vienodai tvirtino, kad tą dieną nukentėjusiojo D. M. nematė, su juo nebendravo ir jam smūgio peiliu nesudavė. Jo parodymų teismai motyvuotai nepaneigė. Kasatoriaus nuomone, byloje nėra jokių tikrų duomenų, kad D. M. buvo nužudytas jam, kasatoriui, priklausančiu peiliu. Specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimas, tapęs D. M. mirties priežastimi, negalėjo būti padarytas kasatoriaus peiliu.

7Nuteistasis V. M. mano, kad yra nemotyvuota teismo išvada apie tai, kad neva jis peiliu sudavė smūgį D. M. Liudytojai Ž. P. ir R. K. apie nužudymo būdą konkrečių parodymų nedavė. Šių liudytojų parodymai visiškai sutampa, o tai, kasatoriaus nuomone, parodo, kad jie buvo iš anksto sukurti ir duoti esant tyrėjų V. K. ir D. M. įtakai. Kasatorius pažymi, kad ir tokiuose šių liudytojų parodymuose yra daug prieštaravimų ir nesutapimų: apie D. M. nužudymo vietą, stovėjusius šalia asmenis, jų skaičių, išsidėstymą. Nė vienas liudytojas nedviprasmiškai neparodė, kad matė, kaip jis, V. M., peiliu sudavė smūgį D. M. Jis, kasatorius, ir pats neneigia, kad tą vakarą turėjo peilį, nes gynėsi nuo A. B. užpuolimo, sužeisdamas jam ranką.

8Kasatorius pažymi, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, kad jis nekonfliktavo su D. M., neplanavo ir nesiėmė prieš jį jokių veiksmų. Ta aplinkybė, kad keli ( - ) gyventojai su juo ir kitais atvykusiais netinkamai elgėsi, kėlė nepasitenkinimą ir pyktį, tačiau tokie jo jausmai negali būti pagrindas nuteisti jį už nužudymą. Kasatorius pabrėžia, kad apie tai, jog D. M. buvo tarp vaikinų, kurie sumušė jį prie tvoros, jis sužinojo tik iš atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų, todėl teismo išvada, kad jis norėjo atkeršyti D. M., visiškai nemotyvuota. Jis paaiškino, kodėl po įvykio prašė savo draugų neminėti jo tikrojo vardo ir pavardės, todėl teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad tokiais veiksmais jis siekė pasislėpti. Pradėjus R. K. ir Ž. P. duoti prieš jį parodymus, ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo galimybę pranešti jam, kad yra kviečiamas į apklausas, tačiau jis sąmoningai nebuvo informuotas apie naują procesą byloje, taip iš anksto formuojant nuomonę, kad jis slapstosi. Be to, byloje nenustatyta, kokiu būdu nukentėjusysis D. M. buvo nuneštas apie 150 m iš įvykio vietos iki sveikatos priežiūros centro, kad neliko jokių pėdsakų. Kasatorius mano, kad neturėdamas objektyviųjų požymių teismas padarė neteisingą išvadą dėl jo veikos subjektyviųjų požymių.

9Nuteistasis taip pat teigia, kad teismai nepaisė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatų, pagal kurias baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonių. Kasatorius pažymi, kad esant dviem prokuroro nutarimams nutraukti bylą, šešerius metus nevykstant jokiam operatyviniam ar procesiniam tyrimui, tyrėjų buvo sukurtas 2004 m. balandžio 28 d. nuoširdus Ž. P. prisipažinimas, kuriame išdėstyta, kur ir kokiu būdu V. M. neva nužudė D. M., kaip pernešė jį į kitą vietą, nurodomi asmenys, kurie šiuos veiksmus matė. 2004 m. balandžio 29 d. Ž. P., apklaustas kaip įtariamasis, parodė, kad nieko nežino apie D. M. nužudymo aplinkybes. 2004 m. gegužės 18 d. Ž. P. parašė pareiškimą prokurorui, kuriame nurodė, kad trys ONTT darbuotojai, vartodami psichinį ir fizinį smurtą, privertė jį parašyti prisipažinimą, neva V. M. dalyvavo nužudyme. Kasatorius mano, kad Ž. P., 2004 m. birželio 18 d. apklausiant įtariamuoju, tyrėjai vėl psichologiniu ir fiziniu smurtu privertė parašyti norimus jį, V. M., kaltinančius parodymus.

10Kasatorius taip pat pažymi, kad 2004 m. balandžio 27 d. kaip liudytoja apklausta R. K. nenurodė jokių faktų, kurie būtų susiję su D. M. nužudymu. 2004 m. birželio 11 d. R. K., apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad matė minią besimušančių žmonių bei kaip D. M. susiėmė už krūtinės ir parkrito. Tą pačią dieną su ja buvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje. Kasatoriaus nuomone, R. K. nurodyta D. M. nukritimo vieta nesutapo su Ž. P. nurodyta vieta. 2005 m. gegužės 23 d. pareiškime prokurorui bei apklausiama teisiamajame posėdyje R. K. nurodė, kad apie D. M. nužudymo aplinkybes nieko nežino.

11Nuteistasis V. M. pažymi, kad byloje didelė reikšmė buvo suteikta 2004 m. gegužės 18 d. ir 2004 m. birželio 11 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotiems liudytojų Ž. P. ir R. K. parodymams. Tačiau šių apklausų metu, kasatoriaus nuomone, kaip numatyta BPK 184, 185 straipsniuose, nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti įtariamajam ar jo gynėjui, jie nebuvo įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą. Taip buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte, BPK 44 straipsnio 7 dalyje numatyta teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. R. K. apklausoje nedalyvavo gynėjas, nors atsisakant gynėjo, jis, remiantis BPK 51, 52 straipsniais, turi realiai dalyvauti ir būti po to atleistas.

12Kasatorius taip pat nurodo, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. gegužės 28 d. nutartis neatitinka BPK 158 straipsnio nuostatų, nes prieš jį, V. M., atlikti savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų nebuvo pagrindo – nebuvo surinkta jokių pakankamų duomenų apie jo nusikalstamą veiką. Šie neteisėtai gauti duomenys negalėjo būti panaudoti apkaltinant jį, nes teisiamuosiuose posėdžiuose nei vienas liudytojas nepatvirtino jo kaltės dėl D. M. nužudymo. Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos, slaptos kontrolės protokolai, šių protokolų turinys, vaizdo ir garso įrašai gali būti vertinami kaip įrodymai tik tuo atveju, kai šie įrašai buvo gauti teisėtu pagrindu ir jų tikrumas bei autentiškumas nekelia abejonių. Kasatoriaus nuomone, iš vaizdo įrašo, atlikto su liudytoja R. K., stenogramos akivaizdu, jog liudytoja buvo skatinama duoti kaltinimui naudingus tyrėjų sukurtus parodymus. Teismas, vertindamas telefoninių pokalbių turinį, atsižvelgė į pokalbių metu pasakytas atskiras frazes ar sakinius, neįvertindamas viso pokalbių turinio, visai nevertino kitų tuo laikotarpiu buvusių pokalbių telefonu tarp G. P., I. K. ir kitų asmenų. Kasatoriaus nuomone, teismų motyvai neduoda pagrindo neginčytinai išvadai, kad G. P. pasakyti žodžiai V. telefoniniame pokalbyje vienareikšmiškai patvirtina, kad neva jis, V. M., padarė veiką, numatytą BK 104 straipsnyje, kad ji tikrai žino, kas yra žudikas. Taip teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

13Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, to tyrimo rezultatų neaptarė nutartyje, neatskleidė duomenų, kuriuos laikė įrodymais, turinio arba aptarė juos paviršutiniškai, todėl liko neaišku, kokie įrodymai teismui leido padaryti išvadą apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimo, neišsamiai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus.

14Nuteistojo V. M. kasacinis skundas atmestinas.

15Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

16Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu, jeigu skunde argumentuotai nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis, 369 straipsnis). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išdėstytos išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Todėl kolegija nenagrinėja tų kasacinių skundų argumentų, kurie susiję su bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose.

17Dėl BPK 51, 52 straipsnių nuostatų taikymo

18Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad R. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, realiai posėdyje nedalyvaujant advokatui, ji atsisakė gynėjo paslaugų, todėl buvo pažeistos BPK 51, 52 straipsnio nuostatos. BPK 51 straipsnyje nustatytos aplinkybės, kurioms esant gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktą gynėjo dalyvavimas turi būti užtikrintas tiriant ir nagrinėjant bylas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. balandžio 27 d. laikinai sulaikius R. K. įtariant ją padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, jai buvo išaiškinta BPK 50 straipsnyje numatyta teisė gintis pačiai ar per pasirinktą gynėją, gauti nemokamą teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (T. 3, b. l. 114). R. K. pareiškė, kad paveda surasti gynėją savo tetai G. P. 2004 m. balandžio 28 d. įtariamojo apklausos metu ją gynė advokatė I. Žickienė. Pagal BPK 52 straipsnį įtariamasis ar kaltinamasis turi teisę bet kuriuo proceso metu atsisakyti gynėjo. Atsisakymas gynėjo turi būti savanoriškas ir leidžiamas tik paties įtariamojo (kaltinamojo) iniciatyva. Atsisakymas gynėjo laikytinas savanorišku tada, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir prokuroras užtikrino gynėjui realią galimybę dalyvauti procese įtariamajam pareiškiant atsisakymą. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. birželio 10 d. įtariamoji R. K. parašė prašymą Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui, prašydama ją apklausti dėl D. M. nužudymo, nurodydama, kad nenori, jog apie jos duodamus parodymus sužinotų jos advokatė ir kiti asmenys. 2004 m. birželio 11 d. jai dar kartą išaiškinus teisę turėti gynėją, R. K. pareiškė, kad savo teises gins pati ir advokatės I. Žickienės paslaugų atsisakė, patvirtindama tai savo parašu (T. 3, b. l. 122). Taigi R. K., apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, 2004 m. birželio 11 d. raštu atsisakė ne tik konkretaus gynėjo, bet apskritai gynėjo, nurodė ir šio atsisakymo priežastį, todėl, nors prieš apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir nedalyvavo advokatas, nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad šis atsisakymas nebuvo pačios įtariamosios iniciatyva.

19Dėl BPK 189 straipsnio nuostatų taikymo

20Kasatorius nepagrįstai tvirtina, kad teismas be pagrindo rėmėsi Ž. P. ir R. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu apklausiant juos ikiteisminio tyrimo teisėjo, nes jie nebuvo įspėti dėl atsakomybės už melagingus parodymus, jam, V. M., nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti apklausose, t. y. buvo pažeistos BPK 184, 185 straipsnių nuostatos.

21BPK 184 straipsnyje įtvirtinta ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos liudytojo apklausos tvarka; pagal BPK 185 straipsnį nukentėjusysis apklausiamas kaip liudytojas. Iš bylos medžiagos matyti, kad Ž. P., būdamas įtariamasis baudžiamojoje byloje dėl D. M. nužudymo, esant prokuroro prašymui jį apklausti, 2004 m. birželio 21 d. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (T. 3, b. l. 33 - 35). R. K., kuriai pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas 2004 m. balandžio 28 d., 2004 m. birželio 11 d. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo (T. 3, b. l. 123 - 124). BPK 189 straipsnyje reglamentuota ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama įtariamojo apklausa. Pagal šio straipsnio nuostatas prokuroro iniciatyva įtariamąjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas tuo atveju, kai manoma, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis gali pakeisti savo parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus. Ž. P. ir R. K. buvo apklausti ne kaip liudytojai, o kaip įtariamieji, todėl ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama apklausa vyko ne pagal liudytojo apklausos taisykles, reglamentuotas BPK 184 straipsnyje, o pagal BPK 189 straipsnyje nustatytą tvarką: Ž. P. ir R. K. nebuvo įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą ir jie neprisaikdinti, kaip numatyta BPK 277 straipsnyje, apie apklausos vietą ir laiką nepranešta V. M. Taigi Ž. P. ir R. K. buvo apklausti nepažeidžiant BPK 189 straipsnio reikalavimų.

22Nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto norma, suteikianti teisę kaltinamajam pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti, bei ją atitinkanti BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisė įtariamajam ar kaltinamajam pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti. Kaip jau minėta, Ž. P. ir R. K., turėdami įtariamojo statusą, buvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, todėl kitam įtariamajam V. M. apie šias apklausas nebuvo pranešta, nes to nenumato BPK 189 straipsnio nuostatos. Ž. P. 2005 m. kovo 22 d. mirė, todėl teismas, remdamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, paskelbė. Taigi V. M. apklausti teisiamajame posėdyje Ž. P. negalėjo dėl objektyvių priežasčių. Liudytoja R. K. teisiamajame posėdyje buvo apklausta, todėl V. M. turėjo galimybę aktyviai dalyvauti šios liudytojos apklausoje. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad tik teisiamojo gynėjas S. Juzukonis pasinaudojo teise užduoti klausimus liudytojai dėl jos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją teisėtumo (T. 5, b. l. 92 - 96, T. 6, b. l. 19 - 20). Šiomis aplinkybėmis teisė kaltinamajam pačiam apklausti kaltinimo liudytojus nebuvo pažeista.

23Dėl BPK 158 straipsnio nuostatų taikymo

24Kasatorius tvirtina, kad nebuvo surinkta jokių duomenų apie jo nusikalstamą veiką, todėl atlikti tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų su R. K. remiantis BPK 158 straipsniu nebuvo pagrindo. Tačiau kasatoriaus argumentas yra nepagrįstas, nes procesinė prievartos priemonė – savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai – buvo pritaikyta teisėtai, esant BPK 158 straipsnyje numatytoms sąlygoms bei tvarka. Buvo siekiama išaiškinti labai sunkaus nusikaltimo – tyčinio nužudymo – aplinkybes, ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo gauta duomenų (Lietuvos kriminalinės policijos biuro ONTVV vyr. tyrėjo D. Mikalausko 2004 m. balandžio 13 d. tarnybinis pranešimas, T. 3, b. l. 229) apie V. M. nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo teisėjas, esant motyvuotam prokuroro prašymui, priėmė nutartį leisti konkretiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti išvardytus veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės – panaudoti technines priemones kontroliuojant ir fiksuojant R. K. pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, užmegzti ryšius su ja ir šių kontaktų metu slapta daryti vaizdo ir garso įrašus (T. 3, b. l. 245).

25Dėl BPK 20, 305 straipsnių nuostatų taikymo

26Kasatorius tvirtina, kad nuosprendžio turinys neatitinka Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų; jame esančios išvados dėl jo kaltumo nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais; įrodymai nėra išdėstyti nuosekliai, nenustatytas jų tarpusavio ryšys, nėra faktais pagrįstos jų analizės, nepagrįstai atmesti jį teisinantys liudytojų parodymai, duoti po įvykio. Tačiau tokie kasatoriaus teiginiai yra deklaratyvūs, o sprendžiant pagal teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoto teisminio proceso eigą, apkaltinamojo nuosprendžio turinį – ir nepagrįsti.

27Reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, yra nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pagal BPK 301 straipsnio nuostatas teismas nuosprendį gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje; apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. BPK 305 straipsnio 1 dalies normos reikalauja apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaujantis atmetami kiti įrodymai. Šių įstatymo nuostatų pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas V. M. baudžiamąją bylą, nepažeidė, jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 104 straipsnyje, ir nuteistas laikantis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų taisyklių ir principų.

28Apygardos teismo nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl V. M. kaltumo, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus, kaltinimui prieštaraujančius, įrodymus. Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai nustatydamas faktines veikos padarymo aplinkybes rėmėsi Ž. P. ir R. K. parodymais, duotais apklausiant juos kaip įtariamuosius 2004 m. birželio 21 d. ir birželio 11 d., nes jie atitiko BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus įrodymų liečiamumo ir leistinumo kriterijus. Pažymėtina, kad V. M. kaltinančius duomenis Ž. P. pateikė ne tik šios apklausos metu, bet ir 2004 m. balandžio 28 d. savo rašytame nuoširdžiame prisipažinime (T. 3, b. l. 15 - 16), 2004 m. birželio 18 d. įtariamojo papildomos apklausos metu, dalyvaujant gynėjui (T. 3, b. l. 25 - 27), kurios metu jis prokurorui pateikė pakartotinį nuoširdų prisipažinimą (T. 3, b. l. 28 - 30). Pažymėtina ir tai, kad dar 1998 m. liepos 7 d. apklausiamas kaip įtariamasis Ž. P. teigė, kad nužudyti D. M. gindamasis nuo užpuolikų galėjo N. I. (juo po nusikaltimo prisistatydavo V. M., T. 3, b. l. 6 - 7).

29R. K. kaltinančius V. M. parodymus davė ne tik 2004 m. birželio 11 d. apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, bet ir apklausiama 2004 m. birželio 11 d. prokuroro kaip liudytoja bei parodymų patikrinimo vietoje metu. Teisingai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. K. parodymai dėl D. M. nužudymo aplinkybių visiškai atitinka Ž. P. parodymus, kuriuos jis davė 2004 metų birželio 18 ir 21 dienomis. Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolų matyti, kad Ž. P. ir R. K. nurodė iš esmės tą pačią nusikaltimo padarymo vietą, esančią šalia posūkio į namo Nr. 2 kiemą, ( - ) (jų nurodyta vieta skiriasi tik kelių metrų tikslumu). Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė R. K. kaltinančių V. M. parodymų pakeitimo teisiamajame posėdyje aplinkybes, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo pareigūnų atlikto tyrimo neatskleidžiant savo tapatybės metu daryto slapto garso ir vaizdo įrašo protokolu bei peržiūrėjęs 2004 m. birželio 11 d. darytą vaizdo įrašą (T. 5, b. l. 183). R. K. 2005 m. gegužės 12 d. pareiškime Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui bei teisiamajame posėdyje išdėstytas aplinkybes, kad 2004 m. birželio 11 d. parodymus ji davė dėl pareigūnų daryto psichinio spaudimo, teismas, apklausęs liudytojus D. M., V. K., peržiūrėjęs vaizdo įrašą, darytą BPK 158 straipsnio pagrindu, pagrįstai pripažino neatitinkančias tiesos. Teismas, nustatydamas faktines veikos padarymo aplinkybes, Ž. P. ir R. K. 2004 m. duotus V. M. kaltinančius parodymus lygino ne tik tarpusavyje, tačiau ir su jų bei kitų byloje apklaustų liudytojų parodymais, duotais 1998 m. iš karto po įvykio, rašytiniais bylos duomenimis. Taigi apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ne vien liudytojų Ž. P. ir R. K. parodymais, kaip tvirtina kasatorius, bet taip pat liudytojo Ž. K. parodymais, ikiteisminio tyrimo pareigūnų atlikto tyrimo neatskleidžiant savo tapatybės metu daryto slapto garso ir vaizdo įrašo protokolu ir stenograma (T. 3, b. l. 247 -263), iš dalies teisės medicinos ekspertizės, kurios metu buvo tiriamas galimas nusikaltimo įrankis – peilis, aktu Nr. 160/98 (T. 1, b. l. 112 - 116), pluoštinių medžiagų, dirvožemio ir augalinių dalelių ekspertizės aktu Nr. 11-4396, 11-4395, 11-1511 (T. 1, b. l. 124 - 129), telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo 2004 m. gegužės 5 d. ir birželio 5 d. protokolais ir stenogramomis (T. 3, b. l. 232 - 235, 267 - 269). Šie byloje surinkti duomenys pirmosios instancijos teismo buvo patikrinti teisiamajame posėdyje, kaip reikalaujama BPK 301 straipsnio 1 dalyje.

30Nepagrįstas kasatoriaus tvirtinimas, kad jį kaltinančių Ž. P. bei R. K. parodymų turinys neleidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog būtent jis sudavė D. M. mirtiną smūgį peiliu į krūtinę. Nors Ž. P. ir R. K. ir netvirtino, kad jie matė tą trumpą konkretų momentą, kada V. M. sudavė peiliu D. M., tačiau jie neabejotinai patvirtino, kad matė, kaip D. M. nugriuvo, o šalia jo stovėjęs V. M. rankoje turėjo peilį.

31Nuosprendyje išsamiai motyvuota, kodėl teismas nesiremia byloje taip pat esančiais V. M. versiją, jog jis nusikaltimo padarymo metu nebuvo ( - ), o važiavo į ( - ) kaimą, kuriame buvo 0.20 val., patvirtinančiais duomenimis, t. y. liudytojų I. K. ir G. P. parodymais. Be šių parodymų, kitų V. M. teisinančių duomenų (išskyrus Ž. P. ir R. K. pirminius parodymus, duotus 1998 m., kuriais teismas pagrįstai nesirėmė) byloje nėra.

32Pirmosios instancijos teismas įvertindamas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą teisingai nustatė ir nusikalstamos veikos padarymo laiką bei konstatavo motyvą.

33V. M. tvirtinimą, kad iš ( - ) liepos 6 d. jis į ( - ) kaimą grįžo tiksliai 0.20 val., neabejotinai paneigė liudytojas Ž. K. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje patvirtino, kad R. K. ir R. M. po įvykio jo prašė, kad jis policijoje duotų parodymus, jog liepos 6 d. į namus kartu su V. M., Ž. P. sugrįžo 0.20 val., todėl jis pirminės apklausos metu 1998 m. nurodė neteisingą laiką. Tai patvirtina, kad buvo siekiama V. M. sukurti alibi, jog D. M. nužudymo metu jis buvo kitoje vietoje.

34Kasatorius deklaratyviai teigia, kad teismui nepagrįstai atmetant jį teisinančius liudytojų parodymus buvo pažeisti asmenų lygybės bei rungtyniškumo principai. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistajam buvo varžoma teisė į gynybą, teikti įrodymus, ginčyti kaltinamos šalies pateiktus įrodymus bei argumentus, pasisakyti svarstomais byloje klausimais, t. y. byla išnagrinėta laikantis BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo. Tai, kad teismas atmetė, pasak kasatoriaus, jį teisinančius liudytojų parodymus, nereiškia, kad buvo pažeistas asmenų lygybės įstatymui principas, kuris baudžiamajame procese reiškia, jog baudžiamojo proceso normos visiems asmenims, nepaisant jų kilmės, socialinės, turtinės padėties bei kitų aplinkybių, turi būti taikomos vienodai. Teismas, tirdamas bei vertindamas įrodymus, laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo normų, reikalaujančių bylą išnagrinėti išsamiai ir nešališkai, nuosprendyje išdėstytos išvados yra pakankamai motyvuotos.

35Neatitinka bylos medžiagos ir kasatoriaus tvirtinimas, kad specialisto išvadoje nustatyta, jog D. M. negalėjo būti sužalotas V. M. turėtu peiliu. Teisės medicinos ekspertizės akto Nr. 160/98 išvadoje konstatuota, kad D. M. krūtinės kairiosios pusės odos žaizda ir ją atitinkantys striukės - džemperio, džemperio, apatinių marškinėlių audinio pažeidimai galėjo būti padaryti tyrimui pateiktu peiliu (t. y. turėtu V. M.); kategoriška išvada dėl šio peilio negalima, nes sutampančių požymių visuma nėra individuali. Taigi ekspertizės akto išvada nepaneigė D. M. sužalojimo galimybės peiliu, kurį įvykio dieną turėjo V. M. ir kuriuo prieš nužudymą jis sužalojo A. B. ranką.

36Taigi kasacinės instancijos teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, šioje baudžiamojoje byloje nustatant faktines bylos aplinkybes ir renkant bei vertinant įrodymus, nenustatė.

37Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumo

38Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, nesilaikė objektyvaus bylos nagrinėjimo principo, nes prioritetą teikė kaltinimo įrodymams, nutartyje nėra pagrįstos įrodymų analizės, pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas.

39Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktas).

40Apeliaciniame skunde V. M., neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, tvirtino, kad kaltinimas paremtas vien tik liudytojų Ž. P. ir R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie buvo iš anksto sukurti tyrėjų D. Mikalausko ir V. Kazakevičiaus, remdamasis liudytojų A. S., D. B., V. M., R. R., G. P. parodymais, ginčijo teismo nustatytą nusikalstamos veikos padarymo laiką, teigė, kad baudžiamoji byla nepagrįstai buvo atnaujinta, aiškino, kad byloje nebuvo apklausti liudytojai, kurių parodymai svarbūs nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes, prašė išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas visus esminius paminėtus apeliacinio skundo argumentus išnagrinėjo ir dėl jų nutartyje motyvuotai pasisakė. Apeliacinio teismo nutartyje dar kartą išanalizuoti svarbiausių įrodymų, kuriais pagrįsta V. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – liudytojų Ž. P. ir R. K., taip pat Ž. K. parodymai, ikiteisminio tyrimo pareigūnų atlikto tyrimo neatskleidžiant savo tapatybės metu daryto slapto garso ir vaizdo įrašo protokolas bei prie jo pridėta pokalbio tarp R. K. ir D. Mikalausko bei V. Kazakevičiaus stenograma, kiti įrodymai.

41Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepažeidė ir objektyvaus bylos nagrinėjimo principo, kuris reikalauja tirti ir nagrinėti bylą nešališkai. Apeliacinis teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, suteikiančiomis galimybę atlikti įrodymų tyrimą, patenkino V. M. ir jo gynėjo prašymą apklausti jų nurodytus liudytojus, kurie buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir kurie, kaip teigiama prašyme, paliudijo apie konfliktą dienos metu tarp vietinio jaunimo ir jo bei kitų asmenų, matė įvykius Merkinėje, dalyvavo surandant D. M. kūną prie ligoninės. Apeliacinis teismas apklausė liudytojus O. A., Ž. L., K. P , S. Č., V. V., L. S., R. P., S. V. P., J. B. K., R. T., V. P. Pripažinęs, kad kiti prašomi apklausti liudytojai į teismo posėdį neatvyko dėl objektyvių priežasčių (E. M. ir V. U. išvykę į Angliją, N. B. – į Norvegiją, M. B. – į Ispaniją, R. S. – į Airiją), jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, Apeliacinis teismas paskelbė. Šis teismas, ištyręs naujus įrodymus, savo nutartyje taip pat pasisakė ir dėl jų vertinimo, pagrįstai konstatavęs, kad nei vienas iš apklaustų liudytojų nenurodė esminių aplinkybių, kurios leistų suabejoti V. M. pareikšto kaltinimo nužudžius D. M. pagrįstumu. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą ištyręs visus – tiek teisinančius, tiek kaltinančius – įrodymus, pagrįstai pripažino, kad byloje pakanka V. M. kaltės įrodymų. Taigi kasatoriaus skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, neišdėstęs motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo argumentų, yra nepagrįsti ir neatitinka tiesos.

42Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

43Nuteistojo V. M. kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio... 4. V. M. nuteistas už tai, kad 1998 m. liepos 6 d., apie 24 val. – 0.30 val.,... 5. Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 6. Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 1... 7. Nuteistasis V. M. mano, kad yra nemotyvuota teismo išvada apie tai, kad neva... 8. Kasatorius pažymi, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, kad jis... 9. Nuteistasis taip pat teigia, kad teismai nepaisė Žmogaus teisių ir... 10. Kasatorius taip pat pažymi, kad 2004 m. balandžio 27 d. kaip liudytoja... 11. Nuteistasis V. M. pažymi, kad byloje didelė reikšmė buvo suteikta 2004 m.... 12. Kasatorius taip pat nurodo, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m.... 13. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, to tyrimo... 14. Nuteistojo V. M. kasacinis skundas atmestinas.... 15. Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų... 16. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas... 17. Dėl BPK 51, 52 straipsnių nuostatų taikymo... 18. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad R. K. apklausos pas ikiteisminio... 19. Dėl BPK 189 straipsnio nuostatų taikymo... 20. Kasatorius nepagrįstai tvirtina, kad teismas be pagrindo rėmėsi Ž. P. ir R.... 21. BPK 184 straipsnyje įtvirtinta ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos... 22. Nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių... 23. Dėl BPK 158 straipsnio nuostatų taikymo... 24. Kasatorius tvirtina, kad nebuvo surinkta jokių duomenų apie jo nusikalstamą... 25. Dėl BPK 20, 305 straipsnių nuostatų taikymo... 26. Kasatorius tvirtina, kad nuosprendžio turinys neatitinka Baudžiamojo proceso... 27. Reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl... 28. Apygardos teismo nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės,... 29. R. K. kaltinančius V. M. parodymus davė ne tik 2004 m. birželio 11 d.... 30. Nepagrįstas kasatoriaus tvirtinimas, kad jį kaltinančių Ž. P. bei R. K.... 31. Nuosprendyje išsamiai motyvuota, kodėl teismas nesiremia byloje taip pat... 32. Pirmosios instancijos teismas įvertindamas teisiamajame posėdyje ištirtų... 33. V. M. tvirtinimą, kad iš ( - ) liepos 6 d. jis į ( - ) kaimą grįžo... 34. Kasatorius deklaratyviai teigia, kad teismui nepagrįstai atmetant jį... 35. Neatitinka bylos medžiagos ir kasatoriaus tvirtinimas, kad specialisto... 36. Taigi kasacinės instancijos teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso... 37. Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumo... 38. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai atsakė į... 39. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą... 40. Apeliaciniame skunde V. M., neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuoto... 41. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepažeidė ir objektyvaus bylos... 42. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 43. Nuteistojo V. M. kasacinį skundą atmesti....