Byla 1A-318-557/2017

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos, Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Remigijaus Preikšaičio, sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei, dalyvaujant prokurorei Virginijai Tilvikienei, gynėjui Aivarui Giliui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. R. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio, kuriuo K. R. nuteistas pagal BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. (3 epizodai), 1981 str. 1 d. (3 epizodai), 182 str. 1 d. (3 epizodai) ir BK 300 str. 1 d. (2 epizodai), vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d. 1 p., laisvės atėmimu 3 metams. Taikant BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

3Nuosprendžiu tenkinti civilinių ieškovių SIA „( - )“, UAB „( - )“, UAB „( - )“ civiliniai ieškiniai ir iš K. R. priteista 2876,81 Eur SIA „( - )“, 611,84 Eur UAB „( - )“ ir 1057,77 Eur UAB „( - )“ naudai. Nuosprendžiu netenkintas UAB „( - )“ prašymas priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5

  1. K. R. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti; neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos; neteisėtai panaudojo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai atliko finansines operacijas bei apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: 2016 m. kovo 9 d. ryte, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą – pinigus, ( - ), užkalbino S. M. ir pasinaudodamas S. M. naivumu, patiklumu pasiūlė praturtėti, t. y. nurodė, kad į jo banko sąskaitą jie perves pinigų ir kažkiek jam liks. S. M. dėl priklausomybės – psichikos ir elgesio sutrikimo vartojant alkoholį – nesuvokus savo veiksmų ir su pasiūlymu sutikus, taip apgaule įkalbėjo S. M. atsidaryti banke sąskaitą ir ja pasinaudoti. Tada parvežė S. M. į namus, kad šis galėtų persirengti ir pasiimti asmens dokumentą, po to jį nuvežė į Šilalės m. J. Basanavičiaus g. esantį „Swedbank“ banką, kur palydėjo S. M., kad jis galėtų savo vardu atsidaryti elektroninės bankininkystės sąskaitą. S. M. atsidarė sąskaitą ir grįžęs į automobilį padavė savo dokumentus jam – K. R., taip neteisėtai įgijo svetimus, S. M. priklausančius elektroninės bankininkystės duomenis, asmens anketinius duomenis, t. y. asmens kodą, gyvenamosios vietos adresą, banko naudotojo ID, banko slaptažodį ir banko kodą. 2016 m. kovo 9 d., tikslesnis laikas ir vieta nenustatyti, į S. M. „Swedbank“ banke naujai atidarytą sąskaitą iš savo banko sąskaitos pervedė 3 Eur ir taip ją papildė, po to 2016 m. kovo 9 d. 19 val. 56 min. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pasinaudodamas šiais neteisėtai įgytais S. M. duomenimis, telefonu, interneto ryšiu be S. M. žinios jo vardu užsiregistravo, tai yra prisijungė, prie www.credit24.lt interneto svetainės, svetainėje užpildė registracijos formas ir neteisėtai prisijungė prie „Swedbank“ banko informacinės sistemos, taip pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones, neteisėtai prisijungė prie S. M. sąskaitos, neteisėtai atliko finansines operacijas, pervesdamas iš S. M. sąskaitos 0,01 Eur registracijos mokestį į UAB „( - )“ kredito bendrovę, tai yra neteisėtai atliko finansines operacijas, panaudodamas naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis – S. M. internetinės bankininkystės prisijungimo ID, slaptažodžius ir kodus, pateikė paraišką gauti 2000 Eur kreditą, po to, nurodydamas, kad sutinka su bendrovės paskolos sutarties sąlygomis, nurodydamas registracijos metu naudotą slaptažodį, surašydamas į svetainėje nurodytą paraiškos blanką aiškiai melagingus duomenis, jog S. M. nori gauti 2000 Eur paskolą, ir šį dokumentą išsiųsdamas į UAB „( - )“, paėmė S. M. vardu 2000 Eur dydžio paskolą, pinigus 2016 m. kovo 10 d., tikslesnis laikas nenustatytas, S. M. nesuprasdamas, kad tai yra neteisėta, paėmė grynaisiais Šilutės miesto „Swedbank“ banke, esančiame ( - ), ir juos perdavė K. R. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, taip K. R. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, padarydamas UAB „( - )“ 2000 Eur turtinę žalą.
    1. Be to, K. R. nuteistas už tai, kad neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos; neteisėtai panaudojo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai atliko finansines operacijas, pagamino netikrą dokumentą bei apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: 2016 m. kovo 9 d. 21 val. 16 min. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pasinaudodamas neteisėtai įgytais S. M. duomenimis, telefonu, interneto ryšiu be S. M. žinios jo vardu užsiregistravo, tai yra prisijungė, prie www.minipaskola.lt interneto svetainės, svetainėje užpildė registracijos formas ir neteisėtai prisijungė prie „Swedbank“ banko informacinės sistemos, taip pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones, neteisėtai prisijungė prie S. M. sąskaitos bei atliko finansines operacijas, 2016-03-10 pervesdamas iš S. M. sąskaitos 0,01 Eur registracijos mokestį į UAB „( - )“ kredito bendrovę, tai yra neteisėtai atliko finansines operacijas, panaudodamas naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis – S. M. internetinės bankininkystės prisijungimo ID, slaptažodžius ir kodus, pateikė paraišką gauti 500 Eur kreditą, tačiau paraiška buvo atmesta, kadangi klientas neturėjo viešai registruotų pajamų, tada 2016 m. kovo 10 d., tikslesnis laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, žinodamas ir suprasdamas, kad S. M. niekur nedirba, negauna jokių pajamų ir negali pateikti pajamų išrašų, kompiuteriu surašė S. M. vardu pažymą „Sidabrinės sąskaitos ataskaita“ apie gaunamas pajamas, įrašydamas aiškiai melagingus duomenis, jog S. M. gyvena „124 GEORGE ST PRESTWICH MANCHESTER M25“ ir dirba LIDL, gauna pastovias pajamas, taip pagamino netikrą dokumentą, kurį panaudojo tą pačią dieną išsiųsdamas elektroniniu paštu UAB „( - )“ kredito bendrovei, kad gautų prašomą paskolą. 2016 m. kovo 14 d. 12 val. 48 min. pateikė naują paraišką, surašydamas į svetainėje nurodytą paraiškos blanką aiškiai melagingus duomenis, jog S. M. nori gauti 1500 Eur paskolą, tačiau paraiška buvo atmesta, nurodžius, kad suteiktina suma yra 500 Eur. 2016 m. kovo 14 d. 15 val. 43 min., nurodydamas, kad sutinka su bendrovės paskolos sutarties sąlygomis, nurodydamas registracijos metu naudotą slaptažodį, surašydamas į svetainėje nurodytą paraiškos blanką aiškiai melagingus duomenis, jog S. M. nori gautą paskolą, nusiųsdamas paskolos ėmimą patvirtinančią SMS žinutę į UAB „( - )“, paėmė S. M. vardu 500 Eur dydžio paskolą, pinigus 2016 m. kovo 15 d., tikslesnis laikas nenustatytas, S. M. nesuprasdamas, kad tai yra neteisėta, paėmė grynaisiais Šilutės miesto „Swedbank“ banke, esančiame ( - ), ir juos perdavė K. R. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, taip apgaule K. R. savo naudai įgijo svetimą turtą, padarydamas UAB „( - )“ 500 Eur turtinę žalą.
    2. Be to, K. R. nuteistas už tai, kad neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos; neteisėtai panaudojo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai atliko finansines operacijas, pagamino netikrą dokumentą bei apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent 2016 m. kovo 15 d. 19 val. 13 min. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pasinaudodamas neteisėtai įgytais S. M. duomenimis, telefonu, interneto ryšiu be S. M. žinios jo vardu užsiregistravo, tai yra prisijungė, prie www.paskoluklubas.lt interneto svetainės, priklausančios UAB „( - )“ kredito bendrovei, kaip paskolos gavėjas, patvirtino, kad registracijos formoje duomenys yra teisingi, užpildė ir sutiko su elektroninės sąskaitos atidarymo anketa. 2016 m. kovo 16 d., tikslesnis laikas ir vieta nenustatyti, į S. M. „Swedbank“ banke naujai atidarytą sąskaitą iš savo banko sąskaitos pervedė 6 Eur ir taip ją papildė. 2016 m. kovo 16 d., tikslesnis laikas ir vieta nenustatyti, S. M. vardu UAB „( - )“ kredito bendrovėje atidarė elektroninių pinigų sąskaitą, kurią papildė 5 Eur suma, siekdamas užsakyti kreditingumo reitingo nustatymo paslaugą. Sąskaitos papildymą atliko iš S. M. naujai atidarytos „Swedbank“ banke sąskaitos. Po to, 2016 m. kovo 16 d., tikslesnis laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, žinodamas ir suprasdamas, kad S. M. niekur nedirba ir negauna jokių pajamų, negali pateikti pajamų išrašų, pats kompiuteriu surašė S. M. vardu pažymą „Sidabrinės sąskaitos ataskaita“ apie gaunamas pajamas, įrašydamas aiškiai melagingus duomenis, jog S. M. gyvena „124 GEORGE ST PRESTWICH MANCHESTER M25“ ir dirba LIDL, gauna pastovias pajamas, taip pagamino netikrą dokumentą, kurį panaudojo tą pačią dieną elektroniniu paštu išsiųsdamas UAB „( - )“, kad patvirtintų, jog yra dirbantis ir gauna pajamų. Po to, 2016 m. kovo 16 d., 14 val. 11 min. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje neteisėtai, be S. M. žinios, pasinaudodamas jo duomenimis, pasirašė kredito prašymo bendrąsias sutarties sąlygas, neteisėtai panaudodamas naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis – S. M. internetinės bankininkystės prisijungimo ID, slaptažodžius ir kodus, pateikė paraišką gauti 950 eurų kreditą, po to nurodydamas, kad sutinka su bendrovės paskolos sutarties sąlygomis, nurodydamas registracijos metu naudotą ir vėliau pakeistą slaptažodį, surašydamas į svetainėje nurodytą paraiškos blanką aiškiai melagingus duomenis, jog S. M. nori gauti 950 Eur dydžio paskolą, ir šį dokumentą išsiųsdamas į UAB „( - )“, paėmė S. M. vardu 950 Eur dydžio paskolą, pinigus 2016 m. kovo 17 d., tikslesnis laikas nenustatytas, S. M. nesuprasdamas, kad tai yra neteisėta, paėmė grynaisiais Šilutės miesto „Swedbank“ banke, esančiame ( - ), ir juos perdavė K. R. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, padarydamas UAB „( - )“ 950 Eur turtinę žalą.
  2. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. R. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, jį dėl byloje pareikštų kaltinimų išteisinti ir atmesti byloje pareikštus civilinius ieškinius. Pasisakydamas dėl kaltinamojo teisės turėti gynėją, nurodo, kad BPK 50 str. 1 d. įtariamajam ir kaltinamajam garantuojama teisė į gynybą ir teisė turėti gynėją. Pagal BPK 52 str. 1 d., įtariamasis (kaltinamasis) bet kuriuo proceso metu turi teisę atsisakyti gynėjo (išskyrus BPK 435 str. numatytus atvejus). Atsisakyti gynėjo leidžiama tik paties įtariamojo (kaltinamojo) iniciatyva. Gynėjo atsisakymas laikytinas savanorišku tada, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas, prieš įtariamajam (kaltinamajam) pareiškiant atsisakymą, buvo tinkamai išaiškinęs teisę turėti gynėją (kasacinė nutartis Nr. 2K-563/2007). Nagrinėjamu atveju 2016-09-16 apklausos metu jis atsisakė gynėjo. Vyriausioji tyrėja L. G. surašė teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolą, kuriuo užfiksavo, jog apklausos metu įtariamasis K. R. atsisakė teisės į gynėją. Nurodo, kad baudžiamąją bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jam nebuvo iš naujo priminta ir išaiškinta teisė turėti gynėją. Jis manė, jog kartą atsisakius, jo po to pasikviesti negalima. Pabrėžia, jog vien faktas, kad įtariamasis ikiteisminio tyrimo pradinėje stadijoje apklausos metu atsisakė teisės į gynėją, nereiškia, jog įtariamasis apskritai atsisakė teisės į gynėją. Teismui pradėjus nagrinėti baudžiamąją bylą ir šiuo atveju atsižvelgus į bylos sudėtingumą (jam buvo inkriminuojama ne viena veika pagal 5 BK straipsnius), pirmosios instancijos teismui kyla pareiga iš naujo kaltinamajam išaiškinti teisę turėti gynėją ir, jei kaltinimasis ir toliau pageidauja atsisakyti teisės į gynėją, surašyti protokolą dėl teisės į gynėją atsisakymo. Ši pareiga įtvirtinta ne tik Lietuvos Respublikos teisės aktuose, tačiau ir Europos Sąjungos teisės aktuose. Europos Sąjungos 2013 m. spalio 22 d. direktyvos dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu 9 str. 3 d. numatyta, jog Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji vėliau bet kuriuo baudžiamojo proceso etape teisės atsisakymą turėti gynėją gali atšaukti ir jie turi būti informuoti apie tą galimybę. Tačiau nagrinėjamu atveju K. R. jo teisė turėti gynėją iš naujo nebuvo išaiškinta ir buvo vadovaujamasi jo atsisakymu turėti gynėją, užfiksuotu ikiteisminio tyrimo metu. Pažymi, kad vadovaujantis BPK 52 str. 1 d., prieš gynėjo atsisakymą įtariamajam ar kaltinamajam nedelsiant jam suprantama kalba turi būti išaiškintos gynėjo atsisakymo pasekmės, įskaitant galimybę bet kuriuo proceso metu vėl turėti gynėją. Dėl gynėjo atsisakymo surašomas protokolas. Šiuo atveju teisme jis gynėjo neatsisakė, nes jam apskritai nebuvo išaiškinta teisė jį turėti, ir tai niekaip neužfiksuota teisiamojo posėdžio protokole. Mano, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė jo esminę teisę turėti gynėją. Nagrinėjama byla yra pakankama sudėtinga, todėl pirmosios instancijos teismui neišaiškinus, jog gali turėti gynėją, tinkamai nesuprato jam inkriminuojamų veikų esmės ir negalėjo tinkamai apginti savo pozicijos.
    1. Pasisakydamas dėl įrodymų tyrimo ir liudytojo apklausos apeliacinėje instancijoje, nurodo, kad BPK 324 str. 6 d. numato, jog apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Nagrinėjamu atveju kyla būtinybė iš naujo atlikti įrodymų tyrimą, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo įrodymų netyrimą ir argumentacijos prieštaringumą. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog jis pasinaudojo S. M. būkle (S. M. diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį) ir iš esmės apgavo S. M., pasinaudodamas jo asmens dokumentais ir paimdamas jo vardu paskolas iš kredito įstaigų, tačiau kartu teismas, kvalifikuodamas jam inkriminuojamas veikas pagal minėtus BK straipsnius, iš esmės rėmėsi tik S. M. parodymais ir kitais nereikšmingais netiesioginiais įrodymais. Taigi, teismas vienu atveju konstatuoja, jog S. M. nėra pakankamai veiksnus suprasti faktą, jog jo vardu yra sudaromos paskolos sutartys, kitu atveju S. M. ir jo parodymus laiko reikšmingais ir patikimais, kvalifikuodamas jam inkriminuojamas veikas. Taigi, tas pats asmuo skirtingose situacijose yra vertinamas skirtingai. Jei pirmosios instancijos teismas vertina S. M. kaip patikimą asmenį, kurio parodymais negalima abejoti (S. M. visiškai suvokia savo veiksmus), tai ir situacijos, dėl kurių jis yra nuteistas, taip pat turi būti vertinamos taip, jog S. M. visiškai ir tinkamai suvokė savo veiksmų esmę. Baudžiamajame procese galioja nekaltumo prezumpcija, asmuo negali būti pripažintas kaltu tol, kol nėra įrodyta priešingai. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu, turi būti panaikintos visos abejonės dėl asmens kaltumo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis iš esmės tik S. M. parodymais, kurių patikimumas gali būti pagrįstai kvestionuojamas (atsižvelgiant į S. M. alkoholizmo problemą), ir nepagrįstai atmesdamas kitus byloje esančius įrodymus, kurie, kaip vėliau bus nurodyta, akivaizdžiai įrodo, jog S. M. suvokė savo veiksmus ir visą situaciją, nepanaikino visų abejonių dėl jo kaltumo. Mano, jog apeliacinės instancijos teisme kyla būtinybė antrą kartą apklausti liudytoją AB „Swedbank“ darbuotoją D. G., kuri dirbo banke dieną, kai jis kartu su S. M. atliko bankines operacijas. Nors ši liudytoja buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir nurodė, jog neatsimena nei S. M., nei K. R., tačiau esminiai klausimai, kurie yra svarbūs baudžiamosios bylos baigčiai, nebuvo užduoti. Sprendžiant klausimą, ar S. M. suvokė savo veiksmų pobūdį, ir S. M. teigiant, jog jis nieko nedarė, o visus dokumentus pildė K. R., iškilo būtinybė paklausti liudytojos, ar tokia situacija apskritai įmanoma, kai asmuo kito asmens vardu atlieka visas bankines operacijas, o banko darbuotoja neužduoda jokių klausimų ar neprašo jokių sutikimo formų iš asmens, kurio vardu visos bankinės operacijos yra atliekamos. Į šiuos klausimus turėjo būti atsakyta dar pirmosios instancijos teisme, tačiau to nepadarius, iškyla būtinybė tai padaryti apeliacinės instancijos teisme.
    2. Pasisakydamas dėl BK 1981 str. 1 d., 214 str. 1 d. ir 215 str. 1 d. taikymo, nurodo, kad, kaip buvo nurodyta anksčiau, jis buvo pripažintas kaltu padaręs BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 1981 str. 1 d. numatytus nusikaltimus. Tačiau su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliantas negali sutikti. Remdamasis šioje byloje surinktais įrodymais, mano, jog jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. ir 1981 str. 1 d. Pažymi, kad, pagal teismų praktiką, suformuotą aiškinant BK 215 str. numatytas veikas, svetimi elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenys yra tokie, kurie priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui, ir juos panaudoti kitam (trečiajam) asmeniui elektroninės mokėjimo priemonės naudotojas arba kredito įstaiga nėra davę sutikimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-197/2011, 2K-389/2013, 2K-509/2014). Svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų panaudojimas finansinei operacijai atlikti yra neteisėtas tik tuo atveju, jei jis atliktas be šios priemonės naudotojo ar ją išdavusios kredito įstaigos sutikimo (kasacinė nutartis Nr. 2K-475/2009). Tas pats nurodytina ir apie BK 214 str. 1 d. numatytą neteisėtą disponavimą elektroninės mokėjimo priemonės duomenimis, t. y. asmuo gali būti pripažintas kaltu pagal šį straipsnį tik tuo atveju, jei jis disponuoja minėtais duomenimis be šios priemonės naudotojo ar ją išdavusios kredito įstaigos sutikimo. Nagrinėjamu atveju, skirtingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, minėtas S. M. sutikimas buvo gautas. Šiuo atveju S. M. ne tik davė sutikimą disponuoti minėtais duomenimis, tačiau ir pačius duomenis už atlygį suteikė, būdamas abejingas tam, jog bus prisiimta skolinių įsipareigojimų jo vardu. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog S. M. šiuos sutikimus davė nesuvokdamas savo veiksmų reikšmės, atsižvelgus į tai, jog S. M. piktnaudžiavo alkoholiu (diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį). Pabrėžia, jog bylos įrodymai (vaizdo įrašas) leidžia daryti išvadą, jog S. M. buvo aiškiai ir suprantamai išaiškinta, kodėl yra paimami jo asmens dokumentai ir kas su jais bus daroma. Tuo labiau minėtame vaizdo įraše nebuvo matyti jokių ženklų, jog S. M. būtų pavartojęs alkoholinių gėrimų ar nesuprastų to, kas jam yra aiškinama. Teigia, jog S. M. neprieštaravo, kad K. R. panaudotų jo asmens duomenis ir paimtų jo vardu paskolas. Dėl to jo veiksmai buvo nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 214 str. 1 d. ir 215 str. 1 d. Taip pat nurodo, kad jo veiksmai nepagrįstai buvo kvalifikuoti ir pagal BK 1981 str. 1 d., kadangi šiuo atveju nėra ir neteisėtumo prisijungiant prie informacinės sistemos, nes tai padaryta su duomenų naudotojo sutikimu. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, jog BK 1981 str. 1 d. yra bendroji norma BK 215 str. 1 d. atžvilgiu (kuri yra specialioji norma). BK 1981 str. 1 d. saugo informacines sistemas nuo neteisėto prisijungimo, pažeidžiant jos apsaugos priemones, šis nusikaltimas yra BK XXX skyriuje „Nusikaltimai elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui“. BK 215 str. 1 d. numatytas nusikaltimas yra BK XXXII skyriuje ir priskiriamas prie nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų finansų sistemai, šiuos straipsniu siekiama apsaugoti finansų sistemą nuo neteisėto elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojų tapatybės patvirtinimo duomenų panaudojimo atliekant finansines operacijas. Šiuo atveju, jeigu laikyti, kad K. R. kaltė įrodyta, tai visi inkriminuoti veiksmai buvo padaryti siekiant finansinės naudos, o ne siekiant pažeisti informacines sistemas, todėl šiuo atveju turėtų būti taikoma tik specialioji BK 215 str. 1 d. norma (Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. liepos 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-299-309/2015). Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kas yra nurodyta anksčiau, mano, jog ir BK 215 str. 1 d. taikymas šioje byloje yra nepagrįstas.
    3. Pasisakydamas dėl BK 300 str. 1 d. taikymo, nurodo, jog pagal ją atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 300 str. siekiama apsaugoti tokias vertybes, kaip dokumentų ir juose esančių duomenų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrinama teisinga dokumentų apyvarta. Dokumento suklastojimu pripažįstamas tiek netikro dokumento pagaminimas, tiek ir sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant dokumento turinį. Nusikaltimo, numatyto BK 300 str., dalykas yra dokumentas. Pagal teismų praktiką, rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, laikomas dokumentu (LAT nutartis Nr. 2K-7-200/2008). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog K. R. pateikė kredito įstaigoms netikrą dokumentą apie S. M. pajamas ir atliko veiką, numatytą BK 300 str. 1 d. Be jau nurodytų abejonių dėl to, ar K. R. apskritai atliko šiuos veiksmus, papildomai nurodo, jog tai, kas buvo pateikta kredito įstaigoms, negali būti laikoma dokumentu. S. M. netikrame pajamų išraše nebuvo nustatytos jokios teisės ir pareigos, nebuvo nustatyta jokio informacija, susijusi su teisinių santykių atsiradimu, pasikeitimu ar pasibaigimu. Dėl šios priežasties mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šią veiką kvalifikavo pagal BK 300 str. 1 d.
    4. Pasisakydamas dėl BK 182 str. 1 d. taikymo, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai K. R. inkriminuojamas veikas kvalifikavo pagal BK 182 str. 1 d., kur numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti turtą ar įgyti turtinę teisę, taip pat išvengti turtinės prievolės ar ją panaikinti. Nagrinėjamu atveju, kaip ir BK 215 str. 1 d., 214 str. 1 d. ir 1981 str. 1 d. taikymo atveju, pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, jog S. M. buvo apgautas, kai perdavė minėtus pinigus, gautus paskolų sutarčių pagrindu. Teigia, jog kaip ir ankstesnių BK straipsnių taikymo atveju S. M. puikiai suvokė savo veiksmus ir davė sutikimą, kad būtų sudarytos paskolos sutartys jo vardu, ir po to savarankiškai, suvokdamas savo veiksmus, perdavė pinigus K. R.. Dėl šios priežasties mano, jog iš esmės tarp S. M. ir K. R. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Būtent civilinių teisinių santykių pagrindu S. M. gali reikšti reikalavimą dėl pinigų susigrąžinimo, tačiau tai nereiškia, jog atsiranda pagrindas K. R. taikyti baudžiamąjį atsakomybę už svetimo turto pasisavinimą. Primena, jog baudžiamoji atsakomybė yra laikoma ultima ratio priemone, dėl to šiuo atveju, kai egzistuoja akivaizdus civilinių teisinių santykių pobūdis santykiuose tarp K. R. ir S. M., baudžiamosios atsakomybės taikymas yra nepagrįstas.
    5. Pasisakydamas dėl civilinių ieškinių apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat patenkino nukentėjusiųjų SIA „( - )“ (perimtas reikalavimas iš UAB „( - )“), UAB „( - )“, UAB „( - )“ civilinius ieškinius. Šiais civiliniais ieškiniais nepagrįstai buvo priteistos ne tik paskolintos pinigų sumos pagal paskolos sutartis, bet ir palūkanos, nustatytos paskolų sutartyse. Pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, jog vadovaujantis CK 1.80 straipsniu, imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kaip negalioja ir sandoris, kuris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.). Civiliniai ieškiniai šiuo atveju buvo pareikšti siekiant atlyginti žalą, galbūt padarytą nusikalstamų veikų pagrindu. Atsižvelgdamas į jam inkriminuojamas veikas, mano, jog jei tų veikų apskritai nebūtų, minėtos paskolų sutartys nebūtų sudarytos. Tai reiškia, jog nukentėjusiųjų žalos dydis susideda tik iš to, kiek jie patyrė žalos sudarydami paskolos sutartis. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, jog kredito įstaigų galbūt patirta žala susideda tik iš to, kiek jie paskolino S. M. pinigų paskolos sutarties sudarymo metu. Tačiau tai nereiškia, jog kredito įstaigos įgyja teisę reikalauti ir palūkanų kaip žalos atlyginimo dalies pagal paskolų sutartis. Primintina, jog teigiant, kad apskritai paskolos sutartys negalėjo būti sudarytos, nukentėjusysis turi būti grąžintas į pradinę stadiją, kas šiuo atveju reiškia tik pagal paskolos sutartis paskolintų pinigų grąžinimą.
    6. Mano, jog tuo atveju, jei būtų palikta galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių priteisimo, iš esmės tai reikštų, jog kredito įstaigos pareiškė ieškinius dėl skolos priteisimo ir nėra nustatyta, jog minėtos paskolų sutartys buvo sudarytos neteisėtai, kas kartu reiškia tai, jog K. R. nepadarė jokių baudžiamajame įstatyme uždraustų veikų. Dėl šių priežasčių ir ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis turi būti pakeista. Be to, mano, jog spręsdamas žalos atlyginimo klausimą teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad, vadovaujantis CK 6.282 str. 1 d., kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Teigia, jog nagrinėjamu atveju pačios kredito įmonės buvo itin neatsargios, nerūpestingos ir neatsakingos, kas iš esmės lėmė žalos joms padarymą. Viešai prieinamais Lietuvos banko priežiūros tarnybos duomenimis, tiek UAB „( - )“ (kurios reikalavimą perėmė SIA „( - )“), tiek UAB „( - )“ buvo ne kartą įspėtos ir baustos už atsakingo skolinimo principo pažeidimus (1 ir 2 priedai). Laikytina, jog jei minėtos kredito įstaigos laikytųsi atsakingo skolinimo principo politikos, galbūt žala apskritai nebūtų atsiradusi ir minėtos paskolų sutartys nebūtų buvę sudarytos. Atsižvelgdamas į tai, mano, jog ir tuo atveju, jei apeliantas nebūtų išteisintas dėl jam pareikštų kaltinimų, civiliniai ieškiniai turėtų būti visiškai atmesti.
  3. Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
    1. Apeliacinis skundas netenkintinas
  1. Dėl BK 182 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo
    1. Nuteistasis K. R. apeliaciniu skundu nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 182 str. 1 d., nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, jog S. M. buvo apgautas, kai perdavė minėtus pinigus, gautus paskolų sutarčių pagrindu. Apeliantas neginčija, kad jis S. M. vardu paėmė paskolas, tačiau teigia, kad tarp jo ir nukentėjusiojo S. M. susiklostė civiliniai santykiai, S. M. davė leidimą jo vardu paimti paskolas, todėl jis gali reikšti reikalavimą dėl pinigų susigrąžinimo, ir nėra pagrindo K. R. taikyti baudžiamąjį atsakomybę už svetimo turto užvaldymą.
    2. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 str. 5 d. numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, kad tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, nustatydamas K. R. kaltumą dėl sukčiavimo ir surašydamas nuosprendį, įstatymo nuostatas taikė teisingai ir pagrįstai nuteisė K. R. už sukčiavimą.
    3. Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. BK 182 str. 1 d. dispozicijoje suformuluoti keli alternatyvūs sukčiavimo objektyvieji požymiai – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas; turtinės prievolės išvengimas; turtinės prievolės panaikinimas. Taigi, baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šiame straipsnyje nurodyta nusikalstama veika. Svetimas turtas – tai kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantys kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai, taip pat pinigai, vertybiniai popieriai ir pan. Turtinė teisė – tai kaltininko sau ar kito asmens naudai neteisėtai įgyta daiktinė ar prievolinė teisė arba teisė, atsirandanti iš intelektinės veiklos rezultatų (CK 1.112 str. 1 d.). Tais atvejais, kai dėl apgaulės suklaidintas asmuo arba banko elektroninė sistema perveda pinigus į kaltininko sąskaitą, paprastai laikoma, kad kaltininkas apgaule įgijo turtinę teisę. Apgaulė, kaip šios nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį ji turi būti nustatoma visais atvejais, nes tai yra būtinas šios nusikalstamos veikos požymis. Pagal teismų praktiką, nustatomi šie apgaulės kriterijai: a) objektyvios tiesos iškraipymas; b) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); c) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti su tuo susijusius sprendimus, suklaidinimas, nulėmęs tokio asmens apsisprendimą perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę. Toks suklaidinimas gali pasireikšti tuo, kad kaltininkas nuslepia arba priešingai – praneša neteisingas aplinkybes ir faktus, pateikia klaidingą informaciją ir tai yra reikšminga nukentėjusiajam. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad sukčiavimo atveju kaltininkas gali piktnaudžiauti nukentėjusiojo pasitikėjimu, pasinaudodamas tuo įtikina jį perduoti turtą ar perleisti turtinę teisę kaltininkui, o nukentėjusysis taip ir pasielgia, manydamas, kad šis neturi nusikalstamų ketinimų. Tyčios turinį esant sukčiavimui rodo kaltininko suvokimas, jog apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį jis neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, numato, kad dėl jį ar kitą asmenį neteisėtai praturtinančios veikos nukentėjusiajam atsiras turtinė žala, ir nori tokių padarinių.
    4. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad S. M. nebuvo apgautas, neva jis pats prašė jo vardu paimti kreditą, puikiai suvokė savo veiksmus ir davė sutikimą, kad būtų sudarytos paskolos sutartys jo vardu, ir po to savarankiškai, suvokdamas savo veiksmus, perdavė pinigus K. R., tačiau byloje surinkti ir ištirti duomenys paneigia tokią nuteistojo pateikiamą versiją. Apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu K. R. nurodė, kad 2016 m. kovo mėnesį nuvažiavo į Šilalės r. Tenenių k., kur turėjo iš vieno asmens draugui nupirkti detalę. Sėdėdamas automobilyje pamatė, kad netoli parduotuvės vaikštinėja S. M., kuris prie jo priėjo, nes norėjo parūkyti, ir paprašė cigaretės. Po to minėtas asmuo vėl prie jo priėjo ir dar kartą paprašė cigaretės. K. R. per radiją buvo išgirdęs reklamą apie paskolą, todėl S. M. pasiūlė, kad pasiimtų paskolą, t. y. greitąjį kreditą, ir pasakė, kad galės nusipirkti rūkyti, kiek norės. Tada S. M. pradėjo prašyti, kad jam pagelbėtų, o jis – sutiko. Tada kartu su draugu ir S. M. nuvažiavo į jo namus, nes turėjo pasiimti asmens dokumentą, o tada – į banką, kuriame jis pats S. M. palydėjo. Banko darbuotojai jis prisistatė S. M. sūnumi ir nurodė savo telefono numerį, tada S. M. savo vardu atsidarė banko sąskaitą. Panaudojo automobilyje buvusį telefoną su nauja SIM kortele, kurie nebuvo niekur naudoti anksčiau. Prisimena, kad prašymas gauti paskolą tikriausiai buvo pateiktas iš jo telefono, tačiau jis jo nepildė. S. M. visada buvo šalia ir matė, kad imama paskola, nes pats to prašė. Tą pačią dieną į S. M. sąskaitą pinigai nebuvo pervesti. Prieš jiems išvažiuojant susitarė su S. M., kad kitą dieną vėl susitiks prie parduotuvės. Tą dieną K. R. iš savo banko sąskaitos pervedė iki 5 eurų į S. M. banko sąskaitą, nes norint paimti kreditą banko sąskaita negalėjo būti tuščia. Kitą dieną sutartu laiku nuvažiavo prie parduotuvės, kur jų laukė S. M.. Jį pasiėmė ir išvažiavo į banką, į kurį ėjo kartu su S. M., nes norėjo jam padėti. Po to S. M. grįžo atgal į automobilį ir turėjo grynųjų pinigų, t. y. apie 1000–1500 Eur, iš kurių apie 100–150 Eur padėjo ir paliko automobilyje, o kitus S. M. pasiėmė pats. Važiuojant namo sugalvojo, kad reikia S. M. nufilmuoti, kad jis pats sutiko ir norėjo, kad pagelbėtų paimti kreditą (t. 2, b. l. 139, 150–152; t. 3, b. l. 7–8).
    5. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu K. R. nurodė, jog 2016 m. kovo mėnesį draugas paprašė iš kaimo paimti detalę ir parvežti, ta rytą susitiko kitą pažįstamą draugą, kuris pasisiūlė važiuoti kartu. Nuvyko į tą kaimą ir sustojo prie parduotuvės, S. M. buvo prie parduotuvės. Nukentėjusysis atėjo paprašyti cigarečių, tas asmuo, su kuriuo jis buvo, nukentėjusiajam davė cigarečių. Draugas buvo išlipęs iš mašinos ir parūkė su nukentėjusiuoju, jie kalbėjosi lauke prie mašinos. Kiek suprato, jie kažką susitarė, kad reikia į banką nuvežti. Jis turėjo mašiną ir ją vairavo. Pasiėmė detalę, o paskui nuvyko į Šilalę, kur atvažiavo prie banko. Atsimena, kad S. M. jo paprašė, kad eitų kartu į banką. Jis klausė, kokiu reikalu eina į banką, o S. M. pasakė, kad nori pasiimti paskolą. S. M. pats norėjo tų kreditų, nes banko darbuotoja klausė S. M., ar jo neapgaus, bet S. M. pasakė, kad ne. S. M. klausė, kas jis jam yra, į ką S. M. pasakė, kad draugas. Banko darbuotoja S. M. paprašė telefono numerio, tačiau S. M. neturėjo telefono su savimi, todėl K. R. davė savo numerį. Tuomet sugrįžo į mašiną ir S. M. parvežė namo, o jis su draugu grįžo į namus. Nematė, ką draugas tarėsi su S. M.. Draugas, su kuriuo jis važiavo, ne vieną kartą buvo išlipęs iš mašinos parūkyti, todėl jis negirdėjo, ką jie ten šnekėjosi. Po kelių dienų ar tą pačią dieną atėjo pas jį tas pats jo draugas ir paprašė jo pervesti į S. M. sąskaitą kelis eurus. Jis paklausė, kam to reikia, į tai draugas atsakė, kad buvo susitarę kreditą imti. Tada, kai ėjo į banką, S. M. buvo prasitaręs, kad norės pasiimti paskolą, todėl jis pervedė į S. M. sąskaitą kelis eurus ir daugiau su tuo draugu nebuvo susitikęs iki tos dienos, kai jis atėjo pas jį į namus ir paprašė pavežti su mašina. Draugas prašė jį nuvežti atgal į tą pačią vietą, tai yra pas S. M.. Po to abu prašė nuvežti į Šilutę. Juos nuvežė į Šilutę ir S. M. nuėjo į banką. S. M. parėjus iš banko, jis nematė, kad jis prie savęs turėtų pinigų. Važiuodami atgal link nukentėjusiojo namų, sustojo aikštelėje. Draugas su nukentėjusiuoju išlipo parūkyti ir nežino, apie ką kalbėjo. Jis išlipo iš mašinos ir S. M. nufilmavo, nes nenorėjo turėti kažkokių nemalonumų. Daugiau pas S. M. nebuvo nuvažiavęs, pildyti nieko nepildė, tik pripažįsta, kad S. M. su mašina pavežiojo. Jis S. M. klausė, ar žino, kad paskolą reikės grąžinti. Nežino, ar jo draugas „Ryčka“ S. M. vardu paėmė paskolas, jis S. M. nesiūlė pasiimti paskolos. Šiuo metu Tauragės apylinkės teisme taip pat yra nagrinėjama dėl jo baudžiamoji byla dėl analogiškų nusikalstamų veiksmų, tačiau jis dar nėra nuteistas, nes tiems asmenims tik padėjo. Pinigų jis nei iš draugo, nei iš S. M. negavo (t. 3, b. l. 131).
    6. Analizuojant išvardytus nuteistojo K. R. parodymus matyti, jog kaltinamasis byloje kardinaliai keitė savo pateikiamą įvykių versiją, jo parodymai yra itin nenuoseklūs ir iš esmės prieštaringi dėl esminių įvykio aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, jog būtent jis rūkė prie parduotuvės, kai jo S. M. paprašė cigaretės, jog būtent jis pasiūlė S. M. pasiimti paskolą ir tuomet S. M. neva jo paprašė padėti pasiimti paskolą, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu K. R. jau teigė, kad su S. M. tarėsi jo draugas, kuris buvo kartu, bet kurio pavardės jis nežino, kad jis negirdėjo susitarimo detalių. Ikiteisminio tyrimo metu K. R. nuosekliai teigė, jog nuo to momento, kai S. M. įsėdo į jo vairuojamą automobilį, jis žinojo, kad S. M. nori pasiimti paskolą ir dėl to jį reikia nuvežti namo pasiimti asmens dokumento, tada jį reikės nuvežti į banką atsidaryti sąskaitos. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdžio metu K. R. nurodė, jog tik atvykus prie banko ir S. M. neva paprašius jo eiti į banką kartu, K. R. pasiteiravo ir sužinojo, jog S. M. nori pasiimti paskolą. Ikiteisminio tyrimo metu K. R. nurodė, jog jis pats pasakė banke aptarnavusiai darbuotojai, kad jis yra S. M. sūnus, o teisme jis jau teigė, kad nukentėjusysis darbuotojai jį pristatė kaip savo draugą. Pirmosios instancijos teisme apeliantas teigė, jog nematė, ką draugas tarėsi su S. M. po vizito į banką, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog paraiškai užpildyti buvo panaudotas jo telefonas, neneigė, jog dalyvavo paskolos paėmimo procese, ir teigė, jog viską matė S. M.. Kalbėdamas apie pinigų pervedimą į S. M. sąskaitą, kurie buvo reikalingi norint pasiimti paskolą, K. R. tik pirmosios instancijos teisme nurodė, jog šis veiksmas buvo atliktas ne jo paties iniciatyva, o paprašius draugui, kurio vardo jis neatsimena. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nurodęs, kad S. M. gavus pinigus, jam buvo sumokėta 100–150 Eur, pirmosios instancijos teisme jis jau nurodė, kad S. M. parėjus iš banko, jis apskritai nematė, kad pastarasis prie savęs turėtų pinigų.
    7. Aptarti apelianto parodymai ir jų kitimas rodo, jog K. R., ikiteisminio tyrimo metu teigęs, kad jis pasiūlė S. M. paimti paskolą, ją paėmė jo vardu ir pasiėmė dalį gautų pinigų, pirmosios instancijos teisme jau teigė visų šių veiksmų neatlikęs, ir nurodė, jog su S. M. tarėsi jo draugas, kurio jis nepažįsta (vadindavo Ryčka). Iš esmės pirmosios instancijos teismo posėdžio metu S. M. patvirtino tik tuos ikiteisminio tyrimo atliktų apklausų metu nurodytus savo veiksmus, kurie galėjo būti objektyviai nustatyti kitais duomenimis, – apsilankymą banke kartu su S. M., savo telefono numerio padiktavimą banke ir pinigų pervedimą į S. M. sąskaitą, o visus kitus veiksmus nurodė atlikus jo draugą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog savo apeliaciniame skunde K. R. iš esmės grįžta prie ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, teigdamas, kad S. M. davė sutikimą imti paskolą, savanoriškai perdavė prisijungimo duomenis, dėl to K. R. galėjo juos panaudoti ir paimti paskolą, o gautus pinigus S. M., suprasdamas savo veiksmus, savanoriškai atidavė K. R.. Taigi, skirtingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, būtent paties K. R. parodymai yra itin nenuoseklūs ir prieštaringi, o K. R. nurodomas atliktų veiksmų pagrįstumas prieštarauja elementariai logikai. Nors apeliantas teigia, jog visus veiksmus jis atliko vedinas altruistinio noro padėti sunkiai besiverčiančiam S. M. gauti kreditą, tačiau analizuojant K. R. veiksmų turinį ir apimtį neįtikima, jog jis, neva S. M. paprašytas padėti pasiimti kreditą, būtų vežęs jam iki tol nepažįstamą S. M. persirengti ir pasiimti asmens dokumentą, vėliau vežęs į banką, lydėjęs jį banke prie aptarnaujančios darbuotojos, banke padiktavęs savo telefono numerį, iš savo telefono užpildęs paraišką gauti kreditą, tuomet parvežęs S. M. namo, pervedęs į S. M. sąskaitą iš savo asmeninės sąskaitos pinigų, kurie reikalingi kreditui gauti, ir po to vėl nuvežęs į banką S. M. pasiimti kaip kredito gautų pinigų, neturėdamas jokių nusikalstamų ketinimų. Neįtikima ir tai, jog, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, S. M. suvokdamas, kad iš banko gauti pinigai buvo gauti kaip paskola jam, kurią jis asmeniškai turės gražinti kredito bendrovėms, būtų šiuos pinigus savanoriškai atidavęs K. R..
    8. Tai, jog K. R. veiksmus atliko ne vedinas geranoriškų ketinimų padėti sunkiai besiverčiančiam S. M., o norėdamas pasipelnyti atskleidžia ir aplinkybės, jog analogiškus veiksmus, kurių metu pasisavinamas kredito bendrovių turtas, pasinaudodamas skirtingais nuo priklausomybių kenčiančiais, naiviais ir finansiškai neraštingais asmenimis, K. R. atliko jau ne pirmą kartą. K. R. buvo įtariamas tuo, kad 2015 m liepos mėn. padarė analogišką veiką: įkalbėjo K. G. atsidaryti sąskaitą banke, pasisavino jo elektroninės bankininkystės duomenis, ir jo vardu 9 kartus inicijavo finansines operacijas, K. G. vardu paėmė paskolas iš kredito bendrovių ir šiuos pinigus pasisavino. Nors šis ikiteisminis tyrimas 2016-04-04 prokuroro nutarimu nutrauktas K. R. visiškai prisipažinus dėl padarytos veikos ir susitaikius su kredito bendrovėmis (t. 3, b. l. 16-22), tačiau ši aplinkybė taip pat atskleidžia, jog K. R. siekė ne padėti S. M., tačiau norėjo pasipelnyti. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. nuosprendžiu K. R. buvo taip pat nuteistas už analogiškas veikas, kuomet 2015 m. gegužės mėn., veikdamas bendrininkų grupe, neteisėtai užvaldė S. Č. elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis, inicijavo finansinę operaciją S. Č. vardu, apgaule sudarė su paskolos davėjais S. Č. vardu paskolos sutartis ir apgaule įgijo kredito bendrovių pinigus. Nors nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs, tačiau šie duomenys, juos vertinant kartu su susitaikius su nukentėjusiaisiais nutraukto ikiteisminio tyrimo medžiaga, taip pat su nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, atskleidžia K. R. nusikalstamo elgesio modelį ir paneigia bet kokias abejones dėl to, kad apeliantas, padėdamas S. M. atidaryti sąskaitą banke ir jo vardu imdamas paskolas, veikė S. M. prašymu, o ne siekdamas apgaule užvaldyti kredito bendrovėms priklausantį turtą.
    9. Vertinant nukentėjusiojo S. M. duotus parodymus matyti, jog jis buvo nuoseklus dėl esminių įvykio aplinkybių, o analizuojant jo pateikiamą įvykių versiją, akivaizdu, jog tiek S. M. iš banko gautų pinigų atidavimas K. R., tiek ir byloje nustatyti K. R. atlikti veiksmai aplinkybėmis, kurias pateikia S. M., yra logiškai suprantami ir pateisinami. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis S. M. nurodė, jog 2016 m. kovo mėnesio pradžioje eidamas keliu pamatė sustojusį automobilį. Mašinoje sėdėjo du vaikinai, iš kurių vienas pasakė, kad gali padėti, nes mato, kad jis blogai gyvena, todėl jie perves jam į sąskaitą pinigų, bus visiems gerai. Vaikinai pasakė, kad važiuotų persirengti ir reiks nuvažiuoti iki Šilalės m., jis sutiko ir jie tada jį parvežė iki jo gyvenamosios vietos. Tada jis persirengė, pasiėmė asmens dokumentą ir išvažiavo į Šilalės m. Atvykę į Šilalės m., su vienu iš vaikinų nuėjo į banką, nes reikėjo banke atsidaryti sąskaitą. Atidarant banko sąskaitą reikėjo nurodyti savo telefono numerį, tačiau jis nežinojo, todėl kartu buvęs vaikinas pasakė savo numerį. Užpildžius dokumentus jis pasirašė, ir jam atidavė asmens dokumentą, daugiau jokių dokumentų jis nepasiėmė. Ar vaikinas pasiėmė kokius nors dokumentus, nematė. Grįžus į automobilį, vaikinas paprašė asmens dokumento, kurį pasiėmęs apžiūrėjo ir po keleto sekundžių grąžino. Ką jis darė su asmens dokumentu, nematė, nes vaikinas sėdėjo priekyje, o jis gale. Parvežę iki namų, vaikinai pasakė, kad susitiks rytoj, perves pinigų. Kitos dienos ryte, apie 7.30 val., atvyko tie patys du vaikinai ir pasakė, kad pervedė pinigų ir juos reikia išimti. Jie pasakė, kad pervedė į Šilutę. Nuvykus į Šilutę, vaikinai pasakė, kad nueitų iki banko ir išimtų visus pinigus. Dar nurodė, jei klaus, kam reikia pinigų, kad pasakytų, jog pritrūko stogo remontui. Kokią sumą išgrynino, nepamena. Pinigus atidavė vienam iš vaikinų. Praėjus porai dienų, apie 8 val., į namus atvyko vienas vairuotojas, kuris pasakė, kad jie pervedė dar pinigų ir juos reikia išgryninti. Nuvykęs į Šilutės m., vėl nuėjo iki banko ir bankininkei pasakė, kad nori išgryninti visus pinigus. Išgrynino 500 Eur, parnešė ir atidavė vaikinui. Parvažiuojant į namus, vaikinas padavė jam 50 Eur. Ar daugiau kada nors vyko į banką, nepamena. Vėliau sužinojo, kad jo vardu buvo paimti trys greitieji kreditai – iš viso 3449 Eur. S. M. parodė, kad vaikinams neleido ir nesuteikė jokių teisių, kad pastarieji jo vardu paimtų greituosius kreditus. Prisijungimo prie atidarytos banko sąskaitos duomenis turbūt pasiėmė vaikinas, ėjęs kartu su juo į banką, nes jis jokių dokumentų iš bankininkės nepasiėmė. Tuo metu nelabai suprato, kas vyksta, nes stipriai vartojo alkoholį (t. 1, b. l. 45–47, 50–52, 61–63).
    10. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis S. M. nurodė, jog 2016 m. iš darbo ėjo į namus ir prie jo privažiavo mašina, kurioje sėdėjo du vyriškiai. Jie pasiūlė užsidirbti pinigų, sakė, kad perveda iš banko pinigų į sąskaitą. Jis nenorėjo sutikti, tačiau jie pasiūlė važiuoti į Šilalę į banką. Važiavo į jo namus pasiimti dokumento, tada nuvažiavo į Šilalę į banką ir ėjo kartu su juo į banką tas žmogus, kuris šnekėjo ir buvo už mašinos vairo. Jis banke sąskaitos neturėjo, banke banko darbuotojai padavė savo asmens dokumentą. Banke niekur nesirašė ir nieko negavo, jokių dokumentų, tik jam grąžino asmens dokumentą. Tas asmuo, kuris buvo už mašinos vairo, banke davė savo telefono numerį. Nematė, ar jis turėjo iš banko kokių dokumentų. Išėjo iš banko, įsėdo į mašiną ir jį parvežė namo, kitos dienos ryte jie atvažiavo ir pasakė, kad pervedė į sąskaitą pinigų. Atvažiavo tie patys du asmenys ir pasakė, kad reikia važiuoti į Šilutę pasiimti pinigų. Nuvažiavo į Šilutę prie banko ir paėmė visus pinigus, tik sumos neprisimena. Sakė, kad visus pinigus reikia paimti iš banko. Parėjo ir pinigus jie pasiėmė, o jam paliko 50 eurų. Nesuprato, už ką gavo 50 eurų. Jį vėl parvežė namo. Kitą dieną vėl atvažiavo K. R., pasakė važiuoti į Šilutę pasiimti pinigų, nes dar pervedė į sąskaitą. Vėl važiavo į Šilutę ir ėjo į banką, tik nepamena, kiek išėmė. Jam davė kažkiek pinigų. Buvo alaus gėręs tą dieną, kai susitiko du vyriškius. Nepagalvojo tada, kad taip greitai gali pinigus pervesti į sąskaitą. Jis kompiuterio neturi, telefono neturi, nėra mėginęs naudotis elektronine bankininkyste. Šiuo metu alkoholio nevartoja, 2016 metais vartojo alkoholį. Anksčiau turėjo problemų dėl alkoholio, netgi gydėsi ligoninėje. Jis ne viską prisimena. Paskui tie vyriškiai pasakė, kad jo vardu paėmė kreditus, o prieš imdami kreditą jie to nesakė. Jis nesutiko, kad jo vardu imtų kreditus. Nežino, iš kur vyriškiai gavo jo duomenis, jis nedavė (t. 3, b. l. 124).
    11. Aptarti nukentėjusiojo parodymai rodo, jog S. M. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme posėdžio metu nuosekliai teigė, jog jam buvo pasiūlyta gauti pinigų, jam buvo teigiama, kad jo sąskaita bus panaudojama pervesti pinigams – taip bus nauda visiems, dėl to jis sutiko būti nuvežtas namo, kur jam pasiėmus asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, jis buvo nuvežtas į banką ir lydimas nuėjo atsidaryti sąskaitos. Banke už jį padiktavo savo telefono numerį, jiems grįžus į automobilį jis buvo parvežtas namo, o kitą dieną buvo vežamas į banką išgryninti į jo sąskaitą neva vaikinų pervestų pinigų, kuriuos grįžęs į automobilį jis perdavė vaikinams, o jam už pagalbą buvo duota 50 Eur. Būtent tai, jog S. M. sutiko gauti mažąją dalį visų išgrynintų pinigų, rodo, jog jis nesuprato, kad iš banko sąskaitos išimti pinigai buvo pervesti kaip paskola jam. Toks nukentėjusiojo elgesys patvirtina jo parodymus, kad jis manė, kad jam pinigai mokami tik už leidimą pasinaudoti jo sąskaita ir pinigų išgryninimą, ir nesuprato, kad K. R. turi nusikalstamų ketinimų ir kad pasinaudojant jo vardu bus paimtos paskolos, t. y. jis buvo apgautas K. R.. Šiuos S. M. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys. Liudytoja nukentėjusiojo sesuo R. P. apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad S. M. nesuvokdavo finansinių dalykų, jis nemoka naudotis kompiuteriu, į bankus neidavo. Brolis užsidirbdavo dirbdamas atsitiktinius darbus pas žmones ir jam užtekdavo girtavimui. Brolis sakė, kad prie jo „prisitaisė“ pakeleiviai ir jį apgavo. 2016 metais brolis gerdavo ir jie mažai bendravo. Brolis stipriai gėrė 10–12 metų. Jis kelis kartus gydėsi, gal 5 ar 6 kartus Švėkšnoje nuo alkoholizmo. Jis negalėjo paimti kreditų (t. 3, b. l. 124–125). Iš „Swedbank“, AB, pateikto sąskaitos Nr. ( - ) išrašo matyti, kad K. R. į S. M. sąskaitą pervedė 3 Eur 2016-03-09 ir 6 Eur 2016-03-16 (t. 1, b. l. 69–71). Nukentėjusiojo S. M. parodymai, susijungdami į loginę visumą kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, patvirtina, jog K. R. apgavo S. M. dėl savo tikrųjų ketinimų, taip apgaule įtikino jį atsidaryti banko sąskaitą ir išviliojo jo banko duomenis, po to prisijungęs prie elektroninės bankininkystės su nukentėjusiojo duomenimis, jis pateikė paraiškas S. M. vardu gauti paskolas, taip suklaidindamas kredito bendroves, kurios S. M. į sąskaitą pervedė pinigus, kuriuos K. R., apgaudamas S. M. dėl pinigų kilmės, liepė išgryninti ir atiduoti jam. Taigi, K. R., neturėdamas S. M. leidimo prisijungti prie jo elektroninės bankininkystės ir imti kreditus, panaudojo nukentėjusiojo naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, juos pateikė kredito įmonėms, elektroninėje erdvėje prisistatydamas S. M., ir taip suklaidintos ir apgaule įtikintos ,SIA ,,( - )“, UAB ,,( - )“ ir UAB „( - )“ pervedė atitinkamas kaltinime nurodytas sumas, kurias pasinaudodamas S. M. patiklumu užvaldė K. R.. Aptarti duomenys atskleidžia, jog šiuose K. R. veiksmuose yra visi BK 182 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiai.
    12. K. R. kaip nukentėjusiojo parodymus neva paneigiančius duomenis nurodo jo užfiksuotą vaizdo įrašą, kuriame jis klausia S. M., ar jis nepyksta, kad jie jam padėjo, ar jis leido jiems prisijungti prie elektroninės bankininkystės, į ką S. M. atsako, kad jis nieko ir nesako. Po to K. R. klausia S. M., ar jis yra patenkintas, kad jie padėjo jam pasiimti tą kreditą, į ką S. M. atsako: „Nu nu“. Po to K. R. sako nukentėjusiajam, kad jis turi sakyti, kad pats norėjo, į ką S. M. atsako: „Nu nu“ (t. 2, b. l. 144–146). Teisėjų kolegijos vertinimu, šis įrašas, kuris buvo užfiksuotas paskutinio K. R. ir S. M. susitikimo metu, kai nukentėjusysis buvo gavęs keliasdešimt eurų iš kaltinamojo ir dar nesuprato, kokio pobūdžio veiksmai buvo atlikti pasinaudojant jo duomenimis ir banko sąskaita, nepatvirtina, kad K. R. neapgavo S. M., ir kad šis būtų prašęs K. R. paimti jo vardu paskolas. Kaip matyti iš S. M. parodymų, jis tik vėliau suprato, jog buvo apgautas, todėl minėtame įraše K. R. užduodant pasikartojančius menamuosius klausimus, ar S. M. yra patenkintas, ar neturi pretenzijų, girdimi S. M. atsakymai, jog jis nieko ir nesako, ar pritariamieji žodeliai „nu nu“, nepaneigia S. M. nurodomų aplinkybių, jog jis nesuprato, kas įvyko ir kad jį apgavo. Kita vertus, pastebėtina, jog tai, jog pasiėmęs S. M. išgrynintus pinigus, K. R. nusprendė nufilmuoti S. M. sutikimą, užduodamas konkrečius klausimus, kad jis pats prašė, kad jis pats suteikė galimybę prisijungti prie elektroninės bankininkystės, ir kad jis pats norėjo kredito, atsižvelgiant į tai, jog tuo metu K. R. buvo įtariamas padaręs analogišką veiklą kitame ikiteisminiame tyrime (ikiteisminis tyrimas vėliau 2016-04-04 prokuroro nutarimu nutrauktas kaltininkui susitaikius su kredito bendrovėmis), kelia pagrįstą abejonę, jog jau turėdamas kriminalinės patirties ir suprasdamas, jog jo atlikti veiksmai neatitiko nukentėjusiojo valios ir gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę, K. R. nusprendė toliau tęsti manipuliaciją nukentėjusiuoju ir iš jo išgauti patvirtinimą, neva jis veikė prašomas S. M., nors nukentėjusysis vis dar nesuprato, kad jo vardu buvo paimtos paskolos. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad minėtas įrašas paneigia S. M. parodymus, jog jis nežinojo apie tikruosius K. R. ketinimus ir nedavė leidimo jo vardu paimti paskolas.
    13. Apeliaciniame skunde akcentuojamas S. M. parodymų patikimumas ir keliamas klausimas, ar asmens, kuris negalėjo tinkamai nesuvokti, kad jo vardu bus imami greitieji kreditai, parodymai dėl K. R. veiksmų gali būti vertinami kaip pakankamai patikimi. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, jog S. M. parodymai dėl esminių įvykių aplinkybių yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys, todėl nėra pagrindo netikėti S. M. pateikiamomis detalėmis bei nukentėjusiojo nurodoma įvykių versija, jog jis nesuprato tikrųjų K. R. ketinimų ir buvo apgautas. Šiuo atveju S. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad jam buvo pasiūlyta gauti pinigų atsidarant banko sąskaitą ir leidžiant ja pasinaudoti K. R., kad jis nesuprato, kad yra apgaunamas, nes tuo metu nuolatos gerdavo, be to, jis net neturėjo banko sąskaitos ir niekada nesinaudojo elektronine bankininkyste, neturėjo nei kompiuterio, nei telefono. Akivaizdu, jog vien tai, jog asmuo dėl savo patiklumo, žinių trūkumo, taip pat alkoholio vartojimo buvo apgautas dėl galimybės gauti pinigų vien už leidimą pasinaudoti savo sąskaita, neleidžia daryti apeliaciniame skunde siūlomos išvados, kad toks asmuo negali patikimai nurodyti įvykio aplinkybių, kurioms esant jis buvo apgautas. Byloje ištirti duomenys vienareikšmiškai patvirtina, jog K. R. įtikino alkoholiu piktnaudžiaujantį, psichikos ir elgesio sutrikimu vartojant alkoholį sergantį ir menko finansinio ir technologinio raštingumo (asmuo neturėjo banko sąskaitos, nesinaudojo nei kompiuteriu, nei mobiliuoju telefonu) S. M., kad jo sąskaita bus pasinaudota tik pinigų pervedimui, nutylėjo esminę aplinkybę, kad S. M. vardu bus paimtos paskolos ir kad pinigai, kuriuos S. M. turės išgryninti, į nukentėjusiojo sąskaitą bus pervesti kaip paskolos, kurias šis turės grąžinti paskolos davėjams.
    14. Nors K. R. gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu akcentavo tai, kad tarp S. M. ir K. R. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir iš tiesų šioje byloje šis nukentėjusysis jokios realios žalos nepatyrė, nes realiai nukentėjo kredito bendrovės – jų civiliniai ieškiniai pareikšti K. R., tačiau nėra pagrindo sutikti su tokia gynėjo pozicija. K. R. nusikalstama veika (sukčiavimas) šiuo atveju pasireiškė tuo, kad jis suklaidino (apgavo) S. M. dėl to, kam bus naudojama jo sąskaita, ir apgaule neteisėtai įgijęs elektroninės bankininkystės duomenis, juos panaudojo prieš S. M. valią jo vardu paimdamas paskolas, taip apgaudamas ir paskolos davėjus – kredito įmones. Taip siekdamas gauti turtinės naudos ir užvaldyti jam nepriklausantį turtą, K. R. panaudojo esminę apgaulę tiek prieš S. M., tiek prieš juridinius asmenis, suteikusius paskolas. Aptarti duomenys atskleidžia, jog šiuo atveju nukentėjo tiek S. M., kuris realios turinės žalos nepatyrė tik dėl to, jog buvo nustatyta, kad buvo padaryta nusikalstama veika, tiek ir kredito bendrovės, kurios pervedė pinigus būdamos apgautos ir patyrė realios turtinės žalos. Nors apelianto gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu akcentavo, jog pagal BPK 28 str. 1 d. nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje gali būti pripažintas tik fizinis asmuo, tačiau tai nereiškia, kad dėl nusikalstamos veikos negali nukentėti juridinis asmuo. Tokia išvada darytina iš sisteminės BPK 110 str. analizės, kuriame, inter alia, numatyta, kad dėl kaltinamojo nusikalstamos veikos turtinę ar neturtinę žalą gali patirti juridinis asmuo, kuris dar ikiteisminio tyrimo metu gali įgyti civilinio ieškovo statusą ir reikalauti atlyginti patirtą žalą pareikšdamas civilinį ieškinį (kasacinė nutartis 2K-565/2014).
    15. Remiantis byloje surinktais ir aptartais duomenimis taip pat nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog tarp S. M. ir K. R. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai dėl paskolos paėmimo S. M. vardu. K. R., piktnaudžiaudamas S. M. patiklumu ir finansiniu neraštingumu, tuo pasinaudodamas įtikino nukentėjusįjį atsidaryti sąskaitą banke ir suteikti jam galimybę pasinaudoti šia sąskaita, S. M. nesuvokiant K. R. nusikalstamų ketinimų. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis būtų norėjęs, kad K. R. būtų jo vardu sudaręs paskolų sutartis ir pasisavinęs pagal jas gautus pinigus, be to, toks nukentėjusiojo elgesys būtų nelogiškas ir nepaaiškinamas. K. R., be jokios abejonės, suprato, kad apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį dėl savo būsimų veiksmų ir gavęs galimybę pasinaudoti S. M. sąskaita, jis imsis apgaulės prieš paskolas teikiančias bendroves ir taip neteisėtai ir neatlygintinai savo naudai įgis svetimą turtą, dėl tokių jo veiksmų nukentėjusiems asmenims kils žala, ir tokių padarinių norėjo, t. y. jis sukčiavo veikdamas tiesiogine tyčia, o ne susisaistė civiliniais santykiais su nukentėjusiuoju S. M. (byloje nenustatyta, kad jis būtų susitaręs su S. M. dėl to, kad jis perskolins pinigus K. R.), kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde. Aptartų duomenų visuma atskleidžia, jog K. R. veiksmuose yra ir BK 182 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymiai.
    16. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas K. R. veiksmuose nustatė visus būtinus BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, laikydamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistojo K. R. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 str. 1 d. klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 str. 3 ir 4 d. nurodytų įrodymų tikrinimo taisyklių. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl K. R. nuteisimo pagal BK 182 str. 1 d., patikrinus ją neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisinga, teisėta ir pagrįsta, ši nuosprendžio dalis priimta nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl ją keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
  1. Dėl BK 215 str. 1 d., 214 str. 1 d., 1981 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymo
    1. K. R. apeliaciniame skunde teigia, jog jis nepadarė BK 215 str. 1 d., 214 str. 1 d., 1981 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų, remdamasis iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais jis ginčijo savo atsakomybę dėl sukčiavimo – teigia, jog S. M. savanoriškai jam perdavė savo elektroninės bankininkystės duomenis, sutiko, kad jis prisijungtų prie informacinės sistemos, S. M. žinojo ir leido K. R. jo vardu paimti paskolas, leido panaudoti jo elektroninės mokėjimo priemonės duomenis atliekant veiksmus, būtinus paskoloms gauti, o svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų panaudojimas finansinei operacijai atlikti yra neteisėtas tik tuo atveju, jei jis atliktas be šios priemonės naudotojo ar ją išdavusios kredito įstaigos sutikimo. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais nuteistojo argumentais.
    2. Anksčiau aptartais duomenimis neginčytinai nustatyta, jog K. R., siekdamas sukčiauti prieš kredito bendroves, apgavo S. M. ir, pasinaudodamas jo supratimo stoka, patiklumu ir naivumu, apgaule įkalbėjo S. M. atsidaryti banke sąskaitą, leisti ja pasinaudoti ir užvaldęs S. M. elektroninės bankininkystės duomenis inicijavo paskolų sutarčių sudarymą elektroniniu būdu S. M. vardu.
    3. BK 214 str. 1 d. numatyta atsakomybė, inter alia, už neteisėtą svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų, pakankamų finansinei operacijai inicijuoti, įgijimą, laikymą ir perdavimą. BK 215 str. 1 d. yra numatyta atsakomybė už keletą alternatyvių veikų, tarp kurių neteisėtas finansinės operacijos atlikimas, panaudojant svetimus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, taigi baudžiamąją atsakomybę šiuo atveju užtraukia ne materialios svetimos elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimas, o finansinės operacijos atlikimas panaudojant svetimus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis. BK neapibrėžia svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų sąvokos, todėl tai teismų praktikos dalykas (kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2014). Pagal teismų praktiką, svetimi elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenys yra tokie, kurie priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui, ir juos panaudoti kitam (trečiajam) asmeniui elektroninės mokėjimo priemonės naudotojas arba kredito įstaiga nėra davę sutikimo. Šią sąvoką atitinka elektroninės bankininkystės paslaugos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenys, t. y. prisijungimo kodai ir slaptažodžiai (kasacinės nutartys Nr. 2K-197/2011, 2K-389/2013). Svetimos elektroninio mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų panaudojimas finansinei operacijai atlikti – tai svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių pateikimas kredito įstaigai, siekiant gauti informaciją apie elektroninius pinigus arba sudaryti nurodymą disponuoti kredito įstaigoje atidarytoje sąskaitoje esančiomis lėšomis. Mokėjimo priemonė (asmens prisijungimo prie internetinės bankininkystės autorizavimo duomenys) nuosavybės teise priklauso ją išdavusiai institucijai (šiuo atveju bankui), kuri pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jos turėtojui suteikia teisę naudoti elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui konkreti banko elektroninės bankininkystės prieiga (kartu su prisijungimo duomenimis) yra svetima. Kaltininko tyčios turinį lemia ne jo supratimas apie mokėjimo priemonę perdavusio asmens valdymo neteisėtumą, o supratimas apie tos priemonės priklausomybę tretiesiems asmenims (kasacinės nutartys Nr. 2K-253/2007, 2K-197/2011, 2K-215/2012). Pagal bylos aplinkybes nėra abejonės, kad K. R. suprato, jog jis disponuoja ir naudojasi svetimais S. M. vardu banko išduotais elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis (jis pats nuvežė S. M. į banką, kur šis atsidarė banko sąskaitą ir gavo elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis), todėl šie duomenys jam buvo svetimi.
    4. Dar vienas BK 214 str. 1 d. numatytos veikos požymis – disponavimo duomenimis neteisėtumas, t. y. ne bet koks disponavimas svetimais duomenimis laikomas priešingu teisei, tačiau tik toks, kuris yra neteisėtas. Nors K. R. nurodo, kad S. M. savo banko sąskaitą atsidarė ir duomenis perdavė savo noru, pats norėdamas, jog jo vardu būtų paimtos paskolos, ir dėl to pretenzijų neturėjo, taip pat apeliantas teigia, jog jis svetimus duomenis gavo teisėtai, tačiau šioje byloje anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, kad S. M. sąskaitą banke atsidarė ir tapatybės patvirtinimo elektroninių priemonių duomenis K. R. perdavė būdamas suklaidintas dėl K. R. panaudotos apgaulės ir nesuprasdamas, kad šiuos duomenis K. R. panaudos paskolų sutarčių jo vardu sudarymui. Akivaizdu, jog nuo pat svetimos S. M. elektroninės mokėjimo priemonės gavimo K. R. suprato ne tik tai, kad jam perduota mokėjimo priemonė yra svetima, tačiau ir tai, jog jis ją valdo apgaulės būdu išviliojęs iš savininko – nukentėjusiojo S. M., t. y. neteisėtai. Gavęs S. M. duomenis neteisėtai, K. R. neteisėtai juos ir panaudojo – svetimų duomenų panaudojimo neteisėtumas yra būtinasis BK 215 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymis. Pagal BK 215 str. 1 d. baudžiamas ne pats duomenų panaudojimas, bet neteisėtas finansinės operacijos atlikimas panaudojant tokius duomenis. Pažymėtina, kad svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų panaudojimas finansinei operacijai atlikti yra neteisėtas tada, kai atliekamas be šios priemonės naudotojo ar ją išdavusius kredito įstaigos sutikimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-475/2009, 2K-389/2013). Iš S. M. parodymų, užfiksuotų pirmosios instancijos teisiamajame teismo posėdyje, matyti, kad nukentėjusysis mokėjimo duomenis perdavė K. R. tik dėl to, kad buvo apgautas pasiūlymu užsidirbti, nežinojo, jog jo sąskaita bus naudojama paskoloms jo vardu paimti, ir leidimo panaudoti jo duomenis šiuo tikslu nedavė (t. 3, b. l. 124). Kaip matyti iš kasacinio teismo formuojamos praktikos (kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2014), vien tik ta aplinkybė, kad asmuo savo elektroninės bankininkystės naudotojo identifikavimo priemones perdavė kitam asmeniui tikėdamasis gauti už tai atlygį, neleidžia daryti išvados, kad buvo perleista teisė savo nuožiūra naudotis S. M. banko sąskaita ir jo vardu imti paskolas. Svarbu, ar reali suteiktų duomenų panaudojimo apimtis neviršija savininko leidimu suteiktų įgaliojimų atlikti tam tikrus veiksmus panaudojant elektroninius duomenis apimties.
    5. Minimoje byloje (kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2014) teisėjų kolegija konstatavo, jog „kasatoriaus argumentai, kad A. T., už atlygį suteikdama jam naudotis jai išduotus elektroninės bankininkystės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, perleido jam teisę savo nuožiūra naudotis jos banko sąskaita, taigi ir imti paskolas, prieštarauja bylos medžiagai, nes nukentėjusioji nesutiko su paskolų ėmimu jos vardu, o sužinojusi apie jos vardu paimtą paskolą, kreipėsi į teisėsaugos institucijas, prašydama nustatyti asmenį, paėmusį jos vardu paskolą, ir patraukti jį atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka“. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad, skirtingai, nei teigia K. R., S. M. nebuvo davęs jokio sutikimo dėl paskolų sutarčių sudarymo jo vardu pasinaudojant atidaryta banko sąskaita, o banko sąskaitą atsidarė ir duomenis perdavė būdamas suklaidintas, kad jo sąskaita bus panaudojama pinigų pervedimui ir taip jis galės užsidirbti. Tik sužinojęs apie jo vardu paimtas paskolas jis suprato, kad buvo apgautas, tada jo sesuo kreipėsi į teisėsaugos institucijas, prašydama nustatyti asmenį, paėmusį brolio vardu paskolas. S. M. nežinojo apie kreditų ėmimą jo vardu, jis apie tai nebuvo perspėtas, kai atidarė banko sąskaitą ir visus prisijungimo duomenis perdavė K. R., jokių nurodymų, kaip elgtis su tais duomenimis, jis nebuvo išsakęs. Akivaizdu, kad K. R. šioje situacijoje pasinaudojo S. M. menku finansiniu raštingumu ir jo patiklumu, ir be jo leidimo pasinaudodamas jo vardu išduotomis elektroninėmis priemonėmis inicijavo paskolų sutarčių sudarymą. Visi šie nuteistojo veiksmai tik patvirtina jo veiksmų neteisėtumą, nes jis kredito paėmimo operacijas inicijuodavo ir atlikdavo be S. M. sąmoningo sutikimo, viršydamas jo leidžiamų atlikti veiksmų apimtį. K. R. teiginiai apie tai, kad S. M. dėl apgaulės perduodamas savo prisijungimo duomenis taip išreiškė savo neprieštaravimą jų naudojimui, yra teisiškai nepagrįsti, nes, kaip buvo minėta, naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų panaudojimo neteisėtumą finansinei operacijai atlikti lemia tikrojo tokių duomenų naudotojo sutikimo naudoti duomenis nebuvimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2014).
    6. Akivaizdu, kad K. R. šioje situacijoje pasinaudojo nukentėjusiojo S. M. supratimo stoka, patiklumu ir naivumu, apgaule įtikinęs, kad sąskaitą naudos tik pinigų pervedimui į ją, ir taip apgaulę įgijęs S. M. bankinius duomenis, iš tiesų be jo žinios, pasinaudodamas jo vardu, sukūrė S. M. prievolinius teisinius santykius, apie kuriuos jie nebuvo taręsi ir jis nebuvo tiesiogiai paprašęs leidimo tokioms finansinėms operacijoms. Visi šie nuteistojo veiksmai tik patvirtina jo veiksmų neteisėtumą, nes jis kredito paėmimo operaciją inicijavo ir atliko be S. M. sąmoningo sutikimo. Taigi svetima banko sąskaita, internetinės bankininkystės slaptažodžiai ir prieigos kodai buvo neteisėtai K. R. įgyti ir laikomi, o vėliau neteisėtai panaudoti kaip priemonė apgauti greituosius kreditus teikiančias įmones, neatlygintinai užvaldyti jų turtą, o iš sandorių kilusias prievoles palikti nieko apie tai nežinančiam formaliam sąskaitos turėtojui S. M.. Teisėjų kolegija pažymi, jog ir analizuojant teismų praktiką matyti, jog tada, kai asmenys, būdami suklaidinti ir apgauti dėl tikrųjų kaltininko tikslų ir dėl šios apgaulės prašomi kaltininkų atsidaro banko sąskaitas ir savanoriškai atiduoda elektroninės bankininkystės duomenis, kaltininkų disponavimas šiais duomenimis (jų įgijimas ir laikymas) ir šių duomenų panaudojimas laikomas neteisėtu (kasacinė nutartis Nr. 2K-168-788/2016). Iš to išeina, kad K. R. ne tik neteisėtai naudojosi minėtais S. M. elektroninės mokėjimo priemonės duomenimis inicijuodamas paskolų sutarčių sudarymo operacijas (BK 215 str. 1 d.), tačiau ir neteisėtai įgijo bei laikė svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis (BK 214 str. 1 d.).
    7. Apeliantas skunde taip pat nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 1981 str. 1 d. už neteisėtą prisijungimą prie informacinės sistemos, nurodo, kad tai padaryta su duomenų naudotojo sutikimu, be to, teismų praktikoje pripažįstama, jog BK 1981 str. 1 d. yra bendroji norma BK 215 str. 1 d. atžvilgiu (kuri yra specialioji norma), o jo veiksmai padaryti siekiant finansinės naudos, o ne siekiant pažeisti informacines sistemas, todėl šiuo atveju turėtų būti taikoma tik specialioji BK 215 str. 1 d. norma. Teisėjų kolegija negali sutikti ir su tokiu apelianto pateikiamu aiškinimu. Kasacinėje teismų praktikoje yra išaiškinta, kad veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 1981 str. nustačius, kad prie informacinės sistemos buvo prisijungta pažeidžiant šios sistemos apsaugos priemones. Aiškinant informacinės sistemos apsaugos priemonių pažeidimo požymį, kasacinėse nutartyse pažymėta, jog: 1) vartotoją informacinėje sistemoje leidžianti nustatyti autentiškumo patvirtinimo procedūra gali būti laikoma viena iš šios sistemos saugumo (taip pat ir konfidencialumo) užtikrinimo priemonių, 2) teisėto vartotojo tapatybę patvirtinančių duomenų neteisėtas įvedimas, suklaidinant sistemą, laikytinas šios sistemos apsaugos priemonių pažeidimu ir 3) neteisėtas prisijungimas prie informacinės sistemos (internetinės bankininkystės sistemos) pažeidžiant autentifikavimo priemonėmis nustatytų prisijungimo prie informacinės sistemos apribojimus (reikalavimus) paprastai negali būti laikomas nereikšmingu, vertinant jį iš baudžiamosios teisės pozicijų, ypač jei tai leido padaryti kitus neteisėtus veiksmus sistemoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-375/2012, 2K-138/2015, 2K-555-788/2015). Šie išaiškinimai aktualūs ir nagrinėjamoje byloje, nes nurodytų bylų bei nagrinėjamos bylos aplinkybės teisės taikymo klausimu sutampa.
    8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad K. R., pažeisdamas, t. y. suklaidindamas, „Swedbank“ banko informacinės sistemos apsaugos priemones, įvesdamas neteisėtai apgaule įgytus nukentėjusiojo S. M. vardu išduotus internetinės prieigos duomenis – elektroninės bankininkystės vartotojo identifikavimo kodą, asmeninį prisijungimo slaptažodį, prisijungimo prie elektroninės bankininkystės banko suteiktus slaptažodžius (prisijungimo teisė buvo suteikta tik S. M., autentifikuojama sistemoje pagal banko jam išduotus elektroninės bankininkystės vartotojo identifikavimo kodą, asmeninį prisijungimo slaptažodį, prisijungimo prie elektroninės bankininkystės banko suteiktus slaptažodžius), jungėsi prie „Swedbank“ informacinės sistemos, leidžiančios naudotis banko paslaugų teikimu internetu, paskui neteisėtai atliko finansines operacijas, panaudodamas svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, ir apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą. Šie nuteistojo veiksmai, be kitų, atitinka ir BK 1981 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Veikos (veikų) kvalifikavimas pagal BK 215 str., skirtingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nepašalina veiksmų, atliktų neteisėtai prisijungiant prie informacinės sistemos, kvalifikavimo pagal BK 1981 str. galimybės (kasacinė nutartis Nr. 2K-4-507/2016). Dėl to K. R. veika pagrįstai kvalifikuota ir pagal BK 1981 str. 1 d.
    9. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo K. R. kaltė dėl BK 214 str. 1 d., 1981 str. 1 d. ir 215 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymo įrodyta ir abejonių nekelia. Šių nusikalstamų veikų požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai, ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.
  1. Dėl BK 300 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo
    1. K. R. apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 300 str. 1 d., nurodo, jog byloje neginčytinai nenustatyta, jog būtent jis pateikė kredito įstaigoms netikrą dokumentą apie S. M. pajamas, be to, teigia, jog tai, kas buvo pateikta kredito įstaigoms, negali būti laikoma dokumentu. Teisėjų kolegija negali sutikti ir su šiais apeliacinio skundo argumentais.
    2. BK 300 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Kadangi šie BK 300 str. 1 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. BK 300 str. saugo tokią vertybę, kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą, jų pagrindu sudaromų teisiškai reikšmingų sandorių ar rengiamų kitų dokumentų tikrumą. Tikras dokumentas gali būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją (pvz., teksto dalies pakeitimas, nuotraukos, parašo ir kitų rekvizitų pakeitimas ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-500/2005, 2K-805/2005), ir intelektualiai (pavyzdžiui, melagingos informacijos įrašymas į dokumentą) (kasacinės nutartys Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007). Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija. Melagingi duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (kasacinė nutartis Nr. 2K-387/2008).
    3. K. R. nuteistas ir už tai, jog žinodamas ir suprasdamas, kad S. M. niekur nedirba ir negauna jokių pajamų bei negali pateikti pajamų išrašų, pats kompiuteriu surašė S. M. vardu pažymą „Sidabrinės sąskaitos ataskaita“ apie gaunamas pajamas, įrašydamas aiškiai melagingus duomenis, jog S. M. gyvena „124 GEORGE ST PRESTWICH MANCHESTER M25“ ir dirba LIDL, gauna pastovias pajamas, pagamino du netikrus dokumentus, kuriuos panaudojo, kad S. M. vardu gautų paskolas. Nors apeliantas nurodo, jog byloje nėra duomenų, kad būtent jis pagamino netikrus dokumentus, tačiau tokią jo versiją paneigia byloje surinkti ir ištirti duomenys. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog būtent K. R., panaudodamas iš S. M. neteisėtai įgytus elektroninės mokėjimo priemonės duomenis, sudarė paskolos sutartis su UAB „( - )“, UAB „( - )“. Iš bylos duomenų matyti, jog siekiant gauti paskolas, t. y. patvirtinti duomenis apie neva S. M. turimą darbą ir gaunamas pajamas, buvo pateiktos pažymos „Sidabrinės sąskaitos ataskaita“ (t. 1, b. l. 169, t. 2, b. l. 2–6). Taigi šių suklastotų ataskaitų pagaminimas ir pateikimas buvo vienas iš veiksmų, pasitelktų sukčiavimui prieš kredito bendroves atlikti. Byloje neginčytinai nustatyta, kad būtent K. R. papildė S. M. sąskaitą, kad būtų galima išsiųsti užklausą dėl paskolos gavimo ir užsisakyti kreditingumo nustatymo paslaugą, kad jis prisijungė prie S. M. elektroninės bankininkystės ir pateikė prašymus kreditams gauti, būtent jis po paskolų pervedimo į S. M. sąskaitą šiuos pinigus pasiėmė iš S. M., tai parodo, jog būtent K. R., siekdamas įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą – pasisavinti kredito bendrovių pinigus, surašė S. M. vardu pažymą „Sidabrinės sąskaitos ataskaita“ apie gaunamas pajamas, įrašydamas aiškiai melagingus duomenis, ir taip pagamino du netikrus dokumentus. Apeliaciniame skunde nepateikiama jokių argumentų, kurie leistų abejoti šia pirmosios instancijos teismo išvada.
    4. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad K. R. pagaminti ir kredito įstaigoms pateikti dokumentai negali būti laikomi dokumentais BK 300 str. prasme. Teismų praktikoje įtvirtina, kad dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius. Pažymėtina, kad pagrindinė dokumento funkcija – liudyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Skirtingų rūšių dokumentai turi skirtingus rekvizitus, be to, gali egzistuoti kaip įrašai ne tik ant popieriaus, bet ir elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje, bet svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas paliudyti (įrodyti, patvirtinti) juridinį faktą. Suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie yra tinkami paliudyti melagingą faktą. Pažymėtina, kad BK 300 str. numato atsakomybę ne tik už dokumento suklastojimą ir netikro dokumento pagaminimą, bet net ir už tokių dokumentų laikymą, gabenimą, siuntimą. Šios veikos pavojingos tuo, kad toks dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-662/2000, 2K-775/2007, 2K-263/2010, 2K-57/2014, 2K-7-19-942/2017).
    5. Iš bylos duomenų matyti, jog K. R. pagaminti netikri dokumentai suteikė informacijos apie S. M. darbo veiklą užsienyje, jo darbdavį, gaunamą darbo užmokestį. K. R. panaudojo šiuos dokumentus siekdamas suklaidinti juridinius asmenis – kreditus suteikiančias bendroves apie kredito suteikimui reikšmingų juridinių faktų (faktiškai gaunamas S. M. pajamas) egzistavimą. Iš bylos duomenų matyti, jog K. R. bandė S. M. vardu paimti paskolas nepateikdamas jo darbo veiklą ir gaunamas pastovias pajamas patvirtinančių duomenų, tačiau suteikti paskolas S. M. buvo atsisakyta, būtent tuomet, siekdamas suklaidinti juridinius asmenis, K. R. pagamino netikrą pažymą „Sidabrinės sąskaitos ataskaita“. Gavusios šią netikrą pažymą greitųjų kreditų bendrovės, būdamos suklaidintos apie S. M. gautas pajamas, sutiko suteikti prašomas paskolas. Akivaizdu, jog K. R. pagamintos ir pateiktos netikros pažymos lėmė neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą, dėl to šios pažymos be jokios abejonės laikytinos dokumentais, tinkamais paliudyti melagingą faktą, t. y. netikrais dokumentais, kurių pagaminimas ir panaudojamas užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 300 str. 1 d. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes K. R. baudžiamasis įstatymas – BK 300 str. 1 d. – taip pat pritaikytas tinkamai.
  1. Dėl civilinių ieškinių
    1. Didelę dalį savo apeliacinio skundo K. R. skiria byloje patenkintiems civiliniams ieškiniams, nurodydamas, kad buvo nepagrįstai priteistos ne tik paskolintos pinigų sumos pagal paskolos sutartis, tačiau ir palūkanos, nustatytos paskolų sutartyse, nes nukentėjusiųjų žalos dydis susideda tik iš to, kiek jie patyrė žalos sudarydami paskolos sutartis, t. y. iš tiek, kiek jie paskolino S. M. pinigų paskolos sutarties sudarymo metu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.
    2. Byloje bendrovė UAB ,,SIA ,,( - )“ (civilinė atstovė UAB ,,Skolų valdymo centras“) pareiškė civilinį ieškinį (1 t., b. l. 147–148) dėl 2876,81 Eur turtinės žalos, kurią sudaro 2000 Eur paskola ir 876,81 Eur palūkanos, atlyginimo. Bendrovė UAB ,,( - )“ pareiškė civilinį ieškinį (1 t., b. l. 191) dėl 611,84 Eur turtinės žalos, kurią sudaro 500 Eur paskola ir 111,84 Eur palūkanos, atlyginimo. Bendrovė UAB „( - )“ pareiškė civilinį ieškinį (2 t., b. l. 20, 23–25) dėl 1057,77 Eur turtinės žalos, kurią sudaro 950 Eur paskola, 42,22 Eur tarpininkavimo mokestis ir 65,33 Eur palūkanos, atlyginimo.
    3. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad taikant deliktinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie priežastiniu ryšiu susiję su nustatytais neteisėtais veiksmais (CK 6.247 straipsnis). Nustatyta, kad nuteistasis K. R. apgaule įgijo bendrovių turtą (paskolas), t. y. 2000 Eur, 500 Eur ir 950 Eur sumas. Likusias civilinio ieškinio dalis sudaro vartojimo kredito sutartyse numatytos palūkanos už naudojimąsi kreditu ir palūkanos už piniginės prievolės neįvykdymą laiku, numatytos bendrosiose kredito sutarties sąlygose. Civilinio ieškinio dalykas pagal BPK 109 str. gali būti dvi žalos rūšys: turtinė ir neturtinė žala. Į turtinės žalos sąvoką įeina: nusikalstama veika padaryta tiesioginė turtinė žala; materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos; išlaidos, kurių atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes. Negautos pajamos taip pat laikomos civilinio ieškinio dalyku. Tokia nuostata suformuluota CK 6.249 straipsnyje, pagal kurį žala yra ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254/2009). Taigi apelianto skunde nurodomas argumentas, kad negali būti priteisiamos paskolos palūkanos, neatitinka šiuo metu aktualios teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-508/2014). Minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-508/2014 E. Ž. buvo nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės ir naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai inicijavo ir atliko finansines operacijas, neteisėtai panaudodamas svetimos elektroninės mokėjimo priemonės duomenis bei jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis ir apgaule įgijo svetimą turtą. Kasaciniu skundu E. Ž ginčijo tai, kad pirmosios instancijos teismas iš jo priteisė ne tik UAB „ITM Inkasso“ bei UAB „4finance“ be sutarčių į A. B. sąskaitą pervestas sumas, bet ir šių įmonių negautąjį pelną. Išnagrinėjęs bylą kasacinis teismas pažymėjo, jog žala yra ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų, ir konstatavo, jog iš E. Ž pagrįstai priteistos ne tik greitųjų kreditų bendrovių pervestos paskolos, tačiau ir joms pagal sutartis priklausančios palūkanos.
    4. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, jog nagrinėjamu atveju pačios kredito įmonės buvo itin neatsargios, nerūpestingos ir neatsakingos, kas iš esmės lėmė žalos joms padarymą, nes jei kredito įstaigos laikytųsi atsakingo skolinimo principo politikos, galbūt žala apskritai nebūtų atsiradusi ir minėtos paskolų sutartys nebūtų sudarytos. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu apeliacinio skundo argumentu. Pažymėtina, jog byloje neginčytinai nustatyta, jog kreditus išduodančios bendrovės paskolas suteikė dėl to, jog dėl K. R. atliktų nusikalstamų veiksmų buvo suklaidintos, neva paraiškas dėl paskolų suteikimo pateikė pats S. M., be to, pažymėtina tai, kad K. R. pagamino netikrą pažymą, patvirtinančią tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, neva S. M. gyvena „124 GEORGE ST PRESTWICH MANCHESTER M25“ ir dirba LIDL, gauna pastovias pajamas, ir tai buvo pagrindinė priežastis, dėl ko paskolos S. M. buvo suteiktos. Nustačius, jog būtent K. R. panaudota apgaulė nulėmė tai, kad buvo suteiktos paskolos ir į S. M. sąskaitą buvo pervesti pinigai, nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, jog pačių civilinių ieškovų neatidumas išduodant kreditus lėmė jiems padarytos turtinės žalos kilimą.
  1. Dėl teisės į gynybą užtikrinimo
    1. Apeliantas skunde nurodo, jog baudžiamąją bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jam nebuvo iš naujo priminta ir išaiškinta teisė turėti gynėją ir buvo vadovaujamasi jo ikiteisminio tyrimo metu išreikštu atsisakymu turėti gynėją. Taigi apeliantas iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos BPK 10 str., 22 str. 3 d., 44 str. 8 d., 50 str. 1 d. nuostatos.
    2. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą, Baudžiamojo proceso kodekso 10 straipsnio 1 dalį kiekvienam įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) garantuojama teisė į gynybą. Teismas, kaip ir prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugą. Įtariamasis (kaltinamasis, nuteistasis), be kitų teisių, turi teisę turėti gynėją. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (kasacinė nutartis 2K-7-386-746/2015). Sukonkretinant šias konstitucinės teisės į gynybą nuostatas ir nustatant jų įgyvendinimo garantijas, baudžiamojo proceso įstatyme taip pat yra nustatyta gynėjo kvietimo, paskyrimo ir atsisakymo nuo jo tvarka (BPK 50–52 str.). BPK 51 str. nurodyti atvejai, kai įtariamajam (kaltinamajam) besąlygiškai turi būti užtikrinama kvalifikuota gynėjo pagalba. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įtariamasis ar kaltinamasis turi konstitucinę pasirinkimo laisvę gintis pats ar padedant gynėjui – advokatui. Pasinaudodamas šia laisve įtariamasis ar kaltinamasis turi teisę bet kuriame bylos nagrinėjimo etape atsisakyti gynėjo paslaugų (BPK 52 str. 1 d.).
    3. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad priimant nutartį perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, buvo nutarta kaltinamajam K. R. pranešti ir išaiškinti pasirinkimo tvarką, kad jis turi teisę turėti gynėją (t. 3, b. l. 100–101). 2017-07-20 pranešimu K. R. buvo informuotas, kad vadovaujantis BPK 51 str. gynėjo dalyvavimas byloje nėra būtinas ir kaltinamasis, norėdamas turėti gynėją, turi teisę jį pasirinkti ir pasikviesti savo nuožiūra arba kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos Klaipėdos skyrių. Be to, šiuo pranešimu kaltinamajam išaiškinta kreipimosi dėl antrinės teisinės pagalbos tvarka, nurodyti dokumentai ir duomenys, kuriuos reikia pateikti (t. 3, b. l. 102). Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo (t. 3, b. l. 121) ir teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančio pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio garso įrašo, kuris pagal BPK 261 str. 3 d. pridedamas prie teisiamojo posėdžio protokolo ir yra sudedamoji teisiamojo posėdžio protokolo dalis, matyti, jog teisėja teisiamojo posėdžio pradžioje kaltinamajam išaiškino teises, numatytas BPK 22 str., paklausė, ar kaltinamasis gavo 2017-07-20 teismo pranešimą ir ar nepageidauja gynėjo, į tai kaltinamasis K. R. atsakė, jog gynėjo jam nereikia (2017-08-08 teisiamojo posėdžio garso įrašo 5.20–5.35 min).
    4. Taigi nuteistajam buvo tinkamai išaiškinta jo procesinė teisė turėti gynėją, K. R. nurodė, kad gynėjo nenori ir šis jam nereikalingas, dėl to nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo proceso metu buvo pažeista ar suvaržyta konstitucijos garantuojama kaltinamojo teisė į gynybą.
  1. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo K. R. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 1981 str. 1 d., 182 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., jo kaltė dėl šių nusikaltimų padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Priimdamas K. R. apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai užtikrino kaltinamojo procesinę teisę į gynybą, išsamiai ir nešališkai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 str. 3 ir 4 d. nurodytų įrodymų tikrinimo taisyklių, tinkamai motyvavo savo išvadas. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo K. R. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir jo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, patikrinus jį neperžengiant K. R. apeliacinio skundo ribų, yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, jis priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

6Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

7nuteistojo K. R. apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai