Byla 2A-1097-520/2011

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja), kolegijos teisėjai Liuda Uckienė, Alvydas Barkauskas, sekretoriaujant Editai Bekerytei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui A. K., atsakovo atstovui D. V., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir trečiojo asmens Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje dėl nuostolių atlyginimo pagal ieškovo AB If P&C Insurance AS, veikiančio per If P&C Insurance AS filialą, ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės (byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja S. M., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos),

Nustatė

2Ieškovas If P&C Insurance AS, veikiantis per If P&C Insurance AS filialą, kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisti 7 366,13 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2009-01-14 draudimo sutarties pagrindu transporto priemonių draudimu apdraudė UAB „ARX baltica“ transporto priemonę Toyota Yaris, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2009-02-06, apie 20 val., Kaišiadorių rajono savivaldybės kelyje Kaišiadorys - Žiežmariai, ties 5,250 km įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas automobilis, nes jį vairavusi S. M. nesugebėjo išvengti susidūrimo su staiga į kelią išbėgusiu šernu. Eismo įvykis buvo pripažintas draudiminiu, todėl jis draudimo sutarties pagrindu išmokėjo 7 366,13 Lt draudimo išmoką. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką už laukinių gyvūnų padarytą žalą be kaltės atsako jų savininkė– valstybė, kuri gali būti atleista nuo atsakomybės tik įrodžius, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Tačiau net ir nustačius atsakovo griežtąją atsakomybę, yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei. Valstybės neteisėti veiksmai ir tuo pačiu kaltė, pasireiškia nesiėmimu visų įmanomų priemonių tam, jog būtų išvengta panašių laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimų. Kelyje Kaišiadorys – Žiežmariai laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2009-12-31 įvyko 15 eismo įvykių, kuriuos lėmė susidūrimai su laukiniais gyvūnais, staiga išbėgusiais ant kelio. Eismo įvykio vietoje nebuvo įspėjamųjų kelio ženklų, kurie galiotų nurodytame kelio ruože ir įspėtų apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu. Šioje kelio atkarpoje taip pat nėra įrengta techninių apsaugos priemonių, kurios užkirstų kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją dalį.

3Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, t. y. ieškovui iš atsakovo priteisė 7 366,13 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 7 366,13 Lt priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2010-03-04 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad 2009-02-06 apie 20 val. Kaišiadorių rajono savivaldybės kelyje Kaišiadorys - Žiežmariai, ties 5,250 km, įvyko eismo įvykis, kurio metu UAB „ARX baltica“ priklausantis ir S. M. vairuojamas automobilis Toyota Yaris susidūrė su staiga į važiuojamąją kelio dalį išbėgusiu laukiniu gyvūnu, kad eismo įvykio metu buvo sugadintas automobilis, kurį pagal 2009-01-14 sutartį buvo apdraudęs ieškovas, kad žalą dėl automobilio sugadinimo patyrusiai UAB „ARX baltica“ ieškovas 2009-02-24 išmokėjo 7 366,13 Lt draudimo išmoką. Teismas, vadovaudamasis Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu civilinėse bylose Nr. 3K-3-138/2009 ir 3K-3-509/2009, padarė išvadą, kad staiga į kelią išbėgusio ir su automobiliu susidūrusio laukinio gyvūno padarytą žalą turi atlyginti valstybė, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.267 str. 1 d., 6.270 str. 1 d., Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str.). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad eismo įvykiai kelyje Kaišiadorys – Žiežmariai nuolat kartojasi, konstatavo, kad valstybė galėjo numatyti, kontroliuoti ir pašalinti galimybę laukiniam ar kitam gyvūnui staigiai išbėgti į važiuojamąją šio kelio dalį. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pažymėjo, kad aplinkybė, kuri nebuvo neišvengiama, ją buvo galima numatyti, kontroliuoti ir pašalinti, nelaikytina nenugalima jėga (CK 6.212 str. 1 d.) ir nepašalina valstybės atsakomybės atlyginti laukinių žvėrių padarytą žalą. Teismas nepagrįstais ir neįrodytais laikė atsakovo ir jo pusėje dalyvaujančių trečiųjų asmenų argumentus, kad automobilį vairavusi S. M. nesilaikė saugaus eismo reikalavimų, buvo nepakankamai apdairi ir rūpestinga, kadangi policija konstatavo, kad S. M., vairuodama transporto priemonę, nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, trečiojo asmens S. M. išsamūs paaiškinimai apie įvykio aplinkybes atitinka policijos pareigūnų padarytas išvadas, atsakovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų S. M. paaiškinimus ir policijos išvadas. Teismas, remdamasis tuo, jog byloje nėra įrodymų, kad automobilio vairuotoja nesilaikė saugaus eismo reikalavimų, nurodė, kad aplinkybė, jog eismo įvykis įvyko kelio dalyje, kurioje galiojo įspėjamasis kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“ yra teisiškai nereikšminga. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas neginčija, jog eismo įvykis įvyko dėl susidūrimo su gyvūnu, kad S. M. nematė ir negalėjo teismui tiksliai pasakyti su kokiu gyvūnu susidūrė, kad nors byloje ir nėra tiesioginių įrodymų, kad automobilis šiuo atveju susidūrė su laukiniu gyvūnu, kad eismo įvykis įvyko ne gyvenvietėje, žiemos viduryje, padarė išvadą, jog yra labiau tikėtina, kad susidūrimas įvyko būtent su laukiniu, o ne kitos rūšies gyvūnu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas neįrodė, jog žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba S. M. tyčios ar didelio neatsargumo, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ieškovui iš atsakovo priteisė 7 366,13 Lt nuostolių atlyginimo. Teismas, remdamasis tuo, kad atsakovas šioje byloje nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo, padarė išvadą, kad negali būti taikomos CK 6.210 str. 2 d. numatytos 6 proc. dydžio palūkanos, kad pagal įstatymo analogiją ieškovui priteistinos 6.210 str. 1 d. numatytos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos.

4Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Nurodo, kad teismas, analizuodamas ir vertindamas byloje esančius faktinius duomenis ir rašytinius įrodymus, konstatavo, kad šiame kelyje „nuo 2007 - 2008 m. laikotarpiu buvo užfiksuoti 5 tokie susidūrimai, 3 iš jų su laukiniais gyvūnais”. Konstatuodamas tokias aplinkybes, teismas padarė neteisingą ir niekuo nepagrįstą, t. y. subjektyvią išvadą, kad visas kelias Kaišiadorys-Žiežmariai yra avaringas ir eismo požiūriu nesaugus, o valstybė, kaip rūpestingas ir apdairus savininkas nesiėmė visų būtinų priemonių žalai išvengti. Byloje nėra jokių įstatymo nustatyta tvarka patvirtintų įrodymų, statistinių ar kitokių duomenų, pagrindžiančių šias aplinkybes, todėl kelio pavojingumo, kaip galimai avaringo kelio aplinkybės, kriterijus nėra įrodytas. Įvertinus, jog vidutiniškai šiuo valstybinės reikšmės krašto keliu pravažiuoja 6 905 autotransporto priemonių per parą (Lietuvos automobilių kelių direkcijos duomenimis), net ir taikant subjektyviai teismo konstatuotą statistiką (per 2 metus visame kelio Kaišiadorys-Žiežmariai ruože įvykę 3 eismo įvykiai su laukiniais gyvūnais), galima nesunkiai apskaičiuoti, kad per 2 metus vienas autoįvykis su laukiniu gyvūnu tenka beveik 1,7 milijono autotransporto priemonių ir parodo tikrąjį nagrinėjamo viso kelio avaringumą. Teismas padarė neteisingą ir niekuo nepagrįstą išvadą, kad kelias Kaišiadorys-Žiežmariai yra pavojingas, o valstybė ir jos institucijos nepakankamai rūpinosi šio kelio saugumu. 2007 m. Vilniaus Universiteto Ekologinio instituto mokslo tiriamajame darbe rekomenduojama kelio Nr. 142 Kaišiadorys-Žiežmariai 3 km pastatyti įspėjamąjį ženklą Nr. 131 „Laukiniai žvėrys”, galiojantį 3 km. Autoįvykio metu, kelio Kaišiadorys-Žiežmariai 3,098 km ir 5,541 km stovėjo kelio ženklai Nr. 131 „Laukiniai žvėrys” su lentelėmis Nr. 805 (3 km), nustatančiomis ženklo galiojimo zoną. Šiame moksliniame darbe nurodyta, kad „tvėrimas šiame kelyje neperspektyvus”. Valstybė (ar atitinkamos atsakingos institucijos) įgyvendino šias rekomendacijas, todėl teismo išvada, kad atsakovas, būdamas atsakingas už saugų eismą valstybinės reikšmės keliuose buvo nepakankamai rūpestingas yra niekuo nepagrįsta, neįrodyta. Pats autoįvykio faktas šio kelio ženklo galiojimo zonoje, yra neginčijamas įrodymas, kad vairuotoja nesilaikė saugaus eismo ir Kelių eismo taisyklių, kuriose yra nustatytos vairuotojo pareigos, reikalavimų. Teismas faktines autoįvykio aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai, vienpusiškai ir subjektyviai. Teismas, nurodydamas, kad „aplinkybė, kad eismo įvykis įvyko kelio dalyje, kurioje galiojo įspėjamasis kelio ženklas „Laukiniai žvėrys” <...> yra teisiškai nereikšminga” akivaizdžiai neigia Saugaus eismo įstatymu, Kelių eismo taisyklėmis, kitais norminiais aktais nustatytas vairuotojų pareigas, be to, teismas neatsižvelgė į VU Ekologijos instituto mokslo tiriamojo darbo rekomendacijas. Ieškovas pateikė į bylą kaip įrodymą Lietuvos policijos Eismo priežiūros tarnybos 2010-02-08 informaciją apie įvykius kelyje Kaišiadorys-Žiežmariai, tačiau remtis duomenimis, kurie nėra oficialūs, įstatymų nustatyta tvarka patvirtinti, neturi sąsajumo su įrodinėjimo dalyku ir įrodomosios galios, negalima. Sprendžiant konkretų žalos kilimo ir jos atlyginimo klausimą ir įvertinant konkrečios autoįvykio vietos avaringumą, turėtų būti ne manipuliuojama avaringumo samprata apskritai, bet vertinama konkrečios autoįvykio vietos statistika. Negalima (ir nėra teisinio pagrindo) viso kelio ar didelės jo dalies avaringumą vertinti pagal bendrus duomenis, kurie neatspindi konkretaus kelio ruožo avaringumo, taip pat avaringumo nustatymui negalima imti visus laukinius gyvūnus, nepriklausomai nuo jų rūšies ypatybių. Aplinkybę, kad susidūrimas įvyko būtent su laukiniu gyvūnu, privalo įrodyti ieškovas. Administracinės atsakomybės nebuvimas niekaip negali daryti įtakos asmens, kaip transporto priemonės savininko, (valdytojo) civilinės atsakomybės ir pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, pasirenkant saugų greitį valdant (vairuojant) didesnio pavojaus šaltinį. Teismas buvo ypatingai subjektyvus ir pasisakė tik dėl ieškovo poziciją pagrindžiančių prielaidų, tačiau jo argumentus, vairuotojo paaiškinimus, faktinę bylos medžiagą, kuri prieštaravo ieškovo pozicijai, atmetė ar iš viso nevertino ir dėl jos nepasisakė, todėl nebuvo objektyviai išsiaiškinta ypač svarbi bylai aplinkybė: ar automobilis susidūrė su laukiniu gyvūnu, ar naminiu gyvūnu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką ar kitų teisės aktų reikalavimus. Tam, kad būtų įrodytas saugaus eismo užtikrinimo kelyje pareigos nevykdymas, būtina įrodyti konkrečių veiksmų neatlikimą. Teismas be jokio teisinio pagrindo nustatė, kad valstybė, būdama laukinės gyvūnijos ir valstybinės reikšmės kelių savininke, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kad kuri nors valstybės institucija būtų pažeidusi teisės aktus. Teismui nurodant, kad valstybė, kaip apdairus ir rūpestingas laukinės gyvūnijos ir kelio savininkas, nesiėmė visų būtinų priemonių, liko neaišku, ar yra kalbama apie kelio priežiūrą, ar apie laukinės gyvūnijos valdymą. Reikėtų atskirti kelio savininko pareigas nuo laukinės gyvūnijos savininko pareigų ir identifikuoti, kokios institucijos kompetencijai tokių klausimų reguliavimas yra priskirtas. Viešieji juridiniai asmenys gali atlikti tik tas funkcijas (taigi ir prisiimti tik tas pareigas), kurios tiesiogiai yra jiems priskirtos įstatymų (numatytos jų nuostatuose). Nors valstybei kaip juridiniam asmeniui per se atstovauja Vyriausybė, o įstatymų nustatytais atvejais gali ir kitos institucijos, ir nesant nustatytų nė vieno iš jų neteisėtų veiksmų, nėra aišku, kokiu pagrindu valstybei vis dėl to kilo atsakomybė (tuo atveju institucijos, kurios jai atstovauja nepažeidė nė vieno teisės akto). Konstatuojant, kad nagrinėjamo autoįvykio metu automobilis susidūrė su laukiniu gyvūnu - šernu, buvo būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000-06-27 įsakymu Nr. 28 patvirtintas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles. Vadovaujantis šių taisyklių nuostatomis, nuo 2005 m. šernų medžiojimas yra nelimituojamas ir nelicencijuojamas. Patys naudotojai sprendžia, kiek šernų savo naudojamuose medžioklės plotuose jie medžioja. Medžioklės įstatymas medžioklę apibrėžia ne kaip laukinių gyvūnų šaudymą, naikinimą - vienareikšmį populiacijos mažinimą, o kaip medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir racionalų naudojimą, atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas. Šernų populiacija valdoma ir reguliuojama pakankamai ir tinkamai, norint išlaikyti populiacijos dydį (kartu ir pačią populiaciją), todėl teismo teiginiai apie tai, kad valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, kyla atsakomybė dėl nepakankamo ar visiško šernų populiacijos nekontroliavimo yra niekuo nepagrįsti ir neįrodyti. Byloje teismas iš viso nenustatinėjo neteisėtų valstybės veiksmų, t. y. nepasisakė ir neatskleidė neteisėtų valstybės veiksmų (neveikimo) turinio, todėl laikytina, kad neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti ir konstatuoti. Ieškovas pateikė PVM sąskaitą-faktūrą, kuri pagal jį įrodo patirtos žalos dydį, tačiau nėra aišku, kaip visos sąskaitoje nurodytos detalės yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su 2009-02-06 įvykusiu eismo įvykiu. Ieškovas minėtų aplinkybių neįrodinėjo, todėl nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu remiantis teismas padarė išvadą, kad pateikta PVM sąskaita-faktūra yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su įvykusiu eismo įvykiu. Ieškovas ieškinį valstybei reiškė kaip laukinės gyvūnijos savininkui, bet ne kaip kelio savininkui. Teismas, vertindamas valstybės pareigą atlyginti žalą, vertino kelio savininko teises ir pareigas. Vertinant kelio valdytojo veiksmus, į bylą turėjo būti įtrauktas ir kelio valdytojas, kuris tiesiogiai prižiūri ir rūpinasi jam valstybės patikėtu keliu, nes konstatavus netinkamą kelio priežiūrą - eismo saugumo neužtikrinimą, jam tiesiogiai kyla atsakomybė. CK 6.210 str. yra CK XVII skyriuje, kuris reglamentuoja sutarčių neįvykdymo teisines pasekmes, t. y. sutartines prievoles, o byloje yra sprendžiamas klausimas dėl deliktinės atsakomybės taikymo. Be to, valstybė šiuo atveju nėra nei verslininkas, nei privatus asmuo, nei skolininkas, todėl nei CK 6.210 str. 1 d., nei CK 6.37 str. 2 d. nuostatos negali būti taikomos. Griežtąją atsakomybę reglamentuojančios teisės normos yra specialiosios normos bendrosios deliktinės atsakomybės atžvilgiu, todėl pagal CK 1.8 str. 3 d. jų analogija nėra galima. Nėra aišku, kodėl ieškovas mano, kad šiems teisiniams santykiams turėtų būti taikoma CK 6.267 str. 1 d. analogija. Nors ieškovas ieškinyje nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-23 nutartį Nr. 3K-3-509/2009 kaip analogišką bylą, tačiau faktinės aplinkybės, kurios gali turėti esminės reikšmės tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, skiriasi.

5Trečiasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog „valstybė ir jos institucijos yra atsakingos už saugų eismą valstybinės reikšmės keliuose, todėl privalo rūpintis, kad į kelio važiuojamąją dalį nepatektų bet kokie gyvūnai, nepriklausomai kam jie priklauso ir kas už juos atsakingas“, o tuo pačiu pažymėjo, kad į kelią išbėgusio ir su automobiliu susidūrusio laukinio gyvūno padarytą žalą privalo atlyginti valstybė CK 6.267 str. 1 d., 6.270 str. 1 d., Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. pagrindu. Visiškai neaišku, iš kokios pareigos nesilaikymo ir kokių neteisėtų veiksmų kildinama valstybės civilinė atsakomybė: netinkamo laukinės gyvūnijos valdymo ar reikalavimų kelio priežiūrai pažeidimo. Nėra jokio pagrindo konstatuoti valstybės veiksmų neteisėtumo nei vienu iš nurodytų atvejų. Valstybė, kaip laukinės gyvūnijos savininkė, tinkamai vykdė ir vykdo savo pareigą, užtikrindama tiek laukinių gyvūnų apsaugą, tiek ir saugų eismą keliuose, be to, jai negali kilti atsakomybė už naminių gyvūnų padarytą žalą. Valstybė, siekdama užtikrinti kelio saugumą, kelyje Kaišiadorys-Žiežmariai ruože, kuriame buvo didelė tikimybė, kad per kelią gali eiti laukiniai žvėrys, pastatė įspėjamąjį ženklą Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“, taip įvykdė pareigą įspėti vairuotojus apie riziką, susijusią su laukinių gyvūnų pasirodymu kelyje. Teisės aktais negalima sureguliuoti absoliučiai visų elgesio modelių ir situacijų, kaip ir konkrečiai nurodyti, kokių atsargumo priemonių privalo imtis vairuotojas tamsiu ar šviesiu paros metu, lyjant ar kelio dangai esant sausai, važiuojant skirtingomis transporto priemonėmis, vairuotojui turint netapačius vairavimo įgūdžius ir t. t. Nelogiška teigti, jog nėra aišku, kokių saugumo priemonių imtis privalo eismo dalyvis: vairuotojas, kaip protingas ir rūpestingas asmuo, turi įvertinti savo automobilio technines galimybes, esamas eismo sąlygas, matomumą, savo vairavimo įgūdžius ir pasirinkti tokį važiavimo greitį ir būdą, kad nekeltų pavojaus sau, tretiesiems asmenims ir aplinkai. CK aiškiai nustato, kad valstybė, kaip laukinių gyvūnų (gyvų daiktų) valdytoja, žalą privalo atlyginti įstatymų nustatytais atvejais. Sistemiškai aiškinant CK 6.263 str. ir 6.267 str. nuostatas, teigtina, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą valstybė privalo atlyginti tik tada, kai tai yra numatyta įstatymuose ir įstatymų nustatyta tvarka- atsakomybė už laukinio gyvūno padarytą žalą atsiranda tik esant specialiajai teisės normai. Tai, kad įstatymų leidėjas specialiosiomis teisės normomis nenustatė atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą jiems susidūrus su transporto priemone, reiškia ne tai, kad tokie civiliniai teisiniai santykiai nėra sureguliuoti, o tai, kad atsižvelgiant į laukinės gyvūnijos specifiką ir galimybes ją kontroliuoti ir valdyti, numatyta, jog nurodytais atvejais padaryta žala valstybės nėra atlyginama. Teismas nepagrįstai tenkino prašymą atlyginti žalą, nenustatęs visų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, t. y. neįvertinęs žalos dydžio, nepaneigęs abejonių, ar įvykį lėmė laukinio gyvūno išbėginimas į kelią, nenurodęs valstybės neteisėtų veiksmų. Civilinė atsakomybė atsiranda tik jeigu skolininko elgesys yra neteisėtas. Neteisėtumas nėra preziumuojamas, todėl jį privalo įrodyti ieškovas. Ieškovas nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu neteisėtų valstybės veiksmų neįrodinėjo, todėl ieškinio nepagrindė. Teismas netinkamai įvertino trečiojo asmens S. M. nurodymą, kad važiuojant tamsiu paros metu, ją apakino priešais važiavusio automobilio ilgosios šviesos, todėl ji priešais bėgantį gyvūną pamatė tik prieš pat automobilį ir koks tai buvo gyvūnas, pasakyti negalėjo. Tai, kad partrenktas laukinis gyvūnas, vairuotoja nurodė tik paraginus policijos pareigūnams. Teismas, nurodydamas, jog byloje nėra tiesioginių įrodymų, kad automobilis susidūrė su laukiniu gyvūnu, daro abejotinas prielaidas, kad „tikėtina, susidūrimas įvyko būtent su laukiniu, o ne kitos rūšies gyvūnu”. Valstybei negali kilti atsakomybė už naminių gyvūnų padarytą žalą, o vienareikšmė išvada, kad tai buvo laukinis gyvūnas, padaryta remiantis tik prielaidomis. Ieškovo pareiga yra įrodyti visas civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, o aplinkybė, kad gyvūnas galėjo būti naminis, nėra paneigta jokiais duomenimis. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės CK 6.207 str. 1 d. pagrindu. S. M., kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, žinodama, kad kelyje gali pasitaikyti laukinių gyvūnų, važiuodama tamsiu paros metu, sudėtingomis oro sąlygomis, apakinta priešais atvažiuojančio automobilio ilgųjų šviesų, numatė arba galėjo numatyti savo veiksmų žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Pagal CK 6.270 str. transporto priemonė yra priskiriama prie didesnio pavojaus šaltinių, todėl preziumuojama jo valdytojo kaltė, jei neįrodoma, kad žala padaryta nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Asmuo, valdantis šį šaltinį, daugiau ar mažiau suvokdamas, kad jo elgesys gali būti žalingas jam pačiam, neatsisako tam tikrų veiksmų, manydamas, jog žalos jam pavyks išvengti, t. y. prisiima žalos atsiradimo riziką. Nagrinėjamoje situacijoje įvykis atsitiko valdant didesnio pavojaus šaltinį, kas suponuoja papildomus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus jo valdytojui. Teismas neištyrė ir neįvertino visų šalių pateiktų įrodymų bei parinko netinkamas taikytinas procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė neteisėtą bei su bylos faktinėmis aplinkybėmis susijusiais įrodymais nepagrįstą sprendimą.

6Ieškovas AB If P&C Insurance AS, veikiantis per If P&C Insurance AS Lietuvos filialą, atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino visą byloje surinktą informaciją ir padarė pagrįstą išvadą, jog minimoje kelio atkarpoje eismo įvykiai su laukiniais gyvūnais kartojasi nuolat. Sprendime yra išsamiai išanalizuota kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, avaringumo situacija, t. y. nustatyta, kiek per atitinkamą laiką šiame kelyje būta įvykių, kuomet automobiliai susiduria su ant kelio išbėgusiu laukiniu gyvūnu. Nagrinėjamam atvejui yra svarbi ne „avaringumo apskritai situacija” kelyje, o tik laukinių gyvūnų sukelti eismo įvykiai, todėl teigti, kad teismas neteisingai įvertino bylos duomenis, nėra teisinio pagrindo. Eismo įvykių skaičius kelyje sprendime nurodomas, siekiant motyvuoti, jog laukinio gyvūno iššokimas į kelią negali būti laikomas nenugalimos jėgos aplinkybe. Teismo pateikti motyvai nėra niekaip susiję su kelio avaringumo nustatymu, todėl atsakovo argumentai dėl netinkamo statistinių duomenų vertinimo atmestini. Duomenų, jog ieškovo į bylą pateikti eismo įvykiai yra faktiškai neįvykę ar kitokius duomenis fiksuojančios statistikos atsakovas nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino Lietuvos policijos Eismo priežiūros tarnybos pateiktus duomenis apie eismo įvykius kelyje Kaišiadorys-Žiežmariai. Aplinkybės, su kokias gyvūnas transporto priemonės susidūrė ir ar susidūrimai įvyko ženklo „laukiniai žvėrys” galiojimo zonoje bei kas atsakingas už minimus eismo įvykius šioje byloje, nėra svarbios, nes statistika į bylą pateikta, siekiant įrodyti, jog 2009-02-06 eismo įvykis nebuvo vienintelis šiame kelyje, jog transporto priemonės su laukiniais gyvūnais susiduria nuolat, jog nagrinėjamą eismo įvykį atsakovas galėjo prognozuoti bei užkirsti tam kelią. Eismo įvykių nagrinėjamame kelyje analizė buvo atlikta siekiant išsiaiškinti, ar eismo įvykis, kuomet šernui išbėgus į kelią, jis susidūrė su transporto priemone, galėjo būti numatomas, t. y. ar šerno išbėgimas ir susidūrimas su transporto priemone laikytinas force majeure. Teismas tinkamai išanalizavo bylos medžiagą ir padarė teisingą išvadą, jog eismo įvykis galėjo būti numatomas. Norint įrodyti nenugalimos jėgos buvimą, būtina konstatuoti, kad aplinkybės buvo neišvengiamos, nekontroliuojamos ir nepašalinamos, tokios, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Atsakovas neįrodė, kad valstybė, kaip laukinės gyvūnijos savininkė, negalėjo protingai numatyti šerno išbėgimo į kelią galimybės, ar kad ji to negalėjo kontroliuoti, ar užkirsti tam kelio. Teismas teisingai nustatė, jog valstybė galėjo ne tik numatyti eismo įvykį, tačiau ir kontroliuoti bei pašalinti galimybę laukiniam gyvūnui staigiai išbėgti į važiuojamąja šio kelio dalį. Teismas, tinkamai ištyręs visus byloje esančius įrodymus, laikė nustatyta, jog susidūrimas įvyko su laukiniu gyvūnu - šernu. Jis sutinka su teismo argumentu, jog „aplinkybė, kad eismo įvykis įvyko kelio dalyje, kurioje galiojo įspėjamasis kelio ženklas „Laukiniai žvėrys”, yra teisiškai nereikšminga, nes byloje nėra jokių duomenų, kad automobilio vairuotoja nesilaikė saugaus eismo reikalavimų“. Tokia teismo išvada pagrįstai grindžiama atsakovo, kaip laukinės gyvūnijos savininko, atsakomybe be kaltės ir pozicija, jog jam nekyla pareiga įrodyti atitinkamų atsakovo neteisėtų veiksmų (ženklo nepastatymo, atitvarų neįrengimo ir pan.). Atsakovas neįrodė fakto, jog eismo įvykio vietoje galiojo įspėjamasis kelio ženklas „Laukiniai žvėrys”. Net ir nustačius, jog eismo įvykio vietoje galiojo atsakovo minimas įspėjamasis kelio ženklas, nebūtų pagrindo atleisti valstybę nuo atsakomybės už jai nuosavybės teise priklausančių gyvūnų padaromą žalą. Nagrinėjamu atveju laukinių gyvūnų padaryta žala atlyginama remiantis įstatymo analogija, kuri reglamentuoja naminių gyvūnų padarytą žalą, kai gyvūno savininkas atsako už kitiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą. Nurodyta norma nustato objekto savininko ar valdytojo atsakomybę be kaltės. Dėl to asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės tik įrodęs, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Kadangi pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 str. 1 d., doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją. Jis nagrinėjamoje byloje turi įrodyti tik patirtą žalą sukėlusio laukinio gyvūno savininką bei priežastinį ryšį tarp žalos ir laukinio gyvūno staigaus iššokimo į kelią. Net ir nustačius atsakovo, kaip laukinės gyvūnijos savininko, griežtąją atsakomybę, yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Valstybės neteisėti veiksmai ir tuo pačiu kaltė, pasireiškia nesiėmimu visų įmanomų priemonių tam, jog būtų išvengta panašių laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimų. Atsakomybė atsakovui kyla ne dėl konkrečios institucijos neveikimo ar atitinkamo teisės akto pažeidimo, o dėl valstybės nesugebėjimo organizuoti savo institucijų darbo, siekiant užkirsti kelią laukinių gyvūnų daromai žalai. Griežtąją atsakomybę reglamentuojančios teisės normos laikytinos ne specialiosiomis, o singuliarinėmis (jus singulare) teisės normomis. Skirtingai nei specialioji, singuliarinė norma gali nustatyti tam tikrą principą, t. y. nors ir specialiąją, tačiau bendrąją tam tikros srities taisyklę. Tai reiškia, kad singuliarines normas, nustatančias bendruosius principus, taip pat galima taikyti pagal analogiją, todėl teismas teisingai nagrinėjamoje byloje pritaikė galiojančias teisės normas ir pagrįstai atsakovo civilinę atsakomybę kildino iš CK 6.267 str. 1 d. Teismas pagrįstai rėmėsi teisės taikymo taisyklėmis, suformuotomis analogiškoje byloje, kurios faktinės aplinkybės yra praktiškai tapačios. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, jog eismo įvykio metu policijos pareigūnai fiksavo šiuos automobilio apgadinimus: priekinis bamperis, priekinis valstybinio numerio ženklas, radiatoriaus grotelės. Nuo atsitrenkimo į šerną buvo apgadinta automobilio priekinė dalis, kurios remonto darbai ir yra išdėstyti jo pateiktoje sąskaitoje. Policijos pareigūnai, apžiūrėdami transporto priemonę iš karto po įvykio, fiksuoja tik išorinius sugadinimų požymius ir negali identifikuoti visų detalių, kurias būtina keisti ar remontuoti. Teismas, priimdamas sprendimą, į šias aplinkybes atsižvelgė ir padarė pagrįstą išvadą, jog jo patirta žala yra priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu. Jo prašomos priteisti 5 proc. metinės palūkanos yra laikomos procesinėmis ir skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Šios palūkanos numatytos įstatyme (CK 6.37 str., 6.210 str.), o jų paskirtis - operatyvus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Tokios palūkanos atlieka kompensacinę funkciją bei skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, todėl jų priteisimas nėra niekaip susijęs su tarp šalių susiklosčiusiais santykiais ar subjektų teisiniu statusu.

7Ieškovas AB If P&C Insurance AS, veikiantis per If P&C Insurance AS Lietuvos filialą, atsiliepimu į trečiojo asmens apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad laukinių gyvūnų padaryta žala atlyginama remiantis įstatymo analogija, kuri reglamentuoja naminių gyvūnų padarytą žalą, kuomet gyvūno savininkas atsako už kitiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą. Nurodyta norma nustato objekto savininko ar valdytojo atsakomybę be kaltės. Asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės tik įrodęs, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Kadangi pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 str. 1 d., doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją Jis turi įrodyti tik patirtą žalą sukėlusio gyvūno savininką bei priežastinį ryšį tarp žalos ir laukinio gyvūno staigaus iššokimo į kelią, todėl analizuoti galimus atsakovo neteisėtus veiksmus teismui nebuvo jokio pagrindo. Net ir nustačius atsakovo, kaip laukinės gyvūnijos savininko griežtąją atsakomybę, yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Teismas tinkamai ištyręs visus byloje esančius įrodymus, laikė nustatyta, jog susidūrimas įvyko su laukiniu gyvūnu - šernu. Atsakovui nenurodžius konkrečios ženklo „Laukiniai žvėrys“ galiojimo pradžios, laikytina, jog atsakovas neįrodė, jog eismo įvykis įvyko minimo ženklo galiojimo zonoje (jo nuomone, susidūrimo su šernu vietoje minimas ženklas dar negaliojo). Net ir nustačius, jog eismo įvykio vietoje galiojo minimas įspėjamasis kelio ženklas, nebūtų pagrindo atleisti valstybę nuo atsakomybės už jai nuosavybės teise priklausančių gyvūnų padaromą žalą. Kelio ženklo pastatymas, jei po šio ženklo įrengimo situacija kelyje iš esmės nepasikeičia ir transporto priemonėms susiduriant su laukiniais gyvūnais toliau daroma žala asmenų nuosavybei, nelaikytina pakankama aplinkybe, atleidžiančia atsakovą nuo atsakomybės. Eismo įvykio priežastis abejonių nekelia, todėl nėra jokio pagrindo abejoti administracinės bylos medžiagoje nustatytais faktais ir aplinkybėmis. Teismas tinkamai išanalizavo byloje esančią administracinės bylos medžiagą ir teisingai nustatė, jog nėra transporto priemonę vairavusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Pagal teismų praktiką bei teisės doktriną reikšminga aplinkybe, galinčia turėti įtakos sprendžiant atleidimo nuo civilinės atsakomybės faktą, laikytina tik didelį nukentėjusiojo neatsargumą liudijanti situacija. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, jog transporto priemonės vairuotoja nesilaikė paprasčiausių, elementarių ir visiems suvokiamų taisyklių, jas tiesiog ignoravo.

8Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo atsakovo ir trečiojo asmens skundus tenkinti, panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Nurodo, kad teismas padarė faktinę ir loginę klaidą, konstatuodamas kelio avaringumą, netinkamai jį vertino, padarė nepagrįstas išvadas, neparemtas teisės aktais, t. y. teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, rėmėsi prielaidomis, o ne nustatytais faktais, pažeidė CPK 178 str. Teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad kelias Kaišiadorys-Žiežmariai yra pavojingas, o valstybė ir jos institucijos nepakankamai rūpinosi minėto kelio saugumu. Nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu teismas padarė išvadą, kad nėra teisiškai reikšminga su kokiais gyvūnais- naminiais ar laukiniais susidūrė automobilis, kadangi teismo argumentas prieštarauja CK 6.267 str. 1 d. įtvirtintai nuostatai, kad naminių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas. Reikalavimas valstybės institucijoms užtikrinti, jog joks gyvūnas nepatektų į kelio važiuojamąją dalį, prieštarauja CK 1.5 str. įtvirtintiems teisingumo ir protingumo principams. Tuo atveju, jeigu institucijos privalo užtikrinti, kad bet koks gyvūnas nepatektų ant kelio važiuojamosios dalies, nėra aišku, kaip apskritai ir kokiomis priemonėmis galima sukontroliuoti vien 70 rūšių žinduolių, 346 rūšių paukščių, 7 rūšių roplių, 13 - varliagyvių, 15 000 - vabzdžių ir pan., kurie bendrai visi vadinami bendriniu vardu „gyvūnas“. Teismas valstybės atsakomybę kildino iš pareigos užtikrinti, kad joks gyvūnas nepatektų į kelio važiuojamąjį dalį, ir pareikalavo iš valstybės (jos institucijų) neįmanomo dalyko. Konkrečių teisės aktų pažeidimų teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats ieškovas ieškinyje, todėl nėra aišku, už ką valstybei (jos institucijoms) kyla deliktinė atsakomybė. Teismas, neįsigilinęs į bylos skirtingas faktines aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-23 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K- 3-509/2009, reikėtų vadovautis ir šioje byloje kaip precedentu. Nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu teigiama, kad valstybė privalo pašalinti galimybę gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį, nes nė vienas teisės aktas tokios pareigos nenumato. Ieškovas kaip ieškinio pagrindą buvo nurodęs netinkamą laukinės gyvūnijos valdymą, tačiau jo neįrodinėjo, o teismas dėl paties netinkamo valdymo nepasisakė, tik nurodė, kad valstybė privalėjo rūpintis, kad joks gyvūnas nepatektų ant kelio. Populiacija Kaišiadorių rajone buvo (ir yra) valdoma tinkamai, vadovaujantis medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais. Šernai yra pakankamai sėslūs, o atsižvelgiant į tai, kad pagal pateiktus duomenis toje vietoje nėra buvę daug tokių susidūrimų, pavienio šerno iššokimas į kelią šiame kelio ruože yra atsitiktinumas, aplinkybė, kurios nebuvo galima numatyti. Administracinė atsakomybė ir civilinė atsakomybė nėra tapačios sąvokos, ir jų taikymas (atsiradimas) nepriklauso (ir negali priklausyti) viena nuo kitos, administracinės atsakomybės nebuvimas niekaip negali lemti asmens, kaip transporto priemonės savininko, (valdytojo) civilinės atsakomybės ir pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, pasirenkant saugų greitį, valdant (vairuojant) didesnio pavojaus šaltinį. Teismas taip pat nevertino atsakovo ir trečiųjų asmenų argumentų dėl draudiko pareigos ekonomiškai įvykdyti prievolę, t. y. nebuvo aiškintasi, ar draudikas dėjo visas pastangas ir, bendradarbiaudamas su savo draudėju, siekė ekonomiškai įvykdyti žalos atlyginimo prievolę.

9Apeliaciniai skundai tenkintini, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

10Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundų faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovo AB If P&C Insurance AS, veikiančio per If P&C Insurance AS Lietuvos filialą, nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys yra tenkintinas dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių. Byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, turi būti taikoma civilinė atsakomybė ir atsakovas ieškovui turi atlyginti jo nurodytus patirtus nuostolius, t. y. sumokėti 7 366,13 Lt, kuriuos ieškovas yra sumokėjęs 2009-01-14 draudimo sutarties pagrindu UAB „ARX baltica“ (CPK 12, 176-185 str.).

11Byloje nustatyta, kad 2009-01-14 draudimo sutarties pagrindu ieškovas transporto priemonių draudimu apdraudė UAB „ARX baltica“ transporto priemonę Toyota Yaris, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2009-02-06, apie 20 val., Kaišiadorių rajono savivaldybės kelyje Kaišiadorys-Žiežmariai, ties 5,250 km įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas automobilis. Ieškovas nurodė, kad eismo įvykis įvyko dėl to, kad automobilį vairavusi S. M. nesugebėjo išvengti susidūrimo su staiga į kelią išbėgusiu šernu. Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo 2009-02-10 nutarime dėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nutraukimo nurodyta, kad S. M. kliudė staiga į važiuojamąją kelio dalį išbėgusį šerną, dėl to apgadinda transporto priemonė. Taip pat nutarime nurodyta, kad S. M., vairuodama transporto priemonę, nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Ieškovas eismo įvykį pripažino draudiminiu ir draudimo sutarties pagrindu UAB „ARX baltica“ išmokėjo 7 366,13 Lt draudimo išmoką. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 7 366,13 Lt tuo pagrindu, kad laukinio gyvūno išbėgimas į kelią negali būti laikomas nenugalima jėga, nenustatyta jokių tyčinių ar didelio neatsargumo transporto priemonės vairuotojos veiksmų, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką už laukinių gyvūnų padarytą žalą be kaltės atsako jų savininkė– valstybė. Taip pat ieškovas nurodė, kad yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei, t. y. valstybės neteisėti veiksmai ir tuo pačiu kaltė, kuri pasireiškė nesiėmimu visų įmanomų priemonių tam, jog būtų išvengta panašių laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimų, nes kelyje Kaišiadorys–Žiežmariai laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2009-12-31 įvyko 15 eismo įvykių, kuriuos lėmė susidūrimai su laukiniais gyvūnais, staiga išbėgusiais ant kelio, eismo įvykio vietoje nebuvo įspėjamųjų kelio ženklų, kurie galiotų nurodytame kelio ruože ir įspėtų apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu. Šioje kelio atkarpoje taip pat nėra įrengta techninių apsaugos priemonių, kurios užkirstų kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį. Pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovo nurodytas aplinkybes, kurios sudarė ieškinio pagrindą, įrodytomis ir pagrįstomis ir jų pagrindu tenkino ieškinį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, kurių pagrindu nesutinkama su ieškovo ir pirmosios instancijos teismo nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, atsiliepimų argumentus, byloje surinktus įrodymus, pripažįsta, kad apeliacinių skundų aragumentai yra pagrįsti ir sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.

12Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 str. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009-03-24 ir 2009-11-23 nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, kuriomis remiasi ieškovas, konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 str. 1 d. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje kasacinis teismas detalizavo įstatymo analogijos taikymo laukinių žvėrių žalos atlyginimo civiliniams teisiniams santykiams galimybę bei sąlygas, nurodė, kad CK 6.267 str. 1 d. įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas (šios atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės), sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. CK 6.267 str. 1 d. nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-07-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011). Kasacinis teismas analogišką bylą išnagrinėjo 2011-10-04 ir nurodė, kad precedentu vadovautinasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-21 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011, ir konstatavo, kad valstybės civilinei atsakomybei už laukinio gyvūno eismo įvykio metu padarytą žalą taikyti nustatytinos visos CK 6.246–6.249 str. įtvirtintos būtinosios civilinei atsakomybei kilti sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011). Esant precedentų konkurencijai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje vadovaujasi kaip precedentu vėliausiomis kasacinio teismo nutartimis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimas). Dėl to nagrinėjamoje byloje nepripažintini pagrįstais ieškovo ir pirmosios instancijos teismo argumentai, kad valstybei taikytina griežtoji civilinė atsakomybė, t. y. jai taikytina civilinė atsakomybė be kaltės. Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 1 d. nustatyta, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Taigi nagrinėjamoje byloje nustačius, kad eismo įvykis, kurio metu buvo sugadinta transporto priemonė, kilo dėl šerno, už eismo įvykio metu padarytą žalą, nustačius visas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas, privalėtų atsakyti šio laukinio gyvūno savininkė – valstybė.

13Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, jog eismo įvykis įvyko dėl susidūrimo su laukiniu gyvūnu, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas neginčija, jog eismo įvykis įvyko dėl susidūrimo su gyvūnu, kad eismo įvykis įvyko ne gyvenvietėje, žiemos viduryje, padarė išvadą, jog yra labiau tikėtina, kad susidūrimas įvyko būtent su laukiniu, o ne kitos rūšies gyvūnu. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad susidūrimas įvyko su šernu, nors tik nustačius su kokiu gyvūnu įvyko susidūrimas būtų galima konstatuoti, kas yra atsakingas už konkretaus gyvūno padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad S. M. nematė ir negalėjo teismui tiksliai pasakyti su kokiu gyvūnu susidūrė. Pateiktuose dokumentuose iš administracinės teisės pažeidimo bylos nėra nurodyta, dėl kokių priežasčių ir kuo remiantis buvo nustatyta, kad eismo įvykis įvyko dėl to, kad į važiuojamąją kelio dalį išbėgo šernas. Aplinkybę, kad susidūrimas įvyko su šernu, byloje turėjo įrodyti ieškovas, tačiau ieškovas įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad susidūrimas įvyko su šernu, nepateikė. Tai, kad eismo įvykis įvyko ne gyvenvietėje, žiemos metu, nesudaro pagrindo nustatyti, kad kelyje Kaišiadorys-Žiežmariai, ties 5,250 km įvyko eismo įvykis dėl to, kad į važiuojamąjį kelio dalį išbėgo šernas. Iš byloje pateiktos statistikos apie eismo įvykius, kai buvo partrenktas šernas, matyti, kad laikotarpiu nuo 2006-11-23 iki 2009-12-01 kelio atkarpoje 3 km – 6,58 km įvyko 3 eismo įvykiai, neįskaitant ieškovo nurodomo įvykio 2009-02-06, kai buvo partrenkti šernai (T. 1, 83-84). Be to, iš pateiktos statistikos nėra galimybės nustatyti, kokiu pagrindu joje nurodyta, kad buvo partrenkti šernai. Atsižvelgiant į pateiktą statistiką, daryti labiau tikėtiną išvadą, kad S. M. vairuojamas automobilis susidūrė su šernu, nėra pagrindo. Nenustačius, su kokiu konkrečiu gyvūnu įvyko susidūrimas, nėra pagrindo konstatuoti, kad susidūrimas įvyko su laukiniu gyvūnu, už kurio padarytą žalą atsako valstybė, ir nagrinėjamoje byloje tenkinti ieškinį. Be to, ieškovas teigia, kad eismo įvykis įvyko vien tik dėl to, kad į važiuojamąją kelio dalį išbėgo šernas, tačiau iš S. M. parodymų matyti, kad ji gyvūno nepamatė dėl to, kad ją apakino kitos mašinos šviesos (T. 1, b. l. 207-208). S. M. taip pat parodė, kad stovėjo kelio ženklas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad eismo įvykis įvyko kelio dalyje, kurioje galiojo įspėjamasis kelio ženklas „Laukiniai žvėrys”, tačiau tai teisiškai nereikšminga aplinkybė. Su tokia pozicija nesutiktina, nes pagal Kelių eismo taisyklių 133 p. vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio; pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. S. M., matydama įspėjamąjį kelio ženklą, atsižvelgdama į tai, kad buvo žiema, tamsu, kelias yra siauras, kad ji važiavo po darbo pavargusi, turėjo būti ypač dėmesinga ir atidi. S. M. nurodė, kad gyvūnas išbėgo iš priešingos pusės (T. 1, b. l. 208), todėl darytina išvada, kad ji turėjo galimybę imtis tokių veiksmų, jog neįvyktų susidūrimas su gyvūnu. Remiantis vairuotojos nurodymu, kad išbėgusio gyvūno ji nepamatė dėl to, kad „mašina apakino“, nėra pagrindo daryti išvadą, kad eismo įvykis įvyko vien dėl to, kad į kelią išbėgo gyvūnas.

14Pirmiau minėtose kasacinio teismo 2011-07-21 ir 2011-10-04 nutartyse nurodyta, kad tiek griežtosios civilinės atsakomybės, t. y. atsakomybės be kaltės, atveju, tiek tuo atveju, kai atsakoma esant kaltei, asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą, privalo įrodyti tris likusias būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius), neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir priežastinį atsiradusios žalos bei neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ryšį; net griežtosios atsakomybės atveju žalą patyrusiam asmeniui nepakanka įrodyti tik žalą (nuostolius) tam, kad atsirastų skolininko pareiga atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius. Taip pat nurodyta, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries savininko atsakomybės, konkrečiai – dėl jo veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, išvengti, pakankamumo, be kita ko, turi būti atsižvelgiama ir į laukinių žvėrių, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką bei ribotas tokių žvėrių savininko galimybes juos valdyti, nes akivaizdu, kad laukinių žvėrių savininko galimybė valdyti šiuos žvėris ir naminių gyvūnų savininko arba asmens, kurio žinioje yra laukiniai gyvūnai, galimybės valdyti bei kontroliuoti tokius gyvūnus, kad jie nesukeltų žalos, skiriasi. Atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, privalo įrodyti ieškovas.

15Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės ieškovui buvo padaryti jo nurodomi nuostoliai. Kaip jau buvo minėta, eismo įvykis įvyko kelio dalyje, kurioje galiojo įspėjamasis kelio ženklas „Laukiniai žvėrys”, t. y. buvo imtasi saugumo priemonių. Ieškovas byloje nepateikė įrodymų, kurių pagrindu turėtų būti daroma išvada, kad toje kelio dalyje, kurioje įvyko eismo įvykis, atsakovas iki 2009-02-06 privalėjo įrengti užtvarus, garso barjerus, įrengti žvėris atbaidančių kvapų priemones ir pan. Pateikta eismo įvykių statistika nepatvirtina atsakovo veiksmų neteisėtumo. Byloje buvo teikiami atsikirtimai, kad nuo 2005 m. šernų medžiojimas nelimituojamas ir nelicencijuojamas, t. y. kad valstybė neriboja šernų medžiojimo. Tai tvirtina, kad atsakovas ėmėsi priemonių dėl gyvūnų populiacijos reguliavimo.

16Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių tenkintini atsakovo ir trečiojo asmens apeliaciniai skundai dėl juose nurodytų argumentų, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atmestinas.

17Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 15,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir trečiojo asmens Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos apeliacinius skundus, nurodytos išlaidos priteistinos iš ieškovo į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).

18Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Nutarė

19Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

20Ieškovo AB If P&C Insurance AS, veikiančio per If P&C Insurance AS Lietuvos filialą, ieškinį atmesti.

21Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660) iš ieškovo AB If P&C Insurance AS, veikiančio per If P&C Insurance AS Lietuvos filialą, 15,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią... 2. Ieškovas If P&C Insurance AS, veikiantis per If P&C Insurance AS... 3. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. spalio 22 d. sprendimu... 4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 5. Trečiasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos... 6. Ieškovas AB If P&C Insurance AS, veikiantis per If P&C Insurance AS... 7. Ieškovas AB If P&C Insurance AS, veikiantis per If P&C Insurance AS... 8. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į... 9. Apeliaciniai skundai tenkintini, pirmosios instancijos teismo sprendimas... 10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi... 11. Byloje nustatyta, kad 2009-01-14 draudimo sutarties pagrindu ieškovas... 12. Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas... 13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų,... 14. Pirmiau minėtose kasacinio teismo 2011-07-21 ir 2011-10-04 nutartyse nurodyta,... 15. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima... 16. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių tenkintini atsakovo ir trečiojo asmens... 17. Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su... 18. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 19. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimą... 20. Ieškovo AB If P&C Insurance AS, veikiančio per If P&C Insurance AS... 21. Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija...