Byla 2A-35-577/2013
Dėl nuostolių atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1207-130/2012 pagal ieškovo D. I. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl nuostolių atlyginimo.

2Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas D. I. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, kuriuose nurodė, jog 2010-08-29, apie 19:20 val., važiuodamas keliu „Smiltynė – Nida“, šeštame šio kelio kilometre pakliuvo į autoįvykį su į kelią iš už posūkio iššokusiu briedžiu. Autoįvykio metu buvo apgadintas ieškovui nuosavybės teise priklausantis automobilis „Mercedes – Benz CLZ 500“, valst. Nr. ( - ). Remiantis Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 str. 4 d., 6 d. valstybė privalo atlyginti laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padarytą žalą, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų CK 6.253 str. nurodytų veiksmų. Ieškovas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju valstybė nesiėmė tokių veiksmų, nors galėjo ir turėjo juos atlikti. Kelio ruožas, kuriame įvyko autoįvykis, yra vingiuotas, medžiai yra arti važiuojamosios dalies, į kelią dažnai išeina laukiniai gyvūnai. Šioje vietoje nėra jokių kelio ženklų, įspėjančių apie laukinius gyvūnus. Nėra įrengtų atitvarų, apsaugančių nuo laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią. 2006-12-19 Neringos savivaldybėje buvo svarstytos atitvarų statymo galimybės, bet nuspręsta, jog jų statymas pareikalautų labai didelių investicijų ir gadintų Neringos faunos unikalumą. VĮ „Valstybinis miškotvarkos institutas“ 2011-09-02 rašte informavo, jog Kuršių Nerijos nacionaliniame parke esantys briedžiai ūkiškai leistiną gausą viršija 5,8 karto. Visuomenei ir valstybei visuotinai žinoma, jog didesnė briedžių populiacija nei rekomenduoja mokslininkai, gali sukelti padidėjusį eismo įvykių skaičių.

4Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ieškovas pareikštame ieškinyje turi įrodyti visas deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad kelio ruožas, kuriame įvykio eismo įvykis, yra avaringas. Pasak atsakovo, ieškovas nenurodė ir neįrodė, kokius norminius teisės aktus valstybė pažeidė. Ieškovo nurodytas reikalavimas nepažeisti bendro pobūdžio pareigos netaikomas viešajam juridiniam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2011-07-21 nutartyje Nr. 3K-3-338/2011 yra nurodęs, jog laisvėje esančių laikinių gyvūnų savininkas pagal šio nuosavybės teisės objekto specifiką turi ribotą galimybę juos valdyti bei kontroliuoti. Nėra pagrindo tikėti ieškovo pateiktu antstolės faktinių aplinkybių konstatavimu, jog kelyje nėra įspėjamųjų kelio ženklų. VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ 2011-10-10 raštas patvirtina, jog eismo įvykio vietoje nėra galiojančių įspėjamųjų kelio ženklų, bet jie yra kitose vietose. Visame kelyje „Smiltynė –Nida“ yra 11 įspėjamųjų kelio ženklų „Laukiniai žvėrys“. Ieškovo nurodytų atitvarų įrengimas buvo svarstytas pasitelkus mokslininkus ir buvo nuspręsta, jog jų įrengimas nėra tikslingas ir protingas įvertinus visus kelio ir gyvūnų ypatumus. Kelio atkarpoje nuo 5 iki 9 kilometro per penkerius metus yra užregistruoti tik 6 eismo įvykiai. Ieškovo nurodytos aplinkybės apie briedžių populiaciją nėra tikslios ir neatitinka tikrovės, nes VĮ „Valstybinis miškotvarkos institutas“ nėra įgaliotas spręsti laukinės gyvūnijos valdymo. Nurodyta ūkiškai leistina gyvūnų gausa skirta apsaugoti medieną, bet ji nėra skirta populiacijos išlaikymui. Eismo įvykio vietoje nebuvo įspėjamųjų ženklų apie laikinius gyvūnus, nes ši kelio atkarpa nėra avaringa ir todėl teigti, jog valstybė privalėjo numatyti autoįvykį, nėra teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių atsakovas prašė teismo atmesti ieškinį.

5Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo negalėjo būti tenkintas. Teismas nurodė, jog valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Teismui pateiktame ieškinyje ieškovas savo reikalavimus grindė atsakovo neteisėtu neveikimu, kuris pasireiškė tuo, jog atsakovas prie kelio neįrengė apsauginių atitvarų, eismo įvykio vietoje nebuvo galiojančių kelio ženklų, įspėjančių apie laukinius gyvūnus, bei nesiėmė veiksmų sumažinti briedžių populiaciją, kuri ūkiškai leistiną gausą viršija 5,8 karto. Įvertinęs šalių į bylą pateiktus įrodymus, pirmos instancijos teismas priėjo prie išvados, jog valstybė, eismo įvykio kelio ruože neįrengusi įspėjamųjų ženklų „Laukiniai žvėrys“ ir specialių atitvarų, bei nesiėmusi pakankamų priemonių briedžių populiacijai reguliuoti, neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Pasak pirmos instancijos teismo, visi byloje esantys duomenys (b.l. 74, 83, 51, 85) patvirtina, kad kelio „Smiltynė – Neringa“ avarinė būklė nuosekliai yra stebima ir vertinama valstybės ir savivaldybės institucijų; kad įvykusių eismo įvykių su laukiniais gyvūnais skaičius kelio atkarpoje nuo 5 iki 9 km nėra toks didelis, jog įpareigotų valstybę imtis papildomų priemonių, kurias nurodė ieškovas. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad briedžių populiacijos reguliavimas, nustatant sumedžiojamų gyvūnų limitus, yra vykdomas atsižvelgiant į daugybę kriterijų, tokių kaip populiacijos būklė, populiacijos tankumas miško plotuose ir kitas aplinkybes. Be to, populiacijos kiekis, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju neturėjo lemiamos reikšmės žalos atsiradimui, o galėjo tik turėti įtaką teoriniam galimų tikimybių vertinimui. Netgi sumažinus briedžių kiekį iki ieškovo nurodytos ūkiškai leistinos gausos normos, nepaneigiama tikimybė, jog sumažintos populiacijos narys galėtų sąlygoti įvykusį eismo įvykį ir ieškovo patirtą žalą. Taip pat pirmos instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovo pateiktas 2010-09-01 antstolės R. V. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuota atsakovo ginčijama aplinkybė, jog iki eismo įvykio vietos nėra jokių įspėjamųjų ženklų, neturi šiai bylai svarbios įrodomosios reikšmės, nes byloje nagrinėjamas eismo įvykis įvyko kitoje kelio atkarpoje, dėl kurios ženklinimo tarp šalių nėra ginčo. Pažymėjo, kad protokole išdėstytos aplinkybės nėra pakankamai aiškios, kadangi antstolė konstatuoja vietą, kurioje išbėgo briedis, bet antstolė, pati nematydama šių faktinių aplinkybių, negalėjo jų konstatuoti.Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, jog ieškovui neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas negali vertinti kitų civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, priežastinio ryšio ir žalos, nes šios sąlygos yra glaudžiai susijusios su neteisėtais veiksmais.

6Ieškovas D. I. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti D. I. patikslintą ieškinį. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantas neįrodė atsakovo neteisėto neveikimo, kadangi netinkamai taikė ir rėmėsi įstatyme numatytomis civilinę atsakovo atsakomybę nustatančiomis normomis (LR CK 6.271 str.), netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei įrodymus dėl kelio ruožo, kuriame įvyko avarija, avaringumo bei pavojingumo bei atsakovo, kaip rūpestingo ir atidaus gyvūnijos savininko, veiksmus, siekiant užkirsti kelią galimoms avarijoms minėtame kelio ruože. Apeliantas tvirtina, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo santykiams turėjo būti taikomas specialus teisės norminis aktas – Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 str. 6 d. norma, kuri nenumato galimybės susiaurinti atsakovo civilinę atsakomybę, draudžiant įtraukti generalinį deliktą į galimų neteisėtų veiksmų turinį, todėl padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad atsakovo neteisėti veiksmai negalėjo pasireikšti rūpestingumo ir atidumo pareigos nesilaikymu. Apeliantas tvirtina, kad pirmos instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Apelianto nuomone, iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos matyti, kad valstybės neteisėti veiksmai yra siejami su jos, kaip apdairios ir rūpestingos gyvūnijos savininkės, pareigomis imtis pakankamai priemonių užkirsti galimai žalai atsirasti, vadinasi, atsakovo atsakomybė ginčijamu atveju gali pasireikšti ir generaliniu deliktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-23 nutartis c. b. Nr. 3K-3-509/2009; 2011-07-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3- 338/2011; 2011-10-04 nutartis c.b. Nr. 3K-3-371/2011). Apeliantas tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, kad šioje civilinėje byloje nagrinėjamu atveju atsakovas eismo įvykio kelio ruože nebuvo ėmęsis kompleksinių priemonių ir atlikęs visiškai jokių pozityvių veiksmų, siekiant užkirsti kelią žalos eismo įvykių, sukeltų laukinių gyvūnų, atsiradimui, laikytina, kad atsakovas nesielgė kaip rūpestingas ir apdairus savininkas, todėl jam kyla atsakomybė atsakyti už atsakovui sukeltą žalą. Taip pat apeliantas tvirtina, kad pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas nenurodė ir neįrodė, kokį konkretų teisės norminį aktą atsakovas pažeidė, nesiimdamas jokių veiksmų žalai išvengti. Apeliantas nurodo, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 str.; Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 4 str. 2 d. 3 p., 6 str. 1 d. 22 str.; Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 str.; Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr. D2-162 „Medžioklėtvarkos projektų rengimo, derinimo ir tvirtinimo tvarkos aprašas“ 4 priedą „Didžiausios leistino elninių žvėrių tankumo miškuose orientacinės normos“; 1968-11-08 Vienos Kelio ženklų ir signalų konvencijos I priedo 15 punktą. Taip pat apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad „įvykusių eismo įvykių su laukiniais gyvūnais skaičius kelio atkarpoje nuo 5 iki 9 km nėra toks didelis“, pažymi, kad teismas šio savo teiginio visiškai nepagrindė. Nurodo, jog iš Neringos policijos komisariato Klaipėdos apskrities VPK Neringos PK 2011-10-10 pažymos Nr. 30-90-5-S-1878 matyti, kad kelio Smiltynė-Nida 5-9 km ruože, kuriame įvyko ir byloje nagrinėjamas autoįvykis, kasmet įvyksta 1-2 eismo įvykiai dėl laukinių žvėrių išėjimo į važiuojamąją kelio dalį. Taip pat apeliantas pažymi, kad iš minėto rašto matyti, jog kad savivaldybės institucijos ne tik svarstė kelio „Smiltynė-Nida“ avarinę būklę, bet ir pripažino, kad kelio atitvaros kelyje Smiltynė-Nida turi būti statomos, kadangi gyvūnai, gyvenantys Kuršių Nerijoje, nuolat migruoja per šį kelią, tačiau to nebuvo padaryta dėl finansinių priežasčių. Apeliantas remiasi ir kartu su minėtu raštu pateiktu 2006-12-19 Komisijos eismui reguliuoti posėdžio protokolu Nr. V28-11, iš kurio matyti, kad šios komisijos nuomone, „viena iš aktualiausių problemų Neringos keliuose yra nuolat migruojantys gyvūnai, dėl kurių dažnai ir įvyksta eismo įvykiai“. Taip pat apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė antstolės R. V. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Pažymi, kad antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas buvo skirtas konstatuoti ne aplinkybę, kurioje vietoje iššoko laukinis gyvūnas, o faktines aplinkybes, susijusias su kelio dalimi, kurioje įvyko eismo įvykis. Be to, apeliantas nesutinka ir su pirmos instancijos teismo pozicija, kad briedžių populiacijos kiekis nagrinėjamu atveju neturėjo lemiamos reikšmės žalos atsiradimui, o galėjo tik turėti įtaką teoriniam galimų tikimybių vertinimui. Apelianto įsitikinimu, ši teismo išvada yra nepagrįsta nei byloje pateiktais įrodymais, nei teisiniais argumentais, bei yra nesuderinama su CK 1.5 str. įtvirtintais bendraisiais protingumo ir racionalumo principais ir elementaria logika, iš kurių akivaizdu, kad tikimybė, jog briedis gali išeiti į važiuojamąją kelio dalį ir sukelti eismo įvykį, yra tiesiogiai proporcinga briedžių populiacijos dydžiui. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas, vertindamas, ar atsakovas tinkamai vykdo šią pareigą, turėjo atsižvelgti į faktines aplinkybes, kad remiantis pateiktu įrodymu – VĮ „Valstybinis miškotvarkos institutas“ raštu dėl leistino briedžių populiacijos tankio Kuršių Nerijos nacionaliniame parke, leistina briedžių populiacijos gausa pagal 2005-03-21 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr. D2-162 „Medžioklėtvarkos projektų rengimo, derinimo ir tvirtinimo tvarkos aprašas“ 4 priedą „Didžiausios leistino elninių žvėrių tankumo miškuose orientacinės normos“ 2010 m. buvo 11 vnt., o atsakovas savo atsiliepime į patikslintą ieškinį pripažino, kad nacionaliniame parke 2010 m. gyveno bent 49 briedžiai – vadinasi, Kuršių nerijos nacionaliniame parke esanti briedžių populiacija 2010 m. viršijo ūkiškai leistiną daugiau nei keturis kartus.

7Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimą nepakeistą. Atsakovas kritiškai vertina VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto (toliau - Institutas) 2011-09-02 rašte pateiktą informaciją, nes pagal Instituto nuostatus, jam nepriskirta spręsti klausimų dėl medžioklės kvotų (limitų) nustatymo ir medžioklės politikos ir valstybinio valdymo įgyvendinimo. Limitai medžiojamiesiems gyvūnams nustatomi pagal komisijų siūlymus aplinkos ministro įsakymu, pavyzdžiui, 2010-2011 metams sumedžiojimo limitai Neringos savivaldybėje buvo nustatyti – 5 briedžiai, 2010-05-12 aplinkos ministro Nr. D1-380 įsakymas (Valstybės žinios, 2010, Nr. 56-2798). Šis aplinkos ministro įsakymas nėra panaikintas, pripažintas neteisėtu, todėl laikytina, kad briedžių sumedžiojimo limitas buvo (ir yra) nustatytas teisingai ir teisėtai. Taigi, skirtingai nei nurodo ieškovas ir remiasi aplinkos ministro įsakymu „Medžioklėtvarkos projektų rengimo, derinimo ir tvirtinimo tvarkos aprašu“, kuris nereglamentuoja medžioklės plotų naudotojams nustatomos medžioklės limitų tvarkos, Gamtos apsaugos departamentas 2011-10-13 rašte Nr. (11-1)-D8-9162 (b.l. 85) pagal kompetenciją nurodė, kad, jo nuomone, briedžių populiacijos gausa Neringos savivaldybėje reguliuojama pakankamai. Atsakovas pažymi ir tai, kad ieškovas galbūt sąmoningai maišo sąvokas ūkiškai leistina gausa ir apskritai populiacijos prasme gyvūnų gausa toje teritorijoje – populiacijai palaikyti reikalinga gausa.

8Atsakovas pažymi, kad ieškovas pateikė faktinių aplikybių konstatvimo protokolo tik aprašomąją dalį (b.l. 32), kurioje, pasak pirmos instancijos teismo, aprašytos aplinkybės nėra pakankamai aiškios. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai padarė tokią išvadą, įvertinęs byloje esančius visus įrodymus, tarp jų ir VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ pateiktą pažymą, pagal kurią kelyje „Smiltynė-Nida“ iš viso yra įrengta 11 kelio ženklų „Laukiniai žvėrys“, pradedant pirmuoju, esančiu 0.466 kilometre. Pažymėtina, kad apeliantas nepagrįstai nurodo, kad antstolis užfiksavo kelio pavojingumą, nes antstolis nėra tas subjektas, kuris gali vertinti kelio pavojingumą. Esant būtinybei paneigti apelianto argumentą ir patvirtinti, jog pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, jog antstolio aprašytos aplinkybės nėra pakankamai aiškios, atsakovas su atsiliepimu pateikė konkretaus kilometro nuotraukas. Atsakovas taip pat pažymi, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Neringos policijos komisariato 2011-10-10 rašte Nr. 30-90-5-S-1878 (b.l. 74) yra nurodyta, kad šis kelio ruožas nepripažintas avaringu. Atsakovas tvirtina, kad sprendžiant dėl apsaugos priemonių, tokių kaip atitvarai, įrengimo, – visais atvejais sprendžiama pagal galimybes tokias priemones taikyti, todėl teigti, kad ten, kur yra gyvūnų, visais atvejais turėtų būti statomi ir atitvarai, negalima, nes reikia vertinti ir tokio įrengimo techninį įmanomumą, galimumą, poveikį keliui, gyvūnų populiacijai. Nagrinėjamu atveju, pasak atsakovo, svarbu atkreipti dėmesį į jau minėtą Neringos policijos komisariato 2011-10-10 raštą Nr. 30-90-5-S-1878, kuriame nurodyta, kad siūlymas aptverti kelią „Smiltynė-Nida“ nepriimtinas dėl to, kad ši vieta turi išskirtintį reakreacinį potencialą, dėl geografinių ypatybių ir pan. Atsakovo nuomone, nors apeliantas mano, kad toje vietoje, t. y. kelio 6 kilometre, turėjo būti atitvarai, tačiau neįrodė, kad pagal teisės aktus eismo įvykio metu toje vietoje privalėjo būti pastatytas atitvaras ir kad buvo pažeisti kelio ženklinimą ir įrengimą reglamentuojantys teisės aktai. Atsakovas pabrėžia, kad atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, privalėjo įrodyti ieškovas. Atsakovo įsitikinimu, apeliantas neįrodė, kad buvo pažeisti kokie nors teisės aktai, apelianto subjektyvus manymas nelaikytinas tinkamu neteisėtų veiksmų fakto įrodymu, o valstybės neteisėti veiksmai negali pasireikšti rūpestingumo bei atidumo pareigos nesilaikymu nesiejant to su teisės aktuose numatyta valstybės institucijų kompetencija. Be to, atsakovas pažymi, kad pagrįstai buvo atsižvelgta į laukinių žvėrių, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką, ir ribotas tokių žvėrių savininko galimybes juos valdyti. Taip pat, atsakovo nuomone, pagrįstai nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgiama į situaciją toje kelio vietoje, kurioje įvyko įvykis, o ne visame kelyje. Vertinant valstybės veiksmus/neveikimą kaip pagrindą jos civilinei atsakomybei kilti, atsakovo nuomone, būtina nustatyti, ar atsakovas turėjo pareigą šiuo konkrečiu atveju imtis veiksmų, kad būtų užkirstas kelias ieškovo patirtos žalos atsiradimui, kadangi ieškovas tokios pareigos neįrodė, todėl teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Atsakovas pabrėžia, kad tokio pobūdžio bylose ta linkme yra formuojama ir teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo 2011-10-11 nutartis c.b. Nr. 2A-740-464/2011; 2011-10-17 nutartis c.b. Nr. 2A-1097-520/2011, 2011-10-25 nutartis c.b. Nr. 2A-2093-258/2011). Be to, atsakovas pažymi, kadangi ieškovas neįrodė, kad buvo pažeisti medžioklę reglamentuojantys teisės aktai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad tarp eismo įvykio ir tariamai esamų neteisėtų valstybės veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atsakovas pabrėžia, kad valstybės pareiga įrengti atitvarus ar įspėjamuosius kelio ženklus negali būti aiškinama atsietai nuo protingumo standartų, kad valstybė ėmėsi pakankamai pozityvių veiksmų reglamentuojant laukinę gyvūniją bei nustatant reikalavimus eismo dalyviams, kad nagrinėjamu atveju prieš šį eismo įvykį buvo tik 5 eismo įvykiai, todėl laikytina, kad eismo įvykių dažnumas nepatvirtina kelio „Smiltynė-Nida“ 6 kilometro pavojingumo ar avaringumo.

9Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

10Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama ieškovo D. I. apeliacinio skundo ribose.

11Ginčas kilo dėl į kelią išbėgusio laukinio žvėries – briedžio sukeltos žalos. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 29 d., apie 19:23 val., ieškovas D. I., vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Mercedes Benz CLS500“, valst. Nr. ( - ), kelyje Smiltynė – Nida, ties 6,18 kilometru susidūrė su į kelią išbėgusiu briedžiu. Įvykio metu buvo apgadinta ieškovui nuosavybės teise priklausiusi transporto priemonė „Mercedes Benz CLS500“, valst. Nr. ( - ) (b.l. 60, 6, 28).

12CK 6.263 str. 3 d. nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą. Šioje normoje įtvirtinta vadinamoji netiesioginė deliktinė atsakomybė, t. y. asmens civilinė prievolė atlyginti žalą, padarytą ne tiesiogiai jo paties, bet kitų asmenų arba jo valdomų daiktų. Gyvūnai pagal įstatymą prilyginami daiktams; jų savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, privalo laikytis teisės aktų reikalavimų (CK 4.41 str.). Pagal Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 3 dalį, laukinių gyvūnų, gyvenančių laisvėje, savininkė yra valstybė. Taigi valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, gali kilti pareiga atlyginti laukinio gyvūno padarytą žalą, bet tik tokiu atveju, jeigu tokia pareiga įtvirtinta įstatyme (CK 6.263 str.). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą, CK 6.267 str. 1 d. taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011). Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nuosekliai plėtojama bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamai bylai. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti į teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi išskirtinių nagrinėjamos bylos aplinkybių ir teisinių argumentų, kurie būtų pagrindas keisti suformuotą teismų praktiką, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje pagrįstai buvo vadovaujamasi pirmiau išnagrinėtose precedento reikšmę turinčiose kasacinėse bylose išdėstytais išaiškinimais dėl valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, civilinės atsakomybės už šių gyvūnų padarytą žalą teisinio reglamentavimo.

13Pažymėtina, kad valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, kaip jos civilinės atsakomybės sąlygą, turi įrodyti ieškovas, reikalaujantis žalos atlyginimo (CPK 178 str.). Tik jam pateikus pakankamų valstybės neteisėtų veiksmų (neveikimo) įrodymų, valstybei būtų kilusi pareiga juos paneigti, t. y. įrodyti, jog jos veiksmai buvo teisėti. Byloje valstybės neteisėtus veiksmus patvirtinančių įrodymų nepateikta. Ieškovas nenurodė ir teismas nenustatė konkrečių teisės aktų, įpareigojančių valstybę imtis atitinkamų priemonių laukinių gyvūnų galimos sukelti žalos prevencijai užtikrinti, pažeidimų. Be to, pažymėtina, kad, vertinant valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, veiksmų teisėtumą, turi būti atsižvelgta ir į nuosavybės objekto ypatumus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad laukinių gyvūnų, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifika lemia jų savininko ribotas galimybes juos valdyti, todėl į tai turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl gyvūnų savininko veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių gyvūnų, išvengti, pakankamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011).

14Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigė, kad valstybė turėjo pareigą imtis papildomų veiksmų (pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, įrengti technines apsaugos priemones, kurios užkirstų kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį, ir pan.) eismo saugumui užtikrinti ir laukinių gyvūnų sukeliamai žalai išvengti, tačiau to nebuvo padaryta, ir tai patvirtina valstybės neteisėtą neveikimą. Pažymėtina, jog tam, kad būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines (gyvūnus atbaidančias ir kt.) priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, turi būti nustatyta objektyviai privaloma tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų. Susipažinus su šalių pateiktais paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais apie kelyje „Smiltynė–Nida“ kelio ženklų ir apsauginių atitvarų išsidėstymą matyti, jog eismo įvykio vietoje nebuvo galiojančių įspėjamųjų kelio ženklų „Laukiniai žvėrys“ bei apsauginių atitvarų. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Neringos policijos komisariato pateikti statistiniai duomenys patvirtina, jog kelio „Smiltinė–Nida“ 5-9 km ruože per laikotarpį nuo 2006 m. iki 2011 m. yra užregistruoti tik 6 eismo įvykiai, susiję su laukiniais gyvūnais, o 2011 metais tokių įvykių nebuvo užregistruota (b.l. 74). Be to, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Neringos policijos komisariato pateiktoje informacijoje nurodyta, kad šis kelio ruožas nepripažintinas avaringu, nors ir pripažįstama, kad kelias „Smiltynė-Nida“ yra sudėtingas, todėl daugelyje atkarpų ribojamas važiavimo greitis ir taikomos kitos eismo reguliavimo priemonės (b.l. 74). VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ pateikta pažyma patvirtina, kad kelyje „Smiltynė–Nida“ iš viso yra įrengta 11 kelio ženklų „Laukiniai žvėrys“ (b.l. 83).

15Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas 2011 m. spalio 4 d. nutartyje Nr. 3K-3-371/2011 detaliau išplėtojo valstybės atsakomybės sąlygas ir ribas eismo įvykiui su laukiniu gyvūnu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad sprendžiant laukinio gyvūno savininko atsakomybės, konkrečiai – dėl jo veiksmų imantis priemonių žalai, keliamai laukinių žvėrių, išvengti, pakankamumo, kiekvienoje byloje, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į situaciją toje kelio vietoje (įvykio vietoje, o ne visame kelyje „Smiltynė-Nida“), kuriame įvyko šiai bylai išspręsti reikšmingas eismo įvykis, taip pat į šio eismo įvykio aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pirmos instancijos teismas padarė faktinius bylos duomenis ir nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, kad nėra pagrindo teigti, jog valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, teisės aktų reikalavimus. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia nurodytų pirmos instancijos teismo išvadų ir neteikia pagrindo padaryti kitokias, nei nurodytos, išvadas. Bylos duomenys apie transporto priemonių susidūrimus su laukiniais gyvūnais kelio „Smiltynė-Nida“ 6 kilometre patvirtina, kad prieš šį eismo įvykį buvo tik 5 eismo įvykiai, tai laikytina, kad eismo įvykių dažnumas nepatvirtina kelio „Smiltynė-Nida“ 6 kilometro pavojingumo ar avaringumo, todėl nėra jokio pagrindo padaryti pagrįstą išvadą, kad jau iki nurodyto eismo įvykio egzistavo būtinybė toje kelio vietoje atsakovui, imantis priemonių laukinių gyvūnų sukeliamai žalai išvengti, statyti specialius kelio ženklus, užtvarus ir pan. Žinoma, aplinkybė, jog prieš šį eismo įvykį kelio „Smiltynė-Nida“ 6 kilometre buvo tik 5 eismo įvykiai, yra vertinamoji, sprendžiant, ar toks eismo įvykių skaičius suponuoja valstybei pareigą imtis tam tikrų prevencinių veiksmų, tačiau, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, remiantis teismų praktika, toks eismo įvykių, susijusių su laukiniais gyvūnais, skaičius nepatvirtina kelio „Smiltynė-Nida“ 6 kilometro pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis Nr. 3K-3-371/2011). Kita vertus, pabrėžtina, jog net ir tuo atveju, jeigu įspėjamojo ženklo „Laukiniai gyvūnai“ neįrengimas būtų traktuojamas kaip atsakovo neteisėtas neveikimas, tai to nepakaktų teisiškai reikšmingam priežastiniam tokio neveikimo ir ieškovo nuostolių ryšiui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausias Teismas 2011 m. spalio 4 d. nutartyje Nr. 3K-3-371/2011). Faktiniai bylos duomenys rodo, kad kompetentingos valstybės institucijos sekė avaringumo ginčo kelyje situaciją ir tendencijas. 2006-12-19 Komisijos eismo Neringoje reguliuoti posėdžio protokolas patvirtina, jog komisijoje buvo svarstytas klausimas dėl kelio „Smiltynė–Nida“ avaringumo ir tai lemiančių priežasčių. Kaip viena iš galimų priežasčių buvo įvardinta laukinių gyvūnų migracija, bet įvertinus aplinkybių visetą, buvo nutarta neįrenginėti apsauginių atitvarų (b.l. 74, 76). Visi šie byloje esantys duomenys patvirtina, jog kelio „Smiltynė – Nida“ avarinė būklė nuosekliai yra stebina ir vertinama valstybės ir savivaldybės institucijų.

16Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad kelio ruožą, kuriame įvyko eismo įvykis, kerta laukinių gyvūnų migracijos takai, nepateikė duomenų, kad šioje vietoje dažnai įvykdavo susidūrimai su laukiniais gyvūnais. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, jog eismo įvykio vieta buvo išskirtinai nesaugi, avaringa ir kad atsakovas dar iki nagrinėjamo eismo įvykio turėjo imtis kokių nors papildomų, būtinų priemonių, siekiant užtikrinti eismo dalyvių saugumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje formuojamoje praktikoje yra pažymėjęs, jog tam, kad būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines (gyvūnus atbaidančias ir kt.) priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, turi būti nustatyta objektyviai privaloma (kylanti iš įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rūpestingumo bei atsakingumo pareiga) tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-133/2012). Valstybei negalima užkrauti besąlygiškos pareigos visuose kelių ruožuose imtis priemonių užkirsti laukinių gyvūnų patekimą į važiuojamąją kelio dalį, neatsižvelgiant į objektyvius avaringumo bei gyvūnų migracijos duomenis, tuo labiau, aiškinti paminėtą atsietai nuo transporto priemonių vairuotojų pareigos kelyje būti budriems bei atsargiems (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 str. 5 d., Kelių eismo taisyklių 9 p.). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad vairuotojas ir pats turi įvertinti eismo, kelio bei meteorologines sąlygas ir atsižvelgiant į tai pasirinkti saugų greitį bei būti pakankamai rūpestingas ir apdairus.

17Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija įpareigoja valstybę ne tik užtikrinti saugias eismo sąlygas, bet ir užtikrinti, rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūrėti, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Teismo vertinimu, ieškovo teiginius dėl atsakovo neveikimo paneigia ir atsakovo įgaliotų asmenų priimti teisės aktai ir programos, skirtos laukinių gyvūnų apsaugai ir saugiam eismui užtikrinti, t.y. Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymas, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, Lietuvos Respublikos kelių įstatymas, Kelių priežiūros tvarkos aprašas, patvirtintas LR Vyriausybės 2004-02-11 nutarimu Nr. 155. Be to, atsakovas yra priėmęs 2000-06-27 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtintas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, nustatančias medžiojamųjų gyvūnų rūšių sąrašą ir šių gyvūnų medžioklės terminus, medžioklės būdus ir jų taikymo terminus, draudžiamus ir leidžiamus naudoti įrankius, medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžiojimas yra ribojamas, sąrašą ir kt., kas rodo, kad valstybė ėmėsi pozityvių veiksmų, reglamentuojant laukinę gyvūniją bei nustatant reikalavimus eismo dalyviams.

18Apeliantas ginčija pirmos instancijos teismo sprendimą dar ir dėl to, jog nesutinka su teismo padaryta išvada, kad antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuota atsakovo ginčijama aplinkybė, jog iki eismo įvykio vietos nėra jokių įspėjamųjų ženklų, neturi šiai bylai svarbios įrodomosios reikšmės, nes byloje eismo įvykis įvyko kitoje kelio atkarpoje, dėl kurios ženklinimo tarp šalių nėra ginčo. Pažymėtina, kad ieškovas pateikė tik aprašomąją faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo dalį, kurioje, aprašytos aplinkybės nėra visiškai aiškios. Taip pat atkreiptinas apelianto dėmesys, kad į bylą nėra pateiktas šio protokolo priedas – DVD diskas, kuris leistų teismui patikrinti protokole nustatytas faktines aplinkybes. Manytina, kad pirmos instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktų įrodymų visumą, pagrįstai priėjo prie išvados, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas šiai bylai neturi svarbios įrodomosios reikšmės. Atkreiptinas dėmesys į VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ pateiktą pažymą, pagal kurią kelyje „Smiltynė-Nida“ iš viso yra įrengta 11 kelio ženklų „Laukiniai žvėrys“, o pagal mokslo tiriamąjį darbą „Laukinių gyvūnų ir varliagyvių migracija per krašto ir rajoninės reikšmės kelius“ eismo įvykio vietoje 6 kilometre apskritai yra degimai ir jauni beržynai, todėl lieka neaišku, kurią kelio vietą fiksavo antstolis ir ar tikrai pateikė būtent eismo įvykio vietos aprašymą, t. y. 6 kilometro (ne toliau ir ne arčiau užfiksavo aplinkos ypatybes). Tokias pirmos instancijos teismo abejones patvirtina ir su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktos konkretaus kilometro nuotraukos (b.l. 186).

19Apeliantas remiasi 2011-09-02 VĮ „Valstybinis miškotvarkos institutas“ pažyma (b.l. 51), kurioje yra nurodyta, jog 2010 metais Kuršių nerijos nacionaliniame parke esanti 64 briedžių populiacija ūkiškai leistiną gausą viršija 5,8 karto. Tačiau pažymėtina, kad kitame byloje esančiame rašytiniame įrodyme – 2011-10-13 LR Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento pažymoje (b.l. 85) yra nurodyta, jog 2010 metais Neringoje apskaityta 49 briedžių populiacija, kuriai nustatytas 5 vienetų sumedžiojimo limitas, buvo įvykdytas. Taigi iš šios pažymos matyti, jog briedžių populiacijos reguliavimas, nustatant sumedžiojamų gyvūnų limitus, yra vykdomas atsižvelgiant į daugybę kriterijų, tokių kaip populiacijos būklė, populiacijos tankumas miško plotuose ir kitas aplinkybes. Todėl VĮ „Valstybinis miškotvarkos institutas“ pažymoje nurodytas ūkiškai leistinos gausos rodiklio viršijimas galėtų būti tik vienu galimu kriterijumi spendžiant klausimą dėl briedžių populiacijos reguliavimo. Be to, sutiktina su atsakovo pozicija, kad pagal Instituto nuostatus, jam nepriskirta spręsti klausimų dėl medžioklės kvotų (limitų) nustatymo ir medžioklės politikos ir valstybinio valdymo įgyvendinimo. Limitai medžiojamiesiems gyvūnams nustatomi pagal komisijų siūlymus aplinkos ministro įsakymu, pavyzdžiui, 2010-2011 metams sumedžiojimo limitai Neringos savivaldybėje buvo nustatyti – 5 briedžiai, 2010-05-12 aplinkos ministro Nr. D1-380 įsakymu (Valstybės žinios, 2010, Nr. 56-2798). Pažymėtina, kad šis aplinkos ministro įsakymas nėra panaikintas, pripažintas neteisėtu, todėl laikytina, kad briedžių sumedžiojimo limitas buvo (ir yra) nustatytas teisingai ir teisėtai. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, negalima suabsoliutinti 2011-09-02 VĮ „Valstybinis miškotvarkos institutas“ pažymos, ją būtina vertinti visų į bylą pateiktų įrodymų kontekste. Atkreiptinas dėmesys, kad Gamtos apsaugos departamentas minėtame rašte (b.l. 85) pagal kompetenciją nurodė, kad, jo nuomone, briedžių populiacijos gausa Neringos savivaldybėje reguliuojama pakankamai. Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys į sąvokų „ūkiškai leistina gausa“ ir „apskritai populiacijos prasme gyvūnų gausa tam tikroje teritorijoje“ skirtumą. Nagrinėjamu atveju svarbi antroji sąvoka, kuri apima populiacijos maksimalią leistiną gausą tam tikroje teritorijoje.

20Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybių, patvirtinančių kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, padidintą pavojingumą, suponuojantį valstybės pareigą imtis sustiprintų eismo saugumo priemonių, byloje nenustatyta, taigi nėra ir teisinių prielaidų valstybės veiksmų neteisėtumui konstatuoti. Kadangi neteisėti veiksmai yra viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, tai, jų neįrodžius, valstybės civilinė atsakomybė negalima.

21Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl ieškinio atmetimo.

22Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, jog dėl ginčo eismo įvykio nėra valstybės kaltės ir neteisėtų veiksmų, iš esmės tinkamai išaiškino ir pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ir turėjo pagrindą ieškinio reikalavimą dėl žalos priteisimo atmesti visiškai (CPK 178, 185 str.). Keisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

23Vadovaudamasis CPK 326–331 straipsniais, teismas

Nutarė

24Ieškovo D. I. apeliacinį skundą atmesti.

25Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovas D. I. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu,... 4. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos... 5. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį... 6. Ieškovas D. I. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3... 7. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos... 8. Atsakovas pažymi, kad ieškovas pateikė faktinių aplikybių konstatvimo... 9. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas... 10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 11. Ginčas kilo dėl į kelią išbėgusio laukinio žvėries – briedžio... 12. CK 6.263 str. 3 d. nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais asmuo privalo... 13. Pažymėtina, kad valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, veiksmų... 14. Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigė, kad valstybė turėjo pareigą imtis... 15. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas 2011 m. spalio 4 d.... 16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovas nepateikė jokių... 17. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija įpareigoja... 18. Apeliantas ginčija pirmos instancijos teismo sprendimą dar ir dėl to, jog... 19. Apeliantas remiasi 2011-09-02 VĮ „Valstybinis miškotvarkos institutas“... 20. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybių,... 21. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą... 22. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei... 23. Vadovaudamasis CPK 326–331 straipsniais, teismas... 24. Ieškovo D. I. apeliacinį skundą atmesti.... 25. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimą palikti...