Byla 2A-58-230/2008

2Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Nijolios Indreikienės, kolegijos teisėjų Gražinos Davidonienės, Leono Jachimavičiaus, sekretoriaujant Danutei Nekraševičienei, dalyvaujant ieškovų atstovui adv. Linui Meškiui, atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos atstovei Daliai Stakvilevičiūtei, Kauno miesto savivaldybės atstovei Indrei Nakčiūnaitei, V. T., jo atstovui adv. Povilui Jegorovui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų V. T. ir Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1588-521/2007 pagal ieškovų V. P. ir T. I. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, V. T., tretiesiems asmenims Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, Kauno miesto savivaldybei dėl Kauno apskrities viršininko įsakymo, pirkimo-pardavimo sutarties, priėmimo-perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais, teisinės registracijos panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Nustatė

4Ieškovai V. P. ir T. I. ieškiniu prašė atnaujinti terminą apskųsti Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. 02-01-10202 dėl žemės sklypo, esančio ( - ), Kaune, pardavimo; panaikinti Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. 02-01-10202 dėl žemės sklypo, esančio ( - ), Kaune, pardavimo; pripažinti negaliojančiais 2005 m. spalio 28 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. K3-21410 bei 2005 m. spalio 28 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. 569; panaikinti žemės sklypo, esančio ( - ), Kaune, kurio unikalus Nr. ( - ), teisinę registraciją; įpareigoti atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovams nuosavybės teises į laisvą, neužstatytą žemės sklypą, kuris patenka į P. G. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą 4,06 ha žemės teritoriją, t.y. į žemės sklypą, esantį ( - ), Kaune, kurio unikalus Nr. ( - ).

5Ieškovai nurodė, kad P. G. iki neteisėto nusavinimo pagal TSRS (LTSR) įstatymus 1940 m. Amaliuose nuosavybės teise valdė 4,06 ha žemės sklypą. Po jo mirties pretendentai į P.Grabliausko nuosavybės teise valdytą žemę - J. G. ir G. J. G. 1992 kovo 2 d. pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 4,06 ha žemės sklypą Amaliuose, grąžinant jį natūra. Ieškovai yra mirusių pretendentų teisių perėmėjai. 2001 m. rugpjūčio 23 d. ieškovas V. P. kreipėsi į atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją su prašymu atkurti nuosavybės teises į P. G. nuosavybės teise valdyto 4,06 ha žemės sklypo dalį, t.y. 3,658 ha žemės, nes iki prašymo padavimo J. G. buvo atkurtos nuosavybės teises į 0,2023 ha žemės, o G. J. G. į 0,2000 ha žemės. Ieškovai ne kartą kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administraciją, tačiau atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą Amaliuose būtų atkurtos natūra ir vilkino nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo procesą. 2004 m. rugpjūčio 18 d. atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija raštu informavo ieškovą V. P., kad Kauno miesto savivaldybė pateikė P. G. iki 1940 m. Amaliuose turėtoje žemėje preliminariai laisvos 3440 kv.m dydžio žemės planą, ir paprašė susipažinti, kokiomis dalimis pageidaujama, kad jis būtų suteiktas neatlygintinai, atkuriant nuosavybės teises į žemę. Kadangi šiuo raštu buvo pasiūlyta atkurti nuosavybės teises tik nedidelę žemės dalį, ieškovai 2005 m. rugsėjo 28 d. ir 2005 m. spalio 20 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu informuoti, kada bus atkurtos nuosavybės teisės į laisvą, neužstatytą žemę Amaliuose, konkrečiai į žemės sklypą, esantį ( - ), Kaune, bei kada bus nužymėta ir kartografuota visa likusi laisva neužstatyta P. G. turėta žemė. Kauno apskrities viršininko administracija 2005 m. lapkričio 16 d. raštu ieškovei T. I. atsakė, kad Kauno miesto mero 1991 m. liepos 25 d. potvarkiu Nr. 1162 V. T. yra suteiktas iki 286 kv.m žemės sklypas Amaliuose blokuotam individualiam gyvenamajam namui statyti, sklypui suteiktas adresas - ( - ), taip pat nurodė, kad V. T. 1992 m. balandžio 27 d. pateikė prašymą leisti pirkti žemės sklypą, o 1994 m. gruodžio 14 d. už išperkamą žemę sumokėjo investiciniais čekiais. Kauno apskrities viršininkas 2005 m. spalio 17 d. priėmė įsakymą Nr. 02-01-10202 dėl 285 kv.m žemės sklypo, esančio ( - ), Kaune (unikalus Nr. ( - )) pardavimo V. T.. Įsakymo pagrindu tarp Kauno apskrities viršininko administracijos ir V. T. 2005 m. spalio mėn. 28 d. sudaryta Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. K3-21410 ir 2005 m. spalio 28 d. priėmimo-perdavimo aktas, ir sklypas 2005 m. lapkričio 2 d. įregistruotas VĮ „Registrų centras“. Ieškovų manymu, Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 17 d. įsakymas ir visi kiti iš to sekę aktai yra neteisėti ir naikintini, kadangi prieštarauja specialiems įstatymams - LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (Įstatymas) ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintai LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkai (Tvarka). Įstatymo 5 straipsnyje numatyta piliečių teisė atgauti žemę natūra, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose yra laisva (neužstatyta), išskyrus žemę, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį yra priskirta valstybės išperkamai žemei. Todėl Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymas, kuriuo nuspręsta V. T. parduoti laisvą neužstatytą žemę, yra neteisėtas. Kauno apskrities viršininko administracija nenurodė, kad ginčo sklypas priklauso valstybės išperkamos žemės kategorijai ir kad šiam žemės sklypui yra konkretus visuomenės poreikis. Todėl Kauno apskrities viršininko administracija įpareigotina atlikti veiksmus - atkurti nuosavybės teises į ( - ), Kaune esantį žemės sklypą, kuris yra laisvas, neužstatytas ir patenka į P. G. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą 4,06 ha žemės teritoriją. Terminas įsakymui apskųsti buvo praleistas todėl, kad informacija apie priimtus aktus buvo pateikta tik ieškovei T. I., o ji tuo metu sirgo, ieškovui V. P. informacija aplamai nebuvo pateikta. Todėl terminas turėtų būti atnaujintas.

6Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu atnaujino ieškovams terminą apskųsti Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. 02-01-10202 dėl žemės sklypo, esančio ( - ), Kaune, pardavimo atsakovui V. T., ir ieškinį tenkino iš dalies. Teismas paliko nenagrinėtą ieškovų reikalavimą įpareigoti atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovams nuosavybės teises į laisvą, neužstatytą žemės sklypą, kuris patenka į P. G. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą 4,06 ha žemės teritoriją, t.y. į žemės sklypą, esantį ( - ), Kaune, kurio unikalus Nr. ( - ); panaikino Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. 02-01-10202 dėl žemės sklypo, esančio ( - ), Kaune, pardavimo atsakovui V. T.; pripažino negaliojančiais 2005 m. spalio 28 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. K3-21410 bei 2005 m. spalio 28 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. 569, taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos atsakovui V. T. 121,97 Lt; panaikino žemės sklypo, esančio ( - ), Kaune (unikalus Nr. ( - )) teisinę registraciją atsakovo V. T. vardu; priteisė iš atsakovų Kauno apskrities viršininko administracijos ir V. T. po 29,03 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

7Teismas ieškovų reikalavimą įpareigoti atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovams nuosavybės teises į laisvą neužstatytą žemės sklypą, kuris patenka į P. G. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą 4,06 ha žemės teritoriją, t.y. į žemės sklypą, esantį ( - ), Kaune, paliko nenagrinėtu, nes pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17, 18 straipsnius piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises nagrinėja ir sprendimus priima įstatyme nurodytos institucijos, o kilus ginčui teismine tvarka yra tikrinamas šių sprendimų teisėtumas. Teismas atnaujino terminą ieškovų reikalavimui apskųsti Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 17 d. įsakymą, nes padarė išvadą, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Kadangi ieškovai laikydamiesi ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos nuolat kreipėsi į įvairias institucijas, todėl teismas laikė, kad ieškovai savo teises įgyvendino tinkamai. Teismas atsižvelgė į tai, kad Kauno apskrities viršininko administracija apie priimtus šioje byloje ginčijamus aktus ieškovams pranešė 2005 m. lapkričio 19 d. raštu ir tik vienam iš ieškovų T. I., kuri tuo metu sirgo, todėl darė išvadą, jog tai svarbios priežastys.

8Tenkindamas ieškovų reikalavimus, teismas nurodė, kad valstybės institucijų teises ir pareigas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniuose santykiuose reglamentuoja specialūs teisės aktai – Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka. Šio Įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta piliečių teisė atgauti natūra žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, jeigu ji yra laisva (neužstatyta), išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad žemė yra išperkama valstybės, jeigu kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų. Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime konstatuota, kad visa laisva (neužstatyta) miesto žemė turi būti grąžinama natūra piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, jei tokiai žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio. Remdamasis nurodytų teisės aktų nuostatomis, teismas padarė išvadą, jog įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisų atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę žemę susigrąžinti natūra. Kadangi prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. G. turėtą 4,06 ha žemės buvo pateiktas 1992 m. kovo 2 d., todėl parduodant ginčo žemės sklypą V. T., kuris prašymą parduoti žemės sklypą pateikė vėliau t.y. 1992 m. balandžio 27 d., buvo pažeistas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” įtvirtintas žemės sugrąžinimo natūra principas. Bet kokie pažeidimai, padaryti suteikiant žemę po 1991 m. birželio 18 d. įstatymo priėmimo, yra pagrindas pripažinti žemės suteikimą neteisėtu ir ginti buvusių savininkų teises. Teismas pažymėjo, kad 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laisva valstybinio žemės fondo žeme laikytini tik tie žemės plotai, kurių nesusigrąžina nuosavybėn natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad Kauno apskrities viršininko administracija nenurodė, jog sklypas, esantis ( - ), Kaune, priklauso valstybės išperkamai žemei, ar kad šiam sklypui yra konkretus visuomenės poreikis.

9Teismas taip pat nurodė, kad atsakovui V. T. 1992 m. vasario 24 d. buvo išduotas leidimas statybos darbams vykdyti blokuoto gyvenamojo namo statybą, tačiau jokie statiniai ginčo žemės sklype nebuvo pastatyti, ką patvirtina 2006 m. lapkričio 22 d. antstolės N. Morozovos faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas bei 2007 m. sausio 25 d. antstolės G.Bartkuvienės faktinių aplinkybių konstatavimo ataskaita. Todėl ši laisva (neužstatyta) žemė turi būti grąžinama piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas padarė išvadą, kad Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 17 d. įsakymas „Dėl žemės sklypo ( - ), Kaune, pardavimo“, yra neteisėtas ir naikintinas, nes juo nuspręsta parduoti V. T. valstybei priklausančią laisvą, neužstatytą žemę, kuri patenka į P. G. iki 1940 m. valdytą 4,06 ha žemės sklypą ir kuri turėtų būti grąžinta ieškovams natūra. Kadangi ginčijamas įsakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsniui ir užkerta kelią ieškovams atgauti žemę natūra, todėl naikintini ir jo pagrindu sudaryta 2005 m. spalio 28 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. K3-21410 bei 2005 m. spalio 28 d. valstybinės žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktas. Pripažinus neteisėtais įsakymą, pirkimo- pardavimo sutartį bei perdavimo-priėmimo aktą, taip pat naikintina ir žemės sklypo, esančio ( - ), Kaune, registracija V. T. vardu.

10Teismas atmetė atsakovo V. T. atstovės argumentą, kad ieškovai neturi reikalavimo teisės reikšti prašymą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Nurodė, kad ieškovai yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, o kliūtis spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą yra aplinkybės, susijusios su tuo, kad ginčo žemės sklypas, į kurį nuosavybės teises atkurti pretenduoja ieškovai, buvo suteiktas atsakovui V. T. individualiai statybai, o vėliau ir parduotas. Todėl ieškovų materialinis teisinis interesas nuginčyti administracinius aktus dėl žemės sklypo suteikimo V. T. individualiai statybai bei žemės pirkimo-pardavimo sandorius yra akivaizdus. Ieškovai savo pažeistas teises gina ne kaip savininkai, ir teismas nesprendžia klausimo dėl žemės grąžinimo ieškovui. Panaikinus žemės perleidimo sandorį, žemė grąžinama ne ieškovų nuosavybėn, o valstybei, kurios kompetentingos institucijos nuspręs dėl ieškovų nuosavybės teisių į ją.

11Teismas nurodė, kad patenkinus ieškovų reikalavimus panaikinti ginčijamus sandorius, taikytina restitucija (CK 6.145 str.). Restitucija yra neatskiriama ieškinio dalis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, todėl yra pagrindas priteisti iš Kauno apskrities viršininko administracijos 121,97 Lt sumą atsakovui V. T., kurią jis buvo sumokėjęs pagal 2005 m. spalio 28 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį.

12Atsakovas V. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovų reikalavimus atmesti. Atsakovas nurodo, kad teismas sprendime iš esmės nenurodė argumentų, dėl kurių tenkino ieškovų reikalavimus. Teismas neaptarė, neišanalizavo ir neįvertino įrodymų ir argumentų, išdėstytų atsakovų V. T., Kauno apskrities viršininko administracijos ir Kauno miesto savivaldybės atsiliepimuose į ieškinį. Jie nėra paneigti, daugelis jų teismo sprendime nepaminėti. Teismas tik abstrakčiai teigė, jog Kauno apskrities viršininko administracija neteisėtai pardavė ginčo žemės sklypą, tačiau konkrečiai nenurodė, kokie įstatymai buvo pažeisti, ir visiškai nepasisakė dėl galiojančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų taisyklių 2.3 punkto, numatančio galimybę parduoti jam paskirtą žemės sklypą, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Ginčo žemė nėra laisva, ji pagal galiojančius įstatymus yra parduota atsakovui V. T., todėl negali būti iš jo atimta ir grąžinta ieškovams. Atsakovo V. T. atžvilgiu turi būti taikomas sąžiningo įgijėjo principas. Teismas sprendime teigė, jog ginčo sklype jokių statinių nepastatyta, dėl to žemė grąžintina ieškovams. Tačiau sklype yra pamatų likučiai, kadangi sustojus statybai, daug kas buvo suniokota ir išvogta, ir tai matyti iš antstolės G.Bartkuvienės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo. Be to, minėtas Vyriausybės nutarimas žemės sklypų pardavimo nesieja su statinių pastatymu, o tik su žemės sklypo nustatyta tvarka suteikimu individualiai statybai, ir šios sąlygos buvo laikytasi. Teismas tendencingai interpretuoja nuosavybės teisę kaip prigimtinę teisę ir gina tik ieškovų pusę. Atsakovas taip pat yra žemės savininkas, ją įsigijo teisėtai, todėl ir jo nuosavybės teisė turi būti adekvačiai ginama. Ieškovai yra tik pretendentai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir dar nėra aišku, ar nuosavybės teisė jiems būtų atkurta. Pirminiams pretendentams J. G. ir G. J. G. nuosavybės teisė pagal tuo metu galiojusius įstatymus yra atkurta. Teismo teiginys, kad žemės sklypo suteikimas po 1991 m. birželio 18 d. yra neteisėtas ir turi būti ginami buvusių savininkų interesai, yra nepagrįstas, nes ginčo sklypas V. T. yra suteiktas 1989 m. gegužės 12 d. Ieškovai neginčijo administracinių aktų dėl sklypo suteikimo V. T. (1989 m. gegužės 12 d. vykdomojo komiteto sprendimo, 1991 m. liepos 25 d. mero potvarkio) teisėtumo ir pagrįstumo, nors teismo sprendime ir teigiama, kad toks ieškovų interesas yra akivaizdus. Be to, labai abejotina ieškovų reikalavimo teisė reikšti tokį ieškinį, nes nėra išsiaiškinta, kokias turtines teises mirties dieną turėjo J. G. ir J. G., ir ar ieškovai yra jų teisių perėmėjai. Byloje esantys testamentai ir paveldėjimo teisės liudijimai yra prieštaringi. Teismas pritaikė restituciją, nors ieškovai to ir neprašė.

13Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys, panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį šioje dalyje atmesti. Apeliantas nurodo, kad teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, neištyrė bylos aplinkybių, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą į miesto teritorijoje esančią žemę ir valstybinės žemės pardavimą. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Įstatymas) nenumatė nuosavybės teisių į miestų ribose esančią žemę atstatymo natūra. Įstatymo 5 straipsnis numatė, kad nuosavybės teisė į žemę, esančią miestų ribose, atstatoma suteikiant neatlygintinai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio ir nustatyta tvarka žemės sklypą individualiai statybai; jei asmenys turi privatinės nuosavybės teise priklausančius gyvenamuosius namus, vietoj turėto žemės sklypo grąžinimo, pripažįstama nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį prie šių namų. Teismas rėmėsi Įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, kad laisva valstybinio žemės fondo žeme laikytini tik tie žemės plotai, kurių nesusigrąžina nuosavybėn natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys, tačiau šis straipsnis reglamentavo nuosavybės teisių į žemės ūkio paskirties žemę atstatymo tvarką ir sąlygas, be to, ši teismo nurodyta nuostata Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos buvo priimta 1992 m. sausio 14 d. Teismas nesivadovavo Įstatymo 12 straipsnio nuostata, jog valstybės išperkama žemė yra, jeigu ji šio įstatymo įsigaliojimo dieną priklauso miestams, miesto tipo gyvenvietėms ir miesteliams arba pagal užstatymo projektus numatyta plėsti šias gyvenamąsias vietoves. Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 12 straipsnis numato, kad valstybės išperkama žemė yra, jei ji pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn, kaip ir yra ginčo atveju. Teismas sprendė, kad ginčijami 2005 m. spalio 17 d. įsakymas, 2005 m. spalio 28 d. sutartis bei perdavimo-priėmimo aktas yra neteisėti ir naikintini, nes buvo nuspręsta parduoti valstybei priklausančią laisvą, neužstatytą žemę, kuri patenka į P. G. iki 1940 m. valdytą 4,06 ha žemės sklypą, natūra grąžintiną ieškovams. Teismas nurodė, kad Kauno apskrities viršininkas pažeidė šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Tačiau teismas nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatų, numatančių, kad laisvo (neužstatyto) žemės sklypo, kurį būtų galima grąžinti natūra turėtoje vietoje, planą turi patvirtinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius. Nepateikus tokių planų apskrities viršininkas negali priimti sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kauno apskrities viršininko administracija 2004 m. rugpjūčio 18 d. raštu informavo J. G. įpėdinį V. P., kad Kauno miesto savivaldybė pateikė preliminariai laisvos 3440 kv.m dydžio žemės planą. Ieškovas neginčijo Kauno miesto savivaldybės veiksmų, susijusių su laisvos (neužstatytos) žemės žymėjimu, administracine tvarka. Su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu susijusi valstybės ir jos institucijų veikla yra viešojo administravimo sritis, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad tam tikra žemė yra laisva ir nėra valstybės išperkama. Su išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimu susiję santykiai yra administraciniai, bet ne civiliniai, jiems taikomos ne Civilinio kodekso taisykles, bet specialieji teisės aktai, o restitucijos taikymas yra ribotas. Tokios praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Specialioji teisėjų kolegija. Teismas netinkamai vertino rašytinius įrodymus, susijusius su ginčo žemės sklypo suteikimu V. T.. Kauno miesto mero 1991 m. liepos 25 d. potvarkiu Nr. 1162 „Dėl blokuotų individualių gyvenamųjų namų statybos Amalių-2 kvartale“ buvo pratęstas Kauno miesto Panemunės rajono LDT VK 1989 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 97, kuriuo V. T. buvo suteiktas žemės sklypas Nr. 62 individualių blokuotų gyvenamųjų namų statybai Amaliuose, galiojimas ir kartu nustatytas suteikto žemės sklypo plotas - iki 400 kv.m. Prašymą parduoti žemės sklypą V. T. pateikė dar 1992 m. balandžio 17 d., o 1994 m. gruodžio 14 d. už 284 kv.m žemės sumokėjo investicinius čekius. Teismas nurodė, kad leidimas V. T. vykdyti statybos darbams išduotas 1992 m. vasario 24 d., tačiau jokie statiniai ginčo žemės sklype nebuvo pastatyti, todėl ši laisva (neužstatyta) žemė turi būti grąžinama piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau teismas nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių“ 2.3 punkto nuostatų, numatančių teisę asmenims įsigyti nuosavybėn žemės sklypus, suteiktus miestuose iki 1992 m. vasario 7 d. individualiems gyvenamiesiems namams statyti, kuriuose nėra asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ir už kuriuos iki 2004 m. vasario 21 d. yra įmokėtos įmokos vienkartinėmis išmokomis. Teismas pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą, taikomą asmenų jau įgytoms teisėms, kilusioms iš administracinių aktų, susijusių su žemės sklypo individualiai statybai suteikimu.

14Ieškovė T. I. atsiliepimu į Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš apelianto ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodinėjimo taisyklių bei teisingai pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl naikinti sprendimą nėra pagrindo. Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija netinkamai aiškina Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ normas. Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad teismas nesivadovavo minėto įstatymo 12 straipsnio nuostata, jog valstybės išperkama žemė yra, jeigu ji šio įstatymo įsigaliojimo dieną priklauso miestams, miesto tipo gyvenvietėms ir miesteliams arba pagal užstatymo projektus numatyta plėsti šias gyvenamąsias vietoves. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atstatymas buvo įtvirtintas priėmus Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Šiuo įstatymu įtvirtinta valstybės nuostata atkurti nuosavybės teisę buvusiems savininkams, todėl žemės skyrimas po šio įstatymo priėmimo turėjo atitikti įstatymo nuostatas ir užtikrinti jo įgyvendinimą. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalis nustatė nuosavybės teisių atkūrimo būdus, o 4 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad laisva valstybinio žemės fondo žeme laikytini tik tie žemės plotai, kurių nesusigrąžina nuosavybėn natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys. Atsakovas V. T. prašymą parduoti ginčo žemės sklypą pateikė vėliau (1992 m. balandžio 27 d.), nei pretendentai J. G. ir G. J. G. (1992 m. kovo 2 d.), todėl teismas, įvertinęs šią reikšmingą aplinkybę, padarė pagrįstą išvadą, kad buvo pažeistas Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įtvirtintas žemės sugrąžinimo natūra principas, taigi, bet kokie pažeidimai, padaryti suteikiant žemę po šios datos, yra pagrindas pripažinti žemės suteikimą neteisėtu ir ginti buvusių savininkų teises. Apeliantas teigia, kad teismas nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatų, numatančių, kad laisvo (neužstatyto) žemės sklypo, kurį būtų galima grąžinti natūra turėtoje vietoje planą turi patvirtinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, o nepateikus tokių planų apskrities viršininkas negali priimti sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Toks apelianto teiginys yra nepagrįstas, nes šiame nutarime numatyta, kad apskrities viršininkas turi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 3 mėnesius nuo tokio plano patvirtinimo. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog tam tikra žemė yra laisva ir nėra valstybės išperkama, kadangi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu susiję santykiai yra ne civiliniai, o administraciniai, o valstybės ir jos institucijų veikla šioje srityje yra viešojo administravimo sritis. Teismas sprendime nustatė, kad ieškovai yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą kliudo aplinkybė, kad žemės sklypas, į kurį ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, buvo parduotas atsakovui V. T.. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovai savo pažeistas teises gina ne kaip savininkai, ir teismas nesprendžia klausimo dėl žemės grąžinimo ieškovams. Panaikinus administracinius aktus dėl žemės suteikimo V. T. bei žemės perleidimo sandorį, žemė grąžinama ne ieškovų nuosavybėn, o valstybei, ir dėl ieškovų nuosavybės teisių spręs atitinkamos valstybės institucijos.

15Ieškovė T. I. atsiliepimu į atsakovo V. T. apeliacinį skundą prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. T. apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš V. T. ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir atsiliepimas į atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos skundą.

16Ieškovas V. P. atsiliepimu į atsakovo V. T. apeliacinį skundą prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Su apeliaciniu skundu ieškovas V. P. nesutinka dėl tokių motyvų. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad teismas tik abstrakčiai nurodė dėl neteisėtų Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmų parduodant ginčo žemės sklypą apeliantui, bet konkrečiai nenurodė, kokie galiojantys įstatymai buvo pažeisti. Teismas pagrįstai nurodė, kad kilus ginčui būtina atsižvelgti į nuosavybės teisės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinę prigimtį, paskirtį, tikslus bei nuosavybės teisės atkūrimo proceso teisinį reguliavimą. Nuosavybės teisių atstatymo realizavimas buvo įtvirtintas priėmus Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Šiuo įstatymu patvirtinta valstybės nuostata atkurti nuosavybės teisę buvusiems savininkams, todėl žemės skyrimas po 1991 m. birželio 18 d. turėjo atitikti šio įstatymo nuostatas ir užtikrinti jo įgyvendinimą. Atsakovas V. T. prašymą parduoti ginčo žemės sklypą pateikė 1992 m. balandžio 27 d., o pretendentai J. G. ir G.J. G. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. G. turėtą 4,06 ha žemės pateikė 1992 m. kovo 2 d. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju buvo pažeistas įstatyme įtvirtintas žemės sugrąžinimo natūra principas, todėl bet kokie po įstatymo priėmimo padaryti pažeidimai, suteikiant žemę, yra pagrindas pripažinti žemės suteikimą neteisėtu ir ginti buvusių savininkų teises. Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 17 d. įsakymas pažeidžia Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintą piliečių teisę atgauti žemę natūra, jeigu ji yra laisva (neužstatyta), išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Ginčijamu įsakymu atsakovui V. T. buvo nuspręsta parduoti valstybei priklausančią laisvą, neužstatytą žemę, kuri patenka į P. G. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą 4,06 ha žemės sklypą, kuris natūra turėtų būti grąžintas ieškovams. Kadangi Kauno apskrities viršininko administracija nenurodė, kad sklypas ( - ), Kaune, priskiriamas valstybės išperkamai žemei, ir kad šiam sklypui yra konkretus visuomenės poreikis, todėl ginčijamas Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 17 d. įsakymas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintą teisės normą ir užkerta ieškovams kelią atgauti žemę natūra. Nepagrįsti V. T. teiginiai dėl ieškovų teisės reikšti tokį ieškinį, dėl abejonių apie J. G. ir G.J. G. turėtas turtines teises jų mirties dieną, ir ar ieškovai yra jų teisių perėmėjai. Teismas nustatė, kad P. G. iki neteisėto nusavinimo 1940 m. Amaliuose nuosavybės teise valdė 4,06 ha žemės sklypą, po jo mirties pretendentai į jo valdytą žemę buvo J. G. ir G. J. G., kuriems mirus paveldėtojais dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 4,06 ha žemės sklypą Amaliuose tapo ieškovai V. P. ir T. I.. Atsakovas V. T. neginčijo nei testamentų, nei paveldėjimo teisės liudijimų, todėl teigti, kad jie yra prieštaringi, nėra jokio pagrindo. Nepagrįstas ir kitas V. T. argumentas, kad jis yra teisėtas žemės sklypo ( - ), Kaune, savininkas, o ieškovai yra tik pretendentai, ir neaišku, ar nuosavybės teisė į žemę jiems bus atkurta. Nesant jokių duomenų apie ginčo žemės priskyrimą valstybės išperkamai žemei, ji turėjo būti grąžinta ieškovams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka. Ginčijami teisės aktai priimti pažeidžiant minėtą įstatymą ir Vyriausybės nutarimą, todėl V. T. negali būti laikomas teisėtu žemės sklypo ( - ), Kaune, savininku.

17Ieškovas V. P. atsiliepimu į atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo motyvai analogiški motyvams, nurodytiems ieškovo V. P. atsiliepime į V. T. apeliacinį skundą bei ieškovės T. I. atsiliepimuose.

18Tretysis asmuo Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas atsiliepimu į Kauno apskrities viršininko administracijos ir V. T. apeliacinius skundus prašo spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad dėl Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako, išskyrus dėl žemės sklypo teisinės registracijos V. T. vardu panaikinimo. Ieškovų reikalavimas panaikinti teisinę registraciją yra išvestinis prašymas iš reikalavimo panaikinti Kauno apskrities viršininko įsakymą bei Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 str.). 2000 m. CK netgi nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamąjį daiktą momentas nebesiejamas su teisine registracija. Jame nustatyta pagrindinė taisyklė, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pagal sandorį pereina ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre, bet nuo daikto perdavimo įgijėjui momento. Teisinė nuosavybės teisės registracija daugiau reikšminga išviešinimo tikslais, ypač kai tenka nustatinėti trečiųjų asmenų sąžiningumą. Duomenys, įrašyti į viešą (nekilnojamojo turto) registrą teismine tvarka negali būti nuginčyti (CK 4.262 str., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.) priimant sprendimą dėl šių duomenų panaikinimo, nes bendrosios kompetencijos teismai sprendžia teisės klausimus, bet neatlieka veiksmų už kitus subjektus, nesprendžia bylų dėl Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo įpareigojimo atlikti veiksmus viešojo administravimo srityje.

19Tretysis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo atsakovų Kauno apskrities viršininko administracijos ir V. T. apeliacinius skundus tenkinti. Tretysis asmuo atsiliepime nurodo, kad sutinka su apeliacinių skundų motyvais. Jo nuomone, Kauno apskrities viršininko administracija apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą į miesto teritorijoje esančią žemę. Teismas akcentavo aplinkybę, kad V. T. prašymas parduoti ginčo žemės sklypą pateiktas vėliau (1992-04-27), nei J. G. ir G.J. G. prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę natūra (1992-03-02), tačiau teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad J. G. ir G. J. G. pateikiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ginčo teritorija negalėjo būti laikoma laisva žeme ne tik dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto, bet ir dėl to, kad tuo metu ši žemė buvo suteikta V. T.. Kauno miesto mero 1991 m. liepos 25 d. potvarkiu Nr. 1162 „Dėl blokuotų individualių gyvenamųjų namų statybos Amalių - 2 kvartale“ iki 1992 m. rugpjūčio 1 d. buvo pratęstas Kauno miesto Panemunės rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1989 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 97, kuriuo V. T. buvo suteiktas sklypas Nr. 62 individualių blokuotų gyvenamųjų namų statybai Amaliuose, galiojimas ir kartu nustatytas suteikto žemės sklypo plotas – iki 400 kv.m. Nurodyti administraciniai teisės aktai galiojo J. G. ir G.J. G. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu (1992 m. kovo 2 d.), jų teisėtumas nebuvo ginčijamas, todėl ginčo žemės sklypas negalėjo būti traktuojamas kaip laisva valstybinio žemės fondo žemė. V. T. prašymą parduoti žemės sklypą pateikė 1992 m. balandžio 27 d., dar galiojant administraciniams aktams, kuriais jam buvo suteiktas sklypas. Pagrįstas ir apelianto Kauno apskrities viršininko administracijos teiginys, kad teismas turėjo taikyti Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą, kad žemė yra išperkama valstybės, jeigu ji pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn. Ginčijamų 2005 m. spalio 17 d. įsakymo priėmimo, 2005 m. spalio 28 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties bei priėmimo-perdavimo akto surašymo metu galiojusios Žemės reformos įstatymo redakcijos 8 straipsnio 8 dalis numatė, kad ne žemės ūkio paskirčiai žemė miestuose parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 2.3 punktas numato, kad asmenys pagal šias taisykles gali įsigyti nuosavybėn žemės sklypus, suteiktus iki 1992 m. vasario 7 d. miestuose individualiems gyvenamiesiems namams statyti, kuriuose nėra asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ar įrenginių (statomų ar pastatytų) ir už kuriuos iki 2004 m. vasario 21 d. įmokėtos įmokos valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais. Ginčo sklypas V. T. suteiktas 1989 m. gegužės 12 d., 1994 m. gruodžio 14 d. už 284 kv. m žemės sklypą ( - ), Kaune, buvo sumokėta investiciniais čekiais. Tai reiškia, kad V. T. ginčo žemės sklypą įsigijo pagal įstatymus.

20Teismas konstatavo, kad ginčijamu Kauno apskrities viršininko įsakymu ieškovams buvo užkirstas kelias atgauti žemę natūra. Tačiau šiuo atveju nuosavybės teisės į žemę natūra negali būti atkuriamos dėl teisėtų priežasčių - ginčo sklypas yra valstybės išperkama žemė pagal Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Teismas šią įstatymo nuostatą taikė netinkamai, todėl nepagrįstai konstatavo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio pažeidimą.

21Pagrįstas Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinio skundo teiginys, kad byla išnagrinėta pažeidžiant įstatymų reikalavimus dėl rūšinio teismingumo. Nekilnojamojo turto grąžinimas yra vykdomas ne pagal Civilinio kodekso normas, o pagal specialiuosius įstatymus. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra viešojo administravimo sritis, todėl šiame procese kylančius ginčus nagrinėja ne bendrosios kompetencijos, o administracinis teismas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 1 d., 3 str. 1 d., 15 str. 1 d. 1, 2 punktai).

22Pagrįstas apelianto V. T. argumentas, kad teismas turėjo įvertinti ne tik nuosavybės teisių atkūrimą, bet ir valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Neteisingai taikydamas valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas gynė tik ieškovų teises, ignoruodamas ginčo sklypo dabartinio savininko teises ir teisėtus interesus.

23Apeliaciniai skundai atmestini. Atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos apeliaciniame skunde keliama rūšinio teismingumo problema, nurodant, kad ginčas yra kilęs ne iš civilinių, bet iš administracinių teisinių santykių, nes valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, yra viešojo administravimo sritis. Iš tikrųjų, valstybė nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvauja ne kaip privatus asmuo, o kaip valdžios institucija, ir nekilnojamojo turto grąžinimas yra vykdomas ne pagal CK normas, bet pagal specialius teisės aktus, todėl tai yra viešojo administravimo sritis, ir joje susiformavę teisiniai santykiai yra ne civiliniai, o administraciniai. Tačiau ieškiniu buvo reiškiami ir kiti reikalavimai, susiję su civiliniais teisiniais santykiais, o būtent reiškiamas reikalavimas dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties ir šios žemės perdavimo bei priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju Kauno apskrities viršininko administracija, priimdama įsakymą parduoti valstybinės žemės sklypą ir jį parduodama, veikė ne kaip administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas. Todėl tokia byla yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui (CPK 26 straipsnio 2 dalis). Tokia teismingumo nustatymo praktika yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-989/2000 („Teismų praktika“ Nr. 14, psl. 226), taip pat Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2006 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje (Vidaus vandens kelių direkcija prieš UAB „Šturmų žuvininkystės įmonė“). Šiose nutartyse numatyta, kad ginčai dėl valstybinės žemės pardavimo, nuomos t.y. dėl valstybės turto naudojimo, valdymo ir disponavimo juo, laikytini ginčais kylančiais iš civilinių teisinių santykių ir paprastai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose, nepaisant to, kad viena iš ginčo šalių yra viešojo administravimo subjektas. Todėl kolegija daro išvadą, jog nebuvo pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės, ir nėra pagrindo panaikinti sprendimą dėl nurodyto absoliutaus jo negaliojimo pagrindo (t.y. CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu).

24Atmestinas ir atsakovo V. T. apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovai neturi reikalavimo teisės, kadangi jų teisių perėmimą pagrindžiantys dokumentai yra prieštaringi. Kolegijai atnaujinus bylos nagrinėjimą ir pareikalavus pateikti paveldėjimo bei nuosavybės teisių atkūrimo bylas, nustatyta, kad ieškovai yra mirusių pretendentų atkurti nuosavybės teises į žemę teisių perėmėjai, turi teisinį interesą ginčo klausimais ir gali nustatyta tvarka kreiptis gynybos į teismą. Atsakovas V. T., pareikalavus papildomą medžiagą, vėliau apeliacinės instancijos teisme nebereiškė abejonių dėl ieškovų tinkamumo.

25Kolegija taip pat daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 nuostatas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pretendentai atkurti nuosavybės teises į P. G. žemę J. G. ir G. G. prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo padavė 1992 m. kovo 2 d. (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos b.l. 4, 11). J. G. prašyme nurodytas ir nuosavybės teisių atkūrimo būdas – grąžinimas natūra. Nors pagal pirminį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. įstatymą Nr. I-1454 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nenumatė galimybės atstatyti nuosavybės teises natūra į šio įstatymo įsigaliojimo dieną miestams priskirtą žemę, kuri šiuo įstatymu buvo pripažinta valstybės išperkama žeme (Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, 12 straipsnio 4 punktas), tačiau šio įstatymo galiojimo laikotarpiu nebuvo pilnai išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisių atstatymo į P. G. nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Kauno miesto valdybos 1993 m. kovo 30 d. potvarkiu Nr. 348v G. G. ir J. G. buvo atstatytos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant kiekvienam jų natūra po iki 2000 kv.m žemės (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos b.l. 18-19), kuris vėliau pakeistas Kauno apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 02-01-10212, nustatant J. G. grąžintinos natūra žemės dydį 2023 kv.m. (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos b.l. 93). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad kol neišspręstas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimas, Kauno apskrities viršininko administracija neturėjo teisės priimti sprendimų dėl žemės, kuri yra ginčo objektas, perleidimo kitiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas tokios kategorijos bylas, ne kartą yra pabrėžęs, kad jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka yra padavęs prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, negalima traktuoti, kad tai yra valstybinis laisvos žemės fondas ir tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas lieka ginčo objektu, ir toks turtas negali būti perleistas kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį savininko nuosavybės teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2005). Kauno apskrities viršininko administracija iki šiol nėra priėmusi sprendimų dėl nuosavybės teisių į visą 4,06 ha P. G. nuosavybės teise valdytos žemės atkūrimą (priimti tik daliniai sprendimai, esantys civ. bylos b.l. 137-138, t.1). Todėl Kauno apskrities viršininkas 2005 m. spalio 17 d. priimdamas įsakymą dėl žemės sklypo pardavimo V. T. (b.l. 49, t.1) ir sudarydamas su V. T. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (b.l. 48, t.1) bei šio žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktą (b.l. 47, t.1), pažeidė principines įstatymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nuostatas, kadangi žemę pardavė, kol nebuvo pilnai išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, ir žemė dar negalėjo būti laikoma laisva valstybinio fondo žeme. Žemės sklypo pardavimo metu ir dabar galiojančio 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 5 straipsnis ( jo 2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832 redakcija) numatė ir tebenumato galimybę atkurti nuosavybės teises natūra į laisvą (neužstatytą) miesto žemę, kas patvirtina ginčo atveju esant galimu nuosavybės teisių atkūrimą į ginčo žemę natūra. Atsakovas V. T. LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių“ 2.3. punkto pagrindu taip pat turi teisę įgyti nuosavybėn naudojamą žemės sklypą, nes atitinka nurodytame punkte nustatytas įgijimo sąlygas t.y. sklypas jam buvo suteiktas iki 1992 m. vasario 7 d. mieste individualiam sublokuotam gyvenamajam namui statyti, ir šiame sklype nėra V. T. nuosavybės teise priklausančių statinių ar įrenginių (statomų ar pastatytų) ir už jį V. T. iki 2004 m. vasario 21 d. yra įmokėjęs įmoką valstybės vienkartinėmis išmokomis ir pinigais. V. T. nustatyta tvarka paskirto ir naudojamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti pardavimo nuosavybėn numatytas sąlygas pilnai pagrindžia byloje pateikti įrodymai (b.l. 51, 56-62, t.1), jos nėra ginčijamos ir priešingos šalies. Tačiau keliems asmenims tuo pačiu metu turint teisę įgyti nuosavybėn ginčo žemės sklypą skirtingais pagrindais (pretendentai - atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, o V. T. – įsigyti nuosavybėn gyvenamojo namo statybai paskirtą žemės sklypą), turėjo būti svarstoma, kuris iš jų turi pirmenybės teisę įgyti žemę nuosavybėn. Žemės pardavimo ir šiuo metu galiojančio 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 5 straipsnyje numatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Tai reiškia, kad apskrities viršininko administracija šiuo atveju galėjo negrąžinti ginčo žemę natūra, tik nustačiusi, kad žemė yra valstybės išperkama. Tuo tarpu ginčo žemė iki jos pardavimo V. T. negalėjo būti priskirta valstybės išperkamai (Įstatymo 12 straipsnis), todėl turėjo būti grąžinta natūra. Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija ginčo žemę laiko valstybės išperkama, kadangi ji pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn (Įstatymo 12 straipsnio 6 punktas). Tačiau žemė parduota dar neišsprendus pretendentų prašymo grąžinti žemę natūra: pirminis pretendentų prašymas, kaip nurodyta, buvo paduotas 1992-03-02, dar neturint teisės susigrąžinti miesto žemę natūra, vėliau, įsigaliojus 1997 m. liepos 1 d. įstatymo redakcijai prašymas dėl nuosavybės atkūrimo paduotas 2001-08-23 ir 2003-03-31 (b.l. 9, 11, t.1), o žemės sklypas V. T. parduotas 2005-10-28 (b.l. 47-49, t.1).

26Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinio skundo teiginiai dėl laisvo (neužstatyto) žemės sklypo, kurį būtų galima grąžinti natūra turėtoje vietoje, plano patvirtinimo ir jo reikšmės priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo atitinka teisės normų reikalavimus, tačiau tai negali būti pagrindu atmesti ieškovų reikalavimus. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 106 punkte taip pat numatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo pateikimo žemėtvarkos skyriui pagal nustatytąja tvarka patvirtintus teritorijos detaliuosius planus pateikia informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai teritorijos detalusis planas nepatvirtintas arba jo nėra, - apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas. Tačiau iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių duomenų matyti, kad laisvos neužstatytos žemės planas ( - ) gatvėje suformuotas tik 2006 m. (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos b.l. 108), kai žemės sklypas jau buvo parduotas atsakovui V. T., todėl suprantama, kad negalėjo būti patvirtintas P.G. turėtoje žemėje laisvos (neužstatytos) žemės sklypas. Panaikinus žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, žemės sklypo teisinis statusas pasikeičia, ir tai gali turėti įtakos priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau tai spręstina įstatymų nustatyta tvarka, ir tai nėra šios bylos dalykas.

27Nors atsakovas V. T. ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, jog sklypas yra neužstatytas, teigdamas, kad sklype buvo pamatai ir buvo pasiruošta statybai, tik vėliau viskas buvo išgrobstyta, tačiau remiantis antstolių N.Morozovos ir G.Bartkuvienės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų duomenimis darytina pilnai pagrįsta išvada, jog sklypas yra neužstatytas. Be to, jokie statiniai šiame žemės sklype nėra įregistruoti, to netvirtina ir pats atsakovas V. T..

28Atsakovas V. T. taip pat teigia, kad ginčo žemė nėra laisva, kadangi ji jam buvo suteikta įstatymų nustatyta tvarka. Šioje byloje nebuvo pareikšti reikalavimai panaikinti administracinius aktus, kurių pagrindu V. T. buvo suteiktas žemės sklypas, ieškovai reiškė reikalavimus tik dėl ginčo žemės perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, juos grįsdami ne nurodytų administracinių aktų neteisėtumu, bet įrodinėdami, jog žemės sklypas negalėjo būti parduotas, kol nėra išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Būtent šiuo pagrindu ir yra priimtas teismo sprendimas. Sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, ieškovai turi galimybę papildomai reikšti reikalavimus dėl šių administracinių aktų panaikinimo. Pažymėtina, jog su V. T. sudarytoje žemės sklypo naudojimo individualiai statybai sutartyje (b.l. 58, t.1) buvo numatytos sąlygos pradėti ir baigti individualią statybą per 3 metus nuo leidimo statybai išdavimo dienos, o statytojui nevykdžius šių sutarties sąlygų, sutartis laikoma nutraukta įstatymu nustatyta tvarka.

29Atsakovo V. T. negalima pripažinti ir sąžiningu įgijėju (CK 4.96 straipsnis). V. T., ketindamas įsigyti nuosavybėn asmeniniams poreikiams išskirtą žemės sklypą, turėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai, pasidomėti įstatymo reikalavimais, kurie beje yra skelbiami viešai. Tai reiškia, kad jam tenka pareiga įsitikinti, kad pagal įstatymą nėra kliūčių pirkti valstybinės žemės sklypą ir kad nėra pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teise natūra. Todėl asmuo, laikydamas save sąžiningu įgijėju, turėjo pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis), kad jis padarė viską, siekdamas išsiaiškinti, ar žemės sklypas yra laisvas arba, kad jis klydo dėl kitų asmenų kaltės. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apskrities viršininko administracija nuo atsakovo V. T. būtų nuslėpusi duomenis apie pretendentus ir jų teisių perėmėjus bei jų siekį susigrąžinti žemę natūra. Toks sąžiningo įgijėjo traktavimas yra numatytas LR Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2006, kurioje nurodyta, kad jeigu valstybinėse institucijose iš tikrųjų buvo pretendentų pareiškimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, o perkantis valstybinę žemę asmuo šios aplinkybės neišsiaiškino ir žemės sklypą nupirko, tai jis negali būti traktuojamas sąžiningu įgijėju pagal CK 4.96 straipsnį.

30Restitucijos taikymą numato CK 1.80 straipsnio 2 dalis ir 6.145 straipsnis, o CK 1.78 straipsnio 5 d. numato, jog niekinio sandorio teisines pasekmes teismas konstatuoja ex officio (t.y. savo iniciatyva). Todėl nepagrįstas V. T. apeliacinio skundo argumentas, jog teismas, nesant pareikšto reikalavimo, nepagrįstai taikė sandorio restituciją.

31Dėl nurodytų priežasčių kolegija sprendžia, kad apeliacinių skundų nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pakeisti priimtą sprendimą. Todėl apeliaciniai skundai atmestini, o sprendimas nekeistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

33Apeliacinius skundus atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
2. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 3. Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,... 4. Ieškovai V. P. ir T. I. ieškiniu prašė atnaujinti terminą apskųsti Kauno... 5. Ieškovai nurodė, kad P. G. iki neteisėto nusavinimo pagal TSRS (LTSR)... 6. Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu atnaujino... 7. Teismas ieškovų reikalavimą įpareigoti atsakovą Kauno apskrities... 8. Tenkindamas ieškovų reikalavimus, teismas nurodė, kad valstybės... 9. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovui V. T. 1992 m. vasario 24 d. buvo... 10. Teismas atmetė atsakovo V. T. atstovės argumentą, kad ieškovai neturi... 11. Teismas nurodė, kad patenkinus ieškovų reikalavimus panaikinti ginčijamus... 12. Atsakovas V. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės... 13. Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu prašo... 14. Ieškovė T. I. atsiliepimu į Kauno apskrities viršininko administracijos... 15. Ieškovė T. I. atsiliepimu į atsakovo V. T. apeliacinį skundą prašo Kauno... 16. Ieškovas V. P. atsiliepimu į atsakovo V. T. apeliacinį skundą prašo Kauno... 17. Ieškovas V. P. atsiliepimu į atsakovo Kauno apskrities viršininko... 18. Tretysis asmuo Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas atsiliepimu... 19. Tretysis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į... 20. Teismas konstatavo, kad ginčijamu Kauno apskrities viršininko įsakymu... 21. Pagrįstas Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinio skundo... 22. Pagrįstas apelianto V. T. argumentas, kad teismas turėjo įvertinti ne tik... 23. Apeliaciniai skundai atmestini. Atsakovo Kauno apskrities viršininko... 24. Atmestinas ir atsakovo V. T. apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovai... 25. Kolegija taip pat daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės... 26. Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinio skundo teiginiai dėl... 27. Nors atsakovas V. T. ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, jog... 28. Atsakovas V. T. taip pat teigia, kad ginčo žemė nėra laisva, kadangi ji jam... 29. Atsakovo V. T. negalima pripažinti ir sąžiningu įgijėju (CK 4.96... 30. Restitucijos taikymą numato CK 1.80 straipsnio 2 dalis ir 6.145 straipsnis, o... 31. Dėl nurodytų priežasčių kolegija sprendžia, kad apeliacinių skundų... 32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 33. Apeliacinius skundus atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m....