Byla 2A-2984-275/2013
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vilijos Mikuckienės ir Virginijaus Kairevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva” dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ priteisti 108 400 Lt dydžio žalos atlyginimą bei 7804,80 Lt dydžio delspinigius. Nurodė, kad 2006-05-30 apie 14 val. 50 min. kelyje Alytus – Simnas – Kalvarija krovininis automobilis Iveco, valst. Nr. ( - ) viršijo leistiną greitį gyvenvietėje ir atsitrenkė į ta pačia kryptimi važiavusį mopedą, vairuojamą V. P.. V. P., kuris vyko į darbą, žuvo. Įvykis draudiminis, ieškovas išmokėjo mirusiojo tėvui 108 400 litų vienkartinę draudimo išmoką, kurią prašo priteisti iš atsakovo, kuris buvo apdraudęs transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę. Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad mirusiojo asmens tėvas buvo dirbantis asmuo ir neturėjo teisės į išlaikymą. Aplinkybės, kad buvo apdraudęs automobilio Iveco, valst. Nr. ( - ), valdytojo civilinę atsakomybę neneigė.

5II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

6Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino, išieškojo iš UAB DK „PZU Lietuva“ Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus naudai 108 400 litų žalos atlyginimą, 7804 litus 80 centų delspinigių. Priteisė valstybės naudai iš UAB DK „PZU Lietuva“ 3 324 litų 10 centų žyminį mokestį. Teismas, vadovaudamasis LR CK 6.251 str. 1 d., 6.290 str. 3 d., Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliaus TPVCAPD) 19 straipsnio 10 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 str. ir 31 str., ieškinį tenkino pilna apimtimi, nes atsakovas turi prievolę atlyginti žalą. Teismas, vadovaudamasis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 4 dalimi, priteisė iš atsakovo delspinigius 7804,80 litus. Teismas atmetė atsakovo atsikirtimus, kad išmoka išmokėta neteisėtai. Mirusiojo šeimos nariais laikomi tėvas ir motina, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 str. 1 d., apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Ieškovas, išmokėjęs socialinio draudimo išmoką pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 str. turi teisę iš atsakovo prisiteisti išmokėtą išmoką, nes transporto priemonės valdytojas civilinę atsakomybę buvo apdraudęs pas ieškovą.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8Atsakovas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

91. Vilniaus miesto apylinkės teismas paneiginėjo argumentą, jog VSDFV Alytaus skyrius A. P. 108 400 Lt socialinio draudimo išmoką išmokėjo neteisėtai, nors atsakovas šiuo argumentu nesivadovavo, neanalizavo draudiko išsakytų motyvų dėl socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisės ribų, dėl žuvusiojo ir jo darbingo tėvo išlaikymo teisės bei teisės į išlaikymą, dėl teismų praktikos nuoseklumo ir kt., todėl teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

102. Teismas nepagrįstai ieškovui suteikė daugiau teisių. Naujasis kreditorius VSDFV Alytaus skyrius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius A. P., o skolininkas UAB DK „PZU Lietuva“ turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui. Ieškovas savo subrogacinį reikalavimą atsakovui kaip kaltininko atsakomybę pagal įstatymą apdraudusiam asmeniui gali realizuoti įstatyme nustatyta tvarka ir tik tokia apimtimi, kaip nukentėjęs asmuo. UAB DK „PZU Lietuva“ turėtų pareigą atlyginti ieškovui jo išmokėtą vienkartinę draudimo išmoką tik byloje neginčijamai nustačius, kad ji atlieka žalos atlyginimo funkciją, kompensuoja A. P. turėtą turtinę žalą, tačiau jos neviršija, bei kad pastarasis turėtų tiesioginio reikalavimo teisę į atsakovą tokioje pačioje apimtyje, jeigu VSDFV Alytaus skyrius būtų išmokėjęs šią socialinio draudimo išmoką.

113. Kelių eismo įvykio metu A. P. nebuvo V. P. išlaikomas ir teisės į išlaikymą neturėjo, todėl ieškovas neturi teisės reikalauti netekto išlaikymo priteisimo iš atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko.

12Ieškovas atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

131. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, kuriuo žuvusiojo tėvui išmokėta vienkartinė draudimo išmoka, yra visiškai pagrįstas. V. P. žūties dieną buvo darbingas ir dirbo, todėl galima preziumuoti, kad jis galėjo tęsti darbą iki pensijinis amžiaus, todėl ir išmokėta vienkartinė išmoka vertinama kaip jo negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei ne jo žūtis. Įvykis buvo pripažintas draudiminiu, todėl atsakovas turi atlyginti visą išmokėtą socialinio draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismo priteista suma neviršija eismo įvykio metu galiojusios TPVCAPD įstatymo redakcijos įtvirtintos minimalios 500 000 eurų privalomojo draudimo sumos dėl žalos asmeniui vienam eismo įvykiui.

142. Atmestini apelianto argumentai, jog A. P. nebuvo žuvusiojo išlaikomas, nes tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo yra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka, LR CK 6.284 str. netaikomas. Įstatymas nenumato išlygų, kad vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus turi teisę gauti tik mirusiojo išlaikomi šeimos nariai.

153. Teismas pagrįstai iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 7804,80 Lt delspinigių, nes atsakovas pažeidė TPVCAPD įstatymo 19 str. nustatytą išmokų mokėjimo tvarką.

162013-10-09 nutartimi Vilniaus apygardos teismas įpareigojo ieškovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrių ir atsakovą UAB DK „PZU Lietuva“ pateikti papildomus įrodymus byloje.

172013-11-22 ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius pažymas apie B. P. ir A. P. valstybinį socialinį draudimą bei šių asmenų gautas išmokas laikotarpiu nuo 2006-05-30 iki 2013-01-23. Nurodė, kad vienintelės B. ir A. P. pajamos laikotarpiu nuo 2012-03-30 iki 2013-01-23 buvo B. P. gauta netekto darbingumo pensija, kurios dydis per mėnesį – 419,09 Lt. Kadangi dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus kreipėsi tik A. P., visa draudimo išmokos suma buvo išmokėta tik jam.

182013-11-21 atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog atsakovas neturi galimybių pateikti duomenų apie A. P. gaunamas pajamas iki kelių eismo įvykio, nes tokia informacija prieinama tik ieškovui. Ieškovui neginčijant atsakovo nurodytų aplinkybių ir motyvų, pagrįstų bylos dokumentais, jis turi prisiimti neigiamas pasekmes. Įrodymus, kad A. P. buvo išlaikomas savo sūnaus turėjo pateikti ieškovas.

192013-12-05 atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė rašytinius paaiškinimus dėl ieškovo pateiktų dokumentų. Nurodė, kad svarbu įvertinti išlaikymo faktą prieš fizinio asmens mirtį. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad A. P. dirbo ŽŪB „Atžalynas“ ir gavo su darbo santykiais susijusių pajamų. Nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčijama išmoka atlygina ar turėtų atlyginti negautas pajamas abiems žuvusiojo tėvams, nes B. P. dėl vienkartinės draudimo išmokos nesikreipė, įrodymų, kad A. P. išmokėta suma buvo skirta abiejų sutuoktinių bendram naudojimui, nepateikta. Be to, duomenys apie vienos dienos, t.y. 2006-05-30, draudžiamųjų pajamų nebuvimą, nepatvirtina B. P. išlaikymo fakto.

20IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21Skundas atmestinas.

22Atsakovas apeliaciniame skunde pagrįstai teigia, kad draudikas turėtų pareigą atlyginti ieškovui jo išmokėtą vienkartinę draudimo išmoką tik byloje neginčijamai nustačius, kad ji atlieka žalos atlyginimo funkciją. Tačiau teigimas, kad žalos dydis turi kompensuoti tik A. P. turėtą turtinę žalą, yra nepagrįstas.

23Nustatyta, kad ieškovas išmokėjo 108400 Lt vienkartinę draudimo išmoką žuvusiojo V. P. tėvui A. P., nors teisę į draudimo išmoką mirus sūnui įgijo lygiomis dalimis abu tėvai, t.y. A. P. ir B. P.. 2013-11-14 pateiktu raštu teismui ieškovas paaiškino, kad teisę į draudimo išmoką įgijo abu tėvai, tačiua ji buvo išmokėta tik tėvui dėl to, kad į iekšovą su prašymu kreipėsi tik žuvusiojo tėvas. Nelaimingų atsistikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalis nustato, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus lygiomis dalimis išmokama kiekvienam šeimos nariui, o vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja LR Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai, kurių 95 punktas nurodo, kad vienkartinė draudimo išmoka mokama pagal kievieno asmens, turinčio teisę gauti šias išmokas, prašymą. Tai, kad prašymą pateikė vienas iš V. P. šiemos narių, nereiškia, kad jam buvo išmokėta visa priklausanti šeimai išmoka, nereiškia, kad ja nepasinaudojo mirusiojo motina B. P., t.y. kad jai išmokant šią sumą, nebuvo atlyginta žala, kuri jai atsirado dėl sūnaus žūties. Kadangi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrių su prašymu kreipėsi tik mirusiojo tėvas A. P., visa priklausanti vienkartinės draudimo išmokos suma buvo išmokėta tėvui. Atsakovas teigia, kad ieškovas turi tokioje pačioje apimtyje reikalavimo teisę, kokią ją turėtų A. P., tačiau su šiuo teiginiu sutikti negalima, nes remiantis CK 6.290 staripnio 3 dalimi draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, todėl atsakovas turi atlyginti žalą, padarytą visiems žuvusiojo šeimos nariams, o ne tik vienam iš jų, kuriam buvo išmokėta draudimo išmoka, priklausiusi visiems šeimos nariams.Tai, kad išmoką gavo žuvusiojo tėvas, reiškia, kad šia išmoka padidėjo bendras sutuoktinių B. P. ir A. P. turtas, priešingos aplnikybė snebuvo nustatytos byloje. Taigi, šioje byloje reikšminga aplnikybe yra ne tai, kam buvo išmokėta išmoka, o kokia žala padaryta žuvusiojo šeimos nariams.

24Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad vadovaujantis LAT 2013-01-18 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013 esančiais išaiškinimais, jis turi atlyginti ieškovui tik A. P. patirtą žalą. Šie argumentai nepagrįsti, nes nurodytoje kasacinės instancijos teismo nutartyje teigiama, kad ieškovas, išmokėdamas pareigūnui teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotą kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tik tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo. Atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta. Kadangi teismai tikrosios žalos dydžio nenustatinėjo, atsakovo nurodytų aplinkybių dėl jo atsakomybės apimties neanalizavo, pateikti papildomų žalos dydžio įrodymų šalims nepasiūlė, todėl LAT panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013). Taigi, teismui nurodyta pareiga nustatyti tikrosios žalos dydį, pareiga siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, jei ieškovas neteikia byloje tokių įrodymų. Taikant šią teisminę praktiką, apeliacinės instancijos teismas ėmėei preimnoių, kad byloje būtų surinkti įrodymai, kokio dydžio reali žala buvo padaryta.

25Ieškovas pateikė duomenis, kad B. P. sūnaus žuvimo dienai ir vėliau iki 2011-10-03 negavo jokių pajamų, vėliau du mėnesius dirbo Krosnos miestelio bendruomenės komitete ir gavo 1712,52 Lt draudžiamųjų pajamų, o nuo 2011-11-21 jai buvo paskirta netekto darbingumo pensija, per laikotarpį nuo 2011-11-21 iki 2013-01-31 jai buvo išmokėta 5521,21 Lt pensija. Žuvusiojo tėvas sūnaus žūties dienai dirbo „Atžalyno“ žemės ūkio bendrovėje ir gavo vidutiniškai 616,27 Lt draudžiamųjų pajamų. Laikotarpiu nuo 2006-05-30 iki 2013-01-13 ( ieškinio pateikimo dienos) dalinai jis dirbo, bet ilgą laiką gavo ligos pašalpas, o nuo 2011-05-19 iki 2012-03-29- nedarbo draudimo išmokas. Žuvusiojo motina sūnaus žūties dienai – 2006-05-30 buvo 45 metų amžiaus, pripažintina, kad darbingas sūnus ir jos vyras A. P., ją išlaikė, įvertinus jų abiejų gaunamas draudžiamąsias pajamas, jos sudarė 1700, 67 Lt (1084 Lt žuvusiojo draudžiamosios pajamos ir 616,67 Lt A. P. draudžiamosios pajamos ) , tikėtina, kad jos buvo naudojamos šeimos narių lygiomis dalimis, t.y. kievienam jų teko po 566,89 Lt draudžiamųjų pajamų, todėl žuvusiojo tėvams teko kiekvieną mėnesį atitinkamai motinai - 566,89 Lt sūnaus draudžiamųjų pajamų, tėvui – 49,80 Lt. Dėl sūnaus žūties jiems tokioje apimtyje atsirado žala, akip negautos pajamos. Tai, kad nuo 2006 m. birželio iki 2011 m lapkričio mėn. B. P. niekur nedirbo, reiškia, kad jai šiuo laikotarpiu būtų tekę sūnaus draudžiamųjų pajamų 36280,96 Lt ( 566,89 Lt x 64 mėnesių ). Tai, kad A. P. ilgą laiką gavo tik ligos pašalpą, kuri kai kuriais mėnesiais siekė tik 112,49 Lt, reiškia, kad laikotarpiu po sūnaus žūties jo tėvams reikėjo ir didesnės paramos, nei ji buvo reikalinga žūties metu. A. P. sūnaus žūties metu buvo 49 metų amžiaus, tikėtina, kad sūnus būtų išlaikęs tėvą jo nedarbingumo dėl ligos ir netekto darbingumo atvejais ir toliau dar ilgą laiką, todėl jam atsiradusi žala dėl sūnaus mirties yra žymiai didesnė, nei jo netektos pajamos sūnaus žūties dienai.

26Atsakovo rašytinių paaiškinimų argumentai, jog byloje taikytina CK 6.284 straipsnio 1 dalis, atmestinas, nes šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šis straipnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka. Žuvusysis V. P. buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, todėl žalos dydžiui, kurį patyrė nukentėję jo tėvai, turi reikšmės jų negautų pajamų dėl sūnaus žūties dydis.

27Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Vadinasi, socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę į kaltą dėl žalos atsiradimo asmenį tik šio asmens veiksmais padarytos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį ir 6.263 straipsnio 2 dalį, padaryti nuostoliai (žala) turi būti atlyginami visiškai.Kolegija atsižvelgia į vėliausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, suformuotą 2013 m. gruodžio mėn. 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1340/2013. Joje nurodyta, kad nukentėjusiam asmeniui (asmenims) padarytos žalos dydis, taigi ir ieškovo – draudimo išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos – regreso teisės į žalą padariusį asmenį, nagrinėjamu atveju į draudiką, apimtis nustatoma vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais. Nutartyje nurodyta, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Vienkartinio draudimo išmoka yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatytų žalos elementų. Atsakovas byloje nesutinko su prievole padengti žuvusiojo sutuoktinei išmokėtą vienkartinę kompensaciją, nes, anot jo, vienkartinė išmoka apdraustajam mirus neatlieka žalos atlyginimo funkcijos, be to, sutuoktinė, pagal TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 5 dalį, nepatyrė jokios žalos dėl maitintojo netekimo. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad socialinio draudimo įstaigos reikalavimo teisė į kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką, nėra absoliuti, ginčo atveju žuvusiojo sutuoktinei išmokėta vienkartinė kompensacija, apskaičiuota pagal standartizuotas formules, reiškia, jog toks žalos atlyginimas gali atitikti realiai padarytos žalos dydį, bet gali jo ir neatitikti – būti mažesnis ar didesnis. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatydamas išmokėtos socialinio draudimo kompensacijos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį sąlygą, numatė, jog kompensacijos dydis gali neatitikti realiai padarytos žalos dydžio. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju turėtų būti preziumuojama, jog išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013; kt.). Kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad eismo įvykio metu žuvusysis buvo sulaukęs 52 m. CK 3.27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Remiantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). Nustatinėjant fizinio asmens mirties atveju jo šeimos narių patirtą turtinę žalą įstatyme tiesiogiai nėra išskirta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima apibrėžti terminą, iki kurio minėti asmenys iš tiesų pagrįstai galėjo tikėtis gauti iš mirusiojo išlaikymą. Teisės doktrinoje šiuo klausimu nurodoma, kad žuvusiojo sutuoktiniui žalos atlyginimas turėtų būti mokamas iki jo gyvos galvos (žr. Mikelėnas V., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras: Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Justitia, Vilnius:2003. P. 395). Iki gyvos galvos turėtų būti suprantama kaip iki tikėtinos gyvenimo trukmės pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1161/2013). Kadangi žuvusysis mirties dieną buvo sulaukęs 52 metų, šios faktinės aplinkybės leido teisėjų kolegijai teigti, kad pagal vidutinę tikėtiną nurodytą gyvenimo trukmę, žuvusysis galėjo gyventi dar 16 metų ir šiuo laikotarpiu teikti materialinę paramą savo sutuoktinei. Kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad žuvusiojo darbo užmokestis ir pajamos iš juridinio asmens veiklos ateityje negalėtų padidėti ir tokiu būdu kiekvienam iš šeimos narių tektų didesnė pajamų dalis. Todėl teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad sutuoktinei išmokėta vienkartinė išmoka neviršija jos patirtos žalos dėl įvykusio eismo įvykio, atitinka visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principą, bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, neviršija TPVCAPD įstatymo 11 straipsnyje nustatytų žalos atlyginimo ribų (CPK 178 str., 185 str.; CK 1.5 str.). Atsakovas taip pat neįrodė, kad nukentėjusioji nebuvo išlaikoma savo sutuoktinio, kad nesidalino gaunamomis pajamomis, t. y. tiek darbo užmokesčiu, nors ir nedideliu (120 Lt per mėnesį neatskaičiuos mokesčių), tiek piniginėmis lėšomis, gautomis iš bendrovės veiklos. Nutartyje teigiama, kad aplinkybė, jog mirusiojo darbo užmokestis buvo žymiai mažesnis už sutuoktinės, niekaip nepagrindžia, kad jis neprisidėjo prie bendrų šeimos, įskaitant ir prie sutuoktinės, poreikių tenkinimo. Todėl teismas padarė išvadą, kad nukentėjusioji dėl sutuoktinio mirties patyrė tokio dydžio žalą, kokio dydžio vienkartinė draudimo išmoka jai buvo išmokėta.

28Kolegija remiansi šia nutartimi, kaip priimta analogiškoje byloje ir daro išvadą, kad atsakovo pareiga buvo teikti įrodymus, kokia dalimi žuvusiojo tėvui išmokėta suma viršija žalą, kurią jie patyrė, negaudami sūnaus paramos, tačiua tokių įrodymų atsakovas nepateikė.

29Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

30Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius... 5. II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė... 6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 10 d. sprendimu ieškovo... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 8. Atsakovas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d.... 9. 1. Vilniaus miesto apylinkės teismas paneiginėjo argumentą, jog VSDFV... 10. 2. Teismas nepagrįstai ieškovui suteikė daugiau teisių. Naujasis... 11. 3. Kelių eismo įvykio metu A. P. nebuvo V. P. išlaikomas ir teisės į... 12. Ieškovas atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir... 13. 1. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, kuriuo žuvusiojo tėvui... 14. 2. Atmestini apelianto argumentai, jog A. P. nebuvo žuvusiojo išlaikomas, nes... 15. 3. Teismas pagrįstai iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 7804,80 Lt... 16. 2013-10-09 nutartimi Vilniaus apygardos teismas įpareigojo ieškovą... 17. 2013-11-22 ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus... 18. 2013-11-21 atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė rašytinius... 19. 2013-12-05 atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė rašytinius... 20. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 21. Skundas atmestinas.... 22. Atsakovas apeliaciniame skunde pagrįstai teigia, kad draudikas turėtų... 23. Nustatyta, kad ieškovas išmokėjo 108400 Lt vienkartinę draudimo išmoką... 24. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad vadovaujantis LAT 2013-01-18... 25. Ieškovas pateikė duomenis, kad B. P. sūnaus žuvimo dienai ir vėliau iki... 26. Atsakovo rašytinių paaiškinimų argumentai, jog byloje taikytina CK 6.284... 27. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad pagal... 28. Kolegija remiansi šia nutartimi, kaip priimta analogiškoje byloje ir daro... 29. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 30. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti...