Byla 3K-7-496/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės, Gintaro Kryževičiaus, Egidijaus Laužiko (pranešėjas), Zigmo Levickio, Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. S. (P. S.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui P. S. dėl žalos atlyginimo.

2Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai prašė teismo regreso tvarka priteisti Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos iš atsakovo nuostolius, patirtus dėl žalos atlyginimo pareigūnui I. L. (I. L.). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2005 m. gegužės 11 d. policijos pareigūnas vykdė atsakovo, įtariamo nusikaltimo padarymu, sulaikymą. Atsakovas, vengdamas paklusti tarnybines pareigas atliekančiam pareigūnui ir stengdamasis ištrūkti, alkūne netyčia smogė I. L. į dešinį skruostą. Šiam asmeniui diagnozuotas dešinio skruostikaulio lūžis, t. y. lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymas. Pareigūnui pradedant dirbti policijoje, jis apdraudžiamas gyvybės ir sveikatos socialiniu draudimu visam tarnybos laikui valstybės lėšomis. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Policijos departamento Finansų valdybai nurodyta pervesti Vilniaus miesto VPK 29 067 Lt (12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio), skirtų išmokėti piniginę kompensaciją I. L. 2005 m. rugpjūčio 17 d. kompensacija išmokėta.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino, priteisė: Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos iš atsakovo 25 tūkst. Lt žalos atlyginimo; valstybei iš atsakovo 708,05 Lt žyminio mokesčio ir 28,40 Lt pašto išlaidų. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas pripažino, kad yra visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Teismas nurodė, kad atsakovas sužalojo policijos pareigūną I. L., nors ir galėjo nejusti, kaip sudavė smūgį. Teismas konstatavo, kad, nors atsakovo bandymas ištrūkti neįvertintas kaip nusikaltimas baudžiamosios teisės prasme, tai nereiškia, jog jo veiksmai sulaikymo metu negali būti laikomi neteisėtais civilinės teisės prasme. Atsakovo bandymą ištrūkti sulaikymo dėl automobilio vagystės metu, taip padarant žalos policijos pareigūnui, teismas vertino kaip bendro pobūdžio pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai pažeidimą. Taip pat teismas konstatavo priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų ir žalos policijos pareigūnui, kaltės formą – neatsargumą, nes atsakovas netyčia sužalojo jį sulaikiusį pareigūną. Teismas nenustatė žalos dydžio, nes šios bylos dalyku pripažino pareigūnui išmokėtos kompensacijos atlyginimą darbdaviui. Teismas taikė CK 6.282 straipsnio 3 dalį ir sumažino prašomą priteisti žalos dydį, nes atsakovas sužalojo pareigūną nepiktybiškai ir netyčia, be to, atsakovo tėvai yra nedarbingi, vienas iš jų – neterminuotai.

7Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad yra visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai tinkamai įvykdė pareigą įrodyti nuostolių dydį, nes sužalotam pareigūnui apskaičiavo ir išmokėjo kompensaciją pagal specialiųjų teisės aktų normas – Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį, Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 ir Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimo Nr. 1130 nuostatas, o atsakovas nepaneigė šios kompensacijos dydžio pagrįstumo. Teismas nurodė, kad Policijos departamentas įgijo regreso teisę į atsakovą dėl visos išmokėtos kompensacijos dydžio, nes tokia atgręžtinio reikalavimo teisė nustatyta Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 26 straipsnyje, CK 6.280 straipsnio 1 dalyje. Teismas pripažino, kad išmokėta kompensacija yra susijusi su policijos pareigūnui atsakovo sulaikymo metu padaryta žala. Ji išmokėta iš lėšų, skirtų policijos pareigūnams drausti nuo nelaimingų atsitikimų ir kompensacijoms išmokėti. Kompensacijos paskirtis – socialinio draudimo išmoka, kurios mokėjimo pagrindai ir dydžiai nustatyti specialiaisiais norminiais aktais, atsižvelgiant į pareigūnų profesinės veiklos specifiką bei į tai, kad valstybė garantuoja policijos pareigūnams socialinį draudimą. Teismas nurodė, kad atsakovas negali pretenduoti, jog žalos atlyginimo teisiniams santykiams nagrinėjamoje byloje būtų taikomi tie patys kriterijai, kaip ir dėl žalos, padarytos kitoje situacijoje – eismo įvykio metu, dėl didesnio pavojaus šaltinio poveikio ir pan., nes atsakovas padarė žalos jį sulaikant ir įtariant padarius nusikaltimą, už kurį vėliau nuteistas. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė specialiųjų teisės aktų normas. Vilniaus apygardos teismas taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu sumažinti žalos atlyginimo sumą, atsižvelgiant į atsakovo kaltės laipsnį (teismas pripažino, kad smūgis į veidą netyčinis), jo turtinę padėtį, kitas reikšmingas bylos aplinkybes (CK 6.282 straipsnio 3 dalis).

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatorius atsakingas už policijos pareigūnui išmokėtą 12 mėnesinių atlyginimų sumą, nes ji kaip socialinė garantija formaliai nustatyta Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje. Kasatorius teigia, kad nukentėjusiam pareigūnui išmokėta suma yra socialinė garantija, susijusi su policijos darbo padidintu pavojingumu, ir neturi būti tapatinama su dėl sužalojimo patirtos žalos atlyginimu. Biudžetinių asignavimų, kurie skiriami pareigūnų socialinėms garantijoms, negalima priskirti asignavimų valdytojų nuostoliams.
  2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ 26 punktu, bet ne CK normomis, reglamentuojančiomis deliktinę civilinę atsakomybę. Kasatorius tvirtina, kad nurodytame Vyriausybės nutarimo punkte nepagrįstai nustatyta įstaigų regreso teisė į žalos padariusius asmenis ta apimtimi, koks yra išmokėtos socialinės garantijos ir kompensacijos pareigūnui dėl sveikatos sužalojimo vykdant tarnybines pareigas dydis. Dėl to, kasatoriaus nuomone, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal bendrąsias CK normas nenustatinėjami nurodytų kompensacijų išmokėjimo dydžiai ir tvarka, nes jie nustatyti specialiuoju įstatymu. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad Vidaus tarnybos įstatyme nenustatyta kompensaciją išmokėjusių institucijų regreso teisės, priešingai negu nurodytame Vyriausybės nutarime.
  3. Kasatorius taip pat nurodo, kad CK 6.280 straipsnis šioje byloje negalėjo būti taikomas, nes regreso teisė taikoma tik žalai atlyginti, bet ne socialinėms garantijoms, kompensacijoms, kurios išmokamos tarnybos metu sužalotam ar susižalojusiam pareigūnui. Kompensacijų pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį išmokėjimas pareigūnams nėra jų patirtos žalos atlyginimas, nes kompensacinės išmokos siejamos su pareigūnų mėnesiniais atlyginimais ir sveikatos sutrikdymo mastu. Kasatorius pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo (ir ieškovai su tuo sutiko), jog pareigūnui I. L. išmokėta kompensacija, o ne atlyginta žala.
  4. Kasatorius remiasi CK 6.290 straipsnio 1 dalies analogija ir teigia, kad neturi pareigos ieškovams atlyginti jų darbuotojui (pareigūnui) išmokėtos kompensacijos, nes kompensacijos, socialinės garantijos išmokėjimas apima ir patirtos žalos, jeigu ji mažesnė už kompensaciją, dydį, už kurį turėtų būti atsakingas žalos padaręs asmuo.
  5. Teismai netyrė ir nesiaiškino pareigūnui padarytos žalos dydžio, taip pat priežastinio ryšio tarp kasatoriaus veiksmų ir pareigūno patirtų sužalojimų, nors privalėjo tai padaryti. Kasatorius teigia, kad neturi atlyginti pareigūnui išmokėtos kompensacijos, nes nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų.

10Atsiliepime į kasacinį skundą Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad nustatyti žala ir priežastinis ryšys tarp kasatoriaus veiksmų bei pareigūnui padarytos žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos pagal CK 6.247, 6.249 straipsnius. Sužalotam pareigūnui sveikatos sutrikdymas nustatytas ir kompensacija apskaičiuota bei išmokėta vadovaujantis teisės aktais ir poįstatyminiais teisės aktais nustatyta tvarka, t. y. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 17, 19, 20 punktais, Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių 4, 7, 9, 10, vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. IV-138 patvirtintomis Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklėmis. Dėl to Policijos departamentas teigia, kad pagal Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punktą jis turi tokią regreso teisę į žalos padariusį kasatorių CK nustatyta tvarka, koks yra kompensacijos dydis. Atsiliepime tvirtinama, kad policijos įstaigoms netaikomas CK 6.290 straipsnis, nes jos nėra socialinio draudimo įstaigos, o pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalį ieškovas taip pat turi regreso teisę.

11Atsiliepime į kasacinį skundą Vilniaus miesto Vyriausiasis policijos komisariatas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime pateikiami tokie pat kaip ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos argumentai. Papildomai atsiliepime tvirtinama, kad asmeniui padaryta žala dėl sveikatos sužalojimo atlyginama pagal specialiąsias taisykles, nustatytas Vidaus tarnybos statute ir jį detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Atsiliepime pabrėžiama, kad išmokėta kompensacija yra žala.

12Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

13V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

14CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tada, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasatorius kelia vienintelį teisės klausimą, kokia apimtimi policijos įstaiga, išmokėjusi kompensaciją (draudimo išmoką) statutiniam vidaus tarnybos sistemos pareigūnui, sužalotam tarnybos metu, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalos padariusį asmenį. Šis teisės klausimas yra kasacijos pagrindas pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, todėl, neperžengdama kasacinio skundo ribų, išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėja regreso taikymo galimybę, kai tarnybines pareigas atlikusiam ir žalos patyrusiam policijos pareigūnui išmokėjusi kompensaciją policijos įstaiga pareiškė reikalavimą išmokėtos sumos dydžiu žalos padariusiam asmeniui.

15Dėl kompensacijų statutiniams vidaus tarnybos pareigūnams ir jas išmokėjusių įstaigų regreso teisės teisinio reglamentavimo

16Pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė, kurios tikslas – pasiekti satisfakciją, t. y. kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. žemės ūkio bendrovė „Šiaulėnų statyba“, byla Nr. 3K-3-529; 2005 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Rasa“ ir kt. v. R. D. individuali įmonė „Kertupis“, byla Nr. 3K-3-66/2005; 2001 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje A. U. v. V. J. M., byla Nr. 3K-3-331/2001; 2000 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Vileka“ v. AB bankas ,,Snoras“, byla Nr. 1345/2000; 1999 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje L. K. v. notarė D. J., UAB „Drauda“, byla Nr. 3K-398/1999). Dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, valstybės socialinės funkcijos įgyvendinimo, suteikiant visuomenės nariams būtinas ekonomines, socialines priemones, taip pat civilinės atsakomybės taikymo proceso trukmės ir galimybių tam tikrais atvejais pasiekti jos tikslų nebuvimo (atsakovui esant nemokiam), padaryta žala gali būti kompensuojama ne civilinės atsakomybės institutu, bet alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Tačiau, atlyginus žalą alternatyviu jos kompensavimo būdu, išlieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas suteikia galimybę daryti turtinio pobūdžio įtaką žalos padariusiam asmeniui. Tokiais atvejais regreso teisė įgalina taikyti civilinę atsakomybę, nes valstybė ar jos įstaiga iš kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti išmokėtų sumų.

17Deliktinės civilinės atsakomybės institutas grindžiamas ne tik visiško žalos atlyginimo nuostata (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), bet ir kitais šią nuostatą papildančiais principais. Vienas tokių principų – nuostata, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Atsisakymas pripažinti valstybės regreso teisę reikalauti išmokėtų sumų atlyginimo iš kalto už valstybės pareigūno sužalojimą asmens šį principą neabejotinai pažeistų. Pažymėtina, kad deliktinė civilinė atsakomybė atlieka ne tik kompensacinę, bet ir auklėjamąją bei prevencinę funkcijas. Jeigu valstybė (ar kitas asmuo, išmokėjęs nukentėjusiajam kompensaciją už patirtą žalą) neįgytų regreso teisės į žalos padariusį asmenį, tai toks teisės normų aiškinimas ne tik neturėtų prevencinio efekto, bet ir galėtų skatinti asmenis atlikti neteisėtus veiksmus, nes jie nepatirtų jokių neigiamų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų. Antra vertus, regreso teisės nepripažinimas reikštų, kad žalos padaręs asmuo apskritai išvengia atsakomybės, o pareiga atlyginti patirtą žalą nukentėjusiam pareigūnui perkeliama mokesčių mokėtojams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kompensaciją iš valstybės gavęs policijos pareigūnas netenka teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, nes visas jo teises įgyja kompensaciją išmokėjusi įstaiga (CK 6.113 straipsnis). Tik tuo atveju, jei išmokėta kompensacija visiškai nepadengtų patirtos žalos, pareigūnas galėtų reikalauti iš atsakingo asmens žalos skirtumo, kurio nepadengia kompensacija (CK 6.254 straipsnio 2 dalis).

18Atsižvelgiant į saugomo intereso svarbą, pažeidimo pobūdį bei kitas aplinkybes, galimi atvejai, kai žalos dydis pinigais įvertinamas taikant standartizuotus kriterijus ir tam tikras metodikas. Antai, žalos aplinkai padarymo atveju žala įvertinama pagal tam tikras metodikas, o žalos dydis pagal jas nustatomas tuo didesnis, kuo svarbesnis objektas pažeistas. Antra vertus, yra tokių teisės saugomų vertybių, kurios neturi aiškaus ekonominio turinio ir tiksliai pinigais negalima įvertinti šioms vertybėms padarytų pakenkimų. Pavyzdžiui, sužalojus asmens sveikatą, asmeniui padarytos žalos objektyviai neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, nes sveikata yra asmeninė neturtinė vertybė. Be to, tokiais atvejais asmeniui padaroma ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos. Teisės aktai, kuriuose įtvirtintas piniginių kompensacijų išmokėjimas dėl tarnybos nukentėjusiems policijos pareigūnams, turėtų būti vertinami kaip specialieji teisės aktai, nustatantys sveikatai padarytos žalos dydžio apskaičiavimo specialias metodikas.

19Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas dėl neatsargumo sužalojo jį sulaikiusį policijos pareigūną. Šiam pareigūnui Vilniaus miesto VPK išmokėjo 29 067 Lt (12 mėnesių darbo užmokesčio dydžio) kompensaciją už sužalojimą, patirtą einant tarnybines pareigas. Taigi pareigūnui I. L. atsakovo padaryta žala buvo kompensuota iš valstybės biudžeto alternatyviu žalos kompensavimo būdu, nustatytu 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX–1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – Vidaus tarnybos statutas) 40 straipsnio 3 dalies 6 punkte. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 22 d. nutarime, priimtame konstitucinės justicijos byloje Nr. 06/05-08/05, konstatavo, kad Vidaus tarnybos statuto II skyriaus 8 skirsnis „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“, 40 straipsnis inter alia neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodytame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės socialinė orientacija apskritai įpareigoja valstybę paisyti socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų realumo imperatyvo. Sužalotam pareigūnui 29 067 Lt kompensacija išmokėta vadovaujantis Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintomis Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygomis (toliau – Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygos). Nurodytos draudimo sąlygos patvirtina, kad nagrinėjamoje situacijoje taikytas alternatyvus žalos kompensavimo būdas įgyvendintas specifine draudimo teisinių santykių forma – privalomuoju statutinių vidaus tarnybos pareigūnų ir kitų kategorijų asmenų sveikatos ir gyvybės draudimu, reglamentuojamu specialiųjų įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų (CK 6.988 straipsnio 3 dalis). Draudžiant policijos pareigūnus valstybės lėšomis visam tarnybos laikotarpiui ir išmokant jiems įstatymu nustatyto dydžio kompensacijas už tarnybos metu ar dėl tarnybos patirtus sveikatos sužalojimus, atliekama svarbi socialinė funkcija, nes suteikiamos efektyvios socialinės garantijos ir prielaidos pareigūnams tinkamai vykdyti savo pareigas, kurios garantuotų visuomenei itin svarbių policijos uždavinių (atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus; apsaugoti žmogaus teises ir laisves; užtikrinti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumą ir kt.) įgyvendinimą. Kartu pareigūnui suteikiama materialinė garantija jo sveikatos sužalojimo atveju, nes būtent tokių asmenų tinkama sveikata padeda įgyvendinti jiems pavestas pareigas. Taigi dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Dėl to pagal analogiją taip pat galima taikyti CK 6.290 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta draudimo išmokas išmokėjusių socialinių draudimo įstaigų regreso teisė į žalą padariusį asmenį.

20Nepripažinus ieškovams regreso teisės, policijos ir kitos valstybės įstaigos, mokančios kompensacijas dėl tarnybos nukentėjusiems savo pareigūnams, atsidurtų daug blogesnėje padėtyje negu socialinio ar privataus draudimo įstaigos. Antai minėta, kad SODRA, išmokėjusi kompensacijas pagal Valstybinio socialinio draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir susirgimų profesine liga įstatymą, įgyja teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalą asmens (CK 6.290 straipsnio 3 dalis). Lygiai taip pat subrogacijos teisę įgyja ir privačios draudimo kompanijos, kai dėl neteisėtų kito asmens veiksmų joms atsiranda pareiga mokėti draudimo išmokas (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis).

21Dėl regreso teisės apimties

22Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 26 punktą įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka. Vadovaujantis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalos asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad ši teisės norma aiškintina taip, jog valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalos padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala (visiško nuostolių atlyginimo principas; lot. – restitutio in integrum), ir trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala.

23Pažymėtina, kad yra įvairių žalos apskaičiavimo metodų. Pavyzdžiui, vienais atvejais taikomas taip vadinamasis konkretus metodas, kai padaryta žala labai individualizuojama, atsižvelgiama į pažeisto intereso specifiką ir kitus individualius kriterijus. Kitais atvejais taikomas abstraktus metodas, kai į individualius pažeisto intereso požymius ir kitus individualius kriterijus neatsižvelgiama. Tiek socialinio, tiek privataus draudimo atvejais taikomas abstraktus kriterijus – išmokėtina draudimo išmoka (kompensacija) apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus. Dėl to turėtų būti preziumuojama, kad išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą. Tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Ši prezumpcija, be abejo, yra nuginčijama, bet pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, – ją viršija. Antai nukentėjusysis, manydamas, kad jam išmokėta kompensacija nepadengia visos žalos, ir prašydamas priteisti skirtumą iš už žalą atsakingo asmens CK 6.254 straipsnio 2 dalies pagrindu, privalės įrodyti, jog žala didesnė už gautą kompensaciją. Lygiai taip pat atsakingas už žalą asmuo, manantis, kad nukentėjusiajam išmokėta didesnė kompensacija negu šio patirta žala, privalo šią aplinkybę įrodyti. Nagrinėjamoje byloje tokios įrodinėjimo naštos priskyrimą kaltam asmeniui taip pat galima pagrįsti tuo, kad jis žalos sukėlė suvokdamas, jog yra sulaikomas už ką tik padarytą nusikalstamą veiką (automobilio vagystę), dėl kurios vėliau jam taikyta baudžiamoji atsakomybė ir jis nubaustas baudžiamojo proceso tvarka.

24Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėję teismai nustatė visas atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246–6.250 straipsniai): atsakovas sužalojo policijos pareigūną; šis dėl skruostikaulio lūžio patyrė lengvą sveikatos sutrikdymą; atsakovo kaltės forma – neatsargumas; atsakovo veiksmus ir pareigūno sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys (t. y. dėl atsakovo smūgio alkūne sužalotas I. L.). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, CPK 178 straipsnį šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas. Taigi žala nepreziumuojama. Žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė. Pareiškusi reikalavimą išmokėtos sumos dydžiu žalos padariusiam asmeniui policijos įstaiga turi tokią įrodinėjimo pareigą, nes, išmokėjusi kompensaciją žalos patyrusiam policijos pareigūnui, įgijo tokias pat teises, kokias turėjo pradinis kreditorius. Jeigu atsakovas nesutinka su ieškovo nurodytu žalos dydžiu, tai turi įrodyti šią aplinkybę, nes pagal CPK 178 straipsnį šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Priešingu atveju būtų pažeisti rungimosi, dispozityvumo ir procesinio šalių lygiateisiškumo principai (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Toks aiškinimas patvirtina pirmiau nurodytą prezumpciją, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) visiškai kompensuoja nuketėjusiojo patirtą žalą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas įrodė kompensacijos dydį, ją pagrindė įstatymų nustatyta tvarka gautais dokumentais: kompensacija apskaičiuota ir išmokėta pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį, Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygas ir Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintas Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisykles. Tai patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir surinkti įrodymai. Ieškovas nesutiko su tuo, kad jam būtų taikoma civilinė atsakomybė, atsikirtimais įrodinėjo savo neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio nebuvimą, bet neginčijo padarytos žalos dydžio. Atsakovas nurodė, kad neturi pareigos atlyginti ieškovui Vilniaus miesto VPK savo darbuotojui išmokėtos kompensacijos, nes ši apskaičiuota pagal specialiajame įstatyme nustatytą dydį. Tačiau išmokėtos kompensacijos dydis, jos nepaneigus, savaime nereiškia, kad sužalotas pareigūnas nepatyrė tokio dydžio žalos. Civilinė atsakomybė atsakovui atsirado dėl jo veiksmų nepaklusus teisėtiems policijos darbuotojo reikalavimams, t. y. neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis; Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis). Dėl to jis turi būti atsakingas už pasekmes, atsiradusias sužalojus policijos darbuotoją, ir turėjo numatyti tokias pasekmes, t. y. kad jam specialiųjų įstatymų pagrindu gali atsirasti pareiga atlyginti žalą. Pažymėtina, kad tokios žalos dydis gali būti mažinamas esant CK 6.251, 6.282 straipsniuose nustatytoms aplinkybėmis. Būtent pirmosios instancijos teismas šias teisės normas taikė ir mažino priteistinos sumos dydį. Išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovas nepaneigė ieškovų pateiktų įrodymų dėl nuostolių dydžio, t. y. neįrodė, kad išmokėta kompensacija yra didesnė už darbuotojo patirtą žalą.

25Kasatorius neginčija teismų sumažintos ieškovų reikalautos sumos nuo 29 067 Lt iki 25 tūkst. Lt. Bylą nagrinėję teismai teisingai taikė CK 6.252 straipsnio 2 dalį, 6.282 3 dalį, todėl išplėstinė teisėjų kolegija dėl to nepasisako.

26Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini, todėl jais remiantis nėra pagrindo naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties.

27CPK 268 straipsnio 7 dalies pagrindu prie bylos pridėta raštu išdėstyta teisėjo, nesutinkančio su daugumos nuomone, atskiroji nuomonė (CPK 63 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

28Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

29Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

30Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TeisėjaiJanina Stripeikienė 
 Janina Januškienė 
 Gintaras Kryževičius 
 Egidijus Laužikas 
 Zigmas Levickis 
 Algis Norkūnas 
 Sigita Rudėnaitė

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 2. Išplėstinė teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai prašė teismo regreso tvarka priteisti Policijos departamentui prie... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimu... 7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m.... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 9. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 3–iojo... 10. Atsiliepime į kasacinį skundą Policijos departamentas prie Vidaus reikalų... 11. Atsiliepime į kasacinį skundą Vilniaus miesto Vyriausiasis policijos... 12. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:... 13. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 14. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas... 15. Dėl kompensacijų statutiniams vidaus tarnybos pareigūnams ir jas... 16. Pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė, kurios tikslas... 17. Deliktinės civilinės atsakomybės institutas grindžiamas ne tik visiško... 18. Atsižvelgiant į saugomo intereso svarbą, pažeidimo pobūdį bei kitas... 19. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas dėl neatsargumo sužalojo jį... 20. Nepripažinus ieškovams regreso teisės, policijos ir kitos valstybės... 21. Dėl regreso teisės apimties... 22. Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 26 punktą įstaigos,... 23. Pažymėtina, kad yra įvairių žalos apskaičiavimo metodų. Pavyzdžiui,... 24. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėję teismai nustatė visas... 25. Kasatorius neginčija teismų sumažintos ieškovų reikalautos sumos nuo 29... 26. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija... 27. CPK 268 straipsnio 7 dalies pagrindu prie bylos pridėta raštu išdėstyta... 28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 29. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.... 30. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...