Byla 2A-189/2012
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė „Valstybės turto fondas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų Lietuvos Respublikos ir valstybės įmonės „Valstybės turto fondas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. P. , D. P. ir G. P. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė „Valstybės turto fondas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

52008 m. lapkričio 12 d. ieškovė G. P. , tuo metu Vilniaus Žemynos pagrindinės mokyklos trečiokė, kartu su klase dalyvavo pažintinėje ekskursijoje po Kauną. Tarp lankytinų objektų buvo ir Kauno I fortas (toliau – fortas). Besibaigiant ekskursijai po fortą ir vaikams einant link autobuso betonu grįsta aikštele, ieškovė G. P. užlipo ant vienoje iš aikštelėje esančių smėlio krūvų buvusio tamsaus buteliuko, kuris sprogo. Dėl sprogimo ieškovei buvo nutraukta dešinės kojos pėda, vėliau amputuota ir dalis blauzdos.

6Ieškovų, nukentėjusiosios G. P. ir jos tėvų S. P. ir D. P. , teigimu, valstybė, kaip forto savininkė, netinkamai rūpinosi forto ir jo užimamos teritorijos saugumu, todėl privalo atlyginti jiems padarytą žalą. Dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo G. P. neteko 50 procentų darbingumo, todėl jai priteistina 640 071,60 Lt negauto darbo užmokesčio kompensacija. Šiai ieškovei taip pat priteistina 600 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ieškovams S. P. ir D. P. priteistina 58 672,92 Lt turtinei žalai ir po 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo ieškovei G. P. 447 340 Lt turtinei žalai ir 400 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o ieškovams S. P. ir D. P. – solidariai 58 672,92 Lt turtinei žalai ir po 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

9Teismas nurodė, kad fortas priklauso atsakovui nuosavybės teise, o fortą patikėjimo teise valdo trečiasis asmuo; pagal Kultūros vertybių registrą fortas yra valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė. Teismo nuomone, aplinkybė, kad žemės sklypas, kuriame yra fortas, nebuvo suformuotas ir negalima tiksliai identifikuoti sklypo ribų, savaime nepaneigia atsakovo nuosavybės teisių arba teisių, kurių turinys, nesant apibrėžto teisių objekto, nesikeičia tiek, kad taptų esmingai skirtingas nuo savininko nuosavybės teisių turinio. Kartu svarbu ir tai, kad atsakovas, atsikirsdamas aiškiai neapibrėžto žemės sklypo valdymo neįrodymo faktu, pats nurodo aplinkybes (siekį žemės sklypą su fortu privatizuoti), patvirtinančias, kad elgėsi kaip asmuo, turintis tokio sklypo valdymo ir net disponavimo teises, siekiantis žemę parduoti ir taip viešai deklaruojantis savo teisių apimtį ir aiškiai neigiantis, kad yra kokie nors tretieji asmenys, turintys ar galintys turėti daugiau teisių už atsakovą.

10Teismas sprendė, kad sprogimą sukėlęs objektas buvo susijęs su fortu tik tiek, kiek gulėjo sklype, kuriame stovi šis statinys, jis tiesiogiai ir savaime nesudarė kliūčių statinio funkcionalumui, todėl toks objektas negali būti laikomas statinio trūkumu. Atitinkamai ir atsakovo civilinė atsakomybė CK 6.266 straipsnio, įtvirtinančio statinio savininko (valdytojo) atsakomybę be kaltės, pagrindu nekyla. Nagrinėjamu atveju tam, kad būtų galima taikyti atsakovui civilinę atsakomybę už atsitiktinai, aplaidžiai ar piktavališkai nenustatytų trečiųjų asmenų greta statinio palikto daikto sprogimo ieškovams padarytą žalą, reikia nustatyti visą bendru atveju reikalaujamą delikto sudėtį.

11Teismas nurodė, kad nuosavybės teisės turi būti įgyvendinamos nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų (CK 4.37 str.1d.). Teismas nepagrįstu laikė atsakovo argumentą, kad forto dalyje, valdomoje atsakovo, buvo nustatytas aiškiai ir kiekvienam protingam bei rūpestingam ir atsargiam asmeniui suprantamu būdu išreikštas draudimas lankytis. Teismo nuomone, atsakovo nurodytos aplinkybės (nebuvo duotas leidimas turistiniam lankymui, objektas neįtrauktas į lankytinų vietų sąrašus, nepastatyti nukreipiantys ir skatinantys lankymą informaciniai ženklai, nebuvo duotas leidimas konkrečiam apsilankymui, objektas neparuoštas ir nepritaikytas pavienių turistų ar ekskursijų lankymui) nepatvirtina tokio draudimo, tuo labiau nepatvirtina draudimo išviešinimo taip, kad jis būtų nedviprasmiškai suprantamas fortą siekiančių aplankyti asmenų. Ne kiekvienas kraštovaizdžio, istorinis, kultūros paveldo ar kitas valstybės valdomas objektas turi būti arba yra specialiai pritaikytas turistiniam lankymui, ne visų savo valdomų nuosavybės objektų lankymą valstybė specialiai skatina, tačiau toks nepritaikymas ar neskatinimas visiškai nereiškia draudimo lankyti. Bendru atveju visas valstybės valdomas turtas turi tarnauti maksimaliam visuomenės interesui (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 str. 1 p.), todėl valstybės valdomų, ypač viešųjų, istorinę, pažintinę ir kultūrinę vertę turinčių objektų lankymo draudimas arba ribojimas galimas tik atskirais atvejais, be to, turi būti ne tik argumentuotas, grindžiant viešojo ar atskirų asmenų saugumo, objektų išsaugojimo, apsaugos, tyrinėjimo ir pan. tikslais, bet ir aiškiai norminiu būdu reglamentuotas bei visuotinai suprantamu ir nedviprasmišku būdu išviešinamas. Joks valstybės valdomas objektas, nesant teisėto ir aiškaus draudimo jį viešai lankyti, negali būti laikomas viešai nelankomu, nes tai prieštarautų pačiai valstybės nuosavybės, kaip visos visuomenės poreikius tenkinančios nuosavybės, prigimčiai. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto paveldo apsaugos įstatymas, be kita ko, įpareigoja nekilnojamojo turto paveldo objekto valdytoją prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus, valyti šiukšles, šalinti taršos šaltinius. Teismas pagrįstu laikė atsakovo argumentą, kad forto masinį lankymą būtina riboti dėl po pasaulinių karų likusių sprogmenų grėsmės, nesutvarkytų įrenginių ir pastatų, tačiau, teismo nuomone, atsakovas nesiėmė tinkamų, pakankamų ir efektyvių priemonių tokiam ribojimui įgyvendinti. Atsakovas nenurodė jokio savo išleisto teisės akto, nustatančio imperatyvų draudimą viešai lankyti fortą. Priešingai, kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ fortas buvo pripažintas viešajam pažinimui ir naudojimui saugotinu objektu, objektą suprantant kaip statinius kartu su jų užimama ir nustatyta teritorija. Kita vertus, teismo manymu, net ir esant tokiam draudimą nustatančiam aktui, jis savaime negalėtų būti pakankamas. Iš liudytojų D. B. , V. P. , M. A. parodymų matyti, kad fortas yra ilgą laiką gausiai, tame tarpe ir organizuotų turistų grupių, lydimų kvalifikuotų ir atestuotų gidų, lankomas objektas. Šią aplinkybę patvirtina ir VšĮ „Kauno regiono turizmo informacijos centras“ 2009 m. vasario 25 d. raštas. Draudžiamieji ženklai, kaip patvirtino liudytoju apklaustas atsakovo darbuotojas J. L. , buvo pastatyti dideliais tarpais aplink didelę forto teritoriją prieš keletą metų ir yra sunykę. Metalinis užtvaras parodo, kad kelias į forto teritoriją mažiausiai vienoje vietoje buvo užtvertas, tačiau užtvaras nežymi valstybės įsakmaus draudimo (o juo labiau – draudimo dėl pavojaus) patekti į teritoriją. Toks užvaras, ant jo esant užrašui „Dažasvydis“ ir greta parašytam telefono numeriui, yra akivaizdžiai nepakankamas, kad būtų suvokiamas kaip savininko nustatytas draudimas lankytis teritorijoje, bet greičiau gali suprantamas kaip reklaminė ar informacinė iškaba, ne tiek draudžianti, kiek skatinanti patekimą į forto teritoriją, ypač atsižvelgiant į tai, kad į teritoriją buvo galima patekti su viešai savo paslaugas skelbiančiais gidais, tarpininkaujant oficialiai veikiančiam savivaldybės įsteigtam turizmo informacijos centrui, kad forto teritorijos lankymas buvo labai populiarus tarp kauniečių ir miestą lankiusių turistų, kad trečiojo asmens forto statinių ir teritorijos priežiūrai nusamdytas J. L. parodė, jog niekuomet neuždraudė jokios vykstančios organizuotos ekskursijos forto teritorijoje ir negali nurodyti jokių trečiojo asmens įsakymų ar nurodymų tokias ekskursijas uždrausti. Teismo nuomone, atsakovo ir trečiojo asmens nurodomas aplinkybes dėl draudimo lankytis forto teritorijoje akivaizdžiai paneigia ir tas faktas, kad trečiasis asmuo sudarė nuomos sutartį su dažasvydžio sporto klubu, pagal kurią išnuomojo dalį pastato klubui sandėliavimo reikmėms ir taip leido sporto klubui rengti forto teritorijoje dažasvydžio varžybas, niekaip nekontroliuodamas klubo veiklos teritorijoje intensyvumo, asmenų, dalyvavusių klubo veikloje ir besilankiusių forto teritorijoje, skaičiaus ir kt. Teismo manymu, atsakovas, suvokdamas, kad jo valdomi Kauno I forto pastatai ir teritorija yra gausiai viešai lankomi, o lankytojams gresia potencialūs pavojai, privalėjo ne tik nustatyti aiškų, imperatyvų draudimą lankytis savo valdomose pavojingose forto vietose, bet ir tokį draudimą aiškiai, nedviprasmiškai ir suprantamai išreikšti. Tačiau nei normatyviniu, nei faktiniu būdu atsakovas savo paties nurodomo būtinumo riboti forto teritorijos lankymą tinkamai neįgyvendino. Teismas sprendė, kad atsakovas, neuždrausdamas savo valdomo objekto lankymo, privalėjo sudaryti tinkamas ir todėl saugias tokio lankymo sąlygas, įskaitant teritorijos sutvarkymą. Ieškovai nurodė, kad forto teritorija yra apleista, netvarkoma, joje suverstos šiukšlės, atvežtos metalinės statinės, pripiltos smėlio krūvos. Liudytojas D. B. , parodęs, kad yra karo istorikas, besidomintis fortu, dažnai besilankantis forte ir dažnai gido pareigomis vedantis turistines ekskursijas į fortą, nurodė, kad niekuomet nematė jokių forto teritorijos tvarkymo darbų, atliekamų trečiojo asmens darbuotojų. Paaiškino, kad teritorija retkarčiais yra tvarkoma savanoriškais pagrindais fortu besidominčių entuziastų, o dažasvydžio klubo nariai paliko teritorijoje statines ir smėlio krūvas. Liudytojas J. L. parodė, kad teritorijai sutvarkyti nebuvo skiriama lėšų, todėl aukšta žolė nežėlė tik tuomet, kai kažkuriuo metu seniau forto teritorijoje ganydavosi greta gyvenusio ūkininko ožkos. Kauno apskrities VPK pareigūnų 2008 m. lapkričio 12-14 d. apžiūros protokoluose nurodoma, kad prie pat statinio, nuo kurio fasado maždaug 6-8 metrų atstumu įvyko sprogimas, ir po jo fasado arkomis aptiktos smėlio krūvos, statybinio laužo krūva, statinės su smėliu ir žymėmis, panašiomis į apšaudymo šaunamuoju ginklu pėdsakus. Toje pat vietoje, iškračius statinių turinį ir apžiūrėjus vietą, rastos šautos šovinių kulkos, plastikinis buteliukas, apvyniotas lipnia juosta su panašiais į degiklį pėdsakais, paketas su džiovintų žirnių užpildu ir įtaisu, panašiu į degtuvą. Keliose skirtingose vietose mažame apžiūros plote rasti įvairios spalvos milteliai, kuriuos išminuotojai uždraudė imti, nurodydami sprogimo pavojų. Teismo nuomone, nurodytos aplinkybės yra pakankamos konstatuoti, kad atsakovas nevykdė savo bendrų ir teisės aktuose numatytų pareigų tvarkyti savo nuosavybės teisėmis valdomo viešai lankomo turto, todėl elgėsi kaip nerūpestingas ir neatsargus savininkas – neteisėtai (CK 6.246 str. 1 d.).

12Teismas sprendė, kad atsakovo neteisėtas neveikimas neprižiūrint ir tinkamai netvarkant savo nuosavybėje esančio statinio ir jo užimamos, reikalingos statiniui naudoti, apimančios priėjimus ir betarpiškai greta statinio esančią žemę, teritorijos, buvo neabejotina žalingų pasekmių ieškovams atsiradimo sąlyga. Net jeigu žala atsirado ne tiesiogiai dėl turto nepriežiūros, tokia sąlyga buvo būtina žalingoms pasekmėms atsirasti, kadangi yra labai didelė tikimybė, kad teritorijos priežiūros, rūpestingo valdymo ir tvarkymo atveju kilęs pavojus būtų pašalintas. Teismo nuomone, sprendžiant, ar atsakovo neteisėtas neveikimas nėra pernelyg nutolęs nuo kilusių pasekmių, svarbu yra tai, kad sprogimą sukėlusi medžiaga pateko į atsakovo valdomą teritoriją ne dėl vienkartinio ar trumpalaikio atsakovo bendrų pareigų prižiūrėti ir tvarkyti savo turtą neatlikimo, o dėl sistemingo ilgalaikio neveikimo. Sprogimo vietoje be sprogimą sukėlusio buteliuko su sprogstama medžiaga duženų rastos įvairios kitos medžiagos ir daiktai, panašūs į sprogstamąsias medžiagas ir įtaisus, šaudymo žymės ir pėdsakai, leidžia daryti išvadą, kad atsakovo valdomoje teritorijoje kažkurį laiko tarpą sistemingai buvo vykdomos pavojingos veikos, įnešamos pavojingos sprogstamosios medžiagos, gaminami arba atgabenami jau pagaminti savadarbiai sprogstamieji užtaisai, todėl buteliuko su sprogstama medžiaga, sukėlusia žalingas pasekmes, atsiradimas atsakovo teritorijoje negali būti vertinamas kaip vienkartinis incidentas, kurio atsakovas negalėjo numatyti, jo išvengti ir už kurį atsakovas neprivalo atsakyti. Teismo vertinimu, dėl šių faktinių aplinkybių atsakovo veiksmai nėra pernelyg nutolę nuo žalingų pasekmių, todėl egzistuoja priežastinis ryšys, būtinas atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.247 str.).

13Teismas nurodė, kad ieškovei G. P. nėra sukakę keturiolikos metų ir ji neturi savarankiškų pajamų. Šiai ieškovei dėl sužalojimo nustatytas sunkus neįgalumo lygis, atitinkantis negrįžtamą 50 procentų darbingumo netekimą. Dėl to, teismo nuomone, ieškovė pagrįstai reikalauja priteisti jai už laikotarpį nuo 14 metų iki 60 metų amžiaus 50 procentų vidutinio darbo užmokesčio, kuris šiuo atveju sudaro 447 340 Lt (CK 6.283 str. 1, 2 d., 6.285 str. 1, 2 d.). Teismas nustatė, kad ieškovai S. P. ir D. P. patyrė 24 223,98 Lt dydžio išlaidas už protezus ir 1 300 Lt dydžio išlaidas už psichologo konsultacijas. Be to, ieškovai nurodė, kad turės neišvengiamų išlaidų apmokant nekompensuojamas protezų, būtinų pirkti ateityje, kainų dalis. Teismas pripažino šias išlaidas įrodytomis, pagrįstomis ir atsakovo neginčijamo protingo dydžio, todėl priteisė solidariai šiems ieškovams 58 672,92 Lt turtinei žalai atlyginti (CK 3.87 str., 6.263 str. 2 d., 6.285 str. 1 d.). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovei G. P. , nurodė, kad ypatingą reikšmę kompensacijos dydžiui turi nukentėjusiosios amžius, kadangi padarytosios žalos neigiami padariniai išliks visą jos gyvenimą. Ieškovė neišvengiamai privalės nuolat atlikti gydomąsias ir reabilitacines procedūras, visuomet išliks ribotos ieškovės galimybės būti fiziškai aktyviai, užsiimti įvairia fizinių trūkumų neturinčių asmenims įprasta veikla. Ryškus biosocialinių funkcijų sutrikimas konstatuotas medicininiuose dokumentuose. Kasdienės protezo uždėjimo ir nuėmimo procedūros neabejotinai nuolat skausmingai primins ieškovei jos patirtą skausmą ir sukels ilgalaikius arba nuolatinius slegiančius išgyvenimus. Mergaitės būsenoje gydytojai gydymo eigoje stebėjo depresinį foną. Šia pasekmes teismas laikė akivaizdžiomis ir įrodytomis, jas vertino kaip labai sunkias, todėl priteisė šiai ieškovei 400 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas taip pat sprendė, kad neturtinę žalą patyrė G. P. tėvai, todėl priteisė jiems po 40 000 Lt žalai atlyginti.

14Teismas pripažino atsakovo ir trečiojo asmens argumentus dėl trečiųjų asmenų įtraukimo į bylą nepagrįstais. Teismas nurodė nustatęs, kad atsakovas privalo atsakyti ieškovams visa jų reikalavimo apimtimi tiek, kiek reikalavimas yra tinkamai pagrįstas įrodant žalos dydį. Teismas pažymėjo nenustatęs trečiųjų asmenų (ir netyręs, ar tokių yra), kurių veiksmai galėtų būti ne tik neteisėti, bet ir pakankamai glaudžiu priežastiniu ryšiu susiję su ieškovų nurodomomis žalingomis pasekmėmis. Todėl šiuo teismo sprendimu nesukuriamos jokios teisės ar pareigos bylos procese nedalyvaujantiems asmenims, nenustatomi tokiems asmenims reikšmingi prejudiciniai faktai ir sprendimas neturi jokiems byloje nedalyvavusiems tretiesiems asmenims res judicata galios. Kartu šiuo teismo sprendimu niekaip neužkertama ir nesuvaržoma teisinė galimybė atsakovui kitoje byloje pareikšti ieškinį ir iš naujo įrodinėjant reikalauti, kad visą ar dalį priteistos ieškovams žalos arba kito dydžio žalą atlygintų kurie nors tretieji asmenys. Teismas akcentavo, kad tai, jog šioje byloje nenustatė (ir netyrė) kitų asmenų civilinės atsakomybės klausimo, lėmė ieškinio pagrindo nustatytos bylos nagrinėjimo ribos. Toks proceso apimties nustatymas sąlygotas siekio per įmanomai trumpą laiką išspręsti asmenų, nurodžiusių savo teisių pažeidimus dėl žalos sveikatai padarymo, reikalavimus.

15III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

16Atsakovas Lietuvos Respublika prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovų ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

171. Teismas nepagrįstai neįtraukė į bylą bei netyrė švietimo įstaigos, ekskursiją organizavusio asmens ir dažasvydžio sporto klubo veiksmų. Dėl to byla išnagrinėta nevisapusiškai ir neišsamiai, padarytos išvados nepagrįstos ir neparemtos įrodymais, ir tai lėmė neteisingą bylos išsprendimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismai, nagrinėdami reikalavimą atlyginti žalą, privalo nustatyti ir į bylą įtraukti visus su žalos atsiradimu susijusius asmenis, nustatyti šių asmenų veiksmus ir spręsti jų atsakomybės dydžio klausimus. Bylos nagrinėjimo metu teismas konstatavo, kad byloje yra keliamas atsakovo atsakomybės be kaltės pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį klausimas, todėl, atsižvelgdamas į įrodinėjimo ribas, kitų asmenų atsakomybės klausimo nutarė nenagrinėti ir prašymus dėl nurodytų asmenų įtraukimo į bylą atmetė. Tačiau sprendime teismas pripažino, kad atsakovas pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį neatsako ir atsakovo atsakomybę kildino iš CK 6.246 straipsnio 1 dalies. Atsakovo nuomone, teismas privalėjo vertinti ne tik atsakovo, kaip statinio savininko, bet pirmiausia tiesiogiai už mokinių saugumą atsakingų asmenų (švietimo įstaigos ir ekskursiją organizavusio asmens) veiksmus.

182. Teismas netyrė dalies trečiojo asmens pateiktų ir teismo nutartų prijungti prie bylos įrodymų (byloje jų nebuvo rasta), turinčių svarbią reikšmę pagrindžiant atsakovo ir trečiojo asmens argumentus, todėl netinkamai išnagrinėjo bylą. Šie įrodymai pateikiami su apeliaciniu skundu.

193. Teismas nutarė pašalinti iš byloje dalyvaujančių asmenų Kauno apskrities viršininko administraciją (teisių perėmėjas – Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), nors šiai institucijai apie bylos nagrinėjimą nebuvo tinkamai pranešta (CPK 247 str.).

204. Teismas nepagrįstai pripažino egzistuojant atsakovo neteisėtiems veiksmams (CK 6.271 str.). Pirma, teismas neteisingai nurodė, kad, pasak atsakovo, forte buvo draudžiama lankytis. Tokio argumento atsakovas nebuvo pateikęs. Byloje esantys įrodymai patvirtinta, kad fortas ir jo vietovė tiek nelaimingo atsitikimo, tiek ir šiuo metu nėra pritaikyta turistų lankymuisi, tačiau tai nereiškia, kad lankytis buvo draudžiama. Teismas tiesiog sutapatino dvi statinio statusą apibrėžiančias visiškai skirtingas sąvokas: „objektas neparuoštas turistų lankymuisi“ ir „draudžiama lankytis“. Pastarojo statuso fortas niekuomet neturėjo, todėl teismo išvada esą atsakovas nesiėmė tinkamų priemonių, kad lankytojams būtų uždrausta patekti į fortą, neatitinka faktinės situacijos. Antra, teismas, iškreipdamas atsakovo teiginius, taip pat klaidingai nurodė, kad, pasak atsakovo, būtina riboti masinį forto lankymą, ir vėliau padarė nepagrįstas išvadas esą atsakovas, suvokdamas, jog jo valdomi forto pastatai ir teritorija yra gausiai lankomi, o lankytojams gresia potencialūs pavojai, privalėjo aiškiai nustatyti ir išreikšti draudimą lankytis pavojingose forto vietose, tačiau savo paties nurodomo būtinumo riboti teritorijos lankymą tinkamai neįgyvendino. Visiškai nesuprantama, kokiais įrodymais remdamasis teismo pripažino forto aikštelę, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, nesaugia, dėl ko patekimas į forto teritoriją turėjo būti uždraustas. Priskyrimas atsakovui jam nežinomų argumentų ir tikrovės neatitinkančių aplinkybių nurodymas aiškiai rodo teismo šališkumą. Trečia, teismas taip pat neturėjo pagrindo pripažinti, kad fortas, kaip kultūros paveldo objektas, nebuvo tinkamai prižiūrimas ir tvarkomas. Pagal turimas galimybes forto pastatas buvo prižiūrimas, tvarkomas ir saugomas trečiojo asmens lėšomis. Pastatą prižiūrėjo trečiojo asmens darbuotojas – komendantas J. L. . Dalis pastato buvo išnuomota dažasvydžio sporto klubui. Pastatas ir jo teritorija valdomi laikantis paveldosaugos institucijų nustatytų specialiųjų sąlygų, jokių teisės aktų pažeidimų pastato valdymo metu dėl priežiūros tinkamumo šios institucijos nenustatė. Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Kauno I fortas buvo tinkamai prižiūrimas ir tvarkomas, todėl pripažinti šią teritoriją pavojinga ir tokia, kurioje turėjo būti draudžiama lankytis, teismas neturėjo jokio pagrindo.

215. Teismo argumentai dėl priežastinio ryšio egzistavimo yra nepagrįsti. Pirma, teismas visiškai neanalizavo, ar atsakovo veiksmus ir ieškovų patirtą žalą sieja tiesioginis ar netiesioginis priežastinis ryšys. Antra, teismas, neturėdamas jokių įrodymų, visiškai nepagrįstai konstatavo, kad forto teritorijoje kažkurį laiko tarpą sistemingai buvo vykdomos pavojingos veikos, įnešamos pavojingos sprogstamosios medžiagos, gaminami arba atgabenami jau pagaminti savadarbiai sprogstamieji užtaisai. Tokiu būdu teismas savarankiškai ėmėsi atlikti nusikalstamos veikos tyrėjo funkcijas, savo iniciatyva padarė baudžiamojoje byloje aktualias išvadas ir pritaikė jas nagrinėjamoje civilinėje byloje. Byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti arba paneigti buteliuko su sprogstamąja medžiaga atsiradimo prie forto aplinkybių, taip pat nebuvo jokio pagrindo išvadoms apie sistemingai vykdomas pavojingas veikas, sprogstamųjų medžiagų gaminimą ir gabenimą. Darydamas nurodytas išvadas, teismas akivaizdžiai siekė pavaizduoti forto teritoriją kaip ypač pavojingą lankytojams, kas leistų taikyti atsakovui ypač griežtą civilinę atsakomybę. Taigi teismas, pagrindęs sprendimą išgalvotomis aplinkybėmis, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo jas aiškinančios teismų praktikos. Trečia, forto teritorija buvo nuolat prižiūrima ir tvarkoma tiek pastato valdytojo, tiek ir savanorių, organizavusių dažasvydžio varžybas. Be to, nors fortas ir nebuvo pritaikytas, jis buvo nuolat lankomas moksleivių ir kitų asmenų, rengiamos dažasvydžio varžybos, ir jokio net ir panašaus įvykio iki nagrinėjamo šioje byloje nebuvo. Tai reiškia, kad forto teritorija buvo pakankamai saugi, todėl iš vieno nelaimingo atsitikimo negalima daryti išvados, kad teritorija nebuvo prižiūrima ir tvarkoma. Tačiau užtikrinti, kad bet kokie smulkūs daiktai nebūtų įnešami į didžiulę forto teritoriją (7,58 ha), atsakovas neturėjo jokios galimybės. Todėl aiškinimas, kad atsakovui tenka atsakomybė už kitų asmenų padarytą nusikaltimą, remiantis vien tuo, kad teritorija, kurioje padarytas nusikaltimas, priklauso atsakovui, nesuderinimas su protingumo ir teisingumo principais bei iškreipia pačią atsakomybės esmę bei jos paskirtį.

226. Teismas, nustatydamas patirtos ir atlygintinos turtinės ir neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas bei nukrypo nuo aktualios teismų praktikos. Pirma, teismas, spręsdamas dėl turtinės žalos G. P. atlyginimo, net neatsižvelgė į tai, kad šiai ieškovei sunkus neįgalumo lygis nustatytas iki 2010 m. gruodžio 30 d. Kadangi nežinoma, koks neįgalumo lygis bus nustatytas vėliau, teismas nepagrįstai, remdamasis vien prielaidomis, priteisė ieškovei kompensaciją net iki 2059 m. (CK 6.283 str. 2 d.). Antra, teismas visiškai neatsižvelgė, kad ieškovams nuo 2008 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d. skirta 720 Lt per mėnesį dydžio šalpos pensija, 360 Lt per mėnesį dydžio priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija (nuo 2010 m. sausio 1 d. – 306 Lt) ir 32,50 Lt per mėnesį transporto išlaidų kompensacija. Šios išmokos privalėjo būti įvertintos nustatant atlygintinos žalos dydį. Trečia, nors teismas savo sprendime nurodė, kad ieškovai turės neišvengiamų išlaidų apmokant nekompensuojamas protezų kainų dalis ir tuo pagrindu ieškovams solidariai priteisė 58 672,92 Lt, šiuo metu šios išlaidos nėra žinomos ir negali būti priteisiamos. Ketvirta, byloje nebuvo rastas ir teismo nutartas prijungti Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2010 m. balandžio12 d. raštas, iš kurio matyti, kad ieškovams suteiktų ir kompensuotų ambulatorinių, stacionarinių ir reabilitacinių paslaugų kaina sudaro 14 454,92 Lt, o už protezų įsigijimą kompensuota ne tik 2 5670 Lt, kaip nurodyta teismo sprendime, bet ir papildomai 7 200 Lt protezo kaina. Penkta, teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, vadovavosi vien ieškovų argumentais, netaikė įstatyme įtvirtintų žalos nustatymo kriterijų ir ignoravo teismų praktikoje vyraujančius priteisiamos neturtinės žalos dydžius. Esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui, atsakovo civilinės atsakomybės apimtis negali būti tokia, kokią nustatė teismas. Iš atsakovo priteistas žalos atlyginimas neadekvatus teismo nurodytiems teisės aktų pažeidimams. Net nustačius, kad atsakovas nepakankamai prižiūrėjo forto teritoriją, ieškovams kilusios neigiamos pasekmės yra pernelyg nutolusios nuo atsakovo veiksmų (neveikimo), todėl tokio dydžio žala neturėjo būti priteisiama. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, be įstatymuose įtvirtintų ir teismų praktikoje suformuluotų šios žalos dydžio įvertinimo pinigais kriterijų, turi atsižvelgti ir į teismų ankstesnėse analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Bylose, kuriose reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo kildinami iš sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, priteisiamas žalos atlyginimas svyravo nuo 10 000 Lt iki 100 000 Lt. Panašius neturtinės žalos dydžius nurodo ir teisės doktrina. Nagrinėjamu atveju priteistas neturtinės žalos atlyginimas net keliolika kartų viršija teismų praktikoje priteisiamas sumas, įskaitant priteisiamas bylose dėl nerūpestingų ir aplaidžių medikų veiksmų.

23Ieškovai S. P. , D. P. ir G. P. prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

241. Teismas pagrįstai į bylos nagrinėjimą neatraukė jokių trečiųjų asmenų ir tai nesutrukdė visapusiškai ir teisingai išnagrinėti bylą. Pirma, teismas neprivalėjo nustatyti visų asmenų, susijusių su žalos ieškovams padarymu. Atsakovas, grįsdamas tokį argumentą solidariąsias prievoles reglamentuojančiomis teisės normomis, neatkreipia dėmesio, kad solidarios pareigos atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.9 str. 4 d.). Tai, kad nenustatyti tretieji asmenys į forto teritoriją galbūt įnešė sprogstamąsias medžiagas, neeliminuoja apelianto pareigos atlyginti žalą, nes būtent atsakovo pareigos tinkamai ir rūpestingai prižiūrėti nagrinėjamus statinius ir aplink juo esančią teritoriją nevykdymas didžiąja dalimi lėmė žalos atsiradimą. Be to, solidarioji atsakomybė atsiranda tik tada, kai žala yra kelių asmenų koordinuotų, suderintų veiksmų padarinys (CK 6.279 str.), tačiau šiuo atveju nėra įrodymų, kad kokie nors asmenys būtų veikę koordinuotai, bendrai. Tai, kad žalos atlyginimas yra priteistas tik iš atsakovo, nepanaikina atsakovo teisės, nustačius į fortą teritoriją sprogstamąsias medžiagas įnešusius asmenis, pareikšti jiems regresinį reikalavimą dėl priteistos žalos atlyginimo. Antra, atsakovas nemotyvavo savo prašymo įtraukti į bylą trečiuosius asmenis, nenurodė, kokie materialiniai santykiai šiuos asmenis sieja su apeliantu (CPK 47 str. 3 d.). Vien atsakovo samprotavimas, kad būtina ištirti visų įvykio vietoje buvusių asmenų veiksmus, nėra pakankamas pagrindas į bylą įtraukti trečiuosius asmenis. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad švietimo įstaigos, ekskursiją organizavusio asmens ar dažasvydžio sporto klubo veiksmai galėjo lemti žalos atsiradimą. Be to, visos aplinkybės, susijusios su ekskursijos organizavimu, yra nustatytos.

252. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad šiame ginče taikytinas CK 6.271 straipsnis, nes jis taikomas tik tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė žalos padaro veikdama viešojo administravimo srityje. Kadangi nagrinėjamoje situacijoje atsakovas veikė kaip civilinių santykių dalyvis (forto savininkas), todėl jo pareiga atlyginti žalą kyla CK 6.263 straipsnio pagrindu.

263. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo veiksmai (neveikimas) yra neteisėti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad fortas buvo atviras visiems asmenims, o lankymasis jame net buvo skatinamas. Atsakovas nei pats, nei per kitus asmenis forto tinkamai neprižiūrėjo ir nekontroliavo, neužtikrino, jis būtų saugūs pašaliniams asmenims, taip pat, negalėdamas to padaryti, nei norminiu, nei faktiniu pagrindu neuždraudė forte lankytis. Tokiu būdu atsakovas pažeidė bendro pobūdžio savininko pareigą tinkamai prižiūrėti savo nuosavybę, nors tokia pareiga įtvirtinta ne viename teisės akte. Patys atsakovo ir trečiojo asmens atstovai pripažino, kad faktiškai nebuvo vykdoma jokia forto priežiūra.

274. Tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Priešingai nei teigiama skunde, teismas nurodė, kad atsakovo neteisėtus veiksmus ir žalą sieja netiesioginis priežastinis ryšys. Sprendime pagrįstai konstatuota, kad forto teritorijoje buvo sistemingai vykdomos pavojingos veikos, ir tokia išvada buvo grįsta ne paties teismo, o Kauno apskrities VPK nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Argumentas, kad atsakovas dėl didelės forto teritorijos negalėjo užtikrinti, jog jokie pašaliniai asmenys ar daiktai į ją nepateiktų, yra teisiškai nereikšmingas, nes teisės aktai nenumato galimybės atleisti savininko nuo nuosavybės teise valdomo objekto tinkamos priežiūros tuo pagrindu, kad jis užima didelę teritoriją. Be to, neišgalėdamas šio objekto prižiūrėti, atsakovas galėjo jį parduoti.

285. Priteistas turtinės atlyginimo dydis yra pagrįstas. Pirma, ieškovės G. P. sveikata sutrikdyta negrįžtamai, todėl ieškovės darbingumas niekada nebus didesnis nei nustatytas dabar; dėl komplikacijų jis gali nebent mažėti. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ši ieškovė turi teisę į pusės darbo užmokesčio kompensaciją iki 2059 m. Be to, turi būti įvertinta tai, kad dėl sveikatos sutrikdymo pobūdžio ieškovė neteko galimybės užsiimti ankstesne veikla (šokiais, plaukimu), pasiekti aukštų rezultatų ir iš to gauti pajamų. Antra, ieškovams skiriama šalpos pensija ir kitos tikslinės kompensacijos neturi įtakos priteistinam turtinės žalos atlyginimo dydžiui, nes nurodytų lėšų skyrimo tikslas yra užtikrinti dėl ieškovės G. P. sunkaus sveikatos sutrikdymo išaugusį sveikatos priežiūros poreikį, o ne kompensuoti dėl sužalojimo atsiradusią žalą. Be to, labdara ir parama, kurią nukentėjusysis gavo iš kitų asmenų, nėra įskaičiuojama į žalos atlyginimą, nes kitaip žalą padaręs asmuo nepagrįstai sutaupytų. Trečia, nors ieškovams S. P. ir D. P. už dukters protezą ir buvo kompensuota beveik 5 000 Lt daugiau, tai nesudaro pagrindo mažinti jiems priteisto turtinės žalos atlyginimo dydžio, nes dėl sunkaus dukters sveikatos sužalojimo patyrės ir patirs išlaidas pagerintam maitinimui, vaistams, būsimos specialistų konsultacijoms.

296. Priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra pagrįstas. Teismas turi pareigą ne vadovautis teismų praktikoje priteistais neturtinės žalos dydžiais, o įvertinti asmeniui sukeltas pasekmes. Nagrinėjamu atveju itin reikšmingas jaunas ieškovės G. P. amžius, dėl ko neturtinė žala turi būti vertinama ir perspektyviąja prasme. Sveikatos sutrikdymo pasekmės yra tęstinio pobūdžio ir nepašalinamos, todėl ieškovę visą gyvenimą lydės dvasinis diskomfortas. Dėl nelaimės ieškovei išsivystė lengva depresija, yra apsunkintos mokymosi, laisvalaikio galimybės. Sveikatos sutrikdymas turės įtakos siekiant išsilavinimo, darbinei veiklai, galimybei sukurti šeimą ir pan. Taigi ieškovė patyrė itin sunkias neturtines pasekmes, todėl nėra pagrindo teigti, kad yra priteistas per didelis neturtinės žalos atlyginimas.

30Trečiasis asmuo VĮ „Valstybės turto fondas“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Be argumentų, nurodytų atsakovo apeliaciniame skunde, trečiasis asmuo pažymi, kad:

311. Teismas neįvertino, kad atsakovas forto, kaip kultūros paveldo objekto, nevaldo visa apimtimi. Nagrinėjamu atveju kultūros vertybe Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo prasme negali būti laikomas vienas atsakovo vardu registruotas forto pastatas, kadangi jis yra tik sudedamoji forto (kultūros vertybės) dalis. Visos forto fortifikacijos ir jų priklausiniai 1993 m. buvo perduotos į Kauno miesto valdybos balansą ir tik 2000 m. vienas forto pastatas patikėjimo teise perduotas trečiajam asmeniui ir įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą. Dėl šios priežasties teismas turėjo atriboti atsakovo ir savivaldybės funkcijas aptariamo kultūros paveldo atžvilgiu.

322. Teismas nenurodė, kokie teisės aktai vykdant forto priežiūrą ir kieno buvo pažeisti. Atsakovo neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį teismas nustatė vadovaudamasis tik ieškovo kviestų liudytojų parodymais, kurie, trečiojo asmens nuomone, negali būti vertinami objektyviai ir jiems negali būti suteikta didesnė įrodomoji galia.

333. Trečiojo asmens patikėjimo teise valdomam pastatui reikalingas žemės sklypas dar nėra suformuotas, todėl, priešingai nei teigia teismas, siekiant apriboti asmenų lankymąsi visoje forto teritorijoje, individualus teritorijos tvarkymo rėžimas prie šio pastato nustatytas ar taikomas būti negalėjo.

344. Teismas nepagrįstai sprendė, kad fortas yra turistų lankytina vieta, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad fortas neparuoštas lankymui. Trečiasis asmuo nebuvo informuotas apie mokinių ekskursiją ir sutikimo jai nedavė, taip pat nebuvo pateikti gauti leidimai ar suderinamai su atitinkamomis institucijomis dėl tokio apsilankymo. Pagal teisės aktus šios ekskursijos metu galėjo būti lankomi tik turistiniai objektai.

355. Teismas neužtikrino šalių procesinio lygiateisiškumo – ieškovai bylos nagrinėjimo metu rėmėsi iš baudžiamosios bylos pateiktais jiems palankiais įrodymais, nors kitiems proceso dalyviams susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis nebuvo galimybės.

36Ieškovai S. P. , D. P. ir G. P. prašo atmesti trečiojo asmens apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

371. Trečiojo asmens argumentai dėl forto statuso ir nuosavybės yra nepagrįsti.

38Nekilnojamojo turto registre vieninteliu forto savininku nurodytas atsakovas. Pats atsakovas neginčija esantis forto savininku, ši aplinkybė nurodyta ir forto, kaip kultūros vertybės, pagrindiniame dosjė. Šiame dosjė esanti eksplikacija neįrodo, kad fortą sudari atskiri statiniai, o jokių kitokių tokį teiginį galinčių pagrįsti įrodymų trečiasis asmuo nepateikė. Priešingai nei teigiame skunde, fortas turi kultūros vertybės statusą.

392. Atsakovo pareigą prižiūrėti fortą įtvirtina eilės teisės aktų, pavyzdžiui, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Valstybei ir savivaldybėms priklausančių kultūros paveldo objektų lankymo tipinės taisyklės. Priešingai nei teigia trečiasis asmuo, aplinkybės, kad atsakovas nevykdė pareigos prižiūrėti fortą, nustatytos vadovaujantis ne tik liudytojų parodymais, bet ir rašytiniais įrodymais. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad fortas buvo atviras turistams, lankymasis jame buvo skatinamas.

403. Faktas, kad forto užimama teritorija nebuvo suformuota kaip atskiras žemės sklypas, netrukdė atsakovui prižiūrėti sklypo, kadangi priežiūros aspektu savininkas daugiau teisių suformavus žemės sklypą neįgyja. Nesugebėjimas per 20 m. pasirūpinti tinkamu teritorijos įforminimu parodo didžiulį atsakovo aplaidumą ir savo paties priimtų teisės aktų nesilaikymą.

41Atsakovas Lietuvos Respublika prašo tenkinti trečiojo asmens apeliacinį skundą.

42IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

43Dėl Lietuvos Respublikos neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio

44Pirmosios instancijos teismas valstybės civilinę atsakomybę kildino iš to, kad valstybė nebuvo rūpestinga savininkė ir neprižiūrėjo jai priklausančio forto. Kolegija su tokia išvada sutinka.

45Pagrindinis forto statinys, prie kurio įvyko sprogimas, aiškiai priklauso valstybei nuosavybės teise (T. 1, b. l. 6; T. 2, b. l. 141-145). Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad niekas daugiau už valstybę neturi teisių ir į šio statinio užimamą teritoriją. Todėl tai, kad galbūt kiti forto statiniai priklauso Kauno miesto savivaldybei, neturi reikšmės sprendžiant dėl valstybės pareigų, susijusių su jam priklausančiu statiniu ir jo užimama teritorija.

46Valstybė, kaip ir kiekvienas kitas savininkas, privalo tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teisę (CK 2.36 str. 1 d., 4.37 str. 1 d.). Valstybė taip pat neatleidžiama nuo pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str.). Netinkamas šių bendro pobūdžio pareigų vykdymas yra pakankamas pagrindas valstybės atsakomybei kilti (CK 6.246 str. 1 d.). Priešingai nei teigia apeliantai, šiuo atveju CK 6.271 straipsnis, nustatantis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, netaikytinas, nes jis reglamentuoja tuos atvejus, kai žala padaroma viešojo administravimo srityje. Tuo tarpu šioje byloje valstybės atsakomybė iš esmės kyla bendrųjų teisės normų pagrindu, ji atsako lygiais pagrindais su privačiais asmenimis.

47Nurodytos bendrosios normos suponuoja savininko pareigą prižiūrėti savo nuosavybę taip, kad kitiems asmenims nebūtų padaryta žalos. Tokią pareigą turi kiekvienas savininkas, nepriklausomai nuo nuosavybės objekto pobūdžio. Šiuo atveju forto turimas kultūros vertybės statusas, forto ankstesnė paskirtis, lemianti padidintą jo pavojų, tik sustiprina tokią pareigą ir jos vykdymui kelia aukštesnius reikalavimus.

48Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti keletą svarbių išvadų. Pirma, fortas buvo ilgą laiką viešai ir masiškai lankomas ir tą valstybė žinojo (T. 1, 25-27, 147-151; T. 3. b. l. 4-17, 28, 33-35, 45-51). Ikiteisminio tyrimo metu forte rastos kulkos, šaudymo žymės, į sprogstamąsias panašios medžiagos reiškia, kad patekimas į fortą ir veiklą jame nebuvo kontroliuojama – patekti galėjo bet kas ir bet ką daryti (T. 1, b. l. 184-216). Antra, valstybė forto neprižiūrėjo, netvarkė, o forto priežiūra tesirūpino savanoriai (T. 3, b. l. 33-35, 151-163). Priešingi apeliantų argumentų yra visiškai nepagrįsti, juos paneigia aukščiau nurodyti įrodymai. Taigi valstybė nesielgė kaip rūpestingas savininkas. Tokio elgesio nepateisina nei didelė forto teritorija, nei tai, kad forto statinių užimama žemė nebuvo teisiškai suformuota. Pastaroji aplinkybė teįrodo visišką valstybės neveiklumą (T. 1, b. l. 22-24, 78-82, 97). Taigi pagrindo pateisinti valstybės nesirūpinimą savo nuosavybe nėra (CK 6.248 str.). Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, valstybė galėjo drausti forto lankymą, tačiau to nedarė. Esant tokiems faktams, aplinkybės, buvo ar ne fortas įtrauktas į lankytinų vietų sąrašą, buvo ar ne pritaikytas lankymui, neturi esminės reikšmės.

49Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad tarp valstybės nerūpestingumo ir ieškovams atsiradusios žalos yra netiesioginis priežastinis ryšys, pakankamas civilinei atsakomybei kilti (CK 6.247 str.). Minėti radiniai forte reiškia, kad nepriežiūra buvo nuolatinė, sprogstamųjų medžiagų patekimas nebuvo atsitiktinis ir pavienis atvejis. Pripažintina, kad net valstybei esant maksimaliai rūpestingai, tinkamai prižiūrint fortą, negalima, kaip ir visuomet, atmesti tikimybės, kad į forto teritoriją galėtų patekti pavojingos medžiagos, tačiau tokiu atveju būtų galima spręsti apie civilinės atsakomybės netaikymą ar jos mažinimą. Tuo tarpu valstybei buvus visiškai pasyviai ir abejingai, ji privalo prisiimti kilusias neigiamas pasekmes.

50Nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad netyrė ir nesiaiškino, ar prie žalos atsiradimo nėra prisidėję tretieji asmenys, tačiau tai nevisiškai atitinka tikrovę. Byloje buvo surinkti įrodymai apie nukentėjusiosios mokyklos veiksmus, susijusius su ekskursija, apklaustos ekskursiją lydėjusios mokytojos, šalių pasisakyta dėl dažasvydžio sporto klubo ir ekskursiją organizavusios privačios įmonės veiksmų (T. 2, b. l. 30-56; T. 3, b. l. 30, 35-37). Valstybės atstovai patvirtino, kad dažasvydžio sporto klubui, kaip dalies forto statinio patalpų nuomininkui, nebuvo numatyta pareiga tvarkyti forto teritoriją. Nelaimingo tyrimo akte nenustatyta jokių duomenų, galinčių leisti spręsti apie mokyklos veiksmų įtaką atsiradusiai žalai, taip pat nenustatyta tokių ekskursiją organizavusios privačios įmonės veiksmų. Žinoma, pati ekskursija yra susijusi su padaryta žala faktiniu priežastiniu ryšiu, nes, jei jos nebūtų buvę, mokiniai nebūtų lankęsi forte, nukentėjusioji nebūtų užmynusi ant sprogmens. Tačiau teisinio priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir žalos pagal byloje esančius duomenis negalima įžvelgti, jie per daug tolimi ir neprilygsta valstybės įtakai žalos atsiradimui. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįtraukė šių asmenų į bylos nagrinėjimą.

51Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė valstybės neteisėtus veiksmus, kaltę ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.

52Dėl žalos atlyginimo

53Civilinė atsakomybė yra žalos, padarytos būtent neteisėtais veiksmais, kompensavimo būdas. Todėl kolegija vertina valstybės elgesį civilinės atsakomybės požiūriu ir nepasisako dėl bendros valstybės pareigos tinkamai rūpintis savo nukentėjusiais piliečiais.

54Pirmosios instancijos teismas ieškovei G. P. priteisė 447 340 Lt turtinei žalai, kaip darbo užmokesčio dalies netekimui už laikotarpį nuo ieškovės 14 m. iki 60 m. (senatvės pensijos), atlyginti. Kolegija su tokiu sprendimu nesutinka.

55CK 6.285 straipsnio 1 dalis nustato, kad suluošintam ar kitaip sužalotam asmeniui, kuriam nėra suėję 14 m. ir kuris neturi savarankiškų pajamų, atsakingas už žalą asmuo privalo atlyginti išlaidas, susijusias su sveikatos sužalojimu, ir neturtinę žalą. Tuo tarpu pagal straipsnio 2 dalį žala, susijusi su darbingumo netekimu ar sumažėjimu, nukentėjusiam atlyginama tik tada, kai jam sueina 14 m. Toks reguliavimas siejamas su tuo, kad tik nuo 14 m. asmuo gali įgyvendinti savo teisę į darbą ir gauti iš jo pajamų. Nagrinėjamu atveju nei pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, nei šiuo metu ieškovei nėra suėję 14 m., todėl darbo užmokesčio dalies netekimas šiuo metu negali būti kompensuojamas. Tokią teisę ieškovė įgis sulaukusi 14 m. Pastebėtina, kad neįgalumo lygis ieškovei buvo nustatytas iki 2010 m. gruodžio 30 d. (T. 1, b. l. 35; T. 139-140), įrodymų apie dabartinį jo lygį nepateikta. Galima sutikti su ieškovais, kad neįgalumo lygio mažėjimas sunkiai tikėtinas, tačiau, ieškovei sulaukus 14 m., jis gali būti padidėjęs, taip pat gali būti pasikeitusios kitos reikšmingos aplinkybės (pavyzdžiui, padidėti vidutinis darbo užmokestis), kas turėtų įtakos nustatant turtinės žalos dydį. Remiantis išdėstytu, nurodytas reikalavimas atmestinas.

56Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovams S. P. ir D. P. 58 672,92 Lt turtinei žalai, kurią sudaro 24 223,98 Lt patirtos išlaidos protezų įsigijimui, 1 300 Lt patirtos išlaidos psichologo konsultacijoms ir 33 148,94 Lt būsimos nekompensuojamos protezų įsigijimo išlaidos, atlyginti. Kolegija su tokiu sprendimu iš dalies nesutinka.

57Byloje esantys įrodymai (T. 3, b. l. 108, 116-117) patvirtina, kad priteisiant patirtų išlaidų protezams įsigyti atlyginimą nebuvo įvertinta, kad ieškovams kompensuota ne tik 2 567 Lt, bet ir dar 7 200 Lt jų kainos. Dėl šios priežasties atlygintinos turtinės žalos dydis mažintinas nurodyta suma. Tokiam sprendimui neturi įtakos ieškovų argumentas, kad dėl nelaimės jie patyrė papildomas išlaidas geresnei mitybai ir sveikatos atstatymui, nes tokių išlaidų nebuvo prašoma atlyginti. Kolegijos vertinimu, teismas taip pat neturėjo pagrindo spręsti dėl būsimų protezų įsigijimo išlaidų, nes tikslus jų dydis nėra aiškus (T. 1, b. l. 33). Teisę į šių išlaidų atlyginimą ieškovai įgis jas patyrę. Tačiau kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad šiuo atveju turėtų būti atsižvelgta į ieškovams išmokėtas šalpos pensijas bei tikslines kompensacijas, nes tokio pobūdžio išlaidų, kurias turėtų kompensuoti šios išmokos, ieškovai atlyginti neprašė. Remiantis išdėstytu, ieškovams šiuo metu atlygintina turtinė žala mažintina iki 18 323,98 Lt.

58Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei G. P. 400 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kolegija su tokiu žalos dydžiu nesutinka.

59Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintos bendrosios taisyklės neturtinės žalos dydžiui nustatyti, pagal kurias teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šių kriterijų taikymas priklauso nuo to, kokiai įstatymu ginami vertybei padaryta žala. Atsižvelgiant į asmens sveikatos, kaip vertybės, pobūdį ir neabejotinai prioritetinę gynybą, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo atveju objektyvūs kriterijai (žalos padariniai) yra svarbesni nei subjektyvūs (žalą padariusio asmens kaltė).

60Nagrinėjamu atveju teismas visiškai pagrįstai ir teisingai prioritetą suteikė būtent ieškovės patirtiems išgyvenimas, sužalojimo pobūdžiui, ieškovės amžiui, dėl kurio neigiamos pasekmės turi būti įvertinamos ir perspektyviąją prasme, tačiau be pagrindo nesirėmė panašiais atvejais teismų praktikoje priteisiamu neturtinės žalos atlyginimu. Atsižvelgti į nurodytą įpareigoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (CPK 4 str.) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje M. V. v. UAB „Algesa“, bylos Nr. 3K-3-35/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje L. Z. , M. Z. ir kt. v. VšĮ Marijampolės ligoninė (bylos Nr. 3K-7-255/2005) paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria naujagimių dėl nudeginimo patirta neturtinė žala įvertinta 200 000 Lt, o kiekvieno iš tėvų – po 50 000 Lt. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje V. P. , D. P. v. Sedos Vytauto Mačernio vidurinė mokykla (bylos Nr. 2A-146/2006) paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo nukentėjusiam vaikui, mokykloje netekusiam kairės akies ir dėl to praradusiam 45 procentus darbingumo, buvo priteista 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Vertinant sužalojimo pobūdį, paminėtina Lietuvos Aukščiausios Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2012 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje V. P. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį (bylos Nr. 2K-193/2012), kurioje garbaus amžiaus moters, netekusios abiejų kojų, patirta neturtinė žala buvo įvertinta 80 000 Lt.

61Kolegija, atsižvelgusi į šiuos atvejus, individualias nagrinėjamos bylos aplinkybes (visų pirma jauną amžių, sunkų ir negrįžtamą sužalojimo pobūdį, esamus ir būsimus išgyvenimus) bei remdamasi teisingumo principu, ieškovės G. P. patirtą neturtinę žalą vertina 200 000 Lt.

62Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovams S. P. ir D. P. po 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apeliantai konkrečių argumentų dėl šios sprendimo dalies nepateikė. Kolegijos vertinimu, priteistas dydis yra teisingas, todėl nėra pagrindo jo mažinti.

63Dėl procesinio pobūdžio argumentų

64Kolegija vertino ir iš dalies rėmėsi trečiojo asmens su apeliaciniu skundu pateiktais įrodymais, kurie nebuvo prijungti prie bylos pirmosios instancijos teisme, todėl toks procesinis pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti visą teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d.). Tokio pagrindo nesudaro ir Kauno apskrities viršininko administracijos pašalinimas iš trečiųjų asmenų tinkamai neinformavus apie posėdį, nes tai neįtakojo bylos baigties.

65Kolegija, remdamasi išdėstytu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė žalos atlyginimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris keistinas (CPK 330 str.).

66Byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, nes kolegija nenustatė būtinumo žodiniam nagrinėjimui (CPK 322 str.). Šalys pateikė išsamius procesinius dokumentus, todėl papildomų aplinkybių, tikslios teisinės pozicijos aiškintis nereikėjo.

67Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

68Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

69„Ieškinį tenkinti iš dalies.

70Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos:

71ieškovei G. P. 200 000 Lt (du šimtus tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti,

72solidariai ieškovams S. P. ir D. P. 18 323,98 Lt (aštuoniolika tūkstančių tris šimtus dvidešimt tris litus ir 98 ct) turtinei žalai ir po 40 000 Lt (keturiasdešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.

73Kitą ieškinio dalį atmesti“.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. 2008 m. lapkričio 12 d. ieškovė G. P. , tuo metu Vilniaus Žemynos... 6. Ieškovų, nukentėjusiosios G. P. ir jos tėvų S. P. ir D. P. , teigimu,... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino... 9. Teismas nurodė, kad fortas priklauso atsakovui nuosavybės teise, o fortą... 10. Teismas sprendė, kad sprogimą sukėlęs objektas buvo susijęs su fortu tik... 11. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisės turi būti įgyvendinamos... 12. Teismas sprendė, kad atsakovo neteisėtas neveikimas neprižiūrint ir... 13. Teismas nurodė, kad ieškovei G. P. nėra sukakę keturiolikos metų ir ji... 14. Teismas pripažino atsakovo ir trečiojo asmens argumentus dėl trečiųjų... 15. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai... 16. Atsakovas Lietuvos Respublika prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo... 17. 1. Teismas nepagrįstai neįtraukė į bylą bei netyrė švietimo įstaigos,... 18. 2. Teismas netyrė dalies trečiojo asmens pateiktų ir teismo nutartų... 19. 3. Teismas nutarė pašalinti iš byloje dalyvaujančių asmenų Kauno... 20. 4. Teismas nepagrįstai pripažino egzistuojant atsakovo neteisėtiems... 21. 5. Teismo argumentai dėl priežastinio ryšio egzistavimo yra nepagrįsti.... 22. 6. Teismas, nustatydamas patirtos ir atlygintinos turtinės ir neturtinės... 23. Ieškovai S. P. , D. P. ir G. P. prašo palikti pirmosios instancijos teismo... 24. 1. Teismas pagrįstai į bylos nagrinėjimą neatraukė jokių trečiųjų... 25. 2. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad šiame ginče taikytinas CK 6.271... 26. 3. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo veiksmai (neveikimas) yra... 27. 4. Tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistuoja... 28. 5. Priteistas turtinės atlyginimo dydis yra pagrįstas. Pirma, ieškovės G.... 29. 6. Priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra pagrįstas. Teismas turi... 30. Trečiasis asmuo VĮ „Valstybės turto fondas“ prašo panaikinti pirmosios... 31. 1. Teismas neįvertino, kad atsakovas forto, kaip kultūros paveldo objekto,... 32. 2. Teismas nenurodė, kokie teisės aktai vykdant forto priežiūrą ir kieno... 33. 3. Trečiojo asmens patikėjimo teise valdomam pastatui reikalingas žemės... 34. 4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad fortas yra turistų lankytina vieta, nes... 35. 5. Teismas neužtikrino šalių procesinio lygiateisiškumo – ieškovai bylos... 36. Ieškovai S. P. , D. P. ir G. P. prašo atmesti trečiojo asmens apeliacinį... 37. 1. Trečiojo asmens argumentai dėl forto statuso ir nuosavybės yra... 38. Nekilnojamojo turto registre vieninteliu forto savininku nurodytas atsakovas.... 39. 2. Atsakovo pareigą prižiūrėti fortą įtvirtina eilės teisės aktų,... 40. 3. Faktas, kad forto užimama teritorija nebuvo suformuota kaip atskiras... 41. Atsakovas Lietuvos Respublika prašo tenkinti trečiojo asmens apeliacinį... 42. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 43. Dėl Lietuvos Respublikos neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio... 44. Pirmosios instancijos teismas valstybės civilinę atsakomybę kildino iš to,... 45. Pagrindinis forto statinys, prie kurio įvyko sprogimas, aiškiai priklauso... 46. Valstybė, kaip ir kiekvienas kitas savininkas, privalo tinkamai įgyvendinti... 47. Nurodytos bendrosios normos suponuoja savininko pareigą prižiūrėti savo... 48. Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti keletą svarbių išvadų.... 49. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad tarp... 50. Nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad netyrė ir nesiaiškino, ar... 51. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 52. Dėl žalos atlyginimo... 53. Civilinė atsakomybė yra žalos, padarytos būtent neteisėtais veiksmais,... 54. Pirmosios instancijos teismas ieškovei G. P. priteisė 447 340 Lt turtinei... 55. CK 6.285 straipsnio 1 dalis nustato, kad suluošintam ar kitaip sužalotam... 56. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovams S. P. ir D. P. 58 672,92 Lt... 57. Byloje esantys įrodymai (T. 3, b. l. 108, 116-117) patvirtina, kad priteisiant... 58. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei G. P. 400 000 Lt neturtinei... 59. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas... 60. Nagrinėjamu atveju teismas visiškai pagrįstai ir teisingai prioritetą... 61. Kolegija, atsižvelgusi į šiuos atvejus, individualias nagrinėjamos bylos... 62. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovams S. P. ir D. P. po 40 000 Lt... 63. Dėl procesinio pobūdžio argumentų... 64. Kolegija vertino ir iš dalies rėmėsi trečiojo asmens su apeliaciniu skundu... 65. Kolegija, remdamasi išdėstytu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas... 66. Byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, nes kolegija nenustatė būtinumo... 67. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 68. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą pakeisti ir... 69. „Ieškinį tenkinti iš dalies.... 70. Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos:... 71. ieškovei G. P. 200 000 Lt (du šimtus tūkstančių litų) neturtinei žalai... 72. solidariai ieškovams S. P. ir D. P. 18 323,98 Lt (aštuoniolika tūkstančių... 73. Kitą ieškinio dalį atmesti“....