Byla 2-79-278/2010

1Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė,

2sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,

3dalyvaujant prokurorei Violetai Šulčytei,

4atsakovams S. P., R. P., jų atstovui adv. Algimantui Kolpertui,

5viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, S. P., R. P., tretiesiems asmenims Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Panevėžio rajono notarų biuro notarei Aldonai Šarmavičienei, akcinei bendrovei (toliau AB) SEB bankas dėl įsakymo bei pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais ir

Nustatė

6Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė teismą pripažinti negaliojančiu Lietuvos Policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. V-23 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir leidimo jas privatizuoti", pripažinti negaliojančia 2004 m. birželio 9 d. žemės sklypo su pastatais, esančiais ( - ), pirkimo - pardavimo sutartį, taikyti restituciją ir grąžinti šalis į pradinę padėtį, įpareigojant atsakovus S. P. ir R. P. grąžinti valstybės dispozicijon nekilnojamąjį turtą - 300,22 kv. m. bendro ploto gyvenamąjį namą (unikalus Nr. ( - )), 23 kv. m. šiltnamį (unikalus Nr. ( - )) ir 0,06 ha dydžio žemės sklypą (unikalus Nr. ( - )), o Lietuvos Respublikos Policijos departamentui prie VRM grąžinti S. P. ir R. P. 158 000 Lt.

7Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau LRV) 2003-11-04 nutarimu Nr. 1371-19 „Dėl nekilnojamojo turto mainų" 3 punktu, valstybės nuosavybe esantis nekilnojamasis turtas - gyvenamasis namas, žemės sklypas, šiltnamis, esantys ( - )., valdyti naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise buvo perduoti Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui. Nurodė, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras V. G. 2003-02-19 įsakymu Nr. V-66 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo", nesant teisinio pagrindo bei motyvuoto prašymo ( - ). esantį nekilnojamąjį turtą paskyrė Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkui S. P., o Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004-05-20 įsakymu Nr. V-23 nekilnojamasis turtas, esantis ( - ), išbrauktas iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų apskaitos. Šiuo įsakymu minėtą turtą buvo leista už 158 000 Lt parduoti Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkui S. P.. Nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro V. G. 2004-02-19 įsakymas Nr. V-66 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo", Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004-05-20 d. įsakymas Nr. V-23 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir leidimo jas privatizuoti" priimti pažeidžiant tuo metu galiojusius imperatyvių teisės normų reikalavimus. Teigia, kad perdavus nekilnojamąjį turtą Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui, sprendimas dėl nekilnojamojo turto, esančio ( - ), priskyrimo tarnybinėms gyvenamosioms patalpoms nebuvo priimtas, todėl Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004-05-20 įsakymas Nr. V-23 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir leidimo jas privatizuoti" yra niekinis ir negalioja, kaip priimtas pažeidžiant imperatyvius įstatymų reikalavimus, todėl 2004-06-09 žemės sklypo su pastatais pirkimo - pardavimo sutartis pripažintina negaliojannčia. Teigia, jog Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkas S. P. žinojo ir turėjo žinoti, kad jo veiklos teritorijoje, t. y. ( - )., esantis nekilnojamas turtas, slaptu LR Vyriausybės nutarimu Policijos departamento prie VRM buvo įgytas turint konkretų tikslą - siekiant panaudoti jį šios institucijos pagrindinėms funkcijoms atlikti („kriminalinės policijos reikmėms"), todėl S. P. turėjo pasidomėti priimtais administraciniais aktais, susijusiais su nekilnojamuoju turtu, esančiu ( - ).. Nurodė, kad konstatavus niekinį, imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutarties pobūdį, nekilnojamojo turto, esančio ( - ), įgijėjas pripažintinas nesąžiningu, įgijusiu teises ir pareigas neteisėtai, o pripažinus 2004-06-09 sandorį negaliojančiu, taikytina restitucija natūra.

8Atsakovai S. P., R. P., jų atstovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą pripažinti 2004-05-20 įsakymą negaliojančiu, nes ginčijamas individualus norminis aktas buvo paskelbtas viešai ir buvo vienas iš dokumentų, kurių pagrindu sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Teigia, jog CK 1.125 str. nustato sutrumpintą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais. Be to, LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Nurodė, jog apie priimtą įsakymą ieškovas turėjo sužinoti ir sužinojo žymiai ankščiau negu prieš tris mėnesius iki ieškinio pateikimo teismui, todėl prašo taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu reikalavimus atmesti. Be to, nurodė, kad teisėtai ir pagrįstai Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu atsakovui S. P. suteiktoje tarnybinėje gyvenamojoje patalpoje ( - ), teko mažiau kaip 18 kv.m. gyvenamojo ploto vienam gyventojui, todėl atsakovas turėjo teisę gerinti gyvenimo sąlygas, tačiau S. P. nepriėmė jokių sprendimų dėl gyvenamojo namo, esančio ( - ), suteikimo kaip tarnybinių gyvenamųjų patalpų ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų nei gaudamas šias tarnybines patalpas, nei jas pirkdamas. Teigia, kad S. P. elgėsi rūpestingai, atidžiai ir neviršijo savo tarnybinių funkcijų, o sprendimus dėl ( - )suteikimo priėmė šią teisę turintys asmenys. S. P. nurodė, kad jis negalėjo ir neturėjo domėtis gyvenamojo namo teisiniu statusu, nes namas su žeme, priklausiniais, niekada nebuvo perduotas valdyti, naudoti Panevėžio miesto VPK, kuriam jis vadovavo. Nurodė, kad Viešajame registre buvo nurodyta, jog ginčo turtas yra valdomas turto patikėjimo teise Policijos departamento prie LR VRM nuo 2003-11-28, o nuo 2004-01-05 - valdomas Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro. Šie duomenys buvo vieši, todėl gaudamas ginčo turtą bei sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį, šiuos duomenis žinojo. Nurodo, kad Policijos generalinis komisaras ir Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro vadovas turėjo teisę skirti jam tarnybines patalpas (ginčo namą ir kitą turtą) bei turėjo teisę priimti sprendimą šias patalpas privatizuoti. Dėl kokių priežasčių ginčo namas buvo išbrauktas iš tarnybinių patalpų sąrašo, atsakovams nežinoma. Nurodo, kad ieškinyje pripažįstama, jog gyvenamasis namas su priklausiniais, žemės sklypas, buvo parduoti už rinkos vertę, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad parduodant turtą buvo pažeisti kieno nors interesai, nes už įsigytą turtą pardavėjui buvo teisingai atlyginta. Mano, kad pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia vien tik formaliais motyvais, nurodant kad Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centras ar Policijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos neišlaikė visų procedūrų, kurios buvo būtinos iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, nėra pagrindo. Nesutinka su ieškovo teiginiai, jog S. P. buvo nesąžininga sandorio šalis, nes jis negalėjo įtakoti kitos sandorio šalies vidaus reikalų, priešingu atveju būtų įtartas viešųjų ir privačių interesų nesuderinamumu. Atsakovai nurodo, kad žemės sklypo, gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimui ir atsiskaitymui su pardavėju naudojo iš banko pasiskolintas lėšas, todėl ginčo turtas yra įkeistas AB SEB bankui ir panaikinus pirkimo-pardavimo sutartį įkeitimas liks galioti. Nurodė, jog įsigytas turtas (gyvenamasis namas) buvo remontuojamas, nes buvo įsigytas blogos būklės, name atlikta fasado apdaila (sienų šiltinimas, tinkavimas, lietvamzdžių pakeitimas), patalpų apdailos darbai (pakeistos grindys, durys, perdažytas namo vidus, nudažytos lubos), pakeista šildymo sistema, viso atlikta turto pagerinimo darbų vertė viršija 200 000 Lt. Atsakovai teigia, kad pripažinus negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį, jų turėtas išlaidas turėtų sumokėti valstybė, nes jos turtas būtų pagerintas atsakovų sąskaita.

9Ieškinys tenkintinas.

10Byloje nustatyta, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras V. G. 2003-07-08 tarnybiniu pranešimu informavo VRM ministrą V. B. apie patalpų, esančių ( - ). panaudojimo operatyvinei veiklai netinkamumą bei pasiūlė jas mainyti į nekilnojamąjį turtą ( - ) (3 t., b.l. 29, 189). Šiame pranešime buvo nurodyta, jog namas yra nuošalioje vietoje, tinkamas policijos funkcijoms vykdyti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-04 nutarimu Nr. 1371-19 „Dėl nekilnojamojo turto mainų" LR Policijos departamento prie VRM patikėjimo teise valdytos 160,19 kv. m. ploto administracinės negyvenamosios patalpos, esančios Laisvės a. 4-19, Panevėžio m., buvo perduotos A. T. nuosavybėn mainais už jam nuosavybės teise priklausiusį 175 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą - 300, 22 kv. m. bendro ploto gyvenamąjį namą, 23 kv. m. šiltnamį ir 0,06 ha dydžio žemės sklypą, esantį ( - ). Minėto nutarimo 3 punktu buvo nustatyta, kad nekilnojamasis turtas, esantis ( - ) valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise perduodamas Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui (nuo 2005 m. gruodžio 31 d. - Lietuvos policijos logistikos centras, šiuo metu teisių ir pareigų perėmėjas LR Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, 5 t., b.l.17). Lietuvos Respublika, pagal turto patikėjimo teisę atstovaujama Policijos departamento prie VRM, kurį atstovavo Lietuvos policijos generalinis komisaras V. G. bei A. T. ir L. T. 2003-11-28 sudarė nekilnojamojo turto mainų sutartį, o perimtas turtas Policijos Generalinio komisaro 2003-12-29 įsakymu Nr. V-743 bei 2003-12-30 aktu Nr. ( - ) „Dėl turto perdavimo ir priėmimo'' buvo perduotas Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui, jo įstatuose numatytai veiklai vykdyti (1 t., b.l. 15-25). Nors minėtas turtas buvo įsigytas operatyvinei veiklai, tačiau patalpos kriminalinės policijos reikmėms nebuvo naudojamos, be to, LR Vidaus reikalų ministerijai atlikus tarnybinį patikrinimą 2008-08-29 buvo konstatuota, jog nepaisant deklaruoto siekimo įsigyti minėtus pastatus operatyvinei veiklai, jokių duomenų, kad kurie nors policijos padaliniai būtų išreiškę poreikį įsigyti šį turtą ar su jais būtų tartasi dėl įsigyjamo turto tinkamumo jų funkcijų vykdymui, nenustatyta (1 t., b.l. 50-63, 3 t., b.l. 4-17). Kadangi valstybės turtas turėjo būti naudojamas kriminalinės policijos reikmėms, jis negalėjo būti skirtas policijos pareigūnų aprūpinimui tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis, tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro V. G. 2004-02-19 įsakymu Nr. V-66 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo", minėtas nekilnojamasis turtas buvo paskirtas Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkui S. P. ir jo keturių asmenų šeimai, o Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininkui L. D. pavesta sudaryti nuomos sutartį. Nuomos sutartis su S. P. buvo sudaryta 2004-03-26 ir nekilnojamasis turtas perdavimo aktu Nr. IL5APC-57 perduotas atsakovui S. P. (1 t., b.l. 29-33). Byloje nustatyta, kad 2004-04-16 S. P. pateikė prašymą Policijos generaliniam komisarui V. G. leisti lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti tarnybines gyvenamąsias patalpas, esančias ( - ), o Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centras 2004-04-26 pateikė prašymą leisti panaikinti minėtų gyvenamųjų patalpų tarnybinį statusą (1 t., b.l. 34-35). 2004-04-26 gavus steigėjo sutikimą, Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004-05-20 įsakymu Nr. V-23 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir leidimo jas privatizuoti", valstybei nuosavybės teise priklausančios, Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro patikėjimo teise valdomos patalpos buvo išbrauktos iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų apskaitos (1 t., b.l. 48). Šiuo įsakymu ( - )., esančius gyvenamąjį namą, šiltnamį ir 0,06 ha dydžio žemės sklypą už 158 000 Lt buvo leista parduoti Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkui S. P., o 2004-06-09 sudaryta žemės sklypo su pastatais pirkimo - pardavimo sutartį, kuria atsakovai S. P. ir R. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nusipirko nuomotą nekilnojamąjį turtą, už kurį pilnai atsiskaitė 2006-07-26 (3 t., b.l. 119). Iš bylos dokumentų matyti, kad valstybei priklausantis turtas ( - ), nuo 2003-12-30 Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kaip Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro valdomas turtas (1 t., b.l. 25-28). Pagal galiojusius Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro nuostatus viena iš šio centro funkcijų buvo centro valdomo nekilnojamojo turto administravimas (1 t., b.l. 85-93, nuostatų 7.1 p., 7.2 p., 8.1.1.8 p., 14.7 p.). Kadangi minėtas centras aprūpino Policijos departamentą ir kitas policijos įstaigas darbo bei tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis, nuo ginčo turto ( - ) perdavimo (2003-12-30) visus su šio nekilnojamojo turto statuso teisiniu režimu susijusius sprendimus, tarp jų ir dėl tarnybinių patalpų suteikimo bei jų statuso pakeitimo teisės aktų nustatyta tvarka, buvo įgaliotas priimti Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininkas L. D.. Tačiau šio centro viršininko individualus administracinis aktas dėl tarnybinių patalpų suteikimo, jų priskyrimo tarnybinėms gyvenamosioms patalpoms teismui nepateiktas (CPK 178 str.). Duomenų, kad sprendimas dėl nekilnojamojo turto, esančio ( - ), priskyrimo tarnybinėms gyvenamosioms patalpoms, būtų priimtas Policijos departamento prie VRM, kuris nekilnojamąjį turtą patikėjimo teise valdė nuo 2003-11-28 iki 2003-12-30, taip pat nebuvo pateiktas, kas leidžia daryti išvadą, kad ieškovo teiginys, jog nekilnojamasis turtas nebuvo priskirtas tarnybinių patalpų kategorijai, nepaneigtas (LRV 2001-07-11 nutarimu Nr. 878 patvirtinto “Tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos aprašo” 2, 4, 12 p.p.). Nesant sprendimo nekilnojamajam turtui suteikti tarnybinės gyvenamosios patalpos statusą, teisinės reikšmės patalpų statuso pakeitimui negalėjo turėti ir Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004-05-20 įsakymas Nr. V-23 „Dėl Tarnybinių gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir leidimo jas privatizuoti". Be to, nesant tarnybinių patalpų statuso, ginčijamo Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko 2004-05-20 įsakymu Nr. V-23 bei 2004-06-09 žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartimi buvo privatizuotos ne tik gyvenamosios patalpos, bet ir žemės sklypas, šiltnamis, kas prieštaravo Civilinio kodekso (toliau CK) 6.618 straipsnio 2 dalies ir LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatoms, nustatančioms jog prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų gali būti priskirtos ir privatizuojamos lengvatinėmis sąlygomis tik gyvenamosios patalpos, bet ne žemės sklypas ar šiltnamis. Be to, minėto įstatymo nuostatos leido privatizuoti tarnybines gyvenamąsias patalpas, jeigu šios patalpos tampa nereikalingos institucijų, valdančių jas nuosavybės ar patikėjimo teise, darbuotojams (tarnautojams) apgyvendinti. Duomenų, kad patalpos tapo nereikalingos operatyvinei veiklai vykdyti ar kitoms policijos funkcijų vykdymo reikmėms, byloje taip pat nepateikta, minėtų aplinkybių nenustatyta ir Vidaus reikalų ministerijos atlikto tarnybinio patikrinimo metu. Neginčijamai nustatyta, kad nekilnojamasis turtas mainų sutartimi buvo įsigytas operatyvinei veiklai vykdyti, tačiau šiems tikslams jis nebuvo naudojamas, o 2004-02-19 praėjus tik 2,5 mėnesio nuo šio turto įsigijimo, jis buvo suteiktas kaip tarnybinis butas Panevėžio miesto Vyriausiojo policijos komisariato viršininkui S. P., o dar po dviejų mėnesių šį turtą atsakovui leista privatizuoti. Aplinkybė, jog mainų sutartimi buvo įsigytas ne tik patalpos, bet ir žemės sklypas, šiltnamis, kurie iš esmės neatitiko operatyvinės veiklos tikslams, o minėtą turtą iki mainų sutarties sudarymo, t.y. 2003-06-18 apžiūrėjo atsakovas S. P., kuriam vėliau turtas ir buvo skirtas nuomoti bei privatizuoti, leidžia daryti išvadą, kad namas ir jo priklausiniai buvo įsigyti ne operatyvinei veiklai, o siekiant jį suteikti ir leisti įsigyti lengvatinėmis sąlygomis atsakovui S. P. (3 t., b.l. 197). LR Vyriausybė 2001-07-11 nutarimu Nr. 878 „Tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos tvarka“ bei Vidaus tarnybos statuto 47 str., reglamentuojantys tarnybinių gyvenamųjų patalpų skyrimą darbuotojams, numatė aprūpinimą tarnybiniu butu pagal nustatytus bendro naudingo ploto normatyvus (18 kv.m.) 1 šeimos nariui, tačiau nenumatė galimybės suteikti žemės sklypą su statiniais jame. Pagal minėto aprašo 5 p., nustatytas normatyvas 1 šeimos nariui galėjo būti padidintas atsižvelgiant į darbuotojo, kuriam suteikiamos šios patalpos darbo pobūdį ir šeimos aplinkybes, taip pat jeigu nuomotojas neturi laisvų skaičiuojamą normatyvą atitinkančių gyvenamųjų patalpų. Iš šalių paaiškinimų ir bylos dokumentų matyti, kad atsakovui S. P. pradėjus dirbti Panevėžio miesto VPK vyriausiuoju komisaru, jo 4 asmenų šeimai 2000-02-04 buvo suteiktas 80,71 kv.m. tarnybinis butas ( - ) ir sudaryta buto nuomos sutartis, kas leidžia daryti išvadą, kad atsakovui suteiktas tarnybinis butas atitiko teisės aktuose numatytus gyvenamojo ploto normatyvus ir gerinti gyvenimo sąlygas S. P. nebuvo pagrindo (3 t., b.l.169-173). Nors aukščiau paminėto Tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos aprašo 5 punkto pagrindu bendro naudingo ploto normatyvas atsakovui galėjo būti padidintas, tačiau S. P. buvo suteiktas kelis kartus nustatytus normatyvus viršijantis 300,22 kv.m. bendro naudingo ploto 2 aukštų gyvenamasis namas, neturintis tarnybinio buto statuso, taip pat žemės sklypas su statiniais jame. Suteikus atsakovui patalpas pažeidžiant įstatymų nuostatas bei ginčo turtui neturint tarnybinių patalpų statuso, Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004-05-20 įsakymas Nr. V-23 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir leidimo jas privatizuoti" buvo priimtas pažeidžiant CK 6. 618 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 str. 2 d. 4 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 878 patvirtintų „Tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos tvarkos 3 ir 4 p., nuostatas. Kadangi minėtas įsakymas yra priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, todėl jo pagrindu 2004-06-09 sudaryta žemės sklypo su pastatais pirkimo - pardavimo sutartis taip pat negali būti pripažinta teisėta nuo jos sudarymo momento. Pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.80 str. 1 d. pagrindu, šio straipsnio 2 dalis nustato, kad viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.138 str. 2 p., 6.145 str. 1 d.). CK 6.145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais netaikyti restitucijos, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, kad restitucija taikoma natūra, t. y. šalis gautą iš kitos šalies konkretų individualiais požymiais apibūdinamą daiktą taikant restituciją turi grąžinti, išskyrus atvejus, kai ši neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras nurodo, kad atsakovas S. P. yra nesąžiningas turto įgijėjas ir šios aplinkybės nustatymas yra svarbus sprendžiant restitucijos klausimą (CK 6.145 str. 2 d.). Atsakovas neigia ieškovo teiginius ir nurodo, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, elgėsi rūpestingai, atidžiai ir neviršijo savo tarnybinių funkcijų, o sprendimus dėl ginčo nekilnojamojo turto jam suteikimo priėmė šią teisę turintys asmenys. Teisminėje praktikoje yra konstatuota, jog tuo atveju jeigu administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas ir pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. „Žinojimas“ suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti” aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tik tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo ar sudarant sandorį nebus pažeisti įstatymai, teisėti trečiųjų asmenų interesai. Atsakovas S. P., kaip Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkas, žinojo, kad patalpos ( - ), yra netinkamos operatyvinei veiklai ir kad jas ketinama keisti, nes kaip nurodyta aukščiau, pagal Policijos generalinio komisaro įgaliojimą 2003-06-18 jis su A. T. apžiūrėjo gyvenamąjį namą bei kitą turtą ( - ) ir patalpas Laisvės a. 4-19, Panevėžio m. (3 t., b.l.197-198). Nors Lietuvos policijos generaliniam komisarui V. G. prašymą leisti keisti patalpas A. T. pateikė tik 2003-06-25, tačiau jam priklausančio turto įvertinimas jau buvo atliktas 2003-05-27, kas leidžia daryti išvadą, jog atsakovui S. P. buvo žinoma kokiu tikslu jam išduotas įgaliojimas apžiūrėti A. T. nuosavybę bei tai, kad valstybei priklausančio turto keitimas yra galimas tik priėmus LR Vyriausybės nutarimą ir Policijos departamento prie VRM įsigyjamas turint konkretų tikslą - siekiant panaudoti jį šios institucijos pagrindinėms funkcijoms atlikti (3 t., b.l. 191,197, 216-223). Be to, atsakovas, savo kompetencijos ribose turėjo teisę skirti tarnybinius butus savo pavaldiniams, todėl jis žinojo imperatyvius įstatymų reikalavimus dėl minėtų butų suteikimo, o sprendžiant klausimą dėl gyvenamųjų patalpų suteikimo jo šeimai privalėjo elgtis apdairiai, rūpestingai, pasidomėti ir įsitikinti, ar pagal įstatymų nuostatas nėra kliūčių gauti, o vėliau pirkti valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą. Kadangi valstybei priklausantis turtas turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, todėl priešingai nei privati nuosavybė, gali būti naudojama, valdoma ir ja disponuojama tik įstatyme nustatytais būdais ir tvarka. LR Valstybės tarnybos įstatymas įpareigoja valstybės tarnautojus laikytis įstatymų, tinkamai atlikti savo pareigas, vengti viešų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba (15 str.). Viešųjų interesų pirmenybei užtikrinti, priimdami sprendimus, valstybės tarnautojai privalo vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti ir neleisti naudotis jokia valstybės nuosavybe kitokia tvarka ir mastu, negu nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad negalima pirkėjo laikyti sąžiningu, jeigu sandoris yra negaliojantis dėl imperatyviųjų įstatymo nuostatų neatitikties; jeigu turto įgijėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-549/2007 ir kt.). Teismas konstatuoja, kad atsakovas S. P., būdamas pareigūnas, vykdydamas atsakingas Panevėžio miesto VPK viršininko pareigas bei žinodamas įstatymų reikalavimus, tame tarpe ir dėl tarnybinių patalpų suteikimo, jų privatizavimo, nesiėmė jokių veiksmų užkirsti kelią įstatymų reikalavimų pažeidimui sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo turto jam suteikimo, vėliau šio turto privatizavimo ir tuo, kaip pareigūnas veikė neteisėtai ir nesąžiningai. Dėl paminėto, ieškovo teiginys, jog sudarant pirkimo-pardavimo sandorį atsakovas buvo nesąžiningas, nepaneigtas. Atsakovas nurodo, tai iš dalies patvirtina ir Nekilnojamojo turto ekspertizės aktas, kad įgijus nekilnojamąjį turtą ( - ), buvo atlikti remonto darbai dėl ko namo vertė padidėjo, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo netaikyti restitucijos, nes sudarydamas sandorį atsakovas S. P. turėjo numatyti sudaromo sandorio nuginčijimo padarinius ir prisiėmė jų atsiradimo riziką (4 t., b.l. 110-212). Aplinkybės, kad šalies finansinė būklė yra sudėtinga, LR Vyriausybės nutarimu nustatyta nekilnojamojo turto paskirtis, jos buvimo vieta tapo žinoma visuomenei, o nekilnojamasis turtas apsunkintas hipoteka, nesudaro pagrindo netaikyti restitucijos, nes valstybei priklausančio turto praradimą lėmė neteisėti atsakovų veiksmai (CK 4.171 str. 9 d.). Dėl paminėto, pirkimo-pardavimo sandorį pripažinus negaliojančiu, taikytina restitucija ir šalys grąžintinos į pirminę padėtį (CK 1.80 str., 6.145 str.),

11Atsakovų teiginys, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ginčyti Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004-05-20 įsakymą Nr. V-23 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir leidimo jas privatizuoti", atmestinas. Iš byloje esančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos pranešimo matyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003-11-04 nutarimas Nr. 1371-19 „Dėl nekilnojamojo turto mainų", kurio pagrindu patikėjimo teise Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui buvo perduotas valdyti valstybei priklausantis ginčo turtas buvo išslaptintas tik 2008-11-17. Tik išslaptinus šį, o vėliau ir atskirus Vidaus reikalų ministerijos dokumentus ieškovui atsirado galimybė teismui pateikti ieškinį, atitinkantį jam keliamus reikalavimus ir ginčyti neteisėtą įsakymą (1 t., b.l. 65, 100). Kadangi ieškinys teismui yra paduotas 2008-12-11, todėl darytina išvada, kad ieškinio senatis ginčyti įsakymą nepraleista ir taikyti ieškinio senatį bei šiuo pagrindu atmesti reikalavimus nėra pagrindo.

12Bylinėjimosi išlaidos valstybei - žyminis mokestis (130 Lt ir 4 160 Lt), nuo kurio mokėjimo ieškovas yra atleistas bei 136 Lt išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteistinos iš atsakovų, vadovaujantis dalinės atsakomybės principu (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 83 str.1 d.5 p., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str., 1 t. 1 b.l., 2 t., b.l. 2, 5 t., b.l.1).

13Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais teismas

Nutarė

14Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro ieškinį tenkinti.

15Pripažinti negaliojančiu nuo priėmimo Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. V-23 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir leidimo jas privatizuoti".

16Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro ir R. P., S. P. 2004 m. birželio 9 d. sudarytą žemės sklypo su pastatais, esančiais ( - ), pirkimo - pardavimo sutartį.

17Taikyti restituciją ir įpareigoti R. P. (a.k( - ) ir S. P. (a.k( - ) grąžinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valdymui patikėjimo teise valstybei priklausantį gyvenamąjį namą (unikalus Nr. 2799-4008-6012), šiltnamį (unikalus Nr. 2799-4008-6023), 0,06 ha žemės sklypą (unikalus Nr. 2701-0028-0115), esančius ( - ).

18Priteisti iš atsakovo Policijos departamento prie Vidaus reikalaų ministerijos (į.k. 1887 85847) R. P. ir S. P. naudai pagal 2004 m. birželio 9 d. žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartį sumokėtus 158 000 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt aštuonis tūkstančius Lt).

19Priteisti iš atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (į.k. 1887 85847) 2 210 Lt žyminio mokesčio ir 68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, viso 2 278 Lt (du tūkstančius du šimtus septyniasdešimt aštuonis Lt) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

20Priteisti iš atsakovų R. P., S. P. po 1 040 Lt žyminio mokesčio ir 34 Lt išlaidų susijusių su bylos nagrinėjimu, viso iš kiekvieno po 1 074 Lt (vieną tūkstantį septyniasdešimt keturis Lt) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

21Sprendimui įsiteisėjus, Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovų R. P., S. P. turtui, panaikinti.

22Sprendimas per 30 d. nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui per šį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai