Byla 2A-230/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

2Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Vyto Miliaus, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant ieškovo atstovei V. Š. , atsakovui S. P. , jo atstovui advokatui Virgilijui Kaupui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų S. P. ir R. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-79-278/2010 pagal Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, S. P. , R. P. , tretiesiems asmenims Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Panevėžio rajono notarų biuro notarei A. Š. , akcinei bendrovei SEB bankas dėl įsakymo bei pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. V-23 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir leidimo jas privatizuoti“, pripažinti negaliojančia 2004 m. birželio 9 d. žemės sklypo su pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, taikyti restituciją ir grąžinti šalis į pradinę padėtį, įpareigojant atsakovus S. P. ir R. P. grąžinti valstybės dispozicijon nekilnojamąjį turtą – 300,22 kv. m. bendro ploto gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 23 kv. m. šiltnamį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,06 ha dydžio žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o Lietuvos Respublikos Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos grąžinti S. P. ir R. P. 158 000 Lt. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-04 nutarimu Nr. 1371-19 „Dėl nekilnojamojo turto mainų“ 3 punktu, valstybės nuosavybe esantis nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas, žemės sklypas, šiltnamis, esantys (duomenys neskelbtini), valdyti naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise buvo perduoti Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui. Lietuvos policijos generalinis komisaras V. G. 2003-02-19 įsakymu Nr. V-66 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo“, nesant teisinio pagrindo bei motyvuoto prašymo (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą paskyrė Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkui S. P. , o Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004-05-20 įsakymu Nr. V-23 nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), išbrauktas iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų apskaitos. Šiuo įsakymu minėtą turtą buvo leista už 158 000 Lt parduoti Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkui S. P. . Lietuvos policijos generalinio komisaro V. G. 2004-02-19 įsakymas Nr. V-66 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo“, Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004-05-20 d. įsakymas Nr. V-23 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir leidimo jas privatizuoti“ priimti pažeidžiant tuo metu galiojusius imperatyvių teisės normų reikalavimus. Perdavus nekilnojamąjį turtą Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui, sprendimas dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), priskyrimo tarnybinėms gyvenamosioms patalpoms nebuvo priimtas, todėl Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004-05-20 įsakymas Nr. V-23 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir leidimo jas privatizuoti“ yra niekinis ir negalioja, kaip priimtas pažeidžiant imperatyvius įstatymų reikalavimus, todėl 2004-06-09 žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia. Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkas S. P. žinojo ir turėjo žinoti, kad jo veiklos teritorijoje, t. y. (duomenys neskelbtini), esantis nekilnojamas turtas slaptu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos buvo įgytas turint konkretų tikslą – siekiant panaudoti jį šios institucijos pagrindinėms funkcijoms atlikti („kriminalinės policijos reikmėms“), todėl S. P. turėjo pasidomėti priimtais administraciniais aktais, susijusiais su nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini). Konstatavus niekinį, imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutarties pobūdį, nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijėjas pripažintinas nesąžiningu, įgijusiu teises ir pareigas neteisėtai, o pripažinus 2004-06-09 sandorį negaliojančiu, taikytina restitucija natūra. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-04 nutarimu Nr. 1371-19 „Dėl nekilnojamojo turto mainų“ A. T. nuosavybės teise priklausęs 175 000 Lt vertės nekilnojamasis turtas (300, 22 kv. m. bendro ploto gyvenamasis namas, 23 kv. m. šiltnamis ir 0,06 ha dydžio žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini)) valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise buvo perduotas Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui (nuo 2005 m. gruodžio 31 d. – Lietuvos policijos logistikos centras, šiuo metu teisių ir pareigų perėmėjas Lietuvos Respublikos policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos). Lietuvos Respublika, atstovaujama Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, kurį atstovavo Lietuvos policijos generalinis komisaras V. G. , bei A. T. ir L. T. 2003-11-28 sudarė nekilnojamojo turto mainų sutartį, o perimtas turtas Policijos generalinio komisaro 2003-12-29 įsakymu Nr. V-743 bei 2003-12-30 aktu Nr. IL5APC-212 „Dėl turto perdavimo ir priėmimo“ buvo perduotas Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui, jo įstatuose numatytai veiklai vykdyti. Kadangi valstybės turtas turėjo būti naudojamas kriminalinės policijos reikmėms (nors tam naudojamas nebuvo), jis negalėjo būti skirtas policijos pareigūnų aprūpinimui tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis, tačiau Lietuvos policijos generalinio komisaro V. G. 2004-02-19 įsakymu Nr. V-66 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo“, minėtas nekilnojamasis turtas buvo paskirtas Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkui S. P. ir jo šeimai, o Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininkui L. D. pavesta sudaryti nuomos sutartį. Nuomos sutartis su S. P. buvo sudaryta 2004-03-26 ir nekilnojamasis turtas perdavimo aktu Nr. IL5APC-57 perduotas atsakovui S. P. . Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centras 2004-04-26 pateikė prašymą leisti panaikinti minėtų gyvenamųjų patalpų tarnybinį statusą. 2004-04-26 gavus steigėjo sutikimą, Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004-05-20 įsakymu Nr. V-23 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir leidimo jas privatizuoti“, valstybei nuosavybės teise priklausančios, Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro patikėjimo teise valdomos patalpos buvo išbrauktos iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų apskaitos. Šiuo įsakymu (duomenys neskelbtini), esančius gyvenamąjį namą, šiltnamį ir 0,06 ha dydžio žemės sklypą už 158 000 Lt buvo leista parduoti Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkui S. P. , o 2004-06-09 sudaryta žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartis, kuria atsakovai S. P. ir R. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nusipirko nuomotą nekilnojamąjį turtą, už kurį pilnai atsiskaitė 2006-07-26.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Panevėžio apygardos teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiu nuo priėmimo Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. V-23 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir leidimo jas privatizuoti“; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro ir R. P. , S. P. 2004 m. birželio 9 d. sudarytą žemės sklypo su pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį; taikė restituciją ir įpareigojo R. P. ir S. P. grąžinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valdymui patikėjimo teise valstybei priklausantį gyvenamąjį namą, šiltnamį, 0,06 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini); priteisė iš atsakovo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos R. P. ir S. P. naudai pagal 2004 m. birželio 9 d. žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartį sumokėtus 158 000 Lt; priteisė iš atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2 210 Lt žyminio mokesčio ir 68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, viso 2 278 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei; priteisė iš atsakovų R. P. , S. P. po 1 040 Lt žyminio mokesčio ir 34 Lt išlaidų susijusių su bylos nagrinėjimu, viso iš kiekvieno po 1 074 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Taip pat teismas nurodė, kad sprendimui įsiteisėjus, Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovų R. P. , S. P. turtui panaikinamos. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-04 nutarimo Nr. 1371-19 „Dėl nekilnojamojo turto mainų“ 3 punktu buvo nustatyta, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise perduodamas Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui (nuo 2005 m. gruodžio 31 d. - Lietuvos policijos logistikos centras, šiuo metu teisių ir pareigų perėmėjas Lietuvos Respublikos Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, 5 t., b. l.17). Minėtas turtas Policijos Generalinio komisaro 2003-12-29 įsakymu Nr. V-743 bei 2003-12-30 aktu Nr. IL5APC-212 „Dėl turto perdavimo ir priėmimo“ buvo perduotas Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui, jo įstatuose numatytai veiklai vykdyti. Teismo teigimu, kadangi valstybės turtas turėjo būti naudojamas kriminalinės policijos reikmėms, jis negalėjo būti skirtas policijos pareigūnų aprūpinimui tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis, tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro V. G. 2004-02-19 įsakymu Nr. V-66 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo“, minėtas nekilnojamasis turtas buvo paskirtas Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkui S. P. ir jo keturių asmenų šeimai. Nuomos sutartis su S. P. buvo sudaryta 2004-03-26 ir nekilnojamasis turtas perdavimo aktu Nr. IL5APC-57 perduotas atsakovui S. P. . Teismas nurodė, kad bylos duomenys nepaneigia ieškovo teiginio, jog ginčo turtas nebuvo priskirtas tarnybinių patalpų kategorijai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 878 patvirtinto „Tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos aprašo“ 2, 4, 12 p.). Į bylą nepateikta nei duomenų, kad tokį sprendimą būtų priėmęs Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centras, kuris valdė ginčo turtą nuo 2003-12-30, nei Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, kuris nekilnojamąjį turtą patikėjimo teise valdė nuo 2003-11-28 iki 2003-12-30. Nesant sprendimo nekilnojamajam turtui suteikti tarnybinės gyvenamosios patalpos statusą, teisinės reikšmės patalpų statuso pakeitimui negalėjo turėti ir Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004-05-20 įsakymas Nr. V-23 „Dėl Tarnybinių gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir leidimo jas privatizuoti“ bei šio įsakymo pagrindu sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Be to, ginčijamo Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko 2004-05-20 įsakymu Nr. V-23 bei 2004-06-09 žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartimi buvo privatizuotos ne tik gyvenamosios patalpos, bet ir žemės sklypas, šiltnamis, kas prieštaravo CK 6.618 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatoms, nustatančioms, jog prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų gali būti priskirtos ir privatizuojamos lengvatinėmis sąlygomis tik gyvenamosios patalpos, bet ne žemės sklypas ar šiltnamis. Be to, minėto įstatymo nuostatos leido privatizuoti tarnybines gyvenamąsias patalpas, jeigu šios patalpos tampa nereikalingos institucijų, valdančių jas nuosavybės ar patikėjimo teise, darbuotojams (tarnautojams) apgyvendinti. Teismo teigimu, duomenų, kad patalpos tapo nereikalingos operatyvinei veiklai vykdyti ar kitoms policijos funkcijų vykdymo reikmėms, byloje nepateikta. Nekilnojamasis turtas mainų sutartimi buvo įsigytas operatyvinei veiklai vykdyti, tačiau šiems tikslams jis nebuvo naudojamas, o 2004-02-19 praėjus tik 2,5 mėnesio nuo šio turto įsigijimo, jis buvo suteiktas kaip tarnybinis butas Panevėžio miesto Vyriausiojo policijos komisariato viršininkui S. P. . Teismas nurodė, kad suteikus atsakovui patalpas pažeidžiant įstatymų nuostatas bei ginčo turtui neturint tarnybinių patalpų statuso, Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004-05-20 įsakymas Nr. V-23 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir leidimo jas privatizuoti“ buvo priimtas pažeidžiant CK 6. 618 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 4 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 878 patvirtintų „Tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos tvarkos“ 3 ir 4 p., nuostatas. Kadangi minėtas įsakymas yra priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, todėl teismas konstatavo, kad jo pagrindu 2004-06-09 sudaryta žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartis taip pat negali būti pripažinta teisėta nuo jos sudarymo momento (CK 1.80 str. 1 d.). Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras teigė, jog atsakovas S. P. yra nesąžiningas turto įgijėjas ir šios aplinkybės nustatymas yra svarbus sprendžiant restitucijos klausimą (CK 6.145 str. 2 d.). Teisminėje praktikoje yra konstatuota, jog tuo atveju jeigu administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Teismas sprendė, kad atsakovas S. P. , kaip Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkas, žinojo, kad patalpos (duomenys neskelbtini), yra netinkamos operatyvinei veiklai ir kad jas ketinama keisti, nes pagal Policijos generalinio komisaro įgaliojimą 2003-06-18 jis su A. T. apžiūrėjo gyvenamąjį namą bei kitą turtą (duomenys neskelbtini) ir patalpas (duomenys neskelbtini). Atsakovui S. P. buvo žinoma kokiu tikslu jam išduotas įgaliojimas apžiūrėti A. T. nuosavybę bei tai, kad valstybei priklausančio turto keitimas yra galimas tik priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos įsigyjamas turint konkretų tikslą – siekiant panaudoti jį šios institucijos pagrindinėms funkcijoms atlikti. Be to, atsakovas, savo kompetencijos ribose turėjo teisę skirti tarnybinius butus savo pavaldiniams, todėl jis žinojo imperatyvius įstatymų reikalavimus dėl minėtų butų suteikimo, o sprendžiant klausimą dėl gyvenamųjų patalpų suteikimo jo šeimai privalėjo elgtis apdairiai, rūpestingai, pasidomėti ir įsitikinti, ar pagal įstatymų nuostatas nėra kliūčių gauti, o vėliau pirkti valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą. Teismas konstatavo, kad atsakovas S. P. , būdamas pareigūnas, vykdydamas atsakingas Panevėžio miesto VPK viršininko pareigas bei žinodamas įstatymų reikalavimus, tame tarpe ir dėl tarnybinių patalpų suteikimo, jų privatizavimo, nesiėmė jokių veiksmų užkirsti kelią įstatymų reikalavimų pažeidimui sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo turto jam suteikimo, vėliau šio turto privatizavimo ir tuo, kaip pareigūnas veikė neteisėtai ir nesąžiningai. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pirkimo-pardavimo sandorį pripažinus negaliojančiu, taikytina restitucija ir šalys grąžintinos į pirminę padėtį (CK 1.80 str., 6.145 str.). Teismas taip pat atmetė atsakovų teiginį, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ginčyti Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004-05-20 įsakymą Nr. V-23 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir leidimo jas privatizuoti“, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-04 nutarimas Nr. 1371-19 „Dėl nekilnojamojo turto mainų“, kurio pagrindu patikėjimo teise Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui buvo perduotas valdyti valstybei priklausantis ginčo turtas buvo išslaptintas tik 2008-11-17, o ieškinys teismui paduotas 2008-12-11.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9Atsakovai S. P. ir R. P. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos skundo argumentus:

101. Nepagrįsta teismo išvada, kad neįrodyta buvus sprendimą ginčo turtui suteikti tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusą. Lietuvos policijos logistikos centrui niekada nebuvo suteikti įgaliojimai savarankiškai priimti sprendimus pirkti gyvenamąsias patalpas, priskiriant jas tarnybinių patalpų kategorijai. Lietuvos policijos logistikos centro steigėjo Policijos departamento generalinio komisaro V. G. 2004-02-19 įsakymas Nr. V-66 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo“ turi būti vertinamas kaip individualus administracinis aktas, kuriuo buvo išspręstas nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) priskyrimo tarnybinių patalpų kategorijai klausimas. Šis įsakymas teismo nėra panaikintas. Ta aplinkybė, kad gyvenamoji patalpa, iki ją suteikiant, nebuvo įregistruota tarnybinių gyvenamųjų patalpų apskaitos žurnale, nepanaikina ginčo būsto teisinio statuso – priklausymo tarnybinių gyvenamųjų patalpų kategorijai.

112. Nepagrįstos teismo išvados, kad ginčo turtas (namas ir jo priklausiniai) mainų sutartimi iš A. T. ir L. T. buvo įgyti ne operatyvinei veiklai, o siekiant jį suteikti ir leisti įsigyti lengvatinėmis sąlygomis atsakovui S. P. . Tik po 2004-02-09 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 144 paskelbimo buvo galima įgyvendinti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 4 punktą, kuriame nustatyta, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti parduodamos jų nuomininkams, jeigu jos tampa nereikalingos jas nuosavybės ar patikėjimo teise valdančių institucijų darbuotojams (tarnautojams) apgyvendinti ir yra priimti šių institucijų sprendimai dėl patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir išbraukimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų apskaitos.

123. Ieškovas neginčijo ginčo turto 2004-03-26 nuomos sutarties. Todėl palikus galioti apygardos teismo sprendimą, turės būti toliau vykdoma 2004-03-26 tarnybinių patalpų nuomos sutartis, o pagal CK 6.582 straipsnio 3 dalį tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis tampa neterminuota dėl įvykio sąlygos atsisakymo - nuomininko tarnybos institucijoje pabaigos.

134. Siekiant atskleisti bylos esmę, nebuvo kviečiami liudyti buvę Lietuvos policijos logistikos centro vadovai. Nebuvo apklaustas ir buvęs Policijos departamento generalinis komisaras V. G. . Iš pradžių ieškiniu atsakovu buvo patrauktas Lietuvos policijos logistikos centras, o Policijos departamentas trečiuoju asmeniu ieškovo pusėje. Nuo 2010-01-01 likvidavus Lietuvos policijos logistikos centrą, šios institucijos niekas neatstovavo, o Policijos departamentas tapo atsakovu.

145. Teismas nepagrindė išvados apie atsakovo S. P. nesąžiningumą. Byloje nėra pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad S. P. turėjo objektyvias galimybes gauti informaciją, iš kurios galėtų spręsti, ar egzistuoja rizika įgyjant turtą.

156. Taikydamas restituciją apygardos teismas ignoravo byloje nustatytą aplinkybę, kad P. į ginčo turto būtinąjį remontą ir pagerinimą investavo 191 000 Lt. (ekspertizės aktas Nr. R-10-01). Todėl, palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, nepagrįstai praturtėtų.

16Ieškovas Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo šiuos atsiliepimo argumentus:

171. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad Lietuvos policijos logistikos centras negalėjo priimti sprendimo dėl patalpų priskyrimo tarnybinėms patalpoms. Pagal CK 6.618 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 878 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos tvarkos patvirtinimo“ patvirtinto Tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos tvarkos aprašo 4 punktą, valstybės valdžios ar valdymo institucijos prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų gali priskirti tik jiems nuosavybės teise priklausančias ar patikėjimo teise valdomas gyvenamąsias patalpas. Institucija įgaliota priimti sprendimą dėl ginčo patalpų priskyrimo tarnybinėms, buvo Lietuvos policijos logistikos centras, kuris šį turtą valdė patikėjimo teise.

182. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo turtas per tokį trumpą laiką, kai patikėjimo teise buvo valdomas Lietuvos policijos logistikos centro, tapo šiai institucijai nereikalingas ir todėl pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 4 punktą galėjo būti parduotas nuomininkams.

193. Teismas pagrįstai konstatavo atsakovo S. P. nesąžiningumą, atsižvelgęs į tai, kad jis, turėdamas įgaliojimus skirti tarnybinius butus pavaldiniams, turėjo žinoti imperatyvius įstatymų, reglamentuojančių patalpų apskaitą, tarnybinio buto statuso suteikimą, tokio statuso buto pardavimą nuomininkams, reikalavimus.

204. Tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis visais atvejais yra terminuota, jos termino pasibaigimas apibrėžtas CK 6.618 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2009). Atsakovo tarnyba policijos sistemoje nutrūkusi, todėl ginčo patalpų nuomos santykiai su atsakovu negali būti tęsiami.

21Atsakovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

22IV. Apeliacinio teismo argumentai

23Apeliacinis skundas netenkintinas.

24Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

25Byloje keliamas ginčas dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso ir dėl teisės privatizuoti tarnybines gyvenamąsias patalpas.

26Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso

27Byloje nustatyta, kad Lietuvos Kriminalinės policijos biuro vyriausiasis komisaras V. T. 2003-03-18 kreipėsi į Policijos generalinį komisarą V. G. tarnybiniu pranešimu, nurodydamas, jog negyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) tapo netinkamos naudoti operatyvinei veiklai ir siūlė jas grąžinti Policijos departamentui. Policijos generalinis komisaras V. G. 2003-07-08 raštu pateikė VRM derinti Vyriausybės nutarimo ,,Dėl nekilnojamojo turto mainų“ projektą, kuriuo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), planuojama mainyti į A. T. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). Vidaus reikalų ministro V. B. 2003-10-08 raštu Nr. 1-44 Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pateiktas nutarimo projektas ,,Dėl nekilnojamojo turto mainų“ (t. 1, b. l. 126).

28Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003-11-04 nutarimu ,,Dėl nekilnojamojo turto mainų“ Nutarė 1) perduoti A. T. nuosavybėn valstybei nuosavybės teise ir Policijos departamento prie VRM patikėjimo teise valdomas administracines negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 160,19 kv. m., turto vertintojo 2003-05-27 nustatyta rinkos verte 170 000 litų, mainais už A. T. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini): gyvenamąjį namą (bendras plotas 300,22 kv. m.), šiltnamį ir žemės sklypą (bendras plotas – 0,06 ha), kurių turto vertintojo 2003-05-27 nustatyta rinkos vertė – 175 000 litų; 2) įgalioti policijos generalinį komisarą V. G. pasirašyti nekilnojamojo turto mainų sutartį ir 1 punkte nurodytų valstybės nuosavybėn perduodamų patalpų perdavimo ir priėmimo aktą; 3) perduoti Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui valstybės nuosavybėn perimamą nekilnojamąjį turtą, nurodytą 1 punkte, valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise ir įgalioti Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro vyresnįjį komisarą L. D. pasirašyti perdavimo ir priėmimo aktą, taip pat įregistruoti Nekilnojamojo turto registre valstybės nuosavybėn perimtą nekilnojamąjį turtą ir teises į jį (t. 3, b. l. 35). Lietuvos policijos generalinis komisaras V. G. 2003-12-29 įsakymu ,,Dėl valstybės turto perdavimo Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui“ perdavė valstybei nuosavybės teise priklausantį ir patikėjimo teise valdomą Policijos departamento prie VRM nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, šiltnamį ir 0,06 ha ploto žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), valdyti, naudoti ir disponuoti juo Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui jo įstatuose numatytai veiklai vykdyti. 2004-01-05 Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre turtas (duomenys neskelbtini) įregistruotas kaip patikėjimo teise valdomas Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro. Lietuvos policijos generalinis komisaras V. G. 2004-02-19 įsakymu ,,Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo“ paskyrė Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkui S. P. (4 asmenų šeimai) tarnybinį gyvenamąjį namą, šiltnamį ir prie pastatų esantį 0,06 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) ir pavedė Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininkui L. D. sudaryti su S. P. nuomos sutartį dėl nurodyto nekilnojamojo turto (t. 1, b. l. 29). Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininkas L. D. bei S. P. , remdamiesi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-02-19 įsakymu Nr. V-66, 2004-03-26 sudarė Tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. 2004-04-16 S. P. pateikė Policijos generaliniam komisarui V. G. prašymą dėl leidimo privatizuoti tarnybines gyvenamąsias patalpas. Generalinis komisaras V. G. ant S. P. 2004-04-16 rašto uždėjo rezoliuciją: ,,p. L. D. . Nagrinėti, siūlyti“ (t. 1, b. l. 34). Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininkas L. D. 2004-04-26 tarnybiniu pranešimu prašė sutikimo leisti panaikinti tarnybinių gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) tarnybinį statusą. 2004-04-26 generalinis komisaras V. G. pasirašė rezoliuciją: ,,Sutinku“ (t. 1, b. l. 35). Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininkas 2004-05-20 įsakymu ,,Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir leidimo privatizuoti“ panaikino valstybei nuosavybės teise priklausančių Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro patikėjimo teise valdomų tarnybinių gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), (gyvenamojo namo, šiltnamio ir žemės sklypo) tarnybinį statusą ir išbraukė jas iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų apskaitos bei leido parduoti jas už 158 000 litų Panevėžio m. vyriausiojo policijos komisariato viršininkui S. P. (t. 1, b. l. 48). Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centras ir R. P. bei S. P. 2004-06-09 sudarė pastatų ir žemės sklypo prie jų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria, remiantis LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centras pardavė R. P. ir S. P. gyvenamąjį namą ir šiltnamį su žemės sklypu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 49).

29Apeliantai, remdamiesi nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, teigė, jog tarnybinis statusas ginčo gyvenamosioms patalpoms buvo suteiktas būtent Lietuvos policijos generalinio komisaro V. G. 2004-02-19 įsakymu ,,Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo“. Tačiau su tokia apeliantų pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

30CK 6.618 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad tarnybines gyvenamąsias patalpas darbdavys skiria apgyvendinti darbuotojams (tarnautojams), atsižvelgdamas į jų darbo (tarnybos) pobūdį ar įstatymu nustatytas sąlygas, tokiam laikotarpiui, kol nepasikeičia jų darbo (tarnybos) pobūdis arba kol nenutrūksta darbo (tarnybos) santykiai su darbdaviu, arba kol neišnyksta įstatymų nustatytos sąlygos. Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jei pareigūnas, jo sutuoktinis, sugyventinis (partneris), vaikai ir įvaikiai pareigūno tarnybos vietovėje neturi nuosavybės teise priklausančio, techninius ir sanitarinius reikalavimus atitinkančio buto, namo ar jo dalies ir pastaruosius penkerius metus nėra jo perleidę, iš Vidaus reikalų ministerijos ar atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos atitinkamoje vietovėje turimo tarnybinių butų fondo aprūpinamas pagal tos gyvenamosios vietovės sąlygas įrengtu, techninius ir sanitarinius reikalavimus atitinkančiu ir suremontuotu tarnybiniu butu. Pagal CK 6.618 straipsnio 2 dalies nuostatas, gyvenamosios patalpos prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų priskiriamos (išbraukiamos) ir darbuotojų, kuriems gali būti suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos, kategorijų sąrašai nustatomi valstybės valdžios ar valdymo institucijos, savivaldybės tarybos, juridinio asmens valdymo organo sprendimu. Ši nuostata taip pat įtvirtinta ir Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 878 ,,Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos tvarkos patvirtinimo“ patvirtinto Tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 3 punkte. Vadovaujantis Aprašo 4 punktu, valstybės valdžios ar valdymo institucijos prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų gali priskirti tik jiems nuosavybės teise priklausančias ar patikėjimo teise valdomas gyvenamąsias patalpas. Tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo ir naudojimo tvarką nustato ir CK 6.619 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, kad sprendimą suteikti tarnybinę gyvenamąją patalpą priima valstybės valdžios ar valdymo institucijos įgaliotas asmuo, savivaldybės vykdomoji institucija, juridinio asmens valdymo organas. Remiantis šiuo sprendimu, sudaroma tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Tokiu įgaliotu asmeniu ginčo atveju buvo Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centras. Ginčo patalpos, kaip minėta, šiai institucijai valdyti patikėjimo teise perduotos 2003 m. lapkričio 28 d. mainų sutartimi ir tos pačios dienos perdavimo-priėmimo aktu. Registrų centre šis turtas, kaip patikėjimo teise valdomas Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro įregistruotas 2004 m. sausio 5 d. (t. 1, b. l. 25).

31Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtais teisės aktais ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad spręsti klausimus, susijusius su ginčo turto teisiniu statusu, buvo įgaliota spręsti būtent patikėjimo teise valdanti turtą institucija – Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centras. Todėl atmetamas kaip nepagrįstas apeliantų argumentas, kad ginčo turtui tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusą suteikė Policijos Generalinis komisaras savo įsakymu dėl šių patalpų paskyrimo P. šeimai. Taip pat teismas pagrįstai sprendė, kad nesant sprendimo ginčo nekilnojamajam turtui suteikti tarnybinės gyvenamosios patalpos statusą, nereikšmingas ginčo sprendimui ir Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko L. D. 2004 m. gegužės 20 d. įsakymas ,,Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir leidimo jas privatizuoti“. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 str. 2 d. 4 p. (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003-05-16 iki 2008-07-07) nuostatas, tarnybinės gyvenamosios patalpos gali būti parduodamos Vyriausybės nustatyta tvarka jų nuomininkams už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu šios patalpos tampa nereikalingos institucijų, valdančių jas nuosavybės ar patikėjimo teise, darbuotojams (tarnautojams) apgyvendinti dėl šių darbo (tarnybos) pobūdžio ir yra priimti šių institucijų sprendimai dėl patalpų tarnybinio statuso panaikinimo ir išbraukimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų apskaitos. Kriterijus, kuriais vadovaujantis tokios patalpos negali būti privatizuojamos, nustato Vyriausybė.

32Byloje nebuvo nustatyta, kad ginčo patalpos institucijai (Panevėžio policijos komisariatui ar Policijos departamentui) tapo nereikalingos. Tokių aplinkybių nenurodė ir byloje liudytoju apklaustas buvęs Policijos generalinis komisaras V. G. . Iš nutartyje aptartų įrodymų matyti, kad patalpos buvo išmainytos būtent dėl jų reikalingumo operatyvinei policijos veiklai. Nei kaip jos buvo naudojamos minėtai veiklai, nei kad patalpos tapo tokiai veiklai nereikalingos, byloje duomenų nėra. Todėl teismui nebuvo pagrindo vadovautis minėta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostata, leidžiančia parduoti tarnybines patalpas jų nuomininkui, kai jos tampa nereikalingos pačiai institucijai.

33Dėl ginčo patalpų privatizavimo ir dėl restitucijos taikymo

34Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis, padarė išvadą, kad pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta dėl ginčo gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo su atsakovais P. yra naikintina, kaip pažeidžianti imperatyvias įstatymo nuostatas (CK 1.80 str.). Teisėjų kolegija su šia išvada visiškai sutinka. Aukščiau paminėtų teisės aktų analizė duoda pagrindo išvadai, kad tiek dėl tarnybinių patalpų suteikimo, tiek dėl patalpų priskyrimo tarnybinėms gyvenamosioms patalpoms turėjo būti priimtas valstybės valdžios ar valdymo institucijos, kuri nuosavybės arba patikėjimo teise valdo šias patalpas, sprendimas, t. y. šiuo konkrečiu atveju Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro viršininko individualus administracinis aktas. Bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta, kad Policijos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos kuris nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), patikėjimo teise valdė nuo 2003 m. lapkričio 28 d. iki 2003 m. gruodžio 30 d. ar Lietuvos policijos logistikos centre (iki 2005 m. gruodžio 31 d.) Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro, kurio žinion aukščiau paminėtas turtas patikėjimo teise perėjo 2003 m. gruodžio 30 d., buvo priimtas sprendimas dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), priskyrimo tarnybinėms gyvenamosioms patalpoms.

35Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl restitucijos taikymo.

36Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo, turi būti taikoma restitucija – tai reiškia, kad viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 str. 2 d.).

37Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas skundžiamame sprendime dėl restitucijos taikymo, analizavo sandorio šalies – S. P. sąžiningumą, šią aplinkybę įrodinėja ir apeliantai savo apeliaciniame skunde. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju sandorio šalies sąžiningumas ar nesąžiningumas restitucijos taikymui teisinės reikšmės neturi. CK 1.80 straipsnio 4 dalis nustato, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančio sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įsigijusio trečiojo asmens. Nagrinėjamu atveju, turtas išreikalaujamas ne iš trečiojo asmens, o iš sandorio šalies, todėl aplinkybė dėl šalies sąžiningumo teisiškai nereikšminga.

38CK 6.145 straipsnio 2 dalis nurodo, kad išimtinais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Taigi, ši norma taip pat negrindžiama sandorio šalies sąžiningumu. Todėl teisėjų kolegija dėl šios aplinkybės (šalies sąžiningumo) plačiau nepasisako, kaip neturinčios teisinės reikšmės restitucijos taikymui.

39Aplinkybių, kad vienos sandorio šalies (šiuo atveju S. P. ) padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų ir kad tai leistų teismui netaikyti restitucijos, byloje nenustatyta. Apeliantų nurodyti argumentai dėl įdėtų lėšų į gyvenamųjų patalpų remontą, nėra įstatyme numatytos aplinkybės, duodančios pagrindą restitucijos netaikyti. Tai galėtų būti kitos bylos nagrinėjimo dalyku (dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo), jei būtų įstatyme numatytos prielaidos tokiam ginčui kilti.

40Remdamasi nutartyje nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvais neturi pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Apeliantų nurodyta aplinkybė, kad nebuvo ginčijamos ginčo patalpų mainų ir nuomos sutartys teisinės reikšmės nagrinėjamo ginčo esmei neturi, todėl dėl jos teisėjų kolegija išsamiau nepasisako.

41Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Nutarė

42Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras, gindamas viešąjį... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Panevėžio apygardos teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 9. Atsakovai S. P. ir R. P. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo... 10. 1. Nepagrįsta teismo išvada, kad neįrodyta buvus sprendimą ginčo turtui... 11. 2. Nepagrįstos teismo išvados, kad ginčo turtas (namas ir jo priklausiniai)... 12. 3. Ieškovas neginčijo ginčo turto 2004-03-26 nuomos sutarties. Todėl... 13. 4. Siekiant atskleisti bylos esmę, nebuvo kviečiami liudyti buvę Lietuvos... 14. 5. Teismas nepagrindė išvados apie atsakovo S. P. nesąžiningumą. Byloje... 15. 6. Taikydamas restituciją apygardos teismas ignoravo byloje nustatytą... 16. Ieškovas Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras atsiliepimu į... 17. 1. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad Lietuvos policijos... 18. 2. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo turtas per tokį trumpą laiką, kai... 19. 3. Teismas pagrįstai konstatavo atsakovo S. P. nesąžiningumą, atsižvelgęs... 20. 4. Tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis visais atvejais yra... 21. Atsakovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu... 22. IV. Apeliacinio teismo argumentai... 23. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 24. Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai... 25. Byloje keliamas ginčas dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso ir dėl... 26. Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso... 27. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Kriminalinės policijos biuro vyriausiasis... 28. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003-11-04 nutarimu ,,Dėl nekilnojamojo turto... 29. Apeliantai, remdamiesi nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, teigė, jog... 30. CK 6.618 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad tarnybines gyvenamąsias... 31. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtais teisės aktais ir... 32. Byloje nebuvo nustatyta, kad ginčo patalpos institucijai (Panevėžio... 33. Dėl ginčo patalpų privatizavimo ir dėl restitucijos taikymo... 34. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis teisės aktų... 35. Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada... 36. Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl imperatyvių teisės normų... 37. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas skundžiamame sprendime dėl... 38. CK 6.145 straipsnio 2 dalis nurodo, kad išimtinais atvejais teismas gali... 39. Aplinkybių, kad vienos sandorio šalies (šiuo atveju S. P. ) padėtis... 40. Remdamasi nutartyje nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja,... 41. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio... 42. Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti...