Byla 2A-805-241/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Albista“ ieškinį atsakovui V. L. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, bei atsakovo V. L. priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Albista“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Technasta“ dėl sandorių, atliktų darbų aktų ir mokėjimo pavedimų pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Byloje kilo ginčas dėl ieškovės mokėjimų atsakovui teisinio kvalifikavimo, dėl šių mokėjimų ginčijimo CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, dėl statybos rangos sutartį įvykdžiusio užsakovo teisės ginčyti šį sandorį, atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktus ir jų pagrindu atliktus mokėjimus CK 1.91 straipsnio pagrindu.
  2. Ieškovė UAB „Albista“ prašė priteisti iš atsakovo V. L. 724 434,83 Lt (209 810,83 Eur) skolos, 16 638 Lt (4 818,70 Eur) palūkanų, 8,75 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas 2012 m. spalio 29 d. su trečiuoju asmeniu Nacionaline mokėjimų agentūra (toliau – ir Agentūra) sudarė paramos sutartį, pagal kurią įsipareigojo įgyvendinti projektą „Nakvynės ir pusryčių paslaugų teikimas Jogėliškių k.“, vykdydamas prisiimtus įsipareigojimus, 2013 m. vasario 18 d. su rangove UAB „Technasta“ sudarė sutartį dėl nakvynės namų statybos rangos darbų atlikimo už bendrą 1 276 209 Lt (369 615,67 Eur) kainą. Atsakovas neturėjo pakankamai lėšų sumokėti rangovei UAB „Technasta“ už šios vykdomus statybos darbus, todėl paprašė ieškovės paskolos, žadėdamas paskolintais pinigais atsiskaityti su rangove už pagal sutartį atliktus statybos darbus, o gavęs paramą iš trečiojo asmens savo planuotai veiklai vykdyti, grąžinti ieškovei iš jos gautą paskolą.
  4. Nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d. į atsakovo sąskaitą ieškovė pervedė 1 134 108,23 Lt (328 460,45 Eur) avanso už teiktas apgyvendinimo paslaugas ir skolindamas atsakovo veiklai reikalingas lėšas. Rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, tačiau mokėjimo nurodymų kopijos patvirtina realų pinigų perdavimo atsakovui faktą.
  5. Atsakovas nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. grąžino ieškovei dalį paskolintų apyvartinių lėšų ir suteikė apgyvendinimo paslaugų viso už 319 673,40 Lt (92 583,86 Eur).
  6. Ieškovė 2014 m. sausio 10 d. raštu nustatė atsakovui terminą grąžinti likusią skolą. Iki ieškinio padavimo teismui dienos atsakovas grąžino ieškovei 90 000 Lt (26 065,80 Eur) skolos, liko negrąžinta 724 434,83 Lt (209 810,83 Eur).
  7. Pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytą 8,75 procentų metinių palūkanų dydį už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 18 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. ieškovė paskaičiavo 16 638 Lt (4 818,70 Eur) palūkanų.
  8. Atsakovas V. L. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovės nurodomos apgyvendinimo paslaugos nebuvo ir negalėjo būti teikiamos, nes nakvynės namai dar tik buvo statomi. Pervesdama daugiau kaip milijoną litų avansu, ieškovė net nesudarė sutarties, neapibrėžė tokių paslaugų apimties, jų teikimo sąlygų ir kainos, niekada nereikalavo realiai vykdyti apgyvendinimo paslaugas, o vietoje to pareikalavo grąžinti neva avansu už paslaugas pervestas sumas. Paskolos sutarties atsakovas su ieškove taip pat nebuvo sudaręs, nors įstatymas reikalauja paskolos sutarties rašytinės formos. Mokėjimo nurodymai gali pagrįsti tik vienos šalies valią. Ieškovė mokėjimo pavedimo paskirtį nurodė kaip avanso mokėjimą, bet ne atsakovo valią skolintis pinigus. Ieškovės versija apie atsakovo be pagrindo įgytas sumas ar praturtėjimą be pagrindo taip pat yra visiškai nepagrįsta. Visas lėšas, kurias atsakovas gavo pagal mokėjimo nurodymus iš ieškovės tą pačią ar kitą dieną pervedė statybų rangovei UAB „Technasta“, todėl jokio turto neįgijo.
  9. Ieškovė ir statybos darbų rangovė UAB „Technasta“ buvo susijusios per šios vadovą ir abiejų įmonių akcininką A. B., su kuriuo po statybos rangos sutarties sudarymo susiklostė draugiški santykiai. Ieškovė turėjo finansinių problemų, todėl A. B., kuriuo pasitikėjo, paprašytas sutiko pagelbėti – pagal šio asmens prašymą kai tik gaudavo iš ieškovės pervestus pinigus, juos nedelsdamas pervesdavo statybos rangovei UAB „Technasta“.
  10. Atsakovas V. L. pareiškė ieškovei ir statybos darbų rangovei UAB „Technasta“ priešieškinį, kuriame prašė pripažinti iš dalies negaliojančiomis, dalyje dėl 724 434,83 Lt dydžio statybos darbų kainos, tarp V. L. ir UAB „Technasta“ sudarytą 2013 m. vasario 18 d. rangos sutartį Nr. VINC/LUKŠ-TECHN ir pagal ją sudarytus Atliktų darbų priėmimo aktus už 2013 m. balandžio mėn. ir už 2013 m. rugpjūčio mėn.; 2013 m. liepos 19 d. rangos sutartį Nr.2013/07-19 ir pagal ją sudarytus Atliktų darbų priėmimo aktus už 2013 m. rugpjūčio mėn. ir už 2013 m. lapkričio mėn.; 2013 m. rugpjūčio 2 d. rangos sutartį Nr.2013/08-2 ir pagal ją sudarytą Atliktų darbų priėmimo aktą už 2013 m. lapkričio mėn.
  11. Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad visi ieškovės mokėjimo nurodymai, kuriais atsakovui buvo pervestos piniginės lėšos, ir po jų (tą pačią ar kitą dieną) sekę atsakovo mokėjimo nurodymai statybos rangovei įvyko kaip apgaulės pasekmė. Šiuose atsiskaitymuose atsakovas dalyvavo apgautas abiejų įmonių vadovo ir akcininko A. B., įkalbėtas jo neva pagelbėti ir atlikti mokėjimo pavedimus jo įmonei – UAB „Technasta“. Šių sandorių atsakovas niekada nebūtų sudaręs, jeigu jam būtų žinomos realios jų aplinkybės bei šių sandorių efektas. Ieškovės atliktus mokėjimo nurodymus atsakovui ir atsakovo atliktus mokėjimo nurodymus UAB „Technasta“, kaip sudarytus dėl apgaulės, atsakovas prašė pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.91 straipsnis). Šių sandorių (mokėjimo nurodymų) realų turinį atitinka CK 6.931 straipsnio 1 dalyje nurodyta atsiskaitymų mokėjimo pavedimais sąvoka – pagal mokėjimo pavedimą nurodytos sumos pervedamos mokėtojo nurodytam asmeniui. Tačiau šiuos mokėjimo pavedimus gali vykdyti tik specialus subjektas – bankas, t. y. atsakovui buvo primesta banko funkcija, kurios jis niekaip negalėjo ir neturėjo teisės vykdyti. Todėl šie sandoriai pripažintini neteisėtais ir negaliojančiais, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
  12. Atsakovas nurodė, kad kaimo turizmo sodybos statybos darbų UAB „Technasta“ nepabaigė, po jos atskirus statybos darbus vykdė kiti rangovai ir atliko darbų už 44 794,30 Lt. Statybos darbai nėra visiškai pabaigti iki šiol. Taigi, su UAB „Technasta“ sudarytose rangos sutartyse nurodyta statybos darbų kaina niekaip negali atitikti tikrovės. A. B. apgaulės įtakoje rangos sutartyse nurodyta darbų kaina buvo ženkliai padidinta. Todėl šios rangos sutartys bei jų pagrindu pasirašyti darbų atlikimo aktai CK 1.91 straipsnio pagrindu pripažintini iš dalies negaliojančiais – dalyje, kurioje fiktyviai buvo padidinta statybos darbų apimtis ir jų kaina.
  13. Atsakovas prašė taikyti restituciją, subendrinus šalių tarpusavio mokėjimus, iš atsakovės UAB „Technasta“ priteisti ieškovei UAB „Albista“ 724 434,83 Lt, atsakovo V. L. gautiną 409 673,40 Lt sumą įskaityti kaip jo mokėjimus atsakovei UAB „Technasta“ už atliktus statybos darbus.
  14. Ieškovė UAB „Albista“ ir atsakovė UAB „Technasta“ su atsakovo priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad tiek rangos sutartis, su jose nustatyta bendra 1 276 209 Lt (499 608 Lt + 595 427 Lt + 181 174 Lt) statybos darbų kaina, tiek atliktų darbų aktus, pagal kuriuos buvo užaktuota darbų už 1 123 004,29 Lt, tiek ir bankinio mokėjimo pavedimus, pagal kuriuos buvo atsiskaityta su rangove UAB „Technasta“, atsakovas V. L. pateikė Nacionalinei mokėjimų agentūrai, siekdamas gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“. Tai reiškia, kad tiek rangos sutartis, tiek atliktų darbų aktus, tiek mokėjimo pavedimus V. L. pateikė Agentūrai kaip teisėtus, galiojančius dokumentus, kuriuos Agentūra priėmė ir pagal juos išmokėjo atsakovui paramą. Ginčijamų rangos sutarčių, atliktų darbų aktų ir mokėjimų pavedimų pagrindu gavęs iš Agentūros paramą, atsakovas nebeturi teisės minėtų dokumentų ir veiksmų ginčyti, nes pats savo veiksmais pripažino, kad ginčo sutartys ir atliktų darbų aktai bei bankinio mokėjimo pavedimai sukėlė atitinkamas teisines pasekmes, t. y. pagal sudarytas rangos sutartis buvo atlikti rangos darbai, kurie buvo užaktuoti ir už kuriuos buvo atsiskaityta (CK 1.79 straipsnio 1 dalis). Kreipdamasis dėl paramos skyrimo atsakovas deklaravo Agentūrai visą Rangos sutartyse numatytą rangos darbų kainą, o ne jos dalį.
  15. Trečiasis asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, kad atsakovas 2010 m. gegužės 21 d. pateikė Agentūrai paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ (toliau – ir Paraiška) įgyvendinti projektą „Nakvynės ir pusryčių paslaugų teikimas ( - )“ (toliau – ir Projektas). Tarp atsakovo ir Agentūros 2012 m. spalio 29 d. buvo sudaryta paramos sutartis Nr. 3VĮ-KV-10-1-002478-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis) pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ įgyvendinti Projektą. Agentūra atsakovui išmokėjo 182 269,95 Eur (629 341,70 Lt) dydžio paramą.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu atsakovo V. L. priešieškinį atmetė, ieškovės UAB „Albista“ ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo V. L. 209 810,82 Eur skolos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. birželio 16 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 6 800 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovas V. L. (užsakovas) ir atsakovė pagal priešieškinį UAB „Technasta“ (rangovė) sudarė tris statybos rangos sutartis, pagal kurias rangovė įsipareigojo savo jėgomis, priemonėmis atlikti objekto „Nakvynės ir pusryčių paslaugų teikimas ( - )“ veiklos sąraše numatytus statybos rangos darbus, o užsakovas įsipareigojo priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyse nurodytomis sąlygomis ir terminais: 1) 2013 m. vasario 18 d. rangos sutarties Nr. VINC/LUKŠ-TECHN kaina 499 608 Lt su PVM. Šalys pasirašė sutarties priedą – žiniaraštį (veiklų sąrašą) dėl atliktinų darbų grupių pavadinimų bendrai 499 608,03 Lt sumai ir pagal šią sutartį atliktų darbų priėmimo aktus – už 2013 m. balandžio mėn. bendrai 362 874,40 Lt sumai ir už 2013 m. rugpjūčio mėn. bendrai 107 829,60 Lt sumai; 2) 2013 m. liepos 19 d. rangos sutarties Nr.2013/07-19 kaina 595 427 Lt su PVM. Šalys pasirašė sutarties priedą – žiniaraštį (veiklų sąrašą) dėl atliktinų darbų grupių pavadinimų bendrai 595 427,73 Lt sumai ir pagal šią sutartį atliktų darbų priėmimo aktus – už 2013 m. rugpjūčio mėn. bendrai 272 303,03 Lt sumai ir už 2013 m. lapkričio mėn. bendrai 320 946,69 Lt sumai; 3) 2013 m. rugpjūčio 2 d. rangos sutarties Nr.2013/08-2 kaina 181 174 Lt su PVM. Šalys pasirašė sutarties priedą – žiniaraštį (veiklų sąrašą) dėl atliktinų darbų grupių pavadinimų bendrai 181 174,20 Lt sumai ir pagal šią sutartį atliktų darbų priėmimo aktą už 2013 m. lapkričio mėn. bendrai 59 050,27 Lt sumai. Teismas nustatė, kad bendra pagal šias sutartis rangovės atliktų ir užsakovo priimtų statybos darbų kaina sudarė 1 123 004,29 Lt, kurios apmokėjimui pagal atliktų ir priimtų darbų aktus rangovė išrašė užsakovui penkias PVM sąskaitas faktūras.
  3. Teismas nurodė, kad atsakovas ginčija šių statybos rangos sutarčių, pagal jas atliktų darbų priėmimo aktų dalis, tvirtindamas, kad darbų apimtys ir darbų kaina buvo padidinti dėl apgaulės, fiktyviai nurodant darbus už 724 434,83 Lt, kurių rangovė neatliko, kad apgautas buvo A. B., kuris buvo abiejų įmonių – ieškovės ir rangovės vadovas ir akcininkas.
  4. Teismas pažymėjo, kad atsakovas 2010 m. gegužės 21 d. pateikė Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ įgyvendinti projektą „Nakvynės ir pusryčių paslaugų teikimas ( - )“. Tarp atsakovo ir Agentūros 2012 m. spalio 29 d. buvo sudaryta paramos sutartis Nr. 3VĮ-KV-10-1-002478-PR001 pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ įgyvendinti Projektą. Atsakovas 2014 m. birželio 2 d. pateikė Agentūrai galutinę projekto įgyvendinimo ataskaitą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ patvirtindamas, jog Projektas yra baigtas.
  5. Teismas nustatė, kad ginčo rangos sutartis, su jose numatyta 1 276 209 Lt (499 608 Lt + 595 427 Lt + 181 174 Lt) statybos darbų kaina, ginčo atliktų darbų aktus, pagal kuriuos buvo priimta atliktų darbų už 1 123 004 Lt, bankinio mokėjimo pavedimus, pagal kuriuos buvo atsiskaityta su rangove, atsakovas pateikė Agentūrai, siekdamas gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“. Teismas sprendė, kad šiuos sandorius ir jų įvykdymą liudijančius dokumentus atsakovas pateikė Agentūrai kaip teisėtus ir galiojančius dokumentus, kurių pagrindu buvo vertinamas atsakovo įsipareigojimų vykdymas ir paramos atsakovui pagal Paramos sutartį suteikimas. Atsakovas, vykdydamas Paramos sutartį, Agentūrai pateikė mokėjimo prašymus, kurių pagrindu Agentūra atsakovui išmokėjo 182 269,95 Eur (629 341,70 Lt) dydžio paramą.
  6. Įvertinęs šias įrodymais pagrįstas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad atsakovas ne tik įvykdė ginčijamas rangos sutartis pagal pasirašytus atliktų darbų aktus, bet ir pateikė šiuos įvykdytą sandorį pagrindžiančius dokumentus trečiajam asmeniui kaip pagrindą naujiems teisiniams santykiams įgyvendinti – gauti finansinę paramą, t. y. atsakovas savo veiksmais patvirtino sandorį ne tik kitai sandorio šaliai, bet ir prieš trečiuosius asmenis, siekdamas naudos sau, todėl pagal CK 1.79 straipsnio nuostatas atsakovas neteko teisės jų ginčyti.
  7. Atsakovo priešieškinio reikalavimus rangovei dėl rangos sutarčių ir atliktų darbų aktų pripažinimo negaliojančiais dalyje dėl darbų apimties ir kainos teismas pripažino nepagrįstais ir dėl to juos atmetė. Teismas nurodė, kad Agentūrai dar 2010 metais pateiktas 2010 m. rugpjūčio 12 d. Dalinės ekspertizės aktas Nr. 225/10-E pagrindžia projekto įgyvendinimui 2009 m. reikalingą 1 730 716 Lt sumą, kad rangovė ginčo sutartyse numatytus darbus atliko 2013 m. už 1 123 004,29 Lt, o atsakovo pateikta kitų rangovų atliktų darbų suma kartu su UAB „Technasta“ atliktų darbų suma iš esmės neviršija minėtame ekspertizės akte nustatytos projekto įgyvendinimo sumos. Teismas nustatė, kad visos su atsakove UAB „Technasta“ sudarytos rangos sutartys, jose nurodyta darbų apimtis ir darbų kaina, taip pat faktiškai rangos sutarčių pagrindu rangovės atlikti, užsakovui perduoti ir šio priimti statybos darbai, jų priėmimo aktuose nurodytos darbų apimtys ir sumos, vykdant ir įgyvendinant Paramos sutartį, buvo įvertintos Nacionalinės mokėjimo agentūros ekspertų, kurie atliko tiek dokumentų patikrinimą, tiek faktinį patikrinimą vietoje, ir pripažino atitinkamas V. L. atliktas investicijas (atsiskaitymą su rangove) pagrįstomis. Teismas įvertino byloje paskirtos ekspertizės išvadą, kad rangovė, veikdama pagal tris rangos sutartis, atliko darbus, kurie buvo numatyti sutarčių prieduose žiniaraščiuose (veiklų sąraše), ir sprendė, kad bylos įrodymų visuma patvirtina, kad rangovė atliko sutartimi numatytus statybos darbus ir užsakovas V. L. juos priėmė.
  8. Vertindamas atliktų darbų kainą, teismas pažymėjo, kad ji yra sutartinė ir ginčo dėl jos nebuvo nei sutarčių pasirašymo metu, nei darbų atlikimo bei jų priėmimo metu, nei atsiskaitant su rangove pagal jos pateiktas sąskaitas. Visi sutartiniai darbai rangovės atlikti ir už juos užsakovas sumokėjo šalių sutartą kainą. Konstatavęs, kad atsakovas sandorį patvirtino ir neteko teisės jį ginčyti, teismas ekspertizės išvadą dėl darbų kainos vertino neturinčia įtakos sprendimo priėmimui, motyvuodamas tuo, kad išvada buvo pateikta pagal ekspertės paskaičiuotus, o ne dokumentuotus statybos darbų kiekius, taikant 2013 metais buvusią vidutinę rinkos kainą, nenurodant šios kainos nustatymo pagrindimo.
  9. Teismas nurodė, kad priešieškiniu reikalaujant sandorių dalis pripažinti negaliojančiomis dėl apgaulės, būtina nustatyti CK 1.91 straipsnio 5 dalyje nurodytas aplinkybes. Teismas nurodė, kad atsakovas V. L., tvirtindamas, kad darbų kaina buvo padidinta mažiausiai 724 434,83 Lt suma, negalėjo nei nurodyti, nei pagrįsti, kada ir kokiu būdu dėl darbų kainos jis buvo suklaidintas ar apgautas. Vienintelį atsakovo motyvą dėl nesuvoktos aplinkybės, jog darbų kaina buvo padidinta tik dėl to, kad ieškovei neva buvo naudinga per atsakovo sąskaitą pervesti pinigus į rangovės sąskaitą, teismas pripažino neįrodytu, konstatavęs, kad jokių konkretesnių argumentų dėl šių veiksmų, kuriuos atsakovas siejo su atliktų darbų kainomis, nepateikta, kad jokiais byloje surinktais įrodymais nėra pagrįstas ir atitinkamai nustatytas kitoks tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių ir atliktų veiksmų efektas.
  10. Išanalizavęs atsakovo ginčijamus mokėjimo nurodymus, kuriais grindžiamos ieškovės ieškinio aplinkybės, tarp byloje dalyvaujančių asmenų susiklosčiusių santykių kontekste, teismas padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad tarp ieškovės ir atsakovo faktiškai susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, kai ieškovė pervesdavo tam tikras pinigų sumas atsakovui, kokios iš esmės atitinkamu laikotarpiu jam buvo reikalingos atsiskaitymui su rangove. Tokias išvadas teismas padarė įvertinęs atsakovo pareikštų Agentūrai mokėjimo prašymų, ieškovės mokėjimų atsakovui, atsakovo mokėjimų rangovei, atsakovo mokėjimų ieškovei datas ir sumas. Teismas nustatė, kad nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d. ieškovė mokėjimo nurodymais pervedė atsakovui į sąskaitą 1 134 108,23 Lt, mokėjimo paskirtimi nurodyta „avansas“; atsakovas nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2014 m. kovo 5 d. mokėjimo nurodymais pervedė ieškovei į sąskaitą 394 500 Lt, mokėjimo paskirtimi nurodyta „avanso grąžinimas“; atsakovas pagal rangos sutartis mokėjimo pavedimais sumokėjo rangovei 1 133 004,29 Lt, visiškai su ja atsiskaitydamas.
  11. Įvertinęs bylos įrodymais nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pagal rangos sutartis UAB „Technasta“ atliko statybos rangos darbus užsakovui V. L., užsakovas atliktus darbus priėmė ir juos apmokėjo. V. L., neginčydamas sutartinių rangos santykių egzistavimo, nepateikė teismui įrodymų, kad rangovui už atliktus darbus būtų sumokėjęs iš kokių kitų lėšų, o ne iš tų, kurios jam buvo pervestos iš ieškovės sąskaitos. Išanalizavęs ieškovės atsakovui pervedamas sumas santykyje su jam išrašytomis rangovės sąskaitomis už atliktus darbus, teismas nustatė, kad užsakovas rangovės sąskaitas apmokėdavo tada, kai jam pinigus pervesdavo ieškovė. Todėl vadovaudamasis tikėtinumo principu, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog tarp ieškovės ir atsakovo faktiškai susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, kurių buvimą patvirtina faktas, kad atsakovas grąžino ieškovei 409 673,40 Lt. Teismo vertinimu, rašytinės paskolos sutarties nebuvimas nepaneigia pinigų perdavimo atsakovui fakto, o įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pinigai buvo skolinami tikslinei paskirčiai – atsiskaitymui su rangove, turint pagrįstus lūkesčius, kad toks skolinimas naudingas visiems teisiniuose santykiuose dalyvaujantiems asmenims: atsakovas skolinasi pinigus, kad galėtų vystyti projektą ir gauti paramą, statybų rangovė gauna darbą ir užmokestį už jį, ieškovė, kuri galimai turi tam tikrą interesą, kad rangovu būtų UAB „Technasta“, skolina pinigus tikėdama, kad atsakovas (statybų užsakovas) turės iš ko juos grąžinti, kai gaus paramą.
  12. Teismas sprendė, kad V. L. nepateikus įrodymų, kad su rangove jis atsiskaitė iš kitų, o ne iš ieškovės pervestų lėšų, nėra pagrindo vertinti, kad šių lėšų paskirtis buvo ne skolinamos lėšos, o perduodamos atsakovui kokiu kitu pagrindu, kuris byloje nėra įrodytas. Atsakovo argumentus, kad ieškovė sprendė savo finansines problemas pasinaudodama atsakovo sąskaita ir per ją pervesdama pinigus rangovei, teismas pripažino nepagrįstais ir atmetė kaip neįrodytus, konstatuodamas, kad atsakovo nurodomi apgaulingi ieškovės veiksmai taip pat yra neįrodyti.
  13. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais pagrindais, teismas konstatavo pagrindo pripažinti negaliojančiais ginčo rangos sutartis, atliktų darbų aktus, kaip sudarytus dėl apgaulės, nebuvimą. Atsakovo ginčijamų mokėjimo pavedimų teismas nevertino kaip savarankiško sandorio, juos vertino kaip susiklosčiusių teisinių santykių vykdymo priemonę, kuri neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl nenustatė pagrindo juos pripažinti negaliojančiais.
  14. Nesant tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos rašytinės sutarties, teismas taikė CK 6.53 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas nustatė, kad ieškovė pervedė į atsakovo sąskaitą iš viso 1 134 108,23 Lt, atsakovas grąžino ieškovei 394 500 Lt, ieškovė 2014 m. sausio 10 d. pretenzija pareikalavo, kad atsakovas per septynias dienas, bet ne vėliau kaip iki 2014 m. kovo 31 d. grąžintų likusią skolą, atsakovui likusios skolos negrąžinus, ieškovei iš atsakovo priteisė jos prašomą 724 434,83 Lt skolą, kas sudaro 209 810,82 Eur.
  15. Šalių susitarimas dėl palūkanų nebuvo sudarytas, todėl teismas netaikė ieškovės nurodomo Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatų. Ieškovės reikalavimą dėl palūkanų priteisimo teismas tenkintino pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisė iš atsakovo ieškovei 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. birželio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  16. Vadovaudamasis CPK 93 straipsniu, teismas paskirstė tarp šalių jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Atsakovas V. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą dalyje, kurioje patenkintas ieškovės ieškinys ir atmestas atsakovo priešieškinis, ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismo motyvai, kad labiau tikėtina, jog tarp UAB „Albista“ ir V. L. faktiškai susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, jog UAB „Albista“ skolino pinigus tikėdama, kad V. L. turės iš ko juos grąžinti, kai gaus paramą, neatitinka susiklosčiusių faktinių aplinkybių ir taikytinų teisės normų. Teiginiai, kad atsakovas, mokėjimo nurodymuose įrašydamas „avanso grąžinimas“, patvirtino, kad šalis siejo paskolos santykiai, nepagrįsti. Toks įrašas paneigia, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, avanso grąžinimas nesietinas su paskolos grąžinimu.
    2. Teismas nepagrįstai vadovavosi 2010 m. rugpjūčio 12 d. dalinės ekspertizės aktu Nr. 225/10-E, nes jis neatskleidžia rangovo UAB „Technasta“ atliktų statybos darbų apimties ir šių darbų kainų. Teismo motyvai, kad byloje pateikta teismo statybos techninės veiklos ekspertizės išvada dėl darbų kainos buvo pateikta pagal ekspertės paskaičiuotus, o ne dokumentuotus statybos darbų kiekius, taikant vidutinę rinkos kainą, buvusią 2013 m., nenurodant, kokiu pagrindu ekspertė šią kainą nustatė, yra nepagrįsti.
    3. Negaliojančiais pripažintini ne bankams duoti pavedimai pervesti lėšas, bet atsiskaitymai – lėšų pervedimas tarp tų pačių bylos šalių. Mokėjimo pavedimai yra tik priemonė šiems atsiskaitymo sandoriams vykdyti, šių sandorių išraiškos forma. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tai nėra sandoriai, kuriuos galima pripažinti negaliojančiais.
    4. Teismo motyvai, kad atsakovas, pateikdamas rangos sutartis, atliktų darbų aktus ir mokėjimo pavedimus Nacionalinei mokėjimų agentūrai, patvirtino ginčo sandorius, todėl neteko teisės jų ginčyti, yra nepagrįsti. Atsakovas negalėjo patvirtinti to, ko nežinojo ir nesuvokė dokumentų pateikimo Agentūrai metu. Atsakovo teisė ginčyti sandorius atsirado sužinojus apie apgaulę ir tikrąjį sudarytų sandorių efektą.
  2. UAB „Albista“ ir UAB „Technasta“ prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę paskolos santykiai. Tai, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostę teisiniai santykiai akivaizdžiai atitinka paskolos teisinių santykių sampratą patvirtina teisės aktų nuostatos bei teismų praktikos išaiškinimai. Atsakovas privalo grąžinti ieškovei jos suteiktą paskolą.
    2. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento. Atsakovas pripažino, kad bankiniais pavedimais iš ieškovės gavo 1 134 108,23 Lt, taip pat, kad iš ieškovės gautus pinigus naudojo, t. y. iš ieškovės gautus pinigus atsakovas pervedė rangovui UAB „Technasta“ pagal sudarytas rangos sutartis.
    3. Ieškovės ir atsakovo sudaryta paskolos sutartis atitinka formos reikalavimus. Paskolos sutarties rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Paskolos suteikimo faktą patvirtina bankinių mokėjimo nurodymų kopijos, kuriose užfiksuotas paskolos sumos perdavimas atsakovui. Paskolos priėmimo faktą patvirtina tai, kad gavęs paskolos sumas atsakovas jas priėmė ir panaudojo statybos darbams.
    4. Nustatytos sandorio formos nesilaikymas savaime nedaro sandorio negaliojančiu. Svarbi išreikšta šalių valia sukurti paskolos santykius. Ieškovė, pervesdama atsakovui pinigines lėšas, o atsakovas jas gaudamas ir panaudodamas savo veikloje, išreiškė valią sukurti paskolos teisinius santykius. Faktinis šalių elgesys patvirtina, kad šalis sieja paskolos santykiai.
    5. Vien ta aplinkybė, kad mokėjimo paskirtyje nebuvo nurodyta, jog tai yra paskola arba skola, netrukdo pripažinti, kad šalis siejo paskolos sutartiniai santykiai. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ne paskolos suteikimo, o kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Atsakovas įrodymais nepagrindė savo teiginių, kad ieškovė pasinaudojo atsakovu pervesdama pinigus UAB „Technasta“.
    6. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas savo veiksmais patvirtino priešieškiniu ginčijamus sandorius ir jų kainą. Taip pat teismas pagrįstai nustatė, kad ginčijami sandoriai nebuvo sudaryti dėl pagaulės, todėl nėra pagrindo juos pripažinti negaliojančiais.
  3. Trečiasis asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
  2. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

12Dėl ieškovę ir atsakovą siejusių santykių teisinio vertinimo

  1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka. Jo teigimu, paskolos sutartis sudaryta nebuvo, byloje nėra pateikta jokių paskolos sutarties sudarymą patvirtinančių įrodymų. Taip pat apeliantas nurodo, kad ginčo mokėjimo pavedimai buvo atlikti dėl UAB „Albista“ ir UAB „Technasta“ vadovo ir savininko A. B. apgaulės, o pačiuose mokėjimo nurodymuose nėra nurodyta, kad pinigai buvo pervedami kaip paskola, be to, juose nurodyta paskirtis – avansas – suponuoja kitokio pobūdžio teisinius santykius nei paskola. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus laiko nepagrįstais.
  2. Paskolos sutartis įstatyme apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).
  3. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskolos sutartys yra realinės, nes tam, kad atsirastų paskolos sutartiniai santykiai, yra būtina pinigus arba rūšies požymiais apibūdinamus suvartojamuosius daiktus perduoti paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
  4. Atliekant ginčo mokėjimo pavedimus galiojusiame CK 6.871 straipsnyje buvo nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt (579,24 Eur). Įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma) (CK 1.72 straipsnio 1 dalis, 1.73 straipsnio 2 dalis, 6.192 straipsnio 2 dalis).
  5. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bei teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įrodinėjimo našta tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (CPK 12, 178, 179 straipsniai). Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo naštos paskirstymo tvarką negu CPK normos, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka. Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 185 straipsnis).
  6. Byloje nustatyta, kad ieškovė mokėjimo nurodymais pervedė apeliantui į sąskaitą 1 134 108,23 Lt, mokėjimo paskirtimi nurodyta „avansas“, o apeliantas mokėjimo nurodymais pervedė ieškovei į sąskaitą 394 500 Lt, mokėjimo paskirtimi nurodyta „avanso grąžinimas“. Nors apeliantas apeliaciniame skunde dėstomais argumentais teigia, kad ginčo mokėjimo pavedimais jam ieškovės pervestos pinigų sumos nebuvo paskola, tačiau niekaip nepaaiškina ir nepagrindžia įrodymais, kokiu tikslu jam ieškovė pervedė pinigus. Apelianto iškeltos versijos, kad jis ieškovės prašymu vykdė banko funkciją ir iš esmės atliko tik tarpininko vaidmenį ieškovei vykdant mokėjimus kitai įmonei – UAB „Technasta“, laikytinos niekuo nepagrįstomis prielaidomis, kurios paneigiamos byloje esančiais įrodymais ir kurias pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė bei jomis nesivadovavo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp ieškovės ir apelianto susiklostė paskolos teisiniai santykiai, laikytina pagrįsta, padaryta remiantis byloje surinkta medžiaga, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.
  7. Išvadą, kad tarp ieškovės ir apelianto susiklostė paskolos teisiniai santykiai, pirmosios instancijos teismas padarė nustatęs, kad ieškovė pervesdavo apeliantui tokias pinigų sumas, kokios atitinkamu laikotarpiu jam buvo reikalingos atsiskaitymui su rangove UAB „Technasta“, kuri vykdė statybos darbus pagal su apeliantu (užsakovu) sudarytą statybos rangos sutartį. Teismas analizavo iš ieškovės sąskaitos mokėjimo pavedimais apeliantui pervedamas sumas, gretindamas jas su apeliantui išrašytomis rangovės UAB „Technasta“ sąskaitomis už atliktus darbus, ir konstatavo, kad apeliantas rangovės pateiktas sąskaitas apmokėdavo tada, kai jam pinigus pervesdavo ieškovė. Teismas sprendė, kad paskolos santykių egzistavimą patvirtina ir tai, jog apeliantas grąžino ieškovei dalį jam mokėjimo pavedimais pervestos sumos – 409 673,40 Lt. Šios teismo išvados, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrįstos, padarytos visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylai reikšmingas faktines aplinkybes, jas pagrindžiančius įrodymus, nenustačius esminių jų tarpusavio prieštaravimų ar neatitikimų. Tai, kad ieškovė apeliantui pinigus paskolino, teisėjų kolegijos įsitikinimu, iš esmės įrodo ir ieškovės 2014 m. sausio 10 d. rašytinė pretenzija apeliantui dėl skolos grąžinimo (1 t., b. l. 11), kurioje ji įvardijo pervestų pinigų paskirtį, pareikalavusi grąžinti juos iki nurodytos datos. Apeliantas į pretenziją neatsakė, nesutikimo su pinigų paskirtimi nepareiškė (CPK 178 straipsnis).
  8. Minėta, kad paskolos sutarties esminės sąlygos: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Apeliantas neginčija, kad jis gavo iš ieškovės banko sąskaitos jam pervestas pinigines lėšas. Taip pat byloje nėra ginčo, kad dalį iš šių lėšų apeliantas ieškovei grąžino. Apeliantas, atsikirsdamas į ieškinio argumentus, apsiriboja vien tik paskolos teisinių santykių egzistavimo neigimu. Jokių paaiškinimų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie pagrįstai leistų teismui kitaip įvertinti tarp ieškovės ir apelianto susiklosčiusius santykius, apeliantas į bylą nepateikė. Nagrinėjamoje byloje būtent apeliantui tenka pareiga įrodyti savo atsikirtimų į ieškovės reikalavimus faktinį pagrindą, t. y. apeliantas, teigdamas, kad tarp šalių susiklostė kitokie nei paskolos teisiniai santykiai, turi įvardinti ir argumentuotai paaiškinti, kokie konkretūs santykiai tarp jų susiklostė, taip pat tokius argumentus pagrįsti įrodymais (CPK 12, 178, 179 straipsniai). Tačiau apeliantas apeliaciniame skunde apsiribojo tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kad piniginių lėšų pervedimo paskirtyje nurodytas žodis „avansas“ suponuoja kitokio pobūdžio teisinius santykius nei paskola, jų plačiau nepaaiškindamas ir nedetalizuodamas. Teisėjų kolegijos nuomone, mokėjimo dokumento paskirties nurodymo suabsoliutinimas ir nuo byloje esančių įrodymų visumos atsietas jo vertinimas taip pat negalimas, nes pats mokėjimo dokumentas kaip įrodymas, jo turinys turi būti vertinami visų byloje esančių įrodymų kontekste pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles.
  9. Aplinkybių, dėl kurių būtų galima konstatuoti tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusius paskolos teisinius santykius patvirtinančių dokumentų negaliojimą atsakovo nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais, nenustatyta.

13Dėl patvirtinto statybos rangos sandorio kainos ginčijimo dėl apgaulės

  1. Apeliantas nurodo, kad ginčo statybos rangos sutarčių sudarymą lėmė apgaulė, kuri pasireiškė tuo, jog statybos darbų kaina buvo ženkliai padidinta. Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.
  2. Kasacinis teismas, aiškindamas apgaulės sampratą, yra nurodęs, kad apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).
  3. Apeliaciniame skunde pažymima, kad statybos darbų kaina buvo ženkliai padidinta siekiant pagrįsti apelianto rangovei UAB „Technasta“ pervedamas iš ieškovės gautas lėšas, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, apeliantas teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė, kad jis buvo aktyviais veiksmais tyčia suklaidintas dėl statybos darbų kainos dydžio, sąmoningai nuslepiant esmines sandorių aplinkybes ir kad tokie nesąžiningi veiksmai turėjo lemiamos įtakos ginčo sandorių sudarymui. Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atliktų darbų kaina yra sutartinė ir ginčo dėl kainos apeliantas nekėlė nei sutarčių pasirašymo metu, nei statybos darbų atlikimo bei jų priėmimo metu, nei atsiskaitant su rangove UAB „Technasta“ pagal jos pateiktas sąskaitas, nei teikiant prašymus Agentūrai paramos mokėjimams gauti. Darbų kaina arba jos apskaičiavimo būdas ir kriterijai nurodomi rangos sutartyje; į rangos sutartyje nurodytą kainą įeina rangovo atlikto darbo atlyginimas ir jo turėtų išlaidų kompensavimas (CK 6.653 straipsnio 1, 2 dalys). Galimybė šią kainą keisti – išimtinio pobūdžio. Tuo atveju, kai statybos rangos sutartyje kaina apibrėžta konkrečia suma, o ne įtvirtinant kainos nustatymo kriterijus ar nurodant apytikrę sąmatą, įstatyme nenumatyta galimybė jos keisti nei didinant, nei mažinant (CK 6.653 straipsnio 5 dalis).
  4. CK 1.79 straipsnio, reglamentuojančio nuginčijamo sandorio patvirtinimą, 1 dalyje nustatyta, kad šalis, turinti teisę nuginčyti sandorį, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. Pagal CK 1.78 straipsnio 2 dalį nuginčijamu sandoriu laikomas sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas. Nuginčijamais sandoriais pažeidžiamos teisės, kuriomis disponuoja atitinkami asmenys, todėl jų galiojimas priklauso nuo šių asmenų valios: jie gali tokius sandorius patvirtinti arba gali kreiptis į teismą dėl jų pripažinimo negaliojančiais. Nagrinėjamu atveju apeliantas su rangove UAB „Technasta“ sudarytas ginčo statybos rangos sutartis ginčija CK 1.91 straipsnyje nurodytu pagrindu. Sandoris, sudarytas dėl apgaulės, pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį priskiriamas prie nuginčijamų, todėl galėjo būti patvirtinamas pagal CK 1.79 straipsnio 1 dalį. Kokia tvarka nuginčijamas sandoris gali būti vėliau patvirtinamas, įstatyme nenustatyta. CK 1.79 straipsnio 2 dalis tik įtvirtina prezumpcijas, kada laikoma, jog šalis sandorį patvirtino. Todėl sandorio patvirtinimas gali būti įrodinėjamas visomis leistinomis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo priemonėmis.
  5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančiais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, kad apeliantas įvykdė ginčo rangos sutartis (priėmė atliktus darbus ir juos apmokėjo), siekdamas gauti finansinę paramą sutarčių įvykdymą patvirtinančius įrodymus pateikė trečiajam asmeniui Nacionalinei mokėjimo agentūrai, pagrįstai priėjo prie išvados, kad apeliantas savo veiksmais patvirtino ginčo sandorius ir todėl neteko teisės jų ginčyti. Apeliantas turėjo teisę CK 1.79 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją paneigti, tačiau to nepadarė (CPK 178 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje taikė CK 1.79 straipsnio 1 dalies nuostatas, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes. Kadangi apeliantas, patvirtinęs ginčo statybos rangos sutartis, neteko teisės jų ginčyti, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti sutartis negaliojančiomis. Pažymėtina ir tai, kad reikalavimą dėl sandorių nuginčijimo apeliantas pareiškė ne tik vėliau nei juos patvirtino, bet tokį reikalavimą pareiškė gindamasis nuo jam teisme pareikšto reikalavimo dėl skolos priteisimo.
  6. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes jie neturi įtakos skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui ir bylos galutiniam rezultatui.

14Dėl bylos baigties

  1. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei pageidauja apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo

  1. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
  2. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi tenkino atsakovo prašymą ir iki teismo sprendimo apeliacinėje instancijoje priėmimo atidėjo atsakovui žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, 2 442,37 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą priteistinas iš atsakovo valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
  3. UAB „Albista“ ir UAB „Technasta“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą suformuluotas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nespręstinas, nes nepateikti jokie šias išlaidas ir jų dydį pagrindžiantys įrodymai (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti iš atsakovo V. L., asmens kodas ( - ) 2 442,37 Eur (du tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt du Eur 37 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei.

Proceso dalyviai
Ryšiai