Byla e2-620-330/2018
Dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 15 d. nutarties, kuria atsisakyta bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Svertuva“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Svertuva“ bankroto byloje (byla Nr. eB2-768-601/2018)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Svertuva“ bankroto administratoriaus D. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 15 d. nutarties, kuria atsisakyta bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Svertuva“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Svertuva“ bankroto byloje (byla Nr. eB2-768-601/2018),

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi UAB „Svertuva“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė D. J.. Įmonės bankroto administratorius pateikė teismui pareiškimą, prašydamas UAB ,,Svertuva“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
  2. Bankroto administratorius nurodė, kad UAB „Svertuva“ prie bankroto privesta tyčia. Paaiškino, kad nuo įmonės įregistravimo iki bankroto bylos iškėlimo įmonėje dirbo net 28 darbuotojai. Darbuotojai keitėsi kas mėnesį arba net dažniau. Praktiškai kiekvienam darbuotojui įmonė liko skolinga. Kai tik ateidavo laikas mokėti darbo užmokestį, įmonės vadovė R. B. nutraukdavo darbo sutartį su darbuotoju arba atgaline data pranešdavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kad darbuotojas net nedirbo, pakeisdavo parduotuvių spynas.
  3. Administratorius paaiškino, kad 2014 m. kovo 13 d. R. B. įsteigė UAB ,,Sartera“, kuri vykdė analogišką veiklą ir veikė toje pačioje vietoje. 2016 m. rugpjūčio 25 d. tai įmonei buvo iškelta bankroto byla, o 2017 m. kovo 16 d. įmonė buvo išregistruota. Suprasdama, kad gresia bankrotas, R. B. 2016 m. gegužės 11 d. įregistravo UAB ,,Svertuva“, perregistravo kasos aparatus ir toliau tęsė tą pačią veiklą. Prekybos vietose visos reklamos išliko UAB ,,Sartera“ vardu. Vienintelis skirtumas tarp UAB ,,Sartera“ ir UAB ,,Svertuva“ – adresas. Nenorėdama, kad kas nors surastų įmonę pagal adresą, R. B. įregistravo įmonę Europos pr. 122, Kaune. Šis adresas Kaune garsėja kaip įmonių vaiduoklių adresas. Neatsiskaitydama su darbuotojais įmonės vadovė elgėsi nusikalstamai neatsakingai. Ji taikėsi į socialiai labiausiai pažeidžiamus asmenis, kurie, tikėtina, neieškos teisybės, nesikreips į teismus ir negins savo teisių.
  4. UAB „Svertuva“ iškėlus bankroto bylą, įmonės dokumentai ir turtas administratoriui nebuvo perduoti, todėl, teismui išdavus vykdomąjį dokumentą, administratorius su antstole nuvyko į UAB ,,Svertuva“ prekybos vietą. Antstolė įsitikino, kad tai tikrai UAB ,,Svertuva“ (buvo gauta parduotuvės patalpų nuomos sutartis bei patikrinti kasos aparatai). Pardavėjai paskambinus ją į darbą priėmusiam asmeniui (tikėtina, kad tai buvo R. B.), ši pasiūlė pardavėjai pasiimti savo daiktus ir bėgti iš parduotuvės, palikus prekes. Antstolė paaiškino, kad bėgti nėra jokios prasmės. Nei antstolei, nei bankroto administratoriui asmuo, priėmęs į darbą pardavėją, neprisistatė, nesutiko atvykti ir vėliau niekaip nebendravo. UAB ,,Svertuva“ dokumentai nebuvo rengiami ir teikiami įstatymų nustatyta tvarka Juridinių asmenų registrui, neperduoti bankroto administratoriui. Apie bankroto bylos iškėlimą įmonės vadovas turėjo galimybę žinoti, esant įmonei nemokiai, jis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra pagrindas išvadai, jog įmonės dokumentai faktiškai yra paslėpti, sunaikinti ar neišsaugoti. Tai įrodo aplaidų ir (arba) netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to nėra galimybės nustatyti UAB ,,Svertuva“ veiklos, jos faktiškai turimo turto ar įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Kauno apygardos teismas 2018 m. sausio 15 d. nutartimi pareiškėjo prašymą pripažinti BUAB „Svertuva“ bankrotą tyčiniu atmetė.
  2. Teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, nurodė negalįs daryti išvados, kad UAB „Svertuva“ situacija atitinka įstatyme nurodytos tyčinio bankroto sąvokos sąlygas. Pažymėjo, kad bankroto administratorius, teikdamas prašymą, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie atskleistų iš esmės sąmoningai blogus įmonės vadovės ir/ar valdymo organų veiksmus, privedusius UAB ,,Svertuva“ prie nemokios įmonės padėties. Teismo vertinimu, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad BUAB ,,Svertuva“ vadovė sąmoningai atliko blogus įmonės valdymo veiksmus, sukėlusius įmonės nemokumą (ar nemokios įmonės padėties esminį pabloginimą) ir tarp tokių vadovės veiksmų ir įmonės nemokumo (kaip veiksmų/neveikimo rezultato) yra priežastinis ryšys. Teismas deklaratyviais pripažino bankroto administratoriaus argumentus, esą įmonės vadovė, supratusi, jog įmonei UAB ,,Sartera“, kurios vadove ji buvo, gresia bankrotas, įregistravo UAB ,,Svertuva“, šiai perregistravo kasos aparatus ir toliau tęsė tą pačią veiklą.

6III. Atskirojo skundo argumentai

7

  1. Pareiškėjas BUAB „Svertuva“ bankroto administratorius D. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – UAB „Svertuva“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas negalėjo daryti išvados, jog nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.
    2. UAB „Svertuva“ bankrotas yra vadovėlinis „Fenikso“ sindromo pavyzdys. Įmonės dalyviai, iš anksto sugalvoję planą, organizavo įmonės veiklą taip, kad galėtų nekontroliuojami gauti visas įmonės pajamas, nemokėdami darbuotojams darbo užmokesčio, o, iškėlus bankroto bylą, veiklą perkelti į kitą įmonę. Tai patvirtina, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia.
    3. Įmonė praktiškai nevykdė buhalterinės apskaitos, įmonės vadovas neperdavė bankroto administratoriui jokių dokumentų, įmonės vadovas sistemingai pažeidinėjo mokėjimų eiliškumo reikalavimus, kadangi įmonės veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, skolas paliekant bankrutuojančiai įmonei.
    4. Teismas tik formaliai įvertino administratoriaus prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, neatskleidė bylos esmės, nenagrinėjo bylos žodinio proceso tvarka, neapklausė įmonės dalyvių, antstolės, dalyvavusios įmonės turto perėmime, kitos įmonės UAB „Sartera“ bankroto administratoriaus, įmonės darbuotojų.
  2. Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas pareiškėjo BUAB „Svertuva“ bankroto administratoriaus prašymas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
  2. Pareiškėjas BUAB „Svertuva“ bankroto administratorius prašymą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu grindė tuo, kad jos vadovė R. B. blogai valdė įmonę, kad įmonės vykdyta veikla buvo perkelta į kitą įmonę, kad bankroto administratoriui nebuvo perduotas įmonės turtas ir dokumentai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bankroto administratoriaus nurodytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, sprendė, kad nėra pakankamai duomenų, jog UAB „Svertuva“ bankrotą nulėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, todėl atmetė prašymą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, pateikė atskirąjį skundą.
  3. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 1 dalį teismas, nustatęs ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytus požymius, gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
  4. Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su bankroto pripažinimu tyčiniu, yra nurodęs, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, nustatęs bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, dėl kurio kilo įmonės bankrotas; preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu nustatomas bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017). Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  5. Pagal kasacinio teismo praktiką tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017). Pavyzdžiui, kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai gali būti vertinami tokie atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017).
  6. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu atmesti prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, atskirajame skunde nurodė, kad teismas iš byloje esančių duomenų negalėjo daryti išvados, jog nagrinėjamoje situacijoje nėra tyčinio bankroto požymių. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija dėl netinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo.
  7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).
  8. Apeliacinis teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti to teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
  9. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog apeliantas pateikia savo subjektyvią nuomonę atskirai dėl kiekvieno įrodymo, kai įrodymų vertinimo proceso aiškinimas teismų praktikoje suponuoja tai, jog teismas iš pradžių kiekvieną įrodymą įvertina atskirai, o išvadas dėl įrodinėtų aplinkybių daro vertinant įrodymų visetą. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą, kuris nėra palankus pareiškėjui, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo. Kaip matyti iš apskųstosios nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė dėl visų esminių argumentų.
  10. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis, 338 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir / ar fakto klaidų ištaisymui. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas neturi pagrindo kartoti pirmosios instancijos teisme įvykusio bylos nagrinėjimo visa apimtimi, todėl šiuo atveju vertintina, ar teismo išvados dėl apelianto nurodytų ginčijamų aplinkybių yra pagrįstos.
  11. Apeliantas, teigdamas, kad teismas tik formaliai įvertino administratoriaus prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, neatskleidė bylos esmės, nenagrinėjo bylos žodinio proceso tvarka, neapklausė įmonės dalyvių, antstolės, dalyvavusios įmonės turto perėmime, kitos (susijusios) įmonės bankroto administratoriaus, įmonės darbuotojų, nepagrįstai siekia įrodinėjimo naštą perkelti teismui, nors ir šios kategorijos bylose taipogi galioja bei negali būti paneigiamas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims.
  12. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas procesines priemones, jog buvusi įmonės vadovė būtų informuota apie vykstantį teisminį procesą, tačiau šios priemonės nebuvo sėkmingos. Dėl šios aplinkybės, įvertinant ir tai, kad bankroto administratorius teismui nesuformulavo konkretaus prašymo dėl atskirų asmenų apklausos (apsiribodamas abstrakčiu teiginiu, jog, esant reikalui, teismas galėtų apklausti buvusius įmonės darbuotojus), apeliacinis teismas pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu spręsti rašytinio proceso tvarka pripažįsta teisingu. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas atmeta skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo aktyvumo stokos, esą pasireiškusios tuo, jog nebuvo apklausti įmonės dalyviai, vadovė, buvę darbuotojai ir kiti susiję asmenys. Teismo aktyvumo pareiga nepaneigia bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, pagal kurią įrodyti privalo tas, kuris teigia (CPK 12 straipsnis).
  13. Atmestini pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, jog teismas neanalizavo byloje esančių aplinkybių visumos, neteisingai įvertino įrodymus ir neatskleidė bylos esmės. Iš apskųstos nutarties turinio matyti, kad teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų požymių, kuriais šis grindė UAB „Svertuva“ bankroto pripažinimą tyčiniu, įvertino su tuo susijusius įrodymus. Apeliacinis teismas, išanalizavęs pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, bankroto administratoriaus atskirojo skundo argumentus ir bylos duomenis, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada apie nepakankamumą duomenų, jog UAB „Svertuva“ prie bankroto buvo privesta tyčia.
  14. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią bankrotas yra tyčinis, jeigu įmonės veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Pažymėtina, kad esminis IBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą prezumpciją charakterizuojantis požymis yra tas, jog veikla perkeliama kitiems subjektams, kurie dėl egzistuojančio ūkio subjektų ar jų valdymo organų sąsajumo (pvz., kuomet veikla perkeliama į nuo skolininko - juridinio asmens atskirtą įmonę (naujai įkurtą įmonę), kuomet veikla perduodama juridiniam asmeniui, kuriam vadovauja (ar pereina vadovauti) įmonės skolininkės valdymo organai ar su jais susiję asmenys) ir tokiu būdu visi skoliniai įsipareigojimai paliekami įmonei skolininkei, o reikalavimo teisės ir vykdyta veikla – kitai (susijusiai) įmonei. Nagrinėjamu atveju administratorius neįrodinėjo ir byloje nebuvo nustatyta, jog iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Svertuva“ veikla buvo perkelta į kitą juridinį asmenį, kaip tai apibrėžta ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Priešingai, administratorius nurodė, kad būtent į (o ne iš) UAB „Svertuva“ buvo perkelta kito juridinio asmens – UAB „Sartera“ veikla, o tokia situacija visiškai neatitinka UAB „Svertuva“ tyčinio bankroto požymių, nurodytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Iš administratoriaus teiginių nėra aišku, kokią žalą būtent UAB „Svertuva“ kreditoriams ar pačiai įmonei galėjo sukelti toks veiklos perkėlimas, nes UAB „Sartera“ turtinės padėties vertinimas yra už šios bylos nagrinėjimo ribų. Pažymėtina ir tai, jog vien aplinkybė, kad tam tikrai veiklai pritaikytose patalpose, po to, kai viena įmonė baigia jose vykdyti veiklą, analogišką veiklą pradeda vykdyti kita įmonė, nėra neįprasta praktika ir šis faktas pats savaime nepatvirtina veiklos perkėlimo iš vienos įmonės į kitą. Kita vertus, apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog tokie administratoriaus argumentai grindžiami objektyviai nepagrįstais teiginiais.
  15. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto.
  16. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad buvusi įmonės vadovė bankroto administratoriui neperdavė įmonės dokumentų ir turto. Tačiau vien dokumentų ir turto bankroto administratoriui neperdavimo faktas, nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų žalą įmonės kreditoriams, siekį nuslėpti įmonės turto iššvaistymą, pats savaime nepatvirtina aplaidaus ir / ar apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo, netinkamo jos tvarkymo, taip pat to, kad įmonės vadovė nesirūpino įmonės veikla, neužtikrino tinkamos įmonės dokumentų (turto) apsaugos. Pareigos perduoti dokumentus ir turtą nustatytu terminu pažeidimas gali būti įvertintas taikant buvusiam įmonės vadovui ĮBĮ nustatytą sankciją, tačiau pats savaime nėra pakankamas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.
  17. Remdamasis nurodytais motyvais, apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstai nekonstatavo priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo buvimą, todėl neturėjo pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.
  18. Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, nėra pagrindo dėl apelianto atskirajame skunde pateiktų argumentų keisti ar naikinti apskųstą teismo nutartį, kuria atmestas bankroto administratoriaus prašymas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai