Byla 3K-3-17/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Algimanto Spiečiaus,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Ortofina“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo VĮ Valstybės turto fondo ieškinį atsakovams UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R.G.K. dėl akcijų įkeitimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei įpareigojimo įvykdyti sutartinę prievolę.

3Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas nurodė, kad atsakovas pažeidė jo, kaip kreditoriaus, teises, nes be ieškovo sutikimo ginčijamomis įkeitimo sutartimis įkeitė iš ieškovo pirktas pagal 2000 m. vasario 25 d. sutartį paprastąsias vardines AB „Ortopedijos technika“ akcijas atsakovams UAB „Cetarium“ ir R.G.K. Tačiau pagal 2000 m. vasario 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties 7 straipsnį atsakovas privalėjo dalį pirktų ir apmokėtų AB „Ortopedijos technika“ akcijų, t. y. 1 127 205 akcijas, įkeisti ieškovui. Ieškovas nurodė, kad tokiais savo veiksmais atsakovas UAB „Ortofina“ atėmė iš ieškovo galimybę užsitikrinti prievolės pagal šią sutartį įvykdymą - apmokėti visas įgytas akcijas. Ginčijamais įkeitimo sandoriais atsakovas pažeidžia ieškovo teises, nes, atsakovui pažeidus prievolę pagal akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, t. y. neapmokėjus ieškovui už visas parduotas akcijas nustatytais terminais, ieškovas netenka teisės patenkinti savo reikalavimų iš parduotų akcijų vertės anksčiau už kitus kreditorius. Patikslintu ieškinio pareiškimu ieškovas prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančia 2004 m. kovo 29 d. įkeitimo sutarties (įkeitimo lakštas Nr. 02220040002662) dalį dėl UAB „Ortofina“ nuosavybės teise priklausančių 876 450 vienetų paprastųjų vardinių 2 litų nominaliosios vertės AB „Ortopedijos technika“ akcijų įkeitimo UAB „Cetarium“; 2) pripažinti negaliojančia 2004 m. kovo 29 įkeitimo sutartį (Įkeitimo lakštas Nr 02220040002658) dėl UAB „Ortofina“ nuosavybės teise priklausančių 250 755 vienetų paprastųjų vardinių 2 litų nominaliosios vertės AB „Ortopedijos technika“ akcijų įkeitimo R.G.K.; 3) įpareigoti atsakovą AB „Ortofina“ įkeisti jai nuosavybės teise priklausančias 1 127 205 paprastąsias vardines 2 litų nominaliosios vertės AB „Ortopedijos technika“ akcijas ieškovui VĮ Valstybės turto fondui prievolei pagal šalių 2000 m. vasario 25 d. sudarytą akcijų pardavimo sutartį užtikrinti.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Kauno apygardos teismas 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančia 2004 m. kovo 29 d. UAB „Ortofina“ ir UAB „Cetarium“ sudarytą įkeitimo sutarties (Įkeitimo lakštas Nr. 02220040002662) dalį dėl UAB „Ortofina“ nuosavybės teise priklausančių 876 450 vienetų paprastųjų vardinių 2 litų nominaliosios vertės AB „Ortopedijos technika“ akcijų įkeitimo UAB „Cetarium“; įpareigojo UAB „Ortofina“ įkeisti jai nuosavybės teise priklausančias 876 450 vienetų paprastųjų vardinių 2 litų nominaliosios vertės AB „Ortopedijos technika“ akcijų VĮ Valstybės turto fondui. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė. Teismas nustatė, kad pagal ginčo šalių sudarytą 2000 m. vasario 25 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartį liko atsakovo neapmokėtos penktajame etape išperkamos akcijos. Iš sutarties 7 straipsnio turinio teismas sprendė, kad atsakovas UAB „Ortofina“ privalėjo pagal sutartį įkeisti ieškovui AB „Ortopedijos technika“ akcijas, įgytas pirmajame-ketvirtajame etapuose, tik tuo atveju, jeigu atsakovas įkeičia pirmajame akcijų įsigijimo etape įsigytas akcijas kredito institucijai. Jokių kitokių draudimų arba ribojimų įkeisti pirktas AB „Ortopedijos technika“ akcijas kitiems fiziniams arba juridiniams asmenims sutartyje nėra. Teismas nustatė, kad iš ieškovo pirktų ir apmokėtų 2 783 140 vienetų AB „Ortopedijos technika“ akcijų, atsakovas UAB „Ortofina“ dalį jų, t. y. 1 655 935 vienetus, 2000 m. spalio 18 d. įkeitė kredito institucijai AB „Ūkio bankas“. Pastarasis savo reikalavimo teisę 2000 m. gegužės 7 d. perleido UAB „Cetarium“. Be to, 2004 m. kovo 29 d. įkeitimo sutartimi atsakovas UAB „Ortofina“ atsakovui UAB „Cetarium“ įkeitė 2 532 385 paprastųjų vardinių 2 litų nominaliosios vertės AB „Ortopedijos technika“ akcijų. Tačiau įkeitęs nurodytas akcijas kredito institucijai, atsakovas nė vienos akcijos neįkeitė pirmajame akcijų įgijimo etape įgytų ir apmokėtų akcijų ieškovui ir taip pažeidė akcijų pirkimo-pardavimo sutarties 7 straipsnio sąlygas. Pagal šalių sudarytą 2000 m. vasario 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas yra UAB „Ortofina“ kreditorius, o pastaroji yra ieškovo skolininkė, nes privalo iš atsakovo išpirkti ir apmokėti visas likusias neapmokėtas AB „Ortopedijos technika“ akcijas. Dėl to kreditorius pagrįstai reikalauja ginti skolininko pažeistą jo teisę. Dėl ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančia 2004 m. kovo 29 d. akcijų įkeitimo sutartį su R. K., teismas nurodė, kad toks ieškovo reikalavimas nepagrįstas, nes 2000 m vasario 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis neriboja atsakovo UAB „Ortofina“ teisės ir nedraudžia sudaryti išpirktų ir apmokėtų akcijų įkeitimo sutartis su kitais fiziniais ar juridiniais asmenimis, kurie nepriskirtini kredito institucijai. Be to, ieškovas nėra R. K. kreditorius, todėl negali ginčyti akcijų įkeitimo sandorio CK 6.66 straipsnio pagrindu.

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo ir atsakovo UAB „Ortofina“ apeliacinius skundus, 2005 m. gegužės 23 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė, o ieškovo patenkino: Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas, panaikino, ir šią ieškinio dalį patenkino, pripažindama negaliojančia 2004 m. kovo 29 d. Dėl likusios dalies kolegija Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija konstatavo, kad UAB „Ortofina“ argumentai, jog įkaito turėtojai UAB „Cetarium“ ir R. K. nėra kredito institucijos, todėl pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartį bendrovė neturėjo prievolės įkeisti akcijas ieškovui, nepagrįsti. Kolegija, aiškindama akcijų pirkimo-pardavimo sutarties 7 straipsnio 2, 3.1, 3.2 ir 4 punktus, sprendė, kad atsakovui įkeisti akcijas ieškovui privalu tuo atveju, kai jis paskolos grąžinimą kredito institucijai užtikrina akcijų įkeitimu. UAB „Ortofina“ visas akcijas įkeitė UAB „Cetarium“ ir R. K., nors įkeitimo sutarčių sudarymo dieną buvo nesumokėjusi ieškovui 2 600 600 Lt. Šią sumą ji turėjo sumokėti iki 2004 m. balandžio 7 d., tačiau iki šiol savo įsipareigojimo neįvykdė. Kolegija sprendė, kad tai pažeidžia ieškovo interesus, nes visos akcijos įkeistos atsakovams UAB „Cetarium“ ir R.K. jų reikalavimams UAB „Ortofina“ užtikrinti, o ši paskolų atsakovams nėra grąžinusi. Tuo atveju, jei akcijos atitektų tretiesiems asmenims, kurie pagal privatizavimo sutartį neturi jokių įsipareigojimų pardavėjui, sutarties sąlygų įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Dėl to tuo tikslu, kad akcijos nebūtų iki visiško sutarties įvykdymo perleistos tretiesiems asmenims, privatizavimo sutartyje yra numatyti saugikliai, ir vienas iš tokių apribojimų yra tas, kad įkeisti dalį akcijų kredito institucijai galima tik tuo atveju, kai akcijos įkeičiamos pardavėjui. Atsižvelgiant į tai, kad tai yra privatizavimo sandoris, apribojimą įkeisti akcijas reikia suprasti kaip draudimą įkeisti akcijas ne tik bankui ar kitai įstaigai, bet ir bet kuriam asmeniui, neįkeitus akcijų pardavėjui. Šio apribojimo tikslas yra tas, kad akcijos nebūtų perleistos kitiems asmenims, kol pirkėjas neįvykdys pagal akcijų privatizavimo sutartį prisiimtų įsipareigojimų. Atsakovai UAB „Cetarium“ ir R. K. turėjo žinoti, kad akcijų įkeitimas pažeidžia ieškovo interesus, todėl jie buvo nesąžiningi. Be to, įkeitimo sutartis yra neatlygintinė, todėl neturi teisinės reikšmės trečiųjų asmenų sąžiningumas. Apeliacinio skundo motyvai dėl termino apeliaciniam skundui paduoti neturi reikšmės, nes terminas buvo atnaujintas ir šis klausimas apeliacine tvarka neskundžiamas. Kolegija sprendė, kad akcijų įkeitimo sutartis tiek su UAB „Cetarium“, tiek su R. K. pažeidžia ieškovo interesus, todėl taip pat tenkintinas ieškovo reikalavimas dėl akcijų įkeitimo R. K.

9III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė

10Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Ortofina“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 23 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį atmesti arba perduoti bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

111. Teismai netinkamai taikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.193, 6.196 straipsnius). CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, sąvokoms turi būti priskiriama priimtiniausia reikšmė. Nė viena sutarčių aiškinimo taisyklė negali būti suabsoliutinama. Kasatoriaus ir ieškovo 2000 m. vasario 25 d. sudarytos sutarties Nr. 2/37 Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo - pardavimo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose numatyti kasatoriaus įsipareigojimai, susiję su akcijų įkeitimu ieškovui. Šios sutarties 7 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad kasatorius turi teisę įkeisti akcijas jų įsigijimą finansavusiai kredito institucijai, jeigu atitinkamą dalį akcijų įkeičia ieškovui. Privatizavimo sutarties 7 straipsnio 4 punkte dar aiškiau nurodyta, kad kasatoriaus įsipareigojimas įkeisti akcijas ieškovui yra sąlyginis - privalomas tik tuo atveju, jeigu pirmajame privatizavimo etape įsigytos akcijos įkeičiamos kredito institucijai. Ieškovui sąlygos išdėstytos pakankamai aiškiai, sąvoka „kredito institucija“ yra apibrėžta Lietuvos ir EB teisės aktuose, todėl taip pat nekelia abejonių dėl reikšmės. Tačiau skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai savaime aiškios sutarties sąlygos buvo išaiškintos priešingai, visiškai pakeista sutarties esmė. Sutarties šalių ketinimai, kaip sutarties aiškinimo taisyklė, buvo suabsoliutinta visiškai ignoruojant kitas sutarčių aiškinimo taisykles, dėl to buvo gautas neteisingas sutarties aiškinimo rezultatas (atsakovai UAB „Cetarium“ ir R. K. pripažinti kredito institucijomis) ir neteisingai išspręsta byla. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nesivadovavo minėtomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, o privatizavimo sutarties nuostatas, susijusias su kasatoriaus pareiga įkeisti akcijas ieškovui, aiškino atsižvelgdamas tik į tariamus tikruosius šalių ketinimus ir besąlygiškai gindamas ieškovo interesus. Kraštutinumas, kai, esant pakankamai aiškiam sutarties tekstui, besąlygiškai taikoma viena iš sutarčių aiškinimo taisyklių, dėl to iškreipiama sutarties esmė, ir sutarčiai suteikiama visiškai kita prasmė, yra sutarčių taikymą reglamentuojančio materialinės teisės normų pažeidimas.

122.

13Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir todėl netaikė Lietuvos banko įstatymo nuostatų, apibrėžiančių „kredito įstaigos“ sąvoką, taip pat EB teisės aktų, nustatančių „kredito institucijos“ sąvoką. Lietuvos banko įstatymo, Finansų įstaigų įstatymo ir 1977 m. gruodžio 12 d. Pirmosios Tarybos Direktyvos dėl įstatymų, norminių aktų ir administracinių nuostatų, susijusių su kredito institucijų verslo pradžia ir tolesne eiga, koordinavimo (77/780/EEB) bei kitų teisės aktų analizės pagrindu akivaizdu, kad privatizavimo sutartyje vartojama sąvoka „kredito institucija“ yra teisės terminas, skirtas apibūdinti kreditine veikla besiverčiančius subjektus, tokius kaip bankai ir kredito unijos. Atsakovai UAB „Cetarium“ ir R. K. tokie nėra, neturi licencijos verstis kredito įstaigos veikla. Kadangi sąvoka apibrėžiama galiojančiuose teisės aktuose, t. y. turinčiuose byloje dalyvaujantiems asmenims privalomą galią, ji negali būti aiškinama kitaip, nes taip būtų pažeidžiamos Lietuvos banko įstatymo ir EB teisės nuostatos.

143. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sandorius pripažino negaliojančiais CK 6.66 straipsnio (Actio Pauliana) pagrindu nenustatę visų sandorio negaliojimo sąlygų egzistavimo, neteisingai konstatavo, kad ginčijami sandoriai yra neatlygintiniai (CK 6.66 straipsnio 2 dalis, 4.198 straipsnio 1 dalis), netaikė trečiojo asmens sąžiningumo prezumpcijos (CK 6.66 straipsnio 2 dalis, 6.67 straipsnis), nepagrįstai nustatė trečiojo asmens nesąžiningumą (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Pirma, pirmosios instancijos teismo sprendime ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje visiškai nėra pasisakyta dėl kasatoriaus pareigos sudaryti įkeitimo sandorius buvimo. Kreditorių, nesusijusių su skolininku, prievolių užtikrinimas įkeitimu komercinėje praktikoje faktiškai yra virtęs būtina paskolos sandorio sąlyga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad ieškinys Actio Pauliana pagrindu gali būti tenkinamas, tik siekiant apginti kreditorių nuo skolininko veiksmų, kuriais siekiama pabloginti skolininko mokumą, turtinę padėtį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1152/2003, AB Lietuvos žemės ūkio bankas v. UAB „Via rex“ ir kiti; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-632/2004, B. R. v. V. P. ir kiti). Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatinėjo bylai reikšmingų aplinkybių ir neišaiškino, kokią įtaką kasatoriaus mokumui galėjo turėti ginčijamų sutarčių sudarymas.

154. Kreditoriaus teisių pažeidimui nustatyti taip pat svarbus ginčijamų sandorių sudarymo momentas. Nei įkeitimo sutarčių sudarymo metu, nei ieškinio pateikimo teismui dieną ieškovas nebuvo kasatoriaus kreditorius akcijų pirkimo - pardavimo prievoliniame santykyje. Prievolė įsigyti 5 etape numatytas parduoti akcijas pagal privatizavimo sutartį suėjo tik 2004 m. balandžio 7 d. Skundžiamuose sprendimuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ne tik netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį, bet ir nukrypo nuo minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, dėl to neteisingai išsprendė bylą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004, E. N. v. I. D. ir kt.).

165. CK 6.66 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad dvišalis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tada, jeigu su skolininku sandorį sudaręs asmuo buvo nesąžiningas. Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti apie UAB „Cetarium“ ar R. K. nesąžiningumą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad UAB „Cetarium“ ir R. K. buvo nesąžiningi, nes turėjo žinoti, kad įkeitimas pažeidžia ieškovo interesus, galėjo pasidomėti, kaip kasatorius įsigijo akcijas, kokios privatizavimo sutarties sąlygos. Minėtas išvadas apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstai, nesiremdamas nei byloje esančiais įrodymais, nei jokiomis šalių nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Priešingai, teismas privalėjo atsižvelgti į privatizavimo sutarties 11 straipsnio 1 punkte numatytą konfidencialumo įsipareigojimą, kuris užkirto kelią UAB „Cetarium“ ir R. K. sužinoti privatizavimo sutarties sąlygas bei akcijoms taikomus apribojimus.

176. Apeliacine tvarka priimtoje nutartyje teismas nurodė, kad įkaito turėtojų sąžiningumas nėra reikšmingas šioje byloje, nes ginčijami įkeitimo sandoriai yra neatlygintiniai. Minėta teismo išvada yra neteisinga ir nepagrįsta dėl netinkamo CK 6.66 straipsnio 2 dalies ir 4.198 straipsnio 1 dalies taikymo. Pripažintina, kad neatlygintinis sandoris yra svetimo daikto hipoteka ar įkeitimas, nes tokiu atveju įkaito davėjas užtikrina svetimą prievolę, o pats jokios naudos iš tokio sandorio negauna. Tačiau kai skolininkas įkeitimu užtikrina savo prievolę, įkeitimas turi būti vertinamas ne kaip savarankiškas sandoris, o kaip pagrindinės prievolės (šiuo atveju - paskolos sutarties) užtikrinimo priemonė. Paskolos ir įkeitimo sandoriai kartu sudaro vieningą atlygintinį sandorį, kuriame viena šalis perduoda kitos šalies nuosavybėn pinigus, o kita šalis įsipareigoja grąžinti pinigus, mokėti palūkanas bei užtikrina grąžinimą įkeitimu (perduoda įkeitimo teisę). Dėl neteisingai nustatyto sandorio pobūdžio teismas neteisingai taikė teisines prezumpcijas ir paskirstė įrodinėjimo pareigą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sprendžiant bylas dėl Actio Pauliana taikymo įkeitimo sandoriams yra nagrinėjamas įkaito turėtojo sąžiningumo klausimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003, BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „Hansabankas“ ir kiti; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2005, UAB „Egapris“ v. UAB „Baltijos parkingas“ ir kiti), tai dar kartą patvirtina pirmiau pateiktą teisės aiškinimą dėl įkeitimo sandorio atlygintinio pobūdžio ir sąžiningumo prezumpcijos taikymo.

187. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176 - 185 straipsnius) - laikė nustatytomis faktines aplinkybes, kurios nepagrįstos jokiais byloje išnagrinėtais įrodymais ir nepatenka į neįrodinėtinų aplinkybių sąrašą. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikęs įrodinėjimo taisykles, taip pat nesilaikė CPK 331 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo nenurodydamas skundžiamoje nutartyje įrodymų, kuriais grindžiamos nustatytos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė šias faktines aplinkybes: kad kasatorius nusipirko 4 123 170 paprastųjų vardinių AB „Ortopedijos technika“ akcijų; kad įkeitimo sutarčių sudarymo dieną kasatorius už akcijas buvo nesumokėjęs 2 600 600 Lt; kad ne visos akcijos apmokėtos. Tačiau šios aplinkybės konstatuotos neteisingai ir neatitinka bylos medžiagos. Dėl ieškovo inicijuotos bylos ir ieškovo prašymu pritaikyto akcijų arešto 5 etape numatytas akcijų įsigijimas neįvyko, t. y. nei ieškovas perdavė kasatoriui 1 340 030 akcijų, nei kasatorius už jas apmokėjo. Tai patvirtina, kad kasatorius yra įsigijęs ne 4 123 170, o 2 783 140 akcijų. Už 1-4 etapuose įsigytas akcijas kasatorius yra sumokėjęs. Tuo tarpu už 5 etape numatytas įsigyti akcijas kasatorius privalėjo sumokėti 2 600 000 Lt iki 2004 m. balandžio 7 d. Abu įkeitimo sandoriai buvo sudaryti 2004 m. kovo 29 d., ir įregistruoti 2004 m. kovo 30 d., t. y. iki prievolės sumokėti už 5 etape numatytas įsigyti akcijas termino pabaigos. Dėl to teismo išvada, kad įkeitimo sutarčių sudarymo dieną kasatorius už akcijas buvo nesumokėjęs 2 600 600 Lt, yra ne tik nepagrįsta jokiais įrodymais, bet ir prieštarauja bylos medžiagai, yra klaidinga. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad įkaito turėtojai tariamai iš privatizavimo sutarties sąlygų galėjo sužinoti, kad ne visos akcijos yra apmokėtos. Dėl privatizavimo sutarties imperatyviųjų konfidencialumo nuostatų nei kasatorius, nei ieškovas neturėjo teisės supažindinti įkaito turėtojų su privatizavimo sutarties sąlygomis. Tačiau net ir susipažinę su privatizavimo sutartimi, įkaito turėtojai nebūtų sužinoję tokios aplinkybės, nes ji yra neteisinga.

198.

20Apeliacinės instancijos teismo motyvai, dėl kurių nebuvo sprendžiamas termino atnaujinimo pagrįstumo klausimas, yra neteisėti. CPK nenustatyta, kad nutartis dėl termino atnaujinimo apeliacine tvarka neskundžiama, kaip nurodė teismas nutartyje. Tokia nutartis neskundžiama atskiruoju skundu (CPK 334 straipsnio 1 dalis), tačiau CPK 334 straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatyta, kad motyvai dėl tokios nutarties teisėtumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą, tą ir padarė kasatorius. CPK 315 straipsnio 5 dalyje nustatyta galimybė ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas, padarytas priimant apeliacinį skundą. CPK 315 straipsnio 5 dalyje pateikiama nuoroda ir CPK 315 straipsnio 2 dalyje pateiktas pagrindų apeliaciniam procesui nutraukti sąrašas nėra išsamus. Pagal analogiją CPK 315 straipsnio 5 dalis gali būti taikoma ir nesant CPK 315 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų. Tokį CPK 315 straipsnio aiškinimą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pvz., 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2004, UAB „Concepta consultatio“ v. S. K.). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę visais atvejais ištaisyti pirmosios instancijos teismo priimant apeliacinį skundą padarytus pažeidimus, nes neteisėtai pradėtas apeliacinis procesas negali būti tęsiamas. Priešingu atveju taip pat būtų pažeisti teismų instancinės sistemos principai, kada net ir nepagrįstas bei skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negalėtų būti keičiamas apeliacinės instancijos teismo. Kasatorius nurodė, kad ieškovas vos ne dvigubai praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti. Ieškovo prašymą dėl termino atnaujinimo sudarančios aplinkybės yra neteisingos, o reali ieškovo termino apeliaciniam skundui paduoti priežastis yra paties ieškovo nerūpestingumas ir nesidomėjimas savo byla. Ieškovas apeliacinį skundą pateikė tik sužinojęs, kad kasatorius yra apskundęs teismo sprendimą, dėl to teismo sprendimas neįsiteisėjo. Toks ieškovo elgesys, kada teismo sprendimas skundžiamas tik žinant apie kitos šalies pateiktą apeliacinį skundą, laikytinas nesąžiningu naudojimusi procesinėmis teisėmis.

219. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir nepagrįstai netaikė CK 1.96 straipsnio. Spręsdamas sandorio negaliojimo dėl kreditoriaus interesų pažeidimo klausimą, teismas privalėjo vadovautis ekonomiškumo principu ir taikyti minimalias priemones, apsaugančias kreditoriaus interesus. Ginčydamas įkeitimo sandorius ieškovas nurodė, kad dėl įkeitimo sandorių egzistavimo nėra įmanoma įvykdyti jo menamą teisę gauti akcijų įkeitimą. Net ir tuo atveju, jeigu egzistuotų kasatoriaus pareiga įkeisti ginčo akcijas ieškovui, tokią pareigą įgyvendinti trukdytų ne pats ginčijamų sandorių egzistavimo faktas, o tik vienintelė ginčijamų sandorių sąlyga - draudimas pakartotinai įkeisti akcijas. Ieškovas galėtų pasiekti visus šioje byloje deklaruojamus tikslus ginčydamas tik įkeitimo sandorių sąlygą dėl pakartotinio akcijų įkeitimo, nes nei privatizavimo sandoryje, nei kur kitur nėra numatyta, taip pat to neneigia ieškovas, kad jam tariamai priklausanti teisė gauti ginčo akcijų įkeitimą reiškia pirmos eilės įkeitimą (teisę patenkinti savo reikalavimą pirmiau kitų įkaito turėtojų). CK 1.96 straipsnyje nustatyta, kad sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių. Analogiškai, jeigu sandorio dalis (sąlyga) pažeistų kreditoriaus interesus, tai nereikštų, kad visas sandoris pažeidžia tokius interesus. Naikindami sandorį didesne apimtimi, nei tai yra reikalinga ieškovo nurodomiems tariamiems jo teisių pažeidimams ištaisyti, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesivadovavo ekonomiškumo principu, be pagrindo nesirėmė CK 1.96 straipsniu ir todėl priėmė neteisėtus sprendimus.

22Ieškovas VĮ Valstybės turto fondas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Sutikdamas su teismų sprendimuose nurodytais argumentais, jis nurodė, kad teismai tinkamai taikė materialinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, todėl pareiškėjo kasacinis skundas atmestinas. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

231. Atsižvelgiant į visų privatizavimo sutarties 7 straipsnio punktų struktūrą, išdėstymą ir tarpusavio loginį ryšį, šiuo straipsniu nustatomi apribojimai kasatoriaus teisėms valdyti įsigyjamas akcijas ir jomis disponuoti tol, kol kasatorius neįvykdys visų sutartimi prisiimtų mokestinių (piniginių) įsipareigojimų. Tokia šio straipsnio nuostatų paskirtis yra nurodyta straipsnio pavadinime (Apribojimai) ir aiškiai atskleista minėto straipsnio nuostatų turinyje. Šio straipsnio 1 punkte visiškai apribota kasatoriaus teisė perleisti sutartimi įsigyjamas akcijas tretiesiems asmenims. Privatizavimo sutarties 7 straipsnio 2 punkte yra apribojama kasatoriaus teisė apsunkinti (įkeisti) įsigyjamas akcijas. Šiame punkte yra nustatytos konkrečios sąlygos, kurių įvykdymas ir (ar) buvimas suteikia kasatoriui teisę įkeisti įsigyjamas akcijas tretiesiems asmenims, būtent: i) įkeisti galima tik dalį sutartimi įsigytų akcijų; ii) įkeisti galima tik tai kredito institucijai, kuri finansavo akcijų įsigijimą; iii) įkeisti dalį akcijų kredito institucijai galima tik tuo atveju, jei likusi dalis įsigytų akcijų įkeičiamos Valstybės turto fondui. Taigi Privatizavimo sutarties 7 straipsnyje, priešingai nei teigia kasatorius, yra nustatytos ne pastarojo teisės valdyti įsigyjamas akcijas ir disponuoti jomis išimtys, o kasatoriaus teisės valdyti įsigyjamas akcijas ir disponuoti jomis apribojimų išlygos (išimtys), t. y. bendroji straipsnio teisinė konstrukcija iš esmės yra: „ visi veiksmai ribojami, išskyrus <...> “.

242. Valstybės turto privatizavimas viešo konkurso būdu yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1502 patvirtintuose Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatuose. Šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu yra patvirtinta pavyzdinė pirkimo-pardavimo sutartis, kurios nuostatos yra sutarties šalims privalomos. Nei nuostatuose, nei pavyzdinėje pirkimo-pardavimo sutartyje nėra įtvirtinta tokių sąlygų kaip privatizavimo sutarties 7 straipsnio 2-5 punktuose, todėl šios sąlygos vienareikšmiškai yra pasiūlytos kasatoriaus (nuostatų 13.4 punktas) ir laikytinos nestandartinėmis. Dėl to pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį privatizavimo sutarties 7 straipsnio 2-5 punktų nuostatos turi būti aiškinamos kasatoriaus UAB „Ortofina“ nenaudai ir Valstybės turto fondo naudai.

253. Valstybės turto fondas privatizavimo sutartyje vartojamą terminą „kredito institucija“ aiškina plačiau ir mano, kad ši sąvoka apima bet kurį asmenį, finansavusį akcijų įsigijimą. Tokį aiškinimą Valstybės turto fondas grindė pirmojoje ir apeliacinėje ginčo sprendimo instancijose, grindžia ir dabar tuo, kad nei sutarties 7 straipsnyje, nei kituose sutarties straipsniuose nėra nustatyta sąlygų ar kriterijų tretiesiems asmenims, turintiems teisę finansuoti akcijų įsigijimą.

264. Byloje nustatytas ir kasatoriaus nenuginčytas faktas yra tai, kad ginčijamus kasatoriui priklausančių AB „Ortopedijos technika“ akcijų, įsigytų privatizavimo sutartimi, įkeitimo sandorius kasatorius sudarė 2004 m. kovo 29 d., t. y. po to, kai Valstybės turto fondas pareikalavo atsakovą įkeisti jai nuosavybės teise priklausančias AB „Ortopedijos technika“ akcijas Valstybės turto fondui. Taigi Valstybės turto fondas tinkamai ir aiškiai išdėstė atsakovui savo pagrįstus reikalavimus, tačiau atsakovas, žinodamas apie pareikštą Valstybės turto fondo pretenziją, sąmoningai ėmėsi tokių priemonių, kurios padėtų jam išvengti pagrįstų ir teisėtų Valstybės turto fondo reikalavimų, t. y. sudarė įkeitimo sandorius, kuriais tretiesiems asmenims įkeitė visas turimas AB „Ortopedijos technika“ akcijas. Šis faktas taip pat patvirtina, kad ginčijamus įkeitimo sandorius atsakovas (kasatorius) sudarė siekdamas išvengti prievolės vykdymo pagal privatizavimo sutartį Valstybės turto fondui.

275. Apeliacinės instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad ginčijamų įkeitimo sutarčių sudarymo dieną atsakovas (kasatorius) nebuvo iki galo įvykdęs privatizavimo sutarties sąlygų. Visi apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai aiškiai parodo, jog ieškovas kreditoriumi skolininko atžvilgiu yra laikomas prievolėje įkeisti akcijas Valstybės turto fondo naudai, o ne kreditoriumi prievolėje mokėti už įsigyjamas akcijas (prievolėje įsigyti akcijas).

286. Įkeitimo atveju įkaito davėjas iš įkaito gavėjo nieko neįgyja, tik suvaržo savo turto daiktines teises, garantuojant kitos prievolės įvykdymą, tai, Valstybės turto fondo manymu, lemia tokio sandorio buvimą neatlygintiniu. Dėl to šiuo atveju ginčijant įkeitimo sandorius, trečiųjų asmenų sąžiningumas ar nesąžiningumas neturi įtakos galimybei pripažinti įkeitimo sandorius negaliojančiais. Tokia teisės aiškinimo ir taikymo praktika nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje 2003 m. spalio 8 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003.

297. Kasatorius visiškai neteisingai ir nepagrįstai nurodo, kad ieškovas galėtų pasiekti visus šioje byloje deklaruojamus tikslus ginčydamas tik įkeitimo sandorių sąlygą dėl pakartotinio akcijų įkeitimo, nes nei privatizavimo sutartyje, nei kitur nėra numatyta, kad ieškovui priklausanti teisė gauti akcijų įkeitimą reiškia pirmos eilės įkeitimą. Valstybės turto fondo manymu, toks kasatoriaus teiginys prieštarauja jo paties byloje pateiktiems duomenims apie save patį bei privatizavimo sutarties 7 straipsnio sąlygoms (7 straipsnio 5 dalis). Privatizavimo sutarties 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „Tenkinant Pardavėjo, kaip kreditoriaus, įkeitimu užtikrintus reikalavimus, visa iš Pirkėjo išieškota suma bus nukreipiama Pirkėjo pagal šią sutartį nustatytiems įsipareigojimams Pardavėjui apmokėti ir įsigyti likusias Bendrovės valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas pagal šios sutarties nuostatas. Pardavėjas įsipareigoja visai išieškotai sumai perduoti Pirkėjui atitinkamą kiekį Bendrovės akcijų už sutartyje nustatytą akcijų kainą“. Tuo atveju, jei Valstybės turto fondui akcijos būtų įkeistos tik antriniu (paskesniu) įkeitimu, jo, kaip kreditoriaus, teisės būtų tenkinamos antra eile. Atitinkamai Valstybės turto fondo galimybė gauti reikalavimų patenkinimą ir užtikrinti privatizavimo sutarties sąlygų vykdymą pasidarytų labai ribota, priklausoma nuo ankstesnio įkaito turėtojų valios. Be to, kasatorius byloje aiškiai nurodo, kad, be AB „Ortopedijos technika“ akcijų, kito turto neturi.

30Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

konstatuoja:

31IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

32Kasacinio teismo paskirtis yra spręsti teisės aiškinimo ir taikymo klausimus, šios funkcijos atlikimas sudaro sąlygas užtikrinti visoje valstybės teritorijoje vienodą teisės aiškinimą ir taikymą. CPK 353 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Šioje byloje kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindas. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nurodo, kad kasacine tvarka gali būti nagrinėjami tik tie kasaciniame skunde ir atsiliepime į skundą išdėstyti kasacijos pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys nurodomus pagrindus, kuriuose yra formuluojamos teisės taikymo ir aiškinimo problemos, reikšmingos vienodinant teismų praktiką, susijusią su teisės taikymu ir aiškinimu (interpretavimu). Šie kasaciniam teismui suteikti įgalinimai leidžia siekti kasacijos tikslų – vykdyti teisingumą konkrečioje byloje (kasacijos individualus pobūdis) ir užtikrinti harmoningą teisės plėtrą valstybėje (norminę reikšmę turintis kasacijos pobūdis).

33Kasaciniame skunde iš esmės keliami sutarčių aiškinimą, Actio Pauliana bei kai kurių civilinį procesą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių kolegija pasisako.

34Dėl kredito institucijų sampratos 2000 m. vasario 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje ir atsakovo pareigos įkeisti akcijas ieškovui

35Pirmasis kasacinio skundo argumentas susijęs su privatizavimo sutartyje nustatytos atsakovo pareigos įkeisti ieškovui akcijas bei sutartyje vartojamos „kredito institucijos“ sąvokos aiškinimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo šalys sudarė valstybei priklausančių akcijų privatizavimo sandorį, sprendė, kad privatizavimo sutarties 7 straipsnyje nustatytą apribojimą atsakovui įkeisti akcijas reikia suprasti kaip draudimą įkeisti akcijas ne tik kredito bankui ar kitai kredito įstaigai, bet ir bet kuriam kitam asmeniui, neįkeitus dalies akcijų pardavėjui (ieškovui). Teismo teigimu, šio apribojimo tikslas yra tas, kad akcijos nebūtų perleistos tretiesiems asmenims, kol pirkėjas neįvykdys pagal akcijų privatizavimo sutartį prisiimtų įsipareigojimų. Su šiais argumentais kasatorius nesutinka, teigdamas, kad privatizavimo sąlygos sutartyje išdėstytos pakankamai aiškiai, sąvoka „kredito institucija“ yra apibrėžta Lietuvos ir EB teisės aktuose ir nekelia abejonių dėl savo reikšmės, todėl teismas, nepagrįstai plečiamai aiškindamas sutartyje nustatytas akcijų įkeitimo kredito institucijai sąlygas, suabsoliutino ir taip pažeidė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas.

36Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio teismo argumentais, kad, kilus ginčui tarp šalių dėl jas siejančių sutartinių santykių pobūdžio, sąvokų bei atskirų sutarties sąlygų aiškinimo ir reikšmės, būtina ginčo šalių santykius aiškinti nustatant tikruosius šalių ketinimus. Sutartinių teisinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės yra reglamentuojamos CK 6.193, 6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Turto bankas“ v. UAB ,,Vaidluvė“ ir kt., Nr. 3K-3-406/2000, 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sauliuta” v. AB „Lytagra”, Nr. 3K-3-813, 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas” v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, Nr. 3K-3-424/2004, 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis” v. UAB „Homo Faber”, Nr.3K-3-274/2004, ir kt.). Esant ginčui dėl sutarties turinio, jos sąlygų ar sąvokų reikšmės, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas). Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat būtina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Kartu tai įpareigoja teismą argumentuoti savo priimtą sprendimą, pagrindžiant, kodėl būtent toks teismo sprendimas labiausiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Kolegija taip pat pažymi, kad sutarčių aiškinimo taisyklės neturi būti suabsoliutinamos, tačiau tai neturi paneigti sutarties šalių ketinimų ir tikslų. Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas sutarčių aiškinimo taisykles bei ginčo šalių sudarytos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties 7 straipsnio nuostatas, sutinka su apeliacinio teismo išvada, kad aiškinant šias sutarties nuostatas būtina įvertinti tai, kad ginčo šalys sudarė privatizavimo sutartį, todėl visas sutarties nuostatas būtina vertinti privatizavimo procesą reglamentuojančių teisės normų, turto privatizavimu siekiamų tikslų bei su tuo susijusių privatizavimo sutartyje nustatytų pirkėjo įsipareigojimo privatizuojamo objekto atžvilgiu kontekste.

37Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegijai nekelia abejonių kasatoriaus nurodomos „kredito institucijos“ sąvokos reikšmė, kuri, kaip ir nurodo kasatorius, paprastai aiškintina kaip teisės terminas, skirtas apibūdinti kreditine veikla besiverčiančius subjektus, tokius kaip bankai ir kredito unijos. Tačiau, atsižvelgiant į privatizavimo teisinių santykių pobūdį ir su tuo susijusius pirkėjo įsipareigojimus privatizuojamo objekto atžvilgiu, teismai, aiškindami sutarties nuostatas, turėjo visų pirma nustatyti, ko šalys siekė sutarties sąlyga, įpareigojančia įkeisti dalį akcijų ieškovui, jei jos įkeičiamos kredito institucijai, taip pat nustatyti, ar šios sutarties nuostatos reiškia išlygą, kad leidžiama įkeisti akcijas tik jų įsigijimą finansavusiai kredito institucijai, ir draudžia akcijų įkeitimą bet kuriems kitiems tretiesiems asmenims, ar, atvirkščiai, be apribojimų leidžia įkeisti akcijas tretiesiems asmenims, išskyrus kredito institucijas, kurioms akcijos gali būti įkeistos tik su tam tikromis sąlygomis, taip pat spręsti, ar tokios sutarties nuostatos yra sąžiningos. Tik nustatę tikruosius šalių ketinimus ir įvertinę ginčo teisinių santykių pobūdį, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, susiklosčiusią praktiką, akcijų privatizavimo sąlygas, teismai galėjo nustatyti, ar šioje konkrečioje situacijoje atsakovui įkeitus akcijas konkretiems tretiesiems asmenims UAB „Cetarium“ ir R. K., nebuvo pažeistos ieškovo teisės ir ar iš tiesų, įkeitus akcijas nurodytiems asmenims, atsirado atsakovo pareiga dalį akcijų įkeisti ieškovui pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutarties 7 straipsnio nuostatas.

38Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinio teismo kolegija sprendžia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų išvados dėl atsakovo pareigos įkeisti akcijas ieškovui, negali būti laikomos pagrįstomis, kol nebus nustatyta, ar atsakovas iš viso turėjo teisę įkeisti akcijas tretiesiems asmenims, kokie buvo šalių tikrieji ketinimai ir tikslai nustatant akcijų pirkimo-pardavimo sutarties 7 straipsnyje disponavimo akcijomis apribojimus. Be to, net jei būtų nustatyti privatizavimo sutarties pažeidimai, teismas turi įvertinti ieškovo reikalavimų panaikinti vieną iš akcijų įkeitimo sutarčių visa apimtimi, o ne proporcingai, ir įkeisti akcijas ieškovui pagrįstumą, tikslingumą, suderinamumą su CK 1.96 straipsniu bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo, protingumo principais, taip pat atitikti privatizavimo sutarties nuostatas bei ja siekiamus tikslus.

39Dėl CK 6.66 straipsnio (Actio Pauliana) taikymo ginčo teisiniams santykiams

40Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai ginčo įkeitimo sandorius pripažino negaliojančiais CK 6.66 straipsnio (Actio Pauliana) pagrindu iš esmės tik nustatę akcijų privatizavimo sutartinių įsipareigojimų pažeidimą bei konstatavę, kad tretieji asmenys UAB „Cetarium“ ir R. K., sudarydami ginčijamus įkeitimo sandorius, buvo nesąžiningi. Kasatorius su tokiais teismo procesiniais sprendimais nesutiko, teigdamas, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sandorius pripažino negaliojančiais CK 6.66 straipsnio (Actio Pauliana) pagrindu nenustatę visų sandorio negaliojimo sąlygų egzistavimo, neteisingai konstatavo, kad ginčijami sandoriai yra neatlygintiniai (CK 6.66 straipsnio 2 dalis, 4.198 straipsnio 1 dalis), netaikė trečiojo asmens sąžiningumo prezumpcijos (CK 6.66 straipsnio 2 dalis, 6.67 straipsnis), nepagrįstai nustatė trečiojo asmens nesąžiningumą (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Su šiais kasacinio skundo argumentais kolegija iš esmės sutinka.

41Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad visų pirma sprendžiant dėl Actio Pauliana taikymo byloje, Actio Pauliana siekiamų tikslų bei CK 6.66 straipsnyje nustatytų Actio Pauliana taikymo sąlygų viseto kontekste būtina įvertinti, ar šis institutas taikytinas ginčo santykiams.

42Actio Pauliana - tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje pripažįstama, kad Actio Pauliana institutas skirtas kreditoriaus teisėms apginti nuo tokio nesąžiningo skolininko, kuris, perleidęs savo turtą trečiajam asmeniui, tampa nemokus, todėl negali vykdyti savo prievolės kreditoriui ir taip pažeidžia kreditoriaus teises. Kreditorius, reikšdamas Pauliano ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Atkūrus pažeistą skolininko mokumą, padidėja kreditoriaus šansai, kad skolininkas visiškai arba bent iš dalies įvykdys savo prievolę.

43Atsižvelgiant į tai, kad Actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui.

44CK 6.66 straipsnyje nustatytos šios Actio Pauliana taikymo sąlygos:

451. Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. jis taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Ši Actio Pauliana instituto taikymo sąlyga nebuvo nustatyta ir su ja susijusios bylos aplinkybės iš esmės netyrinėtos.

46Kasaciniame skunde teigiama, kad nei įkeitimo sutarčių sudarymo metu, nei ieškinio pateikimo teismui dieną ieškovas nebuvo kasatoriaus kreditorius akcijų pirkimo - pardavimo prievoliniame santykyje, nes prievolė įsigyti 5 etape numatytas parduoti akcijas pagal privatizavimo sutartį suėjo tik 2004 m. balandžio 7 d.

47Kolegija pažymi, kad, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, būtina turėti omenyje tai, kad Actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad naudoti Pauliano ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi tik tie sandoriai, kurie yra sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje, E. N. v. I. D., R. D., Nr. 3K-3-575/2004). Tačiau sprendžiant dėl to, kada atsirado skolininko prievolė kreditoriui, taip pat būtina įvertinti tai, kad pagal CK įtvirtintą Actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą. Tai kreditoriui suteikia galimybę operatyviai reaguoti į skolininko nesąžiningus veiksmus, kai dėl su trečiuoju asmeniu sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, bankrutuoja ar sumažina (sunaikina) prievolės įvykdymo užtikrinimą, nes dėl tokių veiksmų skolininkas netenka termino teikiamų lengvatų. Teisės doktrinoje taip pat pripažįstama, kad terminai pagal bendrą prezumpciją yra nustatomi skolininko naudai, todėl, skolininkui elgiantis nesąžiningai, jis neturėtų būti ginamas terminu. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti iš skolininko nedelsiant įvykdyti prievolę, t. y. įgyja teisę pasinaudoti Actio Pauliana kaip specialiu gynybos būdu.

482. Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus:

• jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus;
• skolininkas būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui;
• kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

49Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai, apsiriboję šalių sutartinių santykių pažeidimu, nevertino, ar ginčijami įkeitimo sandoriai pažeidžia kreditoriaus interesus Actio Pauliana taikymo kontekste, t. y. kokią įtaką kasatoriaus mokumui galėjo turėjo ginčijamų įkeitimo sandorių sudarymas.

50Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Tai reiškia, kad šioje byloje teismai turi vertinti, ar atsakovas dėl sudarytų įkeitimo sandorių nebeturi realios galimybės atsiskaityti su ieškovu ir įvykdyti kitų sutartinių įsipareigojimų, ar yra reali grėsmė, kad sutartiniai įsipareigojimai nebus įvykdyti.

51Nustatinėjant šią Actio Pauliana instituto taikymo sąlygą, būtina turėti omenyje tai, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytais sandoriais, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę. Skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui ir pan. Sandoris taip pat pažeidžia kreditoriaus teises, jei skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Tačiau, vertinant, ar pirmenybės suteikimas kitam kreditoriui pažeidė kreditoriaus, reiškiančio Actio Pauliana, interesus ir teises, vien nustatytos atsiskaitymo tvarkos pažeidimo konstatavimo neužtenka, nes visada reikia atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2002 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje, V. A. v. R .S., J. Ch., Z. G., Nr. 3K-3-221/2002). Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui. Jei skolininkui sudarius ginčijamą sandoris, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriniams reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta (pvz., skolininko atsisakymas priimti palikimą), tai reikšti Pauliano ieškinį negalima.

523. Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jei skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai pripažindami ginčijamus įkeitimo sandorius negaliojančiais taip pat šio pagrindo nevertino.

53Kolegija pažymi, kad privalėjimas sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas privalėjimą sudaryti sandorį traktuoja kaip vieną iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje, V. B. v. G. B., E. B., Nr. 3K-3-425/2002).

54Kasaciniame skunde, nurodžius, kad teismo procesiniuose sprendimuose visiškai nėra pasisakyta dėl kasatoriaus pareigos sudaryti įkeitimo sandorius buvimo, teigiama, jog kreditorių, nesusijusių su skolininku, prievolių užtikrinimas įkeitimu komercinėje praktikoje faktiškai yra virtęs būtina paskolos sandorio sąlyga. Dėl to kasatorius turėjo sudaryti akcijų įkeitimo sutartis.

55Šių kasacinio skundo argumentų vertinimas priklauso nuo faktinių aplinkybių nustatymo, t. y. nuo to, kada buvo sudarytos paskolos sutartys, kokiu tikslu jos buvo sudarytos, ar apie jų sudarymą bei tikslus žinojo ieškovas, ar jas buvo būtina sudaryti tam, kad būtų įvykdytos privatizavimo sutarties sąlygos ir visiškai atsiskaityta su ieškovu, ar nebuvo galimybės reikalavimams, kylantiems iš paskolos sutarčių, užtikrinti įkeisti kitą turtą ir pan. Šių aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo argumentų daugiau nepasisako, pažymėdama tik tai, kad skolininko teisinė prievolė sudaryti sandorius CK 6.66 straipsnio prasme turėtų būti aiškinama siaurai, todėl neprivalomais sandoriais laikomi tokie, kurie sudaromi nesant įstatymo ar kitos susitarimo pagrįstos teisinės prievolės.

564. Kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu Actio Pauliana pagrindu, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jei sandoris atlygintinis. Ši sąlyga reiškia, kad skolininko nesąžiningumas, t. y. tai, kad skolininkas žinojo ar turėjo žinoti, jog jo sudaromas sandoris pažeidžia vieno ar kelių kreditorių teises, yra būtina Actio Pauliana taikymo sąlyga. Be to, CK taip pat įtvirtinta, jog ginčijamas atlygintinis dvišalis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu sandorio kita šalis (tretysis asmuo) buvo nesąžininga. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Taikant CK 6.66 straipsnį svarbu laikytis kreditoriaus ir skolininko interesų balanso principo, todėl kreditoriaus teisės neturėtų būti suabsoliutinamos, t. y. kreditoriams neturėtų būti suteikiamos privilegijos skolininko ir trečiojo asmens atžvilgiu. Dėl šios priežasties CK ir yra įtvirtinta imperatyvioji nuostata dėl trečiojo asmens nesąžiningumo.

57Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ginčo įkeitimo sandorius negaliojančiais, nutartyje konstatavo, kad UAB „Cetarium“ ir R. K. buvo nesąžiningi, nes turėjo žinoti, kad įkeitimas pažeidžia ieškovo interesus, galėjo pasidomėti, kaip kasatorius įsigijo akcijas, kokios privatizavimo sutarties sąlygos.

58Kasatorius su tokiomis teismo išvadomis nesutiko, nurodęs, kad byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti apie UAB „Cetarium“ ar R. K. nesąžiningumą. Be to, teismas privalėjo atsižvelgti į privatizavimo sutarties 11 straipsnio 1 punkte nustatytą konfidencialumo įsipareigojimą, užkirtusį kelią UAB „Cetarium“ ir R. K. sužinoti privatizavimo sutarties sąlygas ir akcijoms taikomus apribojimus.

59Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad asmens sąžiningumas teisėje yra vertinamas pagal tai, ar asmuo ką nors žinojo arba turėjo žinoti. Vienu atveju įstatymas reikalauja, kad asmuo žinotų apie tam tikras aplinkybes, kitu atveju – asmuo neturi tam tikrų aplinkybių žinoti. Žinojimas suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti” aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Pažymėtina tai, kad vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą nėra reikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą. Be to, nustatant trečiojo asmens nesąžiningumą užtenka, kad ginčijamo sandorio šalių kaltė reikštųsi neatsargia kaltės forma, kai skolininkas ar turto įgijėjas žino ar turi žinoti, kad toks sudaromas sandoris gali sukelti ar sustiprinti skolininko nemokumą. Teismų praktikoje yra suformuluota, kad sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti problemų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad jis nebūtų išreikalaujamas. Tai reiškia, kad turto įgijėjas taip pat yra suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu. Protingu ir apdairiu, tai reiškia - sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Vadinasi, tai pripažintina jo pareiga (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje, A. S. v. T. S. ir kt., Nr. 3K-3-898/2002 kat.). Būtent remdamiesi sutartyje įtvirtintos konfidencialumo pareigos bei sąžiningumo nustatymo kriterijų aspektais, t. y. Tuo, ar sutarties sąlygos dėl teisės įkeisti akcijas ir iš to atsirandantys papildomi įsipareigojimai tretiesiems asmenims turi būti atskleidžiami asmenims, kurių reikalavimams užtikrinti įkeičiamos akcijos, teismai turėjo vertinti skolininko ir trečiųjų asmenų sąžiningumo klausimą.

60Apeliacine tvarka priimtoje nutartyje teismas taip pat nurodė, kad įkaito turėtojų sąžiningumas nėra reikšmingas šioje byloje, nes ginčijami įkeitimo sandoriai yra neatlygintiniai. Kasaciniame skunde teigiama, kad minėta teismo išvada yra neteisinga ir nepagrįsta dėl netinkamo CK 6.66 straipsnio 2 dalies ir 4.198 straipsnio 1 dalies taikymo. Pripažintina, kad neatlygintinis sandoris yra svetimo daikto hipoteka ar įkeitimas, nes tokiu atveju įkaito davėjas užtikrina svetimą prievolę, o pats jokios naudos iš tokio sandorio negauna.

61Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl to, kad tretieji asmenys buvo nesąžiningi, kartu pažymint, kad įkeitimo sutartis yra neatlygintinė, todėl neturi teisinės reikšmės trečiųjų asmenų sąžiningumas, yra dviprasmiškos ir viena kitai prieštaraujančios.

62Kolegija pažymi, kad teismai, spręsdami dėl trečiųjų asmenų sąžiningumo šioje byloje, pirmiausia turėjo įvertinti tai, ar ginčo įkeitimo sandoriai yra atlygintiniai sandoriai. Tik nustatę, kad tai yra būtent tokie sandoriai, teismai turėjo spręsti dėl trečiųjų asmenų nesąžiningumo.

63Sprendžiant dėl to, reikia konkrečioje situacijoje nustatyti trečiojo asmens sąžiningumą ar ne, būtina įvertinti tai, kad sandorio atlygintinumas ar neatlygintinumas CK 6.66 straipsnio prasme turi reikšmės, kai sprendžiama dėl to, ar trečiasis asmuo, įgijęs daiktinių teisių skolininko turto atžvilgiu ginčijamo sandorio pagrindu, turi ar turėjo tam tikrų turtinio pobūdžio pareigų skolininko atžvilgiu. Vertinant, ar skolininko ir trečiojo asmens buvo sudarytas atlygintinis sandoris, ar ne, taip pat turi būti įvertinama, kad tik neatlygintinio, t. y. tik tokio, kai trečiasis asmuo neturėjo jokių papildomų finansinių įsipareigojimų skolininko atžvilgiu, sandorio atveju trečiojo asmens sąžiningumas neturi teisinės reikšmės. Tokių nuostatų taikymas ir ypač siauras neatlygintinių sandorių pobūdžio aiškinimas šiuo atveju pateisinamas būtinybe apsaugoti sąžiningus trečiuosius asmenis ir užtikrinti teisinių santykių stabilumą civilinėje apyvartoje. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad teismams sprendžiant klausimą dėl ginčijamų įkeitimo sandorių atlygintinumo, būtina skolininko (atsakovo) ir trečiųjų asmenų (UAB „Cetarium“ ar R. K.) tarpusavio sutartinius santykius įvertinti kartu su įkeitimu užtikrinta pagrindine prievole bei sutarčių, kuriose ji įtvirtinta, sąlygomis.

64Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, neišaiškinus sutarties šalių ketinimų ir tikslų byloje keliamais ginčytinais klausimais, nenustačius visų bylos aplinkybių, būtinų įvertinti taikant Actio Pauliana institutą šioje byloje, neatskleista bylos esmė, tai - esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuri yra pagrindas naikinti priimtus teismų sprendimus ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Nagrinėjant bylą iš naujo būtina tinkamai ir visapusiškai įvertinti šalių pasirašytos privatizavimo sutarties nuostatas bei iš jų kylančių reikalavimų pagrįstumą, vadovaujantis CK 6.193 straipsnio nuostatomis, taip pat svarstytinos CK nuostatų, reglamentuojančių Actio Pauliana, taikymo galimybę šioje byloje, atsižvelgiant į privatizavimo sutarties nuostatas, Actio Pauliana tikslus bei visus jo taikymo pagrindus. Be to, sprendžiant dėl galimybės pripažinti ginčijamus sandorius Actio Pauliana instituto taikymo pagrindu negaliojančiais, būtina taip pat įvertinti ginčijamų sandorių galiojimą kitų sandorių negaliojimo pagrindų bei kitų sutarties nevykdymo ar netinkamo jos vykdymo teisinių pasekmių kontekste.

65Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

66Dėl kasacinio skundo argumentų, kad teismai netinkamai taikė įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176 - 185 straipsnius) - laikė nustatytomis faktines aplinkybes, kurios nepagrįstos jokiais byloje išnagrinėtais įrodymais ir nepatenka į neįrodinėtinų aplinkybių sąrašą, teisėjų kolegija pažymi, kad dauguma jų susijusios su bylos aplinkybių pervertinimu, todėl tokie kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini, nes faktinių aplinkybių vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva.

67Kasacinio skundo argumentas, kad visos akcijos atsakovo apmokėtos, o penktajame etape likusios akcijos iš viso nebuvo perduotos ir įgytos, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas buvo skolingas ieškovui už akcijas, atmestinas, nes byloje nustatyta, kad šalys buvo sutarusios įgyti iš viso 4 123 170 akcijų. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis konsensualinė, todėl įsipareigojimas įsigyti akcijas atsiranda ne nuo akcijų perdavimo ar atskirų etapų užbaigimo dienos, bet nuo sutarties įsigaliojimo dienos, todėl ir atsakovo įsipareigojimai ieškovui vertintini visų jau apmokėtų ir įgytų (2 783 140 vienetų vardinių akcijų) bei likusių dar neįgytų ir neapmokėtų akcijų kontekste.

68Dėl kasacinio skundo argumentų, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nepagrįstai nebuvo sprendžiamas termino atnaujinimo pagrįstumo klausimas, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismo nutartis dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo neskundžiama apeliacine tvarka, pagal CPK 334 straipsnio 3 dalį turėjo svarstyti atsakovo argumentus dėl termino skundui atnaujinimo ir dėl to galimų neigiamų teisinių pasekmių apeliantui, jeigu būtų konstatuotas jo piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis, tačiau kasacinio teismo kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byla, panaikinus tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, grąžinama nagrinėti iš naujo pirmąja instancija, taip pat į tai, kad ieškovo veiksmų vertinimas yra fakto klausimas, daugiau dėl šių kasacinio skundo argumentų nepasisako.

69Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360 ir 362 straipsniais,

Nutarė

70Panaikinti Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 23 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Kauno apygardos teismui pirmąja instancija.

71Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.