Byla eI-2775-561/2017
Dėl žalos priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, kurią atstovauja uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“)

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas,

2rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, dėl žalos priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, kurią atstovauja uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“).

3Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

4Pareiškėja J. B. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), J. B. naudai 870,09 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pareiškėjos naudai priteisti procesines 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos.

5Nurodė, kad pareiškėja J. B. ir L. B. 2014 m. lapkričio 10 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį dėl kelionės į Egiptą, Šarm El Šeichą. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. gruodžio 21 d., už kelionę buvo sumokėta 2 598 Lt, už vizas ir šventinę vakarienę – 450 Lt priemoka, iš viso sumokėjo 3 048 Lt. Kelionė neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 16 d. su prašymu grąžinti pinigus dėl neįvykusios kelionės kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas). Departamento nurodymu pareiškėjai buvo grąžinti 43,76 Lt. Atitinkamai liko negrąžinti 3 004,24 (870,09 Eur).

6Pareiškėja pagrįsdama reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo rėmėsi 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas bei šios nuostatos išaiškinimais, pateiktais Teisingumo Teismo. Pareiškėja taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nuostatomis.

7Pareiškėjos teigimu, susidarė tokia situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai buvo išmokėta tik dalis pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią prašė priteisti.

8Atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujanti Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, kartu byloje ir trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjos skundą atmesti.

9Nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjos atžvilgiu.

10Nesutiko, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis bei faktinis pagrindas priteisti pareiškėjai turtinę žalą, atsiradusią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Be to, spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas, tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad šios institucijos būtų konstatavusios, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai nėra pagrindo pareiškėjai priteisti žalos atlyginimą.

11Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Šiuo atveju pareiškėja žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją.

12Dėl pareiškėjos į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nurodė, kad pateikta tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ sudaryta paslaugų sutartis yra šalių nepasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis buvo sudaryta. Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad pinigų sumos buvo pervestos į Cherry Media LT banko sąskaitą, tačiau šis subjektas nėra paslaugų sutarties šalis, be to, pinigai buvo pervesti anksčiau nei buvo sudaryta paslaugų sutartis. Iš mokėjimo paskirties taip pat nėra aišku, kad buvo mokėta už kelionę pagal paslaugų sutartį. Apibendrindama šiuo aspektu nurodė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia patirtos žalos.

13Nurodė, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų.

14Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15Nurodė, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, kad sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį/reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Atkreipė dėmesį, kad įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, jo nuomone proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Taip pat pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojam taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus.

16Pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

17Dėl prašomos priteisti žalos nurodė, kad pareiškėja patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015.

18Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Freshtravel“ atstovė UAB „Valdsita“ atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

19Byloje keliamas Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos institucijos veiksmais padarytą žalą klausimas.

20Byloje nustatyta, kad pareiškėja J. B. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 10 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004408 dėl kelionės Vilnius – Šarm El Šeichas ir atgal. Pagal minėtą sutartį pareiškėjos įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 21 d iki 2014 m. gruodžio 27 d. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 8 d. į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą už kelionę pervedė 2 598 Lt (mokėjimo paskirtis Beta.lt order (415413520), o 2014 m. lapkričio 11 d. į UAB „Freshtravel“ 450 Lt už vizas ir šventinę vakarienę. Tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki.

21Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą.

22Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos.

23Departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 19 d.

24ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjai J. B. sumokėjo 43,76 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Viso pareiškėjai liko negrąžinta 870,09 Eur suma, kurią pateiktu skundu pareiškėja ir prašo teismo priteisti jos naudai iš atsakovės.

25Teismui sprendžiant pareiškėjų skundo pagrįstumo klausimą, kyla pareiga išsiaiškinti, ar atsakovė yra tinkamas subjektas atlyginti pareiškėjų nurodytą žalą, ir jeigu taip, tai kokio dydžio žala turi būti atlyginta pareiškėjoms.

26 Dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjų patirtą žalą.

27Pareiškėjos skundo pagrindas yra tai, jog atsakovė Lietuvos Respublika į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, jog įmokėti pinigai bus grąžinti, dėl ko pareiškėja patyrė turtinę žalą. Pareiškėja skunde reiškiamą reikalavimą, be kitų teisinių argumentų, grindžia teismų jau suformuota praktika tokio pobūdžio bylose.

28Paminėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 išnagrinėjęs iš esmės analogišką ginčą, 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje padarė išvadą, jog „nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos <...>“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija minėtoje byloje konstatavo, „<...> kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. <...>“. Iš esmės analogiškos praktikos tęstinumas išlaikomas ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, pavyzdžiui 2017 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017. Šios apeliacinės instancijos teismo administracinės jurisprudencijos nuostatos iš esmės atkartojamos ir pirmosios instancijos teismo praktikoje (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-581-171/2017, 2017 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3612-473/2017 ir kt.), teismui nagrinėjant kitas šiuo požiūriu vienarūšes individualias administracines bylas. Taigi, netinkamas 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos 90/314 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Teismai labai panašias arba analogiškas bylas privalo spręsti panašiai (lot. a similibus procedere ad similia). Todėl šia aplinkybe pareiškėja pagrįstai grindžia skunde reiškiamus reikalavimus, atsakovės Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus ir kitas atsakovės civilinei atsakomybei nagrinėjamoje byloje kilti būtinas sąlygas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Taigi nors de iure tokio pobūdžio bylos ir neatitinka modelinių bylų sampratos ABTĮ 127 straipsnio prasme, tačiau de facto tokiomis gali būti traktuojamos ir valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos kiekvienoje tokio pobūdžio byloje naujai nebenustatinėtinos ir nebeįrodinėtinos.

29Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nemato nei konstitucinių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. ir kt. nutarimai), nei materialinio ar procesinio pobūdžio pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti aukščiau nurodytuose teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (lot. sprendimo esmė, teismo suformuluota abstrakti elgesio taisyklė, sprendimo pagrindas, kuriuo privalu vadovautis) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio (stare decisis doktrina, t. y. laikytis to, kas jau nuspręsta), teismas daro išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovei Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjai jų patirtą žalą.

30Dėl iš atsakovės Lietuvos valstybės pareiškėjos naudai priteistinos materialinės žalos dydžio.

31Atsakovės Lietuvos valstybės ir trečiojo asmens byloje atstovės Ūkio ministerijos nuomone, pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti jai prašomo priteisti dydžio turtinę žalą. Atsakovės atstovės įsitikinimu, be kita ko, esant šalių (UAB „Freshtravel“ ir pareiškėjos) nepasirašytai Paslaugų sutarčiai bei šios sutarties dalies kainos sumokėjimo ne į UAB „Freshtravel“, o į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą faktui, neegzistuoja ir pagrindas pareiškėjos skundui patenkinti. Tokiu būdu atsakovė apeliuoja į nagrinėjamos bylos atveju su kitomis bylomis nesutampančias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir prašo teismo jomis remtis priimant byloje sprendimą.

32Teismas kaip nepagrįstus atmeta Ūkio ministerijos argumentus, jog 2014 m. lapkričio 10 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004408 nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Ūkio ministerija savo nuomonei pagrįsti remiasi Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punkte įtvirtinta turizmo paslaugų teikimo sutarties definicija, pagal kurią minėta sutartis yra „rašytinis susitarimas, kuriuo viena šalis – kelionių organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui užtikrinti organizuotą turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionių organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas“. Teismo vertinimu, įstatymo ir nusistovėjusios teismų praktikos prasme, toks turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią.

33Iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog pareiškėja tiek mokėjimą pagal sutartį, tiek ir Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis laikytina nesudaryta (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.192 straipsnyje įtvirtinta, jog sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vienu iš tokių atvejų yra laikytina turizmo paslaugų teikimo sutartis, kurios formą reglamentuoja jau minėtas Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas. Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), tačiau Turizmo įstatyme nėra tokio imperatyvaus nurodymo. Tai reiškia, jog nesant tokio imperatyvaus nurodymo, sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjimu atveju, pastaroji įstatymo norma teisiškai nėra aktuali ginčui, todėl teismas daro išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog pareiškėjai fiziškai pasirašyti Paslaugų sutarties objektyviai nebuvo reikalinga. Dėl to teismas pripažįsta nepagrįstu Ūkio ministerijos argumentą, kad ginčo Paslaugų sutarties šalys turėjo ginčo sutartį pasirašyti, o nesant rašytinės sutarties, ji traktuotina kaip nesudaryta, kas reikštų, jog tarp šalių nesusiklostė paslaugų teisiniai santykiai.

34Priešingai, siekiant nustatyti Paslaugų sutarties sudarymo faktą, negalima ignoruoti ir šalių suderintų tarpusavio ketinimų, valios tokią sutartį sudaryti, negalima neatsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Šių aplinkybių neigimas ir įrodinėjimas, kad Paslaugų sutartis nebuvo sudaryta, reikštų nesąžiningumą pareiškėjos atžvilgiu. Teismas vertina, kad byloje pakanka duomenų daryti išvadą, jog Paslaugų sutarties šalys aiškiai išreiškė valią sudaryti šią sutartį. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia sudaryti sutartį ar ne. Šis principas taip pat reiškia, kad sudaroma sutartis turi atitikti sutarties šalių valią. Bet kokie veiksmai, lemiantys sutarties šalių valios trūkumą (suklydimas, apgaulė, spaudimas, grasinimas ir kt.), sukelia sutarties negaliojimą. Sutarties laisvės principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vertinti, jog Paslaugų sutarties šalys, savanoriškai nustatydamos sutarties formą, kaip nors pažeidė gerą moralę, viešąją tvarką ar kitus teisinius imperatyvus, teismas neturi jokio pagrindo.

35Taip pat nepagrįsti argumentai, jog pareiškėjos atlikti mokėjimai į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimų pagal Paslaugų sutartį ir nelaikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog Paslaugų sutarties kaina buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ naudai, kadangi UAB „Cherry Media LT“ nėra Paslaugų sutarties šalis. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja 2014 m. lapkričio 8 d. į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą už kelionę pervedė 752,43 Eur (2 598 Lt) (mokėjimo paskirtis Beta.lt order (415413520). Ši pareiškėjos pervesta suma sutampa su Paslaugų sutarties kaina ir dėl to ginčo byloje nėra.

36Iš viešai prieinamų Valstybės įmonės Registrų centras teikiamų Juridinių asmenų registro duomenų matyti, jog juridinis asmuo UAB „Beta Media“ (juridinio asmens kodas 302527342) UAB „Beta.lt“ pavadinimu buvo įregistruotas 2010 m. liepos 9 d., o 2013 m. rugsėjo 6 d. UAB „Beta.lt“ pavadinimas pakeistas į UAB „Chery Media LT“. 2015 m. rugsėjo 23 d. UAB „Chery Media LT“ pavadinimas pakeistas į UAB „Beta Media“. Taigi, UAB „Beta.lt“ ir UAB „Chery Media LT“ istoriškai veikė kaip tas pats juridinis asmuo. Būtent todėl aukščiau minėtame pareiškėjos 2014 m. lapkričio 8 d. mokėjimo nurodyme Nr. 120 gavėju nurodyta UAB „Chery Media LT“, o mokėjimo paskirtyje nurodyta „Beta.lt order# <...>“.

37Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sąlygomis. Taigi, pagal įstatymą, Paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjos turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas Paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

38Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių, jog pareiškėja 2014 m. lapkričio 8 d. mokėjimo nurodymu Nr. 120 pervedė 752,43 Eur (2 598 Lt) sumą į UAB „Chery Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale www.beta.lt užsakytą kelionę į Šarm El Šeichą.

39Pažymėtina, kad tai, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjai 752,43 Eur (2 598 Lt) dydžio turtinę žalą, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Pirmiausia paminėtina, jog Paslaugų sutarties sudarymo tinkamą formą bei pagal sutartį atlikto mokėjimo tinkamumą pagrindžia tai, jog pareiškėja, Paslaugų sutarties neįvykdymo iš UAB „Freshtravel“ pusės pagrindu, kompetentingo teismo buvo įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą. Be to, ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

40Be to, pagal Departamento reikalavimą ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 14 d. mokėjimo nurodymu Nr. HAN-136006 į J. B. banko sąskaitą pervedė 43,76 Eur. Mokėjimo paskirtyje nurodyta: „Draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų“. Iš pateiktų duomenų matyti, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką pareiškėjai dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taip pat buvo pripažinta, kad Paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į pareiškėjos sąskaitą dėl to, jog pareiškėja už kelionę laikoma sumokėjus tinkamu būdu bei tinkamam asmeniui.

41Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjos reikalavimo priteisti jos naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės žalos atlyginimą teisinis ir faktinis pagrįstumas laikytinas teismo nustatytu. Vertindamas, kokio dydžio materialinės žalos atlyginimas turėtų būti priteistas pareiškėjos naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės, teismas konstatuoja, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjai sumokėjus 43,76 Eur dydžio draudimo išmoką, laikytina, jog pareiškėjai liko negrąžinta 708,67 Eur suma.

42Pareiškėja taip pat prašė priteisti 130,33 Eur (450 Lt) sumokėtos sumos už vizą bei šventinę vakarienę. Atsakovės atstovė ir Departamentas nurodė, jog ši suma nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, kadangi vizos išdavimas ir šventinė vakarienė nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalys.

43Teismas sutinka su atsakovės atstovės bei Departamento pozicija, jog išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. 83,98 Eur sumokėti už šventinę vakarienę taip pat nepriteistini, nes jie sumokėti už kitas papildomas paslaugas ir nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį.

44Dėl pareiškėjos prašomų priteisti procesinių palūkanų.

45Pareiškėja prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pareiškėjos naudai priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

46Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad „procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007)“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017).

47Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteistina 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju, skundas priimtas 2017 m. kovo 9 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

48Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

Nutarė

49Pareiškėjos J. B. (asmens kodas ( - ) skundą tenkinti iš dalies.

50Priteisti J. B. (asmens kodas ( - ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 708,67 Eur (septynis šimtus aštuonis eurus ir 67 euro centus) turtinei žalai atlyginti.

51Priteisti J. B. (asmens kodas ( - ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. kovo 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

52Kitą pareiškėjos J. B. skundo dalį atmesti.

53Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas,... 2. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal... 3. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 4. Pareiškėja J. B. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino,... 5. Nurodė, kad pareiškėja J. B. ir L. B. 2014 m. lapkričio 10 d. su kelionių... 6. Pareiškėja pagrįsdama reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo rėmėsi... 7. Pareiškėjos teigimu, susidarė tokia situacija, jog kelionių organizatoriui... 8. Atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujanti Lietuvos Respublikos ūkio... 9. Nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 10. Nesutiko, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis bei faktinis pagrindas priteisti... 11. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir... 12. Dėl pareiškėjos į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nurodė, kad... 13. Nurodė, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama... 14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio... 15. Nurodė, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, kad... 16. Pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių... 17. Dėl prašomos priteisti žalos nurodė, kad pareiškėja patirtos žalos... 18. Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Freshtravel“ atstovė UAB... 19. Byloje keliamas Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos... 20. Byloje nustatyta, kad pareiškėja J. B. su kelionių organizatoriumi UAB... 21. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių... 22. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos... 23. Departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino... 24. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjai J. B.... 25. Teismui sprendžiant pareiškėjų skundo pagrįstumo klausimą, kyla pareiga... 26. Dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjų patirtą... 27. Pareiškėjos skundo pagrindas yra tai, jog atsakovė Lietuvos Respublika į... 28. Paminėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas,... 29. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nemato nei... 30. Dėl iš atsakovės Lietuvos valstybės pareiškėjos naudai priteistinos... 31. Atsakovės Lietuvos valstybės ir trečiojo asmens byloje atstovės Ūkio... 32. Teismas kaip nepagrįstus atmeta Ūkio ministerijos argumentus, jog 2014 m.... 33. Iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog pareiškėja tiek... 34. Priešingai, siekiant nustatyti Paslaugų sutarties sudarymo faktą, negalima... 35. Taip pat nepagrįsti argumentai, jog pareiškėjos atlikti mokėjimai į UAB... 36. Iš viešai prieinamų Valstybės įmonės Registrų centras teikiamų... 37. Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje... 38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių, jog... 39. Pažymėtina, kad tai, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjai 752,43... 40. Be to, pagal Departamento reikalavimą ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas 2015... 41. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog... 42. Pareiškėja taip pat prašė priteisti 130,33 Eur (450 Lt) sumokėtos sumos... 43. Teismas sutinka su atsakovės atstovės bei Departamento pozicija, jog... 44. Dėl pareiškėjos prašomų priteisti procesinių palūkanų.... 45. Pareiškėja prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos... 46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad... 47. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio... 48. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 49. Pareiškėjos J. B. (asmens kodas ( - ) skundą tenkinti iš dalies.... 50. Priteisti J. B. (asmens kodas ( - ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 51. Priteisti J. B. (asmens kodas ( - ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 52. Kitą pareiškėjos J. B. skundo dalį atmesti.... 53. Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas...