Byla eA-1976-624/2017

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. A., E. A., E. B., R. B., T. B., L. B., D. B. (D. B.), A. B., G. B., A. B., K. B., L. D., J. D., L. J., E. J., I. J., M. L., G. L., R. L., J. M., D. M., S. R., L. Ž., K. Ž. patikslintą skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, draudimo įmonės Ergo Insurance SE Lietuvos filialui ir Lietuvos nacionalinei vartotojų federacijai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovo priteisti pareiškėjams: 1) turtinę žalą: 4 201,09 Eur solidariai R. A., E. A., E. B., R. B., T. B., M. L., G. L., R. L.; 550,14 Eur solidariai L. B. ir D. B.; 1 721,55 Eur solidariai A. B. ir S. R.; 660,09 Eur solidariai G. B. ir A. B.; 1 375,5 Eur solidariai K. B., J. M. ir D. M.; 606,22 Eur solidariai L. D. ir J. D.; 1 138,84 Eur solidariai L. J., E. J. ir I. J.; 3 016,12 Eur solidariai L. Ž. ir K. Ž.; 2) po 500 Eur kiekvienam pareiškėjui neturtinei žalai atlyginti; 3) 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) bylinėjimosi išlaidas.

6Pareiškėjai paaiškino, kad UAB „Freshtravel“ organizavo turistams poilsines keliones iki 2014 m. lapkričio 14 d., kai paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Už neįvykusias keliones pinigai nebuvo grąžinti. Dalį pinigų kai kuriems turistams yra kompensavusi UAB „Freshtravel“ draudimo bendrovė. 2015 m. vasario 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla. UAB „Freshtravel“ paslaugų vartotojai, kuriems ši įmonė nesuteikė turizmo paslaugų, bei vartotojai, kuriems nebuvo suteikta dalis turizmo paslaugų, Turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) pateikė prašymus grąžinti pinigus. Turizmo departamentui įvertinus gautus nukentėjusių turistų prašymus, paaiškėjo, kad bendra turistų patirtų nuostolių suma sudaro 734 090,21 Eur, UAB „Freshtravel“ veikla buvo apdrausta 202 734 Eur. 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija, atstovaudama pareiškėjams, kreipėsi su pretenzija į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, tačiau valstybės institucijos atsisakė patenkinti pretenziją. 2015 m. birželio 26 d. iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos buvo gautas atsakymas, jog 2015 m. birželio 22 d. pretenzija persiųsta Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai (toliau – Ūkio ministerija), o 2015 m. liepos 2 d. iš Ūkio ministerijos buvo gautas atsakymas, jog ji kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl pasitarimo sušaukimo ir į pretenziją bus atsakyta po minėto pasitarimo. Nurodė, kad pareiškėjai su UAB „Freshtravel“ buvo pasirašę turizmo paslaugų teikimo sutartis. UAB „Freshtravel“ dėl nemokumo sustabdžius savo veiklą, kelionės jiems nebuvo suorganizuotos. Pareiškėjai prašė atlyginti jiems turtinę žalą, atitinkančią sumas, kurios liko negrąžintos už įsigytas ir neįvykusias keliones. Atsižvelgiant į tai, jog dauguma jų į keliones turėjo vykti tam tikromis grupėmis ir už keliones mokėjo vienas ar keli asmenys, tačiau žalą patyrė visi turėję keliauti asmenys, prašė teismo priteisti turtinę žalą konkrečioms pareiškėjų grupėms solidariai, nekonkretinant, kokią turtinę žalą kiekvienas yra patyręs atskirai. Pareiškėjai skundo reikalavimus atlyginti turtinę žalą grindė 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 bei 8 straipsniais, nurodė Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011/83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, 34 punktą. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Turizmo įstatymas) nurodyta, kad Direktyva 90/314 yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas, tačiau, pareiškėjų manymu, Lietuvos valstybė nėra tinkamai jos įgyvendinusi. Nurodė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies, 7 dalies, Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija), XI skyriaus 29 punkto, 34 punkto nuostatas. Pareiškėjai teigė, kad nacionalinės teisės aktų reglamentavimas, susijęs su turizmo paslaugų teikimu, neužtikrina, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė – įvykdymo užtikrinimo suma ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų – neatitinka realybės, kad būtų pakankamai lėšų atlyginti žalą, kurią gali patirti vartotojai. Remdamiesi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas, ESTT) jurisprudencija dėl Direktyvos 90/314 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, pareiškėjai nurodė, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu, nesvarbu, kokiu būdu, jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Atkreipė dėmesį, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnio tekste nėra numatyta jokios konkrečios sąlygos, kuri būtų susijusi su kelionės organizatoriaus nemokumo priežastimi. Paaiškino, kad Europos Sąjungos teisėje yra pripažįstama, jog asmuo dėl ES teisės pažeidimo patyręs žalą turi teisę reikalauti kompensacijos. Dėl Lietuvos valstybės atsakomybės sąlygų egzistavimo paaiškino, kad atsakovas, perkeldamas Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, netinkamai įgyvendino minėtas Direktyvos nuostatas ir neužtikrino joje nurodytų tikslų, o būtent neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, kad vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Pareiškėjų nuomone, tai yra akivaizdus ir rimtas ES teisės pažeidimas, dėl kurio atsakovui kyla atsakomybė. Pasak pareiškėjų, egzistuoja ir priežastinis ryšys tarp atsakovo padaryto Direktyvos 7 straipsnio pažeidimo, t. y. netinkamo Direktyvos įgyvendinimo ir atsiradusios žalos – nuostolių, kuriuos dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo jie patyrė. Jei atsakovas būtų tinkamai įgyvendinęs Direktyvą, t. y. nacionalinės teisės nuostatomis būtų užtikrinęs, kad organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju vartotojai bus repatrijuoti ir jiems realiai bus grąžinti visi sumokėti pinigai, nebūtų žalą patyrusių asmenų. Pareiškėjai teisę į neturtinės žalos atlyginimą grindė Teisingumo Teismo 2002 m. kovo 12 d. sprendime byloje Nr. C-1 68/00 pateiktu aiškinimu. Nurodė, kad dėl netinkamo atsakovo teisinio reguliavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jie nukentėjo, o būtent neišvyko į suplanuotą kelionę ir atsidūrė tokioje situacijoje, kai iš viso nežinojo, ar jiems bus grąžinti sumokėti pinigai už kelionę. Dėl šio nežinojimo patyrė stresą, neigiamas emocijas. Be to, pažymėjo, kad nuo UAB „Freshtravel“ nemokumo paskelbimo yra praėję beveik vieneri metai. Visą tą laiką jie laukė ir laukia iki šiol, kol jiems kas nors iš valstybės institucijų grąžins visus sumokėtus pinigus už kelionę. Toks asmenų laukimas ir palikimas visiškoje nežinomybėje sukelia rimtus išgyvenimus, taigi jiems turi būti atlyginta ir moralinė žala, kurią įvertino 500 eurų kiekvienam pareiškėjui neindividualizuojant, nes iš esmės visi jie identiškomis aplinkybėmis patyrė neigiamus išgyvenimus. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjai taip pat grindė Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.754 straipsnio 5 dalimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl šios normos aiškinimo ir taikymo.

7Teismo posėdyje pareiškėjai sutiko su Ūkio ministerijos atstovių pateikta informacija, kad K. Ž. yra išmokėta 157,30 Eur draudimo išmoka, ir atitinkamai patikslino savo reikalavimą.

8Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9Nurodė, kad dėl Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatyto reglamentavimo pareiškėjai kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas reglamentavimas. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Be to, teismas šioje administracinėje byloje atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjų skundo reikalavimą pripažinti, kad Lietuvos Respublika į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę bei neturtinę žalą, kaip negalinčio būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pabrėžė, kad 2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1496 buvo sugriežtinta kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apskaičiavimo tvarka, padidinti prievolių įvykdymo užtikrinimo sumų procentiniai apskaičiavimo dydžiai, nustatyti kiti saugikliai bei reikalavimai dėl tinkamo kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo. Priimant Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymą buvo vykdoma pareiga perkelti Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę ir buvo pagrįstai manoma, jog įstatyme nustatomas teisinis reguliavimas bus pakankamas užtikrinti turistų teises kelionių organizatorių nemokumo atvejais. Pažymėjo, kad nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / arba įstatymams. Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų faktą, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę (šiuo konkrečiu atveju į Turizmo įstatymą) perkėlė Direktyvą. Teigė, kad neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, todėl pagal CK 6.271 straipsnį valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjų reikalavimu atlyginti neturtinę žalą. Jokie teisės aktai nenustato, kad neturtinė žala atlyginama kelionės neįvykimo atveju. Nurodė, kad, lingvistiškai aiškinant CK 6.754 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisės normą, pareiga atlyginti neturtinę žalą siejama su jau prasidėjusia kelione. Kadangi pareiškėjų kelionės net neprasidėjo, todėl neegzistuoja CK 6.754 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas jiems atlyginti neturtinę žalą. Kadangi neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais, o aptariamu atveju jos atlyginimo įstatymas nenustato, todėl nėra pagrindo ją atlyginti. Be to, Ūkio ministerijos nuomone, pareiškėjai nepateikė nei jokių įrodymų, kad patyrė stresą, neigiamas emocijas, nepatogumus ir išgyvenimus, nei įrodymų, pagrindžiančių prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį. Pažymėjo ir tai, kad dalis pareiškėjų yra mažamečiai vaikai, todėl abejotina, ar jie galėjo patirti ir suvokti neigiamą neįvykusių kelionių poveikį, ar patyrė tokio pat intensyvumo ir masto neigiamus išgyvenimus kaip suaugusieji nukentėję turistai. Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje arba civilinius ieškinius baudžiamojo proceso metu, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

10Teismo posėdyje pateikė ERGO Insurance SE Lietuvos filialo raštą, kad K. Ž. yra išmokėta 157,30 Eur draudimo išmoka.

11II.

12Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjų patikslintą skundą patenkino iš dalies.

13Priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, turtinei žalai atlyginti: 1) po 552,52 Eur: R. A., E. A., E. B., R. B., T. B., M. L., atstovaujamai atstovų pagal įstatymą G. L. ir R. L., G. L. ir R. L.; 2) po 289,41 Eur: L. B. ir D. B.; 3) po 860,78 Eur: A. B. ir S. R.; 4) po 330,05 Eur: G. B. ir A. B.; 5) po 482,41 Eur: K. B., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą J. M., J. M. ir D. M.; 6) po 318,62 Eur: L. D. ir J. D.; 7) po 399,41 Eur: L. J., E. J. ir I. J., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą E. J.; 8) po 1 508,06 Eur: L. Ž. ir K. Ž.. Taip pat kiekvienam iš jų po penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

14Taip pat priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, bylinėjimosi išlaidų: 1) po 27,63 Eur: R. A., E. A., E. B., R. B., T. B., M. L., atstovaujamai atstovų pagal įstatymą G. L. ir R. L., G. L. ir R. L.; 2) po 21,72 Eur: L. B. ir D. B.; 3) po 67,93 Eur: A. B. ir S. R.; 4) po 26,07 Eur: G. B. ir A. B.; 5) po 36,17 Eur: K. B., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą J. M., J. M. ir D. M.; 6) po 25,61 Eur: L. D. ir J. D.; 7) po 29,93 Eur: L. J., E. J. ir I. J., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą E. J.; 8) po 79 Eur: L. Ž. ir K. Ž..

15Likusią pareiškėjų patikslinto skundo ir prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų dalį atmetė.

16Teismas vadovavosi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1 ir 3 dalimis. Teismas atsižvelgė į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį bei Europos Bendrijų steigimo sutarties 249 straipsnį. Kaip pažymima nuoseklioje Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą. Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą. Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo daugiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos. Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos. Taigi, svarbus vaidmuo, aiškinant Europos Sąjungos direktyvų nuostatas, įskaitant reglamentuojančias vartotojų apsaugą, tenka Teisingumo Teismui. Šios Europos Sąjungos teisminės institucijos išaiškinimais privalo vadovautis nacionaliniai teismai (ABTĮ 4 str. 3 d.), aiškindami bei taikydami direktyvas įgyvendinančias nacionalinės teisės aktų nuostatas, jų paisyti turi ir kitos valstybės valdžios institucijos, dalyvaujančios atitinkamuose teisiniuose santykiuose.

17Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjai su kelionės organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartis. Kelionių organizatorė tapo nemoki ir dėl to kelionių nesuorganizavo. Pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytus kelionių paketus sumokėta suma, todėl jie patyrė nuostolių.

18Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Direktyvos 8 straipsnyje nurodyta, jog valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios direktyvos taikymo srityje. Teisingumo Teismas, aiškindamas direktyvos nuostatas, nurodė, kad „pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu“ (1996 m. spalio 8 d. sprendimas Dillenkofer ir kt. (toliau – Dillenkofer byla), C-1 78/94, C-179/94 ir C-188/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845). Direktyvos tikslą iš esmės patvirtina ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011/83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, 34 punkto nuostatos.

19Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme yra nurodyta, kad Direktyva yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas.

20Teismas apžvelgė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 7 dalies nuostatas. Turizmo įstatymo 8 straipsnis buvo pakeistas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, Įstatymo papildymo 4-1 straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu. Teismas apžvelgė pagal pakeitimus 8 straipsnio 3 dalies nuostatą. Taigi palyginus 8 straipsnio 7 dalį su vėlesniais pakeitimais matyti, kad šiai bylai esminio skirtumo tarp jų nėra.

21Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatorė tapo nemoki, jos organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi, valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

22Teismas pažymėjo, jog Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

23Ūkio ministerijos pozicija, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendime Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį. Be to, tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 punktas). Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.

24Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

25Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad nors už keliones pinigus mokėjo vienas asmuo, tačiau realiai kelionės buvo perkamos dviem ar daugiau asmenų, kurie kelionės sutartyse buvo įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys. Pareiškėjų pateiktos kelionių sutartys ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina pareiškėjų kelionės apmokėjimo išlaidas. Taip pat nustatyta, kad, Turizmo departamento nurodymu, dalį pareiškėjų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensavo kelionių agentūros ir draudimo bendrovės. Įvertinus sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, akivaizdu, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo. Pareiškėjams priteistos likusios negrąžintos sumos. Pareiškėjai skunde prašė jiems neišmokėtas sumas priteisti solidariai. Pažymėta, kad pagal CK kreditoriaus solidarumas nėra preziumuojamas, o pagrindo jį taikyti pareiškėjai nenurodė. Taigi nei įstatymu, nei sutartimi šis prašymas nepagrįstas. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad patirtos žalos dalys yra nevienodos, todėl preziumuotina, kad jos lygios.

26Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas rėmėsi CK 6.250 straipsniu. Pareiškėjai neturtinės žalos atsiradimą kildino iš neįvykusios kelionės ir reikalavimą grindė CK 6.754 straipsnio 5 dalimi. Teismas sutiko su Ūkio ministerijos pozicija, kad CK 6.754 straipsnio 5 dalis taikytina įvykusios kelionės atveju. Nagrinėjamu atveju kelionė apskritai neįvyko. Be to, kaip matyti, pareiškėjų neigiami išgyvenimai iš esmės yra susiję su kelionių organizatoriaus įsipareigojimų, numatytų kelionių sutartyse, neįvykdymu, o ne su valstybės institucijų galimai neteisėtais veiksmais. Taigi, nesant nustatytų neteisėtų valstybės institucijų (jos pareigūnų) veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą.

27Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos, todėl, vadovaujantis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjams iš atsakovo priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

28Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1, 6 dalimis, Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 2 dalimi, rekomendacijomis, patvirtintomis teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-7 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.; toliau – Rekomendacijos). Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjai už skundo parengimą teismui bendrai sumokėjo 1 719,88 Eur. Ši suma neviršija rekomenduotino priteisti užmokesčio už skundo parengimo paslaugą dydžio. Kadangi šiuo teismo sprendimu yra tenkinama ½ pareiškėjų skundo reikalavimų, per pusę mažintina jų patirtų už skundo parengimą teismui išlaidų dalis.

29III.

30Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą dalyje dėl turtinės žalos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Likusioje dalyje prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, peržengdamas kompetencijos ribas, įvertino Turizmo įstatymą bei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu.

32Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Lietuvos valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Atsakovas pažymi, kad nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis.

33Nurodo, jog teismas priteisė pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Atsakovas pažymi, kad teismas tik apsiribojo CK nuostatų, reglamentuojančių atsakomybę už žalą, išvardijimu, tačiau visiškai nevertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

34Teigia, kad spręsti ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas. Tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Europos Komisija arba Teisingumo Teismas būtų konstatavę, kad valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas.

35Tvirtina, jog teismas taikė skirtingų redakcijų Turizmo įstatymo nuostatas, taip pat nuostatas, kurios neliečia kelionių organizatorių (8 str. 7 d.). Mano, kad priimdamas sprendimą, vadovaujantis skirtingų redakcijų Turizmo įstatymo nuostatomis, teismas padarė materialinės teisės pažeidimą.

36Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjai žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų, t. y. dėl to, kad UAB „Freshtravel“ nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimą, laidavimo draudimą ar garantiją, kurie UAB „Freshtravel“ nemokumo ar bankroto atveju užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjų patirtos žalos.

37Tvirtina, jog valstybė, priimdama naujos redakcijos Turizmo įstatymą, tinkamai įgyvendino Direktyvą ir į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvos nuostatas, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad valstybė atliko neteisėtus veiksmus.

38Nagrinėjamu atveju ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymas UAB „Freshtravel“ bankroto bylos iškėlimo momentui galiojo ir Konstitucinio Teismo nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl konstatuoti, jog ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymo nuostatos dėl kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo buvo neteisėtos, nėra pagrindo.

39Teigia, kad Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Teigia, kad neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai.

40Pažymi, kad pareiškėjai E. A., E. B., T. B., K. B., J. D., L. J., I. J., M. L., G. L., R. L., J. M., S. R., L. Ž. į bylą nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad šie pareiškėjai atliko kokius nors mokėjimus už UAB „Freshtravel“ organizuotas keliones. Pareiškėjų D. B. ir L. B. pateiktas jų patirtą žalą patvirtinantis įrodymas (mokėjimo kvitas) neaišku kuriam iš šių pareiškėjų priklauso, t. y. kuris iš jų atliko mokėjimą. Vadinasi, pirmiau nurodytų pareiškėjų reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo nėra pagrįsti tinkamais įrodymais. Kelionės vaikams kainavo mažiau nei suaugusiems, todėl vaikams vienodas turtinės žalos dydis ir bylinėjimosi išlaidos priteistos nepagrįstai.

41Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 iškeltoje bankroto byloje ir šioje administracinėje byloje pareiškėjai yra teikę reikalavimus. Todėl teigia, kad šiuo metu du skirtingos kompetencijos teismai lygiagrečiai nagrinėja pareiškėjų prašomos atlyginti žalos atlyginimo klausimą. Ūkio ministerijos įsitikinimu, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama bankroto byloje, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų. Nesutinka su teismo išvada, kad valstybės nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino visiško pareiškėjų patirtų nuostolių atlyginimo, kadangi patys pareiškėjai nesinaudojo Įmonių bankroto įstatymo bei Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis teisėmis ginti savo interesus dėl UAB „Freshtravel“ ir su šia įmone susijusių asmenų padarytos žalos atlyginimo.

42Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą. Taip pat prašo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

43Šiuo atveju būtent dėl žalos atlyginimo, t. y. negrąžintų pinigų už neįvykusią kelionę grąžinimo, pareiškėjai kreipėsi į teismą ir teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, priteisė pareiškėjams patirtos turtinės žalos atlyginimą. Nei politinio, nei ekonominio tikslingumo požiūriu Turizmo įstatymo teismas nevertino. Atsakovas nei bylos nagrinėjimo metu, nei skunde nenurodė, kaip šiuo atveju pasireiškia politinis ar ekonominis motyvas, kaip jis turėtų būti suprantamas nagrinėjamos bylos kontekste. Be to, netinkamam Direktyvos perkėlimui į nacionalinę teisę konstatuoti nebūtinas atitinkamų Europos Sąjungos institucijų konstatavimas, o tai galima padaryti ir nacionalinių teismų pagalba, kai yra sprendžiamas klausimas dėl atsiradusios žalos asmenims atlyginimo – asmenys tiesiogiai direktyvomis, šioms esant besąlygiškomis ir pakankamai tikslioms, gali remtis tiesiogiai nacionaliniuose teismuose prieš valstybę.

44Teigia, jog šiuo atveju yra visos valstybės atsakomybės sąlygos. Taigi teismas sprendime teisingai nurodė, jog šiuo atveju nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pareiškėjai patyrė nuostolių, kurie turi būti atlyginti. Pareiškėjų patirta turtinė žala byloje yra įrodyta pakankamais ir tinkamais įrodymais. Taigi šiuo atveju yra vertinamas ne kurios nors institucijos ar konkretaus asmens veiksmas, o visos Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, turinčios pareigą tinkamai į nacionalinę teisę perkelti Europos Sąjungos teisės normas, šiuo atveju Direktyvą (ypatingai jos 7 straipsnį) veiksmus, dėl kurių buvo padaryta žala pareiškėjams. Todėl šiuo atveju yra visiškai nepagrįsti atsakovo argumentai apie tai, jog nesant Europos Komisijos arba Teisingumo Teismo sprendimo, negalima spręsti, jog Lietuvos Respublika netinkamai į savo nacionalinę teisę perkėlė Direktyvos nuostatas.

45Atsakovas apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl skirtingų Turizmo įstatymo redakcijų taikymo, tačiau šiuo atveju tai esmės bylai visiškai neturi, nes bet kokiu atveju Turizmo įstatymas, kuris galiojo bankrutuojant UAB „Freshtravel“, nesuteikė pakankamai garantijų, jog būtų išvengta žalos, kurią patyrė pareiškėjai. Pareiškėjai pritaria teismo išvadai, kad esminio skirtumo tarp Turizmo įstatymo pakeitimų nėra.

46Pažymi, jog šiuo atveju aplinkybė, jog ne kiekvienas turistas mokėjo už kelionę, nereiškia, jog pareiškėjai, kurie tiesiogiai nemokėjo (neatliko bankinio pavedimo kelionių organizatoriui ar priėmimo perdavimo aktu nesumokėjo pinigų grynaisiais) nepatyrė turtinės žalos. Už kelionės bilietus turėjo susimokėti ir dėl neįvykusios kelionės žalą patyrė kiekvienas pareiškėjas, tad šiuo atveju nėra svarbu, kas tiksliai mokėjo už kelionę.

47Pažymi, jog šiuo atveju akivaizdu, jog UAB „Freshtravel“ yra nemokus ir yra nežinoma, ar ji bent kažkiek yra/būtų pajėgi išmokėti pareiškėjams šių patirtą turtinę žalą. Dėl pradėtų ikiteisminių tyrimų ir galimybės prisijungti prie baudžiamųjų bylų su civiliniais ieškiniais, nurodė, jog buvo bandyta tai padaryti, bet nesėkmingai.

48Teigia, kad šiuo atveju vienintelis galimas realus turtinės žalos atlyginimas pareiškėjams yra patirtos turinės žalos priteisimas iš Lietuvos Respublikos. Be to, yra nustatytos visos valstybės atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Ir jeigu vis dėl to kada nors bus nustatyti konkretūs žalą padarę asmenys Lietuvos Respublika regreso tvarka (CK 6.51 str.) galės reikalauti, jog šie atlygintų Lietuvos Respublikos patirtas išlaidas.

49Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

50Atkreipia dėmesį, kad nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, taip pat su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir/arba įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti. Lietuvos Respublika taip pat nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ir ESTT sprendimų, kuriuose būtų konstatuojama, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę (nagrinėjamu atveju – į Turizmo įstatymą) perkėlė Direktyvą.

51Didžiausią savo veiklos dalį UAB „Freshtravel“ veiklą reglamentavo Turizmo įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., tačiau nemokumo paskelbimo dieną – 2014 m. lapkričio 14 d. – buvo taikoma 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Turizmo įstatymo redakcija. Mano, kad būtent ši Turizmo įstatymo redakcija yra aktuali bylai.

52Tvirtina, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant atsakomybę verslo subjektui pačiam įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

53Pritaria apeliaciniame skunde atsakovo išreikštai nuomonei, kad teismas, priimdamas sprendimą, taikė skirtingų redakcijų Turizmo įstatymo nuostatas, o taip pat nuostatas, kurios neliečia kelionių organizatorių.

54Teisėjų kolegija

konstatuoja:

55IV.

56Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

57Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, pareiškėjų teigimu, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

58Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ buvo sudarę turizmo paslaugų sutartis ir įsigijo keliones. Kelionės nebuvo suorganizuotos, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. Pareiškėjams pasikreipus į Turizmo departamentą dėl UAB „Freshtravel“ sumokėtų pinigų kompensavimo procedūros inicijavimo, Turizmo departamentas 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. SD-856 informavo juos apie tai, kad konkrečiam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinis dydis sudaro 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos, todėl draudimo bendrovė ERGO į atitinkamas pareiškėjų nurodytas sąskaitas perves: 28,68 Eur D. B.; 157,30 Eur K. Ž.; 31,01 Eur L. D.; 89,78 Eur A. B.; 59,39 Eur E. J.; 219,09 Eur E. B.; 71,73 Eur D. M.; 34,42 Eur A. B. (III t., b. l. 225–240). Pareiškėjams, pagal pateiktus įrodymus, šios sumos buvo pervestos. Pareiškėjai į teismą kreipėsi prašydami atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad dėl valstybės kaltės jiems buvo grąžinta ne visa už kelionę UAB „Freshtravel“ sumokėta suma.

59Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti. Teismas priteisė pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą, kuris atitiko likusias jiems negrąžintas sumas, kurios buvo sumokėtos už keliones, bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Nenustatęs neteisėtų valstybės institucijų (jos pareigūnų) veiksmų, teismas atmetė pareiškėjų skundo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.

60Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl turtinės žalos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės teigia, jog šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma.

61Kaip jau minėta, pareiškėjai jiems padarytos žalos atsiradimą sieja su aplinkybe, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas, susijusias su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, į nacionalinės teisės aktus.

62Direktyvos 7 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.

63Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

64Be to, Direktyvos 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatriaciją kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat tai, kad šia garantija vartotojas bus apsaugotas nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių (1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimo Rechberger ir kt., C?140/97, EU:C:1999:306, 74 p.). Tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina ir ja siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 p.).

65Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad nei Direktyvos konstatuojamosiose dalyse, nei 7 straipsnio tekste nenumatyta, kad įmanoma apriboti šiame straipsnyje numatytą garantiją. Be to, minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.).

66Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 90/314 7 straipsnyje numatyta garantija, Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

67Direktyva kartu su kitais Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais turizmo paslaugų teikimą, Lietuvos Respublikoje įgyvendinta Turizmo įstatyme. Pažymėtina, kad valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas Direktyvos taikymo srityje (Direktyvos 8 str.).

68Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos Turizmo įstatymo (2011 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-1496 redakcija) 8 straipsnis, reglamentuojantis kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimą, be kita ko, nustatė, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d.); Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo (Turizmo įstatymo 8 str. 3 d.); kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: 1) ne mažesnė kaip 7 procentai kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų; 2) kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienų metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas (Turizmo įstatymo 8 str. 4 d.).

69Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), be kita ko, Nustatė kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jeigu prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d.); Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatorius Valstybiniam turizmo departamentui privalo pateikti atitinkamai draudimo įmonės ar finansų įstaigos pasirašytą prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį arba finansų įstaigos laidavimo sutartį ar garantiją, pagal kurias draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sumokėti Valstybiniam turizmo departamentui jo reikalaujamą pagrįstą sumą turistų nuostoliams kompensuoti, neviršijančią atitinkamai laidavimo draudimo sutartyje, laidavime ar garantijoje nurodytos sumos, jeigu kelionių organizatorius nevykdys Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių (Turizmo įstatymo 8 str. 2 d.); kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Turizmo įstatymo straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: 1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu; 2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais; 3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais; 4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu (Turizmo įstatymo 8 str. 3 d.); Valstybinis turizmo departamentas tikrina, ar kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinančiame dokumente nurodyta prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuota pagal šiame straipsnyje išdėstytus reikalavimus (Turizmo įstatymo 8 str. 7 d.); kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Turizmo įstatymo 8 str. 8 d.).

70Pažymėtina, kad 2014 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, Įstatymo papildymo 4-1 straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XII-873 18 straipsnio 5 dalis nustato, kad kelionių organizatoriai Turizmo įstatymo 8 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatyto dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimą privalo įsigyti iki 2014 m. lapkričio 1 d. Kelionių organizatoriui, neįsigijusiam Turizmo įstatymo 8 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatyto dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo, kyla Turizmo įstatymo 4 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatytos pasekmės.

71Nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d. galiojusios redakcijos Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas), nustatantis kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo laidavimo draudimu tvarką, draudimo objektą, draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius, draudimo sutarties sudarymo ir įsigaliojimo tvarką, draudimo sutarties terminą, draudimo išmokos dydžio nustatymą ir draudimo išmokos mokėjimą, kelionių organizatoriaus, Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, draudiko teises ir pareigas, laidavimo draudimo sutarties nutraukimo tvarką, be kita ko, numatė: laidavimo draudimo objektas yra turistų turtiniai interesai, susiję su kelionių organizatoriaus prievolių pagal sudarytas turizmo paslaugų teikimo sutartis įvykdymu, dėl draudžiamųjų įvykių, įvykusių laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo sutarties (toliau – laidavimo draudimo sutartis) galiojimo laikotarpiu (Aprašo 7 p.); Apraše draudžiamuoju įvykiu laikomas kelionių organizatoriaus prievolių nevykdymas dėl bent vienos iš šių priežasčių, atsiradusių laidavimo draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu: kelionių organizatoriaus pažymėjimo panaikinimo; kelionių organizatoriaus nemokumo; bankroto bylos kelionių organizatoriui iškėlimo, bankroto proceso neteismine tvarka pradėjimo arba likvidavimo procedūros, nustatytos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, pradėjimo; kelionių organizatoriaus, sudariusio turizmo paslaugų teikimo sutartį, kelionių organizavimo paslaugų nesuteikimo ir už turizmo paslaugų teikimo sutartį sumokėtos sumos negrąžinimo (Aprašo 8–8.4. p.); laidavimo draudimo suma turi atitikti Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nustatytus reikalavimus (Aprašo 10 p.); pasikeitus duomenims, pateiktiems apskaičiuojant laidavimo draudimo sumą, kelionių organizatorius privalo kreiptis į draudiką, siūlydamas patikslinti laidavimo draudimo sumą (Aprašo 11 p.); turistas per 3 mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos dėl laidavimo draudimo išmokos turi kreiptis į Turizmo departamentą. Teisę reikalauti laidavimo draudimo išmokos turi laidavimo draudimo sutarties naudos gavėjas – Turizmo departamentas (Aprašo 28 p.); įvykus draudžiamajam įvykiui, atsakingas laidavimo draudimo draudikas, neviršydamas draudimo sumos, atlygina: turisto grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą išlaidas ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimo turistui išlaidas, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; visas dokumentais pagrįstas turisto apgyvendinimo, maitinimo išlaidas ir (ar) savarankiško sugrįžimo į pradinę turisto išvykimo vietą, nurodytą turizmo paslaugų teikimo sutartyje, išlaidas, taip pat negautų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį apmokėtų paslaugų vertę; už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos teismo sprendimu turistui priteistus turtinius nuostolius, susidariusius dėl to, kad kelionių organizatorius neįvykdė ar negalėjo įvykdyti savo prievolių (Aprašo 29–29.4. p.); laidavimo draudimo išmoka mokama pagal naudos gavėjo – Turizmo departamento – rašytinį reikalavimą jame nurodytiems asmenims (turistui, Turizmo departamentui ar jo įgaliotam asmeniui) (Aprašo 30 p.); jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti) (Aprašo 33 p.); Turizmo departamentas vykdo kelionių organizatoriaus pareigos apsidrausti laidavimo draudimu pagal Aprašo nuostatas priežiūrą (Aprašo 50 p.); Turizmo departamentas privalo patikrinti, kad laidavimo draudimo sutartyje nurodyta laidavimo draudimo suma apskaičiuota pagal Aprašo reikalavimus ir yra pakankama kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymui užtikrinti; pareikalauti iš kelionių organizatoriaus sudaryti papildomą laidavimo draudimo sutartį arba padidinti laidavimo draudimo sumą, jeigu buvo apskaičiuota per maža laidavimo draudimo suma (Aprašo 51–51.2. p.); Turizmo departamentas turi teisę gauti iš kelionių organizatoriaus Aprašo 15 punkte nurodytus dokumentus, prireikus – ir papildomą informaciją (Aprašo 52 p.).

72Byloje pateiktais duomenimis, įvykus draudžiamam įvykiui – kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumui, Turizmo departamentas, kurio duomenimis bendra turistų patirtų nuostolių suma dėl šio kelionių organizatoriaus nemokumo sudarė 734 090 eurų, įvykdęs UAB „Freshtravel“ turistams prisiimtų įsipareigojimų kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą, nustatė konkrečiam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinį dydį – 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos (III t., b. l. 165–166).

73Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 90/314 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

74Bylos duomenimis kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ savo veiklą buvo apdraudęs bendrai 202 734 eurų sumai dviejose bendrovėse (III t., b. l. 165–166). Turizmo departamentas neteigia, o byloje nėra duomenų, kad tokio dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimas neatitiko Turizmo įstatymo 8 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatytų reikalavimų, todėl atmestinas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjai galėjo patirti žalą tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų, t. y. dėl to, kad šis kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimą, laidavimo draudimą ar garantiją.

75Pažymėtina, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

76Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogišką faktinėmis aplinkybėmis administracinę bylą dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (Nr. eA-990-502/2017), 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje padarė išvadą, kad „<...> nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos <...>“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, „<...> kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. <...>“.

77Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 priimtoje 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje, įvertinęs sąlygų, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą (1996 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose Brasserie du P?cheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79) konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos, ir konstatavęs visų trijų valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygų buvimą, apibendrindamas nurodė, kad „<...> nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314 garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius (<...> Eur), kuriuos valstybė turi atlyginti <...>“.

78Nagrinėjamoje administracinėje byloje, kurioje ginčui aktualios faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

79Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 nurodė, kad teismas turi pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Europos Sąjungos teisės aktų galią Lietuvos teisės sistemoje, yra aiškiai nurodęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

80Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C?403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011, taip pat 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

81Atsakovo teiginys, kad Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos 90/314 perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu.

82Ūkio ministerijos pozicija, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr. Teisingumo Teismo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės, kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. Teisingumo Teismo 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94 ir C-l88/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845 39 punktą). Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.

83Be to, nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, jis šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

84Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismo sprendime, nurodant teisinį reglamentavimą, buvo paminėtos Turizmo įstatymo įstatymo nuostatos, nesusijusios su šiuo atveju aktualiais klausimais dėl kelionių organizatorių, tai teismo išvados, kad Turizmo įstatyme nebuvo užtikrintas visiškas turisto patirtų nuostolių atlyginimas kelionių organizatoriui tapus nemokiam, nepaneigia, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl sprendime nurodytų neaktualių Turizmo įstatymo normų šiuo atveju nėra reikšmingas.

85Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketų įsigijimo turizmo paslaugų teikimo sutartimis, sudarytomis su UAB „Freshtravel“.

86Dėl pareiškėjams priteistos turtinės žalos ir jos dydžio pažymėtina, jog į bylą pateiktos Turizmo paslaugų teikimo sutartys patvirtina, kad kiekvienas iš pareiškėjų šiose sutartyse buvo nurodytas kaip vykstantis asmuo, paslaugos (kelionės) buvo perkamos kiekvienam iš pareiškėjų, todėl, vertinant jų reikalavimų priteisti nuostolius, patirtus negrąžinus sumokėtų už kelionę sumų, pagrįstumą, aplinkybė dėl atliktų mokėjimų pagal sutartis yra svarbi tik tiek, kiek patvirtina faktą, jog priteistina nuostolių pareiškėjams suma negali viršyti pagal sutartį atliktų ir negrąžintų mokėjimų sumos, todėl aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas iš atsakovo kiekvienai asmenų grupei, vykusiai pagal atskiras sutartis, priteisiamas sumas padalino vienodomis dalimis kiekvienam šios grupės nariui, neatsižvelgdamas į Ūkio ministerijos nurodomą aplinkybę, kad vaikams kelionės kainavo mažiau nei suaugusiems, nėra svarbi tinkamu atsakovo interesų užtikrinimo aspektu, o pareiškėjai jokių prieštaravimų dėl jiems priteistų sumų dydžio nereiškia.

87Vis dėlto, nors pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog pareiškėjams priteisiama negrąžinta dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo, iš sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytų priteisiamų sumų matyti, jog realiai kai kuriais atvejais buvo priteisiamos ne tik negrąžintos, bet visos pareiškėjų grupės UAB „Freshtravel“ už kelionės paketą sumokėtos sumos, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, tikslinant kai kuriems pareiškėjams priteistinas sumas, atsižvelgiant į tai, kokio dydžio sumos jiems dar nebuvo grąžintos: R. A., E. A., E. B., R. B., T. B., M. L., atstovaujamai atstovų pagal įstatymą G. L. ir R. L., G. L. ir R. L. – priteisiama po 525,14 Eur; L. B. ir D. B. – priteisiama po 275,07 Eur; K. B., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą J. M., J. M. ir D. M. – priteisiama po 458,5 Eur; L. D. ir J. D. – priteisiama po 303,11 Eur; L. J., E. J. ir I. J., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą E. J. – priteisiama po 379,61 Eur. Likusiems pareiškėjams pirmosios instancijos teismo priteistos turtinės žalos sumos paliekamos nepakeistos.

88Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

89Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad: pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti, todėl pareiškėjams priteistinos likusios negrąžintos sumos dėl kelionės paketo įsigijimo; teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė klaidingas pareiškėjams priteistinos turtinės žalos sumas, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimas keistinas, tikslinant daliai pareiškėjų iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteistas sumas turtinei žalai atlyginti.

90Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą tik bendrai nurodė, kad prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau prašymo su patirtų bylinėjimosi išlaidų detaliu apskaičiavimu ir atitinkamų dokumentų nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

91Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

92Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

93Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą pakeisti, rezoliucinėje dalyje nurodant:

94„Priteisti R. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 525,14 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus ir keturiolika centų) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

95Priteisti E. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 525,14 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus ir keturiolika centų) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

96Priteisti E. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 525,14 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus ir keturiolika centų) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

97Priteisti R. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 525,14 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus ir keturiolika centų) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

98Priteisti T. B., atstovaujamam atstovų pagal įstatymą E. B. ir R. B., iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 525,14 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus ir keturiolika centų) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

99Priteisti M. L., atstovaujamai atstovų pagal įstatymą G. L. ir R. L., iš Lietuvos valstybės, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 525,14 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus ir keturiolika centų) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

100Priteisti G. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 525,14 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus ir keturiolika centų) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

101Priteisti R. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 525,14 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus ir keturiolika centų) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

102Priteisti L. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 275,07 Eur (du šimtus septyniasdešimt penkis eurus ir septynis centus) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

103Priteisti D. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 275,07 Eur (du šimtus septyniasdešimt penkis eurus ir septynis centus) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

104Priteisti K. B., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą J. M., iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 458,5 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus ir penkiasdešimt centų) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

105Priteisti J. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 458,5 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus ir penkiasdešimt centų) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

106Priteisti D. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 458,5 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus ir penkiasdešimt centų) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

107Priteisti L. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 303,11 Eur (tris šimtus tris eurus ir vienuolika centų) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

108Priteisti J. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 303,11 Eur (tris šimtus tris eurus ir vienuolika centų) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

109Priteisti L. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 379,61 Eur (tris šimtus septyniasdešimt devynis eurus ir šešiasdešimt vieną centą) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

110Priteisti E. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 379,61 Eur (tris šimtus septyniasdešimt devynis eurus ir šešiasdešimt vieną centą) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

111Priteisti I. J., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą E. J., iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 379,61 Eur (tris šimtus septyniasdešimt devynis eurus ir šešiasdešimt vieną centą) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.“

112Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

113Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovo priteisti... 6. Pareiškėjai paaiškino, kad UAB „Freshtravel“ organizavo turistams... 7. Teismo posėdyje pareiškėjai sutiko su Ūkio ministerijos atstovių pateikta... 8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, atsiliepime į... 9. Nurodė, kad dėl Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatyto reglamentavimo... 10. Teismo posėdyje pateikė ERGO Insurance SE Lietuvos filialo raštą, kad 11. II.... 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu... 13. Priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos... 14. Taip pat priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos... 15. Likusią pareiškėjų patikslinto skundo ir prašymų dėl bylinėjimosi... 16. Teismas vadovavosi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsnio 1 dalimi,... 17. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjai su... 18. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių... 19. Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme yra nurodyta, kad Direktyva yra... 20. Teismas apžvelgė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 7 dalies... 21. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatorė tapo... 22. Teismas pažymėjo, jog Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad Bendrijos... 23. Ūkio ministerijos pozicija, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų... 24. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nacionaliniais... 25. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad nors už keliones pinigus mokėjo... 26. Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas rėmėsi CK 6.250 straipsniu.... 27. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio... 28. Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1, 6... 29. III.... 30. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, apeliaciniame... 31. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, peržengdamas kompetencijos ribas,... 32. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Lietuvos valstybė, kaip Europos... 33. Nurodo, jog teismas priteisė pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą, nors... 34. Teigia, kad spręsti ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai... 35. Tvirtina, jog teismas taikė skirtingų redakcijų Turizmo įstatymo nuostatas,... 36. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjai žalą galėjo patirti tik... 37. Tvirtina, jog valstybė, priimdama naujos redakcijos Turizmo įstatymą,... 38. Nagrinėjamu atveju ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymas UAB... 39. Teigia, kad Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos... 40. Pažymi, kad pareiškėjai E. A., 41. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi... 42. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį... 43. Šiuo atveju būtent dėl žalos atlyginimo, t. y. negrąžintų pinigų už... 44. Teigia, jog šiuo atveju yra visos valstybės atsakomybės sąlygos. Taigi... 45. Atsakovas apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl skirtingų Turizmo... 46. Pažymi, jog šiuo atveju aplinkybė, jog ne kiekvienas turistas mokėjo už... 47. Pažymi, jog šiuo atveju akivaizdu, jog UAB „Freshtravel“ yra nemokus ir... 48. Teigia, kad šiuo atveju vienintelis galimas realus turtinės žalos... 49. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio... 50. Atkreipia dėmesį, kad nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų,... 51. Didžiausią savo veiklos dalį UAB „Freshtravel“ veiklą reglamentavo... 52. Tvirtina, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių... 53. Pritaria apeliaciniame skunde atsakovo išreikštai nuomonei, kad teismas,... 54. Teisėjų kolegija... 55. IV.... 56. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta... 57. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos,... 58. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2014 m.... 59. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais... 60. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio... 61. Kaip jau minėta, pareiškėjai jiems padarytos žalos atsiradimą sieja su... 62. Direktyvos 7 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius... 63. Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal... 64. Be to, Direktyvos 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą... 65. Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad nei Direktyvos konstatuojamosiose dalyse,... 66. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje... 67. Direktyva kartu su kitais Europos Sąjungos teisės aktais,... 68. Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos... 69. Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d.... 70. Pažymėtina, kad 2014 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo... 71. Nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d. galiojusios redakcijos... 72. Byloje pateiktais duomenimis, įvykus draudžiamam įvykiui – kelionių... 73. Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas... 74. Bylos duomenimis kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ savo veiklą... 75. Pažymėtina, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose,... 76. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės... 77. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje administracinėje... 78. Nagrinėjamoje administracinėje byloje, kurioje ginčui aktualios faktinės... 79. Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos... 80. Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina... 81. Atsakovo teiginys, kad Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų... 82. Ūkio ministerijos pozicija, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios... 83. Be to, nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu,... 84. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismo sprendime, nurodant... 85. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas... 86. Dėl pareiškėjams priteistos turtinės žalos ir jos dydžio pažymėtina,... 87. Vis dėlto, nors pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog pareiškėjams... 88. Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl... 89. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad: pirmosios instancijos... 90. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi... 91. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140... 92. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio... 93. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą... 94. „Priteisti R. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 95. Priteisti E. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 96. Priteisti E. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 97. Priteisti R. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 98. Priteisti T. B., atstovaujamam atstovų pagal įstatymą... 99. Priteisti M. L., atstovaujamai atstovų pagal įstatymą... 100. Priteisti G. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 101. Priteisti R. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 102. Priteisti L. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 103. Priteisti D. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 104. Priteisti K. B., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą... 105. Priteisti J. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 106. Priteisti D. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 107. Priteisti L. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 108. Priteisti J. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 109. Priteisti L. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 110. Priteisti E. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 111. Priteisti I. J., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą... 112. Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d.... 113. Nutartis neskundžiama....