Byla eI-3855-764/2017
Dėl turtinės žalos priteisimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir BUAB „Freshtravel“, atstovaujama UAB „Valdsita“, dėl turtinės žalos priteisimo.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3Pareiškėjas T. G. pateiktu skundu prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 1980,81 Eur sumą ir nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisti iš atsakovės 5 proc. metines procesines palūkanas.

4Skunde nurodoma, kad pareiškėjas, M. G., E. B. ir U. K. – B. 2014 m. spalio 7 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį Nr. PT003302 dėl kelionės į Fuerteventurą. Kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 29 d. Pareiškėjas teigia, kad už kelionę 2014 m. spalio 7 d. sumokėjo 2158,80 Lt avansą, o 2014 m. spalio 13 d. atliko galutinį 5037,20 Lt apmokėjimą, tačiau kelionė neįvyko. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 BUAB „Freshtravel“ iškėlė bankroto bylą, o 2015 m. rugsėjo 9 d. pagal Valstybinio turizmo departamento nurodymą pareiškėjui buvo grąžinta 103,30 Eur.

5Pareiškėjas, pagrįsdamas reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo rėmėsi 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas bei šios nuostatos išaiškinimais, pateiktais Teisingumo Teismo. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nuostatomis.

6Pareiškėjo teigimu, susidarė tokia situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjui buvo išmokėta tik dalis pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, todėl pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovės.

7Atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujanti Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, kartu byloje ir trečiasis suinteresuotas asmuo, pateiktu atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8Atsakovės atstovė nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjo atžvilgiu.

9Lietuvos Respublikos ūkio ministerija nesutiko, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis bei faktinis pagrindas priteisti pareiškėjui turtinę žalą, atsiradusią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Be to, spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas, tačiau į bylą nėra pateikti jokie įrodymai apie tai, kad šios institucijos būtų konstatavusios, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai nėra pagrindo pareiškėjui priteisti žalos atlyginimą.

10Lietuvos Respublikos ūkio ministerija pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atsakovės atstovė atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Šiuo atveju, pareiškėjas žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją.

11Dėl pareiškėjo į bylą pateiktų rašytinių įrodymų atsakovės atstovė nurodė, kad pateikta tarp pareiškėjo ir BUAB „Freshtravel“ sudaryta paslaugų sutartis yra šalių nepasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis buvo sudaryta. Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad pinigų sumos buvo pervestos į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, tačiau šis subjektas nėra paslaugų sutarties šalis. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija nurodė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia patirtos žalos.

12Atsakovės atstovė pažymėjo, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų. Atsižvelgus į atsiliepime išdėstytas aplinkybes, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Valstybinis turizmo departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.

14Valstybinis turizmo departamentas nurodė, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, kad sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį/reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, jo nuomone proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojam taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus.

15Valstybinis turizmo departamentas pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

16Dėl prašomos priteisti žalos Valstybinis turizmo departamentas nurodė, kad pareiškėjas patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015. Atsižvelgus į atsiliepime išdėstytų aplinkybių visumą, Valstybinis turizmo departamentas prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17Trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Freshtravel“ atstovė UAB „Valdsita“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

18Teismas konstatuoja:

19Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės prievolės atlyginti turtinę žalą, kuri kilo dėl jos institucijos atliktų veiksmų.

20Byloje nustatyta, kad pareiškėjas T. G. ir M. G., E. B. bei U. K. – B. 2014 m. spalio 7 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį Nr. PT003302 dėl kelionės į Fuerteventurą. Pagal minėtą sutartį pareiškėjo įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. Pareiškėjas už kelionę sumokėjo 2158,80 Lt (625,23 Eur) avansą, o 2014 m. spalio 13 d. atliko galutinį 5037,20 Lt (1458,87 Eur) apmokėjimą, bendra kelionės suma 2084,11 Eur, tačiau kelionė, sutartyje nustatyta data, neįvyko, nes BUAB „Freshtravel“ tapo nemoki.

21Valstybinis turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. gavo pranešimą iš BUAB „Freshtravel“, kad įmonė nebegali tęsti veiklos dėl apyvartinių lėšų trūkumo ir 2014 m. lapkričio 14 d. priėmė įsakymą Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“, kuriuo sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad BUAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą.

22Valstybinis turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos BUAB „Freshtravel“ veiklos.

23Valstybinis turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad BUAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 19 d.

24Atsižvelgus į tai, ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjui T. G. sumokėjo 103,30 Eur dydžio draudimo išmoką dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Pareiškėjui liko negrąžinta 1980,81 Eur suma, kurią pateiktu skundu pareiškėjas ir prašo teismo priteisti jo naudai iš atsakovės.

25Teismui sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, kyla pareiga išsiaiškinti, ar atsakovė yra tinkamas subjektas atlyginti pareiškėjo prašomą žalą, ir jeigu taip, tai kokio dydžio žala turi būti atlyginta.

26Pareiškėjo skundo pagrindas yra tai, kad atsakovė Lietuvos Respublika į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, jog įmokėti pinigai bus grąžinti, dėl ko pareiškėjas patyrė turtinę žalą.

27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 išnagrinėjęs iš esmės analogišką ginčą, 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje padarė išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiu, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija minėtoje byloje konstatavo, kad Lietuvos valstybė, šiuo atveju, netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. Iš esmės analogiškos praktikos tęstinumas išlaikomas ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, t. y. 2017 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017. Šios apeliacinės instancijos teismo administracinės jurisprudencijos nuostatos iš esmės atkartojamos ir pirmosios instancijos teismo praktikoje (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-581-171/2017, 2017 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3612-473/2017 ir kt.), teismui nagrinėjant kitas šiuo požiūriu vienarūšes individualias administracines bylas. Taigi, netinkamas 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos 90/314 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Teismai labai panašias arba analogiškas bylas privalo spręsti panašiai (lot. a similibus procedere ad similia). Todėl šia aplinkybe pareiškėjas pagrįstai grindžia skunde reiškiamus reikalavimus, atsakovės Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus ir kitas atsakovės civilinei atsakomybei nagrinėjamoje byloje kilti būtinas sąlygas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Taigi nors de iure tokio pobūdžio bylos ir neatitinka modelinių bylų sampratos ABTĮ 127 straipsnio prasme, tačiau de facto tokiomis gali būti traktuojamos ir valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos kiekvienoje tokio pobūdžio byloje naujai nebenustatinėtinos ir nebeįrodinėtinos.

28Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nemato nei konstitucinių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. ir kt. nutarimai), nei materialinio ar procesinio pobūdžio pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti aukščiau nurodytuose teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (lot. sprendimo esmė, teismo suformuluota abstrakti elgesio taisyklė, sprendimo pagrindas, kuriuo privalu vadovautis) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio (stare decisis doktrina, t. y. laikytis to, kas jau nuspręsta), teismas daro išvadą, kad nagrinėjamos bylos kontekste atsakovei Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjui patirtą žalą.

29Atsakovės Lietuvos valstybės ir trečiojo suinteresuoto asmens byloje atstovės Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuomone, pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti jam prašomo dydžio turtinę žalą. Atsakovės atstovės įsitikinimu, be kita ko, esant šalių (BUAB „Freshtravel“ ir pareiškėjo ar kitų sutarties šalių, t. y. M. G., E. B. ir U. K. – B.) nepasirašytai turizmo paslaugų teikimo sutarčiai bei šios sutarties dalies kainos sumokėjimo ne į BUAB „Freshtravel“, o į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą faktui, neegzistuoja ir pagrindas pareiškėjo skundui patenkinti.

30Teismas kaip nepagrįstus atmeta Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos argumentus, kad 2014 m. spalio 7 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003302 nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad sutartis tarp pareiškėjo ir BUAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija savo nuomonei pagrįsti remiasi Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punkte įtvirtinta turizmo paslaugų teikimo sutarties definicija, pagal kurią minėta sutartis yra „rašytinis susitarimas, kuriuo viena šalis – kelionių organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui užtikrinti organizuotą turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionių organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas“. Teismo vertinimu, įstatymo ir nusistovėjusios teismų praktikos prasme, toks turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, kad rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią.

31Iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas tiek mokėjimą pagal sutartį, tiek ir paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, kad sutartis laikytina nesudaryta (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.192 straipsnyje įtvirtinta, jog sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vienu iš tokių atvejų yra laikytina turizmo paslaugų teikimo sutartis, kurios formą reglamentuoja jau minėtas Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas. Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), tačiau Turizmo įstatyme nėra tokio imperatyvaus nurodymo. Tai reiškia, jog nesant tokio imperatyvaus nurodymo, sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, kad sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjimu atveju, pastaroji įstatymo norma teisiškai nėra aktuali ginčui, todėl teismas daro išvadą, kad sandorio sudarymo faktą pareiškėjas įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog pareiškėjui fiziškai pasirašyti paslaugų sutarties objektyviai nebuvo reikalinga. Dėl to teismas pripažįsta nepagrįstu Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos argumentą, kad ginčo paslaugų sutarties šalys turėjo ginčo sutartį pasirašyti, o nesant rašytinės sutarties, ji traktuotina kaip nesudaryta, kas reikštų, jog tarp šalių nesusiklostė paslaugų teisiniai santykiai.

32Priešingai, siekiant nustatyti paslaugų sutarties sudarymo faktą, negalima ignoruoti ir šalių suderintų tarpusavio ketinimų, valios tokią sutartį sudaryti, negalima neatsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Šių aplinkybių neigimas ir įrodinėjimas, kad paslaugų sutartis nebuvo sudaryta, reikštų nesąžiningumą pareiškėjo atžvilgiu. Teismas vertina, kad byloje pakanka duomenų daryti išvadą, jog paslaugų sutarties šalys aiškiai išreiškė valią sudaryti šią sutartį. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia sudaryti sutartį ar ne. Šis principas taip pat reiškia, kad sudaroma sutartis turi atitikti sutarties šalių valią. Bet kokie veiksmai, lemiantys sutarties šalių valios trūkumą (suklydimas, apgaulė, spaudimas, grasinimas ir kt.), sukelia sutarties negaliojimą. Sutarties laisvės principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vertinti, kad paslaugų sutarties šalys, savanoriškai nustatydamos sutarties formą, kaip nors pažeidė gerą moralę, viešąją tvarką ar kitus teisinius imperatyvus, teismas neturi jokio pagrindo.

33Taip pat atmestini Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos teiginiai dėl avanso ir galutinio mokėjimo už turizmo paslaugas pervedimo į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą. Pažymėtina, kad atsakovės atstovė šiais argumentais pateikia klaidingus faktinius duomenis nagrinėjamoje byloje. Iš pareiškėjo pateiktų 2014 m. spalio 7 d. ir 2014 m. spalio 13 d. sąskaitų faktūrų matyti, kad mokėtinų sumų gavėjas yra BUAB „Freshtravel“ ir piniginės lėšos buvo pervestos į gavėjo sąskaitą, esančią AB SEB banke. Mokėjimo paskirtyje nurodytas šalių sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutarties numeris. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo pateiktas sąskaitas faktūras laikyti neobjektyviais įrodymais nėra pagrindo.

34Teismas taip pat pažymi, kad pagal Valstybinio turizmo departamento reikalavimą ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. mokėjimo nurodymu Nr. HAN-135355 į pareiškėjo T. G. banko sąskaitą pervedė 103,30 Eur. Mokėjimo paskirtyje nurodyta: „Draudimo išmoka dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų“. Iš pateiktų duomenų matyti, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką pareiškėjui dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taip pat buvo pripažinta, kad turizmo paslaugų sutartis tarp pareiškėjo ir BUAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į pareiškėjo sąskaitą dėl to, kad pareiškėjas už kelionę sumokėjo tinkamu būdu bei tinkamam asmeniui.

35Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimo teisinis ir faktinis pagrįstumas priteisti jo naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės žalos atlyginimą, laikytinas Teismo nustatytu. Vertindamas, kokio dydžio materialinės žalos atlyginimas turėtų būti priteistas pareiškėjo naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės, Teismas konstatuoja, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui grąžinus 103,30 Eur dydžio draudimo išmoką pareiškėjui, laikytina, kad pareiškėjui liko negrąžinta 1980,81 Eur suma.

36Pareiškėjas prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pareiškėjo naudai priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

37Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017).

38Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju, skundas priimtas 2017 m. birželio 6 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

39Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsniu,

Nutarė

40Pareiškėjo T. G. skundą patenkinti.

41Priteisti T. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 1980,81 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus aštuoniasdešimt eurų ir 81 euro centą) turtinei žalai atlyginti.

42Priteisti T. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. birželio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

43Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė,... 2. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 3. Pareiškėjas T. G. pateiktu skundu prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos... 4. Skunde nurodoma, kad pareiškėjas, M. G., E. B. ir U. K. – B. 2014 m. spalio... 5. Pareiškėjas, pagrįsdamas reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo... 6. Pareiškėjo teigimu, susidarė tokia situacija, kad kelionių organizatoriui... 7. Atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujanti Lietuvos Respublikos ūkio... 8. Atsakovės atstovė nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių... 9. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija nesutiko, kad nagrinėjamu atveju yra... 10. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija pažymėjo, kad pagal Lietuvos... 11. Dėl pareiškėjo į bylą pateiktų rašytinių įrodymų atsakovės atstovė... 12. Atsakovės atstovė pažymėjo, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi... 13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos... 14. Valstybinis turizmo departamentas nurodė, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas... 15. Valstybinis turizmo departamentas pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta... 16. Dėl prašomos priteisti žalos Valstybinis turizmo departamentas nurodė, kad... 17. Trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Freshtravel“ atstovė UAB... 18. Teismas konstatuoja:... 19. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės prievolės atlyginti turtinę... 20. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas T. G. ir M. G., E. B. bei U. K. – B. 2014... 21. Valstybinis turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. gavo pranešimą... 22. Valstybinis turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600... 23. Valstybinis turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274... 24. Atsižvelgus į tai, ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d.... 25. Teismui sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, kyla pareiga... 26. Pareiškėjo skundo pagrindas yra tai, kad atsakovė Lietuvos Respublika į... 27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr.... 28. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nemato nei... 29. Atsakovės Lietuvos valstybės ir trečiojo suinteresuoto asmens byloje... 30. Teismas kaip nepagrįstus atmeta Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos... 31. Iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas tiek... 32. Priešingai, siekiant nustatyti paslaugų sutarties sudarymo faktą, negalima... 33. Taip pat atmestini Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos teiginiai dėl... 34. Teismas taip pat pažymi, kad pagal Valstybinio turizmo departamento... 35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo... 36. Pareiškėjas prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad... 38. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio... 39. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 40. Pareiškėjo T. G. skundą patenkinti.... 41. Priteisti T. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos... 42. Priteisti T. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos... 43. Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti...