Byla 2A-1872-577/2018
Dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir turto dalies nustatymo, dovanojimo sutarties, pirkimo-pardavimo sutarties dalies pakeitimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. L., E. Š. ir R. Š

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. L. ieškinį atsakovams E. L. ir J. L. (J. L.) dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir turto dalies nustatymo, dovanojimo sutarties, pirkimo-pardavimo sutarties dalies pakeitimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. L., E. Š. ir R. Š..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė atnaujinti praleistą terminą ieškiniui pareikšti, skaičiuojant jį nuo momento, kuomet sužinojo apie savo teisės pažeidimą, t. y. 2015 m. lapkričio mėn.; iš dalies panaikinti J. L. 1995 m. balandžio 20 d. sudarytą buto, esančio ( - ), pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 8-2648, ir buto pirkėju pripažinti atsakovą E. L.; pripažinti J. L. 1995 m. gegužės 12 d. sudarytą buto, esančio ( - ), dovanojimo sutartį Nr.8-3200 apsimestiniu sandoriu ir jį panaikinti; pripažinti butą ( - ), buvus bendrąja jungtine ieškovės ir E. L. nuosavybe; pripažinti, jog O. L. ir E. L. nutraukus santuoką butas ( - ), priklauso lygiomis dalimis po 1/2 kiekvienam, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad nuo 1990 m. balandžio 27 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d. ieškovė gyveno santuokoje su atsakovu E. L.. 1995 m. balandžio 19 d. ieškovė pardavė asmeninės nuosavybės teise jai priklausantį butą, esantį ( - ), už 15 600 Lt, o bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį butą, esantį ( - ), šalys pardavė 1995 m. sausio 4 d. Pinigai, gauti pardavus šiuos butus, buvo perduoti atsakovui J. L., pas kurį šeima laikinai gyveno, kad jis ieškovei ir atsakovui E. L. nupirktų butą jų vardu. Atsakovas J. L. iš ieškovės ir E. L. bendrų lėšų nupirko butą, esantį ( - ). Ieškovė teisinių buto įsigijimo faktų nesiaiškino, pasitikėjo sutuoktiniu ir manė, kad butas įregistruotas jos ir sutuoktinio vardu. Pasak ieškovės ji nežinojo, kad J. L. registravo butą savo vardu, o 1995 m. gegužės 12 d. padovanojo atsakovui E. L.. Iširus santuokai, ieškovė su sūnumi liko gyventi bute ( - ). Santuokos nutraukimo iniciatoriumi buvo E. L., jis santuokos nutraukimo dokumentus prašė pasirašyti ir ant tuščių lapų, ką ieškovė ir padarė. Pažymėjo, kad ieškovė nėra pasirašiusi pirmojo sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių lapo, kuriame nurodyta, kad ginčo butas lieka E. L. kaip asmeninė nuosavybė. Teismo posėdyje dėl santuokos nutraukimo ieškovė nedalyvavo, jokių teismo dokumentų, įskaitant teismo sprendimo, negavo. Kad butas, esantis ( - ), priklauso tik atsakovui E. L. sužinojo tik 2015 metų lapkričio mėnesį, gavusi ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-1404-872/2016. Tuo pat metu sužinojo apie dovanojimo sutartį. Ieškovės nuomone, ši sutartis yra apsimestinė, todėl turi būti pripažinta negaliojančia, o 1995 m. balandžio 20 d. pirkimo – pardavimo sutarties šalimi turi būti pripažintas atsakovas E. L.. Kadangi ginčo butas įgytas už sutuoktinių lėšas, gautas pardavus butus ( - ), ir ( - ), jis buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir priklausė sutuoktiniams lygiomis dalimis, todėl nutraukiant santuoką turėjo būti padalintas lygiomis dalimis.
  3. Atsakovai E. L. ir J. L. atsiliepimuose prašė taikyti ieškinio senaties terminą, jo neatnaujinti ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovas J. L. butą ( - ) nusipirko už savo lėšas; ieškovė apie pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sandorius visą laiką žinojo, jiems neprieštaravo. Pasak atsakovų, faktas, jog 2011 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu nutraukus ieškovės ir atsakovo E. L. santuoką bendru sutikimu, minėtas butas asmeninės nuosavybės teise paliktas atsakovui E. L., patvirtina, kad ieškovei buvo žinoma, jog butas asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui E. L.. Teismas 2016 m. vasario 25 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-4325-827/2011, konstatavęs, kad ieškovė negalėjo nežinoti, jog minėtas butas dovanojimo sutarties pagrindu priklauso atsakovui E. L.. Be to, ieškovė civilinėje byloje Nr. 2-1404-872/2016 priešieškiniu prašydama iš atsakovo E. L. priteisti buto pagerinimo išlaidas bei sumokėtus mokesčius, laikėsi pozicijos, jog su juo buvo sudariusi žodinę panaudos sutartį. Atsakovas E. L. 2016 m. rugpjūčio 5 d. pateiktame atsiliepime prašė atmesti ieškovės reikalavimą dėl 1995 m. balandžio 20 d. pirkimo pardavimo sutarties dalies panaikinimo ir atsakovo E. L. pripažinimo pirkėju kaip nepagrįstą, nes ginčo butą J. L. nusipirko už savo pinigines lėšas.
  4. Trečiasis asmuo V. L. atsiliepime taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą, neatnaujinti praleisto termino, ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad butą, esantį ( - ), jos sutuoktinis J. L. nusipirko už jų abiejų bendras lėšas, o vėliau padovanojo sūnui; ji šiems sandoriams neprieštaravo.
  5. Tretieji asmenys R. Š. ir E. Š. pateikė raštą (atsiliepimą), kuriame nurodė, kad jų parduodamo ginčo buto skirtingu laiku apžiūrėti buvo atėję O. L., E. L., J. L. ir O. L. anyta, kurios vardo nežino. Pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta su J. L., o koks susitarimas buvo tarp šios šeimos narių ir kieno pinigais pirkėjas sumokėjo už perkamą butą nežino.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės O. L. atsakovui J. L. 160 Eur bylinėjimosi išlaidų.

56.1. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus nustatė, kad atsakovo J. L. pajamos 1994-1995 metais buvo didesnės nei vidutinis darbo užmokestis ir tai, teismo nuomone, patvirtina šio atsakovo argumentus, kad jis 1995 m. balandžio 20 d. pardavęs butą, esantį ( - ), turėjo realias galimybes ir pakankamai lėšų įsigyti butą, esantį ( - ). Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kokia buvo buto ( - ), pardavimo kaina; ieškovė ir atsakovas E. L. nepateikė įrodymų apie jų gautas pajamas ir turimas santaupas 1993 - 1995 metais; ieškovė 1995 m. balandžio 18 d. įsigijo transporto priemonę BMW 520, valstybinis Nr. ( - ) Teismo nuomone, šie duomenys bei tai, kad trijų asmenų šeima turėjo turėti piniginių lėšų kasdienėms išlaidoms, piniginės lėšos buvo būtinos ir automobilių verslui vykdyti, leidžia abejoti ieškovės argumentais, jog ginčo butas buvo įgytas panaudojant lėšas, gautas 1995 m. balandžio 19 d. pardavus butą, esantį ( - ). Sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad jos asmeninės lėšos galėjo būti panaudotos ginčo butui įgyti.

66.2. Ieškovė reikalavimus grindžia tais pačiais argumentais ir įrodymais kaip ir byloje dėl proceso atnaujinimo. Civilinėje byloje Nr. 2-1404-872/2016 ieškovė laikėsi pozicijos, kad ji butu, esančiu ( - ), naudojosi panaudos teise. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendime, ir įsiteisėjusioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eA2-4147-897/2016, konstatuota, kad ieškovei 2011 m. liepos 4 d. pateikiant prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu buvo žinoma, jog butas esantis ( - ), atsakovui E. L. priklausė asmeninės nuosavybės teise dovanojimo sutarties pagrindu. Esant dviejose bylose nustatytai minėtai faktinei aplinkybei (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas), teismas ieškovės argumentus, jog ji buvo apgauta nutraukiant santuoką, kad nežinojo, jog ginčo butas priklausė atsakovui E. L. asmeninės nuosavybės teise atmetė kaip nepagrįstus. Aplinkybę, jog ginčijamos sutartys buvo sudarytos praėjus trumpam terminui laikė nereikšminga ginčijamų sandorių teisėtumui.

76.3. Nesant pakankamų duomenų, kad atsakovas J. L. neturėjo galimybių ir tikslo įsigyti butą, ieškovei savo reikalavimus grindžiant iš esmės tik savo paaiškinimais bei liudytojų, kurie nedalyvavo sandorių sudarymo metu, parodymais, teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti 1995 m. balandžio 20 d. buto pirkimo-pardavimo 1995 m. gegužės 12 d. dovanojimo sutartį neatitinkančiomis tikrovės ir laikyti jas apsimestinėmis ar prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymo normoms.

86.4. Pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą bei tai, kad tiek pirkimo – pardavimo, tiek dovanojimo sutartys nedelsiant buvo paviešintos viešame registre, teismui leido daryti išvadą, jog ieškovei aplinkybė, kam ir kokios rūšies nuosavybės teise priklauso butas, esantis ( - ), turėjo tapti žinoma sudarius sutartis arba vėliausiai - deklaruojant gyvenamąją vietą (1995 m. gegužės 30 d.), todėl ieškovės argumentus, kad ji apie galimai pažeistą savo teisę sužinojo 2015 metų rudenį, laikė nepagrįstais. Teismas taikė ieškinio senaties terminą sandoriams nuginčyti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.127 straipsnis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Esant pagrindui atmesti ieškovės reikalavimus dėl sandorių negaliojimo, dėl kitų ieškovės reikalavimų teismas nepasisakė.

9III.

10Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

  1. Ieškovė O. L. apeliaciniu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. ieškovės O. L. ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovų valstybei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

117.1. Teismas neteisingai įvertino aplinkybę, jog ieškovė apie tai, kad butą, esantį ( - ), pirko atsakovas J. L., ir padovanojo E. L. sužinojo 2011 m. rugpjūčio 23 d. Nurodė, kad E. L. patvirtino, kad santuokos nutraukimas buvo jo iniciatyva ir visus dokumentus pasirašyti jis atvežė O. L. į namus. O. L. pasirašė tik ant vieno (antrojo) santuokos nutraukimo sutarties pasekmių lapo, kuriame nėra nurodytas dalinamas turtas. Ieškovė buvo nurodžiusi, jog ji pasirašė ant kai kurių tuščių E. L. jai pateiktų lapų, kas patvirtina, jog ji nežinojo, kad ginčo butas registruotas tik E. L. vardu kaip dovanotas. O. L. minėto teismo sprendimo negavo (gavo ir pasirašė UAB „Skyrybų centras“ teisininkė).

127.2. Teismo nutartis, kuria atmestas prašymas dėl proceso atnaujinimo tik parodo ieškovės veiksmus sužinojus apie jos teisės pažeidimą, t. y. patvirtina tą aplinkybę, jog atsakovui E. L. pareiškus ieškinį dėl ieškovės iškeldinimo, pastaroji sužinojo nesanti bendrasavininkė. Teigia, kad terminas ieškiniui pateikti nėra praleistas ir senatis neturi būti taikoma.

137.3. Sudarant 1995 m. gegužės 12 d. dovanojimo sutartį ieškovė nedalyvavo; kad apie šią sutartį ieškovei nieko nesakė, teisme patvirtino ir atsakovas J. L.. Pasak apeliantės, akivaizdu, jog J. L. neketino buto įsigyti savo nuosavybėn, realiai šį butą pirko E. L..

147.4.Teismo argumentas, jog aplinkybė, kam ir kokios rūšies nuosavybės teise priklauso butas ieškovei turėjo tapti žinoma sudarius sutartis arba vėliausiai deklaruojant gyvenamąją vietą, yra nepagrįstas. Ieškovei deklaruojant gyvenamąją vietą butas buvo E. L. nuosavybė; iš ieškovės nebuvo reikalaujama pateikti nuosavybės dokumentų; ji vyko kartu su sutuoktiniu, kuriuo visiškai pasitikėjo. Ieškovė yra vidurinio išsilavinimo, visus teisinius klausimus patikėjusi spręsti E. L., t. y. dėl individualių savybių neturėjo galimybės išsiaiškinti ir apginti savo teisių. Apie savo teisės pažeidimą ieškovė sužinojo tik 2015 metų lapkričio mėnesį. Mano, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių aplinkybių, todėl turėtų būti skaičiuojamas nuo 2015 m. lapkričio mėn.

157.5.Ieškovė savo butą pardavė viena diena anksčiau, kas patvirtina, jog O. L. ir E. L. turėjo lėšų nusipirkti butą, be to jie tik prieš 3 mėn. buvo pardavę butą M.. Teismas vertino tik J. L. pateiktus įrodymus apie turėtas pajamas; ieškovės argumentų, jog jie su buvusiu sutuoktiniu vertėsi automobilių pirkimo-pardavimo verslu, nevertino; neatsižvelgė, jog J. L. ir V. L. asmeniniams poreikiams taip pat buvo reikalingos lėšos pragyvenimui. Teismas, pažeisdamas lygiateisiškumo principą pirmenybę teikė tik rašytiniams įrodymams, nevertindamas liudytojų parodymų ir taip sprendimą nepagrįstai priimdamas atsakovų naudai.

168.

17Atsakovas E. L. atsiliepime prašo ieškovės O. L. apeliacinį skundą atmesti, iš ieškovės valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad teismas teisingai nurodė, jog J. L. pajamos leido jam įsigyti ginčo butą iš savo sukauptų lėšų, pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad dvejose bylose esant nustatytai aplinkybei, jog apeliantė žinojo, kad butas, esantis ( - ), priklauso E. L. asmeninės nuosavybės teise, ieškovės argumentai, kad ji buvo apgauta nutraukiant santuoką, kad nežinojo, jog ginčo butas priklauso E. L. asmeninės nuosavybės teise, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėjo, kad apeliantė savo reikalavimus grindė tik savo paaiškinimais ir sandorių metu nedalyvavusių liudytojų parodymais.

189.

19Atsakovas J. L. ir trečiasis asmuo V. L. atsiliepimuose taip pat prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir iš ieškovės jų naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimuose išdėstė iš esmės analogiškus argumentus, kaip ir atsakovas E. L..

20IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21

  1. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje nustatytos aplinkybės
  1. Byloje nustatyta, kad 1995 m. balandžio 20 d. pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 8-2648, R. Š. ir E. Š. pardavė atsakovui J. L. butą, esantį ( - ), už 28 000 Lt. 1995 m. gegužės 12 d. dovanojimo sutartimi Nr. 8-3200 J. L. šį butą padovanojo sūnui E. L.. Įrašai apie sandorius įregistruoti atitinkamai – 1995 m. balandžio 26 d. ir 1995 m. gegužės 22 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4325-827/2011 nutraukta ieškovės O. L. ir atsakovo E. L. 1990 m. balandžio 27 d. sudaryta santuoka bendru sutikimu ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šia nutartimi patvirtintos sutarties 14 punkte numatyta, kad E. L. vardu 1995 m. gegužės 12 d. dovanojimo sutartimi įgytas nekilnojamasis turtas - butas (unikalus Nr. ( - )), esantis ( - ), po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise pasilieka E. L.. Ieškovės prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-4325-827/2011, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartimi buvo atmestas. Teismas šioje nutartyje konstatavo, kad sutuoktiniams 2011 m. liepos 4 d. pateikiant teismui prašymą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bei prie prašymo pridedant įrodymus apie sutuoktinių vardu registruotą turtą, O. L. negalėjo nežinoti, jog butas, esantis ( - ), dovanojimo sutarties pagrindu priklauso E. L.. Ieškovė O. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš dalies panaikinti 1995 m. balandžio 20 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, buto pirkėju pripažįstant atsakovą E. L.; pripažinti 1995 m. gegužės 12 d. dovanojimo sutartį apsimestiniu sandoriu ir jį panaikinti; pripažinti butą ( - ), bendrąja jungtine ieškovės ir E. L. nuosavybe bei pripažinti, jog O. L. ir E. L. nutraukus santuoką minėtas butas priklauso lygiomis dalimis. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia tuo, kad: 1) teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties pradžią, t. y. laiką, kuomet ieškovė sužinojo apie savo teisės pažeidimą; 2) ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių; 3) teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeisdamas lygiateisiškumo principą, pirmenybę teikė rašytiniams įrodymams, nevertindamas liudytojų parodymų ir nepagrįstai sprendimą priėmė atsakovų naudai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiems apeliacinio skundo argumentams.
Dėl ieškinio senaties termino
  1. Ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojusio CK 84 straipsnis nustatė trejų metų ieškinio senaties terminą. Pagal nuo 2001 metų liepos 1 d. įsigaliojusio CK 1.125 straipsnio 1 dalį, bendrasis ieškinio senaties terminas - dešimt metų. Tiek pagal ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio CK 86 straipsnyje, tiek pagal nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. <...> Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
  2. Nagrinėjamu atveju, apeliantės manymu, teismas padarė neteisingą išvadą, jog aplinkybes, kad ginčo butas 1995 m. balandžio 20 d. buvo nupirktas atsakovo J. L. vardu, o 1995 m. gegužės 12 d. padovanotas E. L., ieškovė jau žinojo 2011 m. rugpjūčio 23 d. (teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo metu). Teigia apie savo teisės pažeidimą (ginčijamus sandorius) sužinojusi 2015 m. lapkričio mėnesį, kuomet gavo buvusio sutuoktinio ieškinį dėl iškeldinimo iš buto ( - ). Nurodytas aplinkybes grindžia tuo, jog skyrybos vyko jos sutuoktinio iniciatyva, jis dokumentus pasirašyti atvežė ieškovei į namus, ieškovės parašas yra ant sutarties lapo, kuriame nėra duomenų apie dalijamą turtą; be to, ji pasirašė ant kai kurių tuščių lapų, o sprendimo nėra gavusi. Teisėjų kolegija kritiškai vertina šiuos apeliantės argumentus.
  3. Akivaizdu, jog nutraukęs santuoką ir manydamas, kad po santuokos nutraukimo jam nuosavybės teise atiteko dalis nekilnojamojo turto, kiekvienas apdairus ir rūpestingas asmuo, siektų gauti teismo sprendimą, kitus dokumentus, pasirūpintų teisine turto registracija savo vardu ar pan. Skundžiamame teismo sprendime pagrįstai įvertinta ir tai, jog įsiteisėjusioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eA2-4147-897/2016 yra konstatuota, kad ieškovei 2011 m. liepos 4 d. pateikiant prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu buvo žinoma, jog butas esantis ( - ), atsakovui E. L. priklausė asmeninės nuosavybės teise dovanojimo sutarties pagrindu. Tai, kad ieškovė šiuo laikotarpiu nesiėmė jokių veiksmų, o priešingai, pasirašė sutartį, kuria visas ginčo turtas atiteko sutuoktiniui, pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad apie ginčijamus sandorius jai buvo žinoma anksčiau.
  4. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovei aplinkybė, kam ir kokios rūšies nuosavybės teise priklauso butas, esantis ( - ), turėjo tapti žinoma sudarius sutartis arba vėliausiai – deklaruojant gyvenamąją vietą. Nesutikimą su tokia išvada apeliantė taip pat grindžia tik abstrakčiomis aplinkybėmis (pasitikėjimu sutuoktiniu), nenurodydama konkretesnių įvykių, įtakojusių ir galinčių paaiškinti jos elgesį, nesidomėjimą sandorio įforminimu; nepaaiškina, kodėl po sandorio sudarymo neskaitė pirkimo – pardavimo dokumentų ir pan.
  5. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai, kad gyvenamosios vietos deklaravimo metu ji negalėjo sužinoti apie ginčijamus sandorius, nes butas tuo metu buvo E. L. nuosavybė, o nuosavybės dokumentų iš jos nieks nereikalavo, taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo. Pažymėtina, kad Duomenų apie asmens nuolatinę gyvenamąją vietą įrašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase ir registravimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 461 (redakcija galiojusi ieškovės gyvenamosios vietos deklaravimo ginčo bute metu), 1 punkte nustatyta, kad duomenims apie asmens nuolatinę gyvenamąją vietą įrašyti (įregistruoti) pateikiamas nustatytos formos asmens prašymas, kuriame turi būti gyvenamąjį plotą suteikiančio asmens bei jo pilnamečių šeimos narių arba savininko (individualinio butų fondo namuose) parašais patvirtintas sutikimas dėl įregistravimo, ir pasas. Taigi, buto savininko sutikimas dėl priregistravimo ieškovei turėjo sukelti įtarimų dėl jos nuosavybės teisės į butą (jei, kaip pati nurodo, ji manė, kad butas bendrosios nuosavybės teise priklauso ir jai).
  6. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados, kad apie ginčo sandorius ieškovei buvo žinoma vėliausiai nuo gyvenamosios vietos deklaravimo momento, t. y. 1995 m. gegužės 30 d., todėl akivaizdu, kad ieškinys dėl jų nuginčijimo pateiktas (2016 m. gegužės 26 d.) praleidus ieškinio senaties terminą. Ieškovė iš esmės nenurodė jokių senaties termino praleidimo priežasčių (teiginiai dėl nežinojimo apie savo pažeistą teisę reikšmingi ieškinio senaties pradžios nustatymui, o ne termino atnaujinimo priežasčių svarbumui įvertinti), todėl nėra pagrindo ir jį atnaujinti. Ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui netenkinti.
Dėl ginčijamų sandorių
  1. Kadangi pirmosios instancijos teismas vertino ir ieškovės argumentus dėl pirkimo-pardavimo sandorio (ne)galiojimo, o apeliantė su tokiais vertinimais nesutinka, teisėjų kolegija pasisakys ir šiuo klausimu. Kaip minėta, ieškovės teigimu, 1995 m. balandžio 20 d. buto pirkimo – pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, nes realus buto pirkėjas buvo ne J. L., o E. L., kuris butą įsigijo kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Apeliantė mano, kad teismas vertino tik J. L. pateiktus įrodymus apie pajamas, dėl ieškovės argumentų nepasisakė, nevertindamas liudytojų parodymų pažeidė lygiateisiškumo principą ir nepagrįstai sprendimą priėmė atsakovų naudai.
  2. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014).
  3. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė aukščiau išdėstytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
  4. Pažymėtina, kad pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1351/2001; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; kt.). <...> Sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, visų pirma svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Aplinkybę, kad sandoris yra sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi įrodyti asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį. Sprendžiant, ar sandoris buvo apsimestinis dėl jo subjekto, viena iš pagrindinių įrodinėtinų aplinkybių yra ta, ar asmuo, kuris sutartyje nurodytas kaip pirkėjas, turėjo pakankamai lėšų turtui įsigyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011, 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405-687/2016).
  5. Nagrinėjamoje situacijoje, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina, jog 1995 m. balandžio 20 d. buto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytas pirkėjas atitiko sutarties šalių valią, t. y. nebuvo apsimestinis. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ieškovė su atsakovu E. L., tiek atsakovas J. L. iš sudarytų sandorių (E. L. vardu registruotas, 1993-12-14 d. pirkimo pardavimo sutarties pagrindu įgytas butas ( - ), parduotas 1995 m. sausio 4 d.; O. L. sutuoktinio 1995 m. vasario 24 d. padovanotas ir ieškovės už 15 600 Lt parduotas butas ( - ), taip pat 1995 m. balandžio 20 d. J. L. už 20 000 Lt parduotas butas ( - ) buvo gavusios piniginių lėšų, tačiau jų suma nesiekė ginčo buto kainos. Apeliantė iš esmės neneigdama, kad atsakovas J. L. turėjo pakankamai lėšų buto pirkimui, apeliaciniame skunde akcentuoja liudytojų parodymus apie sutuoktinių vykdytą verslą, tačiau konkrečių aplinkybių apie iš verslo gautas pajamas, turėtas santaupas nenurodė. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame sprendime teismas pažymėjo, jog nėra duomenų apie buto ( - ), pardavimo kainą, tačiau ši aplinkybė taip pat nebuvo patikslinta. Pirmosios instancijos teismas argumentavo, jog ieškovės kviesti liudytojai nurodė, jog patys pinigų perdavimo (J. L.) fakto nematė. Apeliacinės instancijos vertinimu, byloje nepakanka įrodymų, kad atsakovas J. L., sudarydamas ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį sumokėjo ne savo piniginėmis lėšomis, kad ieškovės ir atsakovo E. L. pinigai jam apskritai buvo perduoti ir pan. Taigi, skundžiamo sprendimo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog jos asmeninės lėšos galėjo būti panaudotos ginčo butui įsigyti, yra pagrįsta. Ieškovės nurodomos aplinkybės, kad ji nežinojo nei apie sandorius, nei apie pasirašytų santuokos nutraukimo dokumentų (įskaitant teismo sprendimo) turinį, leidžia abejoti šių teiginių tikrumu. Kita vertus, net jei ir būtų buvęs ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio susitarimas pirkti butą, nesant įrodymų, kad atsiskaityta būtent ieškovės ir atsakovo E. L. pinigais, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buto pirkėjas buvo ieškovės sutuoktinis ir ginčo sutartis pripažinti apsimestiniais sandoriais.
Dėl bylos procesinės baigties
  1. Apibendrinus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

22Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

23Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė kreipėsi... 5. 6.1. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus nustatė, kad atsakovo J.... 6. 6.2. Ieškovė reikalavimus grindžia tais pačiais argumentais ir įrodymais... 7. 6.3. Nesant pakankamų duomenų, kad atsakovas J. L. neturėjo galimybių ir... 8. 6.4. Pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą bei tai, kad tiek... 9. III.... 10. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai 11. 7.1. Teismas neteisingai įvertino aplinkybę, jog ieškovė apie tai, kad... 12. 7.2. Teismo nutartis, kuria atmestas prašymas dėl proceso atnaujinimo tik... 13. 7.3. Sudarant 1995 m. gegužės 12 d. dovanojimo sutartį ieškovė nedalyvavo;... 14. 7.4.Teismo argumentas, jog aplinkybė, kam ir kokios rūšies nuosavybės teise... 15. 7.5.Ieškovė savo butą pardavė viena diena anksčiau, kas patvirtina, jog O.... 16. 8.... 17. Atsakovas E. L. atsiliepime prašo ieškovės O. L. apeliacinį skundą... 18. 9.... 19. Atsakovas J. L. ir trečiasis asmuo V. L. atsiliepimuose taip pat prašo... 20. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 21.
    1. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK... 22. Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies... 23. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą palikti...