Byla 2A-1027-622/2011

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas Audrius Saulėnas, kolegijos teisėjai Bronius Valius, Rimvida Zubernienė, sekretoriaujant Monikai Pociūtei, dalyvaujant ieškovo R. B. atstovui advokatui Henrikui Mackevičiui, atsakovo UAB „Specialus autotransportas“ atstovei Živilei Dukštaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo R. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui UAB „Specialus autotransportas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3ieškovas R. B. ieškiniu kreipėsi į teismą ir nurodė, kad pas atsakovą UAB „Specialus autotransportas“ dirbo nuo 1993 m. lapkričio 22 d. Nuo 2010-08-01 pakeitus darbo sutartį dirbo autokrautuvo vairuotoju. Atsakovo direktorės 2010-08-17 d. įsakymu Nr. 115k buvo atleistas iš darbo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą (už veiką, turinčią vagystės, turto pasisavinimo požymių). Ieškovas nurodė, kad nesutinka su atleidimu iš darbo. 2010 08 17 įsakyme nurodoma, kad drausminės nuobaudos skyrimo pagrindas – 2010-08-17 UAB „Specialus autotransportas“ aktas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo ir 2010-08-16 R. B. paaiškinimas. Pagal DK 236 straipsnį drausminės nuobaudos skyrimo pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas. Tuo tarpu atsakovas drausminę nuobaudą ieškovui skyrė ne dėl darbo drausmės pažeidimo, bet dėl savo paties 2010-08-17 priimto akto dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo bei gauto 2010-08-16 R. B. paaiškinimo. 2010-08-17 UAB „Specialus autotransportas“ akte dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo ir 2010-08-16 R. B. paaiškinime nurodomos faktinės aplinkybės skiriasi. Akte teigiama, kad UAB „Specialus autotransportas“ darbuotojų komisija nustatė, jog R. B. grobė dyzelinį kurą. Tuo tarpu R. B. paaiškinime nurodoma, kad jam buvo leista paimti nedidelį kiekį dyzelinio kuro (kad galėtų nuvalyti dažais išteptas rankas), nors tai yra darbdavio pareiga užtikrinti darbovietėje švarą. Pagal DK 260 straipsnio nuostatas, kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, o darbuotojų saugą ir sveikatą privalo užtikrinti darbdavys. Taigi atsakovas privalo suteikti ieškovui ne tik tiesiogiai darbo funkcijoms atlikti skirtas darbo priemones, bet ir darbo procese reikalingas papildomas darbo priemones (šiuo atveju, valiklius ar ploviklius). Tačiau atsakovas šios Darbo kodekse įtvirtintos pareigos nevykdė, todėl jis buvo priverstas pasinaudoti kitomis priemonėmis, kad galėtų nuvalyti dažais išteptas rankas (dyzeliniu kuru). Darbdavys nepateikė jokiu įrodymų, kurie patvirtintu UAB „Specialus autotransportas“ komisijos nustatytas aplinkybes, jog ieškovas atliko veiką, turinčią nusikalstamos veikos požymių, bei paneigtų R. B. paaiškinime nurodytas aplinkybes. Be to, jis nebuvo sulaikytas įstatymo nustatyta tvarka, jo atžvilgiu nebuvo atlikti kiti veiksmai, kurie leistų nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Dėl to ieškovas prašė teismo pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti jį į ankstesnį darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Ieškovas taip pat prašė priteisti penkis tūkstančius litų neturtinės žalos atlyginimą ir patirtas bylinėjimosi išlaidais.

4Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, remdamasis pačio ieškovo paaiškinimais, liudytojų M. K., A. P., V. B. ir M. Ž. parodymais nustatė, kad ieškovas buvo užkluptas bandant pasisavinti darbdavio turtą (dyzelinį kurą). Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą, darbuotojo įvykdyta vagystė, turto pasisavinimas, įstatymo laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, nors darbuotojas už šias veikas nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Taigi ieškovo ieškinyje išdėstytas argumentas, kad jis dėl šios veikos nebuvo sulaikytas įstatymo nustatyta tvarka, jo atžvilgiu nebuvo atlikti kiti veiksmai, kurie leistų nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, yra nepagrįsti. Įstatymas nereikalauja, kad toks darbuotojas būtų būtinai sulaikytas, jo atžvilgiu būtu pradėtas ikiteisminis tyrimas ar jis būtu patrauktas administracinėn atsakomybėn. Ištyręs bylos įrodymus teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai ieškovo veiksmus vertino kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ir pritaikė pagrįstą nuobaudą – atleidimą iš darbo.

5Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo

62011 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinant ieškovo pareikštus reikalavimus. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes netinkamai vertino ir interpretavo įrodymus, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Tikrinant darbuotojui paskirtos nuobaudos pagrįstumą, pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtus veiksmus ir kaltę tenka darbdaviui. Darbdavys tokių aplinkybių neįrodė. Tiek savo paaiškinime atsakovui, tiek pirmosios instancijos teismui jis teigė, kad nesiekė pagrobti dyzelinio kuro – dyzelinis kuras jam buvo reikalingas rankoms nusiplauti. Be to, kuras buvo paimtas leidus kitam UAB „Specialus autotransportas“ darbuotojui. Jo veiksmai – dyzelino paėmimas rankoms nusivalyti nuo dažų – negalėjo būti vertimai kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, todėl ši drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – ieškovui buvo paskirta nepagrįstai ir neteisėtai.

7Atsiliepimu atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

8Apeliacinis skundas atmestinas.

9Tarp šalių yra ginčas, ar pagrįstai ieškovas buvo atleistas iš darbo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

10Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Darbuotojo drausminės atsakomybės taikymo pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis).

11Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, vieną kartą šiurkščiai pažeidusiu darbo pareigas. DK 235 straipsnio 1 dalyje pateikta šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvoka: tai darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. DK 235 straipsnio 2 dalyje nurodytas šiurkščių darbo pareigų pažeidimų sąrašas, kuris nėra baigtinis, t. y. gali būti ir kitokių nusižengimų, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka ar pareigos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas ir nusižengimas, kuris, atsižvelgiant į DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose išdėstytą įstatymų leidėjo poziciją dėl darbo drausmės pažeidimų vertinimo, pagal savo pobūdį, padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir kitas reikšmingas aplinkybes kvalifikuotinas kaip nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeista darbo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. UAB Rokiškio autobusų parkas, bylos Nr. 3K-3-624/2004; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje J. C. v. individuali L. Š. įmonė „Meškėnas“, bylos Nr. 3K-3-560/2007;.). Sprendžiant klausimą, ar darbo drausmės pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti darbo drausmės pažeidimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius nuostolius bei kitokius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltę ir jos formas, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. Zarasų rajono savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-59/2006). Kai darbuotojas, atleistas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar padarytą nusižengimą darbdavys pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-532/2005; 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. P. v. VšĮ Radviliškio ligoninė, bylos Nr. 3K-3-669/2005).

12Šioje byloje nustatyta, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu – apeliantui atsakovo direktorės 2010 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu buvo skirta už tai, kad ieškovas, darbo metu, eidamas darbines pareigas, buvo aptiktas nuleidinėjant kurą iš įmonei priklausančios transporto priemonės. Minėta, kad, darbuotojui ginčijant drausminės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, jog drausminė nuobauda skirta teisėtai ir pagrįstai. Vykdydamas šią pareigą darbdavys gali teismui išdėstyti papildomus argumentus dėl padaryto pažeidimo, jo kvalifikavimo, drausminės nuobaudos parinkimo, pateikti įrodymus, patvirtinančius pažeidimo padarymo faktą, kurie nenurodyti įsakyme dėl atleidimo iš darbo (CPK 226 straipsnis, 230 straipsnio 1 dalis, 415 straipsnio 2 dalis).

13Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008).

14Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste pagrįstai ieškovo padarytą pažeidimą kvalifikavo šiurkščiu pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Teismas teisingai pažymėjo, kad transporto priemonės vairuotojo (M. K.) leidimas iš jo vairuojamos transporto priemonės išpilti dyzelinį kurą neturi teisinės reikšmės. Ieškovas žinojo, kad transporto priemonė priklauso atsakovui, todėl tik su atsakovo įgalintų asmenų leidimu galėjo paimti dyzelinį kurą. Byloje nėra rodymų, kurie patvirtintų ieškovo teiginius apie tai, kad pagal susiklosčiusią praktiką buvo galima paimti iš vairuotojų dyzelinį kurą kitoms reikmėms. Nesvarbu kuriam tikslui ieškovas be atsakovo leidimo paėmė kurą, tačiau jo paimtas kuro kiekis (apie 7 litrus) pagrįstai sudarė pagrindą atsakovui tokius veiksmus įvertinti kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą.

15Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

17Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai