Byla A-4791-520/2017

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. L. skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Ketvirtajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas).

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėja I. L. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas, Departamentas) Ketvirtosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Taryba) 2015 m. gruodžio 1 d. protokolinį sprendimą Nr. VT4-29 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovus Kultūros paveldo departamentą ir Tarybą išbraukti Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės (unikalus kodas 22105), esančios Kloninių Mijaugonių k., Kietaviškių sen., Elektrėnų sav. (toliau – Senovės gyvenvietė), duomenis iš Kultūros vertybių registro, į kurį minėti duomenys įrašyti vadovaujantis Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 120 „Dėl objektų įrašymo į Registrą“ (toliau – Įsakymas Nr. 120).
  2. Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1212-502/2015 (toliau – ir Nutartis) panaikino Tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. protokolinio sprendimo Nr. VT4-18 pirmąjį punktą, 2013 m. rugsėjo 24 d. aktą Nr. KPD-VL-416 ir įpareigojo Tarybą iš naujo nagrinėti Senovės gyvenvietės išregistravimo iš Kultūros vertybių registro klausimą. Pareiškėjos teigimu, Taryba nevykdo Nutarties, nes Departamentas 2015 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. (12.24-V)2V-1537 pareiškėją informavo, kad Taryba Senovės gyvenvietės duomenis nutarė palikti Kultūros vertybių registre.
  3. Nutartyje konstatuota, jog Įsakyme Nr. 120, kurio pagrindu Senovės gyvenvietės duomenys buvo įrašyti į Kultūros vertybių registrą, ir vadovaujantis šiuo įsakymu parengto Departamento 2011 m. rugpjūčio 3 d. pranešimo Nr. 08-04 priede Nr. 4 (toliau – ir Departamento 2011 m. rugpjūčio 3 d. pranešimo priedas) yra esminių neatitikimų, o Įsakyme Nr. 120 situacijos vietovėje apibūdinimas yra daugiau kaip vieno kilometro atstumu nuo Departamento 2011 m. rugpjūčio 3 d. pranešimo priede nurodytų pareiškėjai ir jos seseriai priklausančių žemės sklypų.
  4. Pareiškėjos nuomone, Tarybos 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimas jos interesų nepažeistų, jeigu būtų atšauktas Departamento 2011 m. rugpjūčio 3 d. pranešimo priedas. Pareiškėja nurodė, kad 1995 m. balandžio–gegužės mėnesiais tariami žvalgomieji archeologiniai tyrimai buvo vykdomi be paveldosaugos institucijų išduoto leidimo, pažeidžiant nekilnojamųjų kultūros vertybių archeologijos tyrimų leidimų išdavimo tvarką ir ignoruojant Kultūros paveldo objektų ar vietovių apžiūros, būklės fiksavimo ir tyrimo atlikimo užtikrinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. ĮV-240 (toliau – ir Taisyklės), 2 punktą. Pagal 1995 metais galiojusios Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo redakcijos 12 straipsnį apie vietovių įrašymą į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą turėjo būti pranešta jų savininkams, o vieša informacija apie savininkus ar valdytojus skelbiama tik savininkui (valdytojui) sutikus.
  1. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.
  2. Atsakovas paaiškino, kad Senovės gyvenvietė yra archeologinio pobūdžio nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, todėl jo vertingųjų savybių (kultūrinio sluoksnio ir reljefo) bei teritorijos ribų patikslinimas galimas tik atlikus archeologinius tyrimus, kurių pagrindu būtų rengiama apskaitos dokumentacija Tarybai. Departamentas apie tai informavo pareiškėją 2015 m. balandžio 23 d. raštu ir bandė gauti jos sutikimą archeologiniams tyrimams, tačiau pareiškėjos atstovas 2015 m. rugsėjo 17 d. raštu Departamentą informavo, jog pareiškėja nesutinka, kad jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype būtų atliekami archeologiniai tyrimai. Todėl Taryba 2015 m. gruodžio 1 d. posėdyje teisėtai ir pagrįstai vertino tik esamą medžiagą ir priėmė sprendimą, kad nesant atliktų archeologinių tyrimų, neįmanoma spręsti dėl nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių ar teisinės apsaugos.
  3. Tik nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos yra įstatymo įgalioti viešojo administravimo subjektai, galintys priimti sprendimus dėl apsaugos reikalingumo, apsaugos nekilnojamosioms kultūros vertybėms netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimo. Jokie teisės aktai nenustato teisės ar pareigos Departamentui kontroliuoti ar revizuoti Tarybos veiksmų / sprendimų. Pareiškėja iš esmės ginčija Departamento direktoriaus 1996 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. 120, tačiau tam yra praleistas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytas vieno mėnesio terminas skundui paduoti. Šis klausimas yra galutinai išnagrinėtas kitoje administracinėje byloje (teisminio proceso Nr. 3-61-3-06694-2013-4).
  1. Atsakovas Taryba atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.
  2. Taryba paaiškino, kad pareiškėja nedavė sutikimo archeologiniams tyrimams atlikti. Nesant žemės sklypo, kuriame turėtų būti atliekami archeologiniai tyrimai, savininkų sutikimo, Taryba, vykdydama Nutartyje suformuluotą įpareigojimą, analizavo turimą medžiagą, susijusią su Senovės gyvenviete, ir 2015 m. gruodžio 1 d. posėdyje pripažino, jog nesant atliktų archeologinių tyrimų, neįmanoma spręsti dėl nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių ar teisinės apsaugos.
  1. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į skundą prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

6II.

7

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjos I. L. skundą atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad Taryba 2015 m. gruodžio 1 d. protokolinio sprendimo Nr. VT4-29 11 punktu vienbalsiai nusprendė Kultūros vertybių registre palikti Įsakymo Nr. 120 pagrindu įrašytus Senovės gyvenvietės duomenis. Tokį sprendimą Taryba priėmė atsižvelgdama į Kultūros vertybės pagrindinį dosjė bei Tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktą Nr. KPD-VL-416. Taryba pripažino, kad Nutarties įpareigojimas iš naujo nagrinėti Senovės gyvenvietės išregistravimo iš Kultūros vertybių registro klausimą gali būti įvykdytas tik atlikus archeologinius tyrimus, tačiau jiems atlikti būtinas sklypų, patenkančių į Senovės gyvenvietės teritoriją, savininkių N. E. Š. ir I. L. sutikimas, kurio jos nedavė.
  3. Faktą, kad pareiškėja tokio sutikimo nedavė, patvirtina bylos įrodymai ir dėl to nėra ginčo.
  4. Teismas nurodė, kad atsakovai pripažįsta, jog Tarybos 2015 m. gruodžio 1 d. protokolinio sprendimo Nr. VT4-29 11 punktu nebuvo tinkamai įvykdyta Nutartis, tačiau tam turėjo įtakos aplinkybė, kad pareiškėja ir jos sesuo neleido atlikti archeologinių tyrimų. Teismo įsitikinimu, siekiant išspręsti bylą būtina nustatyti, ar 2015 m. gruodžio 1 d. protokolinio sprendimo Nr. VT4-29 11 punkte teisėtai ir pagrįstai nurodyta, kad Senovės gyvenvietės teritorijoje neatlikus archeologinių tyrimų, negalima pakeisti vadovaujantis Įsakymu Nr. 120 įrašytų Senovės gyvenvietės duomenų.
  5. Teismas nurodė, kad Nutarties įpareigojimu iš naujo nagrinėti Senovės gyvenvietės išregistravimo iš Kultūros vertybių registro klausimą buvo siekiama, jog Taryba iš naujo nagrinėdama klausimą dėl Senovės gyvenvietės išregistravimo iš Kultūros vertybių registro, be kita ko: 1) įvertintų, ar Senovės gyvenvietė kaip kultūros paveldo objektas per 1995–2015 metus visiškai nepakito (daugiau nesunyko); 2) pakankamai pagrįstų savo išvadą dėl Senovės gyvenvietės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, suponuojančių kultūros vertybei suteiktos apsaugos reikalingumą, išlikimo; 3) atsižvelgtų į tai, jog ilgą laiką visa žemė buvo dirbama – kultūrinis sluoksnis ardomas žemės ūkio padargais ir jau 1995 metais, t. y. iki pareiškėjai tampant žemės savininke, Senovės gyvenvietės būklė buvo įvertinta kaip patenkinama. Iš Nutarties turinio aiškiai matyti, kad iš naujo nagrinėdama Senovės gyvenvietės išregistravimo iš Kultūros vertybių registro klausimą, Taryba negali apsiriboti tik pirminės medžiagos, sudariusios pagrindą Senovės gyvenvietę įrašyti į Kultūros vertybių registrą, patikrinimu, ji turi nustatyta tvarka atlikti pakartotinį Senovės gyvenvietės išlikusių, pakitusių ar prarastų vertingųjų savybių tyrimą.
  6. Įvertinęs Nutarties motyvus, teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad nagrinėjamu atveju Taryba galėjo išregistruoti Senovės gyvenvietę iš Kultūros vertybių registro pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame šios gyvenvietės teritorijoje, nustatyta tvarka neatlikusi archeologinių tyrimų. Teismo nuomone, tokia pareiškėjos pozicija akivaizdžiai prieštarauja expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) Nutartyje išdėstytajai, kad iš naujo nagrinėdama Senovės gyvenvietės išregistravimo iš Kultūros vertybių registro klausimą Taryba negali apsiriboti tik pirminės medžiagos, sudariusios pagrindą Senovės gyvenvietę įrašyti į Kultūros vertybių registrą, patikrinimu, ji turi nustatyta tvarka atlikti pakartotinį Senovės gyvenvietės išlikusių, pakitusių ar prarastų vertingųjų savybių tyrimą.
  7. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad valdytojas (vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 39 punktu pareiškėja laikytina Senovės gyvenvietės dalies tiek, kiek ji patenka į jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, valdytoja) privalo leisti kultūros ministro nustatyta tvarka Departamento, savivaldybės paveldosaugos padalinio, taip pat Valstybinės kultūros paveldo komisijos nariams ir pareigūnams ar jų įgaliotiems specialistams sutartomis sąlygomis atlikti tyrimus. Šiuo atveju šalys turi suderinti tyrimų trukmę, sklypų ribas, darbų atlikimo laiką ir nuostolių kompensaciją. Taisyklių 10 punkte nustatyta, kad kultūros paveldo objektų ar vietovių fiziniai ardomieji tyrimai atliekami tik: specialistui pateikus ir valdytojui pasirašius Departamento patvirtintos formos besąlygišką sutikimą dėl fizinių ardomųjų tyrimų atlikimo (10.1 p.); Departamentui ar savivaldybės administracijos direktoriui teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinus, o valdytojui pasirašius susitarimą dėl fizinių ardomųjų tyrimų atlikimo (trukmės, darbo dienos ir valandos, tyrimų apimties, tyrimais padarytų fizinių pažeidimų likvidavimo būdo ir (ar) fizinių pažeidimų ir patirtų nepatogumų kompensavimo) ir kitų sąlygų (10.2 p.). Pagal Taisyklių 11 punktą specialistai be valdytojo leidimo negali įeiti į privačios nuosavybės teise valdomą kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, kitą statinį ar sklypą. Teismo vertinimu, be pareiškėjos sutikimo jokie archeologiniai (ardomieji) tyrimai jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, patenkančiame į Senovės gyvenvietės teritoriją, negalėjo ir negali būti atliekami.
  8. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Tarybos 2015 m. gruodžio 1 d. protokolinio sprendimo Nr. VT4-29 11 punkte teisėtai ir pagrįstai nurodyta, jog Senovės gyvenvietės teritorijoje esančiuose pareiškėjos ir jos sesers sklypuose neatlikus archeologinių tyrimų, negalima pakeisti Įsakymo Nr. 120 pagrindu įrašytų Senovės gyvenvietės duomenų. Įvertinęs aplinkybę, kad Nutartyje suformuluoto įpareigojimo Taryba neįvykdė tik dėl to, jog pareiškėja atsisakė tam sudaryti sąlygas, teismas pripažino, jog skundžiamo sprendimo 11 punktas negali būti panaikintas vien tuo pagrindu, jog juo nėra tinkamai įgyvendinta Nutartis.
  9. Teismas pabrėžė, kad Tarybai išlieka pareiga tinkamai įvykdyti Nutartį, t. y. gavus pareiškėjos sutikimą sutartomis sąlygomis jai priklausančiame žemės sklype atlikti archeologinius tyrimus, iš naujo, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, nagrinėti Senovės gyvenvietės išregistravimo iš Kultūros vertybių registro klausimą.

8III.

9

  1. Pareiškėja I. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą; skirti ekspertizę, siekiant nustatyti, ar Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre įregistruota Senovės gyvenvietė pagal situacijos planą patenka į pareiškėjos žemės sklypo (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) teritoriją, o nustačius, kad nėra minėtų objektų teritorinės sutapties, panaikinti Kultūros paveldo departamento 2011 m. rugsėjo 3 d. pranešimo Nr. 08-04 priedą Nr. 4, kaip neatitinkantį faktinių aplinkybių. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
  2. Teismas neįsigilino į ginčo esmę ir dėl jos nepasisakė.
  3. Teismas nemotyvuotai atmetė pareiškėjos prašymą skirti ekspertizę ir šio klausimo neaptarė savo sprendime.
  4. Taryba neatsižvelgė į pirminių archeologinio paveldo duomenų surinkimo tvarkos pažeidimus bei jų teisminį vertinimą ir 2015 m. gruodžio 1 d. posėdyje priėmė sprendimą nekeisti abejotinais duomenimis nustatytos Senovės gyvenvietės teisinio statuso. Be to, kultūros paveldo vertintojai atsisakė patikslinti deklaruojamos Senovės gyvenvietės teritorinės situacijos pagal jos apibūdinimo Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre duomenis (paskelbta 1996 m. lapkričio 15 d. Valstybės žiniose Nr. 110) ir to paties objekto įtraukimo į Nekilnojamojo turto registrą duomenis (pagal Departamento 2011 m. rugpjūčio 3 d. pranešimo priedą, kur minėta gyvenvietė susieta su žemės sklypais (unikalūs Nr. duomenys neskelbtini).
  5. Pagal uždarosios akcinės bendrovės „Geonika“ žemėtvarkos specialistų pateiktą situacijos planą, parengtą vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro duomenimis, Senovės gyvenvietė plyti daugiau kaip vieno kilometro atstumu nuo ginčo žemės sklypų. Ši aplinkybė sudaro ginčo esmę. Būtina nustatyti, ar tariama archeologinė vertybė turi faktinį ryšį su pareiškėjos nuosavybe.
  1. Atsakovai Kultūros paveldo departamentas ir Taryba atsiliepimuose prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
  2. Atsakovai paaiškina, kad teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą, įvertino visas reikšmingas aplinkybes bei šalių argumentus ir priėmė pagrįstą, teisingą bei teisėtą sprendimą.
  3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktu informacija, apdorojama informacinių technologijų priemonėmis, yra teisinga tol, kol nenuginčyta Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyta tvarka. Senovės gyvenvietė yra archeologinio pobūdžio nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, jo vertingųjų savybių (kultūrinio sluoksnio ir reljefo) bei teritorijos ribų patikslinimas galimas tik atlikus archeologinius tyrimus, kurių duomenimis būtų rengiama apskaitos dokumentacija Tarybai.
  4. Šiuo atveju pati pareiškėja savo aktyviais veiksmais ir prieštaravimais archeologiniams tyrimams, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti esamus duomenis, nulėmė ginčo sprendimo priėmimą.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), nes administracinė byla iškelta 2016 m. sausio 11 d. (I t., b. l. 17).
  2. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos I. L. apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
  3. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ginčo, kurio esmę sudaro aplinkybė, ar tariama archeologinė vertybė turi faktinį ryšį su pareiškėjos nuosavybės teise turimu sklypu (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), nes Senovės gyvenvietė yra daugiau kaip vieno kilometro atstumu nuo pareiškėjai priklausančio žemės sklypo ir kito sklypo, kurio unikalus Nr. duomenys neskelbtini (pagal bylos duomenis šis sklypas priklauso N. E. Š.), pirmiausia pažymi, kad pareiškėja neteisingai nurodo šios bylos ginčo pobūdį ir ribas.
  4. Iš pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių matyti, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su pirminiu Senovės gyvenvietės įregistravimu, nors šioje byloje nebuvo nagrinėjami administracinių teisės aktų, kuriais remiantis viešuosiuose registruose įregistruota, jog pareiškėjos žemės sklypas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje. Šios bylos dalykas – Kultūros paveldo departamento Ketvirtosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2015 m. gruodžio 1 d. protokolinio sprendimo Nr. VT4-29, kuriuo išnagrinėtas Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietei taikomos teisinės apsaugos reikalingumo klausimas pagal pareiškėjos ir N. E. Š. 2013 m. birželio 12 d. prašymą, pagrįstumas ir teisėtumas.
  5. Pagal bylos duomenis Kultūros vertybių apsaugos departamento 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 120 į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą yra įrašyta Senovės gyvenvietė A58, esanti Kloninių Mijaugonių k., Kietaviškių sen., Kaišiadorių r. sav. (teritorijos plotas – 0,66 ha, duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 10–11).
  6. Viešajame Nekilnojamojo turto registre nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. yra įregistruotas juridinis faktas, kad pareiškėjai I. L. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas (nekilnojamasis daiktas) yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje) (I t., b. l. 14–15). Įregistravimo pagrindas – Kultūros vertybių apsaugos departamento 1996 m. spalio 28 d. įsakymas Nr. 120, aprašymas – Kultūros paveldo departamento 2011 m. rugpjūčio 3 d. pranešimas Nr. 08-04 (nekilnojamojo daikto unikalus kodas – 22105). Šis Nekilnojamojo turto registro įrašas yra nenuginčytas. Be to, byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl Kultūros paveldo departamento 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. 08-04, kuriuo nustatyta, kad pareiškėjos žemės sklypas yra Senovės gyvenvietėje, panaikinimo.
  7. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnyje. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti.
  8. Taryba šios bylos ginčo administracinę procedūrą pradėjo ir priėmė skundžiamą sprendimą, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą, pakeistą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1212-502/2015, kuriuo buvo panaikinti Tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. protokolinio sprendimo Nr. VT4-18 1 punktas ir 2013 m. rugsėjo 24 d. aktas Nr. KPD-VL-416, patikslinantys Senovės gyvenvietės teritorijos ribas ir nustatantys regioninį reikšmingumo lygmenį, ir Taryba įpareigota iš naujo spręsti dėl Senovės gyvenvietės išregistravimo iš Kultūros vertybių registro.
  9. Pažymėtina, kad išnagrinėtoje administracinėje byloje jau buvo įvertintas tarp pareiškėjos ir atsakovų kilęs ginčas ir konstatuota, kad pareiškėja ir buvusi tos bylos kita pareiškėja N. E. Š., pasirinkdamos savo pažeistų teisių ir įstatymų saugomų interesų gynybos būdą ir apimtį, nesikreipė į teismą tiesiogiai kvestionuodamos Senovės gyvenvietės pripažinimą saugoma ir jos įrašymą į Kultūros vertybių registrą, o pradėjo administracinę procedūrą, prašydamos įgaliotą viešojo administravimo subjektą išregistruoti šią kultūros paveldo vietovę iš Kultūros vertybių registro. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1212-502/2015 buvo nurodytos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizaciją, inventorizavimo duomenų tikslinimą bei tyrimų atlikimą, kuriais remiantis nustatomos kultūros paveldo objektų ar vietovių ir vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos. Nustatyta, kad kultūros paveldo objektų būklės stebėjimas ir vertinimas yra nuolatinis procesas, už kurį atsakinga Taryba. Tarybos aktas, kuriuo buvo nuspręsta nežymiai sumažinti kultūros vertybės teritorijos ribas pareiškėjos žemės sklype, buvo pripažintas prieštaringu ir nenuosekliu.
  10. Šiai apeliacine tvarka nagrinėjami bylai yra svarbu tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartyje nurodė, jog nagrinėjant pareiškėjos kreipimąsi (prašymą) Tarybai tenka pareiga įrodyti nustatytų vertingųjų savybių buvimą, ir atsižvelgdamas į abejones, jog kultūros paveldo objektas per 1995–2015 metus visiškai nepakito (daugiau nesunyko), panaikino Tarybos priimtus sprendimus ir įpareigojo Tarybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos kreipimąsi. Pažymėtina, kad esminė priežastis, dėl kurios buvo panaikinti Tarybos sprendimai, buvo ta, jog Taryba nepakankamai pagrindė savo išvadą dėl ginčo vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, suponuojančių kultūros vertybei suteiktos apsaugos reikalingumą.
  11. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartyje nenustatė ir nenurodė, kad Taryba, nagrinėdama pareiškėjos kreipimąsi, privalo nagrinėti ir vertinti, ar Senovės gyvenvietė turi faktinį ryšį su pareiškėjos nuosavybės teise turimu žemės sklypu, t. y. ar Senovės gyvenvietė A58 pagal situacijos planą iš viso patenka į pareiškėjos žemės sklypo teritoriją.
  12. Be to, pareiškėja apeliaciniame skunde suformulavo reikalavimą panaikinti Kultūros paveldo departamento 2011 m. rugsėjo 3 d. pranešimo Nr. 08-04 priedą, kaip neatitinkantį faktinių aplinkybių, tačiau šioje byloje pirmosios instancijos teismui paduotame skunde toks reikalavimas nebuvo pareikštas. Iš esmės pareiškėja, paduodama apeliacinį skundą, siekia pakeisti skundo dalyką bei bylos nagrinėjimo ribas, tačiau skundo dalykas gali būti keičiamas tik pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą, o bylos nagrinėjimo ribos yra nustatomos, paduodant skundą pirmosios instancijos teismui.
  13. Primintina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi nebuvo atnaujintas pareiškėjai ABTĮ nustatytas terminas skundui dėl Kultūros paveldo departamento 2011 m. rugsėjo 3 d. pranešimo Nr. 08-04 priedo panaikinimo paduoti ir byla dėl šio reikalavimo nutraukta (I t., b. l. 58–63). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 19 d. nutartimi (administracinė byla Nr. AS-565-662/2016) panaikino minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, nes nustatė, kad pareiškėja nekelia ginčo dėl Kultūros paveldo departamento 2011 m. rugsėjo 3 d. pranešimo Nr. 08-04 teisėtumo ir pagrįstumo, o iš esmės kelia ginčą dėl pakartotinės procedūros metu priimto sprendimo (Tarybos 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimo). Po šios nutarties priėmimo pareiškėjos atstovas advokatas J. I. surašė skundo patikslinimą, kuriame suformulavo šioje byloje nagrinėtinus esminius skundo reikalavimus: panaikinti Tarybos 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. VT4-29 ir įpareigoti atsakovus Kultūros paveldo departamentą ir Tarybą išbraukti Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės, esančios Kloninių Mijaugonių k., Kietaviškių sen., Elektrėnų sav., duomenis iš Kultūros vertybių registro, į kurį minėti duomenys įrašyti vadovaujantis Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 120 „Dėl objektų įrašymo į Registrą“ (I t., b. l. 106–107).
  14. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktų (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) reikalavimus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).
  15. Taigi nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingos aplinkybės ginčui išspręsti yra tos, ar Tarybos 2015 m. gruodžio 1 d. protokolinis sprendimas Nr. VT4-29, kuriuo nutarta palikti Senovės gyvenvietės duomenis Kultūros vertybių registre dėl to, kad nėra atlikti archeologiniai tyrimai, kurie yra būtini, norint įvertinti objekto vertingąsias savybes ar jų sunykimą, yra pagrįstas ir teisėtas. Šioje byloje ginčijamame Sprendime nurodyta, kad Departamentas raštu informavo sklypų, patenkančių į Senovės gyvenvietę, savininkes, iš jų ir I. L., apie archeologinių tyrimų būtinybę, vykdant Nutartį, tačiau sutikimai nebuvo gauti.
  16. Vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymėtina, kad vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimai yra nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, tvarkybos, pažinimo ir jo sklaidos pagrindas.
  17. Archeologinių tyrimų sąvoką pateikia Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“, patvirtinto kultūros ministro 2011 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-538, 10 punktas, pagal kurį tai – taikomieji moksliniai tyrimai, kuriais siekiama ištirti virš žemės, žemėje, po vandeniu ar iš dalies po vandeniu esančius objektus ir surinkti informaciją apie išlikusias, pakitusias ar prarastas archeologinio pobūdžio vertingąsias savybes, nustatyti tiriamo objekto istorinę raidą patvirtinančius faktus, juos apibendrinti ir dokumentuoti. Archeologiniai tyrimai skirstomi į detaliuosius archeologinius tyrimus, žvalgomuosius archeologinius tyrimus ir archeologinius žvalgymus. Archeologiniai žvalgymai yra nedidelės apimties archeologiniai tyrimai, atliekami aiškiai nustatytame žemės paviršiaus plote ar po vandeniu, judintame grunte arba aiškiai nustatytame grunto gylyje, siekiant surinkti duomenis apie archeologinio paveldo objektus, jų plačiau netiriant, taip pat Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 3 straipsnyje nurodytų kultūros objektų ieškojimas archeologinio paveldo objektuose, jų teritorijose ir apsaugos zonose, naudojantis metalo ieškikliais arba bet kokia kita paieškos įranga. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai – nedidelės apimties archeologiniai tyrimai, kuriais kasant nustatyto dydžio perkasas, šurfus arba gręžiant gręžinius siekiama aptikti naujus archeologinio paveldo objektus, juos lokalizuoti, nustatyti kultūrinio sluoksnio ar archeologinio paveldo objektų būklę (išlikimo laipsnį), archeologinio pobūdžio vertingąsias savybes, chronologiją, kultūrinio sluoksnio storį, jo paplitimo ir archeologinių objektų teritorijų ar apsaugos zonų ribas.
  18. Iš 2015 m. balandžio–rugsėjo mėnesiais vykusio administracinio ginčo šalių susirašinėjimo matyti, kad Departamentas išdėstė pareiškėjai savo ketinimus atlikti žvalgomuosius archeologinius tyrimus Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės teritorijoje, kurie būtų finansuojami valstybės lėšomis, tačiau pareiškėja tokiems veiksmams kategoriškai nepritarė, pabrėždama, jog asmens nuosavybės teisė yra saugoma ir ginama pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį (II t., b. l. 19, 20). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmenų teisės, bet ir pareigos, t. y. Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, jog įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.
  19. Įvertinusi aplinkybę, kad išanalizavus pirminę Senovės gyvenvietės įrašymo į Kultūros vertybių registrą medžiagą (pagrindas – A. G. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos metu surinkti duomenys) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. A-1212-502/2015 kilo rimtų abejonių dėl naikinamais Tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. protokoliniu sprendimu Nr. VT4-18 (1 p.) ir 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu Nr. KPD-VL-416 patvirtintų Senovės gyvenvietės vertingųjų savybių dalinio ar visiško praradimo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Departamentas šiuo atveju teisingai pasirinko atlikti žvalgomuosius archeologinius tyrimus ginčo archeologinio paveldo objekto išlikimo laipsniui nustatyti.
  20. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktą (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2389 redakcija), valdytojas privalo leisti Departamento, savivaldybės paveldosaugos padalinio, taip pat Valstybinės kultūros paveldo komisijos nariams ir pareigūnams ar jų įgaliotiems specialistams apžiūrėti kultūros paveldo objektą ar vietovę, fiksuoti kultūros paveldo objekto ar vietovės būklę ir sutartomis sąlygomis atlikti tyrimus. Šiuo atveju šalys turi suderinti tyrimų trukmę, sklypų ribas, darbų atlikimo laiką ir nuostolių kompensaciją. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo prasme valdytoju laikomas kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas (2 str. 39 d.).
  21. Šiuo atveju pagrįstai konstatuotas faktas, kad I. L. neįvykdė tiesiogiai iš Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies kylančios pareigos. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisės aktais ir bylos faktiniais duomenimis pagrįstų argumentų, kad ji sutikimo nedavė pagrįstai ir teisėtai. Be to, pareiškėja nepateikė duomenų ar pagrįstų argumentų, patvirtinančių objektyvią būtinybę atsisakyti žvalgomųjų archeologinių tyrimų, kas šiuo atveju sukūrė jai nepageidaujamas pasekmes, t. y. status quo (padėtis, kuri yra) išsaugojimą, tačiau nelėmė realaus jos teisėtų interesų pažeidimo, kurį turėtų pašalinti teismas.
  22. Tikrinamos bylos duomenys rodo, kad 2017 m. kovo 6 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas pareiškėjos prašymas skirti ekspertizę, pavedant ją atlikti žemės reformos žemėtvarkos projektų eksperto kvalifikaciją turinčiam teismo ekspertui V. Š. (I t., b. l. 139–140). Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad eksperto būtų prašoma atsakyti, ar Senovės gyvenvietės archeologinių tyrimų medžiagoje pateiktas ištyrinėto žemės ploto padėties aprašymas iš tikrųjų žymi vietą, kurioje yra pareiškėjos sklypas, t. y. su juo geografiškai sutampa.
  23. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs visų administracinės bylos proceso dalyvių nuomonės, 2017 m. kovo 14 d. protokoline nutartimi prašymą skirti ekspertizę atmetė, motyvuodamas tokios įrodinėjimo priemonės netikslingumu. Taigi pareiškėjos prašymas skirti ekspertizę buvo išnagrinėtas ir išspręstas iki byla buvo išnagrinėta iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo ABTĮ nustatytos pareigos pasisakyti dėl ekspertizės skyrimo sprendime. Pažymėtina, kad analogišką procesinį prašymą I. L. pateikė ir apeliacinės instancijos teismui.
  24. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio (ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 57 str.) 1 dalimi įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 str. 2 d.). Tai reiškia, jog skirdamas ekspertizę, kaip ir rinkdamas kitus įrodymus, teismas turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas nustato įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje.
  25. Minėta, kad ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, todėl įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1373/2010; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismui negali būti reiškiami abstraktūs reikalavimai išreikalauti tam tikrus įrodymus, prašyme turi būti nurodyta, kokias reikšmingas bylai aplinkybes tais įrodymais siekiama pagrįsti. Teismui nėra privalomas prašymas dėl įrodymų išreikalavimo. Teismas, tenkindamas ar atmesdamas prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, turi teisę spręsti įrodymų liečiamumo klausimą, t. y. ar prašyme nurodytas įrodymas yra reikšmingas nagrinėjamam ginčui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2742/2011).
  26. Analizuojamu atveju iš pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomų argumentų matyti, kad pareiškėjos siekis atlikti ekspertizę yra pagrįstas įsitikinimu, jog Kultūros vertybių registro duomenys (būtent Senovės gyvenvietės adresas) neatitinka realios teritorinės padėties, o Kultūros ministerijos 2011 m. rugsėjo 3 d. pranešimo NR. 08-04 priedas Nr. 4 neatitinka faktinių aplinkybių ir turi būti panaikintas. Kitaip tariant, eksperto išvada būtų ginčijamas nekilnojamosios kultūros vertybės įregistravimo duomenų teisingumas, o tai yra visiškai nesusiję su Tarybos 2015 m. gruodžio 1 d. protokolinio sprendimo Nr. VT4-29 esme ir atsakovams pareikštu reikalavimu dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Todėl pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, teisėjų kolegija netenkina prašymo dėl ekspertizės.
  27. Kaip jau minėta, šioje byloje nėra nagrinėjamas Departamento 2011 m. rugsėjo 3 d. pranešimo NR. 08-04 priedo Nr. 4 pagrįstumas ir teisėtumas, o viešuosiuose Nekilnojamojo turto registre bei Kultūros vertybių registre yra įregistruoti duomenys apie Senovės gyvenvietę, t. y. kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis sklypas yra Senovės gyvenvietėje. Toks faktas, kuris yra prejudicinis šioje byloje, nustatytas ir pareiškėjos akcentuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1212-502/2015 (ABTĮ 57 str. 2 d.), o pagal šio procesinio sprendimo įpareigojimą Taryba turėjo svarstyti klausimą dėl teisinės apsaugos Senovės gyvenvietei netaikymo (taikymo), t. y. įvertinti objekto vertingąsias savybes ar jų sunykimą.
  28. 2017 m. rugsėjo 15 d. apeliacinės instancijos teismui pareiškėjos pateiktos dokumentų kopijos jau yra šios administracinės bylos medžiagoje bei pridėtoje administracinėje byloje Nr. I-3851-171/2014, todėl nelaikytinos naujais įrodymais.
  29. Apibendrinant pirmiau nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovai vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir Nutarties išaiškinimais bei veikė savo kompetencijos ribose. Tarybos Sprendimas yra pagrįstas faktais ir teisės aktų normomis, motyvuotas. Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, kuriais ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

14Pareiškėjos I. L. apeliacinį skundą atmesti.

15Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai