Byla A-1212-502/2015
Dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų N. E. Š. ir I. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. E. Š. ir I. L. skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjos N. E. Š. ir I. L. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas) Ketvirtosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Vertinimo taryba) 2013 m. rugsėjo 24 d. aktą Nr. KPD-VL-416, kuriuo patikslintos Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės, esančios Elektrėnų r. sav., ( - ), ribos, ir 2013 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. VT4-18, ir įpareigoti Kultūros paveldo departamentą iš Kultūros vertybių registro išregistruoti duomenis, kad Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietė bei šios gyvenvietės ribos patenka į N. E. Š. bei I. L. žemės sklypų (unikalūs Nr. ( - )) ribas.

5Skunde (I t., b. l. 45–47) pareiškėjos paaiškino, kad 2013 m. birželio 12 d. kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, prašydamos išregistruoti Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės teritoriją (vietą) iš Kultūros vertybių registro. 2013 m. rugsėjo 24 d. vykusio Kultūros paveldo departamento ketvirtosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžio metu svarstytas Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės (22105; A58) duomenų Kultūros vertybių registre tikslinimo klausimas bei nutarta ją patikslinti Kultūros vertybių registre, apibrėžti teritorijos ribas bei nustatyti regioninį reikšmingumo lygmenį. Atsakydamas į prašymą Kultūros paveldo departamentas 2013 m. spalio 10 d. pateikė ketvirtosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. posėdžio protokolo bei sprendimo nuorašus. Iš protokolo turinio matyti, kad prašymas dėl Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės vietos iš esmės nebuvo nagrinėjamas, o svarstyta tik dėl duomenų Kultūros vertybių registre tikslinimo. Priimto sprendimo motyvai: objektas atitinka Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtinto Nekilnojamojo kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo kriterijus, būtinus kultūros vertybėms: amžiaus cenzą, autentiškumą bei reikšmingumą. Vertinimo taryba 2013 m. rugsėjo 24 d. priėmė aktą Nr. KPD-VL-416, kuriuo nustatė kultūros vertybe senovės gyvenvietę adresu Kloniniai Mijaugonys, Kietaviškių seniūnija, Elektrėnų r. sav. Vertybės vertingosios savybės yra žemės ir jos paviršiaus elementai – kultūrinis sluoksnis (iki 10–15 cm storio pilkšvas žemės sluoksnis su archeologiniais radiniais, kultūrinis sluoksnis sužalotas ilgą laiką jį ariant. Reljefas lėkštas Ilgų ežero krantas, nežymiai aukštėjantis ŠR kryptimi, dalis teritorijos dirvonuoja, dalyje yra daržai, auga jauni vaismedžiai. Nustatytas regioninis reikšmingumo lygis. Vertybės plotas – 5 951 m2. Iš prie akto pateiktų planų bei archeologo A. S. 2013 m. birželio 24 d. raštiškos informacijos matyti, kad senovės gyvenvietės teritorija patenka į du suformuotus pareiškėjų sklypus. Iš Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės archeologinių tyrimų, kurie buvo atlikti A. G. bei užfiksuoti Žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Kaišiadorių rajone 1995 m., duomenų matyti, kad A. G. tyrė šiaurės rytų Ilgės ežero pakrantės dalį, todėl jo minima Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietė yra Ilgės ežero šiaurės rytiniame krante. Tuo tarpu iš valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro 2012 m. rugsėjo 26 d. žemėlapio matyti, kad pareiškėjoms priklausantys žemės sklypai yra šiaurės vakariniame Ilgės ežero krante. Kaip jau minėta, tai yra visiškai skirtingos vietos, todėl Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės teritorija nepagrįstai ir neteisėtai 1996 m. spalio 28 d. įregistruota Kultūros vertybių registre, pareiškėjoms priklausančiuose žemės sklypuose. Plane klaidingai nurodoma, kad Kloninių Mijaugonių k. vertybės teritorijos žemės valdytojas – Kietaviškių seniūnijos taryba. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) 14 straipsnio 1 dalies 4 punktą, valdytojas turi teisę teikti pasiūlymus, pastabas ir pretenzijas dėl jo turto įregistravimo Kultūros vertybių registre, paskelbimo saugomu kultūros paveldo objektu ar kultūros paminklu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 32 straipsnio 3 dalimi žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai bei valdytojai turi teisę pretenzijas dėl pasiūlymų steigti saugomas teritorijas, keisti esamų saugomų teritorijų statusą, nustatyti ar keisti veiklos apribojimus Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pareikšti institucijai, teikiančiai pasiūlymus dėl saugomos teritorijos steigimo, objektų skelbimo saugomais, esamos saugomos teritorijos statuso arba nustatyto apsaugos ir naudojimo reikalavimų pakeitimo. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovai nesivadovavo Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtintu Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašu (toliau – ir Aprašas). Vertinimas remiantis istorinių, fizinių ir kitų tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiškumo patikra pagal Aprašo 3, 6 ir 7.4 punktus nebuvo realizuotas, kadangi įregistruotos Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės objekto teritorijos vieta prieštarauja atliktiems tyrimams. Kultūros paveldo objekto ribos pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatomos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis, o tais atvejais, kai ribos nesutampa, institucija, atsakinga už objekto apsaugą ir inicijavusi objekto paskelbimą saugomu, organizuoja ir finansuoja sklypo dalies ar sklypo dalių, kaip naujų daiktinės teisės objektų, įteisinimą. Istorinių ir fizinių tyrimų būtinybę apibrėžiant objekto teritorijos ir vietovės ribas numato ir Aprašo 18 punktas. Taigi nesant jokių faktinių duomenų dėl ginčo vietovės buvimo pareiškėjoms nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose, atsakovas nepagrįstai netenkino prašymo.

6Atsakovai Kultūros paveldo departamentas ir Vertinimo taryba su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

7Atsiliepimuose (I t., b. l. 73–75, 121–123) paaiškino, kad Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietė buvo įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas A58) Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 120 „Dėl objektų įrašymo į registrą“. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ 1.1 punktu Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietė pripažinta valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, kodas Kultūros vertybių registre – 22105. Vertinimo taryba 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu Nr. KPD-VL-416 nutarė patikslinti Kultūros vertybių registre registruotos vertybės duomenis. Pareiškėjos klaidingai teigia, jog prašymas išregistruoti Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietę iš Kultūros vertybių registro iš esmės nebuvo nagrinėjamas. Priešingai, Vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. posėdyje buvo konstatuota, kad nekilnojamojo kultūros paveldo objektas atitinka Aprašo nustatytus reikalavimus bei, atsižvelgiant į pateiktus duomenis, kad Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės teritorijos riba kerta vasarnamį, nutarta patikslinti objekto teritoriją. Įstatymas nereglamentuoja nuosavybės teisinių santykių, todėl pareiškėjų pateikiami argumentai, susiję su nurodoma nuosavybės teise, atmestini. Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų įrašymas į Kultūros vertybių registrą neįtakoja nuosavybės teisinių santykių. Atmestini pareiškėjų argumentai, neva joms nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai ir Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietė yra visiškai skirtingose vietose. Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės apibrėžtų teritorijos ribų plane nurodytos vertybės teritorijos koordinatės 1994 m. Lietuvos koordinačių sistemoje ir nurodyti žemės sklypų unikalūs numeriai bei pavaizduotas Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės ir minėtų žemės sklypų išsidėstymas. Kultūros paveldo departamento 2013 m. liepos 12 d. raštu Nr. (9.63.)2-1911, 2013 m. liepos 19 d. raštu Nr. (9.63.)2-1957 ir 2013 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. (9.63.)2-2326 pareiškėjos buvo kviečiamos dalyvauti Vertinimo tarybos posėdžiuose ir juose dalyvavo. Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietė buvo įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, atsižvelgiant į archeologo A. G. archeologijos objektų žvalgymo metu nustatytą senovės gyvenvietės teritoriją. Atsakovas pažymėjo, kad jau tuo metu objekto adresas buvo nurodytas kaip „Kloninių Mijaugonių k.“. 2013 m. gegužės 22 d. Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietė buvo aplankyta Kultūros paveldo centro archeologų. Be to, nėra pagrindo teigti, kad Vertinimo taryba nesivadovavo Aprašu. Vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. akte Nr. KPD-VL-416 nurodyti konkretūs šaltiniai ir literatūra, vertinti priimant sprendimą. Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietė buvo įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 120, todėl Vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktas Nr. KPD-VL-416, kuriuo patikslintos objekto ribos, neįtakoja Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės registracijos Kultūros vertybių registre fakto ir nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-2346/2011 pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenustato teisės ar pareigos Kultūros paveldo departamentui kontroliuoti ar revizuoti Vertinimo tarybos priimtų sprendimų ir neatlikti pavestų registratoriaus funkcijų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. sausio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-97/2010 konstatavo, kad pripažinimas registracijos neteisėta yra ne savarankiškas reikalavimas, o gali tarnauti kaip pagrindas priimti sprendimą dėl tokios registracijos panaikinimo. Jei būtų panaikinta registracija, įpareigojimas išregistruoti akivaizdžiai perteklinis. Registracijos panaikinimas jau yra savarankiškas pagrindas prašomą veiksmą atlikti. Toks reikalavimas panaikinti registraciją atmestinas apskritai, nes panaikinus sprendimą įrašyti objektą į Kultūros vertybių registrą kompetentingam viešojo administravimo subjektui (Kultūros paveldo departamentui) atsiranda pareiga išregistruoti objektą iš Kultūros vertybių registro. Atsisakymas atlikti išregistravimą gali būti atskiro ginčo objektu. Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinis padalinys, gavęs Elektrėnų savivaldybės administracijos Architektūros ir kraštotvarkos skyriaus 2013 m. birželio 25 d. paraišką sąlygoms kaimo plėtros žemėtvarkos projektui (ūkininko sodybos vietai parinkti) rengti Nr. 07S-204, 2013 m. liepos 11 d. išdavė planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti Nr. (12.44.-V)2V-1094. Planavimo tikslai ir uždaviniai – ūkininko sodybos formavimas, teritorijos tvarkymo bei naudojimo sąlygų bei apribojimų nustatymas, pastatų, reikalingų ūkininko veiklai vystyti, statybos vietos parinkimas. Planavimo organizatorius – I. L.. Minėtose planavimo sąlygose nustatyta, kad rengiamo kaimo plėtros žemėtvarkos projekto sprendimų poveikio vertinimas atliekamas atitikimo kultūros vertybių apsaugą, naudojimą ir tvarkymą reglamentuojančiais teisės aktais nustatytiems reikalavimams, kaimo plėtros žemėtvarkos projekto sprendinių poveikio nekilnojamosioms kultūros vertybėms vertinimo aspektais – nagrinėjamu atveju Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės apsaugą, naudojimą ir tvarkymą reglamentuojančiais teisės aktais nustatytiems reikalavimams.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjų N. E. Š. ir I. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą (II t., b. l. 26–32).

10Teismas, vadovaudamasis Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 16 d.) 8 straipsnio 4, 5 ir 8 dalimis, nurodė, kad tik nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos yra įstatymo įgalioti viešojo administravimo subjektai, galintys priimti sprendimus dėl teisinės apsaugos suteikimo vertybei ir jos įregistravimo Kultūros vertybių registre, šių vertybių reikšmingumo, vertingųjų savybių ir teritorijų ribų apibrėžimo. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149 (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai), 7.1 ir 7.2 punktuose nustatyta, kad vertinimo tarybos nustato nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes ir apibrėžia kultūros paveldo objektų teritorijų ir vietovių ribas. Kultūros paveldo departamento sudarytos vertinimo tarybos, vadovaujantis Pavyzdinių nuostatų 7.3.3 punktu, tikslina vietinio, regioninio ir nacionalinio reikšmingumo lygmens nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitos duomenis. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 12 punktą, Kultūros paveldo departamentas tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos kultūros vertybės ir jų duomenys, pagal įstatymų nustatytus reikalavimus kaupia, tvarko ir saugo su šiuo registru susijusius dokumentus. Pagal Kultūros vertybių registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 (toliau – ir Nuostatai), 9 punktą, Kultūros ministerija yra vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga, o Kultūros paveldo departamentas yra registro tvarkymo įstaiga. Pagal Nuostatų 6.1 punktą, vertinimo tarybos yra Kultūros vertybių registro duomenų teikėjai. Minėti teisės aktai nustato, kad Kultūros paveldo departamentas atlieka duomenų įregistravimo Kultūros vertybių registre funkciją, tačiau nepriima sprendimo nei dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių įregistravimo registre, nei dėl šių vertybių reikšmingumo, nei dėl vertingųjų savybių ir teritorijų ribų apibrėžimo. Teisės aktai nesuteikia Kultūros paveldo departamentui vertinimo tarybų priimamų sprendimų kontrolės funkcijų, nenumato galimybės daryti poveikį vertinimo taryboms priimant sprendinį, teisės panaikinti jų sprendimus. Įstatymų leidėjas tuo siekė apriboti vertinimo tarybų sprendimus nuo galimo administracinio poveikio ar galimybių pasinaudoti tarnybine padėtimi, sprendžiant dėl teisinės apsaugos suteikimo nekilnojamosioms kultūros vertybėms.

11Aprašo 6 punkte nurodyta, kad vertinimo procesas susideda iš: amžiaus cenzo ir autentiškumo požymių patikros (6.1 p.); reikšmingumo nustatymo (6.2 p.); teritorijos apibrėžimo (6.3 p.); reikšmingumo lygmens nustatymo (6.4 p.). Aprašo 7.4 punkte nustatyta, kad amžiaus cenzas yra vertintiniems mitologinio, architektūrinio, urbanistinio, želdynų, inžinerinio, memorialinio, dailės, kultūrinės raiškos vertingųjų savybių pobūdžio objektams ar vietovėms – daugiau nei 50 metų. Vertinimo tarybos 2014 m. rugsėjo 24 d. akto Nr. KPD-VL-416 7 punkte nurodyta: vertybės (vėlyvasis neolitas ir vėlyvasis geležies amžius) vertingosios savybės yra žemės ir jos paviršiaus elementai – kultūrinis sluoksnis (iki 10–15 cm storio pilkšvas žemės sluoksnis su archeologiniais radiniai; kultūrinis sluoksnis sužalotas ilgą laiką jį ariant). Skundžiamo akto 10 punkte nurodyta, kad vertybės vertingųjų savybių pobūdis ar jų derinys yra: archeologinis ir lemiantis reikšmingumą; 11 punkte nurodyta, kad pavienio objekto reikšmingumo lygmuo yra regioninis; 12 punkte nurodyta vertybės apibrėžta teritorija (ribos su koordinatėmis ir plotas (5 951 m2); 13 punkte nurodyti šaltiniai ir literatūra: 13.1 „G. A. Žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Kaišiadorių raj. 1995 m. ataskaita. 2014 m. rugsėjo 24 d. protokole Nr. VT4-18 nurodyta, jog demonstruojamos siūlomos apibrėžti ribos (šiuo metu Kultūros vertybių registre teritorija kerta pastatus, todėl teritorija koreguojama, kad riba eitų šalia pastatų), siūlomos nustatyti vertingosios savybės ir regioninis reikšmingumo lygmuo. Detalizuojama situacija, minimi tyrimai, šaltiniai, publikacijos, pagrindžiami siūlomi sprendimai. Pasisakė N. Š. ir I. L.. Jos paaiškino, kad A. G. tyrimai, kurių pagrindu ši gyvenvietė įrašyta į Kultūros vertybių registrą, atlikti kitoje vietoje. Pareiškėjos neigė šio kultūros paveldo objekto buvimą jų nuosavybės teise valdomuose sklypuose. Atsižvelgęs į šiuos dokumentus, teismas padarė išvadą, kad vertinimas atitinka Aprašo 6 punkto papunkčius, todėl pareiškėjų argumentus, kad vertinimas buvo atliktas pažeidus Aprašo 6 punktą, atmetė. Aprašo 7.4 punktas objektui netaikytinas, kadangi objekto kultūrinė vertė yra archeologinė. Kultūros paveldo departamento 2013 m. liepos 12 d. raštas Nr. (9.63.)2-1911, 2013 m. liepos 19 d. raštas Nr. (9.63.)2-1957 ir 2013 m. rugsėjo 17 d. raštas Nr. (9.63.)2-2326 patvirtina, kad pareiškėjos buvo kviečiamos dalyvauti Vertinimo tarybos posėdžiuose, taigi jų teisės nebuvo ribojimos. Iš pateikto 1996 m. rugsėjo 10 d. kultūros vertybės registravimo duomenų lapo matyti, kad jos teritorijos plotas buvo 0,66 ha. Vertinimo tarybai 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu Nr. KPD-VL-146 patikslinus senovės gyvenvietės ribas, minėtas plotas sumažėjo iki 5 951 m2. Riba ginčijamu aktu buvo patikslinta, nes ėjo per pareiškėjos pastatus, todėl senovės gyvenvietės plotas sumažėjo. Kaip matyti iš skundo turinio ir pareiškėjų paaiškinimų per teismo posėdį, ginčo dėl ribos pakeitimo dėl pastatų nėra. Ginčas iš esmės kilęs dėl senovės gyvenvietės vietos. Pareiškėjų teigimu, senovės gyvenvietė buvo kitoje upelio pusėje, o įregistruota vieta prieštarauja atliktiems A. G. tyrimams ir nesutampa su žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Kaišiadorių rajone 1995 m. ataskaitoje nurodyta vieta. Teisme buvo apklaustas liudytojas A. G., kuris parengė žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Kaišiadorių rajone 1995 m. ataskaitą bei 1995 m. gruodžio 20 d. teritorijos ribų planą, kurių pagrindu buvo priimtas 1996 m. spalio 28 d. įsakymas Nr. Į-120. Jis paaiškino, kad 1995 m. vykusios archeologinės ekspedicijos Kaišiadorių rajone metu išžvalgė Kloninių Mijaugonių gyvenvietės teritoriją, iškasė tris šurfus, kuriuose rado keramikos, titnago dirbinių. Kasinėjama buvo šiaurės rytų kryptimi nuo upelio, dešinėje upelio pusėje, tačiau ne visai arti jo. Patvirtino, kad senovės gyvenvietės vietovė žemėlapyje yra pažymėta teisingai. Paaiškino, kad kultūros vertybės pavadinimas yra nustatomas pagal artimiausią gyvenamąją vietą. Kadangi toje vietovėje buvo ir Kloniniai, ir Mijaugonys, nutarta pavadinti Kloninių Mijaugonių gyvenviete. Atsižvelgęs į byloje ištirtus įrodymus, teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, liudytojo parodymus, teismas padarė išvadą, kad kultūros vertybės objekto vieta buvo nustatyta teisingai ir jos keisti nėra pagrindo.

12III.

13Pareiškėjos N. E. Š. ir I. L. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

14Apeliacinis skundas (II t., b. l. 39–44) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. 1995 m. gruodžio 20 d. Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės teritorijos ribų planas nėra tinkamai pasirašytas. Šiame plane nurodoma, kad Kloninių Mijaugonių k. vertybės teritorijos žemės valdytojas – Kietaviškio seniūnijos taryba, nors šios teritorijos dalis priklauso pareiškėjoms. Tai reiškia, kad senovės gyvenvietė buvo ne pareiškėjų sklypuose. Plane nurodyta, kad jį kartografavo valstybinis žemėtvarkos institutas, o planą sudarė vyriausioji inžinierė V. P.. Plano nepasirašė nei A. G., nei O. L..
  2. Iš Kultūros vertybių registro duomenų matyti, kad šiame registre Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietė įregistruota adresu Elektrėnų sav., Kloninių Mijaugonių k. (Kietaviškių sen.), unikalus objekto kodas 22105, pareiškėjoms priklausančiuose žemės sklypuose, nors tikroji Kloninių Mijaugoniių senovės gyvenvietės teritorija buvo kitoje vietoje.
  3. Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės planas su nurodytomis sklypų koordinatėmis bei sklypų išdėstymu neatitinka tikrovės ir yra ydingas, nes 0,66 ha ploto vietovė Kolininių Mijaugonių kaime bei jos apylinkės nebuvo tyrinėjamos.
  4. Vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. akte nurodomi konkretūs šaltiniai ir literatūra taip pat nepatvirtina teiginio, kad archeologiniai tyrimai buvo atlikti pareiškėjoms priklausančiuose sklypuose, 0,66 ha plote, bei to, kad jie apėmė visą senovės gyvenvietės teritoriją. Šis aktas surašytas remiantis prielaidomis.
  5. Atsižvelgiant į Aprašo 6 punktą vertinimo procese turi būti konkrečiai apibrėžta objekto teritorija, nustatyta jo vieta. Nustatant objekto ribas turi būti atliekami įvairūs tyrimai: apmatavimai, fotogrametrija, topografiniai geodeziniai darbai, vertybės sunykimo laipsnio nustatymo aktas, apimties skaičiavimas, fiksuojami sunaikinti ar sunykusios kultūros vertybės požymiai. Remiantis A. G. parodymais, tai nebuvo padaryta, apsiribota tik trijų šurfų po l m2 kasimu.
  6. Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietė nepagrįstai buvo nustatyta pareiškėjoms nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, kadangi ši senovės gyvenvietė buvo kitame Ilgės ežero krante, o būtent šiaurės rytų Ilgės ežero krante.
  7. Pareiškėjos 2013 m. birželio 12 d. kreipėsi į Vertinimo tarybą, prašydamos išregistruoti Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės teritoriją (vietą) iš Kultūros vertybių registro, o Vertinimo taryba, nepasisakiusi šiuo klausimu, priėmė 2013 m. rugsėjo 24 d. aktą Nr. KPD-VL-416, kuriuo patikslino senovės gyvenvietės ribas.
  8. Juridinio fakto – nekilnojamojo daikto buvimas nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje) yra savininko teisių ribojimas. Tai patvirtina įvairūs su šio juridinio fakto nustatymu kylantys įpareigojimai bei draudimai, apribojantys savininko teisę laisvai naudotis savo turtu. Šie suvaržymai konkrečiai nustatyti Įstatymo 15, 16, 22 ir 23 straipsniuose.

15Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16Atsiliepime (II t., b. l. 53–55) papildomai pažymi, kad Kultūros paveldo departamentas yra netinkamas atsakovas byloje. Kultūros paveldo departamentas atlieka duomenų įregistravimo Kultūros vertybių registre funkciją, tačiau nepriima sprendimo nei dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių įregistravimo registre, nei dėl šių vertybių reikšmingumo, nei dėl vertingųjų savybių ir teritorijų ribų apibrėžimo. Teisės aktai nesuteikia Kultūros paveldo departamentui vertinimo tarybų priimamų sprendimų kontrolės funkcijos, nenumato galimybės daryti poveikį vertinimo taryboms priimant sprendimus ar teisės panaikinti jų sprendimus.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18IV.

19Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

20Nustatyta, kad Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietė buvo įrašyta į Kultūros vertybių registrą Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 120 „Dėl objektų įrašymo į registrą“. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ 1.1 punktu Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietė pripažinta valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe.

21Nagrinėjamos bylos medžiaga taip pat rodo, kad Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės teritorijoje 1998 m. kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai buvo suformuoti žemės sklypai unikalūs ( - ). Šie nekilnojamieji daiktai ir pareiškėjų nuosavybės teisės į juos Nekilnojamojo turto registre įregistruoti 1998 m. rugsėjo 15 d., o su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga susijęs juridinis faktas, kad ginčo sklypai yra nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje (jos apsaugos zonoje) paviešintas tik nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d., kai Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 13 punkte nustatyta tvarka į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją kreipėsi Kultūros paveldo departamentas.

22Pažymėtina, jog pareiškėjos, pasirinkdamos savo pažeistų teisių ir įstatymų saugomų interesų gynybos būdą bei apimtį, nesikreipė į teismą tiesiogiai kvestionuodamos Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės pripažinimą saugoma ir jos įrašymą į Kultūros vertybių registrą, o pradėjo administracinę procedūrą, prašydamos įgaliotą viešojo administravimo subjektą išregistruoti šią kultūros paveldo vietovę iš Kultūros vertybių registro. Kultūros paveldo departamento Ketvirtoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, išnagrinėjusi minėtą klausimą, 2013 m. rugsėjo 24 d. protokoliniu sprendimu Nr. VT4-18 vienbalsiai nutarė patikslinti Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės duomenis Kultūros vertybių registre, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti regioninį reikšmingumo lygį, šiuos veiksmus motyvuodama aplinkybėmis, kad objektas atitinka Aprašo nustatytus kriterijus, būtinus kultūros vertybėms: amžiaus cenzą, autentiškumą bei reikšmingumą. Atsižvelgdamas į tai, Kultūros paveldo departamento Ketvirtosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininkas pasirašė 2013 m. rugsėjo 24 d. aktą Nr. KPD-VL-416, kuriuo nustatė ginčo nekilnojamosios kultūros vertybės archeologinio pobūdžio vertingąsias savybes: žemė ir jos paviršiaus elementai – kultūrinis sluoksnis iki 10–15 cm storio pilkšvas žemės sluoksnis su archeologiniais radiniais; kultūrinis sluoksnis sužalotas ilgą laiką jį ariant (1995, 2013 m.), ir saugotinos 5 951 m2 teritorijos ribas (akto 7, 10, 12 p.).

23Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 40 dalį, vertingoji savybė – kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nekilnojamasis kultūros paveldas inventorizuojamas surašant visus galimus jam priskirti kūrinius ir kitus daiktus. Inventorizavimo duomenys nuolat tikslinami, kaupiami ir sisteminami. Nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos (8 str. 3 d.). Vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 5 dalimi nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijos ribas apibrėžia Kultūros paveldo departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos.

24Apibendrinant nurodytas teisės normas teigtina, jog kultūros paveldo objektų būklės stebėjimas ir vertinimas yra nuolatinis procesas, už kurį atsakingos Vertinimo tarybos. Vertinimo tarybos, atlikdamos Įstatymu ir jį detalizuojančiais Nuostatais priskirtas funkcijas, įgyvendina viešojo administravimo įgaliojimus, todėl šiuose teisiniuose santykiuose pagrįstai laikomos viešojo administravimo institucijomis. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis nustato, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinės pagalbos, efektyvumo, subsidiarumo, „vieno langelio“, lygiateisiškumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus, naujovių ir atvirumo permainoms principais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų priimti individualūs administraciniai aktai būtų pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės būtų motyvuotos.

25Teisėjų kolegija, pareiškėjų skundžiamus administracinius aktus laikydama vientisos administracinės procedūros dokumentais, kuriuose išdėstyti argumentai yra sudėtinė galutinio sprendimo dalis, konstatuoja, kad konkrečiu atveju atsakovas pakankamai nepagrindė savo išvados dėl ginčo vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, suponuojančių kultūros vertybei suteiktos apsaugos reikalingumą, išlikimo. Vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktas Nr. KPD-VL-416 yra prieštaringas ir nenuoseklus tuo aspektu, kad tik nežymiai sumažina nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijos ribas I. L. priklausančiame žemės sklype, nepaisant fakto, jog ilgą laiką visa žemė buvo dirbama – kultūrinis sluoksnis ardomas žemės ūkio padargais. Pažymėtina, jog jau 1995 m., t. y. iki pareiškėjoms tampant žemės savininkėmis, Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės būklė buvo įvertinta kaip patenkinama (I t., b. l. 171–174), tačiau sprendžiant iš akto 13 punkte įvardytų šaltinių, pakartotinio išlikusių, pakitusių ar prarastų vertingųjų savybių tyrimo atsakovai 2013 m. neorganizavo / neatliko. Vertinimo taryba apsiribojo tik pirminės medžiagos, sudariusios pagrindą Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietę įrašyti į Kultūros vertybių registrą, patikrinimu, nors būtent jai tenka pareiga įrodyti nustatytų vertingųjų savybių buvimą. Todėl atsižvelgdamas į kilusias abejones, jog kultūros paveldo objektas per 1995–2015 m. laikotarpį visiškai nepakito (daugiau nesunyko), apeliacinės instancijos teismas naikina Vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimus ir įpareigoja Vertinimo tarybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų kreipimąsi.

26Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimas keičiamas.

27Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

28Pareiškėjų N. E. Š. ir I. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

29Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

30„Pareiškėjų N. E. Š. ir I. L. skundą tenkinti iš dalies.

31Panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Ketvirtosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. protokolinio sprendimo Nr. VT4-18 1 punktą ir 2013 m. rugsėjo 24 d. aktą Nr. KPD-VL-416, ir įpareigoti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Ketvirtąją nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą iš naujo nagrinėti Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietės išregistravimo iš Kultūros vertybių registro klausimą.

32Kitą pareiškėjų skundo dalį atmesti.“

33Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjos N. E. Š. ir I. L.... 5. Skunde (I t., b. l. 45–47) pareiškėjos paaiškino, kad 2013 m. birželio 12... 6. Atsakovai Kultūros paveldo departamentas ir Vertinimo taryba su pareiškėjų... 7. Atsiliepimuose (I t., b. l. 73–75, 121–123) paaiškino, kad Kloninių... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu... 10. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 16... 11. Aprašo 6 punkte nurodyta, kad vertinimo procesas susideda iš: amžiaus cenzo... 12. III.... 13. Pareiškėjos N. E. Š. ir I. L.... 14. Apeliacinis skundas (II t., b. l. 39–44) grindžiamas šiais pagrindiniais... 15. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prašo pareiškėjų apeliacinį... 16. Atsiliepime (II t., b. l. 53–55) papildomai pažymi, kad Kultūros paveldo... 17. Teisėjų kolegija... 18. IV.... 19. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 20. Nustatyta, kad Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietė buvo įrašyta į... 21. Nagrinėjamos bylos medžiaga taip pat rodo, kad Kloninių Mijaugonių senovės... 22. Pažymėtina, jog pareiškėjos, pasirinkdamos savo pažeistų teisių ir... 23. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 40 dalį,... 24. Apibendrinant nurodytas teisės normas teigtina, jog kultūros paveldo objektų... 25. Teisėjų kolegija, pareiškėjų skundžiamus administracinius aktus laikydama... 26. Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5... 27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 28. Pareiškėjų N. E. Š. ir I. L.... 29. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą... 30. „Pareiškėjų N. E. Š. ir I. L.... 31. Panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos... 32. Kitą pareiškėjų skundo dalį atmesti.“... 33. Nutartis neskundžiama....