Byla 2A-1954-656/2015
Dėl kredito sutarties pakeitimo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, valstybės institucijos, teikiančios išvadą byloje – Lietuvos bankas, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės ir Rūtos Petkuvienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo (apelianto) AB DNB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal byloje ieškovo A. J. ieškinį atsakovui AB DNB bankas dėl kredito sutarties pakeitimo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, valstybės institucijos, teikiančios išvadą byloje – Lietuvos bankas, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba,

Nustatė

2I.Bylos esmė Ieškovas, vadovaudamasis CK 6.228 str. ir nurodydamas, kad sutarčių sudarymo metu tarp šalių buvo esminė neligybė, prašė teismo pakeisti ieškovo A. J. ir atsakovo AB DNB bankas sudarytą 2007-11-09 Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2411-2007-507, numatant, kad kreditas pagal šią sutartį ieškovui A. J. suteikiamas neatlygintinai.

3Nurodė, kad A. J. su AB DNB banku (toliau - Bankas) 2007 m. lapkričio 9 d. sudarė skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį (toliau - Kredito sutartis) ir obligacijų pasirašymo sutartis (toliau - Obligacijų pasirašymo sutartys), kurių pagrindu, Bankui suteikus investavimo rekomendacijas, nuosavybės teise įsigijo AB DNB banko 2007 metais išleistų obligacijų (DnB NORD Kinija 3, DnB NORD Kinija 4), susietų su akcijomis ar vertybinių popierių rinkų indeksais. 1) Nurodo, kad Bankas ir Banko darbuotojai, siūlydami sudaryti Kredito sutartį ir investuoti paties Banko išleistus vertybinius popierius, neatskleidė visų su tokiu investavimu susijusių rizikų, pateikė aplaidžias investavimo rekomendacijas, kurios visiškai neatitinka jo - ieškovo investavimo srityje turimų žinių ir patirties, finansinės padėties bei tikslų, kurių siekė naudojantis investicinėmis paslaugomis, bei investavimo rekomendacijų pagrindu pasiūlius vertybinius popierius, kurie jam nebuvo tinkami, šiuos vertybinius popierius pardavė. Banko darbuotojai, prieš jam - ieškovui suteikdami investavimo rekomendacijas, neatliko informacijos apie jį įvertinimo. 2)Banko darbuotojai rekomendavo finansines priemones, kurios neatitiko jo - ieškovo interesų, ir pasiūlė netinkamą produktą, nevertino, ar šiais sandoriais prisiimtus finansinius įsipareigojimus jis pajėgus įvykdyti, jei obligacijos neduos Banko nurodomos grąžos, ir rekomendavo investicines paslaugas, kurios neatitiko jo interesų. Pavyzdžiui, jo gaunamos metinės pajamos sudaro tik apie kelias dešimtis tūkstančių litų. Tačiau Banko darbuotojai jam vis tiek rekomendavo investuoti iš Banko pasiskolintas pinigines lėšas į didelės rizikos obligacijas, net nevertindami, kokiu būdu jis, gaudamas anksčiau nurodyto dydžio pajamas, galės grąžinti kreditą ir sumokėti palūkanas Bankui. Bankas neįvertino ir neinformavo, kad investavimas į su akcijomis ir vertybinių popierių rinkų indeksais susietas obligacijas, kai jų įsigijimas finansuojamas skolintomis lėšomis, yra susijęs su ypatingai didele ir dažnai vidutinių gebėjimų investuotojui sunkiai identifikuojama rizika. Nukritus finansinių priemonių rinkos kainai, asmuo ne tik patiria nuostolį dėl investicijų vertės kritimo, tačiau tai gresia ir Banko reikalavimų klientui patenkinimu realizuojant įkeistą turtą, nes jis - ieškovas pats nebuvo ir nėra finansiškai pajėgus prisiimti bet kokias susijusias investicines rizikas jau vien dėl to, kad investuojami buvo iš paties Banko skolinti pinigai, kurių suma dešimt kartų viršijo metines jo pajamas. Banko darbuotojai ne kartą patikino, kad obligacijų pelningumas neabejotinai viršys pagal Kredito sutartį mokėtinas palūkanas, dėl ko patirti nuostolius, pasirašant Kredito sutartį ir Obligacijų pasirašymo sutartis, neva, neįmanoma. 3) Bankas neatskleidė informacijos apie galimą interesų konfliktą, nes teikdamas jam - ieškovui investavimo rekomendacijas už iš Banko pasiskolintas lėšas įsigyti Banko išleistų obligacijų, veikė būdami interesų konflikte, kadangi jam buvo pasiūlyta pagal Kredito sutartį pasiskolintas pinigines lėšas suteikti naudotis Bankui (pasirašant Obligacijų pasirašymo sutartis), tokiu būdu prisiimant investicijų, kurias iš esmės atlikinėjo pats Bankas savo naudai, riziką, bei tuo pačiu įsipareigojant mokėti Bankui palūkanas už kreditą. Tai reiškia, kad Bankas siekė naudos išimtinai sau, ir tai darė siūlydamas jam tokius produktus, kurie atitiko Banko, o ne jo - ieškovo ekonominius interesus. Ieškovas nurodo, kad dėl Banko bei jo darbuotojų kaltės ir neteisėtų veiksmų, ne tik kad negavo Banko žadėtos naudos, tačiau patyrė nuostolius, kadangi už išperkamas obligacijas gaunama suma nepadengia palūkanų, kurias privalės sumokėti pagal Kredito sutartis.

4Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad ieškovas neįrodė, kuo pasireiškė esminė šalių nelygybė, kurią, reikšdamas ieškinį, ieškovas siekia pašalinti. 2007-11-09 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartyje Nr. 2411-2007-507 (toliau - Skolinimo sutartis) buvo numatytas 4,85 proc. palūkanų dydis. Ieškinyje niekaip nepaaiškinama ir nepagrindžiama, kodėl toks palūkanų dydis yra neteisingas ir nepagrįstas ir sukuria esminę šalių nelygybę. CK 6.872 str. 3 d. numatyta, kad jei paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė. Ieškovas niekaip nepaneigia prezumpcijos, todėl atlyginimas už suteiktus kreditus negalėtų būti panaikintas apskritai, o tik galėtų būti pakeistas į atitinkantį šalių interesų pusiausvyrą. Paskolos palūkanos atitiko paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą (CK 6.872 str. 1 d.). Ieškovas, sudarydamas ginčo sutartį, veikė ne kaip nepatyrusi, neinformuota ar neturinti derybų patirties šalis. Bankui, prieš priimant sprendimą sudaryti ginčo sutartį, paprašius Ieškovą suteikti informaciją apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, Ieškovas tai padaryti atsisakė. Apie tai, kad Ieškovui nepateikus prašomos informacijos, bankas neturi galimybės pasiūlyti labiausiai Ieškovo interesus atitinkančio finansinio instrumento (investavimo priemonės), ieškovas buvo įspėtas pasirašytinai. Ieškovas sprendimą dėl ginčo sutarties sudarymo priėmė pats, taip prisiimdamas visą riziką dėl savo paties sprendimų. Ieškovas savo įsipareigojimų pagal ginčo sutartį vykdymo užtikrinimui įkeitė ne savo kaip fizinio asmens, o UAB „Vostapinė“, kurios 50 proc. akcijų valdė ginčo sandorių sudarymo metu, nekilnojamąjį turtą. Iš šiuo metu viešai skelbiamos informacijos matyti, kad UAB „Vostapinė“ verčiasi bankų, bankinių operacijų, finansinių ir teisinių paslaugų, nekilnojamojo turto vystymo veikla. Viešai skelbiamais duomenimis Ieškovas taip pat yra UAB „Mek Investment“ vadovas. Ši įmonė taip pat vykdo veiklą nekilnojamojo turto srityje. Nors Ieškovas ginčo sandorių sudarymo metu nebuvo priskiriamas prie profesionalių investuotojų LR finansinių priemonių rinkų įstatymo 27-28 str. taikymo prasme, tačiau turėjo tiek patirties, tiek žinių finansinių, teisinių paslaugų ir bankinių operacijų srityje, ir sprendimus investuoti bei sudaryti ginčo sutartį priėmė savarankiškai, atsisakydamas suteikti Banko prašomą informaciją ir atsisakydamas bet kokių Banko patarimų. Svarbus yra ne ieškovo kaip vartotojo, o ieškovo kaip neprofesionalaus investuotojo teisinis statusas, kurio šioje byloje niekas neginčija. Ieškovas faktiškai naudojosi banko suteiktomis finansinėmis lėšomis, o Bankas patyrė išlaidas rizikos pagal ginčo sandorius draudimui. Vien dėl šios priežasties ieškovo reikalavimas panaikinti bet kokį atlyginimą už Banko faktiškai paskolintas lėšas sukurtų akivaizdžius nuostolius, nes Bankas kaip finansų įstaiga, kurios viena iš pagrindinių veiklos sričių - skolinti pinigus už atlyginimą - net negautų jokios kompensacijos už patirtas išlaidas, susijusias su ginčo dalyku esančių sandorių sudarymu, jų vykdymo priežiūra ir pan. Bankas, išleisdamas su akcijomis susietas obligacijas (toliau SASO arba Obligacijos) taip pat prisiėmė galimą akcijų indeksų svyravimo riziką: indekso, su kuriuo buvo susietos konkrečios obligacijos, vertei pakilus, Bankas klientui įsipareigojo išmokėti SASO prieaugį. Šią rinkos svyravimų riziką, t.y. Banko riziką, kad atitinkamo indekso, su kuriuo buvo susietos konkrečios SASO, vertė pakils, ir klientui turės būti išmokamas SASO prieaugis, Bankas draudė rinkoje. Konkrečiai nagrinėjamu atveju Banko kaštai, draudžiant ieškovo įsigytų obligacijų prieaugio riziką, sudarė 38 675,02 EUR (arba 133 537,11 Lt. Šios aplinkybės patvirtina, kad su Ieškovu sudaryti sandoriai savo ruožtu buvo rizikingi ir Bankui, Taip

5Investavimo produktai yra rizikos sutartys (CK 6.160 str. 3 d), iš kurių galima uždirbti arba prarasti, Skolinimo sutarties pakeitimas prieštarautų investicinių sandorių kaip rizikos sutarčių esmei. SASO nedavė prieaugio dėl nuo Banko visiškai nepriklausančių priežasčių, t.y. dėl rinkos svyravimų ir pasaulinės finansų krizės, už ką Bankas, savaime suprantama, nėra ir negali būti atsakingas. Investavimui į SASO investuotojas Banke ieškovas galėjo pasirinkti vieną iš trijų strategijų: (i) investuoti tik savo lėšomis, (ii) investuoti savo ir skolintomis lėšomis, (iii) investuoti skolintomis lėšomis su nekilnojamojo turto įkeitimu. Ieškovas pasirinko trečią strategijos variantą. Bankas suteikia klientui paskolą su fiksuoto dydžio palūkanomis, kurios sumokamos tik po SASO išpirkimo termino, t.y. asmuo iš anksto žino mokėtiną palūkanų sumą. Ieškovo atveju tai būtų 4,85 % + 4,85 % + 4,85 % = 14,55 %. Šios strategijos atveju paskolos ir palūkanų grąžinimui taip pat yra taikomos užtikrinimo priemonės: 1) paskolos grąžinimui yra įkeičiamos investuotojo įsigytos SASO (už paskolą įsigytų SASO vertė yra lygi paskolos sumai), 2) palūkanų sumokėjimui yra įkeičiamas kliento nekilnojamasis turtas. Kadangi šios užtikrinimo priemonės garantuoja paskolos ir palūkanų sumokėjimą, asmuo įgyja galimybę investuoti ženklią sumą nepriklausomai nuo jo gaunamų pajamų dydžio rizikuodamas tik iš anksto apibrėžta pinigų (Bankui mokėtinų palūkanų) suma. SASO kaip investavimo priemonės privalumas - tikimybė gauti neriboto dydžio grąžą mainais į prisiimamą riziką patirti iš anksto žinomo dydžio nuostolį. Jokia kita investavimo priemonė tokios galimybės nesuteikia, kadangi arba yra siūloma labai riboto dydžio grąža (pvz.. terminuoto indėlio atveju) arba yra didelė tikimybė patirti neriboto dydžio nuostolį (pvz., investuojant į akcijas). Būtent dėl tokios savo teigiamos savybės ši investavimo priemonė yra tinkama neprofesionaliems investuotojams, kadangi jie nerizikuoja patirti neriboto dydžio nuostolius. Ginčo SASO buvo platinamos pagal 500.000.000 litų vidutinės trukmės obligacijų programos bazinį prospektą (toliau - Bazinis prospektas), kuris parengtas vadovaujantis LR Vertybinių popierių komisijos (toliau - Komisija) 2005-07-15 nutarimu Nr. 1K-21 patvirtintomis Vertybinių popierių prospekto parengimo ir tvirtinimo bei informacijos atskleidimo taisyklėmis. Bazinis prospektas buvo paskelbtas viešai ne tik Banko interneto svetainėje, bet ir Komisijos internetiniame puslapyje. Prospektas yra būtent neprofesionaliems investuotojams skirtas dokumentams, kadangi tais atvejais, kai vertybiniai popieriai siūlomi tik profesionaliems investuotojams, prospekto parengti ir paskelbti nereikalaujama (VPĮ 5 str. 2 d. 1 p.). Kiekvienos konkrečios obligacijų emisijos sąlygos nurodomos Galutinėse sąlygose, kurios sudaro neatskiriamą Bazinio prospekto dalį. Galutinių (individualių) sąlygų forma yra nustatoma jau Baziniame prospekte, todėl Komisija, tikrindama Bazinio prospekto atitiktį teisės aktams, kartu įvertina ir galutinių sąlygų formą. Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė tiek Bazinį prospektą, tiek Galutines sąlygas, todėl darytina išvada, kad yra susipažinęs su jų turiniu. Investavimo į SASO skolintomis lėšomis rizikos taip pat aiškiai buvo atskleistos pačioje Ieškovo pasirašytoje Skolinimo sutartyje. Dėl už paskolą mokėtinų palūkanų šalys susitarė, kad tuo atveju, jei SASO uždirbs didesnį prieaugį nei Ieškovo už kreditą mokėtinos palūkanos, Bankas perves Ieškovui SASO prieaugį, viršijantį už paskolą mokėtinas palūkanas, o jei SASO neuždirbs reikiamo prieaugio, už paskolą mokėtinas palūkanas Ieškovas turės sumokėti sukaupdamas atitinkamą sumą atsiskaitomoje sąskaitoje, kad Bankas šią sumą galėtų nurašyti.

6Nagrinėjamu atveju jokios Banko ir Ieškovo interesų priešpriešos nebuvo, priešingai - Banko ir Ieškovo interesai dėl investicijų sutapo. Bankas, kaip verslo subjektas, yra suinteresuotas savo klientu pasitenkinimu, o kartu ir teigiamu savo klientų investicijų rezultatu (pelnu). Esant teigiamam ir klientui palankiam investicijų rezultatui, Bankas užsitikrina, kad be jokių pretenzijų ir ginčų gaus investicijoms suteiktų paskolų palūkanas. Abi šalys buvo suinteresuotos sandorių sėkme, todėl jokio interesų konflikto nebuvo ir negalėjo būti. Bankas, parduodamas Ieškovui Obligacijas, nežinojo ir negalėjo žinoti, ar Obligacijos uždirbs prieaugį, ar ne, kadangi indeksai, su kuriais buvo susietos Obligacijos, nėra išleisti Banko, ir Bankas jų svyravimų nekontroliuoja.

7Antra, Ieškovas laiko interesų konfliktą buvus dėl to, kad „Bankas <...> gavo tiesioginę naudą, nepaisant to, kad Ieškovas negavo Banko garantuoto prieaugio iš investicijos ir netgi neatgavo nominalios investicijos vertės, tokiu būdu patirdamas didelius nuostoliu“. Tačiau aiškinant interesų konfliktą tokiu būdu, kokiu jį aiškina Ieškovas, Bankas apskritai nebegalėtų verstis savo veikla, nes Banko, kaip juridinio asmens, vienas iš tikslų yra pelno siekimas, ir visus sandorius Bankas sudaro tikėdamasis ir siekdamas finansinės naudos. Tuo tarpu kreditavimo santykiai, kaip tokie, visuomet yra susiję su atitinkamais skolininkų praradimais - pareiga mokėti palūkanas. Tai, kad už suteiktą paskolą turi būti mokamos palūkanos (Banko iš Skolinimo sutarčių gaunama nauda), yra savaime suprantamas dalykas.

8Trečia, Ieškovas grindžia savo poziciją tuo faktu, kad Bankas turėjo teisę panaudoti iš Ieškovo gautas nuosavas lėšas Banko pagrindinėje veikloje, tačiau Ieškovui už šias lėšas palūkanų nemokėjo. Ieškovas, gi, įsigydamas Obligacijų, įgijo teisę gauti prieaugį, apskaičiuojamą pagal akcijų rinkų indeksų pokyčius. Šis prieaugis nebuvo ribojamas, tačiau nebuvo ir garantuojamas.

9Ketvirta, Ieškovas kaltina Banką neatskleidus tariamo interesų konflikto turinio, nors visa informacija Ieškovui iš tikrųjų buvo suteikta. Iš Banko pateiktų dokumentų Ieškovui buvo žinoma, kad (i) jis įsigyja Banko išleistas Obligacijas; (ii) Obligacijų įsigijimą jis finansuoja to paties Banko paskolintomis lėšomis; (iii) Obligacijos yra įkeistos Bankui; (iv) Obligacijos gali neduoti prieaugio, ir tokiu atveju (v) palūkanas Bankui tektų padengti iš nuosavų lėšų arba hipoteka įkeisto turto vertės. Taigi, akivaizdu, kad net jei interesų konfliktas ir būtų egzistavęs, su kuo Bankas nesutinka, jo turinys Ieškovui turėjo būti žinomas. Jokios pelno garantijos nėra ir Ieškovui pateiktuose dokumentuose. Nei Baziniame prospekte, nei Ieškovo įsigytų SASO emisijų Galutinėse sąlygose neužsimenama apie kokį nors garantuojamą pelną.

10Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2010-02-18 nutarimu Nr. 10-70 pripažino, kad sutarties 6.6, 7.2.1, 8.1.5 punktų sąlygos atitinka Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 2 dalies 2 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. panaikina arba apriboja vartotojo teises, susijusias su pardavėju, paslaugų teikėju tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus. Pripažino, kad sutarties 6.7 punkto sąlygos atitinka Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Sutarties 9.3.6 punkto sąlygos atitinka Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti.

11Lietuvos Respublios vertybinių popierių komisija 2011-07-28 sprendimu Nr. 2K – 161 Nutarė

121.Pripažinti, kad Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.11 punkto, Kredito sutarties 6.6, 7.3.1, 8.1.5 punktų sąlygos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 2 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. panaikina arba apriboja vartotojo teises, susijusias su pardavėju, paslaugų teikėju tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus.

132.Pripažinti, kad Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.13 punkto, Kredito sutarties 9.3.8 punkto sąlygos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti.

143.Pripažinti, kad Kredito sutarties 6.7 punkto sąlygos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

15II. Teismo sprendimo esmė

16Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, pakeitė ieškovo A. J. ir atsakovo AB DnB bankas sudarytą 2007-11-09 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2411-2007-507, numatant, kad kreditas pagal šią sutartį ieškovui suteikiamas neatlygintinai.

17Teismas konstatavo, kad Bankas, teikdamas nurodytas finansines paslaugas Ieškovui ir sudarydamas su juo Obligacijų pasirašymo ir Kredito sutartis, pažeidė Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius finansinių paslaugų teikimą ir savo fiduciarines pareigas klientui (Ieškovui), dėl ko buvo pažeistos Ieškovo teisės ir teisėti interesai, o tuo pačiu ir viešas interesas. Ieškovas yra neprofesionalus investuotojas. Tai iš esmės reiškia, kad Banką ir klientą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl tokiais atvejais bankas privalo ex qfficio veikti išimtinai kliento interesais. Toks įpareigojimas yra įtvirtintas Europos Sąjungos Finansinių priemonių rinkų direktyvoje bei FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir 19 straipsnio 1 dalyje, kurios įpareigoja bankus veikti geriausiomis klientui sąlygomis. Bankas bei jo darbuotojai turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai ir geriausiomis klientui sąlygomis, t. y. daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad sudarytų sąlygas klientui priimti pagrįstą, geriausiai jo interesus, finansines galimybes bei tikslus atitinkantį sprendimą. Banko atstovė Rūta Tilvytienė rekomenduodavo ieškovui įsigyti vertybinius popierius pagal rinkos sąlygas patarė klientui sudaryti paties Banko siūlomą sandorį. Ieškovas pasitikėjo Banku, nesigilino investavimo į vertybinius popierius subtilybes ir riziką.

18Pagal FPRĮ 22 straipsnio 3, 5 ir 6 dalyse bei Komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 22, 24, 33, 34, 53 punktuose įtvirtintų pareigų visumą tarpininkui (šiuo atveju Bankui) leidžia tik pagal griežtai nustatytą tvarką ir sąlygas siūlyti klientams finansines priemones ir paslaugas. Viena svarbiausių tokių finansinių priemonių ir paslaugų teikimo sąlyga yra ta, kad tokios finansinės priemonės ir paslaugos turi būti tinkamos konkrečiam klientui. Pirmiausia vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkas (Bankas) privalo surinkti iš kliento informaciją apie jo žinias, patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį bei investavimu siekiamus tikslus, t. y. atlikti tinkamumo testą (pirmasis paslaugos teikimo etapas). Šių pareigų Bankas, teikdamas finansines paslaugas Ieškovui, neatliko. Byloje nustatyta, kad Bankas Ieškovui suteikė klaidinančias (aplaidžias) investavimo rekomendacijas. Investavimo rekomendacija kaip paslauga, vadovaujantis FPRĮ įstatymo 3 straipsnio 12 dalimi apibrėžiama kaip finansų maklerio įmonės arba kliento iniciatyva klientui teikiama asmeninio pobūdžio rekomendacija dėl vieno ar kelių sandorių, susijusių su finansinėmis priemonėmis. Byloje nustatyta, kad rekomendacijas dėl Obligacijų įsigijimo Banko skolintomis lėšomis Ieškovui teikė Banko darbuotoja Rūta Tilvytienė. Ši Banko darbuotoja rekomendavo Ieškovui įsigyti Obligacijų skolintomis lėšomis kadangi, jos teigimu: (i) tokiu atveju Ieškovo pelnas iš Obligacijų prieaugio būtų didesnis (investuojama didelė suma, nes kreditas gali kelis kartus viršyti įkeičiamo turto vertę), (ii) nereikia turėti ir naudoti jokių nuosavų lėšų ar santaupų, norint įsigyti Obligacijų, (iii) investicija yra saugi, o galimybė, kad Obligacijos neatneštų pelno yra sunkiai tikėtina, (iv) Obligacijų įsigijimui Bankas gali paskolinti net kelis kartus įkeičiamo turto kainą viršijantį kreditą (pritaikyti svertą), ir tokiu būdu Ieškovo pelnas būtų dar didesnis. Byloje taip pat nustatyta, kad banko darbuotoja, prieš suteikdama investavimo rekomendacijas Ieškovui, tinkamai nesurinko informacijos apie Ieškovą ir jos neįvertino. Pagal FPRĮ 22 straipsnio 1 dalį pagrindinė finansų maklerio įmonės (šiuo atveju - Banko) darbo su klientais pareiga - veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais. Įgyvendindama šią pareigą finansų maklerio įmonė (Bankas) privalo laikytis ją detalizuojančių reikalavimų, kurie skirstomi į dvi grupes - informacijos iš kliento surinkimas bei informacijos klientui teikimas.

19Bankas neatskleidė ieškovui informacijos apie investavimo riziką. 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 5 teisėjų kolegija konstatavo, kad „Iš tiesų vertinant FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies bei minėto VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkto <...> nuostatas investuotojų interesų apsaugos bei kitų bendrųjų šioje reguliuojamoje rinkoje veikiančių finansų maklerių įmonių (tarpininkų) pareigų, inter alia sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais <...> kontekste, yra akivaizdu, jog visa investiciniam sprendimui priimti reikalinga informacija. įskaitant informaciją apie riziką, (potencialiam) klientui privalo būti pateikta pakankamai iš anksto, kad investuotojas turėtų pakankamai laiko tinkamai susipažinti su ja, prieš priimdamas atitinkamą sprendimą. Priešingas aiškinimas, t. y., kad reikiama informacija pateikiama tuo pačiu metu, kai priimamas atitinkamas investicinis sprendimas, paneigtų aptariamos pareigos esmę bei paskirtį, o šiomis nuostatomis garantuojamą (potencialaus) investuotojo teisę į jam reikalingą informaciją paverstų formalia ir iliuzine, kas akivaizdžiai neatitiktų įstatymų leidėjo siektų tikslų“.

20Bankas neatskleidė informacijos apie galimą interesų konfliktą neatskleidimą. Byloje nustatyta, kad Banko iš sandorių su Ieškovu gaunamą naudą atspindi ne tik iš Kredito sutarties Banko gautinos palūkanos, iš kurių atimama už opcionų įsigijimą Banko sumokėta kaina. Banko naudą iš tokių sandorių sudaro ir tai, kad Bankas, parduodamas Obligacijas Ieškovui, iš tokių obligacijų pardavimo gauna pajamas - visą Obligacijų kainą. Taigi, nors visą sumą Obligacijų įsigijimui Bankas ir skolino Ieškovui, iš tikrųjų ta pati suma, kuri skolinama Ieškovui Obligacijoms įsigyti, lieka Banke. Be to, tą pačią sumą Bankas ir toliau galėjo naudoti ir naudojo pagrindinėje Banko veikloje. Tai patvirtina ir byloje esantys Baziniai prospektai, kur „Lėšų panaudojimas“ įvardintas kaip „Lėšos, gautos iš pagal šią Programą leidžiamų emisijų, bus panaudojamos Emitento pagrindinėje veikloje“ (Bazinio prospekto 7 ir 21 lapai). Bankui paskolinus tam tikrą sumą pinigų Ieškovui, ir Ieškovui už tuos pinigus nupirkus iš Banko Obligacijas, tie pinigai liko Banke, o Bankas juos toliau naudodavo finansuoti Banko paskolų portfeliui, išskyrus Banko išlaidas šių sandorių draudimui. Tai reiškia, kad tą pačią sumą pinigų Bankas perskolindavo dar kartą, ir už tai taip pat gaudavo pajamas, arba galėdavo naudoti kitoje savo veikloje kaip Bankui (ne jo klientams) priklausančias pinigines lėšas. Banko leidžiamų Obligacijų už Banko skolintas pinigines lėšas, kredito grąžinimo įvykdymas buvo užtikrinamas Ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimu. Tai reiškia, kad Bankas užsitikrino sau naudą ir apsiribojo nuo rizikos, beveik visą ją perkeldamas Ieškovui, kuris Banko naudai įkeitė nekilnojamąjį turtą ir dar įsipareigojo iš nuosavų lėšų (tuo atveju, jeigu Obligacijos finansinės naudos Ieškovui neatneštų) mokėti palūkanas Bankui už kreditą (kas nagrinėjamu atveju ir įvyko). Bankas, siekė naudos išimtinai sau, ir tai darė siūlydamas Ieškovui tokius produktus, kurie atitiko iš esmės Banko, o ne Ieškovo ekonominius interesus, kas ir sudaro Banko interesų konflikto turinį. Taigi, neatskleidus interesų konflikto ir neįspėjus apie jį Ieškovo pasirašytinai, Bankas negalėjo teikti investicinių paslaugų Ieškovui. Todėl tolimesni Banko veiksmai dėl investicinės paslaugos teikimo ieškovui, esant interesų konfliktui, yra neteisėti.

21III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

22Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas nenurodė ir nemotyvavo, kuo ir kodėl teismo analizuotos aplinkybės ir konstatuoti tariami teisės aktų pažeidimai yra susiję su ieškinio reikalavimais dėl CK 6.228 str. taikymo – Skolinimo sutarties sąlygų pakeitimo dėl esminės šalių nelygybės. Teismo sprendimas nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teismas neatliko tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikacijos, nenustatė, kokios ginčo sutarčių (Skolinimo sutarties) sąlygos atitiktų abiejų sutarčių šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tai yra nesukurtų vienai šaliai perdėto pranašumo (esminės šalių nelygybės). CPK 270 str. 4 d. 4 p. nustato reikalavimą teismo sprendime nurodyti teisės normas, kuriomis teismas vadovavosi,
  2. Ieškovui paskola buvo suteikta tuo metu rinkos sąlygas atitinkančiomis ar net geresnėmis nei rinkos sąlygomis, o tenkinus Ieškovo reikalavimus dėl LR CK 6.228 str., palūkanų norma ieškovui turėtų padidėti.
  3. Banko piniginių lėšų paskolinimas pagal Skolinimo sutartį Ieškovui sudarė galimybę investuoti pasiskolintą pinigų sumą į Banko platinamas su akcijomis susietas obligacijas (toliau SASO arba Obligacijos) ir tokiu būdu gauti neribotą investicinę grąžą. Bankas skirtingas SASO platinimo (įsigijimo) strategijas detaliai aptarė atsiliepime į Ieškovo ieškinį. Šiuo metu, nekartodami atsiliepimo argumentų, paaiškiname, kad Bankas, parduodamas Ieškovui SASO, prisiėmė akcijų indeksų kilimo riziką, tai yra riziką išmokėti Ieškovui investicinę grąžą, akcijų indeksams palikus. Tokią riziką bankas draudė rinkoje. Konkrečiai nagrinėjamu atveju Banko kaštai, draudžiant Ieškovo įsigytų Obligacijų prieaugio riziką, sudarė 38 675,02 EUR (arba 133 537,11 Lt. (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr.3). Todėl akivaizdu, kad SASO platinimas kaip ir bet kuri kita investavimo priemonė buvo susijusi tiek su emitento (šiuo atveju Banko), tiek su jų įgijėjo (šiuo atveju Ieškovo) prisiimama rizika skirtingais investavimo rezultato scenarijais
  4. Bankas, sudarydamas Skolinimo sutartį su Ieškovu (skolindamas pinigines lėšas), tokias lėšas turėjo pritraukti finansų rinkose arba indėlių forma. Tiek vienu, tiek kitu atveju Bankas už pritrauktas ir Banko veikloje naudojamas (įskaitant paskolą Ieškovui) lėšas turi mokėti palūkanas. Tai yra, Bankas Ieškovui paskolintas lėšas gavo ne neatlygintinai, o už palūkanas. Pirmosios instancijos teismui pakeitus Skolinimo sutarties sąlygas ir pripažinus, kad paskola Ieškovui buvo suteikta neatlygintinai, susidaro situacija, kai Bankas patiria tiesioginius nuostolius – Bankas net negali padengti sąnaudų, reikalingų lėšoms pritraukti ir skolinimo sandoriui sudaryti. Tuo tarpu antro sandorio (Obligacijų įsigijimo) pagrindu Banko įgytos lėšos (pirmosios instancijos teismo sprendime įvardintos, kaip „likusios Banke“) taip pat buvo pritrauktos ne neatlygintinai, o sudarant galimybę Ieškovui iš investuotų lėšų gauti neribotą investicinę grąžą – Obligacijų prieaugį. Ieškovo galimybė gauti Obligacijų prieaugį kartu yra ir Banko rizika tokias lėšas išmokėti, tai yra patirti tiesiogines neriboto dydžio išlaidas. Kaip jau nurodyta, Bankas, būdamas finansų įstaiga, ir negalėdamas prisiimti tokios neriboto dydžio rizikos, ją draudė rinkoje ir patyrė faktines išlaidas – 133 537,11 Lt, kurios, nors mažino Banko riziką, tačiau taip pat ženkliai apribojo galimą Banko pelną, susijusį su SASO, kaip investavimo priemonės, platinimu.
  5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė esminė šalių nelygybė, lėmusi būtinybę taikyti išimtinį teisinį instrumentą – teismo sprendimu pakeisti šalių laisva valia sudarytos Skolinimo sutarties sąlygas. Tokių aplinkybių taip pat neįrodinėjo ir Ieškovas pirmosios instancijos teisme, o vien deklaratyvūs teiginiai, kad ieškovas yra nepatyrusi, neinformuota ir ekonomiškai silpnesnė šalis, nesudaro pagrindo besąlygiškai pripažinti LR CK 228 str. taikymo pagrindą. Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime apskritai neanalizavo faktinių ginčo sandorių sudarymo aplinkybių, kurias byloje nurodė tiek Bankas, tiek Ieškovas, tiek apklausti liudytojai, nevertino Ieškovo elgesio ikisutartiniuose santykiuose ir sandorių sudarymo metu. Apie reikšmingas faktines aplinkybes, kurių neįvertino pirmosios instancijos teismas, pasisakysime kitoje apeliacinio skundo dalyje. Šiuo metu pabrėžiame, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs konkrečių ginčo sandorių sudarymo aplinkybių, nulėmusių esminę šalių nelygybę, neturėjo pagrindo taikyti LR CK 6.228 str., ir koreguoti šalių laisva valia sudarytos Skolinimo sutarties sąlygas. Šių argumentų kontekste pažymėtina, kad priimdamas sprendimą teismas turėjo nustatyti faktiškai egzistavusias aplinkybes, kurioms nesant, esminė šalių nelygybė nebūtų atsiradusi.
  6. Banko piniginių lėšų paskolinimas pagal Skolinimo sutartį Ieškovui sudarė galimybę investuoti pasiskolintą pinigų sumą į Banko platinamas su akcijomis susietas obligacijas (toliau SASO arba Obligacijos) ir tokiu būdu gauti neribotą investicinę grąžą. Bankas skirtingas SASO platinimo (įsigijimo) strategijas detaliai aptarė atsiliepime į Ieškovo ieškinį. Šiuo metu, nekartodami atsiliepimo argumentų, paaiškiname, kad Bankas, parduodamas Ieškovui SASO, prisiėmė akcijų indeksų kilimo riziką, tai yra riziką išmokėti Ieškovui investicinę grąžą, akcijų indeksams palikus. Tokią riziką bankas draudė rinkoje. Konkrečiai nagrinėjamu atveju Banko kaštai, draudžiant Ieškovo įsigytų Obligacijų prieaugio riziką, sudarė 38 675,02 EUR (arba 133 537,11 Lt. (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr.3). Todėl akivaizdu, kad SASO platinimas kaip ir bet kuri kita investavimo priemonė buvo susijusi tiek su emitento (šiuo atveju Banko), tiek su jų įgijėjo (šiuo atveju Ieškovo) prisiimama rizika skirtingais investavimo rezultato scenarijais.
  7. .Sprendime nepagrįstai teigiama, kad Bankas gavo naudą iš su Ieškovu sudarytų sandorių tiek palūkanų, mokamų už paskolą pagal Skolinimo sutartį, tiek galimybės toliau naudoti Banke likusias (už išplatintas SASO gautas) pinigines lėšas forma. Pažymėtina, kad Bankas, sudarydamas Skolinimo sutartį su Ieškovu (skolindamas pinigines lėšas), tokias lėšas turėjo pritraukti finansų rinkose arba indėlių forma. Tiek vienu, tiek kitu atveju Bankas už pritrauktas ir Banko veikloje naudojamas (įskaitant paskolą Ieškovui) lėšas turi mokėti palūkanas. Tai yra, Bankas Ieškovui paskolintas lėšas gavo ne neatlygintinai, o už palūkanas. Pirmosios instancijos teismui pakeitus Skolinimo sutarties sąlygas ir pripažinus, kad paskola Ieškovui buvo suteikta neatlygintinai, susidaro situacija, kai Bankas patiria tiesioginius nuostolius – Bankas net negali padengti sąnaudų, reikalingų lėšoms pritraukti ir skolinimo sandoriui sudaryti. Tuo tarpu antro sandorio (Obligacijų įsigijimo) pagrindu Banko įgytos lėšos (pirmosios instancijos teismo sprendime įvardintos, kaip „likusios Banke“) taip pat buvo pritrauktos ne neatlygintinai, o sudarant galimybę Ieškovui iš investuotų lėšų gauti neribotą investicinę grąžą – Obligacijų prieaugį. Ieškovo galimybė gauti Obligacijų prieaugį kartu yra ir Banko rizika tokias lėšas išmokėti, tai yra patirti tiesiogines neriboto dydžio išlaidas. Kaip jau nurodyta, Bankas, būdamas finansų įstaiga, ir negalėdamas prisiimti tokios neriboto dydžio rizikos, ją draudė rinkoje ir patyrė faktines išlaidas – 133 537,11 Lt, kurios, nors mažino Banko riziką, tačiau taip pat ženkliai apribojo galimą Banko pelną, susijusį su SASO, kaip investavimo priemonės, platinimu. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad Bankas su ieškovu sudarytų sandorių pasekmėje net du kartus įgijo galimybę gauti naudą iš Ieškovui paskolintų piniginių lėšų, o vėliau iš išplatintų Obligacijų. Kaip nurodyta šioje apeliacinio skundo dalyje, kiekviena Banko atlikta finansinė operacija, buvo tiesiogiai susijusi su Banko patiriamomis faktinėmis išlaidomis (sąnaudomis) tiek piniginėms lėšoms pritraukti, tiek sandoriams sudaryti ir rizikai sumažinti.
  8. Banko veiklą reglamentuojantys teisės aktai, taip pat ir Ieškovo bei pirmosios instancijos teismo minimas LR finansų įstaigų įstatymas (31 str.) nustato reikalavimus finansų įstaigoms riboti sudaromų sandorių riziką. Hipoteka kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė visada sukuria papildomą apsaugą kredito įstaigai, kad įsipareigojimai bus įvykdyti, tačiau tokios priemonės numatymas kreditavimo sutartyje negali būti vertinamos kaip pagrindas pripažinti, kad sutartis sukuria esminę šalių nelygybę ar vienos iš šalių perdėtą pranašumą. Pareiga mokėti palūkanas, tiek prievolė užtikrinti įsipareigojimų vykdymą nekilnojamojo daikto hipoteka, buvo aiškiai atskleista tarp Banko ir Ieškovo sudarytose sutartyse, Ieškovas, sudarymas sutartis, tokį šalių teisių ir pareigų balansą suprato ir jis jį tenkino.
  9. Ieškovas investuodamas į SASO prisiėmė riziką, būdingą investavimo sandoriui, - negauti laukto uždarbio, tačiau tuo pat metu įgijo investavimo sandoriui būdingą galimybę uždirbti, bankas – riziką, būdingą tiek investavimo sandoriui (riziką išmokėti neriboto dydžio investicinę grąžą, kurią draudė rinkoje ir patyrė papildomas sąnaudas), tiek kreditavimo sandoriui (riziką, jog klientas neatsiskaitys su banku pagal kreditavimo sutartį) ir atitinkamą galimybę iš tokio sandorio uždirbti. Įsigydamas SASO skolintomis lėšomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą Ieškovas iš anksto žinojo galimą nuostolio dydį (palūkanų už kreditą sumą) ir priėmė atitinkamą sprendimą mainais į galimą neriboto dydžio grąžą. Tuo tarpu Bankas prisiėmė kitokio pobūdžio riziką – jis įgijo ribotą galimybę uždirbti (palūkanų už ieškovui suteiktą kreditą suma), tačiau prisiėmė neribotą riziką išmokėti ieškovui SASO prieaugį, kurią draudė rinkoje, tokiu būdu patirdamas papildomas sąnaudas ir mažindamas galimybę uždirbti. Nagrinėjamu atveju Banko rizikos draudimas rinkoje turi būti vertinamas kaip sudėtinė ginčo sandorių dalis, o draudimui patirtos išlaidos (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 3) turi būti įtrauktos į bendrą sandorių šalių patirtų išlaidų (tariamų nuostolių) ir gautos ar numatytos gauti naudos balansą.
  10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau LAT), išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 3K-3-68/2014 dėl iš esmės tos pačios rūšies sandorių, sudarytų tarp Banko ir kito investuotojo, 2014-03-17 nutartyje suformulavo tam tikras teisės normų aiškinimo ir taikymo taisykles.LAT konstatavo atskirus Banko kaip finansų tarpininko veiklos pažeidimus, tačiau nurodė, kad „ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją, yra pakankamai esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo“. Nors aptariamame LAT teiginyje pasisakoma dėl teisės pažeidimų įtakos sandorio galiojimui, nagrinėjamoje byloje ši išvada aktuali ir sprendžiant atskirų Skolinimo sutarties sąlygų galiojimo klausimą. Kaip nurodė LAT, nepakanka teismo sprendime nurodyti abstrakčius teisės normų pažeidimus. Teismas, priimdamas sprendimą ir taikydamas vieną ar kitą teisės normą, privalo nustatyti konkretų ir tiesioginį ryšį tarp teismo nustatytų aplinkybių (tariamų teisės aktų pažeidimų) ir pagrindo taikyti atitinkamą teisės normą (šiuo atveju – LR CK 6.228 str.). Kaip jau nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tokio ryšio nenurodė ir neatskleidė, todėl vien šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas. Visų neigiamų padarinių už kilusius investavimo nuostolius perkėlimas finansų tarpininkui sandorį pripažįstant negaliojančiu nėra teisėtas, pagrįstas ir teisingas sprendimas (CK 1.5 straipsnis, CPK 263 straipsnis). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku, kodėl teismas padarė išvadą, kad būtent šie tariami pažeidimai nulėmė Ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčo sandorius (nors byloje neginčytinai nustatyta, kad Ieškovo apsisprendimą lėmė jo verslo kolegos (autoriteto) V. S. veiksmai, įsigyjant SASO). Kita vertus, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo visiškai neaišku, kodėl nurodyti pažeidimai sudarė pagrindą atleisti Ieškovą nuo visų įsipareigojimų pagal sudarytus investavimo (rizikos) vykdymo (ne 10, 20 ar 50 procentų), net neįvertinus Banko sandorių sudarymui ir vykdymui tiesiogiai patirtų išlaidų ( 133 537,11 Lt išlaidos SASO prieaugio rizikos draudimui).
  11. LAT, civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014 nagrinėdamas LR CK 6.228 str. taikymo klausimą ginče dėl iš esmės tos pačios rūšies sandorių, sudarytų tarp Banko ir kito investuotojo, 2014-04-16 nutartyje nurodė, kad skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartyje nustatytos palūkanos yra pelno (mokėjimo) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti nuostolius už prievolės nevykdymą. Šiuo atveju palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu nustatyta jų susitarimu. Šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 str. ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas. <...> Esminė šalių nelygybė turi būti (egzistuoti) sutarties sudarymo metu, o ne jos vykdymo ar pabaigos momentu. Remiantis tokia LAT formuojama praktika, galima teigti, kad teismo sprendimu gali būti keičiamos tik tokios sutarčių sąlygos, kurios yra nesąžiningos pačios savaime (nepriklausomai nuo sutarties vykdymo metu atsirasiančių aplinkybių).
  12. Pirmosios instancijos teismas ignoravo kartu su atsiliepimu į ieškinį pateiktą (priedas Nr. 2) rašytinį 2007-11-09 Banko įspėjimą, kuriame nurodama, kad Ieškovui atsisakius pateikti informaciją apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, Bankas negalės nustatyti Ieškovui tinkamiausio finansinio instrumento. Ieškovas savo parašu patvirtino, kad su tokių įspėjimu yra supažindintas. Iš nurodyto dokumento akivaizdu, kad pats Ieškovas sąmoningai, įspėtas raštu, atsisakė bet kokių Banko rekomendacijų ginčo sutarčių sudarymo klausimais. Nurodytas byloje esantis ir šalių neginčytas rašytinis įrodymas akivaizdžiai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas apie tariamus Banko veiklos pažeidimus, teikiant investavimo rekomendacijas, nesurinkus informacijos apie Ieškovo žinias ir patirtį investavimo srityje.
  13. Pirmosios instancijos teismas nevertino paties Ieškovo 2014-03-19 teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų apie aplinkybes, lėmusias ginčo sandorių sudarymą, bei pačių ginčo sandorių aplinkybes. Ieškovas teismo posėdžio metu pats patvirtino, kad apie galimybę „uždirbti nieko nedarant“ sužinojo iš savo verslo partnerio D. A., kuris apie tokią galimybę sužinojo iš verslo „autoriteto“ V. S.. Tokiu būdu Ieškovas apie galimybę įsigyti SASO sužinojo ne iš Banko darbuotojų (kuriuos kaltina informacijos nesurinkimu ar netinkamų rekomendacijų teikimu), o iš savo verslo partnerių ir kolegų, kurie ir sukūrė teigiamą Ieškovo požiūrį į Banko platinamas SASO. Banke kartu su ieškovu buvęs V. S. patvirtino, kad tokią sudaromų sutarčių riziką suprato.Todėl nesuprantama, kodėl kartu dalyvavęs ir tomis pačiomis investavimo galimybėmis domėjęsis A. J. nesuprato sudaromų sandorių rizikos, galimų neigiamų pasekmių ar bent šiuo metu nenori su jomis sutikti.
  14. Skolinimo sutarties nuostatos yra suformuluotos aiškiai, Ieškovas su jomis susipažino ir jas galėjo ir turėjo suprasti Skolinimo sutarties sudarymo metu ir prisiėmė su sutarčių sudarymu susijusią riziką (Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartyje (ieškinio priedas Nr. 2) šalys susitarė, kad klientas moka 4,85 proc. dydžio palūkanas (sutarties 1.3 p., 5.1 p.,), kurios sumokamos Bankui Kredito grąžinimo dieną (Sutarties 5.2 p) priešpriešinių vienarūšių įsipareigojimų įskaitymo būdu (Sutarties 6.1 p.). Be to, „Jeigu įskaičius Šalių tarpusavio įsipareigojimus, Banko Klientui mokėtina suma yra didesnė, tai Bankas likutį nedelsiant perveda į Kliento atsiskaitomąją sąskaitą, nurodytą šios Sutarties 1.9 punkte“, o „Jeigu Kliento Bankui mokėtina suma yra didesnė, tai Klientas ne vėliau kaip Kredito grąžinimo dieną įsipareigoja sumokėti Bankui trūkstamą sumą, sukaupdamas ją Kliento atsiskaitomojoje sąskaitoje, nurodytoje Sutarties 1.9 punkte, bei užtikrindamas Bankui nurašyti palūkanų sumą).
  15. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Ieškovas atsisakė pateikti banko prašomą informaciją, o Bankas to pasekmėje atsisakė teikti investavimo rekomendacijas), tokia optimistinė investicijų perspektyva buvo nulemta ne Banko veiksmų (tendencingai, šališkai ar selektyviai pateikta informacija), o objektyvūs istoriniai Azijos akcijų rinkų kilimo duomenys, kurie susitikimo Banke metu buvo pristatyti išsamiai ir objektyviai (pateikiant informaciją, o ne investavimo rekomendacijas).Klientas pats prisiėmė jam tinkančio investavimo instrumento pasirinkimo riziką. Atsižvelgiant į byloje esantį Ieškovo pasirašytą atsisakymą suteikti informaciją (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 2), akivaizdu, kad šiuo atveju jokios rekomendacijos ieškovui teikiamos nebuvo, todėl aptariami skundžiamo sprendimo teiginiai akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.
  16. Ieškovo pozicija, kad jis, neinvestuodamas jokios dalies nuosavų lėšų ir tikėdamasis gauti iš SASO neriboto dydžio investicinę grąžą, neprisiėmė jokios – net ginčo sutartyse ir susitikimų su Banko darbuotojais aiškiai atskleistos – rizikos mokėti palūkanas už paskolą, kurią naudojo investicijoms, yra akivaizdžiai nesąžininga ir neatitinkanti teisingumo kriterijaus. Tuo tarpu teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir visą Ieškovo investavimo riziką perkėlęs Bankui (nepaneigdamas Ieškovo galimybės gauti investicinį pelną, jei investicija būtų pasisekusi), priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir akivaizdžiai neteisingą sprendimą.
  17. Sprendime teisės aktų pažeidimais įvardintos aplinkybės nėra niekaip susiję su nagrinėjama byla (tokio ryšio skundžiamame sprendime neatskleidė pirmosios instancijos teismas) ir nėra pagrįstos ir įrodytos konkrečiai šioje byloje surinktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nurodomos aplinkybės buvo tiriamos ir vertinamos kitose administracinėse procedūrose ar teisminėse bylose, tačiau tais atvejais buvo tiriami ir vertinami Banko veiksmai visai kitų asmenų atžvilgiu arba apskritai tik banko pasirengimas tokio pobūdžio paslaugas teikti.
  18. Nors ieškovas yra neprofesionalus investuotojas LR Finansinių priemonių rinkų įstatymo 27, 28 str. prasme. Tačiau 2007-11-09 įspėjimas, paties ieškovo paaiškinimai ir liudytojų parodymai akivaizdžiai patvirtina, kad Ieškovo nuomonė apie ketinamą įsigyti investicinę priemonę – SASO – buvo susiformavusi dar iki susitikimo su Banko darbuotoja. Be to, ieškovas atsisakė suteikti Bankui informaciją apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje ir patvirtino, kad Banko rekomendacijos investavimo klausimais Ieškovui nereikalingos. Neaišku, ką pirmosios instancijos teismo nuomone dar turėjo atlikti Bankas, veikdamas kliento interesais. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.
  19. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nenagrinėjo Banko atsiliepimo į ieškinį argumentų, kad visa teisės aktų reikalauta informacija apie Obligacijas buvo Ieškovui pateikta Baziniame prospekte ir Galutinėse sąlygose. Baziniame prospekte buvo aiškiai nurodyta, kad „Obligacijų galiojimo laikotarpiu indekso ir kainų reikšmė gali stipriai svyruoti, o investuotojas prisiima riziką dėl nepalankių svyravimų negauti Susiejimo indekso priemokos (prieaugio) ir/arba Palūkanų, t.y. išpirkimo metu atgauti tiktai nominalią vertę, arba, netgi prarasti dalį investicijos, jeigu obligacijos bus įsigytos už didesnę negu nominalas kainą ir/arba buvo sumokėtas obligacijų Įsigijimo mokestis“.
  20. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad Bankas teikė investicines paslaugas Ieškovui esant interesų konfliktui. Nagrinėjamu atveju interesų konflikto apskritai nebuvo ir negalėjo būti dėl žemiau nurodytų priežasčių. Bankas, kaip verslo subjektas, yra suinteresuotas savo klientų pasitenkinimu, o kartu ir teigiamu savo klientų investicijų rezultatu (pelnu). Esant teigiamam ir klientui palankiam investicijų rezultatui, Bankas užsitikrina, kad be jokių pretenzijų ir ginčų gaus investicijoms suteiktų paskolų palūkanas. Abi šalys buvo suinteresuotos sandorių sėkme, todėl jokio interesų konflikto nebuvo ir negalėjo būti. Antra, kreditavimo santykiai visuomet yra susiję su atitinkamais skolininkų praradimais – pareiga mokėti palūkanas. Tai, kad už suteiktą paskolą turi būti mokamos palūkanos (Banko iš Skolinimo sutarčių gaunama nauda), yra savaime suprantamas dalykas, aiškus kiekvienam net ir menko išprusimo asmeniui, ir niekaip nesukeliantis bei objektyviai negalintis sukelti interesų konflikto, nepriklausomai nuo to, kam yra naudojama Banko suteikta paskola. Iš Banko pateiktų dokumentų Ieškovui buvo žinoma, kad (i) jis įsigyja Banko išleistas Obligacijas; (ii) Obligacijų įsigijimą jis finansuoja to paties Banko paskolintomis lėšomis; (iii) Obligacijos yra įkeistos Bankui; (iv) Obligacijos gali neduoti prieaugio, ir tokiu atveju (v) palūkanas Bankui tektų padengti iš nuosavų lėšų arba hipoteka įkeisto turto vertės. Taigi akivaizdu, kad net jei interesų konfliktas ir būtų egzistavęs, su kuo Bankas kategoriškai nesutinka, jo turinys Ieškovui turėjo būti žinomas.
  21. Ieškovas, būdamas verslininku, akcininku, kelių įmonių vadovu, sudarydamas ginčo sandorius, jų įvykdymą užtikrindamas bendros su verslo partneriu įmonės nekilnojamuoju turtu, turėjo visas galimybes tinkamai ir išsamiai išsiaiškinti visas sudaromų sandorių sąlygas, galimas neigiamas pasekmes ir rizikos laipsnį (tiek, kiek jis galėjo būti nustatytas sandorių sudarymo metu), tačiau to nepadarė. Apeliaciniame skunde įvardintos aplinkybės leidžia teigti, kad Ieškovas itin lengvabūdiškai pasitikėjo kito verslo kolegos patirtimi ir autoritetu (arba šiuo metu, nepasisekus investicijai, taip teigia). Dėl nurodytų priežasčių net ir nustačius, kad sudaryti ginčo sandoriai turi tam tikrų jų sudarymo ar šalių interesų pusiausvyros trūkumų, teismo sprendime pasisakant dėl abiejų šalių interesų pusiausvyrą atitinkančių ginčo sutarčių sąlygų, turi būti įvertinti ne tik Banko, bet ir Ieškovo veiksmai ar neveikimas.
Ieškovas prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Banko darbuotoja Rūta Tilvytienė, tiesiogiai bendravusi su Ieškovu Obligacijų bei Kredito sutarčių sudarymo klausimais, tinkamai bei laiku nesurinko informacijos apie Ieškovą, kaip to reikalauja minėti teisės aktai. Apeliaciniame skunde Bankas įrodinėja, jog išankstinės informacijos apie Ieškovo investavimo patirtį nerinkimą sąlygojo paties Ieškovo pasirašytas 2007 m. lapkričio 9 d. įspėjimas, kurio pagrindu Ieškovui nepateikus įspėjime nurodytų dokumentų Bankui, Bankas neva laikė, jog Ieškovas atsisako informacijos apie asmeninę Ieškovo investavimo patirtį surinkimo. Ieškovas neatsisakė pateikti informacijos apie savo patirtį surinkimo. Minėtas Banko įspėjimas yra standartinė Banko forma, kurią Banko darbuotojai duodavo pasirašyti savo klientams sutarčių sudarymo metu, todėl jis negali būti prilyginamas Ieškovo atsisakymui, kaip Apeliaciniame skunde jį įvardina Apeliantas. Minėtu Banko įspėjimu nebuvo renkama informacija apie Ieškovo nuolatinių pajamų šaltinį, turtą, investicijas, nekilnojamąjį turtą, nuolatinius finansinius įsipareigojimus, tuo pažeidžiant 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 48-57 punktus. Be to, Ieškovas 2007 m. lapkričio 9 d. įspėjimą pasirašė tą pačią dieną kai buvo sudarytos Obligacijų bei Kredito sutartys. Be to, kliento anketa Ieškovui apskritai nebuvo pateikta. Informacijos apie Ieškovą nerinkimas, Ieškovui apskritai nepateikiant kliento anketos pildymui, sąlygojo netinkamai įvykdytas Banko pareigas.
  2. Šioje byloje analizuojama Kredito sutartis nebuvo įprastinė kreditavimo sutartis, todėl šioje byloje pateikti teismo išaiškinimai negali būti taikomi visoms kredito įstaigų ir jų klientų sudaromoms kredito sutartims, todėl atlygintinumo prezumpcija netaikoma.Bankui paskolinus tam tikrą sumą pinigų Ieškovui, ir Ieškovui už tuos pinigus nupirkus iš Banko SASO, tie pinigai likdavo Banke, o Bankas juos toliau naudodavo finansuoti Banko paskolų portfeliui. Tai reiškia, kad tą pačią sumą pinigų Bankas perskolindavo dar kartą, ir už tai taip pat gaudavo pajamas, arba galėdavo naudoti kitoje savo veikloje kaip Bankui (ne jo klientams) priklausančias pinigines lėšas. Atsižvelgiant į tai, Apeliaciniame skunde Banko nurodyti kaštai, kuriuos šis neva patyrė drausdamas Ieškovo įsigytų Obligacijų prieaugio riziką, laikytini nežymiais palyginus su Banko uždarbiu perskolinant ar toliau naudojant tas pačias, Ieškovui kredituotas, lėšas Banko veikloje. Bankas užsitikrino sau naudą ir apsiribojo nuo bet kokios rizikos, visą ją perkeldamas Ieškovui, kuris Banko naudai įkeitė nekilnojamąjį turtą, SASO ir dar įsipareigojo iš nuosavų lėšų (tuo atveju, jeigu SASO finansinės naudos Ieškovui neatneštų) mokėti palūkanas Bankui už kreditą (kas nagrinėjamu atveju ir realizavosi). Banko leidžiamos SASO ir jų įsigijimo finansavimo būdas geriausiai atitiko tik paties Banko interesus, nes net ir SASO kainai nukritus, Bankas gali reikalauti palūkanų, kurių sumokėjimas užtikrintas Ieškovo nekilnojamojo turto įkeitimu Banko naudai. Ieškovas yra nepatyrusi, neinformuota ir ekonomiškai silpnesnė šalis, sudaro pagrindą taikyti CK 6.228 str. Ieškovas, palyginus su kita sutarčių šalimi – Banku, buvo nepatyrusi šalis (Ieškovas niekada iki tol nebuvo investavęs į panašias obligacijas nei nuosavomis, nei skolintomis lėšomis) ir neinformuota šalis (Ieškovui nebuvo tinkamai atskleistos su investavimo strategija susijusios rizikos bei informacija apie investavimo strategijos veikimo esmę). Sudaryta Kredito sutartis nepagrįstai suteikė perdėtą pranašumą. Bankui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šioje byloje yra nustatyta net daugiau nei viena aplinkybė, atitinkanti CK 6.228 straipsnyje numatytus kriterijus,
  3. Ieškovas neatitinka FPRĮ nustatytų profesionalių investuotojų kriterijų (27, 28 įstatymo straipsniai – patys kriterijai nevardijami dėl jų didelės apimties), todėl Ieškovas negali būti laikomas profesionaliu klientu (investuotoju). Bankas Ieškovui, kaip neprofesionaliam klientui, teikdamas finansines paslaugas, turėjo taikyti maksimalų neprofesionalaus kliento interesų apsaugos režimą, tačiau veikė priešingai, dėl ko buvo pažeisti tiek Ieškovo, kaip neprofesionalaus investuotojo, teisės ir teisėti interesai, tiek Lietuvos Respublikos ir Europos sąjungos teisės aktai. Vien tik pasirašymas ant Banko vienašališkai nustatytos formos ir turinio Obligacijų pasirašymo ir Kredito sutarčių standartinių sąlygų, nepanaikina Banko pareigos elgtis su Ieškovu sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei veikti geriausiomis Ieškovui sąlygomis ir jo interesais. Ieškovas priėmė sprendimą sudaryti sutartis su Banku tik gavęs Banko darbuotojos konsultaciją Obligacijų naudos investuotojui klausimu.
  4. Bankas, teikdamas finansines paslaugas Ieškovui, nevykdė ar vykdė netinkamai nurodytas pareigas. Tokiu būdu Ieškovas buvo suklaidintas, sudarė sau nenaudingas sutartis, ko pasėkoje buvo šiurkščiai pažeisti Ieškovo interesai, iškreipta Banko ir Ieškovo kaip Obligacijų pasirašymo ir Kredito sutarčių šalių interesų pusiausvyra.
  5. Banko ir jo darbuotojos R. T. veiksmai nulėmė Ieškovo apsisprendimą investuoti į Banko platintas Obligacijas, ir Ieškovas Obligacijų pasirašymo ir Kredito sutartis sudarė tik dėl Banko jam padarytos įtakos, t. y. aktyvaus siūlymo ir įtikinėjimo investuoti į paties Banko išleistas Obligacijas. Todėl Bankas, siūlydamas Ieškovui įsigyti jo išleistas Obligacijas skolintomis lėšomis, teikė investavimo rekomendacijas (kurios be kita ko buvo klaidingos) (trečiasis finansinių paslaugų teikimo etapas), o ne bendro pobūdžio informaciją apie finansinius produktus.
  6. Investavimo rekomendacijos gali būti teikiamos tik surinkus anksčiau nurodytą informaciją apie potencialų klientą bei ją įvertinus, kadangi tik žinant kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, investavimo tikslus, finansinę padėtį įmanoma pateikti tinkamą investavimo rekomendaciją dėl investavimo strategijos, kuri tokiam klientui yra tinkama. Nesurinkus ir neįvertinus anksčiau nurodytos informacijos, investavimo rekomendacija yra teikiama, neatsižvelgiant į konkretų klientą, jo poreikius ir tikslus, todėl yra netinkamai. Banko darbuotoja Rūta Tilvytienė, prieš sutarčių su Ieškovu sudarymą tinkamai nesurinkusi ir neįvertinusi informacijos apie potencialų klientą (Ieškovą), neteisėtai suteikė Ieškovui investavimo rekomendacijas investuoti į Banko išleistas Obligacijas Banko skolintomis lėšomis, tokiu būdu pažeisdama FPRĮ 22 straipsnio 5 dalies nuostatas ir Komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintose Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 53 punkte nustatytą draudimą finansų maklerio įmonei (šiuo atveju – Atsakovui) tokiu atveju teikti klientui (šiuo atveju – Ieškovui) investavimo rekomendacijas.Tokius veiksmus atliekant per tokį trumpą laikotarpį, informacijos apie Ieškovą surinkimo ir informacijos apie konkrečių Ieškovo įsigyjamų Obligacijų rizikas pateikimo procedūros buvo atliekamos skubotai, nesuteikiant tam ypatingos reikšmės ir pakankamai laiko susipažinti su sutartimis ir kitais reikšmingais dokumentais.
  7. Iki ginčo sutarčių pasirašymo Bankas nepateikė Ieškovui nei Bazinio prospekto, nei Galutinių sąlygų. Galutinės sąlygos Ieškovui buvo pateiktos tik po ginčo sutarčių su Banku pasirašymo. Ieškovui likus pakankamai laiko iki sutarčių su Banku sudarymo nebuvo pateikti jokie dokumentai, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai būtų atskleistos visos su investavimo į Obligacijas skolintomis lėšomis susijusios rizikos, įskaitant maksimalaus galimo nuostolio paskaičiavimą, jei tokia investicija bus nuostolinga. Obligacijų įsigijimui suteikdamas tikslines paskolas, Bankas savo esme sukūrė naują rizikingesnį finansinį produktą, kurio esmė ir rizikos nebuvo aprašytos nei įsigyjamų Obligacijų Baziniame prospekte, nei Galutinėse sąlygose, todėl Bankas nepagrįstai teigia, kad jis nesukūrė naujo rizikingesnio produkto ir neprivalėjo išaiškinti Ieškovui, kad įsigyjamų Obligacijų finansavimo būdas, kai investuojama Banko skolintomis lėšomis, turi esminės įtakos investuotojo prisiimamai rizikai ir galimiems nuostoliams. Bankas tinkamai neįvykdė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos ir neatskleidė Ieškovui su investavimu į Obligacijas skolintomis lėšomis susijusių rizikų bei tokios investavimo strategijos veikimo principų, ko pasėkoje, Ieškovas sudarė su Banku sutartis dėl Banko kaltės tinkamai ir aiškiai nesuprasdamas tikrosios tokių sutarčių sudarymo rizikos ir galimų pasekmių Obligacijoms neuždirbus Banko žadėto pelno.
  8. Bankas neatskleidė Ieškovui informacijos apie galimą interesų konfliktą. Taigi iš esmės, Bankui paskolinus tam tikrą sumą pinigų Ieškovui, ir Ieškovui už tuos pinigus nupirkus iš Banko Obligacijas, tie pinigai likdavo Banke, o Bankas juos toliau naudodavo finansuoti Banko paskolų portfeliui. Tai reiškia, kad tą pačią sumą pinigų Bankas perskolindavo dar kartą, ir už tai taip pat gaudavo pajamas, arba galėdavo naudoti kitoje savo veikloje kaip Bankui (ne jo klientams) priklausančias pinigines lėšas. Banko darbuotojai susilaukdavo priekaištų iš aukštesnes pareigas užimančių Banko darbuotojų tuo atveju, jeigu neparduodavo Obligacijų klientams pagal Banko vadovybės nustatytus planus. Bankas užsitikrino sau naudą ir apsiribojo nuo bet kokios rizikos, visą ją perkeldamas Ieškovui, kuris Banko naudai įkeitė nekilnojamąjį turtą ir dar įsipareigojo iš nuosavų lėšų (tuo atveju, jeigu Obligacijos finansinės naudos Ieškovui neatneštų) mokėti palūkanas Bankui už kreditą (kas nagrinėjamu atveju ir realizavosi).

23IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, išvados ir argumentai

24Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas analizuotos aplinkybes ir konstatuotų tariami teisės aktų pažeidimų tiesiogiai nesusiejo su ieškinio reikalavimais dėl CK 6.228 str. taikymo, nesudaro pagrindo teigti, kad teismo sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų) (CPK 329 str.2 d. 4 p.). Teismas nurodė sprendimo motyvus – teisiškai reikšmingas aplinkybes, nors jų nekvalifikavo CK 6.228 str. taikymo aspektu. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

25Dėl ieškinio pagrindo

26Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK7 str.), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK2 str.). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (lot. causa actiones; causa petendi).Be to, ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK1.138 str.).

27Nagrinėjamu atveju ieškovas mano, jog jo teisės sudarant ginčo sandorius buvo pažeistos neteisėtais ir neatsakingais finansų tarpininko veiksmais, neatitinkančiais įstatymais jam nustatytų veiklos reikalavimų. Šiuo atveju ieškiniu prašoma pakeisti ieškovo A. J. ir atsakovo AB DNB bankas sudarytą 2007-11-09 Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2411-2007-507, numatant, kad kreditas pagal šią sutartį ieškovui A. J. suteikiamas neatlygintinai.

28Ieškovo teigimu, jo procesiniuose dokumentuose atskleisti banko ir jo darbuotojų veiklos pažeidimai (informacijos apie ieškovą nesurinkimas, interesų konflikto neatskleidimas, klaidinančios reklamos teikimas, netinkamai teiktos konsultacijos investavimo klausimais bei rizikos, investuojant skolintomis lėšomis, neatskleidimas) iškreipė sutarčių šalių pusiausvyrą ir lėmė esminę šalių nelygybę, kuri šiuo atveju sudaro pagrindą pakeisti nurodytas sandorių sąlygas. Įvertinus ieškinio reikalavimus teisėjų kolegija laiko, jog ieškovo pasirinktu teisių gynybos būdu (CK 6.228 str. reglamentuojamu sutarties pakeitimo dėl esminės šalių nelygybės institutu) iš esmės siekiama nuginčyti jam sutartimis nustatytą pareigą mokėti palūkanas ir užkirsti kelią galimam nuostolių (žalos), kurie išreikšti banko reikalaujamomis sumokėti palūkanomis už naudojimąsi paskola, atsiradimui. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovas pateikė duomenis, kad ieškovas nuo skolos atsiradimo momento iki dabar nėra sumokėjęs nei vienos įmokos. Išpirkus obligacijas susidarė 40209,88 eur sukauptų palūkanų suma. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutartimi Nr.7285V/2011 atsakovui iš ieškovo priteista skola sudaro: 40209,88 eur nesumokėtų palūkanų, 4565,52 eur nesumokėtų delspinigių ir 40,26 eur žminio mokesčio (t.3 b.l.161).

29Remiantis aptartomis aplinkybėmis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015) ir Lietuvos apeliacinio teismo (2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-673/2014) išaiškinimais išaiškinimais, manytina, jog pagal siekiamą teisinį rezultatą, tiek pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo, tiek ir ieškinį dėl ginčo sandorių pripažinimo neatlygintinais, siekiama ieškovo prievolės bankui sumažinimo ar panaikinimo, ir tokie teisių gynybos būdai situacijose, kuriose keliami sandorių dėl SASO obligacijų įsigijimo, ar jų atskirų sąlygų, galiojimo, pagal aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, yra priimtini ir vertintini.

30Dėl atsakvo civilinės atsakomybės sąlygų vertinimo

31Kasaciniame teisme jau yra išnagrinėta ne viena panašaus pobūdžio byla, kurioje buvo keliamas investavimo į atsakovo AB DNB banko SASO išleistus vertybinius popierius banko paskolintomis lėšomis sandorio teisėtumo klausimas. Ginčo SASO buvo platinamos pagal tą patį 500.000.000 litų vidutinės trukmės obligacijų programos bazinį prospektą. Lietuvos Aukščiausiojo treismo nagrinėtose bylose buvo vertinami analogiški kaip ir nagrinėtoje byloje (ieškovo ir atsakovo) argumentai ir analogiškas banko paslaugų paketas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, pavyzdžiui išaiškinimų 2015-05-15 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-7-168-687/2015

32Pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos suteikti informaciją klientui apie tam tikrą investavimo paslaugą apimties. Pažymėtina, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reikalavimo pateikti klientui informaciją tikslas yra tas, kad šios informacijos apie siūlomą investicinį produktą ir jam būdingą riziką pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą (plačiąja prasme). FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014).

33Nagrinėjamoje byloje atsakovas (finansų tarpininkas) neatskleidė (nutylėjo) ginčijamų sandorių reikšmingų sąlygų, neinformavo apie visas galimas investavimo rizikas. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė obligacijų pristatymo metu atsakovo pateikta informacija (tiek konsultacijos, tiek dalijama vaizdinė medžiaga), kurioje ypatingas dėmesys buvo skiriamas SASO pranašumams, akcentuojant tikėtiną pelningumą bei nutylint apie galimus praradimus. Nagrinėjamu atveju kaip svarbi aplinkybė įvertinta tai, kad pristatymo metu nebuvo akcentuotas skirtumas tarp investavimo kliento nuosavomis lėšomis ir banko (atsakovo) paskolintomis klientui lėšomis. Atsakovui išimtinai akcentuojant siūlomo produkto (SASO) pelningumą ir rizikos nebuvimą, ieškovas būti įtikinti šio investavimo produkto saugumu, taip susiformuojant klaidingam suvokimui, kad net ir blogiausiu atveju bus garantuojamas minimalus pelnas. Tam, kad siūlomas investicinis produktas būtų pelningas, jo gaunamos palūkanos turi atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad šį skirtumą bankas turi aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliesiems investuotojams ir įspėti juos dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis įsigijimo rizikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014). Teisėjų kolegija nurodo, kad investiciniuose santykiuose finansų tarpininkas negali garantuoti investicinio produkto pelno, todėl tai, kad atitinkama finansinė priemonė pasirodė esanti nuostolinga, nėra pagrindas ginčyti investavimo sandorį ar reikalauti atlyginti nuostolius, tačiau atitinkamuose civiliniuose santykiuose finansų tarpininkas turi kiek įmanoma vengti įvairaus pobūdžio netikslumų, galinčių sukelti investuotojui nepagrįstus lūkesčius dėl investicinio produkto pelningumo ir sudarančių pagrindą esant nuostoliui ginčyti investavimo sandorius. Šiuo atveju būtent aiškios ir nedviprasmiškos informacijos nesuteikimas, o ne pelno garantavimas lėmė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus atsakovo argumentus dėl to, kad nagrinėjamu atveju ieškovams nebuvo teikiama investavimo rekomendacija FPRĮ prasme. Pažymėtina, kad FPRĮ investavimo rekomendaciją apibrėžia ne tik kaip banko iniciatyva, bet taip pat kaip ir kliento iniciatyva teikiamą asmeninio pobūdžio rekomendaciją dėl vieno ar kelių sandorių, susijusių su finansinėmis priemonėmis (FPRĮ 3 straipsnio 12 dalis). Byloje nustatyta, kad ieškovas į atsakovą kreipėsi savo iniciatyva dėl konkretaus investicinio produkto, apie jį gavęs informaciją iš artimų šaltinių. Taigi tokiu atveju atsakovas, teikdamas konsultacijas dėl investavimo į SASO vertybinius popierius skolintomis lėšomis ir, kaip nurodyta pirmiau, nesuteikdamas aiškios ir nedviprasmiškos informacijos apie tokio investavimo riziką, iš esmės skatino ieškovus sudaryti atitinkamus investavimo sandorius, t. y. teikė investavimo rekomendacijas.

34Atsakovo argumentai dėl interesų konflikto pagal FPRĮ 13 ir 21 straipsnius nebuvimo laikytini nepagrįstais, tačiau tai nereiškia, kad atsakovas buvo suinteresuotas, jog ieškovai neuždirbtų. Sutiktina, kad tiek atsakovo, tiek ieškovų tikslas buvo gauti kiek galima didesnį pelną iš ginčijamo investicinio produkto ir FPRĮ nėra nustatytas ribojimas investicinei įmonei parduoti atitinkamą produktą klientui, tačiau kasacinio teismo yra išaiškinta, kad atsakovas, neprisiimdamas investavimo nepasiteisinimo rizikos, ją visa apimtimi perkeldamas ieškovams, kurie kredito grąžinimą užtikrino obligacijų įkeitimu, o palūkanų sumokėjimą – nekilnojamojo turto hipoteka, neveikė geriausiais investuotojo interesais, kad būtų užtikrinta neprofesionaliojo investuotojo pasverto pasirinkimo investuoti galimybė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. S. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-7-168-687/2015).

35Nors ieškovas buvo UAB „Vostapinė“, kuri užsiiminėjo bankinių operacijų, finansinių ir teisinių paslaugų, nekilnojamojo turto vystymo veikla, kontrolinio akcijų paketo savininku, tačiau šios aplinkybės nepalkanka pripažinti ieškovą profesionaliu investutotoju FPRĮ 2 straipsnio 17 dalies prasme. FPRĮ 22 straipsnio 5–9 dalyse nustatyta pareiga finansų tarpininkui gauti informaciją apie kliento žinias ir patirtį konkretaus produkto ar paslaugų srityje, jo finansinę padėtį, investicinius tikslus, kurie leistų investicinei įmonei rekomenduoti klientui tinkančius finansinius produktus ar finansines paslaugas. Nagrinėjamu atveju ieškovas ginčija, kad atsakovas neatliko jų finansinės padėties, žinių ir patirties analizės, o atsakovas teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nevertino kiekvieno ieškovo informuotumo, finansinių operacijų patirties individualiai. Visų pirma, turi būti atskleistas tokios atsakovo pareigos tikslas, t. y. investicinė įmonė siekia gauti informacijos, kad suprastų esminius faktus apie klientą ir turėtų pakankamo pagrindo manyti, tinkamai atsižvelgusi į teikiamos paslaugos pobūdį ir apimtį, kad konkretus rekomenduojamas ar sudarytas sandoris atitinka konkretaus kliento investavimo tikslus, toks klientas yra finansiškai pajėgus prisiimti bet kokią susijusią investicinę riziką, atitinkančią jo investavimo tikslus, toks klientas turi pakankamai patirties ir žinių, kad suvoktų su sandoriu susijusią riziką (Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklės, patvirtintos Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 „Dėl Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“). Kasacinio teismo yra nurodyta, kad investuotojų, kiekvieno iš jų, individualizavimas yra galimas vertinant jų pačių rūpestingumą, siekį sumažinti nuostolius, tačiau investuotojų asmeninės savybės ar turima investavimo patirtis negali pakeisti finansų tarpininko pareigų pobūdžio ar jų apimties ir neprofesionaliajam investuotojui FPRĮ prasme negali būti taikomas profesionaliojo investuotojo režimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. V., J. V. v. AB „Swedbank“, bylos Nr. 3K-3-226/2014). Taigi informacijos apie potencialų klientą rinkimas yra neatskiriamai susijęs su informacijos klientui apie ketinamą įsigyti finansinį produktą tinkamu parinkimu ir atskleidimu, todėl Kliento anketos pildymas ir rekomendacijų teikimas negali būti vertinamas formaliai, informacijos rinkimui ir atskleidimui taikomi aukšti reikalavimai (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-7-168-687/2015). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovas, nesuteikęs investuotojui aiškios, tikslios ir nedviprasmiškos informacijos apie siūlomą investicinį produktą, vienodai neatsižvelgė į jo turimą patirtį, informuotumą ir siūlomo produkto rizikingumo suvokimą, todėl atsakovas tinkamai tinkamai neatliko savo pareigos ieškovui.

36Nagrinėjamoje byloje taikytinas mišrios kaltės institutas, vadovaujantis bendrosiomis mišrią kaltę nustatančiomis civilinės atsakomybės normomis (CK 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.248 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju taikoma ne deliktinė atsakomybė, pagal kurios CK 6.282 straipsnio 1 dalį nuostolių sumažinimo galimybė nustatyta tik esant nukentėjusio asmens dideliam neatsargumui, o bendrosios mišrios kaltės civilinėje atsakomybėje normos (CK 6.253 straipsnis 5 dalis, CK 6.248 straipsnio 4 dalis), kurios nustato, kad pakanka paprasto kreditoriaus neatsargumo, jog jo patirti nuostoliai galėtų būti sumažinti proporcingai jo kaltei. Pažymėtina, kad, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Mišrios kaltės instituto tikslas taikant civilinę atsakomybę yra tas, kad asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, turi prisiimti nerūpestingo elgesio savo paties teisių atžvilgiu pasekmes. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad jiems negali būti numatyta pareiga savarankiškai, savo iniciatyva rinkti informaciją arba atlikti profesionalo jau suteiktos informacijos pakartotinį, papildomą tikrinimą, nes protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014). Kasacinis teismais panašaus pobūdžio byloje yra nurodęs, kad kiekvienas atidus ir protingas asmuo turi suvokti, jog, prievolių įvykdymui užtikrinti įkeisdamas turtą, jis gali šį turtą prarasti, jei prievolė nebus įvykdyta tinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014). Ieškovas pagal turimas profesines žinias, susipažinę su sandorių dokumentais, dėl netinkamo atsakovo elgesio teikiant informaciją apie SASO skolintomis lėšomis, nevisapusiško rizikų atskleidimo, negalėjo būti suklaidintas tiek, kad jei ne šis suklaidinimas sandorių jie net nebūtų sudarę. Sutartyse nėra įtvirtinta nuostata dėl garantuoto SASO prieaugio, o prospekte ir galutinėse sąlygose aiškiai nurodoma, kad SASO prieaugis priklauso nuo rinkos sąlygų ir ateityje gali svyruoti. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad netgi neprofesionalus finansų rinkos dalyvis, tačiau būdamas apdairus ir rūpestingas, suvokia, kad investicija į obligacijas, kaip ir bet koks kitas verslas, yra susijęs su tam tikra rizika, todėl netinkamo atsakovo elgesio teikiant informaciją apie investicijas į obligacijas konstatavimas dar neleidžia vienareikšmiškai spręsti, ar informavimas apie tai, kad iš obligacijų gaunamas prieaugis gali neatsverti už paskolą mokamų palūkanų ir dėl to gali atsirasti nuostolių palūkanų forma, būtų pakeitęs ieškovų elgesį ir atgrasęs nuo investavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014). Be to, ieškovas, įkeisdamas nekilnojamąjį turtą, galėjo ir turėjo suprasti, kad šiame sandoryje yra galimi tam tikri investiciniai praradimai bei reali išieškojimo iš šio nekilnojamojo turto galimybė, jei prievolė nebus įvykdyta tinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina išsiaiškinant investavimo skolintomis lėšomis riziką bei įsigyjant šį investavimo produktą, todėl atsiradusios pasekmės vykdant skolinimo sutartį dėl palūkanų mokėjimo negali tekti išimtinai bankui.

37Dėl civilinės atsakomybės dydžio

38Atsakovas pateikė teismui duomenis, kad vykdant 2007-11-09 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2411-2007-507 išpirkus obligacijus, susidarė 40209,88 eurų sukauptų ir nesumokėtų palūkanų suma bei 4565,52 eurai nesumokėtų delspinigių suma.

39Ieškovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina išsiaiškinant investavimo skolintomis lėšomis riziką bei įsigyjant šį investavimo produktą, todėl atsiradusios pasekmės vykdant skolinimo sutartį dėl palūkanų mokėjimo negali tekti išimtinai bankui. Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje nurodytais argumentais ir padarytomis išvadomis dėl apelianto ir ieškovo kaltės, sudarant sutartis dėl SASO vertybinių popierių (su akcijomis susietų obligacijų), sprendžia, kad už Skolinimo sutarties sąlygos dėl palūkanų mokėjimo tinkamą įvykdymą yra atsakingos abi šalys, todėl, vadovaujantis CK 6.64 ir 6.206 straipsnių nuostatomis, lygiomis dalimis paskirstytini joms tenkantys neigiami padariniai, t. y. ieškovas atleidžiamas nuo ½ dalies mokėjimo palūkanų bei delspinigų, mokėtinų pagal jos ir AB DNB banko 2007 m. lapkričio 9 d. sudarytos Skolinimosi obligacijoms apmokėti sutarties Nr. 2411-2007-507 1.1, 1.3, 5.1 punktus. Ieškovas atleidžiamas nuo 20104,94 eurų nesumokėtų palūkanų ir 2282,76 eurų priskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Skolininkas turi teisę į nuostolių, patirtų dėl to, kad kreditorius pažeidė prievolę, atlyginimą (CK 6.64 str. 4 d.). Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusia Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutartimi Nr.7285V/2011, kuri vykdytina kaip vykdomasis dokumentas, atsakovui iš ieškovo priteista visų nesumokėtų palūkanų ir delspinigių skola, teisėjų kolegija priteisia ieškovui iš atsakovo šioje byloje pagrįstais pripažintus pusės palūkanų ir delspinigių sumos dydžio nuostolius - 22387,70 eurus (20104,94 eurai + 2282,76 eurai).

40Dėl bylinėjimosi išlaidų

41Ieškovas patyrė 2461,77 eurą bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas patyrė 2586,81 eurus bylinėjimosi išlaidų. Ieškinio reikalavimas vertinant pinigine išraiška patenkintas ½ dalimi, todėl atsakovui iš ieškovo priteisiama 62,52 eurai bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas buvo atleistas nuo 500 Lt (144,81 eurų) žyminio mokesčio ir 19,98 eurų pašto išlaidų (CPK 83 str. 1 d. 1 p.), todėl ieškinį patenkinus iš dalies pusė nurodytų bylinėjimosi išlaidų priteisiama valstybei iš atsakovo (CPK 80 str. 1 d. 3 p., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.).

42Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 3 p.,

Nutarė

43Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą.

44Atleisti ieškovą A. J. nuo 20104,94 eurų nesumokėtų palūkanų ir 2282,76 eurų nesumokėtų delspinigių mokėjimo pagal 2007-11-09 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2411-2007-507 ir priteisti ieškovui A. J. iš atsakovo AB DNB banko 22387,70 eurus nuostolių.

45Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

46Priteisti valstybės naudai iš iš atsakovo AB DNB banko 164,79 eurus bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I.Bylos esmė Ieškovas, vadovaudamasis CK 6.228 str. ir nurodydamas, kad... 3. Nurodė, kad A. J. su AB DNB banku (toliau - Bankas) 2007 m. lapkričio 9 d.... 4. Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad ieškovas neįrodė, kuo... 5. Investavimo produktai yra rizikos sutartys (CK 6.160 str. 3 d), iš kurių... 6. Nagrinėjamu atveju jokios Banko ir Ieškovo interesų priešpriešos nebuvo,... 7. Antra, Ieškovas laiko interesų konfliktą buvus dėl to, kad „Bankas... 8. Trečia, Ieškovas grindžia savo poziciją tuo faktu, kad Bankas turėjo... 9. Ketvirta, Ieškovas kaltina Banką neatskleidus tariamo interesų konflikto... 10. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2010-02-18 nutarimu Nr. 10-70... 11. Lietuvos Respublios vertybinių popierių komisija 2011-07-28 sprendimu Nr. 2K... 12. 1.Pripažinti, kad Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.11 punkto, Kredito... 13. 2.Pripažinti, kad Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.13 punkto, Kredito... 14. 3.Pripažinti, kad Kredito sutarties 6.7 punkto sąlygos atitinka CK 6.188... 15. II. Teismo sprendimo esmė... 16. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, pakeitė ieškovo A. J. ir... 17. Teismas konstatavo, kad Bankas, teikdamas nurodytas finansines paslaugas... 18. Pagal FPRĮ 22 straipsnio 3, 5 ir 6 dalyse bei Komisijos 2007 m. gegužės 31... 19. Bankas neatskleidė ieškovui informacijos apie investavimo riziką. 2012 m.... 20. Bankas neatskleidė informacijos apie galimą interesų konfliktą... 21. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai... 22. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios... 23. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, išvados ir... 24. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 25. Dėl ieškinio pagrindo... 26. Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik... 27. Nagrinėjamu atveju ieškovas mano, jog jo teisės sudarant ginčo sandorius... 28. Ieškovo teigimu, jo procesiniuose dokumentuose atskleisti banko ir jo... 29. Remiantis aptartomis aplinkybėmis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2015 m.... 30. Dėl atsakvo civilinės atsakomybės sąlygų vertinimo... 31. Kasaciniame teisme jau yra išnagrinėta ne viena panašaus pobūdžio byla,... 32. Pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas... 33. Nagrinėjamoje byloje atsakovas (finansų tarpininkas) neatskleidė (nutylėjo)... 34. Atsakovo argumentai dėl interesų konflikto pagal FPRĮ 13 ir 21 straipsnius... 35. Nors ieškovas buvo UAB „Vostapinė“, kuri užsiiminėjo bankinių... 36. Nagrinėjamoje byloje taikytinas mišrios kaltės institutas, vadovaujantis... 37. Dėl civilinės atsakomybės dydžio ... 38. Atsakovas pateikė teismui duomenis, kad vykdant 2007-11-09 skolinimo... 39. Ieškovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, kiek atitinkamomis... 40. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 41. Ieškovas patyrė 2461,77 eurą bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas patyrė... 42. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 3 p.,... 43. Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą.... 44. Atleisti ieškovą A. J. nuo 20104,94 eurų nesumokėtų palūkanų ir 2282,76... 45. Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.... 46. Priteisti valstybės naudai iš iš atsakovo AB DNB banko 164,79 eurus...