Byla e2A-538-178/2017
Dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir hipotekos bei įkeitimo pripažinimo pasibaigusiais, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Finiens“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verantas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Verantas“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Serneta“ dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir hipotekos bei įkeitimo pripažinimo pasibaigusiais, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Finiens“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, hipotekos ir įkeitimo sandorių pabaigos.
  2. Ieškovė ieškinyje prašo: 1) pripažinti 2004 m. lapkričio 9 d. paskolos sutartį tarp atsakovės ir ieškovės dėl 434 430 Eur (1 500 000 Lt) paskolos suteikimo nesudaryta; 2) pripažinti pasibaigusia sutartinę hipoteką pagal 2004 m. lapkričio 9 d. Hipotekos lakštą, patvirtintą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š., notarinio registro Nr. 1-9818, hipotekos identifikavimo kodas 02120040010796, kuria 2004 m. lapkričio 9 d. paskolos sutarties įvykdymas kreditorei UAB „Serneta“ buvo užtikrintas skolininkei UAB „Verantas“ nuosavybės teise priklausančiu pastatu – degaline su parduotuve, unikalus Nr. ( - ), bei jo priklausiniu kiemo statiniu - kiemo aikštele, unikalus Nr. ( - ), esančiais ( - ); 3) pripažinti pasibaigusiu sutartinį įkeitimą pagal 2004 m. lapkričio 9 d. įkeitimo lakštą, patvirtintą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š., notarinio registro Nr. 1-9820, įkeitimo identifikavimo kodas ( - ), kuriuo 2004 m. lapkričio 9 d. paskolos sutarties įvykdymas kreditorei UAB „Serneta“ buvo užtikrintas skolininkės UAB „Verantas“ turima valstybinės žemės nuomos teise pagal 1994 m. rugsėjo 1 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį dėl 11 797 kv. m ploto žemės sklypo ( - ), nuomos nuo 1994 m. rugsėjo 1 d. iki 2093 m. rugsėjo 1 d.; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  3. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė buvo tarpusavyje susiję asmenys, kurioms faktiškai vadovavo bei kontroliavo tas pats asmuo. 2004 m. lapkričio 9 d. šalių sudaryta paskolos sutartimi (toliau – Paskolos sutartis) atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovei 434 430 Eur (1 500 000 Lt) paskolą, visą paskolos sumą perduodant iki 2005 m. vasario 1 d., o ieškovė įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2005 m. lapkričio 9 d. Užtikrinant būsimų ieškovės įsipareigojimų pagal paskolos sutartį įvykdymą, 2004 m. lapkričio 9 d. sudarytais Hipotekos lakštu Nr. 1-9818 ir Įkeitimo lakštu Nr. 1-9820 buvo įkeisti ieškovei nuosavybės teise priklausantys degalinė su parduotuve ir kiemo aikštelė, esantys ( - ), bei turima valstybinės žemės nuomos teisė pagal 1994 m. rugsėjo 1 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį dėl 11 797 kv. m. ploto žemės sklypo, esančio ( - ). Ieškovė prašo pripažinti Paskolos sutartį nesudaryta, nes 434 430 Eur paskola ieškovei nebuvo suteikta. Ieškovės bankroto administratoriui nėra perduoti įmonės dokumentai, kurie patvirtintų apie paskolos gavimą. Nesant leistinų įrodymų (pirminių finansinės apskaitos dokumentų), laikytina, kad visa paskolos suma realiai nebuvo suteikta. Atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentuose nėra įtrauktos jokios iš ieškovės gautinos sumos. Tai, kad ieškovei nebuvo suteikta paskola patvirtina ir ieškovės finansiniai dokumentai, atsakovės direktoriaus O. R. 2010 m. birželio 3 d. išduotas sutikimas (toliau – Sutikimas), kuriame atsakovė, ryšium su jos naudai įkeisto ieškovės nekilnojamojo turto perleidimu trečiajam asmeniui UAB „Finiens“, patvirtino bei įsipareigojo atsisakyti hipotekos ir įkeitimo po to, kai UAB „Finiens“ visiškai atsiskaitys su ieškove. Šis sutikimas reiškia, kad 2010 m. birželio 3 d. ieškovės prievolės atsakovei pagal Paskolos sutartį realiai neegzistavo. Pripažinus Paskolos sutartį nesudaryta, laikytina, kad nebeegzistuoja ir yra negaliojanti (pasibaigusi) pagrindinė prievolė, todėl hipoteka ir įkeitimas pripažintini pasibaigusiais. Hipoteka ir įkeitimas pripažintini pasibaigusiais ir dėl to, kad Sutikimu atsakovė jų atsisakė.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinio netenkino, priteisė iš ieškovės iš bankroto administravimui skirtų lėšų atsakovei 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Dėl Paskolos sutarties. Teismas iš į bylą pateiktų šalių pasirašytų kasos pajamų orderių kvitų kopijų nustatė, kad atsakovė grynaisiais pinigais ieškovei pagal Paskolos sutartį 2004 m. gruodžio 21 d. sumokėjo 750 000 Lt, 2005 m. sausio 18 d. – 300 000 Lt, 2005 m. vasario 9 d. – 450 000 Lt. Kauno apygardos teismas 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi ieškovės bankroto byloje patvirtino atsakovės 2 550 000 Lt finansinį reikalavimą, kuris susidarė dėl negrąžintos sumos pagal Paskolos sutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 21 d. nutartimi šią nutartį paliko nepakeistą. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad 2012 m. lapkričio 14 d. teismo nutartimi yra patvirtintas paskolos suteikimas, todėl atsakovės reikalavimo teisė, kylanti Paskolos sutarties pagrindu į ieškovę, yra galiojanti ir pripažinta įsiteisėjusia teismo nutartimi. Tai, kad paskola neatsispindėjo šalių balansuose, nepaneigia tarp šalių susiklosčiusių prievolinių santykių, nes už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui atsako įmonės vadovas, valdymo ir priežiūros organų nariai įstatymų nustatyta tvarka. Nors byloje nustatyta, kad šalių vadovai neperdavė bankroto administratoriams įmonės dokumentų, tačiau vien ta aplinkybė, kad nėra pateikta kasos orderių originalų, teismo vertinimu, savaime nereiškia, kad paskola nebuvo suteikta. Iš byloje esančių kasos orderių matyti, kad jie patvirtinti notaro. Ieškovė jokiomis leistinomis priemonėmis nepaneigė minėtų kasos orderių autentiškumo, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti apie piniginių sumų neperdavimą ieškovei. Teismas sprendė, kad atsakovė suteikė 1,5 mln Lt paskolą ieškovei, juolab, kad tai konstatuota ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
  3. Dėl hipotekos ir įkeitimo pripažinimo pasibaigusiais. Hipotekos pasibaigimo pagrindus reglamentuoja CK 4.197 straipsnis, o įkeitimo teisės pabaigą – CK 4.224 straipsnis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė ieškinyje nenurodė nė vieno pagrindo, įtvirtinto CK 4.197 ir 4.224 straipsniuose, taip pat jų nepagrindė, teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė reikalavimo pripažinti hipoteką ir įkeitimą pasibaigusiais. Kadangi byloje nėra pagrindo pripažinti Paskolos sutartį nesudaryta, nėra teisinio pagrindo pripažinti hipoteką ir įkeitimą, kurie buvo sudaryti Paskolos sutarties pagrindu, pasibaigusiais.
  4. Dėl įpareigojimo atsakovę atsisakyti Hipotekos ir Įkeitimo. Ieškovė šį reikalavimą grindžia Susitarimu. Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2752-151/2014 pripažino negaliojančia 2010 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį; pripažino UAB „Verantas“ ir UAB „Finiens“ 2010 m. rugpjūčio 31 d. sudarytą susitarimą dėl 2010 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punkto pakeitimo negaliojančiu ab initio; taikė dvišalę restituciją natūra, grąžinant šalims tai, ką jos viena kitai perleido pagal sandorį, t. y. iš UAB „Finiens“ išreikalautinas ginčijamu sandoriu perleistas turtas ir jis grąžintas UAB „Verantas“ nuosavybėn. Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Atsižvelgiant į tai, kad pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu buvo sudarytas Susitarimas, įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažintas negaliojantis ab initio bei taikius restituciją šalys grąžintos į pradinę padėtį, teismas sprendė, kad Susitarimas neteko galios ir neturi jokios teisinės reikšmės. Todėl ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovę įvykdyti prisiimtą prievolę atsisakyti hipotekos ir įkeitimo teismas laikė nepagrįstu.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

8

  1. Ieškovė (toliau ir - apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatą bei paneigė apeliantės teisę į teisminę gynybą, nes nepagrįstai rėmėsi Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartimis kaip turinčiomis prejudicinę reikšmę. Jomis nebuvo nustatyti jokie su faktiniu paskolos nesuteikimu susiję šiai bylai prejudicinę reikšmę turintys faktai. Iš nutarčių turinio matyti, kad teismai nenustatinėjo ir nevertino, ar paskola pagal Paskolos sutartį faktiškai buvo suteikta bei minėtose nutartyse nepadaryta išvadų dėl paskolos (ne)suteikimo. Be to, šios nutartys priimtos atsižvelgiant į Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį (civilinė byla Nr. 2-3609-285/2012), kuri buvo priimta ypatingosios teisenos tvarka hipotekos teisinius santykius reglamentavusių teisės normų pagrindu, t. y. laikant, kad ji turi prejudicinę reikšmę. Tačiau Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-3609-285/2012 taip pat nenustatinėjo ir nevertino, ar paskola pagal Paskolos sutartį buvo suteikta. Šioje nutartyje taip pat nėra padaryta išvadų dėl paskolos (ne)suteikimo. Minėtoje byloje nebuvo reiškiamas ir nagrinėjamas reikalavimas dėl Paskolos sutarties nuginčijimo CK 6.875 straipsnio pagrindu, šiuo pagrindu nebuvo nagrinėjamas reikalavimas ir Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartyje.
    2. Aplinkybę, kad faktinio paskolos (ne)suteikimo klausimas nebuvo kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo bylos nagrinėjimo dalykas, patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-446/2014) išdėstyti išaiškinimai.
    3. Į bylą pateiktos kasos pajamų orderių kvitų kopijos nelaikytinos tinkamais, patikimais ir leistinais įrodymais, patvirtinančiais paskolos suteikimo faktą, be to, kasos pajamų orderių kvitai nėra patvirtinti notaro. Nepateikti kasos pajamų orderių kvitų originalai, neaišku, ar pateiktos šviesokopijos darytos iš notarinio dokumento originalo ar jo nuorašo. Pateikta notarinio dokumento kopija nelaikytina oficialiu dokumentu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, nes jos nėra tinkamai legalizuotos. Iš kasos pajamų orderių kvitų kopijų matyti, jog notaras patvirtino tik vertėjo parašo tikrumą.
    4. Kasos pajamų orderių kvitai galimai suklastoti, nes tuometinis atsakovės atstovas 2012 m. liepos 4 d. rašte nurodė, jog pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų nėra, jie dingę. Tačiau vėliau neaiškiomis aplinkybėmis šie dokumentai atsirado. Abejones tokių dokumentų patikimumu kelia ir tai, kad šalys buvo tarpusavyje susiję asmenys, faktiškai valdomi vieno ir to paties asmens. Be to, iš Paskolos sutarties 2 punkto matyti, kad ginčo paskola turėjo būti suteikta ne grynaisiais pinigais, o pavedimu į banko sąskaitą.
    5. Byloje nėra nei kasos pajamų orderių kvitų originalų, nei tinkamai patvirtintų jų nuorašų. Taip pat nėra ir šalių kasos knygų bei atsakovės kasos išlaidų orderių. Nesant šių dokumentų, laikytina, kad paskolos suteikimo faktą patvirtinančių įrodymų, byloje nėra. Be to, šalių finansinės atskaitomybės dokumentai taip pat nepatvirtina paskolos suteikimo fakto. Dėl to teismas turėjo pripažinti Paskolos sutartį nesudaryta (CK 6.875 str.).
    6. Paskolos nesuteikimą patvirtina ir atsakovės išduotas Sutikimas, nes iš jo turinio darytina išvada, kad 2010 m. birželio 3 d. apeliantės prievolės atsakovei pagal Paskolos sutartį neegzistavo.
    7. Teismui pripažinus Paskolos sutartį nesudaryta, laikytina, kad nebeegzistuoja ir yra negaliojanti (pasibaigusi) pagrindinė prievolė, kurios įvykdymas ir buvo užtikrintas hipoteka bei įkeitimu (CK 4.197 str. 2 d. 1 p., 4.224 str. 1 d. 1 p.). Šie teisiniai hipotekos ir įkeitimo pasibaigimo pagrindai nurodyti ir ieškinyje.
    8. Hipoteka ir įkeitimas pripažintini pasibaigusiais, nes atsakovė Sutikimu jų atsisakė (CK 4.197 str. 5 d., 4.224 str. 1 d. 6 p.). Neaišku, kokiu pagrindu teismas konstatavo, kad Sutikimas yra netekęs savo galios ir neturi teisinės reikšmės. Tai, kad 2010 m. birželio 3 d. pastato ir kitų statinių pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp apeliantės ir UAB „Finiens“, teismo sprendimu pripažinta negaliojančia, savaime nereiškia, jog Sutikimas yra netekęs savo teisinės galios. Šis vienašalis sandoris nėra panaikintas ir yra galiojantis. Apeliantės bankroto byloje nėra patvirtintas UAB „Finiens“ kreditorinis reikalavimas dėl už turtą sumokėtos sumos grąžinimo. Tokiu būdu, UAB „Finiens“ yra atsisakiusi nuo šios sumos grąžinimo, kurios sumokėjimas apeliantei ir yra esminė hipotekos ir įkeitimo atsisakymo sąlyga.
  2. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių kilęs ginčas jau yra išspręstas Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. vasario 21 d. palikus nepakeistą Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį. Iš šių nutarčių matyti, kad atsakovės pareikštas finansinis reikalavimas buvo ginčijamas tuo, kad atsakovė nesuteikė paskolos apeliantei, todėl ji neturi reikalavimo teisės, taip pat tuo, kad šalys yra susiję asmenys, paskolos suteikimas/ gavimas turėjo atsispindėti šalių balansuose, 1,5 mln Lt paskolos suteikimas grynaisiais pinigais yra neįtikėtinas. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog atsakovė paskolino apeliantei 1,5 mln. Lt yra prejudicinis faktas. Teismai nurodė, kad 1,5 mln Lt paskolos suteikimą įrodo rašytiniai įrodymai, taip pat ir Paskolos sutartis bei kasos pajamų orderių kopijos.
    2. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad teismai neanalizavo klausimo dėl paskolos suteikimo. Iš Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutarties turinio matyti, kad teismai, vertindami atsakovės pareikštą finansinį reikalavimą, nesivadovavo vien tik Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3609-258/2012, bet nustatė ir visapusiškai įvertino pirminį pagrindą, iš kurio šis finansinis reikalavimas yra kildinamas, bei šį pagrindą pagrindžiančius dokumentus, t. y. Paskolos sutartį ir kasos pajamų orderius.
    3. Atsakovės reikalavimo teisė, kylanti Paskolos sutarties pagrindu, į apeliantę yra galiojanti ir pripažinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl teismai nebegali revizuoti kitoje byloje priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo. Apeliantė iš naujo kvestionuoja Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 21 d. bei Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau nė vienos iš šių nutarčių apeliantė neginčijo, jos yra įsiteisėjusios ir turinčios res judicata galią.
    4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad paskolos suteikimo apeliantei faktą patvirtina kasos pajamų orderių kopijos. Apeliantė neginčijo jų teisėtumo bei nepateikė įrodymų, patvirtinančių šių dokumentų tariamą suklastojimą ar abejones dėl jose esančių įrašų bei parašų tikrumo. Atsakovės bankroto administratoriui valdymo organai neperdavė jokių dokumentų, todėl jis nedisponuoja iš esmės jokiais dokumentais, o kasų pajamų orderių kopijas gavo iš kitos bylos, kurioje teismas jas vertino tinkamais įrodymais. Tai, kad šalims jų valdymo organai neperdavė įmonių dokumentų, jos nedisponuoja kasos orderių originalais, taip pat kasos knyga, savaime nereiškia, kad paskola nebuvo suteikta.
    5. Ne atsakovė, o apeliantė turi įrodyti paskolos nesuteikimą. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių paskolos suteikimo faktą, o vien tai, kad apeliantės balanse galimai nėra apskaitytas paskolos gavimas iš atsakovės nereiškia, kad paskola nebuvo suteikta.
    6. Kasos orderių kopijos yra patvirtintos notaro pagal tam keliamus reikalavimus, t. y. juos patvirtino notaras (oficialus asmuo), oficialiu antspaudu ir parašu. Apeliantė leistinomis priemonėmis ir didesnės galios įrodymais nepaneigė notaro patvirtintų kasos orderių autentiškumo, kurie turi pirma facie įrodomąją galią.
    7. Atsižvelgiant į tai, kad neegzistuoja pagrindas pripažinti Paskolos sutartį nesudaryta, taip pat neegzistuoja teisinis pagrindas pripažinti hipoteką ir įkeitimą, kurie buvo sudaryti Paskolos sutarties pagrindu, pasibaigusiais.
    8. Susitarimas neteko galios ir neturi teisinės reikšmės, nes 2010 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu sudarytas Susitarimas, įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta negaliojanti ab initio bei taikius restituciją šalys grąžintos į status quo. Pirkimo-pardavimo sutartis buvo neteisėta ir jos pagrindu nė vienas asmuo negalėjo įgyti jokių teisių ar teisėtų interesų, taip pat ir prievolių.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

10

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliantė nenurodo, jų neįžvelgia ir teisėjų kolegija.
  3. Byloje apeliantė yra pareiškusi reikalavimus dėl Paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, o tai konstatavus – pripažinti pasibaigusiais hipotekos ir įkeitimo sandorius. Be to, pastarieji sandoriai laikytini pasibaigusiais ir dėl atsakovės vadovo pareikšto 2010 m. birželio 3 d. Sutikimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Apeliacinis skundas grindžiamas keturiomis argumentų grupėmis: 1) teismas nepagrįstai taikė CPK 182 straipsnio 2 punktą dėl šiai bylai reikšmingų prejudicinių faktų; 2) netinkamai vertino į bylą pateiktas kasos pajamų orderių kvitų kopijas kaip patikimus rašytinius įrodymus; 3) nepagrįstai nevertino įrodymų, iš kurių galima spręsti, jog paskola faktiškai nebuvo suteikta, visumos; 4) nepagrįstai nepripažino hipotekos ir įkeitimo pasibaigusiais.
  4. Apeliacinis skundas netenkintinas.
  5. Paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Pagal CK 6.875 straipsnio 1 dalį paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jei pinigų faktiškai negavo ar gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, tokias aplinkybes įrodyti yra paskolos gavėjo pareiga. Jeigu įrodoma, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.). Taigi, nagrinėjamu atveju apeliantei neigiant pinigų gavimo pagal Paskolos sutartį faktą, įstatymas nustato jai pareigą įrodyti, kad pinigai faktiškai nebuvo perduoti.

11Dėl prejudicinių faktų

  1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, remdamasis Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi, kuria apeliantės bankroto byloje patvirtintas atsakovės 2‘550‘000 Lt (iš jų 1 500 000 Lt pagal Paskolos sutartį) dydžio finansinis reikalavimas (civilinė byla Nr. B2-2491-259/2012), bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartimi, kuria pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista (civilinė byla Nr. 2-755/2013), sprendė, kad paskola buvo suteikta.
  2. Apeliantė, kaip minėta, nurodo, jog teismų nutartimis dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo nebuvo nustatyti ir konstatuoti jokie su faktiniu paskolos (ne)suteikimu prejudicinę reikšmę turintys faktai (CPK 182 str. 2 p.). Teigia, kad tvirtinant atsakovės kreditorinį reikalavimą Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartyje nebuvo nustatinėjama ir vertinama, ar paskola pagal Paskolos sutartį faktiškai (ne)suteikta, buvo remtasi kaip prejudicine Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2012 m. balandžio 6 d. nutartimi, nors joje paskolos faktinio nesudarymo klausimas nenagrinėtas, reikalavimas pripažinti Paskolos sutartį nesudaryta nebuvo iš esmės išnagrinėtas nė vienoje byloje. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante.
  3. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jo teismo sprendime nustatytų faktų prejudicialumui būtinos sąlygos yra: kitoje byloje teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, kai abiejose bylose bet kokiu statusu dalyvauja tie patys asmenys (išskyrus atvejus kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims) ir pirmesnėje byloje nustatyti faktai toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis (žr., pvz., Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011, kt.).
  4. Civilinėje byloje Nr. B2-2491-259/2012, kurioje buvo nagrinėjamas UAB „Serneta“ kreditorinio reikalavimo pagal Paskolos sutartį tvirtinimo klausimas, dalyvavo tos pačios šalys kaip ir nagrinėjamoje, be to, joje dalyvavo kreditorius UAB „Medicinos bankas“. Pažymėtina, kad iš LITEKO duomenų matyti, jog civilinė byla Nr. B2-2491-259/2012 buvo išskirta iš apeliantės bankroto bylos ir nagrinėjama kaip savarankiška ginčo byla žodinio proceso metu (ir ne viename posėdyje). 2012 m. spalio 10 d. teismo posėdyje buvo iš esmės tenkinti dalyvaujančių byloje asmenų prašymai ir nutarta išreikalauti daug dokumentų (kuriais apeliantė remiasi ir nagrinėjamoje byloje), galinčių turėti reikšmės kreditorinio reikalavimo (ne)tvirtinimui. Toje byloje administratorius nurodė visą eilę aplinkybių, kurios, jo manymu, gali kelti abejonių dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo, tačiau paliko klausimą spręsti teismo nuožiūra. UAB „Medicinos bankas“ prašė kreditorinio reikalavimo netvirtinti nurodydamas dėl faktinio paskolos nesuteikimo iš esmės visus tuos pačius argumentus, kuriais šiuo metu apeliantė grindžia savo ieškinį. Taigi, akivaizdu, kad jau toje byloje, nors buvo sprendžiamas kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimas, kilo ginčas dėl to, ar paskola realiai buvo suteikta, kitaip tariant, ar Paskolos sutartis yra (ne)sudaryta, o ir tuomet nurodyti argumentai dėl jos nesudarymo buvo tapatūs kaip apeliantės reiškiamame ieškinyje. Todėl vien tai, kad byloje Nr. B2-2491-259/2012 formaliai savarankiškas reikalavimas pripažinti Paskolos sutartį nebuvo pareikštas, nereiškia, kad nebuvo sprendžiamas ginčas dėl to, ar paskola (ne)suteikta, iš esmės. Teismas 2012 m. lapkričio 14 d. nutartyje iš esmės vienareikšmiškai nurodė, jog „...byloje nustatyta, kad (šalys)...sudarė paskolos sutartį <...> UAB „Serneta“ paskolino UAB „Verantas“ 1 500 000 Lt sumą“.
  5. Kreditorinio reikalavimo patvirtinimas iš esmės reiškia materialiojo teisinio reikalavimo pripažinimą. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą (Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7- 430/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytos kreditorinio reikalavimo pagrįstumo nagrinėjimo procesinės aplinkybės, teikti įrodymai, teismo motyvai bei išvados patvirtina, kad faktinės lėšų (ne)perdavimo aplinkybės byloje Nr. B2-2491-259/2012 buvo nagrinėjimo dalyku toje byloje.
  6. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas civilinėje byloje Nr. B2-2491-259/2012 kreditorinį reikalavimą patvirtino remdamasis Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2012 m. balandžio 6 d. nutartimi. Sutiktina, kad pastarąja nutartimi buvo remtasi. Tačiau tai tik viena iš aplinkybių, kuria remiantis patvirtintas kreditorinis reikalavimas. Net sutikus su apeliantės argumentais dėl hipotekos teisėjo priimtos nutarties, kaip neturinčios prejudicialumo, vertinimo, iš 2012 m. lapkričio 14 d. nutarties motyvų matyti, kad teismas rėmėsi ir kasos pajamų orderių kvitų kopijomis. Taigi, akivaizdu, kad teismas darė išvadas dėl ginčo esmės ir kitų esamų rašytinių įrodymų pagrindu, o ne tik rėmėsi hipotekos teisėjo nutarties prejudicialumu bei faktiškai pripažino tuos įrodymus tinkamais Paskolos sutarties sudarymo įrodymais. Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliantės teiginį, kad teismas, tvirtindamas kreditorinį reikalavimą, nevertino UAB „Medicinos bankas“ argumentų dėl faktinio paskolos nesuteikimo, nes tik išsprendus kilusį ginčą pinigų faktinio perdavimo aspektu galimas kreditorinio reikalavimo tvirtinimas. Niekuo nepagrįstas apeliantės teiginys, kad teismas laikė administratoriaus ir kreditoriaus UAB „Medicinos bankas“ argumentus ne bylos nagrinėjimo dalyku, taip teismas toje nutartyje apskritai nėra pasisakęs. Tai, kad teismas išsamiau nepasisakė dėl tokios argumentacijos gali būti laikomas procesinio sprendimo trūkumu, tačiau nepaneigia fakto, kad teismas vertino ir darė išvadą pateiktų įrodymų pagrindu.
  7. Pažymėtina, kad apeliantės kreditorius UAB „Medicinos bankas“ buvo pareiškęs netiesioginį ieškinį su tais pačiais reikalavimais, kurie yra pareikšti nagrinėjamoje byloje, tačiau jis buvo netenkintas konstatavus, jog šiuo atveju kreditorius neturi teisės reikšti tokio pobūdžio netiesioginį ieškinį (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-294-230/2013, Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-446/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-245-219/2015). Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pažeidė Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus civilinėje byloje Nr. 2A-446/2014, nes tos bylos 2014 m. birželio 5 d. nutartyje buvo nurodyta, jog a) esant patvirtintam kreditoriniam reikalavimui, kai jį tvirtinant nebuvo nagrinėtas reikalavimas dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, yra galima reikšti atskiroje byloje tokį ieškinio reikalavimą, b) sprendžiant atsakovės kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą nebuvo UAB „Medicinos bankas“ ar BUAB „Verantas“ pareikštas reikalavimas dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta; c) kai priimamas teismo sprendimas pripažinti sandorį, buvusį kreditorinio reikalavimo pagrindu, negaliojančiu, tai sudaro pagrindą spręsti patvirtinto kreditorinio reikalavimo tikslinimo klausimą. Be to, apeliantė teigia, kad ir Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas dėl 2012 m. lapkričio 14 d. nutarties pagrįstumo, netenkino UAB „Medicinos bankas“ prašymo stabdyti bylą dėl šio kreditoriaus pareikšto netiesioginio ieškinio, be kita ko, nurodydamas, jog kreditorinis reikalavimas galėtų būti tikslinamas vėliau (netiesioginio ieškinio tenkinimo atveju). Apeliantės nuomone, paminėti teismų motyvai leidžia teigti, kad Paskolos sutarties (ne)sudarymo klausimas nebuvo nagrinėjamas tvirtinant kreditorinį reikalavimą. Tačiau tokio pobūdžio apeliantės argumentai nepripažintini pagrįstais.
  8. Atsižvelgiant į bankroto bylų specifiką ir įstatyminį jų reglamentavimą, šios nutarties 20 punkte paminėti teismų motyvai dėl kreditorinių reikalavimų tikslinimo galimybės iki bankroto proceso pabaigos yra visiškai pagrįsti ir iš esmės galimi. Taip pat pagrįsti teismų motyvai, kad reikalavimas pripažinti Paskolos sutartį nesudaryta, nebuvo pareikštas (tai nurodyta ir šios nutarties 18 punkte). Tačiau pažymėtina, kad teismai, nurodę tokio pobūdžio motyvus (net ir neatmetant galimybės pareikšti tokį reikalavimą atskiroje byloje, ką, kaip minėta, jau bandė UAB „Medicinos bankas“), paminėtose nutartyse nenagrinėjo ir nevertino, kokios konkrečiai aplinkybės bei kokia procesine forma buvo nustatinėjamos tvirtinant kreditorinį reikalavimą, bei nenurodė, kad 2012 m. lapkričio 14 d. nutarties priėmimo aplinkybės ir joje nurodyti motyvai bei išvados nėra ar nebus, pareiškus reikalavimą dėl Paskolos pripažinimo nesudaryta kitoje byloje, vertinami reikšmingais tokio ginčo išsprendimui. Dar daugiau, tose nutartyse nurodyti motyvai yra nurodyti visai kitame kontekste – vienu atveju atsakant į apeliacinio skundo argumentus, ar bylą pagal UAB „Medicinos bankas“ netiesioginį ieškinį reikėtų (ne)nutraukti esant patvirtinam kreditoriniam reikalavimui, kai šio tvirtinimo metu nebuvo pareikšto reikalavimo pripažinti Paskolos sutartį (tačiau, kaip minėta, padaryta išvada, jog UAB „Medicinos bankas“ apskritai negalėjo reikšti netiesioginio ieškinio); kitu atveju buvo sprendžiama, ar apeliacinės instancijos teisme stabdyti, UAB „Medicinos bankas“ pareiškus netiesioginį ieškinį, bylą dėl 2012 m. lapkričio 14 d. nutarties peržiūrėjimo.
  9. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį pagrįstai, be kita ko, rėmėsi 2012 m. lapkričio 14 d. nutartyje nustatytais faktais ir išvadomis.

12Dėl byloje esančių įrodymų vertinimo

  1. Apeliantė savo apeliaciniame skunde plačiai dėsto argumentus apie kasos pajamų orderių kvitų kopijas kaip netinkamą įrodinėjimo priemonę, kitas aplinkybes, apeliantės nuomone, leidžiančias manyti apie faktinį paskolos nesuteikimą: šalių finansinės atskaitomybės dokumentus, kurie neatspindi šalių prievolinių santykių paskolos suteikimo/įsipareigojimo grąžinti aspektu, šalių tarpusavio sąsajumą (jas abi kontroliavo vienas asmuo – S. R.), 2010 m. birželio 3 d. Sutikimą, apeliantės tyčinį bankrotą bei su ja susijusių asmenų nepagrįstų finansinių reikalavimų reiškimą.
  2. Kaip jau minėta, paskolos nesudarymo faktą turi įrodyti apeliantė. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo nesutikti su atsakovės pozicija, kad apeliantė tokių įrodymų nepateikė ir faktiškai mano, kad atsakovė turėtų pateikti daugiau sutarties sudarymą patvirtinančių įrodymų, t. y. apeliantė tik nurodo aplinkybes, kurios, jos nuomone, kelia abejones dėl lėšų perdavimo, bet jos savaime tokio fakto nepaneigia.
  3. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad be pirmiau nurodyto ieškinio atmetimo pagrindo, pirmosios instancijos teismas, nors ir lakoniškai, aptarė apeliantės teikiamus argumentus bei sprendė, kad jie nėra pakankami padaryti išvadą, jog Paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismas apskritai ignoravo apeliantės argumentus. Kaip jau minėta, tokie argumentai teismui buvo pateikti ir sprendžiant atsakovės kreditorinio reikalavimo klausimą byloje Nr. B2-2491-259/2012.
  4. Toje byloje išvados buvo daromos remiantis, be kita ko, kasos pajamų orderių kvitų kopijomis kaip tinkamais įrodymais (tokia teismo teisė išplaukia iš CPK 202 straipsnio nuostatų), todėl nėra jokio pagrindo dabar juos vertinti priešingai. Juo labiau, kad šių kvitų kopijos yra patvirtintos notaro, o apeliantė nepagrįstai nurodo, kad notaras patvirtino tik vertėjo parašą – notaras yra patvirtinęs ne tik vertėjo parašą, bet ir dokumento kopijos autentiškumą ir tai patvirtina atskiri mokesčiai bei atskiri registro numeriai (žr. 2 t. b.l. 40-51). Pagal Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 13 straipsnio 1 dalį dokumentai, kuriuos vienos susitariančiosios šalies teritorijoje surašė arba paliudijo pagal savo kompetenciją nustatyta tvarka, patvirtinant antspaudu, teismas ar oficialus asmuo (nuolatinis vertėjas, ekspertas ir pan.), kitos susitariančiosios šalies teritorijoje priimami be jokio kito patvirtinimo.
  5. Taip pat byloje Nr. B2-2491-259/2012 buvo išreikalauti ir finansinės atskaitomybės dokumentai (pateikti ir į nagrinėjamą bylą), bet tai nelėmė kitokios išvados ir, teisėjų kolegijos nuomone, nelemia – turint galvoje, kad abi įmones kontroliavo, kaip nurodo apeliantė, nesąžiningas asmuo, įmonių dokumentacija neperduota abiejų šalių administratoriams, pakankamai tikėtina, kad ne visi finansinės atskaitomybės duomenys gali būti laikomi teisingais ir paskolos lėšų suteikimo/įsipareigojimo grąžinti (ne)atspindėjimas juose galėjo būti sąlygotas nesąžiningų ketinimų. Be to, bet kuriuo atveju apeliantės nurodomi kiti galintys sukelti abejones dėl faktinio paskolos suteikimo įrodymai galėtų būti įvertinti kaip dar menkesnės galios netiesioginiai įrodymai nei kasos pajamų orderių kvitų kopijos.
  6. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad negalima sutikti su apeliantės pozicija dėl teismo išvadų nepagrįstumo ir byloje esančių įrodymų pagrindu.

13Dėl hipotekos ir įkeitimo pripažinimo pasibaigusiais

  1. Apeliantė teigia, kad antrasis ir trečiasis ieškinio reikalavimai, pripažinus Paskolos sutartį nesudaryta, tenkintini atitinkamai CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir CK 4.224 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pirmiau minėta, kad reikalavimas pripažinti Paskolos sutartį nesudaryta netenkinamas, todėl nėra pagrindo pripažinti ginčijamus sandorius pasibaigusiais.
  2. Be to, apeliantė nurodo, kad hipoteka ir įkeitimas pripažintini pasibaigusiais dėl atsakovės vadovo 2012 m. birželio 3 d. Sutikimo (CK 4.197 str. 5 d., 4.224 str. 1 d. 6 p.). Šiuo Sutikimu atsakovės vadovas įsipareigojo atsisakyti hipotekos ir įkeitimo po to, kai trečiasis asmuo UAB „Finiens“ visiškai atsiskaitys su apeliante pagal jos ir trečiojo asmens 2010 m. birželio 3 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį. Kadangi ši sąlyga buvo įvykdyta, apeliantės nuomone, atsakovė įpareigotina natūra įvykdyti prisiimtą prievolę, t.y. pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, pripažinusiu reikalavimus nepagrįstais.
  3. Aptariamu Sutikimu atsakovė buvo pareiškusi ne atsisakanti hipotekos ir įkeitimo atsiskaičius pagal pirkimo pardavimo sutartį, o tik atsisakysianti („atsisakys“), tačiau faktiškai to vėliau nepadarė. Tai reiškia, kad atsisakymas neįvyko. Pažymėtina, kad apeliantė ieškinio motyvuojamojoje dalyje nurodo, jog teismas turėtų įpareigoti atsakovę įvykdyti prisiimtą prievolę natūra, tačiau, visų pirma, toks reikalavimas ieškinyje net nėra suformuluotas. Antra, pirkimo-pardavimo sutartis, apie kurią nurodoma Sutikime, įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažinta negaliojančia ab initio bei taikius restituciją šalys grąžintos į pradinę padėtį. Todėl, neegzistuojant pirkimo pardavimo sutarčiai, bet kuriuo atveju nebūtų pagrindo įpareigoti įvykdyti Sutikime nurodomą ketinimą.
  4. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliantės skundo argumentai nepaneigia sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
  5. Atsakovė pateikė įrodymus apie turėtas 968 Eur bylinėjimosi išlaidas - už advokato pagalbą - apeliacinės instancijos teisme. Atmetus apeliacinį skundą, ši suma priteistina iš apeliantės (administravimui skirtų išlaidų) (CPK 98 str. 1 d.).

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

15Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verantas“ (administravimui skirtų išlaidų) 968 Eur atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Serneta“.

Proceso dalyviai
Ryšiai