Byla 2A-448-241/2017
Dėl obligacijų sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo N. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3536-614/2016 pagal ieškovo N. Ž. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl obligacijų sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas N. Ž. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia tarp jo ir atsakovės AB banko „Snoras“ sudarytą 2011 m. gegužės 23 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110523V990005, taikyti restituciją ir grąžinti į ieškovo sąskaitą banke 9 999,83 Lt.
  2. Ieškovas nurodė, kad ginčijamą obligacijų sutartį jis sudarė pasiūlius atsakovės darbuotojai, už obligacijas buvo pervestos buvusio jo indėlio lėšos. Ieškovas nurodė, kad atsakovės darbuotoja neatskleidė jam sutarties esmės, todėl ginčo sutartį jis laikė kitokios formos indėlio sutartimi. Ieškovas yra pensininkas, jo darbas su investavimu visai nesusijęs, šios srities jis neišmano. Tikroji ieškovo valia buvo padėti turimas lėšas į terminuotą indėlį, o atsakovės darbuotojai suklaidino ieškovą, pasinaudojo pagyvenusio žmogaus neišmanymu ir patiklumu. Ieškovui nebuvo atskleista, kad atsakovės prievolių vykdymas nėra apdraustas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Tokio pobūdžio informacijos nėra ir sutartyje. Ieškovas pasirašė tipinę atsakovės sutartį, tačiau nebuvo supažindintas su atsakovės obligacijų emisijų sąlygomis bei su visomis ekonominėmis rizikomis, kylančiomis investuojant. Atsakovei bankrutavus paaiškėjo ir tai, kad atsakovė pažeidė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FRPĮ) 22 straipsnį, nesuteikė aiškiai ir suprantamai visos reikalingos informacijos. Atsakovės parengtas sutarties tekstas yra painus, neišsamus ir klaidinantis. Nors sutartyje yra ieškovo parašas, kad su juo individualiai aptartos visos sutarties sąlygos, jog prieš pasirašydamas sutartį ieškovas buvo supažindintas su Emisijos programos prospektu (toliau – Prospektas) ir Emisijos galutinėmis sąlygomis (toliau – Galutinės sąlygos), su kuriomis sutiko, su rizika, tačiau ieškovas nesuvokė, kad atsakovė turėjo įteikti jam dar kitus dokumentus. Ieškovas sutartį sudarė iš esmės suklydęs, priešingu atveju, būdamas blogos sveikatos, jis nebūtų rizikavęs savo santaupomis.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškovo N. Ž. ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, jog Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkte nurodyta, kad ieškovas patvirtino, jog atsakovė jį informavo apie tai, kad siekiant užtikrinti ieškovo piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai ieškovui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o šios sutarties 2 punktu ieškovas patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, taip pat ir Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, taip pat veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Aprašymo 8 punkte nurodyta, jog investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika). Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktu ieškovas patvirtino, kad jis susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis.
  3. Taip pat teismas nustatė, kad duomenyse apie klientą (fizinį asmenį) ieškovas savo parašu patvirtino, kad atsisako pateikti informaciją, kuri leistų bankui, vadovaujantis FPRĮ 22 straipsnio 7 ir 8 dalimis, įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovui. Iš ieškovo ieškinio ir iš atsakovės pateikto pranešimo apie ieškovą matyti, kad ieškovas buvo atsakovės klientas (nuo 2007 m. iki 2011 m.) ir buvo sudaręs ar pratęsęs šešis kartus terminuotojo indėlio sutartis. Ieškovas turi aukštąjį išsilavinimą, ilgą laiką dirbo programuotoju, po to išėjo į pensiją (sudarydamas sutartį dirbo sargu). Šios aplinkybės leidžia ieškovą vertinti kaip vidutinį vartotoją, suvokiantį terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus.
  4. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas. Dėl šios priežasties teismas konstatavo, kad ieškovo nurodytos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime nėra neteisingos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Aprašymo 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Šios aplinkybės sudaro prielaidas manyti, kad esminė informacija dėl ieškovo įsigyjamos finansinės priemonės buvo pateikta. Tačiau, atsižvelgęs į tai, kad Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o Aprašas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, teismas konstatavo, jog atsakovė savo pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko.
  5. Byloje nėra nustatyta, kad atsakovė skatino savo darbuotojus aiškinti klientams, kad jos platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu, o sandoris gali būti pripažintas sudarytu dėl apgaulės nustačius tyčinį suklaidinimą. Ieškovas nurodė, kad obligacijų pasirašymo sutartį jis sudarė pasiūlius atsakovės darbuotojams, tačiau ieškovas neneigia, kad jam buvo svarbu didesnės palūkanos. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovės darbuotojai ieškovui paaiškino, jog jis kaip ir niekuo nerizikuoja, o jis suprato, kad obligacijų įsigijimas yra beveik tas pats, kas indėliai. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovas dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne nedelsiant, paaiškėjus faktams apie atsakovės nemokumą ir veiklos sustabdymą, o tik 2014 m. balandžio mėnesį, atsakovės bankroto proceso metu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovo apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, galimybė investuoti, todėl nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudarytą iš esmės suklydus ar sudarytą dėl apgaulės. Nesudaro pagrindo ieškinio tenkinti ir ta aplinkybė, kad pastaruoju metu ieškovo sveikata yra pašlijusi.
  6. Papildomi ieškovo argumentai, išdėstyti jo procesiniuose dokumentuose, atmetami. Teismas pažymėjo, kad nėra jokio pagrindo aiškinti Aukščiausiojo Teismo išvadas dėl draudimo apsaugos taikymo vertybiniams popieriams (indėlių sertifikatams ir obligacijoms) kitaip, nei išaiškino bylą išnagrinėję teismai bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis), t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo normų aiškinimo ir taikymo teismams yra privalomi.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Ieškovas N. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, pripažinti negaliojančia 2011 m. gegužės 23 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110523V990005, taikyti restituciją ir grąžinti į ieškovo sąskaitą banke 9 999,83 Lt.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai vertino, kad atsakovės pareiga aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius nebuvo pakankamas pagrindas pripažinti sutartį negaliojančia dėl suklydimo.
    2. Nėra ginčijama, kad ieškovas tokio finansinio produkto neprašė ar ankščiau tokio pobūdžio sutarčių nesudarinėjo. Atidus ir sąžiningas atsakovės darbuotojas, atsižvelgęs į ieškovo senyvą amžių ir blogą sveikatos būklę, turėjo pasiūlyti klientui pakankamai laiko ir pagalbos išsiaiškinti tikrąjį rizikos pobūdį.
    3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovo amžiaus ir sveikatos būklės, dėl kurių ieškovui nebuvo galima priskirti vidutinio vartotojo savybių, kurios leistų vertinti, kad jis galėjo susipažinti su sudėtingomis sutarties sąlygomis. Dėl regėjimo ir kitų senatvinio pobūdžio ligų ieškovas negali būti priskirtas prie vidutinių vartotojų.
    4. Neteisingai nustatyta, kad ieškovas sutiko sudaryti rizikingą sandorį vien dėl finansinės naudos. Ieškovo fizinė būklė ir amžius yra pakankamas pagrindas spręsti, kad jo prioritetai yra pinigų saugumas jų prireikus gydymuisi ar kitoms būtinoms išlaidoms.
    5. Atsakovė, atsižvelgusi į ieškovo finansines žinias, blogą sveikatą ir senyvą amžių, turėjo pilnai ir tinkamai atskleisti įgyjamų investavimo priemonių esmę, o tai akivaizdžiai nebuvo padaryta vieno trumpalaikio apsilankymo banko skyriuje metu.
    6. Teismas neteisingai vertino, kad atsakovė sudarydama ginčo sandorį nenaudojo apgaulės. Nesudarant galimybės ligotam ir senyvo amžiaus asmeniui tinkamai susipažinti su obligacijų sutarties turiniu, išgavus ieškovo parašą dokumente, kuriuo ieškovas neva atsisakė pateikti informaciją, kuri leistų bankui įvertinti finansinių produktų tinkamumą, buvo elgiamasi nesąžiningai.
    7. Atsakovė apgaule gerino finansinės veiklos rezultatus, klaidino tikrinančias įstaigas, o dėl jos vadovų veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tai yra dar vienas pagrindas spręsti, kad atsakovė buvo nesąžininga.
    8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 6.38 straipsnio 2 dalis numato, kad jei vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę pagal profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turėjo būti atskleistas neprofesionaliam investuotojui, tinkamai įgyvendinant informacijos atskleidimo pareigą. Atsakovė šios pareigos nevykdė, nes iš esmės akcentavo tik hipotetinę sandorio naudą.
  3. Atsakovė BAB bankas „Snoras“ prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
  4. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Vertindamas ieškovo asmenines savybes (amžių, išsilavinimą, patirtį sudarant terminuotųjų indėlių sandorius), įskaitant sveikatos būklę, teismas pagrįstai laikė ieškovą atitinkančiu vidutinio vartotojo standartą.
    2. Laikytina pagrįsta teismo išvada, kad pastaruoju metu pašlijusi ieškovo sveikata nesudaro pagrindo ieškinio tenkinimui. Byloje esantis 2016 m. vasario 4 d. Medicinos dokumentų išrašas/siuntimas patvirtina, kad ieškovo sveikatos problemos prasidėjo anksčiausiai nuo 2014 metų pradžios, t. y. gerokai vėliau po ginčo sutarties sudarymo, todėl šis įrodymas niekaip nepatvirtina, kad ieškovas turėjo kokių nors sveikatos problemų ginčo sutarties sudarymo metu. Net jei būtų nustatyta kitaip, nurodyti sveikatos sutrikimai niekaip nepatvirtina jų įtakos ieškovo gebėjimui suvokti sudaromų sandorių esmę, sąlygas, ar paprasčiausiai perskaityti ginčo sandorį. Atkreiptinas dėmesys, kad 2016 m. spalio 17 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, kad sudarymo metu perskaitė Obligacijų sutartį.
    3. Ieškovas turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, dirbo kvalifikuotą programuotojo darbą, nuo 2007 m. balandžio 13 d. su banku yra sudaręs ne vieną terminuotojo indėlio sandorį. Taigi, pagal nurodytas savybes ieškovas negali būti vertinamas, kaip neatitinkantis vidutinio vartotojo standarto.
    4. Teismas pagrįstai nustatė, kad obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo svarbus. Ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčo sandorį lėmė galimybė gauti didesnes palūkanas. Ieškovas teismo posėdyje nurodė, kad sudarant ginčo sandorį „apie draudimą jokios kalbos nebuvo“ ir patvirtino, kad nesidomėjo Lietuvos Respublikoje galiojančia indėlių draudimo sistema.
    5. Prieštarautina ieškovo pozicijai, kad į banką jis atvyko pratęsti indelio sutarties, nes obligacijų sutarties sudarymo metu jokio ieškovo indėlio terminas nebuvo pasibaigęs.
    6. Po obligacijų sutarties sudarymo ieškovas su banku 2011 m. rugsėjo 14 d. sudarė naują terminuotojo indėlio sutartį. Ši aplinkybė įrodo, kad ieškovas suvokė obligacijų ir terminuotojo indėlio skirtumus, todėl siekdamas diversifikuoti investavimo rizikas 2011 m. rugsėjo 14 d. nusprendė sudaryti mažiau rizikingą sandorį dėl terminuotojo indėlio.
    7. Teismas, spręsdamas dėl banko veiksmų, dėl pareigos suteikti informaciją apie ginčo sandorį vykdymo teisingai nurodė, kad esminė informacija dėl ieškovo įsigyjamų finansinių priemonių buvo pateikta. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad sudarant ginčo sandorį ieškovas nesidomėjo obligacijoms taikomu draudimu. Ieškovas pasirašytinai patvirtino, kad gavo Apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, kuriame buvo nurodyta, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Taigi, nesant įrodymų, kad ieškovui buvo svarbiausia obligacijų draudžiamumo indėlių draudimu sąlyga, laikytina, kad teismas teisingai nustatė, kad esminė informacija dėl obligacijų rizikingumo ieškovui buvo suteikta.
    8. Byloje nėra jokių įrodymų apie atsakovės darbuotojo veiksmuose buvusią tyčia apgauti, o pareigą įrodyti nesąžiningumą turi ieškovas (CPK 178 straipsnis).
  5. Trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje valstybinė įmonė „Indėlių ir investavimo draudimas“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
  6. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovas, pasirašydamas neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, patvirtino šios sutarties specialiojoje dalyje ,,Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai" 2 punkte, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei kitus dokumentus. Be to, obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punkte yra patvirtinta, kad ,,pasirašydamas šią sutartį investuotojas patvirtina, jog visos Sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir išreiškia investuotojo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka. Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Šis ir kiti įrodymai pagrindžia, kad atsakovė supažindino su finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu ir obligacijų įsigijimo rizika. Ieškovas pats nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis, tai yra buvo neapdairus ir nerūpestingas.
    2. Ieškovas su atsakove buvo sudaręs tiek obligacijų sutartį, tiek terminuoto indėlio sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo yra išmokėjęs ieškovui 5 602,75 Eur draudimo išmoką. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovas buvo paskirstęs galimas rizikas. Ieškovas turi aukštąjį matematinį išsilavinimą ir gyvenimiškos investavimo patirties, todėl laikytina, kad galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus.
    3. Atmestinas ieškovo argumentas, kad jam negalima priskirti vidutinio vartotojo savybių, nes jis ligotas ir senyvo amžiaus. Vidutinio vartotojo sąvoka siejama su žmogaus dalykinėmis savybėmis, bet ne su liga ar amžiumi.
    4. Nuostata, kad obligacijos nėra draudimo objektas, yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, kurio nežinojimas negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovo valios trūkumą sudarant ginčo sutartį. Tai, kad ieškovas skubėjo sudaryti obligacijų sutartį yra jo paties kaltė, nes niekas nevertė ir neskubino pasirašinėti ginčo sutarties. Nėra pagrindo teigti, kad ieškovas neturėjo galimybės plačiau pasidomėti sudaromo sandorio pasekmėmis ir rizikomis, ypač kai ginčo sutartyje ne vieną kartą didžiosiomis raidėmis ieškovas buvo įvardintas kaip „investuotojas“, ginčo sutartis tiek savo turiniu, tiek forma akivaizdžiai skirtinga nuo banko indėlio ar banko sąskaitos sutarties ir joje nenurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos.
    5. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti kokias teisės pagal sandorį įgys ar praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jei jis įvyko dėl sandorio šalies neatidumo, neapdairumo ar nerūpestingumo.
    6. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo teiginiai, kad atsakovė neatskleidė ir neišaiškino jam esminių obligacijų sutarties savybių yra atmestini ir vertintini kaip ieškovo sąmoningas nenorėjimas tinkamai įvertinti rizikos. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neprilyginti obligacijos draudimo objektui yra pagrįstas ir nėra jokio pagrindo jį naikinti.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

11Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
  2. Apeliantas teikia apeliacinės instancijos teismui naują įrodymą 2016 m. lapkričio 25 d. viešosios įstaigos Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų pažymą apie apelianto sveikatos būklę ir 2017 m. sausio 6 d. suplanuotą operaciją. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teikiamą priedą, atsisako jį priimti, nes jis nepatvirtina apelianto gebėjimo suvokti ginčo sandorio esmę jo sudarymo metu. Atsižvelgiant į tai, teikiamas priedas nėra aktualus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinio skundo argumentus.
  3. Papildomai pažymėtina, kad apie esamą sveikatos būklę apeliantas užsiminė ir 2016 m. spalio 17 d. vykusio teismo posėdžio metu, todėl tai patvirtinantys įrodymai galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme.

12Dėl ginčo esmės

  1. Byloje yra kilęs ginčas dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovas apeliaciniame skunde iš esmės grindžia tuo, kad teismas neteisingai pritaikė jam vidutinio vartotojo statusą bei tinkamai neįvertino aplinkybės, jog atsakovė netinkamai išaiškino jam obligacijų pasirašymo sutarties rizikos mastą, taip jį suklaidindama.

13Dėl apelianto pripažinimo vidutiniu vartotoju

  1. Pirmosios instancijos teismas, įvertino apeliantą kaip vidutinį vartotoją, turėjusį suvokti terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs asmenines apelianto savybes, nustatęs, kad jis turi aukštąjį išsilavinimą, ilgą laiką dirbo programuotoju, po to išėjo į pensiją (sudarydamas sutartį dirbo sargu).
  2. Apeliaciniame skunde tokiam vertinimui nepritariama. Pasak apelianto, dėl sveikatos būklės ir amžiaus jam nebuvo galima priskirti vidutinio vartotojo savybių, kurios leistų vertinti, kad jis galėjo susipažinti su sudėtingomis sutarties sąlygomis.
  3. Teismų praktikoje nustatyta, kad vien asmens amžius, taip pat aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu asmuo neturėjo jokios investavimo patirties, nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Apeliantas dėl jo įgytos gyvenimiškos patirties kaip tik turėjo daugiau gebėjimų suvokti sudaromo sandorio esmę ir įvertinti galimas tokio sandorio rizikas bei teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-818-178/2016).
  4. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, aplinkybės, kad apeliantas ginčijamos sutarties sudarymo metu buvo sulaukęs garbaus amžiaus, nepasižymėjo gera sveikata ir neturėjo investavimo į vertybinius popierius patirties savaime negali paneigti apelianto priskyrimo vidutinių vartotojų kategorijai. Pats apeliantas 2016 m. spalio 17 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad susipažino su obligacijų pasirašymo sutartimi jos sudarymo metu. Darytina išvada, kad apeliantas, sudarydamas obligacijų sutartį, sugebėjo susipažinti su sutarties sąlygomis ir turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę.

14Dėl apelianto suklydimo

  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio 1 dalies normos turinį, išskyrė kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: 1) turi būti suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; 2) suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, jis galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016 ir joje nurodytą teismo praktiką).
  2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad bankas turėjo įvykdyti prievolę pagal jo profesinei veiklai taikomus reikalavimus – nurodyti rizikos mastą. Atsižvelgiant į apelianto amžių atsakovė turėjo pilnai ir tinkamai atskleisti įgyjamų investavimo priemonių esmę, o tai akivaizdžiai nebuvo padaryta vieno trumpalaikio apsilankymo banko skyriuje metu. Nesudarant galimybės ligotam ir senyvo amžiaus asmeniui tinkamai susipažinti su obligacijų sutarties turiniu, išgavus apelianto parašą dokumente, kuriuo jis neva atsisakė pateikti informaciją, kuri leistų bankui įvertinti finansinių produktų tinkamumą, buvo elgiamasi nesąžiningai.
  3. Pagal bylos duomenis nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė skatino savo darbuotojus aiškinti klientams apie jos platinamų obligacijų draudžiamumą indėlių ir investicijų draudimu, kad atsakovo parašas dokumente buvo išgautas.
  4. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovės veiksmus atskleidžiant informaciją dėl investuotojų draudimo apsaugos apimties. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė finansų tarpininkės elgesį pateiktos informacijos nepakankamumo kontekste, informacijos galimo nepakankamumo faktą vertindamas kaip savaime nepatvirtinantį apgaulės ar pagrindo sutarčiai pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamoje sutartyje ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodytus dokumentus apeliantas gavo. Ir nors juose pateiktą informaciją galima vertinti kaip nepakankamai aiškiai atskleidusią apeliantui aplinkybę, jog obligacijoms draudimo apsauga netaikytina, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ginčijamos sutarties sudarymo tokia aplinkybė negalėjo nulemti, jos sudarymą lėmė paties apelianto ekonominiai interesai, kurių buvimo apeliaciniame skunde apeliantas neneigia.
  5. Atsižvelgiant į tai, pritartina ir trečiojo asmens atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktam argumentui, kad skubėjimas sudaryti ginčijamą sutartį yra apelianto kaltė, nes niekas nevertė ir neskubino pasirašinėti ginčo sutarties. Nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantas neturėjo galimybės plačiau pasidomėti sudaromo sandorio pasekmėmis ir rizikomis, ypač kai ginčo sutartyje ne vieną kartą didžiosiomis raidėmis jis buvo įvardintas kaip „investuotojas“, ginčo sutartis tiek savo turiniu, tiek forma akivaizdžiai skirtinga nuo banko indėlio ar banko sąskaitos sutarties ir joje nenurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas turėjo banko indėlio sutarties sudarymo patirties.
  6. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais iš esmės suklydus, tinkamai ir teisingai įvertino apelianto asmenines savybės (atsižvelgta į darbo pobūdį, darbo patirtį, išsilavinimą, sveikatą, ilgalaikius santykius su atsakove ir kt.). Teisėjų kolegija nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad apeliantas, sudarydamas ginčo sandorį, iš esmės suklydo.

15Dėl apelianto vidinės valios sudarant ginčo sutartį

  1. Kasacinio teismo išaiškinta, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Apeliantui, turinčiam banko indėlio sutarties sudarymo patirties (tokių sutarčių su atsakove ieškovas buvo sudaręs iki ginčo sandorio ir po jo), turėjo būti suprantama, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.
  2. Pažymėtina, kad obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punkte yra patvirtinta, kad ,,pasirašydamas šią sutartį INVESTUOTOJAS patvirtina, jog visos Sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir išreiškia INVESTUOTOJO valią <...>“. Jei apeliantas, pasirašydamas nurodytą sutartį, nesidomėjo galimomis obligacijų rizikomis, tai vertintina kaip neapdairus ir nerūpestingas elgesys. Toks suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės, nes tokiu atveju šią riziką apeliantas prisiėmė pats dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 straipsnis, 1.90 straipsnio 5 dalis). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad esminė informacija apie su obligacijomis sietiną riziką apeliantui buvo iš esmės suteikta, o pačios ginčo sutarties sudarymą lėmė apelianto ekonominiai interesai.
  3. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog po obligacijų sutarties sudarymo, 2011 m. rugsėjo 14 d. apeliantas su banku sudarė naują terminuotojo indėlio sutartį. Ši aplinkybė parodo, kad apeliantas suvokė obligacijų ir terminuotojo indėlio skirtumus ir tikėtinai siekdamas diversifikuoti investavimo rizikas vėliau nusprendė sudaryti mažiau rizikingą terminuotojo indėlio sandorį.
  4. Atsižvelgiant į nurodyta, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas apeliantui nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau apelianto apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos.

16Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

  1. Kiti apeliacinio skundo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

17Dėl procesinės bylos baigties

  1. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas visapusiškai ir objektyviai ištyrus byloje esančius įrodymus bei juos įvertinus nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai aiškinus ir taikius ginčo santykiui aktualias materialiosios teisės normas, nenukrypus nuo nagrinėjamu klausimu kasacinio teismo suformuluotos teismų praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia būtinumo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

19Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai