Byla 2A-135-196/2015
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-2264-431/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo,

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu (patikslintu ieškiniu) atsakovui Lietuvos Respublikai, kuriuo prašė pripažinti, kad atsakovo Lietuvos Respublikos teismų sistema ir kitos institucijos vykdo organizuotą turto prievartavimą ir plėšikavimą, pažeisdamos ieškovo teises Vilniaus apygardos teisme civilinės bylos Nr. 2-3658-392/2013 nagrinėjimo metu bei priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 1 102 600,00 Lt žalos atlyginimą už ieškovo teisių pažeidimą. Nurodė, kad iš ieškovo buvo pareikalauta sumokėti 350 Lt žyminį mokestį civilinėje byloje Nr. 2-581-568/2005 arba Nr. 2-11342-615/2009, už reikalavimą pripažinti negaliojančia ginčo buto, esančio ( - ), pirkimo-pardavimo sutartį, o po to ieškinys paliktas nenagrinėtu. Pradėjus Vilniaus apygardos teisme civilinę bylą Nr. 2-3658-392/2013 dėl minėto ginčo buto 1994 m. rugsėjo 16 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teismas nuo 2008 metų vilkino minėtosios bylos išnagrinėjimą, nedavė eigos atskirajam skundui daugiau kaip metus laiko. Lietuvos apeliacinis teismas įpareigojo ieškovą sumokėti 3 500,00 Lt žyminį mokestį už reikalavimą pripažinti ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia. Ieškovas teigė, kad teismai, įpareigodami ieškovą sumokėti žyminį mokestį nurodytose bylose, neteisėtai suvaržė jo teises panaikinti ir pripažinti negaliojančia 1994 m. rugsėjo 19 d. sudarytą ginčo buto, esančio ( - ), pirkimo-pardavimo sutartį, tuo padarydami ieškovui 125 000 Lt turtinę žalą, 977 600 Lt neturtinę žalą.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškovo A. B. ieškinį (patikslintą ieškinį) atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas nurodomose Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-581-568/2005 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3658-392/2013 reiškė reikalavimus dėl ginčo buto, esančio ( - ), pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, bei nurodė, kad teismai teisėtai ir pagrįstai sprendė klausimą dėl būtinumo sumokėti žyminį mokestį. Teismas pažymėjo, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 4 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. 2- 00581-568-568) konstatavęs, kad ieškovas A. B. kreipėsi į teismą ieškiniu dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kad civilinės bylos nagrinėjimas pagal ieškovo prašymą ne kartą buvo sustabdytas, kad ieškovas A. B. neveikė už greitą bylos nagrinėjimą, į teismo posėdžius neatvyksta, nors tikslina savo reikalavimus, bet jų neapmoka nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu, neatvykimo priežasčių nepateisina ir jų nenurodo, tuo vilkindamas bylos nagrinėjimą, nutarė ieškovo A. B. ieškinį atsakovei A. N., bedraatsakovei V. V. dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia palikti nenagrinėtu. Teismas taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3658-392/2013 už reikalavimų dalį įpareigojo ieškovą A. B. sumokėti 3 600,00 Lt žyminį mokestį. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad teismo paskirtu terminu ieškovas nepašalino ieškinio dalies trūkumo – nesumokėjo žyminio mokesčio, ieškinio dalį dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir asmenų iškeldinimo laikė nepaduota CPK 115 straipsnio 3 dalies pagrindu. Teismas nurodė, kad aukščiau minėtos nutartys yra įsiteisėję, todėl nėra pagrindo išvadai apie neteisėtus teismo ar teisėjo veiksmus.

7Dėl ieškovo reikalavimo pripažinti, kad atsakovo Lietuvos Respublikos teismų sistema ir kitos institucijos vykdo organizuotą turto prievartavimą ir plėšikavimą, pažeisdamos ieškovo teises Vilniaus apygardos teisme civilinės bylos Nr. 2-3658-392/2013 nagrinėjimo metu, teismas nurodė, kad šis reikalavimas yra nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka kaip nepriskirtinas ginčas pagal Civilinio proceso kodekso nustatytą tvarką.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Ieškovas (apeliantas) A. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, nukrypta nuo Konstitucinio Teismo suformuotos privalomojo precedento taikymo praktikos civiliniame procese, yra pažeistos ir netinkamai taikomos procesinės ir materialinės teisės normos.
  2. Sprendimą priėmė šališkas ir priklausomas teismas ir teisėja L. G., kuri dengė nuo atsakomybės to paties teismo savo kolegos teisėjo V. K. neteisėtus veiksmus, apelianto teigimu, Vilniaus apygardos teismas ir teisėja L. G. šališkai ir priklausomai neišnagrinėjo ieškinio iš esmės, kad nevertintų savo kolegų neteisėtos veikos. Tai patvirtina teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą dėl teismo ir teisėjos šališkumo ir priklausomumo bei neteisėtos teismo sudėties. Tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.
  3. Teismui nustačius, kad Kauno miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė klausimą dėl žyminio mokesčio sumokėjimo, nenurodyti motyvai, kurių pagrindu padarytos tokios išvados, todėl yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Priimtas sprendimas pažeidžia Konvencijos ir Konstitucijos nuostatas dėl ieškinio tenkinimo, todėl ieškinys atmestas neteisėtai.
  4. Sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nustatoma, kad neva neįrodytos civilinės atsakomybės sąlygos, taip pat nėra argumentų, kuriais atmetami kurie nors pateikti įrodymai.
  5. Nepagrįstai ir neteisėtai teismas nustatė, kad neva neįrodyti neteisėti veiksmai ir kaltė, o tuo pačiu padarytos žalos faktai ir dydžiai, todėl absoliučiai negaliojantis sprendimas yra naikintinas.

10Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Apeliantas neteisėtais veiksmais nurodo procesinių veiksmų atlikimą ir procesinių sprendimų priėmimą, tačiau tai negali būti pripažįstama kaip neteisėti veiksmai, dėl ko valstybei kiltų civilinė atsakomybė. Šiuo atveju buvus neteisėtiems veiksmams galėtų būti konstatuota instancine tvarka patikrinus priimtus sprendimus, tačiau tokių įrodymų byloje nepateikta.
  2. Pareikšti materialieji reikalavimai dėl pripažinimo reiškia faktų, kurie reikalingi ginčui spręsti, pripažinimą, todėl tokio pobūdžio reikalavimas negali būti nagrinėjamas kaip materialinis teisinis reikalavimas.

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13Apeliantas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas 1) pažeidė CPK 21 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Konstitucijos 109, 117 straipsnių nuostatas, nes bylą išnagrinėjo šališkas teismas; 2) pažeistos procesinės teisės normos teikia pagrindą konstatuoti absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus; 3) pažeidžiant procesinės teisės normas nenurodomi argumentai, kuriais atmetami įrodymai (CPK 270 str. 4 d.), pažeisti CPK 178, 185 straipsniai netinkamai vertinant įrodymus.

14Apeliacinis skundas netenkintinas.

15Dėl ieškinio reikalavimų

16Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad teismui atmetus ieškinio reikalavimus, t. y. atsisakius jį tenkinti, yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

17Apeliantas ieškiniu (patikslintu ieškiniu) prašė: 1) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teismai ir kitos institucijos pažeidė ieškovo teises Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1066/2004 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3658-392/2013 bei 2) priteisti iš atsakovo 1 102 600,00 Lt žalos (1-2 ,52-53 b.l.). Pirmosios instancijos teismas apelianto pirmąjį ieškinio reikalavimą laikė nepagrįstu (dėl fakto pripažinimo), todėl motyvuojamojoje skundžiamo sprendimo dalyje nurodė, kad reikalavimai priteisti turtinę ir neturtinę žalą, nenustačius sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti, atmestini.

18Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės yra pareikštas vienas materialusis reikalavimas – dėl žalos atlyginimo, nes ieškinyje suformuluotas reikalavimas dėl apelianto nurodomų asmenų veiksmų pripažinimo neteisėtais yra vertintinas ne kaip savarankiškas (nepaisant, kad tokiu jį nurodo ieškinyje apeliantas), o kaip reikalavimo dėl žalos atlyginimo faktinis pagrindas ir viena iš civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.245 str., 6.246 str.). Beje, ir paties apelianto teigimu, tik pripažinus neteisėtus veiksmus yra pagrindas tenkinti antrąjį ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Šiame kontekste tik pastebėtina, kad ir tokių veiksmų nustatymo atveju savaime tai dar nėra pakankamas pagrindas tenkinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo – šalia to dar būtina nustatyti ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas. Tuo tarpu iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad teismas, nagrinėdamas antrojo reikalavimo – dėl žalos atlyginimo - pagrįstumą, argumentus dėl teismų ar teisėjų neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti, nepaisant padarytos išvados dėl neteisėtų veiksmų pripažinimo nenagrinėtinumo kaip savarankiško reikalavimo, faktiškai vertino civilinės atsakomybės sąlygų kontekste ir padarė atitinkamas išvadas - dėl ieškinio netenkinimo iš esmės. Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad priimtas sprendimas naikintinas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 1 d. 7 p.) vien dėl to, jog neteisėtų veiksmų nustatymo klausimo teismas nenagrinėjo kaip atskiro savarankiško reikalavimo ir rezoliucinėje dalyje nenurodė sprendimo dėl, apelianto teigimu, pirmojo ieškinio reikalavimo.

19Dėl argumentų, susijusių su teismo šališkumu

20Apelianto teigimu, buvo pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą dėl teismo ir teisėjos šališkumo ir priklausomumo bei neteisėtos teismo sudėties, nes skundžiamą sprendimą priėmė šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir teisėja L. G., kuri šališkai ir priklausomai priėmė neteisėtą sprendimą, kad nevertintų savo kolegų neteisėtos veikos. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais.

21Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nepakanka įrodymų pagrįsti Kauno miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo bei jų teisėjų kaltę ir neteisėtus veiksmus nagrinėjant atitinkamai civilines bylas Nr. 2-581-568/2005 ir Nr. 2-3658-392/2013, savaime nelaikytina, kad bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka apelianto atžvilgiu.

22Kaip matyti iš bylos medžiagos, apelianto pareiškimas dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų, tame tarpe ir teisėjos L. G. nušalinimo iš esmės analogiškais nagrinėjamame apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nagrinėjamoje byloje jau buvo spręstas - Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi konstatuota, kad apeliantas nenurodė pagrįstų nušalinimo pareiškimo argumentų. Todėl apelianto pareiškimas dėl visų Vilniaus apygardos teismo teisėjų nušalinimo nuo šios civilinės bylos nagrinėjimo atmestas. Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių ar bent naujų įtikinamų argumentų, kurie leistų spręsti, kad atsirado pagrindas daryti kitokias išvadas nei padarytos minėtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Apeliantui iš jo paties inicijuotų bylų buvo/yra žinoma teisminė praktika, kad tokios kategorijos bylose atsakovas yra ne konkretus teismas ar teisėjas, o valstybė, tuo tarpu sprendžiant teisėjo (ne)šališkumo klausimą vertintina tai, ar yra/gali būti pagrindas manyti, kad tas (bylą nagrinėjantis) teisėjas suinteresuotas bylos baigtimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012). Nepagrįstas apelianto argumentas, kad šiuo atveju pažeidžiamas principas „niekas negali būti teisėju savo byloje“, nes byloje nebuvo keliamas klausimas dėl bylą nagrinėjusios teisėjos neteisėtų veiksmų. Atmestini apelianto argumentai ir dėl Teismų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies pažeidimo, nes, minėta, šiuo atveju nebuvo nagrinėjama kito to paties teismo teisėjo byla, kurioje jis būtų proceso šalimi. Dėl paminėto apelianto nuorodos į teisėjos šališkumą, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra ne tik kad įrodytos, bet ir pateiktos argumentacijos kontekste nėra įtikinamos.

23Dėl aukščiau paminėto apelianto argumentai dėl skundžiamą teismo sprendimą priėmusio teismo ir teisėjos šališkumo atmestini kaip nepagrįsti (CPK 12 str., 178 str.).

24Dėl įrodymų vertinimo nustatant valstybės civilinės atsakomybės sąlygas

25Nagrinėjamu atveju ieškovas atsakovo civilinę atsakomybę kildina CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu, kuriame nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Pažymėtina, kad pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei, kai vykdomas teisingumas pagal CPK normas. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, kas yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

26Apeliantas ieškinio reikalavimus grindžia tuo, kad Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-581-568/2005 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3658-392/2013 reiškė reikalavimus dėl ginčo buto, esančio ( - ), pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teismai neteisėtai ir nepagrįstai sprendė klausimą dėl būtinumo sumokėti žyminį mokestį, o jo nesumokėjus ir vilkinant bylos nagrinėjimą Kauno miesto apylinkės teismui ieškinį palikus nenagrinėtu, bei Vilniaus apygardos teismui laikius ieškinį nepaduotu, pažeidė apelianto teises bei padarė žalą. Taigi, spręstina, ar Kauno miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-581-568/2005 ir Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-3658-392/2013 nagrinėjimo metu teismo (teisėjų) veiksmais buvo pažeistos apelianto teisės, o jei taip - ar pažeidimai lėmė apelianto nurodomos patirtos turtinės bei neturtinės žalos atsiradimą dėl teismų (teisėjų) kaltės.

27Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formas reglamentuoja CPK normos, numatančios, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų ir nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, o kasacinės instancijos teismas - pirmosios ir apeliacinės instancijos priimtų sprendimų ir nutarčių teisėtumą bei pagrįstumą. Tokių teisės normų visuma, įtvirtinta CPK III dalies XVI ir XVII skyriuose, sudaro vientisą harmoningą teismų priimtų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės tvarką, kas reiškia, kad teismo sprendimu ar nutartimi, kurie yra nepanaikinti aukštesnės instancijos teismo, ginčas pagrįstai ir teisėtai išsprendžiamas galutinai.

28Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis2005 m. gegužės 4 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-581-568/2005 yra įsiteisėjusi. Teismas nutartyje nurodė, kad ieškovas A. B. kreipėsi į teismą ieškiniu dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kad civilinės bylos nagrinėjimas tenkinant paties ieškovo prašymą ne kartą buvo sustabdytas, nors ir šios nutartys ieškovo buvo skundžiamos, kad ieškovas A. B. neinformavo teismo apie pasikeitusias aplinkybes, t.y. neveikė už greitą bylos nagrinėjimą, nors ieškinys dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia gautas teisme 1995-03-03, kad į teismo posėdžius ieškovas A. B. neatvyksta, nors ir tikslina savo reikalavimus, bet jų neapmoka nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu, neatvykimo priežasčių nepateisina ir jų nenurodo, tuo vilkindamas bylos nagrinėjimą, todėl ieškovo A. B. ieškinį atsakovei A. N., bedraatsakovei V. V. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia paliko nenagrinėtu.

29Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3658-392/2013 už reikalavimų dalį įpareigojo ieškovą A. B. sumokėti 3 600,00 Lt žyminį mokestį. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-84/2012 už nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio nuginčijimo reikalavimus įpareigojo ieškovą iki 2012 m. sausio 31 d. sumokėti 3 600,00 Lt žyminį mokestį. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą atleisti ar atidėti žyminį mokestį, įpareigojo ieškovą įvykdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties reikalavimus ir per dvidešimt dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo sumokėti 3 600 Lt žyminį mokestį. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-796/2012 Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartį pakeitė – panaikino nutarties dalį, kuria netenkintas ieškovo prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, patenkino ieškovo prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą ir įpareigojo ieškovą iki 2012 m. rugpjūčio 29 d. sumokėti 100,00 Lt žyminį mokestį už reikalavimų dėl buto sandorio perleidimo pripažinimo negaliojančiu ir iškeldinimo nagrinėjimą, o 3 500,00 Lt žyminio mokesčio mokėjimą atidėjo iki teismo sprendimo šioje bylos dalyje priėmimo. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartimi pratęsė terminą žyminiam mokesčiui sumokėti iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išspręs ieškovo kasacinio skundo priėmimo ar ginčijamos nutarties vykdymo sustabdymo klausimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. rugpjūčio 31 d. ieškovo kasacinį skundą atsisakė priimti, nenustatęs CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytų bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 nutarties civilinėje byloje Nr.2-3658-392/2014 kuria teismui, nustačius, kad teismo paskirtu terminu ieškovas nepašalino ieškinio dalies trūkumo – nesumokėjo žyminio mokesčio, ieškinys dalyje dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir asmenų iškeldinimo laikytas nepaduotu ir grąžintas apeliantui, teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas apeliacine tvarka ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-531/2014, apelianto skundas netenkintas. Lietuvos apeliacinis teismas, tikrindamas minėtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas pagrįstai 2013 m. balandžio 29 d. nutartimi konstatavo, jog apeliantas teismo nustatytu terminu neištaisė pirmosios instancijos teismo nurodytų ieškinio trūkumų, dėl ko pagrįstai ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį apeliantui.

30Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nėra pagrindo išvadai, jog tiek vienoje, tiek kitoje byloje konstatuotini neteisėti teismų(teisėjų) veiksmai. Apeliantas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodytiems teisės aktų pažeidimams nagrinėjant civilines bylas Nr. 2-581-568/2005 ir Nr. 2-3658-392/2013 įrodyti faktiškai nepateikė įrodymų, patvirtinančių neteisėtų veiksmų atlikimą, jie tokiais nurodomi ir vertinami deklaratyviai bei subjektyviai. Todėl jau vien dėl to nepagrįsti apelianto argumentai dėl įrodymų netinkamo vertinimo. Tuo tarpu atsižvelgiant į tai, kad teismų priimtų nutarčių teisėtumas ir pagrįstumas yra ginčijamas instancine tvarka, o ne reiškiant ieškinį, esant įsiteisėjusiems civilinėse bylose Nr. 2-581-568/2005 ir Nr. 2-3658-392/2013 teismo procesiniams sprendimams ir instancine tvarka nenustačius jų teisės aiškinimo bei taikymo klaidų, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai (teisėjai), nagrinėdami apelianto nurodytas civilines bylas, atliko kokius nors neteisėtus veiksmus (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos buvimo, tenkinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo nėra pagrindo. Šiame kontekste pastebėtina, kad ir turtinės, ir neturtinės žalos faktas bei dydis buvo tik apelianto deklaruojamas, tačiau taip pat ne tik nepagrįstas įrodymais, bet iš esmės ir neįrodinėjamas.

31Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str.).

32Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teismų neteisėtų veiksmų, ir įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

33Apeliantas prašo CPK 299 straipsnio pagrindu priimti atskirąją nutartį dėl padarytų įstatymo taikymo pažeidimų bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant civilinę bylą įstatymų ar kitų teisės normų pažeidimai nenustatyti, nagrinėjamoje byloje priimti atskirąją nutartį nėra pagrindo.

34Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

35Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškovo A. B.... 7. Dėl ieškovo reikalavimo pripažinti, kad atsakovo Lietuvos Respublikos... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9. Ieškovas (apeliantas) A. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos... 10. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos,... 11. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 12. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 13. Apeliantas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas... 14. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 15. Dėl ieškinio reikalavimų... 16. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad teismui... 17. Apeliantas ieškiniu (patikslintu ieškiniu) prašė: 1) pripažinti, kad... 18. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės yra... 19. Dėl argumentų, susijusių su teismo šališkumu... 20. Apelianto teigimu, buvo pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą dėl... 21. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo... 22. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apelianto pareiškimas dėl Vilniaus... 23. Dėl aukščiau paminėto apelianto argumentai dėl skundžiamą teismo... 24. Dėl įrodymų vertinimo nustatant valstybės civilinės atsakomybės sąlygas... 25. Nagrinėjamu atveju ieškovas atsakovo civilinę atsakomybę kildina CK 6.272... 26. Apeliantas ieškinio reikalavimus grindžia tuo, kad Kauno miesto apylinkės... 27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismų sprendimų ir... 28. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis2005 m. gegužės 4 d.... 29. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje... 30. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos... 31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įsiteisėję teismo sprendimas,... 32. Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos... 33. Apeliantas prašo CPK 299 straipsnio pagrindu priimti atskirąją nutartį dėl... 34. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 35. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti...