Byla 2A-848-544/2016
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. H. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2369-902/2016 pagal ieškovės BUAB „( - )“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „( - )“, ieškinį atsakovui V. H. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančiu 2014 m. vasario 26 d. ieškovės ir atsakovo V. H. sudarytą susitarimą dėl tarpusavio atsiskaitymų Nr. ( - ) (toliau – ir Susitarimas); priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 35919,54 Eur skolą bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad 2015 m. kovo 19 d. Panevėžio apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-435-280/2015 iškėlė ieškovui UAB „( - )“ bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB ,, ( - )“. Susipažinęs su perduotais ieškovo dokumentais, bankroto administratorius nustatė, kad 2014 m. vasario 26 d. atsakovas V. H. ir ieškovė sudarė Susitarimą dėl tarpusavio atsiskaitymų, pagal kurį ieškovė ir atsakovas įskaitė tarpusavio priešpriešinius vienarūšius reikalavimus 40000 USD arba 35 919,54 Eur sumai. Administratorius nustatė, jog Susitarimas yra sudarytas neteisėtai, pažeidžiant ieškovės ir jos kreditorių teises ir teisėtus interesus.
  3. Panevėžio apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-435-280/2015 patvirtino patikslintą kreditorių sąrašą bendrai 3788224,88 Eur sumai. Ginčijamo Susitarimo metu 2014 m. vasario 26 dienai ieškovė jau buvo pradelsusi atsiskaityti su dalimi kreditorių, buvo jiems skolinga 13120,57 Eur sumą. Po Susitarimo sudarymo ieškovės skolos kitiems kreditoriams tik didėjo. 2014 m. rugsėjo 18 d. antstolis S. R., vykdydamas išieškojimą iš ieškovės kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai, surašė išieškojimo negalimumo aktą. Tokiu būdu ginčo Susitarimu buvo suteikta pirmenybė atsakovui gauti atsiskaitymą iš ieškovės prieš kitus ieškovės kreditorius. Dėl Susitarimo sudarymo kitų ieškovės kreditorių galimybės išieškoti skolą iš ieškovės ženkliai sumažėjo.
  4. Ieškovė ir atsakovas neprivalėjo sudaryti Susitarimo, nes nebuvo jokio įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs juos sudaryti ginčijamą Susitarimą. Susitarimo sudarymo metu atsakovas buvo ieškovės vadovas, todėl šalių nesąžiningumas preziumuojamas.
  5. Pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu, bylos šalys yra grąžintinos į padėtį, kuri buvo iki Susitarimo sudarymo: ieškovė ir atsakovas lieka vienas kitam skolingi po 35919,54 Eur. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 str. atsakovas privalo įvykdyti savo prievolę ieškovui, todėl, pripažinus ginčijamą Susitarimą negaliojančiu, iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 35919,54 Eur skola.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5

  1. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, pripažino negaliojančiu 2014 m. vasario 26 d. ieškovės UAB „( - )“ ir atsakovo V. H. sudarytą Susitarimą dėl tarpusavio atsiskaitymų Nr. ( - ), taikė restituciją, grąžino šalis į padėtį, buvusią iki 2014 m. vasario 26 d. tarpusavio skolų užskaitymo sandorio sudarymo; priteisė iš atsakovo V. H. ieškovei BUAB „( - )“ naudai 35 919,54 Eur skolą, o taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja aplinkybių, patvirtinančių, kad atsakovas nepagrįstai sudarė Susitarimą, visuma, dėl ko Susitarimą yra pagrindas pripažinti negaliojančiu ir taikyti restituciją.
  3. Ginčijamo sandorio sudarymo momentu kreditorė VMI turėjo neabejotiną ir galiojančią teisę į ieškovę, kuriai tuo metu buvo susiklosčiusi sunki finansinė padėtis. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad skola valstybei tik augo, ji nebuvo apmokėta, taip pat atsakovas nepateikė įrodymų apie įmonės finansinės padėties pasikeitimą, žymų jos pagerėjimą po 2014 m. vasario 26 d.
  4. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pabrėžė ir tai, jog įmonės nemokumas konstatuotas ir 2015 m. kovo 19 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi, kuria ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Taigi bendrovė, pasirinkdama sudaryti Susitarimą su atsakovu ir taip patenkindama vieno kreditoriaus reikalavimus, nepaisė CK 6.9301 str., numatytos privalomos atsiskaitymo su kreditoriais eilės bei pažeidė kitų kreditorių teises, kitiems kreditoriams sutrukdė gauti bent dalį atsiskaitymo ir didele dalimi patenkinti VMI pri LR FMkreditorinį reikalavimą.
  5. Be to, teismo nuomone, Susitarimo sudarymo metu atsakovas buvo ieškovės vadovas, todėl atsakovo ir ieškovės (atsakovo vadovaujamos įmonės) nesąžiningumas sudarant Susitarimą yra preziumuojamas, ši prezumpcija atsakovo nėra paneigta, dėl ko šalys turėjo žinoti, kad, sudarydamos ginčijamą sandorį, pažeis kitų kreditorių interesus.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

7

  1. Apeliaciniu skundu atsakovas V. H. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, kadangi atsakovas neturėjo pareigos įrodyti, kad ieškovė turi galimybę išieškoti skolas iš skolininkų po to, kai įmonės valdymas perėjo bankroto administratoriui. Šiuo atveju bylą nagrinėjančiam teismui nebuvo pateikti įrodymai apie tai, kad Susitarimo sudarymo metu įmonė turėjo finansinių sunkumų, o ginčijamas Susitarimas pažeidė ieškovės kreditorių teises.
  3. Be to, pirmosios instancijos teismas be pagrindo bankroto bylos iškėlimo dienos įmonės finansinius duomenis lygino su 2014 m. vasario 26 d. duomenimis, kadangi įmonės veikla vyksta kasdien ir veiklos duomenys gali pasikeisti.
  4. Apeliantas taip pat pabrėžia ir tai, jog pati ieškovė teigia, kad įmonė 2014 m. vasario 26 d. buvo pradelsusi atsiskaityti su kreditoriais 13120,57 Eur sumai, todėl ginčyti ir reikalauti 35919,54 Eur nebuvo teisinio pagrindo. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino atsakovo argumentų, susijusių su Susitarimo sudarymo aplinkybėmis, iš kurių matyti, kad atsakovas priėmė verslo sprendimus, kuriais siekė gerinti įmonės padėtį.
  5. Apeliantas pabrėžia ir tai, jog 2016 m. birželio 1 d. UAB „( - )“ pažyma patvirtina, kad įmonės skolos buvo mažesnės nei įmonės debitoriniai reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į įmonės skolas įskaičiavo 7966383 Lt PVM skolą, kadangi ji nustatyta jau po bankroto bylos iškėlimo ir yra įmonei priskaityta visiškai nepagrįstai, tačiau jis, nebebūdamas bendrovės vadovu, šios skolos ginčyti nebegali.
  6. Negana to, sudarant ginčijamą Susitarimą, nevyko joks piniginių lėšų mokėjimas, o buvo tik įskaitomi įsipareigojimai, juo labiau, kad byloje nėra jokių duomenų, jog įmonė būtų realiai galėjusi išsireikalauti 40000 JAV dolerių iš atsakovo ir jais proporcingai apmokėti kreditoriams susidariusias skolas.
  7. Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
  8. Nurodo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Susitarimo sudarymo metu ieškovė valstybės ir savivaldybių biudžetams buvo skolinga 43124,82 Lt, o taip pat laikotarpiu nuo 2010 sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo nesumokėjusi daugiau nei 7 milijonų litų PVM. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas ne pagal paskirtį panaudojo „M. C.“ LLP 40 000 JAV dolerių paskolą.

8Teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
  2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 str. 2 d. numato, kad, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
  3. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo bei šalių procesinių dokumentų, nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas ir keliamas ginčas dėl to, ar yra faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu ieškovės UAB „( - )“ ir atsakovo V. H. 2014 m. vasario 26 d. sudarytą Susitarimą Nr. ( - ) dėl tarpusavio įsiskolinimų įskaitymo 40000 USD arba 35 919,54 Eur sumai.
  4. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 6.66 str. įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl to skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Teismų praktikoje išskiriamos tokios būtinos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti nebejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises.
  5. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi, ieškovei yra iškelta bankroto byla. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad bankroto bylos iškėlimo dienai UAB „( - )“ buvo nemoki, nes veiklos nebevykdė, registruotino turto neturėjo, 2011 m. gruodžio 31 d. buvo apskaičiusi turto už 182359 Lt (52814,82 Eur), o mokėtinų skolų turėjo už 173081 Lt (50127,72 Eur), skola VMI prie LR FM siekė 12946,12 Eur ir jos priverstine tvarka išieškoti nepavyko, antstolis S. R. 2014 m. rugsėjo 18 d. surašė išieškojimo negalimumo aktą (7 – 8 b. l.).
  6. Iš 2016 m. birželio 1 d. UAB ,, ( - )“ pažymos nustatyta, kad 2014 m. vasario 26 d. UAB „( - )“ ilgalaikio ir trumpalaikio turto neturėjo, įmonei debitoriai buvo skolingi 2518516,63 Lt, įmonės skola tiekėjams sudarė 2131296,41 Lt, įmonė buvo pradelsusi mokėjimų valstybei 7966383 Lt PVM laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 (89 b. l.). Kaip matyti iš UAB ,, ( - )“ 2015 m. gegužės 29 d. rašto, 2014 m. vasario 15 d. dienai ieškovės skola šiai bendrovei sudarė 630,76 Eur, o skolą mokėti pradelsta nuo 2013 m. spalio 15 d. (15 b. l.). Papildomai pažymėtina, jog virš išdėstyti atsakovo argumentai, jog įmonės skolos ginčijamo susitarimo sudarymo metu buvo mažesnės, nei debitoriniai reikalavimai, neleidžia vertinti, kad ginčijamas sandoris galėtų būti pripažintas, kaip įprastas įmonės veikos aspektas, kadangi nėra paneigti byloje esantys duomenys, jog didžioji dalis debitorių yra veiklos nevykdančios įmonės, dalis įmonių jau buvo likviduotos, o, be to, nėra dalies skolų buvimą pagrindžiančių duomenų (68 b. l.). Taigi, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčijamo susitarimo sudarymo dienai bendrovė buvo nemoki.
  7. Iš Panevėžio apskrities VMI 2016 m. sausio 13 d. rašto matyti, jog ginčo Susitarimo metu UAB „( - )“ pagal mokesčių deklaracijas, kitus mokesčių apskaičiavimo dokumentus valstybės, savivaldybių biudžetams ir pinigų fondams turėjo 43124,82 Lt dydžio mokestinę nepriemoką (14 b. l.). Taigi, skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, jog ginčijamo Susitarimo metu kreditorius VMI prie LR FM turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę.
  8. Tokios išvados nekeičia ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai lygino įmonės finansinius duomenis bankroto bylos iškėlimo dienai su Susitarimo sudarymo dienos duomenimis bei nepagrįstai sprendė, jog bendrovė Susitarimo sudarymo dienai turėjo didesnę nei 7 milijonų litų pradelstą prievolę sumokėti valstybei pridėtinės vertės mokestį, nes ši suma buvo priskaityta ne tik be pagrindo, bet ir daug vėliau. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančios Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir UAB „( - )“ pažymos patikimai patvirtino, jog ginčijamo Susitarimo sudarymo metu įmonė jau buvo skolinga 43124,82 Lt dydžio mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui bei įsiskolinimą UAB „( - )“. Todėl, net ir nevertinant byloje esančių duomenų apie daugiau nei 7 milijonų litų PVM nepriemoką, faktiniai bylos duomenys patvirtina teismo išvadą, jog Susitarimo sudarymo metu VMI prie LR FM turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į ieškovę.
  9. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nagrinėjamu atveju egzistuoja ir kita būtinoji CK 6.66 str. 1 d. taikymo sąlyga, t. y. kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys ir teismo sprendime išdėstyti bei įvertinti duomenys apie tai, kad 2014 m. vasario 26 d. Susitarimo sudarymo metu įmonė jau turėjo finansinių sunkumų, ji turėjo daugiau kreditorių, kurių piniginiai reikalavimai buvo pradelsti, tačiau jie, atlikus ginčijamą sandorį, liko nepatenkinti. Byloje pateikti duomenys pagrindžia teismo išvadą, kad įmonės skola valstybei tik didėjo ir bankroto bylos iškėlimo dienai buvo likusi neapmokėta. Atsakovas nepateikė įrodymų nei apie įmonės finansinės padėties pasikeitimą ar žymų jos pagerėjimą po 2014 m. vasario 26 d., nei apie tai, kad tokia galimybė realiai egzistavo. Priešingai, iš Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „( - )“ matyti, jog nutarties priėmimo metu įmonė buveinės adresu ūkinės komercinės veiklos nevykdė, neturėjo registruoto nekilnojamojo turto ar transporto priemonių, finansines ataskaitas buvo pateikusi tik už 2011 metus, o pagal to meto duomenis mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 94,91 procentus turimo turto vertės (7 b. l.).
  10. Pažymėtina, jog nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog ginčo Susitarimo sudarymas yra verslo sprendimų priėmimo laisvės įgyvendinimas, kadangi bet kokia sprendimų priėmimo laisvė neturi pažeisti sąžiningų kreditorių teisių ir interesų, o taip pat neleidžia piktnaudžiauti turimais įgaliojimais, juo labiau, kad atsakovas, būdamas įmonės direktoriumi, turėjo neabejotinai žinoti sunkią įmonės finansinę padėtį bei tai, kad sudarydamas ginčijamą Susitarimą eliminuoja galimybę bent iš dalies patenkinti kitų kreditorių interesus.
  11. CK 6.9301 str. 1 d. numatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Šio straipsnio 2 d. numatyta, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka.
  12. Nors, kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, taikytino bankroto atveju, ir nedraudžia vykdyti finansinių prievolių savo kreditoriams, tačiau tokios prievolės turi būti vykdomos, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko, kaip verslo subjekto, protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai įmonė, būdama nemoki, pasirinktinai sudaro papildomus susitarimus ir taip patenkina dalies kreditorių reikalavimus, pažeidžiamos kitų kreditorių teisės, ir toks skolininko elgesys vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-03-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2013).
  13. Taigi ieškovė, pasirinktinai sudariusi Susitarimą su atsakovu, patenkino tik pasirinkto kreditoriaus reikalavimus, nepaisė CK 6.9301 str. numatytos privalomos atsiskaitymo su kreditoriais eilės, ir taip pažeidė kitų kreditorių teises, nes jie neteko galimybės gauti bent dalį savo kreditorinio reikalavimo patenkinimo, juo labiau, kad VMI prie LR FM kreditorinis reikalavimas būtų pirmesnės eilės nei ieškovo kreditorinis reikalavimas ir jis būtų buvęs patenkintas žymia dalimi.
  14. Kartu pabrėžtina, jog į nagrinėjamą bylą atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog jis turėjo pareigą sudaryti ginčijamą Susitarimą ar kad jį sudaryti reikalavo imperatyvios teisės aktų nuostatos. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Susitarimo sudarymo metu atsakovas buvo ieškovės administracijos vadovas (direktorius), todėl jo ir jo vadovaujamos įmonės nesąžiningumas sudarant Susitarimą yra preziumuojamas, kadangi atsakovas neabejotinai žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises, nes įmonė turi finansinių sunkumų, pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, su kuriais atsiskaitymas, atsižvelgiant į nutarties 29 punkte nurodytą reglamentavimą, yra pirmesnis nei su atsakovu.
  15. Pažymėtina, kad, nors minėta įmonės vadovo nesąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta leistinais įrodymais, toks klausimas iš esmės nėra keliamas ir apeliaciniame skunde, tačiau aplinkybę, jog skolininkas buvo nesąžiningas, papildomai patvirtina ir tai, jog 2013 m. birželio 17 d. ieškovės iš „M. C.“ LLP gauta 40000 JAV dolerių paskola turėjo būti panaudota kaip užstatas naftos produktų tiekėjams (51, 64 – 65 b. l.). Tačiau, kaip matyti iš apeliacinio skundo, pats atsakovas pripažįsta, kad pagal 2013 m. birželio 13 d. sutartį ieškovės iš „M. C.“ LLP gautas lėšas jis panaudojo asmeniniais tikslais, nes savo vardu 2013 m. liepos 8 d. įsigijo 61 453,28 Eur reikalavimo teisę į SIA „( - )“ (48, 70, 71, 72 – 74, 75, 118 – 122 b. l.). 2014 m. vasario 26 d. atsakovas minėtą 61 453,28 Eur reikalavimo teisę į SIA „( - )“ išmainė į SIA ( - ) turėtą 47 001,22 USD reikalavimo teisę į skolininkę UAB „( - )“, nors pagal 2013 m. liepos 15 d. ketinimų raštą toks apsikeitimas galėjo įvykti tik tada, jei ieškovė su šia kreditore nebūtų atsiskaičiusi iki 2014 m. kovo 31 d. Taigi, byloje aptariamu būdu buvo atsiskaityta tik su pasirinktais kreditoriais: ieškovu ir SIA ( - ). Apeliaciniame skunde pats atsakovas nurodo, kad jis neturėjo jokio turto ir pajamų, iš kurių galėjo grąžinti 40 000 USD savo vadovaujamai bendrovei, tačiau tokią pinigų sumą vis tiek iš bendrovės pasiėmė, įsigijo savo vardu abejotinas pagrįstumo požiūriu reikalavimo teises, todėl ieškovės atžvilgiu elgėsi nesąžiningai ir neatsakingai. Todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog yra nustatytos ir likusios CK 6.66 str. 1 d. taikymo sąlygos, t. y. skolininkas (ieškovė) neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, o jį sudarydama buvo nesąžininga, kadangi siekė atsiskaityti tik su išimtinai pasirinktais kreditoriais, neatsižvelgdama į susidariusius finansinius įsipareigojimus, kurie pagal imperatyvias virš minėtas CK 6.9301 str. nuostatas turėjo būti tenkinami pirmiau.
  16. Apeliaciniame skunde atsakovas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Tačiau su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pažymėtina, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-206/2010; Nr. 3K-3-396/2011; Nr. 3K-3-269/2012 ir kt.). Be to, CPK 178 str. numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.
  17. Kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų, ieškovė BUAB „( - )“ su ieškiniu bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pateikė eilę dokumentų – Panevėžio apygardos teismo nutarčių, susijusių su bankroto bylos iškėlimu ieškovei, kopijas, ginčijamo Susitarimo kopiją, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos rašto kopiją, UAB „( - )“ kreditorinio reikalavimo kopiją ir kitus, kuriais grindė ieškinio reikalavimus. Taigi ieškovė savo reikalavimus pagrindė konkrečiais rašytiniais įrodymais bei įsiteisėjusiomis teismų nutartimis. Ieškovės pateiktuose dokumentuose esančių duomenų apie tai, kad ginčijamo Susitarimo sudarymo metu įmonė UAB „( - )“ buvo skolinga savivaldybės ir valstybės biudžetams bei prezumpcijos, kad Susitarimo sudarymo metu atsakovas buvo nesąžiningas, atsakovas nepaneigė bei neįrodė, kad ginčijamą Susitarimą sudaryti buvo privaloma. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog, spręsdamas dėl ieškovės ieškinio pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančių įrodymų visumą, išvadą dėl atsakovo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu padarė išsamiai ištyręs byloje esančius įrodymus, įvertinęs jų įrodomąją reikšmę, lygindamas juos tarpusavyje, o taip pat įvertinęs atsakovo atstovo argumentus bei reikalavimus. Tai sudaro pagrindą atmesti apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamos įrodinėjimo naštos paskirstymo kaip nepagrįstus.
  18. Teisėjų kolegija vertina nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, jog atliekant įskaitymą neturėjo būti taikomos nuostatos, reglamentuojančios atsiskaitymo eiliškumą, kadangi tokių išlygų nėra numatyta šios nutarties 29 punkte nurodytame reglamentavime, o formuojamoje teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad atsiskaitymo eiliškumo yra laikomasi ir atliekant įskaitymus (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-163-381/2016 ir kt.).
  19. Kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
  20. Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais (CPK 263 str. 1 d.).
  21. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas V. H. už apeliacinį skundą yra sumokėjęs 100 Eur žyminį mokestį, kuris jam grąžinamas CPK 83 str. 1 d. 8 p. pagrindu (bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus). Kadangi ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, todėl atsakovas neturėjo pareigos mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

11Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Nutarė

12Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13Grąžinti atsakovui V. H., asmens kodas ( - ), 100 Eur (vieno šimto eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2016 m. birželio 29 d. M. K. už V. H. (mokėjimo užduoties kodas: ZD92385).

Proceso dalyviai
Ryšiai