Byla 2A-2141-221/2015
Dėl žalos atlyginimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolios Indreikienės, Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GM development“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1028-945/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GM development“ ieškinį atsakovams G. G., M. J. dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų 76 793,09 Lt žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

5Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Atsakovas G. G., kaip bendrovės vadovas ir akcininkas (jam priklausė 51 procentas akcijų), ir atsakovas M. J., kaip bendrovės akcininkas (jam priklausė 49 procentai akcijų), nevykdymas pareigos laiku pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, lėmė žalos atsiradimą (Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 4 d.). 2011 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, bendrovės turtas sudarė 15 492 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 66 161 Lt, po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai – 839 Lt. Darant prielaidą, kad visos per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai buvo pradelsti, bendrovė jau 2011 metais buvo nemoki. 2012 m. gruodžio 31 d. duomenimis, bendrovės turtas sudarė 13 679 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 50 670 Lt, po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai – 96 237 Lt, t. y. bendrovė mokumo neatkūrė, jos finansinė padėtis blogėjo. 2014 m. liepos 29 d. duomenimis, bendrovės turtą sudarė 22 005 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 156 173 Lt, iš kurių pradelsti įsipareigojimai – 144 234,25 Lt. Laikotarpiu nuo 2013 metų iki bankroto bylos iškėlimo bendrovė faktiškai buvo nemoki, įsipareigojimai tik didėjo. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog jau 2012 metų pradžioje atsakovams atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovai nevykdė šios pareigos. Bankroto byla ieškovei iškelta kreditoriaus iniciatyva 2014 metų viduryje. Po bankroto bylos iškėlimo sudarytos finansinės atskaitomybės duomenimis, ieškovės turtą sudarė 11 236 Lt atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, 10 292 Lt per vienerius metus gautinų lėšų ir 477 Lt pinigų ir jų ekvivalentų. Administratoriui buvo perduotos tik teisės į debitorius 10 292 Lt sumai, tačiau šis turtas yra tik sąlyginės vertės. Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma 41 793,09 Lt. Kauno apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi patvirtino 10 000 Lt bankroto administravimo išlaidų sumą, o 2014 m. lapkričio 17 d. kreditorių susirinkimas patvirtino 25 000 Lt administravimo išlaidų sąmatą. Kadangi bendrovėje nėra realaus turto, iš kurio bankroto proceso metu būtų galima atsiskaityti su kreditoriais ir padengti bankroto administravimo išlaidas, atsiradusi žala bankrutuojančios bendrovės kreditoriams yra atsakovų neteisėto neveikimo – pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo – pasekmė. Be to, bendrovės nuosavas kapitalas buvo mažesnis nei pusė įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, kuris atitiko įstatyme įtvirtintą minimumą, ir negalėjo būti mažinamas, todėl atsakovai privalėjo inicijuoti bendrovės nuosavo kapitalo atkūrimą, priimdami sprendimą padengti bendrovės nuostolius papildomais įnašais arba inicijuoti bendrovės likvidavimo procedūrą, t. y. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šių pareigų nevykdė (Akcinių bendrovių įstatymo 59 str. 9, 10 d.).

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu atmetė ieškinį. Nustatė, kad nors įmonė buvo įsteigta 2011 m. lapkričio 3 d., jau 2011 m. gruodžio 31 d. duomenimis ji buvo nemoki Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme ir jau tuomet atsakovas G. G. turėjo spręsti klausimą dėl mokumo atkūrimo arba kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Konstatavo, kad atsakovui M. J., net jeigu jis tiesiogiai nedalyvavo įmonės veikloje, 2011 m. gruodžio 31 d. data parengto balanso duomenys turėjo būti žinomi ne vėliau kaip 2012 m. balandžio 30 d. Kadangi atsakovai į teismą su atitinkamu reikalavimu nesikreipė, padarė išvadą, jog ieškovė įvykdė jai tenkančią pareigą įrodyti neteisėtų atsakovų veiksmų nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo faktą. Sprendė, kad, į žalos sumą įtraukdama administravimo išlaidas, ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėto veiksmo ir atitinkamos žalos. Pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu atsakovai atitinkamo pažeidimo nebūtų padarę ir būtų inicijavę bankroto bylos ieškovei iškėlimą, ieškovei taip pat būtų buvęs skirtas administratorius, kuriam būtų buvę nustatomos administravimo išlaidos, o spręsti, jog šios išlaidos būtų buvusios mažesnės dėl kokių nors objektyvių priežasčių vien dėl ankstesnio kreipimosi į teismą, nėra pagrindo. Nurodė, kad, civilinės atsakomybės taikymą siejant su pavėluotu kreipimusi dėl bankroto bylos iškėlimo, su atitinkamu neteisėtu veiksmu priežastiniu ryšiu gali būti siejamas tik skirtumas tarp nepadengtų kreditorinių reikalavimų tuo atveju, jeigu bankroto byla būtų iškelta laiku ir pavėluotai iškeltoje bankroto byloje nepadengtų kreditorinių reikalavimų. Įvertinęs ieškovės balansų duomenis, sprendė, kad bendrovės padėtis galimybės atsiskaityti su kreditoriais prasme blogiausia buvo 2011 m. gruodžio 31 d., o vėliau pagerėjo, t. y. savalaikio kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju kreditorių padėtis nebūtų buvusi geresnė, nei susiklosčiusi faktiškai ieškovės bankroto byloje. Konstatavo, kad atsakovo G. G. pasirinktas įmonės veiklos finansavimas (atsakovas G. G. 2011 metais paskolino bendrovei 11 200 Lt, 2012 metais – 89 850 Lt, iš viso 101 050 Lt, negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis kreditorių interesus, nes, pirma, paskolos buvo suteikiamos neatlygintinai, t. y. jų suteikimu nebuvo didinamos bendrovės prievolės, antra, paskolų suteikimu kiekvienu atveju buvo mažinami pradelsti įsipareigojimai išorės kreditoriams, trečia, atsakovui G. G. nepareiškus bankroto byloje kreditorinio reikalavimo, jis iš esmės jau atlygino žalą, susijusią su nesėkmingu bandymu atkurti bendrovės mokumą, ketvirta, susiklosčiusi situacija iš esmės tik forma, bet ne turiniu skiriasi nuo situacijos, kuri būtų susiklosčiusi, jeigu atsakovas nurodytus įnašus būtų įforminęs ne kaip paskolą, bet kaip įstatinio kapitalo didinimą, kadangi abiem atvejais lėšos būtų buvusios naudojamos atsiskaityti su kreditoriais, atsakovas galiausiai patyrė nuostolius, kurie jam nebus atlyginti. Nustatė, kad bankroto administratoriui buvo perduota 477 Lt piniginių lėšų suma, taip pat teisės į bendrovės debitorius (17 678,99 Lt), iš viso 18 155,99 Lt vertės turtas. Tik išieškojus skolas iš debitorių, įstatymų nustatyta tvarka reikalavimo teises perleidus ar nurašius, bus galima spręsti, kokio dydžio žala buvo patirta. Administratoriui atitinkamų veiksmų neatlikus, padarė išvadą, jog administratoriui perduotų debitorinių reikalavimų suma visa apimtimi įtrauktina į sumą, turinčią įtakos vertinant ieškovės turtinę padėtį bankroto bylos iškėlimo dieną. Nustatė, kad iš patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos atėmus administratoriui perduoto turto (piniginių lėšų ir turtinių teisių) vertę gaunamas 23 637,1 Lt skirtumas (41 793,09 Lt – 18 155,99 Lt). Nustatęs, kad šis skirtumas yra žymiai mažesnis, nei atitinkamas skirtumas į bylą pateiktuose balansiniuose dokumentuose, padarė išvadą, jog ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti žalos faktą. Pažymėjo, kad kreditorė UAB „Prekybos miestelis URMAS“, turėjusi visas galimybes gauti objektyvius duomenis apie ieškovės finansinę padėtį, tęsė su ieškove sutartinius santykius, šių santykių pagrindu gaudavo dideles pinigų sumas, kurių dalis buvo sumokėta iš atsakovo G. G. skolintų lėšų, vėliau šiuos santykius nutraukusi ir inicijavusi bankroto bylos ieškovei iškėlimą, dabar nepagrįstai tikisi savo nepateisinamą verslo riziką perkelti atsakovams. Analogiškai vertino ir situaciją su kreditoriais UAB „Dizaino taškas“, InSpe IĮ, Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba. Įvertinęs duomenis apie administratoriui perduotus debitorinius reikalavimus, sprendė, jog jų vertė yra žymiai didesnė už teismo patvirtintas antrosios eilės kreditorinių reikalavimų sumas. Taip pat akcentavo, jog valstybės institucijoms negalėjo būti nežinoma ieškovės finansinė padėtis, jos taip pat turėjo teisę inicijuoti ieškovei bankroto bylos iškėlimą, todėl faktas, jog po bankroto procedūros įgyvendinimo gali likti nepadengtų kreditorinių reikalavimų, negali būti vertinamas kaip patvirtinantis žalos, susijusios priežastiniu ryšiu su neteisėtais pripažintais atsakovų veiksmais, egzistavimą. Konstatavo, kad savalaikis nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo nesukūrė įmonei papildomų prievolių, vien kreditorinių reikalavimų ir administravimo išlaidų egzistavimas nelaikytinas susijusiu priežastiniu ryšiu su neteisėtais veiksmais, atsakovams (ypatingai atsakovui G. G.) elgusis sąžiningai, savo piniginiais įnašais finansavus įmonės veiklą ir taip iš esmės atlyginus žymią žalos įmonei ir jos kreditoriams sumą bei likvidavus neigiamas savalaikio nesikreipimo į teismą pasekmes, kreditoriams, kaip verslo subjektams ir valstybės institucijoms, taip pat turėjusiems pareigą rūpintis savo teisių ir teisėtų interesų apsauga bei priimti sprendimus, susijusius su tolimesniu bendradarbiavimu su ieškove bei jos mokumo vertinimu, privalant prisiimti atsakomybę už su savo pasyvumu susijusių pasekmių atsiradimą, nėra pagrindo spręsti, jog egzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

9Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį.

10Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

111. Neteisinga išvada, kad atsakovų savalaikio kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju kreditorių padėtis nebūtų buvusi geresnė, nei susiklosčiusi faktiškai ieškovės bankroto byloje. Nepagrįstai neįvertintos aplinkybės, jog bendrovės veiklos pradžioje 2011 m. pabaigoje (skundžiamame sprendime konstatuojamas bendrovės nemokumas šiai datai) ir 2014 metais, kuomet bendrovei buvo iškelta bankroto byla, bendrovės kreditoriais buvo skirtingi asmenys. Tai reiškia, kad prievolės 2011 metais egzistavusiems bendrovės kreditoriams buvo vykdomos būsimųjų kreditorių sąskaita. Nė vienas iš bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių neturėjo reikalavimų bendrovei jos nemokumo pradžioje. Dėl to egzistuoja priežastinis ryšys tarp bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų (padarytos žalos) ir atsakovų veiksmų laiku nevykdant prievolių atkurti bendrovės mokumą arba inicijuoti bendrovės bankrotą.

122. Nepagrįsta išvada, kad atsakovas G. G., skolindamas bendrovei pinginės lėšas, įvykdė Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą, o, jam nepareiškus bankroto byloje kreditorinio reikalavimo, jis iš esmės atlygino žalą, susijusią su nesėkmingu bandymu atkurti bendrovės mokumą. Pirma, nuosavo kapitalo atkūrimas, didinant bendrovės įstatinį kapitalą papildomomis lėšomis, sąlygoja įmonės turto (piniginių lėšų) didėjimą, nedidinant įmonės įsipareigojimų. Piniginių lėšų skolinimas atitinkama suma didina ir bendrovės įsipareigojimus, dėl ko iš esmės neišsprendžiamas neigiamo nuosavo kapitalo atkūrimo klausimas. Be to, būdamas pagrindiniu bendrovės akcininku ir vadovu, atsakovas G. G. turėjo teisę bet kada inicijuoti bendrovei paskolintų lėšų atsiėmimo procesą. Antra, atsakovo G. G. paskolintos lėšos buvo naudojamos atsiskaitinėti su bendrovės kreditoriais, buvusiais 2011 m. pabaigoje, o ne su esamais bankroto byloje patvirtintais kreditoriais. Trečia, aplinkybė, jog atsakovas G. G. paskolintai piniginių lėšų sumai bendrovės bankroto byloje nėra pareiškęs kreditorinio reikalavimo, savaime nepadengia kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų. Ketvirta, visiškai nevertinta ir nepasisakyta dėl atsakovo M. J. atsakomybės nevykdant Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje numatytų pareigų.

133. Nepagrįsta išvada, kad ieškovė, įtraukdama administravimo išlaidas, neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovų veiksmų ir atitinkamos žalos. Bendrovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas nuo pat jos veiklos pradžios. Atsakovams atsirado Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje ir 59 straipsnio 9 ir 10 dalyse nustatytos pareigos atkurti bendrovės nuosavą kapitalą papildomais akcininkų įnašais arba svarstyti klausimą dėl bendrovės likvidavimo. Jei atsakovai būtų tinkamai įvykdę šią pareigą, atkurdami bendrovės nuosavą kapitalą ar inicijuodami bendrovės likvidavimo procedūrą (atsakovas G. G. tam turėjo ir reikiamų lėšų), būtų išspręstas bendrovės nemokumo klausimas 2011–2012 metais ir nebūtų atsiradę šioje byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Kadangi atsakovai sistemingai nesprendė bendrovės mokumo atkūrimo klausimo, bendrovės vardu prisiimdami naujus įsipareigojimus, atsakovai privalo atlyginti ir bendrovės bankroto administravimo išlaidas.

144. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kodėl ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti žalos faktą. Bendrovėje bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 41 793,09 Lt. Net iš šios sumos atėmus teismo nurodytą administratoriui perduoto turto vertę – 18 155,99 Lt (su tuo ieškovė nesutinka), vis tiek yra gaunamas 23 637,1 Lt skirtumas, kuris neaišku kokiu teisiniu pagrindu nepripažintas kreditoriams padarytos žalos suma.

155. Aptarus ieškovės kreditorių veiksmus, pasisakyta dėl į bylą neįtrauktų trečiųjų asmenų, vadovautasi prielaidomis ir neaiškios kilmės įrodymais.

16Atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovai prašo sprendimo nekeisti.

17Atsakovas G. G. nurodo, kad 2011 m. pabaigoje – 2012 m. pradžioje jis neatlygintinai paskolino ieškovei 99 245,58 Lt dydžio sumą, kurios niekada nesiekė susigrąžinti. Dėl to bendrovės finansinė padėtis 2011 m. gruodžio 31 d. faktiškai buvo blogesnė tuometinių kreditorių atžvilgiu nei tų, kurie turėjo kreditorinius reikalavimus 2014 metais bendrovei iškėlus bankroto bylą. Atsakovas G. G. nesiėmė veiksmų tam, kad jo bendrovei paskolintos piniginės lėšos būtų susigrąžintos, todėl, analizuojant kitų kreditorių padėtį šioje konkrečioje situacijoje, yra aišku, kad paskolos suteikimas savo esme atitiko bendrovės kreditorių interesų užtikrinimo reikalavimą, numatytą Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad laiku inicijavus bankroto bylos iškėlimą, administratoriui būtų buvęs nustatytas kitoks administravimo išlaidų dydis. Bankroto administratoriui buvo perduotas bendrovės turto administravimas, todėl perduoto turto suma turėtų būti mažinamas apeliantės patirtas žalos dydis. Bankroto administratorė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ėmėsi visų galimų ir reikiamų veiksmų tam, kad bendrovės debitoriniai įsiskolinimai būtų išieškoti. Kauno apylinkės teismas, nenukrypdamas nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, sprendime pagrįstai pasisakė dėl kreditorių elgesiu prisiimtos rizikos šioje byloje, todėl apeliantės argumentas dėl teismo pasisakymo dėl į bylą neįtrauktų asmenų yra atmestinas.

18Atsakovas M. J. nurodo, kad apeliantė apeliacinį skundą grindžia ne teisiniais argumentais, o tik prielaidomis, samprotavimais ir nesutikimu su teismo išvadomis. Apeliantė, teigdama, kad dėl to, jog atsakovas M. J., kuris buvo tik bendrovės akcininkas, 2011 metais neiškėlė bankroto bylos, bendrovei kilo žala, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių tokią žalą ar jos dydį. Nelogiškas teiginys, kad 2011 metais prievolės kreditoriams buvo vykdomos būsimųjų kreditorių sąskaita, nes įmonėje 2011 metais negalėjo būti 2014 metų kreditorių, atitinkamai 2011 metais buvusiems kreditoriams vykdant įsipareigojimus, vėliau atsiradusiems kreditoriams nekilo žala. Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 3 dalis nustato pareigą bendrovės vadovui sušaukti bendrovės visuotinį akcininkų susirinkimą. Atsakovas M. J. nebuvo bendrovės direktoriumi, buvo tik akcininkas, kuris nedalyvavo bendrovės veikloje. Apeliantės argumentai, kad bendrovės bankroto administravimo išlaidos yra bendrovės žala, kuri būtų nekilusi, jei bendrovė būtų buvusi likviduota, yra nesusijusi su ieškinio dalyku (Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalies taikymu).

19IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

21Byloje nustatyta, kad GM development, UAB buvo įsteigta 2011 m. lapkričio 3 d., jau 2011 m. gruodžio 31 d. duomenimis, ji buvo nemoki Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme. Ieškovės mokumas nebuvo atkurtas iki bankroto bylos iškėlimo. 2014 m. liepos 18 d. ieškovei kreditoriaus UAB „Prekybos miestelis URMAS“ iniciatyva buvo iškelta bankroto byla Nr. B2-2201-259/2014, bankroto administratore paskirta UAB „Valnetas“. Bankroto administratorė, gindama bankrutuojančios įmonės ir kreditorių teises ir interesus, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš buvusių bendrovės akcininkų ir vadovo dėl pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs visų civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinį atmetė. Su sprendimu nesutinka ieškovė ir kvestionuoja priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

22Taigi byloje kilo ginčas dėl civilinės atsakomybės atsakovų atžvilgiu taikymo.

23Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo ir įmonės savininkų pareiga, įmonei esant nemokiai įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme, negalint vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimą. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokia pozicija, be kita ko, grindžiama tuo, kad tiek juridinio asmens dalyviai, tiek valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2011; kt.).

24Pagal formuojamą teismų praktiką civilinės atsakomybės taikymas vadovui nelaikytinas sankcija, todėl reikalinga įrodyti visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį, kaltė – preziumuojama. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-916/2015; 2015 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; kt.).

25Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovai, t. y. G. G., kuris buvo bendrovės akcininkas ir vadovas, ir M. J. (bendrovės akcininkas) pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė neginčijama.

26Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog atsakovų savalaikio kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju kreditorių padėtis nebūtų buvusi geresnė, nei susiklosčiusi faktiškai ieškovės bankroto byloje.

27Pirmosios instancijos teismas sprendime, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014, pažymėjo, kad laiku neiškėlus bankroto bylos atsakomybė kyla tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl neteisėto delsimo, o ne už visus nepatenkintus reikalavimus bankroto byloje. Apylinkės teismas detaliai išnagrinėjo apeliantės pateiktus finansinius dokumentus, todėl teisėjų kolegija jų iš naujo nevertina. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nepaisant to, jog bankroto byla buvo iškelta 2014 metais, o ne 2011 metais, kreditorių padėtis dėl to nepablogėjo, nes blogiausia bendrovės padėtis buvo 2011 m. pabaigoje, po to buvo netgi pagerėjusi, o skolų suma išorės kreditoriams sumažėjusi ir bankroto iškėlimo dieną balanso duomenimis buvo tik 2 000 Lt didesnė. Kaip galima spręsti iš byloje esančių įrodymų, visi trečiosios eilės kreditoriai, kurių kreditoriniai reikalavimai patvirtinti bankroto byloje, turėjo sutartinius santykius su apeliante, todėl niekuo nepagrįstas apeliantės argumentas, kad nė vienas iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių neturėjo jokių reikalavimų bendrovei jos nemokumo pradžiai. Iš pateikto sąskaitos išrašo matyti, kad tiek su UAB „Dizaino taškas“, tiek su UAB „Prekybos miestelis URMAS“ buvo vykdomi daliniai atsiskaitymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir kreditorių elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013). Negalima sutikti ir su argumentu, kad nustatytai bendrovės nemokumo datai buvusiems kreditoriams prievolės buvo vykdomos būsimųjų kreditorių sąskaita, todėl kreditorinius reikalavimus pareiškusių asmenų padėtis bankroto bylos iškėlimo metu buvo blogesnė už faktinio bendrovės nemokumo datą buvusių kreditorių padėtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, vykdant įsipareigojimus 2011 metais buvusiems kreditoriams, dar nebuvo įsipareigojimų, pagal kuriuos patvirtinti kreditoriniai reikalavimai 2014 m. liepos 18 d. iškeltoje bankroto byloje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bendrovė įsteigta tik 2011 m. lapkričio 3 d.

28Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas G. G., skolindamas bendrovei pinginės lėšas, įvykdė Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą, o, jam nepareiškus bankroto byloje kreditorinio reikalavimo, jis iš esmės atlygino žalą, susijusią su nesėkmingu bandymu atkurti bendrovės mokumą. Sutiktina su apeliante, kad atsakovas G. G., kaip bendrovės vadovas, formaliai neįvykdė Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje numatytų pareigų, tačiau, kaip neginčytinai nustatyta byloje, jis neatlygintinai skolino bendrovei lėšas (iš viso 101 050 Lt), kurios buvo skirtos atsiskaityti su tuometiniais kreditoriais. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad G. G. ėmėsi kokių nors veiksmų tam, kad paskolintos piniginės lėšos būtų jam sugrąžintos, todėl analizuojant kitų kreditorių padėtį šioje konkrečioje situacijoje, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad paskolos suteikimas savo esme atitiko bendrovės kreditorių interesų užtikrinimo reikalavimą, numatytą Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje. Sutiktina su atsakovo atstovu, kad apeliantės argumentas dėl pasirinktos bendrovės finansavimo formos ir iš to išplaukiančio formalaus bendrovės įsipareigojimų didinimo yra neaktualus sprendžiant bendrovės mokumo kitų kreditorių atžvilgiu klausimą.

29Apeliantės teigimu, nevertinta ir nepasisakyta dėl atsakovo M. J. atsakomybės nevykdant Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje numatytų pareigų. Pažymėtina, kad Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendrovės valdybos (jeigu valdyba nesudaroma, – bendrovės vadovo) pareiga ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį (bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio), sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turi svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų šio Įstatymo 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje. Kaip nustatyta byloje, atsakovas M. J. bendrovės vadovu nebuvo niekada, jis buvo tik akcininkas. Nepaisant to, kaip matyti iš priimto sprendimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad abu atsakovai, t. y. G. G. ir M. J., turėjo įstatyminę pareigą esant nemokumo situacijai inicijuoti bankroto bylos ieškovei iškėlimą. Atsakovo M. J. nurodytą aplinkybę, jog jis faktiškai nedalyvavo bendrovės valdyme, o nepavykus įgyvendinti projekto, dėl kurio bendrovė buvo įsteigta, nebuvo suinteresuotas tolimesne įmonės veikla, apylinkės teismas vertino tik kaip pagrindą spręsti dėl taikytinos atsakomybės apimties, bet ne kaip paneigiančią ieškovės teisę reikšti reikalavimą dėl civilinės atsakomybės taikymo šio atsakovo atžvilgiu. Kaip minėta, ieškinys buvo atmestas apeliantei neįrodžius, kad dėl laiku neiškeltos bankroto bylos bendrovei kilo žala ir kad yra priežastinis ryšys tarp žalos ir atsakovų veiksmų.

30Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė, į ieškinio sumą įtraukdama administravimo išlaidas, neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovų veiksmų ir atitinkamos žalos.

31Šioje byloje atsakovų civilinė atsakomybė siejama su tuo, kad atsakovai laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, nors, apeliantės teigimu, tam buvo visos įstatymuose numatytos aplinkybės.

32Vertinant bankroto administravimo išlaidas kaip patirtą žalą, būtina įvertinti, ar atsakingiems asmenims laiku inicijavus bankroto bylos iškėlimo bylą, bankroto administravimo išlaidų dydis būtų buvęs kitoks nei neįvykdžius numatytos pareigos. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad tinkamai įvykdžius pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, administratoriui būtų buvęs nustatytas kitoks administravimo išlaidų dydis. Pirmosios instancijos teismas vertino minėtas aplinkybes ir teisingai konstatavo, kad neįrodytas priežastinis ryšys tarp administravimo išlaidų dydžio ir atsakovų nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iškėlimo.

33Nesutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog ieškovė neįvykdė savo pareigos įrodyti žalos dydį.

34Pažymėtina, kad uždaroji akcinė bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Tai reiškia, kad dalyvis neatsako už juridinio asmens prievoles savo turtu, išskyrus atvejus, kai yra konstatuojamos visos dalyvio civilinės atsakomybės sąlygos. Tokiu atveju juridinio asmens dalyvis atsako už juridinio asmens prievoles subsidiariai, t. y. tiek, kiek pats juridinis asmuo iš savo turto nėra pajėgus įvykdyti turimų įsipareigojimų (CK 2.50 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju „GM development“, BUAB bankroto administratoriui buvo perduotas bendrovės turto, įskaitant ir bendrovės turimų debitorinių reikalavimų, administravimas. Būtent šio perduoto turto (lėšų) suma turėtų būti mažinamas apelianto patirtas žalos dydis. Šias aplinkybes išnagrinėjo ir skaičiavimus atliko pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad tik išieškojus skolas iš debitorių, būtų galima spręsti apie žalos dydį. Tuo tarpu bankroto administratorius nagrinėjant bylą tiek pirmojoje instancijoje, tiek apeliaciniam teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo imtasi visų galimų ir reikiamų veiksmų bendrovės debitoriniams reikalavimams patenkinti.

35Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

36Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

37Atsakovo M. J. atstovas prieš skelbiant procesinį sprendimą pateikė atsakovo M. J. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese. Prašymas negali būti tenkinamas, nes prašymas ir išlaidas patvirtinantys įrodymai pateikti išnagrinėjus bylą iš esmės (byla iš esmės išnagrinėta 2015 m gruodžio 1 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka) (CPK 98 str. 1 d.).

38Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-326 straipsniais,

Nutarė

39Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų 76 793,09 Lt žalai... 5. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nutartimi ieškovei... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu atmetė ieškinį.... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 9. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015... 10. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 11. 1. Neteisinga išvada, kad atsakovų savalaikio kreipimosi dėl bankroto bylos... 12. 2. Nepagrįsta išvada, kad atsakovas G. G., skolindamas bendrovei pinginės... 13. 3. Nepagrįsta išvada, kad ieškovė, įtraukdama administravimo išlaidas,... 14. 4. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kodėl ieškovė neįvykdė jai... 15. 5. Aptarus ieškovės kreditorių veiksmus, pasisakyta dėl į bylą... 16. Atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovai prašo sprendimo nekeisti.... 17. Atsakovas G. G. nurodo, kad 2011 m. pabaigoje – 2012 m. pradžioje jis... 18. Atsakovas M. J. nurodo, kad apeliantė apeliacinį skundą grindžia ne... 19. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis... 21. Byloje nustatyta, kad GM development, UAB buvo įsteigta 2011 m. lapkričio 3... 22. Taigi byloje kilo ginčas dėl civilinės atsakomybės atsakovų atžvilgiu... 23. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo... 24. Pagal formuojamą teismų praktiką civilinės atsakomybės taikymas vadovui... 25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovai, t.... 26. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą... 27. Pirmosios instancijos teismas sprendime, vadovaudamasis Lietuvos... 28. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas G.... 29. Apeliantės teigimu, nevertinta ir nepasisakyta dėl atsakovo M. J.... 30. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad nepagrįsta... 31. Šioje byloje atsakovų civilinė atsakomybė siejama su tuo, kad atsakovai... 32. Vertinant bankroto administravimo išlaidas kaip patirtą žalą, būtina... 33. Nesutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai... 34. Pažymėtina, kad uždaroji akcinė bendrovė yra ribotos civilinės... 35. Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija... 36. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai,... 37. Atsakovo M. J. atstovas prieš skelbiant procesinį sprendimą pateikė... 38. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso... 39. Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą....