Byla e2-1403-798/2017
Dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo A. J

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios A. K. firmos, atstovaujamos bankroto administratorės V. L., atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje eB2-1121-638/2017 pagal atsakovės bankrutavusios atsakovės A. K. firmos, atstovaujamos bankroto administratorės V. L., pareiškimą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo A. J..

2Teismas

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Atsakovė bankrutavusi A. K. firma, atstovaujama bankroto administratorės V. L., kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ ) 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų pagrindu.
  2. Nurodė, kad nuo firmos įregistravimo pradžios vienintelė atsakovės savininkė ir vadovė buvo suinteresuotas asmuo A. J.. Duomenų apie firmos finansinę padėtį Juridinių asmenų registrui nepateikta. Nepaisant administratorės siųstų raginimų, atsakovės dokumentai ir turtas administratorei neperduoti iki šiol. Dėl šios priežasties nėra galimybės tinkamai išanalizuoti atsakovės bankroto priežastis, turto netekimo bei įsipareigojimų atsiradimo aplinkybes. Administratorė, įvertinusi bankroto byloje esančius kreditorių pateiktus dokumentus, padarė prielaidą, jog suinteresuotas asmuo dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei turėjo kreiptis į teismą vėliausiai 2005 m. pabaigoje, kai nustojo mokėti privalomąsias įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV). Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybes, jog A. J. ėmėsi kokių nors veiksmų savo firmos finansinei padėčiai gerinti, jos veiklai vystyti, ar apskritai tinkamai valdė įmonę ir tvarkė jos finansinę apskaitą; bankroto byla atsakovei buvo iškelta kreditorės VSDFV, o ne įmonės savininkės iniciatyva. Pasak administratorės, toks buvusios atsakovės vadovės ir savininkės elgesys laikomas neteisėtu, galimai A. J. pasisavino juridiniam asmeniui priklausančias pinigines lėšas ir kitą balansinį turtą, nesirūpino įmonės turto ir įsipareigojimų apskaita, aplaidžiai ją vedė ir dėl to neišsaugojo šių dokumentų bei sąmoningai jų neperdavė bankroto administratorei.
  3. Suinteresuotas asmuo A. J. atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. birželio 7 d. nutartimi atmetė atsakovės bankroto administratorės V. L. prašymą dėl A. K. firmos bankroto pripažinimo tyčiniu.
  2. Teismas nustatė, jog A. K. firmos bankroto byloje yra patvirtintas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, tame tarpe ir kreditoriaus VSDFV Kauno skyriaus 6 062,51 Eur dydžio finansinis reikalavimas. Iš kreditorius VSDFV Kauno skyrius pareiškimo nustatė, jog atsakovės finansiniai sunkumai nebuvo trumpalaikiai. Teismo vertinimu, įmonės savininkė, būdama įmonės vadove ir geriausiai matydama įmonės finansinę padėtį, turėjo pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu būdu apsaugoti kreditorių interesus (ĮBĮ 5 str. 1 d. 2 p., 8 str.), tačiau pareiškimą dėl A. K. firmos bankroto bylos iškėlimo 2016 m. rugpjūčio 8 d. pateikė kreditorius VSDFV Kauno skyrius. Vien dėl to, kad įmonės savininkė pažeidė pareigą savalaikiai kreiptis dėl firmos pripažinimo nemokia, nesudaro pagrindo spręsti, kad įmonė nebūtų bankrutavusi, jei įmonės savininkė minėtą pareigą būtų įvykdžiusi laiku. Be to teismas pažymėjo, kad nustačius tokį atsakovės vadovės pažeidimą, galimas žalos atlyginimas (ĮBĮ 8 str. 4 d.).
  3. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tyčinį įmonės bankrotą pripažinti ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį (netinkamas (aplaidus) buhalterinės apskaitos tvarkymas).
  4. Teismas sprendė, jog aplinkybės, jog A. J. neperdavė administratorei turto pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visų įmonės dokumentų, formaliai sudaro pagrindą teismui taikyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą įmonės bankroto tyčiniu pripažinimo pagrindą, tačiau nėra objektyvaus pagrindo spręsti, kad, jeigu buhalterinė apskaita būtų tvarkoma tinkamai, A. K. firma nebūtų bankrutavusi.

6III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

7

  1. Atskirajame skunde atsakovė bankrutavusi A. K. firma, atstovaujama bankroto administratorės V. L., prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą tenkinti ir A. K. firmos bankrotą pripažinti tyčiniu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

8Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio

  1. Skundžiamoje nutartyje teisingai nurodyta, jog netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų. Buvusi atsakovės vadovė ir savininkė A. J. nei po Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi nustatyto įpareigojimo perduoti administratorei visus bankrutuojančios įmonės dokumentus ir turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, nei vėliau neperdavė jokių įmonės dokumentų ar turto, ir į siunčiamus raginimus neatsakė. Taip pat A. J. neįgyvendino pareigų, susijusių su įmonės finansinės apskaitos vedimu ir finansinių ataskaitų bei metinio pranešimo Juridinių asmenų registrui pateikimu. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad administratorė nepateikė jokių duomenų, įrodančių siųstų raginimų A. J. aplinkybes, nepaneigia jos neteisėtų veiksmų, susijusių su teismo nutartimi bei įstatyme nustatytų pareigų vykdymu. Pažymi, jog A. J., būdama ne tik įmonės vadovė, bet ir jos savininkė, turi pareigą domėtis įmonės veikla, iškelta bankroto byla ir atlikti jai įstatymuose numatytas funkcijas.

9Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio

  1. A. K. firma įregistruota 1999 m., nuo 2005 m. įmonė nemoka privalomųjų įmokų VSDFV biudžetui; nėra duomenų, kad 2005 m. įmonė galėjo atsiskaitysi su kreditoriais; kilnojamojo ar nekilnojamojo turto įmonė neturi; bankroto byla iškelta ne įmonės vadovės, bet kreditorės VSDFV iniciatyva. Mano, kad šių aplinkybių visuma patvirtina, jog egzistuoja tyčinio bankroto požymis, numatytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Pažymi, jog vienintelė įmonės vadovė ir savininkė nuo pat įmonės registravimo pradžios buvo A. J., todėl jai kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos savo firmai iškėlimo. Nesikreipusi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nemokėdama mokesčių, įsipareigojimus kreditorei VSDFV didino. Jos sąmoningas neveikimas nulėmė ženkliai padidėjusias įmonės skolų ir negalėjimo bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais aplinkybes. Mano, jog toks suinteresuoto asmens elgesys akivaizdžiai neatitinka jam įstatyme keliamų elgesio standartų bei nustatytų pareigų, dėl ko yra laikomas neteisėtu ir atitinką kitą tyčinio bankroto požymį (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.).

10Teismas

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Dėl faktinių aplinkybių

  1. Valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registrų centras“ Juridinių asmenų registro išrašo duomenimis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 str. 3 d.), A. K. firma įregistruota 1999 m. birželio 4 d.; šios firmos savininkė ir vadovė A. J. (buvusi pavardė nuo 2001-06-10 iki 2001-06-11 Kaminskaitė).
  2. Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartimi iškelta bankroto byla atsakovei A. K. firmai, administratore paskirta V. L.; 2017 m. sausio 9 d. nutartimi atsakovei A. K. firmai taikytas supaprastintas bankroto procesas; 2017 m. vasario 22 d. nutartimi pripažinta bankrutuojanti A. K. firma bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, patvirtinta supaprastinto bankroto proceso trukmė – 12 mėnesių nuo nutarties taikyti supaprastintą bankroto procesą įsiteisėjimo dienos ir visam bankroto proceso laikotarpiui patvirtinta administravimo išlaidų sąmata.

13Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu

  1. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Teismai, formuodami praktiką tyčinio bankroto bylose, yra išaiškinę, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004).
  2. Nagrinėjamojoje byloje administratorė prašymą pripažinti A. K. firmos bankrotą tyčiniu grindė šiais argumentais: 1) suinteresuotas asmuo A. J. neįvykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei inicijavimo (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p., ĮBĮ 8 str. 1 d.), todėl iki bankroto bylos iškėlimo kreditorių finansiniai reikalavimai padidėjo 2) suinteresuotas asmuo aplaidžiai vedė įmonės buhalterinę apskaitą bei neperdavė bankroto administratoriui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, todėl administratoriui sudaromos kliūtys įvertinti įmonės veiklos teisėtumą bei identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.).
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bei Lietuvos apeliacinis teismas, aiškindami ir taikydami šios kategorijos bylose aktualias teisės normas, yra išaiškinę, kad sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, – turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014; kt.).

14Dėl atsakovės nemokumo

  1. Atsakovės A. K. firmos nemokumas konstatuotas res judicata galią turinčioje (įsiteisėjusioje) Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartyje, kurioje teismas atsakovės nemokumą įvertinto remdamasis: VĮ Registrų centro duomenimis, kad atsakovės vadovės ir savininkės A. J. vardu nebuvo registruoto nekilnojamojo turto, priklausančio nuosavybės teise; VĮ „Regitra“ duomenimis, jog atsakovės vardu ir savininkės vardu registruotų transporto priemonių nebuvo; VSDFV viešai skelbiamais duomenimis įmonėje apdraustų asmenų nebuvo; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viešai skelbiamais duomenis atsakovė skolų valstybei, savivaldybei neturėjo; teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, atsakovei nebuvo iškeltų bylų dėl skolų išieškojimo; skola VSDFV Kauno skyriui 2016-07-25 datai sudarė 5 514,02 Eur; atsakovė veiklos nevykdo ir negali įvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Šių aplinkybių nagrinėjamojoje byloje įrodinėti nereikia, nes jos jau yra nustatytos įsiteisėjusia teismo nutartimi civilinėje Nr. eB2-1121-638/2017 (CPK 182 str. 2 p.).
  2. Pažymėtina, jog įmonės veiklos nuostolingumas savaime nereiškia tyčinio bankroto. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, įrodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
  3. Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartyje atsakovės nemokumas konstatuotas atsižvelgus į ilgą laiką įmonės didėjančius įsipareigojimus kreditorei VSDFV Kauno skyriui: a)VSDFV biudžetui nuo 2005 m. III ketvirčio iki 2008 m. IV ketvirčio, nuo 2010 m. I ketvirčio iki 2010 m. II ketvirčio ir nuo 2015 m. I ketvirčio iki 2016 m. II ketvirčio; b) savininko privalomojo sveikatos draudimo įmokų nuo 2010 m. I ketvirčio iki 2016 m. II ketvirčio. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi atsakovės bankroto byloje patvirtintas antros eilės kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 6 062,51 Eur dydžio finansinis reikalavimas. Taigi, iš nustatytų aplinkybių visumos spręstina, kad A. K. firma pripažinta nemokia nepaisant aplinkybės, ar jos pradelsti įsipareigojimai viršijo / neviršijo 1/2 balansinės turto vertės, t. y. bankroto byla iškelta atsakovei teismui nustačius, jog atsakovė ilgą laiką nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriumi VSDFV Kauno skyriumi bei siekiant kuo efektyviau apginti kreditoriaus VSDFV Kauno skyriaus bei skolininkės interesus – užkirsti kelią tolesniam tokios įmonės skolų didėjimui. Dėl to, nėra pagrindo konstatuoti, kad suinteresuotas asmuo A. J. sąmoningai (tyčia) nemokėjo kreditorei VSDFV Kauno skyriui įmokų iki bankroto bylos iškėlimo ir tai sąlygojo bloginamą A. K. firmos finansinę padėtį arba sukėlė firmos nemokumą. Įrodymų, patvirtinančių suinteresuoto asmens tyčinius veiksmus, susijusius su įmokų į VSDFV biudžetą nemokėjimu, atsakovė nepateikė. Neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos pasekmės, t. y. tokios aplinkybės pripažintinos neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-06-19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-878/2002).

15Dėl įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, esant įmonei nemokiai

  1. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Pažymėtina, jog tiek pagal buvusį reglamentavimą (ĮBĮ 8 str. 1 d. redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) tiek pagal esamą reglamentavimą (nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 8 str. 1 d.) įmonės vadovui ar kitiems asmenims pagal kompetenciją nustatyta ne tik teisė, bet ir pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir faktiškai yra nemoki bei jie nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Tokios pareigos pažeidimas gali būti vertinamas kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
  2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-453/2014).
  3. Atsižvelgiant į tai, kad vien prievolės suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas atsakovės tyčiniam bankrotui pripažinti ir aptariama suinteresuoto asmens pareiga visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir / ar kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams, spręstina, jog nėra pagrindo A. K. firmos bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

16Dėl neperdavimo bankroto administratoriui buhalterinės apskaitos dokumentų

  1. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
  2. Suinteresuoto asmens pareiga perduoti administratorei firmos turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, taip pat viso jos turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė kilo įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 10 str. 4 d. 6 p.; 7 d.1 p.). Šios pareigos A. J. nėra įvykdžiusi.
  3. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais. Tai ne kartą konstatuota ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Todėl viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 d.). Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.).
  4. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad suinteresuotas asmuo dokumentų administratorei negali perduoti (negali įvykdyti ĮBĮ 10 str. 4 d. 6 p. nustatytos pareigos), kadangi jie buvo netinkamai (aplaidžiai ir / ar apgaulingai) tvarkomi ir dėl to prarasti (CPK 178 str.), todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Pažymėtina, jog vadovaujantis Individualių įmonių įstatymo (toliau – IĮĮ) 4 straipsnio 7 dalimi, įmonė sudaro finansinę atskaitomybę, jeigu tai numatyta jos nuostatuose. Atsakovės savininkė turi tvirtinti metinių finansinių ataskaitų rinkinį, jeigu finansinių ataskaitų rinkinio sudarymas yra nustatytas individualios įmonės nuostatuose ir individualios įmonės vadovu yra paskirtas kitas asmuo (IĮĮ 6 str. 5 d. 4 p.). Individuali įmonė įstatymų nustatyta tvarka sudaro finansinių ataskaitų rinkinį, jeigu tai yra nustatyta individualios įmonės nuostatuose. Pasibaigus individualios įmonės finansiniams metams, individualios įmonės metinių finansinių ataskaitų rinkinys ne vėliau kaip per tris mėnesius turi būti patvirtintas individualios įmonės savininko, išskyrus atvejus, kai savininkas vykdo individualios įmonės vadovo kompetencijai priskirtas funkcijas, ir pateiktas juridinių asmenų registrui (IĮĮ 9 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju finansinių ataskaitų rinkiniai juridinių asmenų registrui nebuvo pateikti per visą A. K. firmos veikimo laikotarpį.
  5. Bankroto bylų procese, kaip ir kitose civilinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose, galioja rungimosi principas, reiškiantis, jog kiekvienas asmuo privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 1 str. 1 d., 12 str. ir 178 str.). Atsakovės bankroto administratorė nepateikė teismui duomenų ir įrodymų, jog įmonės metinių finansinių ataskaitų rinkinys turėjo būti sudaromas, patvirtintas firmos savininko ir pateiktas juridinių asmenų registrui. Taigi, atskirojo skundo argumentas, kad suinteresuotas asmuo A. J. nesilaikė pareigos parengti finansines ataskaitas ir jas pateikti Juridinių asmenų registrui yra neįrodytas (CPK 178 str.).
  6. Sutiktina su bankroto administratore, jog finansinės atskaitomybės dokumentų neperdavimu yra sudaromos kliūtys nustatyti tikrąsias bankroto priežastis, tačiau pažymėtina, jog administratorė nėra išnaudojusi kitų teisinių priemonių, kurių galima imtis atveju, jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui turtą ir visus dokumentus, turto ir dokumentų neperduoda arba perduoda ne visą turtą ir (ar) ne visus dokumentus: a) kreiptis į teismą dėl iki 2 896 Eur baudos skyrimo A. J. (ĮBĮ 10 str. 7 d.1 p.), b) kreiptis į teismą dėl asmeninės A. J. atsakomybės atlyginti visiems atsakovės kreditoriams žalą už dokumentų neperdavimą administratoriui. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  7. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad suinteresuotas asmuo A. J. atsakovę prie bankroto privedė tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai suinteresuoto asmens veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriui VSDFV Kauno skyriui vykdymo. Faktinė aplinkybė, kad paskirtam bankroto administratoriui nepavyksta susisiekti su buvusia atsakovės vadove ir savininke, kad jam nėra perduotas bankrutuojančios įmonės turtas ir dokumentai, kad įmonėje neišlikusi, galimai tinkamai ir nebuvo vesta apskaita, nebuvo parengti ir Juridinių asmenų registrui pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai, nesant kitų įrodymų, nesudaro pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-351/2014; 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-616-798/2016).
  8. Apibendrinus išdėstytą darytina išvada, jog atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai: suinteresuoto asmens prievolės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.). ir suinteresuoto asmens netinkamai ir /ar apgaulingai tvarkytos firmos buhalterinės apskaitos vedimas (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.) gali būti įvertinti naudojant kitas teisines priemones, bet negali lemti konstatavimo, kad A. K. firma suinteresuoto asmens privesta prie bankroto tyčia. Nurodytų motyvų pagrindu spręstina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

17Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi atskirasis skundas atmestas, bylinėjimosi išlaidos atsakovės administratorei nepriteisiamos (CPK 93 str.1 d.).

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

19Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai