Byla 2A-880-232/2014
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Liuda Uckienė, vienasmeniškai teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus ieškinį atsakovui UAB draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo.

Nustatė

2I.GINČO ESMĖ.

3 Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Švenčionių skyrius, kuris po reorganizavimo pakeistas procesinių teisių perėmėju Utenos skyriumi, kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 3 678,48 Lt žalos atlyginimui.

4Nurodė, kad Švenčionių rajone dėl 2005-09-01 eismo įvykio nukentėjo K. Ž.. Įvykio kaltininku buvo pripažintas A. R., kurio civilinė atsakomybė pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą buvo apdrausta draudimo kompanijoje UAB „PZU Lietuva“. VSDFV Švenčionių skyriaus direktoriaus 2005-10-10 sprendimu šis įvykis pripažintas draudiminiu įvykiu, t.y. nelaimingu atsitikimu pakeliui į darbą, nes K. Ž. nukentėjo vykdamas į darbą. K. Ž., kreipdamasis su prašymu mokėti periodinę netekto darbingumo kompensaciją VSDFV Švenčionių skyriui pateikė 2006-01-10 darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymą DLN-2 Nr. 0002289, kurioje nurodyta, kad K. Ž. nuo 2006-01-10 nustatytas 60 procentų netektas darbingumas neterminuotai dėl 2005-09-01 įvykusio nelaimingo atsitikimo. Atsakovas nuo 2010-03-01 nustojo vykdyti ieškovo pretenzijoje nurodytą reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Kadangi atsakovas yra įvykio kaltininko A. R. civilinės atsakomybės draudikas, patyręs išlaidas ieškovas įgijo teisę išmokėtą nukentėjusiajam sumą išsireikalauti iš atsakovo. Ieškovas nurodė, kad prašomą priteisti iš atsakovo 3 678,48 Lt žalos sumą sudaro ieškovo išmokėta K. Ž. periodinė kompensacija už laikotarpį nuo 2010-03-01 iki 2010-10-31.

5Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ procesiniuose dokumentuose su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad šiuo metu įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, kad išmokėjęs socialinio draudimo išmokas ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką (LR CK 6.290 str. 3 d.). Tačiau LR CK 6.290 str. 1 d. nuostata ta apimtimi, kad nėra nustatytos aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribos, taip pat LR CK 6.290 str. 3 d. nuostata, ta apimtimi, jog nėra nustatyta aiški draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimtis, prieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pagal Civilinio proceso įstatymų reikalavimus draudžiama teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą, taikyti prieštaraujantį LR Konstitucijai įstatymą ar kitą teisės aktą ar jo dalis. Todėl, atsakovo nuomone, šios civilinės bylos nagrinėjimas turėjo būti susietas su Konstituciniame teisme nagrinėjamais prašymais dėl minėtų normų atitikimo Tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiajam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiajam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Atsakovas pažymėjo, kad pagal LR Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą mokama periodinė socialinio draudimo išmoka nėra siejama su objektyviu dėl asmens sužalojimo padarytos žalos įvertinimu. Todėl aiškinantis ieškovo reikalavimo pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į nukentėjusiojo iki įvykio bei po įvykio gautas pajamas. Bet kokiu atveju trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti teisių daugiau, negu jų turėjo pradinis kreditorius.

6II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

7Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo Uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos "PZU Lietuva" žalos atlyginimui 3 678,48 Lt ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus naudai. Priteisė iš atsakovo UAB DK "PZU Lietuva" 110 Lt žyminio mokesčio ir 33 Lt pašto išlaidų, iš viso 143 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

8Teismas įvertinęs bylos medžiagą nenustatė, kad ieškovas būtų pažeidęs kompensacijos skyrimo ir mokėjimo tvarką, todėl pripažino, jog ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo tokio dydžio išmokėtos kompensacijos, kokią išmokėjo K. Ž.. Pažymėjo, jog nėra pagrindo laikyti, kad tokiu atveju ieškovas gali nepagrįstai praturtėti, nes ieškovas neturi pasirinkimo teisės mokėti, ar nemokėti netekto darbingumo periodinę kompensaciją, kurios mokėjimą numato įstatymai. Taip pat pažymėjo, kad K. Ž. dėl 2005-09-01 įvykio neteko 60 procentų darbingumo, bet visiškai darbingumo neprarado ir periodinė kompensacija jam skirta būtent už netektą darbingumą. Teismo nuomone, K. Ž. draudžiamųjų pajamų pajamų padidėjimas nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jis nepagrįstai praturtėjo, o jo reikalavimo teisę perėmusi socialinio draudimo įstaiga, patenkinus ieškinį, įgis daugiau teisių, nei pradinis kreditorius. Įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu mokant K. Ž. periodinę kompensaciją, nesant pagrindui jos mažinti bei atsakovui neginčijant mokėjimo teisėtumo teismas pripažino ieškovo teisę susigrąžinti išmokėtą kompensaciją. Teismas pažymėjo, jog atsakovas nepateikė konkrečių paskaičiavimų, patvirtinančių galimą nepagrįstą praturtėjimą, be to atsakovas visiškai nevertina infliacijos veiksnių

9III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

10Apeliatas (atsakovas)UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-26 sprendimą, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą bei priteisti atsakovo patirtas bylinėjimos išlaidas. Nurodė, kad teismas priėmė sprendimą netinkamai aiškindamas materialinės teisės normas ir nepagrįstai išplėtęs subrogacinio reikalavimo reiškėjo teises, be to tokiu būdu nukrypo nuo naujausioje teismų praktikoje suformuotų socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo pagrįstumo principų. Pažymėjo, jog teismas gilindamasis į ieškovo pareigą išmokėti socialinio draudimo išmokas reglamentuojančią tvarką nepagrįstai neatskyrė jos nuo deliktinės civilinės atsakomybės teisės normų, numatančių žalą padariusio asmens, jo civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko pareigos atlyginti tik tuos paties nukentėjusio, o ne žalą atlyginusio asmens nuostolius, kurie kilo dėl neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone nagrinėjamo ieškinio reikalavimas pažeidžia pagrindinius civilinės atsakomybės tikslus ir principus, o pripažinus ieškinį pagrįstu, jo tiekėjui (ieškovui), lyginant su kitais subrogacinių reikalavimų tiekėjais bei pačiu nukentėjusiuoju nepagrįstai buvo suteikta daugiau teisių. Pažymėjo, jog iš civilinės bylos medžiagos bei šalių paaiškinimų matyti, kad K. Ž. nustačius netektą darbingumą, jo gaunamos darbo pajamos nesumažėjo. Iki įvykio jo gaunamas vidutinis mėnesinis darbo užmkestis buvo 1 315 Lt, o socialinio draudimo išmokų gavimo metu 1 715,05 Lt. Taigi, atsakovas pateikė konkrečius ir aiškius teismo prezumciją, jog socialinio draudimo išmokos atlieka žalos kompensavimo funkciją, paneigiančius paskaičiavimus. Apelianto teigimu ieškovo išmokėtos netekto darbingumo periodinės kompensacijos ne grąžina K. Ž. į turėtą turtinę padėtį, bet ją pagerina ir neatlieka negautų pajamų kompensavimo paskirties. Pažymėjo, jog nei atsakingas už žalos padarymą asmuo, nei jo civilinės atsakomybės draudikas nėra įpareigoti atlyginti daugiau žalos negu jos padaryta.

11Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime nurodė, kad pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatas, dėl draudiminio įvykio, kurį LR valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis apibrėžia kaip juridinį asmenį, dėl kurio atsiranda teisė į valstybinio socialinio draudimo išmoką, nukentėjusiajam asmeniui mokama kompensacija, skirta jo prarastoms dėl netekto darbingumo pajamoms kompensuoti. Ši kompensacija mokama tik įstatymų numatytais atvejais ir ieškovas neturi teisės jos nustatyti savo nuožiūra. Atsakovas neginčijo nei K. Ž. mokamos netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimo pagrindo, nei dydžio, pripažindamas, kad ji išmokėta teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovui išmokėjus netekto darbingumo periodinę kompensaciją atsirado valstybinio socialinio draudimo fondo išlaidos, dėl ko socialinio draudimo įstaiga t.y. ieškovas įgijo atgręžtinę teisę į žalą padariusį asmenį. Pažymėjo, jog K. Ž. draudžiamųjų pajamų padidėjimas nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jis nepagrįstai praturtėjo, o jo reikalavimo teisę perėmusi socialinio draudimo įstaiga, patenkinus ieškinį įgis daugiau teisių, nei pradinis kreditorius. Taip pat pažymėjo, jog atsakovas nepateikė konkrečių paskaičiavimų, patvirtinančių galimą nepagrįstą K. Ž. praturtėjimą, be to, atsakovas visiškai nevertina infliacijos veiksnių. IV. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS.

12Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų,.

13Tačiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje neatskleidė bylos esmės ir nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos panašiose bylose dėl socialinio draudimo įstaigos teisės regreso tvarka išsiieškoti nukentėjusiajam asmeniui išmokėtas socialinio draudimo išmokas iš kalto, žalą neteisėtais veiksmais padariusio asmens draudiko.

14Kaip matyti iš ieškinio reikalavimo faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių, byloje buvo keliamas ieškovui, kaip socialinio draudimo įstaigai, žalos padarymo klausimas, kadangi jam atsirado įstatyminė pareiga mokėti apskaičiuotą pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo suformuluotus kriterijus socialinio draudimo išmoką (nedarbingumo pensiją). Ieškovas reikalavimo teisę grindė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio ir CK 290 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Minėtos teisės normos numato Socialinio draudimo įstaigos subrogacijos teisę iš žalą padariusio asmens arba jo draudiko reikalauti socialinio draudimo išmokų, kurios buvo sumokėtos dėl fizinio asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, grąžinimo. Šių teisės normų aiškinimo klausimu kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-23 nutartis c.b. Nr. 3K-7-368/2012; 2012-10-10 nutartis Nr. 3K-3-70/2012; 2012-0-24 nutartis Nr. 3K-3-435/2012).

15Savo 2012 04 18 nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, jog socialinio draudimo išmokos gali būti įskaičiuojamos į žalos atlyginimą, taigi ir išreikalautos iš kaltųjų asmenų išmokančios jas institucijos naudai, o vėliau subrogacijos tvarka iš jų civilinės atsakomybės draudikų. Tokių socialinių išmokų mokėjimas siejamas su asmenų laikinu ar nuolatiniu, visišku ar daliniu nedarbingumu. Tokia aplinkybė nukentėjusiesiems asmenims eliminuoja arba ženkliau apriboja galimybę jiems patiems gauti reikiamų pajamų pragyvenimui. Šiame K. T. nutarime buvo konstatuota ir tai, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos „socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais“, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose: Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme) numatytos išmokos, mokamos apdraustajam ar jo šeimos nariams apdraustojo sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, inter alia ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos pašalpa, netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, netekto darbingumo periodinė kompensacija, vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, ligos pašalpa, našlaičių pensija. Taigi, ieškovo nukentėjusiajam išmokėta socialinė draudimo išmoka – netekto darbingumo periodinė kompensacija patenka į mokėtinų periodinių draudimo išmokų nukentėjusiajam sužalojus sveikatą dėl draudiminio įvykio, dėl kurio pasisakė Konstitucinis Teismas, sąrašą. Vadinasi, ieškovas turi reikalavimo teisę pagal CK 6.290 straipsnio nuostatas į minėtų periodinių išmokų susigrąžinimą tiek iš kaltojo asmens, tiek ir iš jo draudiko (dėl teisinio santykio specifikos – pirmiau į jo draudiką). Tačiau reikia pažymėti, kad tame pačiame nutarime Konstitucinis teismas pažymėjo jog ne visos socialinio draudimo išmokos kompensuotinos draudikų. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.105 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymėjo, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Šio aiškinimo prasmė yra ta, kad atlyginama turi būti reali padaryta žala šiuo atveju realios K. Ž. negautos dėl netekto darbingumo pajamos, kurias nukentėjusysis asmuo būtų gavęs jei nebūtų sužalotas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. sausio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013 nurodė, jog valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų.

16Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo 11 straipsnį 1 dalies 3 punktą apdraustajam, dėl draudiminio įvykio, <...>, netekusiam dalies ar viso darbingumo, pagal šį Įstatymą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto nelaimingų atsitikimų darbe socialiniam draudimui skirtų lėšų išmokama netekto darbingumo periodinė kompensacija. Šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu nustatoma, kad nukentėjusysis dėl draudiminio įvykio neteko 30 ir daugiau procentų darbingumo, jam mokama netekto darbingumo periodinė kompensacija. Šis išmokos mokėjimas nepriklauso nuo to, ar apdraustasis asmuo realiai dirba, turi darbinių pajamų, ir ar jo gaunamos darbinės pajamos realiai sumažėjo dėl sveikatos sužalojimo. Todėl vien netekto darbingumo kompensacijos paskyrimo ir mokėjimo faktas negali būti sutapatinamas su nukentėjusiojo asmens patirta žala negautų pajamų forma ir savaime nėra pakankamas pripažinti egzistuojant Ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį (jo draudiką) išmokėtų išmokų dalyje. Sprendžiant dėl kaltojo asmens pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą negautų pajamų forma turi būti nustatyta, kad nukentėjusysis asmuo dėl patirto sužalojimo realiai neteko dalies pajamų.

17Todėl byloje būtina nustatyti kokį darbo užmokestį nukentėjusysis K. Ž. gavo prieš eismo įvykį ir kaip jo darbo užmokestis pasikeitė (padidėjo, sumažėjo), kas įtakojo jo darbo užmokesčio pokyčius (pvz pasikeitęs įstatyminis reguliavimas darbo sutarties pakeitimai). Jei nukentėjusiojo darbo pajamos sumažėjo turėtų būti nustatyta kokios įtakos tam turėjo netektas darbingumas, ar nukentėjusiajam darbdavio įsakymais buvo nustatyta nepilna darbo savaitė, diena, kitokie apribojimai dirbti ankstesnį darbą, atsižvelgiant į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės Apsaugos ir Darbo Ministerijos rekomendacijas, ar tokios rekomendacijos iš viso buvo. Šie duomenys išreikalautini iš nukentėjusiojo asmens darbdavio.

18Kadangi suminėtų faktinių aplinkybių ir klausimų pirmosios instancijos teismas byloje iš viso netyrė, pašalinti šiuos trūkumus apeliacinėje instancijoje nėra galimybės, todėl byla gražinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu

Nutarė

20Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir bylą gražinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Liuda Uckienė,... 2. I.GINČO ESMĖ.... 3. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Švenčionių... 4. Nurodė, kad Švenčionių rajone dėl 2005-09-01 eismo įvykio nukentėjo K.... 5. Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ procesiniuose dokumentuose su ieškiniu... 6. II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI... 7. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu... 8. Teismas įvertinęs bylos medžiagą nenustatė, kad ieškovas būtų... 9. III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.... 10. Apeliatas (atsakovas)UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo... 11. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius... 12. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas... 13. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios... 14. Kaip matyti iš ieškinio reikalavimo faktinį pagrindą sudarančių... 15. Savo 2012 04 18 nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, jog socialinio draudimo... 16. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų... 17. Todėl byloje būtina nustatyti kokį darbo užmokestį nukentėjusysis K. Ž.... 18. Kadangi suminėtų faktinių aplinkybių ir klausimų pirmosios instancijos... 19. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326... 20. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą...