Byla 2A-1319-345/2011

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio, kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Dalios Višinskienės, sekretoriaujant Silvijai Rimavičiūtei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės R. R. – M. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl pažeistų teisių gynimo, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, trečiasis asmuo - Lietuvos Respublikos finansų ministerija.

3Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4Ieškovė patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos Valstybės neišmokėtą 55 023,66 Lt teisėjo atlyginimo dalį, už laikotarpį nuo 2007-07-12 iki 2008-11-15, bei po 0,06 procentus už kiekvieną praleistą atsiskaityti dieną delspinigius (b.l.3-11, 31-38).

5Ieškovė nurodė, jog 2007-07-12 LR Prezidento dekretu paskirta Vilniaus apygardos teismo teisėja. LR Vyriausybė 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 iš dalies pakeitė LR Vyriausybės 1997-06-30 nutarimą Nr. 689 nustatydama, kad nuo 2000-01-01 tarnybiniai atlyginimai apygardų teismų teisėjams apskaičiuojami taikant koeficientą „1,75 karto“, ir tokiu būdu nuo 2000-01-01 visiems Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjams sumažino darbo užmokestį. Teisėjo tarnybinio atlyginimo (koeficiento) mažinimas pagal minėtą nutarimą yra neteisėtas ir pažeidė ieškovės teises. Teisėjų atlyginimai galėjo būti mažinami tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Lietuvos apeliacinis teismas 2008-06-18 nutartyje, civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, paskyręs ekspertizę valstybės ekonominei, finansinei padėčiai nustatyti konstatavo, kad šalies ekonominė padėtis pagerėjom nuo 2003 m. Valstybė neatšaukusi ekonominių priemonių taikymo (atlyginimų mažinimo), pažeidė tokių priemonių laikinumo principą, taip pat pažeidė proporcingumo principą, nes valstybė turėjo mažinti visų valstybės institucijų darbo užmokestį. Pažymėjo, jog apskaičiuojant teisėjams atlyginimus iki šiol yra taikomas 105 Lt bazinės algos dydis, nustatytas dar 1998-04-01. Bazinės mėnesinės algos dydis yra kintamas. Kiti turi visų subjektų gaunamų atlyginimų dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant šį dydį, todėl apskaičiuojant ieškovės tarnybinį atlyginimą, turėjo būti taikomas nuo 2004-04-01 LR Vyriausybės patvirtintas 115 Lt bazinės mėnesinės algos dydis (b.l.31-38).

6Atsilipimu į ieškinį atsakovas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašė ieškinį tenkinti (b.l.16-17).

7Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo LR finansų ministerija prašė ieškinį atmesti nurodydama, jog 1999 m. šaliai atsidūrus sunkioje ekonominėje situacijoje LR Vyriausybė turėjo imtus tam tikrų sprendimų, kurie buvo būtini, jog valstybės biudžetas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas būtų įgyvendinti (b.l.18-23).

8Atsiliepimu į patikslintą ieškinį atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Vyriausybės atstovo nurodė, jog su ieškiniu nesutiko. Atsakovo atstovas nurodė, jog 2003-03-07 Teismų Tarybos nutarimu Nr.84 Dėl pritarimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai, 2003-06-06 nutarimu Nr. 113 Dėl pritarimo papildomai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai, ir 2004-04-02 nutarimu Nr. 207 Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai, teisėjų atlyginimai priklauso nuo pareiginės algos bazinių dydžių, todėl teismas neturi teisinio pagrindo apskaičiuoti ieškovei atlyginimą nuo padidėjusio BMA, kuris nuo 2004-05-01 buvo 1155 Lt, o nuo 2008-01-01 – 128 Lt. Pažymėjo, jog 2008-10-28 yra priimtas teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą (įsigaliojo 2009-01-01), pagal kurį valstybė pripažino, jog po 2003 m. teisėjams atlyginimai mažinami buvo nepagrįstai ir įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio dalį ir kitas išmokas už paskutinius trejus metus – nuo 2005-10-31 iki 2008-10-31. Kadangi ieškovės reikalavimas yra įgyvendintas įstatymu, nėra pagrindo šį reikalavimą tenkinti teismine tvarka (b.l.44-46). Vilniaus miesto trečias apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovo Lietuvos valstybės nuo 2007-07-12 iki 2008-11-15, 55 023,66 Lt nesumokėto darbo užmokesčio dalį. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Konstatavo, kad teismui pateikta prie patikslinto ieškinio apskaičiuota lentelė rodo, kad remiantis Konstitucinio Teismo nutarimais, galiojančiais teisės principais, bei išaiškinimais ir nusistovėjusia teismų praktika ieškovei turėjo būti papildomai išmokėta 55 023,66 Lt suma. Priešingų įrodymų į bylą nepateikta, duomenų, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sudarytoje skaičiuotėje padaryti klaidingi skaičiavimai, nėra. Ieškovė kreipėsi į teismą iki priimtų teisės aktų, dėl nesumokėto teisėjų atlyginimo kompensavimo ( 2008-10-28 LR įstatymo Nr. X-1767; LR Vyriausybės 2009-03-18 Nr. 194; 2009-11-04 Nr. 1429 nutarimų ir kt.). Įsigaliojus minėtiems teisės aktams, ieškovė taikos sutarties su atsakovu nesudarė, nereiškė valios pasinaudoti naujais teisės aktais, ieškinio nebetikslino, todėl teismas ieškinį tenkino. Reikalavimą priteisti 0,06 proc. dydžio delspinigius atmetė, nes dėl ieškovei neišmokėto atlyginimo dalies nenustatė darbdavio kaltės. Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės prašo Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovas nurodo, jog galiojant įstatymui, dėl teisėjams dalies darbo užmokesčio išmokėjimo, teismas negali dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį. Pagal minėtą įstatymą teisėjams neišmokėta atlyginimo dalis kasmet išmokama dalimis iki 2012-12-31 LR Vyriausybės nustatyta tvarka. Kadangi ieškovės reikalavimas įgyvendintas įstatymu, yra pagrindas ieškinį atmesti (b.l.98-99). Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimą pakeisti sumažinant priteistą neišmokėto darbo užmokesčio dalį iki 33 434 Lt. Atsakovas nurodo, jog teismas priteisdamas neišmokėtą darbo užmokesčio dalį rėmėsi Vilniaus apygardos teismo finansininkės sudaryta lentele, tačiau minėtas dokumentas nėra pasirašytas teismo vadovo, nėra patvirtintas teismo antspaudu. Be to, atlyginimas apskaičiuotas taip, jeigu darbuotojas būtų dirbęs visą mėnesį, t.y., nebūtų turėjęs nedarbingumo pažymėjimų, neatostogautų, neišeitų vaiko priežiūros atostogų. Tuo tarpu ieškovės nemažą laiko dalį priteisto laikotarpio buvo vaiko priežiūros atostogose. Atlikus tikslius paskaičiavimus, nuo 2007-07-12 iki 2008-10-31 ieškovei neišmokėta darbo užmokesčio dalis sudaro 33 434 Lt (b.l.105-106). Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės prašo Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodo, jog valstybė dar nėra nei vienam teisėjui išmokėjusi visos sumažintos atlyginimo dalies. Minėtas įstatymas gali būti keičiamas, stabdomas vykdymas, ir negarantuoja ieškovės reikalavimų įvykdymo. Ieškovės reikalavimo terminas yra nuo 2007-07-12 iki 2008-11-15. Tuo tarpu įstatyme nustatytas terminas yra trumpesnis, iki 2008-10-31. Atsakovas nepagrįstai nurodo, jog teismui tenkinus ieškinį, ieškovės reikalavimas būtų tenkintas du kartus, nes pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2009-03-09 nutartį civ. b. Nr. 2A-202/2009, teismui apgynus ieškovų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal LR teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, jeigu jos nuostatos bus įgyvendintos. Apeliacinis skundas iš esmės atmestinas.

9Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

10Apeliantas, motyvuodamas savo reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, jog galiojant įstatymui, dėl teisėjams dalies darbo užmokesčio išmokėjimo, teismas negali dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį. Tačiau teisėjų kolegija nepripažįsta šio apeliacinio skundo argumento pagrįstu, todėl jį atmeta. 2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761, kuris įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d., nustato teisėjams nesumokėtos teisėjų atlyginimo ir kitų neišmokėtų išmokų dalies grąžinimą. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalis numato teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d.; pagal 2 straipsnio 2 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos; pagal 2 straipsnio 3 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už laikotarpį, dirbtą nuo 2003 m. sausio 1 d. iki teisėjų įgaliojimų pasibaigimo dienos. Minėto įstatymo 5 straipsnis, kuris įsigaliojo 2008 m. lapkričio 11 d., nustato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2009 m. sausio 1 d. turi nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką ir nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. kovo 18 d. Nr. 194 nutarimu „Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašą. Taigi, minėtas įstatymas skirtas grąžinti teisėjams nesumokėtą darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį ne ginčo tvarka. Tai patvirtina ir įstatymo nuostatas detalizuojantis aprašas. Apraše įtvirtinta, jog Nacionalinė teismų administracija privalo užtikrinti, kad į teisėjų sąrašą, pagal kurį nesumokėta darbo užmokesčio dalis išmokama vykdant įstatymą, nebūtų įtraukti teisėjai, kuriems nesumokėta darbo užmokesčio dalis priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu (išskyrus atvejus, kai ši dalis priteista už mažesnį nei trejų metų laikotarpį), ir bendras laikotarpis, už kurį išmokama nesumokėta darbo užmokesčio dalis, neviršytų trejų metų (7 p.), teisėjai ar jų įpėdiniai turi teisę pasirinkti, kad jiems nesumokėta darbo užmokesčio dalis būtų išmokama pagal įstatymą, ir atsisakyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo (12 p.). Tiek Lietuvos apeliacinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo nutartyse yra suformulavę išvadas, kurios reikšmingos ir nagrinėjamai bylai, jog teismui apgynus ieškovo teises teismine tvarka, jis negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, jeigu minėtas Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas realiai bus įgyvendinamas ir tam sudarytos sąlygos (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009, 2009 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-291/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, 2009 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-1516/2009). Taigi, teismui apgynus ieškovės teises teismine tvarka, kaip minėta, ji negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies dar kartą pagal Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą.

11Pažymėtina, kad nors apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia tik dėl teismo teisėjams dalies darbo užmokesčio išmokėjimo dubliavimo Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatų, teisėjų kolegija atsižvelgdama, jog byloje nagrinėjamas klausimas susijęs su darbo teisiniais santykiais, o darbo bylose teismas aktyvus (CPK 414 str.), pasisako plačiau dėl ieškovui priklausiusios atlyginimo dalies nesumokėjimo pagrįstumo ir šios atlyginimo dalies priteisimo.

12Byloje nustatyta, jog ieškovė 2007-07-12 LR Prezidento dekretu paskirta Vilniaus apygardos teismo teisėja. LR Vyriausybė 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 iš dalies pakeitė LR Vyriausybės 1997-06-30 nutarimą Nr. 689 nustatydama, kad nuo 2000-01-01 tarnybiniai atlyginimai apygardų teismų teisėjams apskaičiuojami taikant koeficientą „1,75 karto“, tokiu būdu nuo 2000-01-01 visiems Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjams sumažino darbo užmokestį. Ieškovės nuomone, teisėjo tarnybinio atlyginimo (koeficiento) mažinimas pagal minėtą nutarimą yra neteisėtas ir pažeidė ieškovės teises, todėl ieškovė prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Valstybės neišmokėtą 55 023,66 Lt teisėjo atlyginimo dalį, už laikotarpį nuo 2007-07-12 iki 2008-11-15, bei po 0,06 procentus už kiekvieną praleistą atsiskaityti dieną delspinigius. Ieškovė pirmosios instancijos teisme savo reikalavimą taip pat grindė tuo, kad apskaičiuojant ieškovei atlyginimą iki šiol yra taikomas 105 Lt bazinės algos dydis, nustatytas dar 1998-04-01, kai tuo tarpu bazinės mėnesinės algos dydis yra kintamas - nuo 2004 m. gegužės 1 d. sudarė 115 Lt BMA, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – 128 Lt BMA. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas ieškinį ir ieškovei priteisdamas jos prašomą darbo užmokesčio dalį pagal pateiktą darbo užmokesčio paskaičiavimo lentelę, kurioje neišmokėto atlyginimo dalis paskaičiuota taikant nuo 2004 m. gegužės 1 d. - 115 Lt BMA ir nuo 2008 m. sausio 1 d. – 128 Lt BMA (b.l. 39,40), nesivadovavo teismų suformuota praktika tuo klausimu. Kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių būtina laikytis ir nagrinėjamoje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.), ne kartą savo nutartyse yra pažymėjęs, jog vertinant reikalavimą dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo pagal padidintą BMA dydį ir jo netaikymą laikotarpiu, už kurį ieškovė prašo priteisti neišmokėto atlyginimo dalį, teisinius santykius, susijusius su teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu, inter alia reguliavo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, be kita ko, nustatė, kad teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Konstitucinis Teismas, 2001 m. liepos 12 d. nutarime analizuodamas paminėtą įstatymo nuostatą, pažymėjo, jog joje įstatymu yra įtvirtintas teisėjams mokamų atlyginimų dydis, t. y. įstatyme yra nustatytas valstybės įsipareigojimas mokėti ne mažesnį kaip iki šio įstatymo priėmimo teisėjams mokėto atlyginimo dydžio atlyginimą. Nurodęs, jog šia nuostata nėra įtvirtintas teisėjų iki tol gautų atlyginimų mažinimas, Konstitucinis Teismas ją pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtu nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui buvo pripažintos tik tos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo įtvirtintas teisėjų atlyginimų mažinimas. Tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatos netaikytinos situacijai, kai teisėjų atlyginimai taikant pagal atitinkamus teisės aktus jų dydžių apskaičiavimui reikšmingus parametrus, įskaitant BMA dydžius, nėra didinami (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartyje Nr. A-444-67/2010, 2010 m. kovo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-1593/2010). Todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr.382 nustatyto BMA dydžio (105 Lt) taikymas ieškovės atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjo atlyginimų mažinimas.

13Pažymėtina ir tai, kad minėtame 2001 m. liepos 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 23 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei įtvirtintas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus. Kadangi minėtame Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu (kaip ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr.499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr.666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“) nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Taigi, įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, iki jo įsigaliojimo priimtais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisėjų atlyginimo apskaičiavimo teisinis reguliavimas daugiau negalėjo (ir negali) būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo, t. y. šiais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos dar iki Konstituciniam Teismui priimant 2001 m. liepos 12 d. nutarimą. Taigi iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, nepriklausomai nuo BMA dydžio pakeitimų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei priteisė 55023,66 Lt nesumokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007-07-12 iki 2008-11-15 vadovaudamasis apskaičiuota darbo užmokesčio dalį, taikant nuo 2004 m. gegužės 1 d. - 115 Lt BMA ir nuo 2008 m. sausio 1 d. – 128 Lt BMA, todėl ši kitokios išvados priėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pripažintina nepagrįsta ir keistina. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies lentelės matyti, kad ieškovei už laikotarpį nuo 2007-07-12 iki 2008-11-15, taikant 105 Lt BMA dydį paskaičiuota 34 257,36 Lt suma (b.l. 130). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011-02-15 raštas Nr. 1RT-42 patvirtina, jog ieškovei 2009 m. gruodžio mėnesį priskaityta neišmokėto darbo užmokesčio dalis (išmokos už 2007 m. liepos – spalio mėnesius) sudarė 5819,86 Lt ir išmokėta 4772,28 Lt, 2010 m. gruodžio mėnesį priskaityta neišmokėto darbo užmokesčio dalis) išmokos už 2007 m. spalio – gruodžio mėnesius) sudarė 5758,35 Lt ir išmokėta 4744,36 Lt, todėl ieškovei priteistina 24 740,72 Lt neišmokėto atlyginimo. Priteistina neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodytina neišskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo procese.

14Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovės reikalavimas priteisti ir 0,06 procentų dėl delspinigius atmestinas kaip nepagrįstas, nes delspinigių priteisimas už pavėluotai sumokėtą darbo užmokestį yra siejamas su darbdavio kalte, o ginčo atveju, darbdavio kaltės nėra.

15Ieškovė taip pat atskiru prašymu prašė teismą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimo nuostatos yra aptartos ir vėlesnėse Konstitucinio Teismo priimtose nutartyse (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarimas, 2007-10-22 sprendimas), o nagrinėdami reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu ne kartą taip pat yra pasisakę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009, 2009 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-291/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartis Nr. A-444-67/2010, 2010 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1593/2010 ir kt.), dėl ko laikytina, jog yra suformuota praktika tokio pobūdžio bylose ir nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą bei kelti klausimą dėl ieškovės minimų teisės normų konstitucingumo, dėl ko ieškovės prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkintinas. Pažymėtina, kad CPK 3 straipsnio 3 dalis nenumato galimybės teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl konkretaus Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo ir dėl to privalomai stabdyti bylos nagrinėjimą. Tokia galimybė numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje, kuris numato, kad Konstitucinio Teismo nutarimą oficialiai gali aiškinti tik pats Konstitucinis Teismas pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų ar asmenų, kuriems jis išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva.

16Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

17Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimą pakeisti dalyje, kurioje ieškovei R. R. – M. priteista iš Lietuvos valstybės nesumokėto darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2007-07-12 iki 2008-11-15 sumažinti nuo 55023,66 Lt iki 24 740,72 Lt, neatskaičius mokesčių.

Proceso dalyviai
Ryšiai