Byla 1A-288-508-2014
Dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. V

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, nuteistajai R. V., jos gynėjai advokatei Valdai Grigonytei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. V.

2pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 str. 1 d. (nusikalstamu būdu gauto turto – automobilio „Toyota Corolla", valstybinis numeris ( - ) įgijimas ir realizavimas) ir nuteista 16 MGL (dviejų tūkstančių aštuoniasdešimties litų) bauda. BK 65 str. tvarka į paskirtą bausmę įskaičiuotas laikas išbūtas suėmime – 1 para ir galutinė bausmė paskirta 14 MGL (vieno tūkstančio aštuonių šimtų dvidešimties litų) bauda.

3R. V. pagal BK 25 str. 2 d. ir 184 str. 1 d. išteisinta, nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p., 2 d.)

4Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir S. D., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neskundžiamas.

5Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

6R. V. pagal BK 189 str. 1 d. nuteista už tai, kad laikotarpyje nuo 2010 metų sausio mėnesio pradžios iki 2010 metų balandžio 8 d., žodiniu susitarimu iš UAB „A“ direktoriaus S. D. neteisėtai įgijo, pasiskolindama neatlygintinai neapibrėžtam laikotarpiui, transporto priemonę „Toyota Corolla“, VIN Nr. ( - ), valstybinis numeris ( - ) 3300 Lt vertės, žinodama tai, kad S. D. šią transporto priemonę jai perduoda neturėdamas teisės, nusikalstamu būdu, nes ši transporto priemonė policijos pareigūnų transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu Nr. 567 buvo sulaikyta ir priverstinai nuvežta už 2009-12-31 kelių eismo taisyklių pažeidimą, į UAB „A“ saugomą automobilių aikštelę, esančią ( - ), ir ji ten turi būti saugoma pagal 2008-01-30 bendradarbiavimo sutartį Nr. 20-1L-64 tarp Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „A“ 3.2., 3.3. ir 3.4. punkto reikalavimus, iki bus išspręstas šio turto grąžinimo savininkui ar turto konfiskavimo valstybės naudai klausimas, ji suprasdama, kad šis turtas jos iš S. D. įgytas nusikalstamu būdu, 2010-04-10 gautą turtą užregistravo valstybinėje įmonėje „Regitra“ savo vardu ir neteisėtai juo disponavo kaip savu, iki 2010-05-17, kol automobilį neteisėtai pardavė K. L..

7Be to, R. V. buvo kaltinama pagal BK 25 str. 2 d., 184 str. 1 d., tuo, kad 2009-12-31 už kelių eismo taisyklių pažeidimą buvo sulaikyta ir priverstinai nuvežta (transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas Nr. 567) transporto priemonė „Toyota Corolla“, VIN Nr. ( - ), valstybinis numeris ( - ) 3300 Lt vertės, į UAB „A“ saugomą automobilių aikštelę, esančią ( - ), kuri pagal 2010-03-19 Kauno miesto apylinkės teismo nutarimą administracinėje byloje Nr. ( - ) už Administracinių teisės pažeidimų kodekso 1241 straipsnio 6 dalies numatyto pažeidimo padarymą, yra konfiskuotina ir pagal 2008-01-30 bendradarbiavimo sutartį Nr. 20-1L-64 tarp Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „A“ 3.2., 3.3. ir 3.4. punkto reikalavimus, UAB „A“ direktorius privalėjo ją saugoti ir užtikrinti Kauno miesto apylinkės teismo nutarimo dėl konfiskavimo vykdymą, tačiau to nepadarė, o bendrai veikdama su S. D., padėjo daryti nusikalstamą veiką duodama patarimus, pateikdama leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, surašydama transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią savo vardu užregistravo konfiskuotą automobilį „Toyota Corolla“, VIN Nr. ( - ) ir jį pardavė, tokiu būdu padėjo iššvaistyti UAB „A“ direktoriui S. D. patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą.

8Dėl šios veikos, numatytos BK 25 str. 2 d. ir 184 str. 1 d., R. V. išteisinta, nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 2 d.).

9Nuteistoji R. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir išteisinti ją BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Skunde nurodoma, kad nuosprendyje nurodyti motyvai bei argumentai yra nepagrįsti, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, neužtikrinta tinkama kaltinamosios gynyba, todėl teismo nuosprendis yra naikintinas.

10Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus: pažeidė BPK 1 str., 7 str., 10 str. nustatytus reikalavimus bei LR Konstitucijos 31 str. garantuotą teisę į gynybą, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje 6 str. įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 str. užtikrinamą teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą.

11Teismas nesivadovavo BPK 20 str. numatytais reikalavimais dėl įrodymų vertinimo. Teismas argumentus, kad ji, kaip policijos pareigūnė, turėjo suprasti ir suprato apie teisines pasekmes automobilį iššvaisčiusiam S. D., grindė išskirtinai kaltinamojo S. D. (teisto už svetimo turto pasisavinimą) parodymais, tuo tarpu pačios R. V. bei kitų liudytojų parodymų teismas nevertino, juos tiesiog atmetė, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.

12Teismas nesivadovavo ta aplinkybe, kad kaltinamasis S. D. puikiai pats suprasdamas visas teisines pasekmes sutiko paskolinti transporto priemonę „Toyota Corolla“ gerai žinodamas, kad negalėjo realizuoti šios transporto priemonės nei sandoriu, nei kaip metalo laužo, nei dalimis. Apie tai, kad turtas neteisėtai realizuojamas, S. D. žinojo dar 2010-04-27, antstoliui atvykus į aikštelę ir ten neradus transporto priemonės. Liudytojas Ž. J. patvirtino, kad UAB „A“ negali grąžinti automobilio be direktorius S. D. žinios. Šios aplinkybės bei faktas, kad S. D. jau nuo 2008 metų nusikalstama veika realizuodavo jo žinioje buvusį svetimą turtą, teismo turėjo būti traktuojamos R. V. naudai, atsižvelgiant į kaltinamosios parodymus. Teismo priimtame nuosprendyje nėra aišku, kuo vadovaujantis teismas nusprendė, kad R. V. „turėjo suprasti“, ar „suprato“ apie teisines pasekmes automobilį iššvaisčiusiam S. D..

13Teisme apklaustas liudytojas V. Ž. parodė, kad automobilio saugojimo kaina buvo didesnė už paties automobilio Toyota Corolla vertę, todėl jis atsisakė jį pasiimti ir perleido S. D. aikštelei už skolą. S. D. žinojo, kad automobilio savininkas atsisakė Toyota Corolla, todėl jo argumentas, kad jis suprasdamas pasekmes, nedelsiant reikalavo iš R. V. grąžinti paskolintą automobilį, teismo turėjo būti vertinamas kritiškai.

14Teismas abejodamas R. V. sūnaus E. V. parodymais nesivadovavo tuo faktu, kad E. V. jau senai pažįsta S. D., nes draugauja su jo sūnumi T. D.. Per jį jis norėjo įsidarbinti S. D. įmonėje UAB „A“ ir neoficialiai ten pradėjo dirbti 2009 metų apie gegužės-birželio mėnesį, vairuotojo pareigose. Pradžioje jis buvo padėjėju, vėliau išsilaikė teises ir pats veždavo su šios firmos autovežiu automobilius iš vietų, kur jie būdavo ne vietoje pastatyti, į UAB „A“ aikštelę ( - ) gatvėje. Užsakymų gaudavo ir iš Kauno m. VPK Patrulių rinktinės, kur dirbo jo mama, kartais užsakymų nevežti automobilį gaudavo ir iš jos, nes jo telefonas buvo duotas kaip „A“ vairuotojo telefono numeris. Darbo sutartis nebuvo pasirašyta, tačiau žodžiu buvo sutartas 1200 litų mėnesinis atlyginimas. Jam buvo išduoti darbo rūbai – kombinezonas ir striukė. Kad E. V. galimai dirbo UAB „A“ patvirtino ir liudytojas A. G., kuris bendravo su E. V..

15Būtent iš jos bei liudytojų E. V., V. Ž., A. G. parodymų matyti, kad nurodytas automobilis buvo perduotas R. V. jos sūnaus. Automobilį R. V. įregistravo savo vardu, norėdama sutaupyti mokėjimą už draudimo paslaugas, o vėliau automobilis buvo parduotas.

16Ji turėtų būti išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 189 str. 1 d., nes byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jos kaltės šių nusikaltimų padarymu.

17Teismas nesilaikė BPK 305 str. 1 d. 2 p. numatyto įpareigojimo ir nuosprendį pagrindė nesilaikydamas numatytų reikalavimų įrodymus vertinti kaip visumą, o ne atskirai vieną nuo kito, išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Teismas nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, o vertindamas tik vienos šalies liudytojų parodymus kaip patikimus, o kitos šalies atmesdamas kaip nepatikimus, pažeidė šalių rungimosi principą. Teismas nevertino, kad yra surinkta pakankamai duomenų, iš kurių matyti, kad R. V. veikoje nėra nustatyti visi požymiai, kurie reikalingi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 189 str. 1 d. kilti. Pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo savo įgalinimais pačiam atlikti procesinius veiksmus, nesiekė objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą.

18Byloje buvo šiurkščiai pažeista apeliantės teisė į gynybą, garantuojama BPK 10 str., Konstitucijos 31 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 str. bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 str.

19Nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog šis nuosprendis priimtas dalyvaujant kaltinamosios advokatei Loretai Kraujutaitienei, nes jis priimtas 2013-12-30, o advokatė nuo 2013-10-30 iki 2013-12-16 (imtinai) sirgo. Ji negalėjo dalyvauti iš anksto numatytuose teisiamuosiuose posėdžiuose 2013-11-15, 2013-11-20 ir 2013-12-02, taip pat 2013-12-13, kai turėjo būti priimtas sprendimas byloje. Vėliau nuosprendžio paskelbimas buvo atidėtas dėl teisėjo ligos. Tokiu būdu nebuvo užtikrinta įstatymo garantuota teisė į gynybą, kadangi byla buvo išnagrinėta neesant R. V. pasirinktos gynėjos, neatsižvelgiant, jog kaltinamoji kiekvieno posėdžio metu aiškiai išreiškė norą, jog dalyvautų būtent ją ginanti advokatė L. Kraujutaitienė. Nebuvo atsižvelgta, kad kaltinamoji 2013-11-15 teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, jog yra nieko nesuprantanti ir kadangi yra sudariusi sutartį su adv. L. Kraujutaitienė, nori su ja pasitarti. Teismas neteisingai įvertino susidariusią situaciją dėl kaltinamosios gynybos, nurodydamas, jog kaltinamajai yra paskirtas VGTP gynėjas ir dėl šios priežasties nėra būtinas advokatės L. Kraujutaitienės dalyvavimas.

20Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos (VGTP) gynėjas jai buvo paskirtas, nes 2012-07-18 teisiamojo posėdžio metu paaiškėjo, jog ji nutraukė atstovavimo sutartį su adv. A. Blaževičiumi. R. V. buvo įpareigota pasirūpinti gynėjo dalyvavimu kitame posėdyje, o teismas nusprendė paskirti jai VGTP gynėją, nors kaltinamoji tokio pageidavimo nebuvo pareiškusi. Apeliantė jau kito 2012-09-12 posėdžio metu buvo pasirūpinusi, kad ją atstovautų adv. L. Kraujutaitienė, kuri nurodė, jog VGTP gynėjas nėra būtinas, bet teismas į tai neatsižvelgė. Apeliantei susidarė nuomonė, jog teismas siekė sau patogios padėties, užtikrinančios galimybę bylą nagrinėti bet kuriuo metu, neatsižvelgiant į kaltinamosios interesus, jos pasirinktos kvalifikuotos gynėjos dalyvavimo galimybes, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tikslus bei skaidrų ir tikslingą valstybės lėšų panaudojimą.

21Kelių gynėjų dalyvavimas procese užtikrinamas tik tuomet, kai gynėjai kviečiami paties įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo), jo atstovo pagal įstatymą ar kelių asmenų iniciatyva ar sąskaita. Valstybė savo sąskaita negarantuoja kelių gynėjų dalyvavimo procese. Pats pasikvietęs gynėją įtariamasis (kaltinamasis, nuteistasis), motyvuodamas bloga materialine padėtimi, negali reikalauti papildomo, iš valstybės lėšų apmokamo gynėjo (LR baudžiamojo proceso kodekso komentaras, I-IV dalys (1-220 straipsniai), Teisinės informacijos centras, 2003, p. 106). Dėl šių priežasčių, kaltinamajai išreiškus norą, kad ją gintų advokatė L. Kraujutaitienė, ir iš jos siekiant gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą, teismui išnagrinėjus bylą dalyvaujant VGTP gynėjai ir nedalyvaujant kaltinamosios pasirinktai gynėjai, jos teisė į gynybą nebuvo realiai įgyvendinama. Nesuprantama ir kodėl advokatės liga, visiškai nesiekiant vilkinti bylos, pateikiant nustatytos formos pažymas, nebuvo pripažinta svarbia priežastimi atidėti bylos nagrinėjimą, tuo tarpu teisiamojo sprendimo paskelbimas buvo pagrįstai atidėtas dėl teisėjo ligos net kelis kartus.

22Nuosprendis priimtas objektyviai neatsižvelgus į teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, padarytos išvados dėl R. V. kaltės, nėra pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, o kaltinamajai nebuvo užtikrinta tinkama gynyba, ir tai turi būti laikoma esminiu baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu. Be to, teismas nuosprendyje neteisingai išdėstė BK 189 straipsnyje 1 d. nustatytas sąlygas, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką. Teismas nevertino R. V. kaltę paneigiančių įrodymų – liudytojų parodymų – bei kitų bylos duomenų, o kaltinimus grindė tik nukentėjusiems ir suinteresuotiems asmenims naudingais bylos duomenimis ir, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, netinkamai, šališkai juos vertino.

23Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąją ir jos gynėją, prašiusias apeliacinį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistosios R. V. apeliacinis skundas atmetamas.

24Nors apeliantė nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria ji pripažinta kalta pagal BK 189 str. 1 d., ir prašo dėl šio kaltinimo ją išteisinti, nes jos nuomone, teismas neteisingai vertino įrodymus, todėl padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, be to, buvo pažeista jos teisė į gynybą, kadangi teismas bylą išnagrinėjo nedalyvaujant jos pasikviestai advokatei, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie apeliacinio skundo argumentais yra nepagrįsti.

25Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai R. V. pripažino kalta pagal BK 189 str. 1 d. Jos kaltė visiškai įrodyta ne tik jai nepalankiais nuteistojo S. D. parodymais, tačiau ir liudytojų parodymais, byloje ištirtais rašytiniais įrodymais, iš dalies pačios nuteistosios parodymais. Visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta, todėl skundas nagrinėjamas jo ribose (BPK 320 str. 3 d.).

26Apeliantė savo kaltę neigia tuo, kad ne ji, o jos sūnus E. V. gavo iš S. D. UAB „A“ aikštelėje saugomą sulaikytą automobilį Toyota Corolla, kaip atlyginimą už darbą. Ji savo vardu šį automobilį registravo, tik todėl, kad būtų mažesnė privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įmoka. Toks argumentas prieštaringas, neatitinka nuosprendyje nustatytų faktinių aplinkybių, nepašalina baudžiamosios atsakomybės.

27BK 189 straipsnyje nustatyta atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą, kaltininkui žinant, kad turtas gautas nusikalstamu būdu.

28Teismų praktikoje išaiškinta, kad šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, naudojimosi juo arba jo realizavimo momento. Kaltininko kaltė šiuo atveju pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suprasti, jog įgyja nusikalstamu būdu gautą turtą, juo naudojasi arba jį realizuoja, ir to norėti. Įstatymo nereikalaujama, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie kito asmens (ar jų grupės) padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą. Apie šiuos požymius sprendžiama įvertinus tam tikrus paties turto ypatumus, jo įgijimo ar paėmimo sąlygas, konkrečius duomenis apie asmenį, kuris pasiūlo šį turtą, ir pan. Įgijimas yra bet kokios formos sandoris, kuriuo neteisėtu būdu gautas turtas perduodamas kaltininkui. Kvalifikuojant padarytą veiką kaip žinomai nusikalstamu būdu įgyto turto realizavimą yra svarbus turto perdavimo faktas tretiesiems asmenims, tačiau neturi reikšmės, kokia forma turtas perduodamas ir ar gaunama už tai turtinė nauda, ar ne. Be to, pats žinomai nusikalstamu būdu įgyto turto perdavimas tretiesiems asmenims eliminuoja galimybę pripažinti, kad turtas buvo perduotas teisėtai atitinkama civilinės teisės reglamentuota forma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2006, 2K-652/2012, 2K-213/2013).

29Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad nuteistoji R. V. atliko visus objektyviosios pusės požymius atitinkančius neteisėtus veiksmus, numatytus BK 189 straipsnio 1 dalyje, tai kvalifikuota kaip vientisas pavienis nusikaltimas. Ji pirmiausia įsigijo nusikalstamu būdu gautą turtą, po to juo naudojosi ir galiausiai – realizavo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išsamiai aptarti nusikaltimo sudėties požymiai, atitinkantys normos dispozicijoje nurodytus baudžiamus veiksmus, nurodant konkrečius įrodymus, kurių tyrimo pagrindu teismas priėjo prie išvadų, kad veikos padarytos. Be to, veikai kvalifikuoti pagal BK 189 str. 1 d. pakanka konstatuoti, kad buvo padaryta bent viena iš alternatyvių veikų, t. y., kad nusikalstamu būdu gautas turtas buvo įgytas, arba buvo naudotas, arba realizuotas. Galima teigti, kad kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Bet kokios formos veiksmai su turtu, kuris nėra asmens teisėta nuosavybė ir asmuo tai suvokia, laikomi nusikalstamais ir nėra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Tiek parduoti, tiek naudotis, paskui realizuoti galima tik teisėtai nuosavybėje valdomą daiktą, tuo tarpu tokie veiksmai su svetimu turtu užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Jeigu kaltininkas gavęs žinomai nusikalstamu būdu gautą turtą iškart jo negrąžina teisėtam savininkui, arba, nesant galimybės to padaryti, neinformuoja policijos pareigūnų, jis realizuoja BK 189 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytos veikos sudėties objektyviuosius požymius.

30Atsižvelgiant į visumą įrodymų, darytina išvada, kad apeliantės skunde nurodomos aplinkybės, kad E. V. automobilį Toyoto Corolla iš UAB „A“ gavo kaip atlyginimą už darbą, nėra pagrįstos. R. V. dėl savo pareigų puikiai žinojo, kad UAB „A“ yra saugomi už įvairius teisės pažeidimus policijos sulaikyti automobiliai, tą pripažino ir pati apeliantė. Ji nurodė, kad S. D. jos sūnui pažadėjo aikštelėje uždarytą automobilį, kurio atsisakys savininkas. Tačiau nuteistoji dėl savo darbo specifikos žinojo, kad automobilį iš saugomos aikštelės gali atsiimti tik pats savininkas pagal policijos išduotą leidimą arba jo likimas sprendžiamas teisės aktais nustatyta tvarka. Ji pati išduodavo leidimus grąžinti automobilius savininkui, tačiau tik kai būdavo priimamas toks sprendimas. Tai patvirtino ir liudytojas Ž. J.. Taigi, apeliantė turėjo ne tik bendrą supratimą, kad iš šios įmonės gauti automobilį kitaip, nei nustatyta teisės aktuose, jau yra pažeidimas, tačiau aiškiai tai žinojo ir suvokė. Priešingai nei įsitikinusi apeliantė, tai, kad S. D. suprato, kad jis negali niekam perleisti saugomų automobilių, kol jų likimas nebus išspręstas teisės aktais nustatyta tvarka, nepaneigia kaltinamosios kaltės. Nors apeliantė nurodo, kad S. D. apie tai, kad turtas neteisėtai realizuojamas žinojo dar 2010-04-27, tačiau automobilis R. V. buvo perleistas dar anksčiau, nes 2010-04-10 jis jau buvo užregistruotas jos vardu. Net ir tuo atveju, jeigu nuteistoji automobilį iš S. D. paėmė per tarpininką – E. V. – ir užregistravo jį savo vardu, o vėliau pardavė, ji elgėsi nusikalstamai.

31Neįtikinamas ir apeliantės argumentas, kad ji nesiaiškino ar tikrai sūnui tokiu būdu buvo sumokėtas atlyginimas, jai nekilo jokių klausimų kokiu būdu gautas automobilis, kodėl nėra jo dokumentų, pardavinėjamas be savininko dalyvavimo, nors transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad transporto priemonę pardavė V. Ž., kuris buvo Toyota Corolla savininkas (1 b. t., 54 b. l.), o pati apeliantė jo net nebuvo sutikusi. R. V. savo vardu pateikė paaiškinimą dėl nepateikto automobilio registracijos liudijimo, nurodydama, jog jis yra dingęs, nors tai nebuvo tikros žinios (1 b. t., 67 b. l.). Šie klausimai bet kokiam protingai besielgiančiam ganėtiną patirtį turinčiam sąmoningam žmogui turėtų kilti. Tuo labiau, kad apeliantė, būdama pareigūne pati privalo prižiūrėti tinkamą teisės aktų laikymąsi bei žinojusi reikalavimus tokiais atvejais.

32Neįtikinamas ir argumentas, kad automobilis buvo registruotas jos vardu tik dėl mažesnės draudimo įmokos, nes draudimo sutartis buvo sudaryta tik dviem mėnesiams nuo 2010-04-08 iki 2010-06-07 (6 b. t. 165 b. l.), todėl draudimo suma ypatingai ženkliai negalėjo skirtis. Be to, draudimo sutarties sudarymas trumpalaikiams laikotarpiams yra daug nenaudingesnis nei ilgalaikiam, todėl tai tik dar patvirtina, kad automobilio nebuvo tikimasi eksploatuoti ilgą laiką, žinant neteisėto įsigijimo prigimtį. Tai parodė ir tolimesni veiksmai: automobilis 2010-05-17 buvo parduotas už gana žemą kainą – pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta pardavimo kaina 300 Lt, nors Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktame įvertinime nustatyta, kad vidutinės atitinkamo modelio ir techninių charakteristikų automobilio „Toyota Corolla“ vidutinė rinkos kaina 2010 m. buvo 3300 Lt. Versija dėl mažesnės draudimo įmokos verčia abejoti ir ta aplinkybė, kad E. V. savo vardu jau buvo registravęs ir kitus automobilius, pvz. VW Passat valst. Nr. ( - ) nepaisant draudimo įmokų dydžio.

33Automobilio Toyota Corolla pardavimo sutartį taip pat sudarė R. V. savo vardu, o nustačius nusikalstamu būdu įgyto turto realizavimą, įstatymas nereikalauja, kad prieš tai būtų nustatyta, kaip tas turtas buvo įgytas, taip pat ar juo buvo naudotasi. Taigi vien jau ta aplinkybė, kad R. V. pardavė nusikalstamu būdu įgytą turtą yra pakankamas pagrindas pripažinti ja kalta dėl BK 189 str. 1 d.

34Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent pati R. V. iš UAB „A“ direktoriaus S. D. laikotarpyje nuo 2010 metų sausio mėnesio pradžios iki 2010 metų balandžio 8 d., žodiniu susitarimu neteisėtai įgijo, pasiskolindama neatlygintinai neapibrėžtam laikotarpiui, transporto priemonę „Toyota Corolla”, VIN Nr. ( - ), valstybinis numeris ( - ) Ir tai patvirtina ne tik S. D. parodymai.

35Nuteistasis S. D. nuosekliai, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad R. V. prašė skubiai paskolinti kokį nors saugomą automobilį, kol bus sutvarkytas jos turėtas automobilis Toyota Previa. Jis sutiko paskolinti Toyota Corolla, nes savininkas buvo atsisakęs, neatlygintinai su sąlyga, kad R. V. greitai gražins automobilį į aikštelę. R. V. su tokiomis sąlygomis sutiko, su sūnumi Ernestu išsivalė mašiną ir su ja išvyko iš aikštelės.

36S. D. 2010-04-27 po to, kai pas jį atvyko antstolis V. Z. ir Mokesčių inspekcijos atstovė apžiūrėti konfiskuotino automobilio, kurį privalėjo konfiskuoti, kreipėsi į R. V., kad ši automobilį gražintų, tačiau ji nurodė, kad automobilis parduotas, nors realiai tai dar nebuvo padaryta, jis tik buvo užregistruotas jos vardu. Pastebėtina, kad V. Ž. atsisakymas paimti automobilį taip pat nereiškė, kad S. D. galėjo šį automobilį perleisti kitam asmeniui, kadangi 2010-03-19 nutarimu transporto priemonę „Toyota Corolla“ valstybinis numeris ( - ) buvo nutarta konfiskuoti, taigi pats V. Ž. 2010-03-26 pasirašydamas atsisakymą jau negalėjo spręsti automobilio likimo. S. D. neturėjo jokios teisės perleisti pašaliniams asmenims saugomo automobilio iki teismo sprendimo priėmimo.

37Apeliantės argumentas, kad S. D. parodymai dėl to, kad ji pati prašė paskolinti ir paėmė automobilį, yra vertintini kritiškai, neturi jokio pagrindo. Kaip nurodo S. D., jo santykiai su R. V. iki šio įvykio buvo geri ir naudingi įmonei, nes jie ir iš jos gaudavo darbo, todėl jam buvo pravartu tokius santykius išlaikyti ir toliau, dėl šios priežasties jis ir įvykdė pastarosios prašymą. Pati R. V. taip pat neneigė, kad seniai pažinojo S. D.. Jis neturėjo jokio pagrindo apkalbėti R. V., nes S. D. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 184 str. 1 d. esminės reikšmės neturėjo, kam jis būtų nemokamai perleidęs šį turtą – R. V., E. V. ar kitam asmeniui.

38Kad pati R. V. prašė paskolinti automobilį nurodė ir T. D.. Jis taip pat nurodė, kad su R. V. buvo geri santykiai, ji duodavo įmonei užsakymų, be to, liudytojas draugavo su jos sūnumi, todėl automobilį ir paskolino, nes jos Toyota Previa buvo sudaužyta. Vėliau, kai automobilio pradėjo ieškoti antstolis, liudytojas taip pat skambino R. V., prašydamas gražinti automobilį.

39Taigi, kad būtent pati R. V. prašė jai paskolinti sulaikytą automobilį patvirtino ne tik nuteistasis S. D., bet ir T. D..

40Apeliantės nurodytų liudytojų E. V., V. Ž., A. G. parodymai taip pat nepatvirtina, kad automobilis buvo duotas būtent E. V.. V. Ž. nurodė, kad jis bendravo tik su S. D., nei E. V., nei R. V. nebuvo sutikęs ir jiems automobilio nepardavė. Liudytojas A. G. galėjo nurodyti tik tai, ką jam buvo sakęs E. V., nes jis neturėjo jokio tiesioginio ryšio su automobilio perdavimu. E. V. parodymai taip pat vertintini kritiškai, siekiant palaikyti mamos R. V. iškeltą versiją.

41Nors apeliantė tvirtina, kad Toyota Corolla buvo E. V. atlyginimas, byloje nėra objektyviai tai patvirtinančių duomenų, jų nepateikė ir R. V.. Niekas nepagrindžia apeliantės iškeltos versijos, kad tarp jos sūnaus E. V. ir UAB „A“ buvo susiklostę realūs darbo santykiai.

42Tiek nuteistasis S. D., tiek ir liudytojai T. D., D. D. paneigė, kad E. V. dirbo UAB „A“. Apeliantė šiuos liudytojų parodymus vertina kritiškai, nes jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Tačiau, kad E. V. nedirbo įmonėje, nors ir dažnai ten lankėsi, nes draugavo su T. D., nurodė ne tik nuteistasis ir šie liudytojai, bet ir D. M. bei V. F., kurie tuo metu dirbo įmonėje. Netgi turėjimas atitinkamų drabužių nėra esminis įrodymas, galintis patvirtinti nekaltumą, nes tokią aplinkybę nusveria kiti objektyvūs apkaltinantys įrodymai.

43Rašytiniai įrodymai taip pat kelia abejonių apeliantės iškelta versija. Atsižvelgus į Pažymą apie E. V. valstybinio socialinio draudimo laikotarpius (b. t. 5., 155 b. l.) matyti, kad jis 2009-05-28 – 2009-07-17 dirbo UAB „K.“, taigi mažai tikėtina, kad tuo pačiu laikotarpiu jis galėjo dirbti ir UAB „A“. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pateiktų duomenų apie UAB „A“ dirbusius darbuotojus matyti, kad E. D. į šios įmonės darbuotojų sąrašus nebuvo įtrauktas. D. D. neneigia, kad E. V. prašėsi priimamas į darbą, to prašė ir jo motina R. V., tačiau jis nebuvo priimtas. Tai patvirtino ir T. D.. Liudytojų V. J., A. G., E. V. parodymai taip pat nepatvirtina, kad E. V. išties dirbo UAB „A“, kadangi jie patys nebuvo šios įmonės darbuotojai. Jie tik nurodė, tai, ką jiems sakė pats E. V. ir nuteistoji.

44Kad automobiliu buvo atsiskaityta už darbą, abejonių kelia ir tas faktas, kad E. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog automobilį jam pasiūlė 2010 m. vasario mėnesio pradžioje, tačiau tik 2010-03-26 paaiškėjo, jog automobilio savininkas V. Ž. šio automobilio atsisakė. Tai patvirtina V. Ž. parodymai, taip pat ir Priverstinai nuvežtos transporto priemonės grąžinimo savininkui akto šaknelė (1 b. t. 34 b. l.) bei V. Ž. raštas dėl automobilio atsisakymo (1 b. t. 35 b. l.), taigi vasario mėnesį S. D. dar net negalėjo žinoti, jog savininkas atsisakys šio automobilio, todėl negalėjo ir perleisti jo kitam. Tam prieštarauja ir E. V. teismo posėdyje (6 b. t. 175 b. l.) duoti parodymai, kad automobilį užregistravo po savaitės, kai jį gavo, tačiau atitinka S. D. parodymus, kuriais jis tvirtino, kad R. V. automobilį paskolino po to, kai jo atsisakė V. Ž. (b. t. 1, b. l. 145, b. t. 4, b. l. 145, b. t. 6, b. l. 106). Be to, automobilis užregistruotas R. V. vardu buvo 2010-04-10, nes jos teigimu, tik tada sūnus atvarė S. D. duotą automobilį Toyota Corolla, kad jis būtų užregistruotas jos vardu (b. t. 7, b. l. 104, b. t. 4, 148 b. l., b. t. 2, 128 b. l.), kartu turėjo lapuką su pardavėjo duomenimis, kuriuos įrašė į neužpildytą pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau draudimo sutartis R. V. vardu buvo sudaryta 2010-04-08, E. V. teismo posėdyje (6 b. t. 175 b. l.) nurodė, kad automobilį užregistravo po savaitės, kai jį gavo, taigi apie automobilio įsigijimo aplinkybes apeliantei buvo žinoma jau anksčiau, o ne tuo momentu, kai sūnus atvarė automobilį į „Regitrą“, tad šioms aplinkybėms prieštarauja R. V. parodymai.

45Apeliantė skunde teigia, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą, nes baudžiamoji byla buvo baigta nagrinėti nedalyvaujant pasikviestai gynėjai, teiginys atmestinas, deklaratyvus.

46Baudžiamojo proceso paskirties esmei būdingi proceso greitumo, procesinės lygybės, viešumo, teisingo bylos išnagrinėjimo principai. Greitumo reikalavimas įpareigoja tiek teisėsaugos pareigūnus, tiek teismus visus procesinius veiksmus atlikti ir sprendimus priimti kaip įmanoma greičiau. Greitai tiriant bei nagrinėjant bylas patenkinamas visuomenės interesas, kad teisingumas būtų įvykdomas ir teisinė santarvė, kiek įmanoma, būtų atkuriama praėjus kuo mažiau laiko nuo nusikalstamos veikos padarymo.

47Gynėjo teisių suvaržymas paprastai reiškia ir įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo teisės į gynybą pažeidimą, tačiau šiuo atveju nuteistosios R. V. apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., ir BPK 10 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 str., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 str., garantuotą teisę į gynybą, yra nepagrįsti. Teisė į gynybą yra procesinių priemonių, kurias naudodamas įtariamasis ar kaltinamasis ginasi nuo įtarimo ar kaltinimo, visuma. Viena iš tokių priemonių – teisė pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją (BPK 50 straipsnio 2 dalis). Teisė gintis padedant savo paties pasirinktam gynėjui yra svarbi teisės į gynybą sudėtinė dalis, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Croissant prieš Vokietiją (Croissant v. Germany, no. 13611/88, judgement of 25 September 1992) konstatavo, kad teisė į pasirinkto gynėjo pagalbą neišvengiamai apribojama tada, kai teikiama nemokama teisinė pagalba ir kai yra tinkamas bei pakankamas pagrindas manyti, kad tai būtina teisingumo interesais. Nurodytoje byloje EŽTT taip pat išaiškino, kad pagrįstas gynėjo paskyrimas kaltinamajam prieš jo valią, paremtas reikšmingais ir pakankamais motyvais, nepažeidžia EŽTK 6 straipsnio 3 dalies c punkto bei 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo teisme trukdymų ir atidėjimų vengimas atitinka teisingumo interesą, kuris yra svarbus pagal šį kontekstą ir gali pateisinti advokato paskyrimą prieš kaltinamojo norą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-157/2008, 2K-500/2008). Konstitucinis Teismas irgi yra konstatavęs, kad teisė pačiam pasirinkti advokatą, skirtingai negu teisė turėti advokatą, nėra absoliuti; įstatymuose gali būti nustatyta, kad tais atvejais, kai asmens gynybos įgyvendinimui kyla realių sunkumų, teismas gali pasiūlyti šiam asmeniui pasirinkti kitą advokatą (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565/2013).

48Teismų praktikoje pagrįstu kaltinamojo (nuteistojo) teisės į jo pasirinkto gynėjo pagalbą suvaržymu, paskiriant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantį gynėją, pripažįstami ir tokie atvejai, kai nustatomas akivaizdus kaltinamojo (nuteistojo) ir jo gynėjo siekis vilkinti baudžiamąjį procesą. Būtent atsižvelgus į kaltinamosios elgesį procese R. V. ir buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatas. R. V. ginęs advokato padėjėjas Ž. D. ginti kaltinamąją atsisakė 2011-07-20 (4 b. t., b. l. 45), kadangi ginamoji iš anksto neapmokėjo paslaugų. 2011-07-28 raštu R. V. buvo įpareigota 2011-09-29 posėdžiui pasirūpinti gynėju. 2011-09-29 teismo posėdyje kaltinamoji pareiškė, kad ją gins advokatas A. T. (4 b. t., b. l. 66), tačiau į 2011-11-17 posėdį nei ji, nei jos gynėjas neatvyko. 2011-11-17 nutartimi R. V. buvo sugriežtinta kardomoji priemonė, pakeičiant ją į suėmimą ir paskelbiant kaltinamosios paiešką. 2011-11-29 posėdyje, sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo, termino nustatymo, paaiškėjo, kad R. V. su advokatu A. T. sutarties dėl jos gynybos nesudarė. Kaltinamajai buvo paskirtas VGTP parinktas gynėjas advokatas A. D.. Vėliau R. V. sudarė sutartį su advokatu A. B., kuris ją gynė nuo 2011-12-07, tačiau 2012-07-17, dieną prieš paskirtą teismo posėdį, ši sutartis buvo nutraukta, nors 2012-05-24 teismo posėdyje kito posėdžio data paskirta 2012-07-18 suderinus būtent su šio gynėjo atostogų grafiku (5 b. t., 23 b. l.). Dėl nutrauktos sutarties ir kaltinamajai nepasirinkus kito gynėjo, 2012-07-18 paskirtas teismo posėdis neįvyko. R. V. buvo įpareigota 2012-09-12 posėdžiui pasirūpinti gynėju. Apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgęs į R. V. elgesį, turintį piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, ir siekdamas užkirsti kelią proceso vilkinimui, paskyrė kaltinamajai ir gynėją iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos. Į 2012-09-12 posėdį kaltinamoji pasikvietė advokatę L. Kraujutaitienę, tačiau jame dalyvavo ir VGTP gynėja advokatė I. Maldeikienė. Šiame posėdyje kaltinamajai, dalyvaujant gynėjoms, buvo išaiškinta, kad kaltinamąją gins abi gynėjos, o tais atvejais, kai posėdžiuose negalės dalyvauti jos pasikviesta gynėja advokatė L. Kraujutaitienė, ja gins VGTP gynėja advokatė I. Maldeikienė. BPK 51 str. 2 d. numato, kad teismas motyvuota nutartimi turi teisę pripažinti, kad gynėjo dalyvavimas būtinas ir kitais atvejais, ne tik šio straipsnio 1 dalyje numatytais, jeigu, jo nuomone, be gynėjo pagalbos kaltinamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami. R. V. su tuo sutiko. Nuo 2013-11-02 iki 2012-12-16 advokatė L. Kraujutaitienė sirgo, todėl negalėjo dalyvauti 2013-11-15, 2013-11-20, 2013-12-02, ir 2013-12-13 teismo posėdžiuose. Visgi kaltinamosios teisės buvo užtikrintos tinkamai, nes ji šiuose teismo posėdžiuose buvo ginama ir advokatės I. Maldeikienės, kuri prieš tai byloje dalyvavo kartu su advokate L. Kraujutaitiene, todėl buvo įsigilinusi į bylos esmę ir galėjo tinkamai apginti kaltinamąją. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad advokatė L. Kraujutaitienė negalėjo dalyvauti teismo posėdžiuose atnaujinus bylos tyrimą, ji jau buvo pasakiusi ir baigiamąją kalbą, byla iš esmės jau buvo išnagrinėta, o ilgas, ilgiau nei mėnesį trukęs advokatės nedarbingumas būtų aiškiai užvilkinęs ir taip jau ilgai besitęsiantį bylos nagrinėjimą.

49BPK 37 straipsnyje numatytos asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastys, kurios laikytinos svarbiomis, nėra lemiamos sprendžiant gynėjo paskyrimo klausimą, nes pagal BPK 50 straipsnio 4 dalį svarbiausia yra tai, kad pasirinktas gynėjas procese negali dalyvauti daugiau kaip tris dienas iš eilės, o kito gynėjo pats kaltinamasis nepasikviečia. Tais atvejais kai kitomis priemonėmis neįmanoma užtikrinti nekliudomo, operatyvaus ir sąžiningo baudžiamojo proceso ir kaltinamųjų teisių bei jų teisėtų interesų gynimo ir teismas nėra saistomas kaltinamojo teise pasirinkti gynėją ir toks teisės gintis padedamam pasirinkto gynėjo ribojimas nėra kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimas. Taigi, minėtos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad šioje byloje įstatymu siekiamų tikslų nebuvo galima užtikrinti tik kaltinamajai sudarius teisinės pagalbos sutartį su pasirinkta gynėja ir tokiu būdu realizuojant jos teisę į gynybą. Kolegijos nuomone, šioje byloje susidariusi situacija ne tik trukdė bylos nagrinėjimui, bet ir būtų pažeidusi asmens teisę, kad jos byla per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis būtų teisingai išnagrinėta.

50Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. V. teisė į tinkamą gynybą nebuvo pažeista, nes, net ir nedalyvaujant pasirinktai gynėjai, jai buvo užtikrinta patyrusios ir kvalifikuotos advokatės teikiama pagalba.

51Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos išvados dėl nuteistosios kaltės pagrįstos ne atskirais parodymais, o įrodymų ir įvykio aplinkybių visetu, todėl abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo. Nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad nuteistojo R. V. veiksmuose yra visi jai inkriminuoto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.

52Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl apeliacinio skundo motyvai, kad nuteistosios R. V. kaltė, įvykdžius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 str. 1 d., neįrodyta, yra visiškai nepagrįsti. Naikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio bei išteisinti R. V. nėra teisinio pagrindo.

53Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

54nuteistosios R. V. apeliacinį skundą atmesti.

1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos... 3. R. V. pagal BK 25 str. 2 d. ir 184 str. 1 d. išteisinta, nepadarius... 4. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir S. D., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu... 5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 6. R. V. pagal BK 189 str. 1 d. nuteista už tai, kad laikotarpyje nuo 2010 metų... 7. Be to, R. V. buvo kaltinama pagal BK 25 str. 2 d., 184 str. 1 d., tuo, kad... 8. Dėl šios veikos, numatytos BK 25 str. 2 d. ir 184 str. 1 d., R. V.... 9. Nuteistoji R. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo... 10. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ir priimdamas apkaltinamąjį... 11. Teismas nesivadovavo BPK 20 str. numatytais reikalavimais dėl įrodymų... 12. Teismas nesivadovavo ta aplinkybe, kad kaltinamasis S. D. puikiai pats... 13. Teisme apklaustas liudytojas V. Ž. parodė, kad automobilio saugojimo kaina... 14. Teismas abejodamas R. V. sūnaus E. V. parodymais nesivadovavo tuo faktu, kad... 15. Būtent iš jos bei liudytojų E. V., V. Ž., A. G. parodymų matyti, kad... 16. Ji turėtų būti išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 189 str. 1 d., nes byloje... 17. Teismas nesilaikė BPK 305 str. 1 d. 2 p. numatyto įpareigojimo ir nuosprendį... 18. Byloje buvo šiurkščiai pažeista apeliantės teisė į gynybą, garantuojama... 19. Nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog šis nuosprendis priimtas dalyvaujant... 20. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos (VGTP) gynėjas jai buvo paskirtas,... 21. Kelių gynėjų dalyvavimas procese užtikrinamas tik tuomet, kai gynėjai... 22. Nuosprendis priimtas objektyviai neatsižvelgus į teisiamajame posėdyje... 23. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąją ir jos... 24. Nors apeliantė nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria ji pripažinta kalta... 25. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą,... 26. Apeliantė savo kaltę neigia tuo, kad ne ji, o jos sūnus E. V. gavo iš S. D.... 27. BK 189 straipsnyje nustatyta atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto... 28. Teismų praktikoje išaiškinta, kad šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo... 29. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad... 30. Atsižvelgiant į visumą įrodymų, darytina išvada, kad apeliantės skunde... 31. Neįtikinamas ir apeliantės argumentas, kad ji nesiaiškino ar tikrai sūnui... 32. Neįtikinamas ir argumentas, kad automobilis buvo registruotas jos vardu tik... 33. Automobilio Toyota Corolla pardavimo sutartį taip pat sudarė R. V. savo... 34. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad... 35. Nuteistasis S. D. nuosekliai, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio... 36. S. D. 2010-04-27 po to, kai pas jį atvyko antstolis V. Z. ir Mokesčių... 37. Apeliantės argumentas, kad S. D. parodymai dėl to, kad ji pati prašė... 38. Kad pati R. V. prašė paskolinti automobilį nurodė ir T. D.. Jis taip pat... 39. Taigi, kad būtent pati R. V. prašė jai paskolinti sulaikytą automobilį... 40. Apeliantės nurodytų liudytojų E. V., V. Ž., A. G. parodymai taip pat... 41. Nors apeliantė tvirtina, kad Toyota Corolla buvo E. V. atlyginimas, byloje... 42. Tiek nuteistasis S. D., tiek ir liudytojai T. D., D. D. paneigė, kad E. V.... 43. Rašytiniai įrodymai taip pat kelia abejonių apeliantės iškelta versija.... 44. Kad automobiliu buvo atsiskaityta už darbą, abejonių kelia ir tas faktas,... 45. Apeliantė skunde teigia, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą, nes... 46. Baudžiamojo proceso paskirties esmei būdingi proceso greitumo, procesinės... 47. Gynėjo teisių suvaržymas paprastai reiškia ir įtariamojo, kaltinamojo ar... 48. Teismų praktikoje pagrįstu kaltinamojo (nuteistojo) teisės į jo pasirinkto... 49. BPK 37 straipsnyje numatytos asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese... 50. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R.... 51. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos išvados dėl... 52. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu,... 53. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 54. nuteistosios R. V. apeliacinį skundą atmesti....