Byla 2A-2455-585/2015
Dėl laidojimo išlaidų atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės S. R. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl laidojimo išlaidų atlyginimo,

Nustatė

2ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės 945,32 Eur laidojimo išlaidų atlyginimą. Ieškovė teigė, jog 2011 m. vasario 10 d. mirė jos sugyventinis. Ieškovė rūpinosi jo laidotuvėmis, patyrė 1 382,07 Eur išlaidas. Šias išlaidas sudaro kapavietės tvarkymo išlaidos (945,32 Eur) ir laidojimo apeigų išlaidos (436,75 Eur). Ieškovė gavo 301,20 Eur laidojimo pašalpą. Ji neturi įrodymų, patvirtinančių, kad patyrė laidojimo apeigų išlaidas, todėl nereikalauja šių išlaidų atlyginimo. Palikėjas nebuvo sudaręs testamento, vienintelis jo įpėdinis nepriėmė palikimo. Vadinasi, palikimas perėjo valstybei, kuri privalo atlyginti ieškovei jos patirtų laidojimo išlaidų dalį.

3Atsakovė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos, nesutiko su ieškiniu. Pasak atsakovės, ieškovė neįrodė reikalavimo atsiradimo pagrindo, tai yra neįrodė valstybės pareigos atsiskaityti su ieškove. Šalių nesieja joks teisinis santykis.

4Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 26 d. sprendimu patenkino ieškinį ir priteisė ieškovei iš Lietuvos valstybės 945,32 Eur laidojimo išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, kad palikėjas nesudarė testamento, jo vienintelis įpėdinis nustatytu terminu nepriėmė palikimo. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir kasacinio teismo išaiškinimais (bylos numeris 3K-7-18/2014), padarė išvadą, jog palikimas perėjo valstybei (Civilinio kodekso 5.2 straipsnio 3 dalis, 5.62 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė, palaidojusi palikėją ir patyrusi laidojimo išlaidas, turi teisę reikalauti ir gauti šių išlaidų atlyginimą iš palikimą įgijusios valstybės. Todėl teismas patenkino ieškinį.

5Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas. Pirma, Lietuvos valstybė nėra tinkama atsakovė ir negali atsakyti už ieškovės patirtas išlaidas. Valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, Civilinio kodekso 5.50 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka privalo priimti palikimą. Valstybinė mokesčių inspekcija nesikreipė į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba į notarą dėl mirusiojo palikimo priėmimo. Todėl, atsakovės vertinimu, ji nėra palikimo perėmėja. Antra, šalių nesieja joks teisinis santykis, todėl atsakovė negali būti įpareigota atlyginti ieškovės patirtas išlaidas.

6Ieškovė nesutiko su atsakovės apeliaciniu skundu, prašė atmesti skundą ir palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą. Ieškovės teigimu, pirmąjį apeliacinio skundo argumentą paneigia kasacinio teismo išaiškinimai, kuriais rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas (bylos numeris 3K-7-18/2014). Ieškovė, oponuodama antrajam apeliacinio skundo argumentui, nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi taisyklės, jog palikėjo laidojimo išlaidas privalo atlyginti jo įpėdiniai. Teisę atlyginti laidojimo išlaidas iš paveldimo turto numato Civilinio kodekso 5.59 straipsnio 2 dalies 1 punktas. Ieškovė yra palikimą priėmusios valstybės kreditorė, o valstybės, kaip įpėdinės pagal įstatymą, pareiga – atlyginti laidojimo išlaidas.

7Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

8Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

9Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovės apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

10Šios bylos procese nustatyta, jog palikėjas 2011 m. vasario 10 d. mirė. Testamentų registre 2014 m. spalio 7 d. nebuvo įregistruotų testamento sudarymo ir palikimo priėmimo faktų. Vadinasi, palikėjo įpėdinis ar įpėdiniai pagal įstatymą (ieškovė nurodo, jog yra vienas palikėjo įpėdinis pagal įstatymą – jo brolis) nepriėmė palikimo. Be kitų atvejų, paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo (Civilinio kodekso 5.62 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ji nėra palikimo perėmėja, nes, kaip ji nurodo, neatliko įstatymo numatytų veiksmų (Civilinio kodekso 5.50 straipsnio 2 dalis), patvirtinančių jos valią priimti palikimą. Pagal kasacinio teismo praktiką valstybei pereina palikimas, nepriklausomai nuo to, ar jos vardu veikianti institucija įstatymo nustatytu terminu atlieka veiksmus, reikšmingus palikimui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiuo kasacinio teismo išaiškinimu.

11Apeliantė teigia, kad šalių nesieja joks teisinis santykis, todėl ji negali būti įpareigota atlyginti ieškovės patirtų išlaidų. Šis apeliantės teiginys yra nepagrįstas. Materialiajame įstatyme iš tikrųjų nėra teisės normos, tiesiogiai reglamentuojančios teisinį santykį, kuriame palikimo įgijėjas dalyvautų kaip pasyvioji santykio šalis (skolininkas), turintis pareigą atlyginti kito asmens patirtas palikėjo laidojimo išlaidas. Bet tokio (tiesioginio) teisinio reguliavimo nebuvimas nereiškia, jog šalių nesieja joks teisinis santykis. Ne visi teisiniai santykiai yra tiesiogiai reglamentuoti teisės normomis. Tiek, kiek šalių santykio nereguliuoja teisė, egzistuoja spraga. Ši teisės spraga negali būti užpildyta, taikant įstatymo analogiją, nes nėra materialinio įstatymo, reglamentuojančio panašų į šios bylos ginčo santykį. Vadinasi, teisinio reguliavimo spraga užpildytina, taikant teisės analogiją – bendruosius teisės principus (Civilinio kodekso 1.8 straipsnis, Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis).

12Civilinio kodekso 5.59 straipsnio 2 dalies 1 punkte, be kita ko, nustatyta, jog įpėdinis, nepasibaigus palikimo priėmimo terminui arba prieš gaudamas paveldėjimo teisės liudijimą, turi teisę iš paveldimo turto apmokėti palikėjo laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidas. Ši teisės norma, nors ir netiesiogiai, numato, kad laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidos dengiamos iš paveldimo turto. Toks šios normos aiškinimas atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2012).

13Ieškovė, kuri apmokėjo palikėjo laidojimo išlaidas, nėra jo įpėdinė. Vadinasi, ji negalėjo palikėjo turtu padengti šių išlaidų. Apeliantė priėmė mirusiojo palikimą. Taigi, būtent ji paveldėtu turtu turėjo apmokėti palikėjo laidojimo išlaidas. Tą už apeliantę padarė ieškovė. Todėl apeliantė privalo paveldėto turto apimtimi kompensuoti ieškovės patirtas palikėjo laidojimo išlaidas. Priešingas ginčo situacijos aiškinimas ir vertinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Taigi, tarp bylos šalių susiformavo teisinis santykis, kuriame ieškovė, kaip aktyvioji santykio šalis, turi materialinę subjektinę teisę reikalauti, o apeliantė, kaip pasyvioji santykio šalis, turi pareigą, kurios dydį riboja paveldėto turto vertė, atlyginti palikėjo laidojimo išlaidas.

14Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė turi materialinę subjektinę teisę reikalauti, kad apeliantė atlygintų jos patirtas palikėjo laidojimo išlaidas. Kita vertus, šių išlaidų (jų patyrimo fakto ir dydžio) pagrindimas nėra pakankamas ieškovės materialiniam subjektiniam reikalavimui patenkinti. Kaip jau buvo nurodyta, laidojimo išlaidų kompensacijos dydį riboja paveldėto turto vertė. Paveldimi yra ne tik turto aktyvai, bet ir turto pasyvai, tai yra palikėjo turtinės prievolės (Civilinio kodekso 5.1 straipsnio 2 dalis). Valstybė atsako už palikėjo skolas, neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės (Civilinio kodekso 5.62 straipsnio 3 dalis). Taigi, sprendžiant, turi ieškovė materialinę subjektinę teisę gauti palikėjo laidojimo išlaidų atlyginimą ar ne, o jeigu turi – kokia apimtimi, būtina išsiaiškinti, koks turtas ir kokios skolos (jeigu jos yra) sudaro mirusiojo palikimą. Nežinant šios faktinės aplinkybės, byla negali būti išnagrinėta iš esmės. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aptariamos aplinkybės. Byloje nėra įrodymų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kokie yra palikėjo turto aktyvai ir pasyvai. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas negali išsiaiškinti nurodytos aplinkybės ir išnagrinėti bylos iš esmės. Todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėsiantis bylą, turi įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją, atstovaujančią valstybei, priėmusiai mirusiojo palikimą, pateikti įrodymus, pagal kuriuos būtų galima išsiaiškinti, kokie yra palikėjo turto aktyvai ir pasyvai.

15Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos bus paskirstytos, kai pirmosios instancijos teismas iš naujo išnagrinės bylą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis).

16Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

17Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

18panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai