Byla 2A-613/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Donato Šerno, sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei, dalyvaujant ieškovės atstovei advokatei Jolantai Grigaliūnienei, atsakovui R. K. , atstovui advokatui Valdui Falkauskui, trečiojo asmens atstovui advokatui Tadui Kelpšui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Tytus“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-420-267/2011 pagal ieškovės V. D. ieškinį atsakovams bankrutavusiai Joniškio rajono žemės ūkio bendrovei „Kalnelis“, R. K. , valstybės įmonės Registrų centras Šiaulių filialui, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Jogekas“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Joniškio skyriui, uždarajai akcinei bendrovei „Tytus“, uždarajai akcinei bendrovei „Algsta“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė V. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu, prašydama: pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009-03-12 atsakovų BŽŪB ,,Kalnelis“ ir R. K. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, registro Nr.1/2009 ir 2009-03-12 priėmimo-perdavimo aktą Nr.1/2009, pagal kuriuos atsakovas BŽŪB „Kalnelis“ pardavė, o atsakovas R. K. nupirko ieškovei V. D. nuosavybės teise priklausantį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia ŽŪB ,,Kalnelis“ vardu atliktą pastato, adresu (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre. Nurodė, kad šia sutartimi pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą, neturėdamas tam teisės pagal įstatymus. Todėl sutartis turi būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininkės V. D. ieškinį, o pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą, jeigu neįrodo, kad pirkėjas apie tokius pagrindus turėjo žinoti ar žinojo. Ginčo sandorio sudarymo metu pardavėjas nebuvo parduodamo turto savininkas, nes šis turtas nuosavybės teise nuo 1993-12-21 priklausė ieškovei V. D. . Atsakovas BŽŪB „Kalnelis“ galėjo ir privalėjo žinoti ir žinojo apie ieškovės nuosavybės teises į ginčo pastatą, tačiau sudarė neteisėtą sandorį, siekiant gauti turtinę naudą, nes VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke buvo įregistruoti juridiniai faktai apie ginčo pastato areštus. Šie duomenys yra vieši, todėl atsakovo BŽŪB „Kalnelis“ administratorius, elgdamasis sąžiningai apdairiai ir rūpestingai, turėjo pasidomėti kokias teises ieškovė turi į ginčo objektą, juolab, kad šio turto saugotoja prokuroro nutarimu buvo paskirta pastato savininkė V. D. . Atsakovai nuslėpė nuo teismo faktą, kad ginčo pastatas iki pardavimo nebuvo ir negalėjo būti apžiūrėtas, o pardavus neperduotas įstatymo nustatyta tvarka, nes juo naudojosi tretysis asmuo UAB „Jogekas“. 2010-04-01 pildydama ieškinio reikalavimus, ieškovės atstovė prašė pripažinti negaliojančia ŽŪB ,,Kalnelis“ vardu atliktą pieno supirkimo punkto teisinę registraciją VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre.

5Teismo posėdžių metu ieškovės atstovė atsisakė reikalavimo dėl ŽŪB ,,Kalnelis“ vardu atliktos ginčo statinio teisinės registracijos VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre ir bylą šioje reikalavimo dalyje prašė nutraukti.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Šiaulių apygardos teismas 2010 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančia 2009 m. kovo 12 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1/2009 dėl pastato – pieno supirkimo punkto, adresu (duomenys neskelbtini), sudarytą BŽŪB „Kalnelis“ ir R. K. ; pripažino negaliojančiu 2009 m. kovo 12 d. perdavimo- perėmimo aktą Nr.01/2009 dėl pastato – pieno supirkimo punkto, adresu (duomenys neskelbtini), perdavimo, sudarytą tarp BŽŪB „Kalnelis“ ir R. K. ; pastatą – pieno supirkimo punktą, adresu (duomenys neskelbtini), grąžino ieškovei V. D. ; priteisė R. K. iš BŽŪB „Kalnelis“ 15 100 Lt; reikalavimo dalį dėl BŽŪB ,,Kalnelis“ vardu atliktos ginčo statinio teisinės registracijos VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre panaikinimo bylą nutraukė; iš atsakovų BŽŪB „Kalnelis“ ir R. K. solidariai priteisė 3 176 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei V. D. ; iš atsakovo R. K. priteisė 584 Lt žyminio mokesčio ieškovei V. D. bei 54,08 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad 1993-12-07 įvykusiame uždarame aukcione buvo parduotas Kalnelio žemės ūkio bendrovei nuosavybės teise priklausantis pieno supirkimo punktas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), pastatą įsigijo bendrovės narė V. D. , sumokėjusi už įsigytą daiktą grynais pinigais 373 Lt ir iš investicinės sąskaitos 7077 Lt. 1993-12-21 Joniškio rajono privatizavimo tarnyba išdavė pirkėjai V. D. nuosavybės teisės liudijimą Nr. 976, kuriame nurodyta, kad minėtas pieno supirkimo punktas V. D. priklauso privatinės nuosavybės teise. Ieškovė viešajame registre neįregistravo nuosavybės teisių į aukcione įsigytą pastatą – pieno supirkimo punktą, esantį (duomenys neskelbtini). Ginčo pastatu panaudos sutarties pagrindu nuo 1996 m. sausio 1 d. iki atsakovas R. K. 2009 m. kovo mėn. perėmė pastatą, naudojosi E. G. firma, vėliau pertvarkyta į UAB „Jogekas“. Pastate iki 2005 metų veikė alaus baras, vėliau buvo sandėliuojamas UAB „Jogekas“ turtas. Šiaulių apygardos teismo 2008-01-07 nutartimi ŽŪB „Kalnelis“ buvo iškelta bankroto byla ir paskirtas įmonės administratorius UAB „Tytus“. Įmonės administratorius, atstovaudamas BŽŪB „Kalnelis“, vykdydamas 2008-12-29 kreditorių susirinkimo nutarimą, vadovaudamasis viešojo registro duomenimis, 2009-03-12 tą patį pastatą – pieno supirkimo punktą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė atsakovui R. K. už 15 100 Lt. Tą pačią dieną šalys pasirašė ginčo pastato perdavimo – perėmimo aktą Nr. 01/2009 ir pirkėjas R. K. 2009-03-17 įregistravo nuosavybės teises viešajame registre. Po to atsakovas R. K. su policijos ir antstolio pagalba pateko į įsigyto pastato vidų, susisiekė su pastato valdytoju – UAB „Jogekas“ administracija, perdavė šiai įmonei pastate buvusį turtą ir pradėjo remonto darbus, kuriuos sustabdė teismui areštavus šį pastatą. Teismas nurodė, kad tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37 str., 6.317 str.). Laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus įvykdyta, kai pardavėjas perduoda pirkėjui daiktą valdyti ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Tačiau šiuo atveju pardavėjas BŽŪB „Kalnelis“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Tytus“, įstatymo nustatyta tvarka parduoto pastato pirkėjui R. K. neperdavė. Atsakovas R. K. teismo posėdyje patvirtino, kad į ginčo pastatą pateko tik įregistravęs nuosavybės teises viešajame registre, pastatą pirko jo neapžiūrėjęs, negalėjo patekti į pastato vidų, nes pardavėjas neturėjo raktų. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas R. K. ginčo sandorio pagrindu netapo teisėtu daikto savininku. Teismo teigimu, ieškovė pateikė teismui tinkamus įrodymus CPK 177 straipsnio prasme, pagrindžiančius jos nuosavybės teises į pastatą – pieno supirkimo punktą, esantį (duomenys neskelbtini), nes iki 2001-07-01 galiojusio 1964 m. CK 149 straipsnis numatė, kad turto įgijėjui nuosavybės teisė pagal sutartį atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis. Ieškovė ginčo pastatą nusipirko 1993-12-07, kai galiojo 1964 m. CK 255 straipsnio redakcija, kuri numatė tik gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sandorio privalomąją registraciją atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Spręsdamas tarp šalių kilusi ginčą teismas įvertino tai, kad ginčo turtui 2004 metais taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo įregistruotos viešajame registre, ir ieškovė, būdama areštuoto turto saugotoja, turėjo pakankamą pagrindą tikėtis, kad be jos žinios turtas negali būti perleistas tretiesiems asmenims. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje pakanka duomenų išvadai, jog BŽŪB „Kalnelis“ 2009-03-12, sudarydama su R. K. pirkimo-pardavimo sutartį, pardavė bendrovei nuosavybės teise nepriklausantį turtą, nebūdama daikto savininko įgaliota ir neturėdama tam teisės pagal įstatymus, todėl atsakovas R. K. , kaip pirkėjas, netapo teisėtu ginčo pastato savininku (CK 4.37 str., 6.317 str.). Teismo teigimu, nustačius šiuos faktus, ginčijama 2009-03-12 pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia CK 6.307 straipsnio 1 dalies pagrindu. Įstatymas numato neribotą vindikaciją, tik esant nesąžiningam nekilnojamojo turto įgijėjui (CK 4.95 str.). CK 4.26 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nesąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai daiktą valdantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba, kad kitas asmuo turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą. Teismas nurodė, kad minėtos ginčo sandorio sudarymo aplinkybės, kai pastatas buvo nupirktas jo neapžiūrėjus, neįvykdžius įstatymu reglamentuotos nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo procedūros, yra pakankamas pagrindas spręsti, kad pirkėjo elgesys sutarties sudarymo metu neatitiko CK 1.5 straipsnio nuostatų, pagal kurias civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir pareigas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Taip pat teismo teigimu, vertinant pirkėjo sąžiningumą šioje byloje teisiškai reikšminga aplinkybė yra ir sutarties kaina. Ginčo pastato vertė ir pradinė pardavimo kaina – 100 000 Lt, o pardavimo kaina dešimteriopai mažesnė – 15 100 Lt. Atsakovo BŽŪB „Kalnelis“ atstovų argumentus dėl atlikto parduodamo turto vertinimo teismas atmetė, nurodydamas, kad turto vertinimas buvo atliktas, nepatekus į vertinamo pastato vidų. Taip pat byloje pateikti duomenys, kad 2009-05-29 atsakovas R. K. vietiniame laikraštyje patalpino skelbimą apie ginčo pastato pardavimą, kuriame nurodyta kaina – 100 000 Lt ir skelbime atsakovas ginčo pastatą įvardijo, kaip „buvusį alaus barą“. Teismo teigimu, ši aplinkybė leidžia spręsti, jog teisi yra ieškovė, nurodžiusi, kad Joniškyje visi žinojo apie pastato paskirtį (E. G. įmonės alaus baras) ir jo valdytoją (UAB „Jogekas“), todėl atsakovų paaiškinimai, kad sandorio sudarymo metu jiems nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie trečiųjų asmenų teises į ginčo pastatą atmestini. Be to, prijungtoje vykdomojoje byloje Nr. 0134/04/00139 ir viešajame registre ginčo sandorio sudarymo metu buvo pakankamai duomenų apie ieškovės teises į ginčo pastatą: 2004 metais atšauktos paskelbtos varžytinės, Joniškio rajono apylinkės prokuroro 2004-12-22 nutarimu ginčo pastatas buvo areštuotas, areštas įregistruotas viešajame registre ir galiojo ginčo sandorio sudarymo dieną (iki 2009-03-16), turto saugotoju paskirta ieškovė. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, kad ieškovė įstatymo nustatyta tvarka nuginčijo civilinėje teisėje galiojančią sąžiningumo prezumpciją ir įrodė, kad ginčo pastato pirkėjo, atsakovo R. K. , negalima laikyti sąžiningu įgijėju. Teismas konstatavo, kad nustačius pirkėjo nesąžiningumo, sudarant ginčo pastato pirkimo-pardavimo sutartį, faktą taikytina neribota vindikacija – ieškovė turi teisę išreikalauti ginčo pastatą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 str.), todėl pirkimo-pardavimo sutartis pripažįstama negaliojančia CK 6.307 straipsnio 1 dalies pagrindu ir tenkinamas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiu išvestinį sutarties šalių sudarytą dokumentą – 2009-03-12 perdavimo-priėmimo aktą Nr. 01/2009, o atsakovui R. K. grąžintina už ginčo pastatą sumokėta kaina, taikant CK 6.323 straipsnio 1 dalies nuostatas.

8III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į jį argumentai

9Atsakovas R. K. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

101. Teismas, priimdamas ieškinį, neįsitikino ar ieškovė turi reikalavimo teisę. Ieškovė teismui nepateikė leistinų įrodymų apie savo nuosavybės teisę. Todėl buvo būtina įsitikinti, kad yra pakankamas pagrindas iškelti civilinę bylą ir procesinį dokumentą pasirašęs asmuo gali būti proceso dalyviu.

112. Bylos nagrinėjimo metu neginčytinai nustatyta, kad bankroto administratorius patikrino duomenis VĮ Registrų centre ir nustatė, kad ginčo pastato savininkas yra ŽŪB ,,Kalnelis“, jo teisės nebuvo suvaržytos, nes bankroto administratoriui tokie duomenys nebuvo pateikti. Todėl savininkas turėjo teisę elgtis su turtu pagal galiojančias teisės normas. Ieškovė neturėjo ir neturi nuosavybės teisių į ginčo pastatą. Tariamo turto įsigijimo metu 1993 metais galiojusio CK 255 straipsnyje buvo nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartis per tris mėnesius turi būti įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje ir šios taisyklės nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančia. Ieškovė neatliko sandorio teisinės registracijos, todėl ji neįgijo nuosavybės teisės ir iš to išplaukiančios reikalavimo teisės.

123. Neteisingas teismo argumentas, kad atsakovas R. K. yra nesąžiningas turto įgijėjas. Teismo teigimu, nesąžiningumą parodo sutarties kaina, kuri pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta 15 100 Lt, o turto pardavimo skelbime – jau 100 000 Lt. Ši suma nurodyta klaidingai, nes skelbime yra 10 000 Lt kaina. Taip pat teismo nurodyta aplinkybė, kad visi žinojo buvusią pastato paskirtį, dar nereiškia, kad pirkėjas žinojo kam ji iš tikrųjų priklauso. Apie pastato nuosavybės teisę pirkėjas sprendė pagal pardavėjo pateiktus dokumentus apie turto nuosavybės teisę. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad BŽŪB ,,Klanelis“ pateikė pirkėjui suklastotus VĮ Registrų centro dokumentus.

134. Teismas visiškai nevertino aplinkybių, susijusių su ieškovės elgesiu valdant jai perduotą saugoti turtą. Ieškovė nuo 1993 metų ilgą laiką neįregistravo šio pastato nuosavybės teise viešajame registre. 2008 m. BŽŪB ,,Kalnelis“ bankroto administratorius paskelbė viešas varžytynes dėl ginčo pastato, tačiau ieškovė nepareiškė jokių pretenzijų dėl šio skelbimo. Tai įrodo, kad ieškovė netinkamai vykdė turto apsaugos funkcijas. 2009 metais vietinėje spaudoje buvo paskelbtas skelbimas apie ginčo turto pardavimą, tačiau ieškovė nereagavo ir į šį skelbimą.

14Atsakovas BŽŪB ,,Kalnelis“ apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir ginčą išspręsti iš esmės – ieškovės ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą. Skundą grindžia šiais argumentais:

151. Teismas netinkamai aiškino ir įvertino tarp atsakovų 2009-03-12 sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį bei jos sudarymo aplinkybes. Teismas neįvertino aplinkybės, kad įmonės direktorius neperdavė įmonės dokumentų, kuriuose būtų nurodytas įmonės turto sąrašas. Todėl bankroto administratorius kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu pateikti duomenis apie BŽŪB ,,Kalnelis“ vardu registruotą nekilnojamąjį turtą. Šio prašymo pagrindu administratoriui buvo suteikti duomenys, kad bankrutuojančiai įmonei nuosavybės teise priklauso ginčo nekilnojamasis turtas. 2009 m. atsiradus vieninteliam ginčo turto pirkėjui, bankroto administratorius pardavė turtą remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Teismas neįvertino, kad būtent faktas, kad bankroto administratoriui netinkamai buvo perduotas bankrutuojančios įmonės turtas ir dokumentai lėmė situaciją, jog administratorius neturėjo faktinės galimybės patekti į ginčo patalpas. Todėl administratorius įspėjo pirkėją, jog parduodamose patalpose gali būti administratoriui nežinomas turtas. Dėl to, atsakovas R. K. , būdamas sąžiningas ir apdairus pirkėjas, į ginčo patalpas įėjo su antstoliu.

162. Teismas neteisingai pritaikė ginčo santykiams materialinės teisės normas. 2001 m. įsigaliojęs CK, 1996 m. Nekilnojamojo turto registro įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. balandžio 25 d. nutarimas Nr. 312 numatė pareigas registruoti nekilnojamąjį turtą. Taigi įsigaliojus šiems teisės aktams ieškovė įgijo pareigą ginčo turtą registruoti viešajame registre. Atsakovas R. K. ginčo turtą įgijo 2009-03-12, t. y. galiojant naujajam CK. Ieškovė tuo metu turėjo nuosavybės teisę į ginčo turtą ir tuo pat metu tokią teisę įgijo atsakovas. CK 1.75 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu tą patį daiktą ar daiktines teisės įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Todėl šiuo atveju ginčo turtą, kaip pirmasis sandorį įregistravęs asmuo įgijo atsakovas R. K. .

173. Teismas neįvertino aplinkybės, jog 1964 m. CK 149 straipsnyje nustatyta, jog turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės teisė (patikėjimo teisė) atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis. Tuo tarpu ieškovė nepateikė ginčo patalpų perdavimo akto, kuriuo būtų patvirtintas turto perdavimas ieškovei, todėl laikytina, kad ieškovė neįgijo nuosavybės teisės į ginčo turtą.

184. Neteisingas teismo argumentas, kad atsakovas R. K. , įgydamas ginčo turtą buvo nesąžiningas. Nekilnojamojo turto registre nebuvo ir nėra įregistruota jokia ieškovės turtinė teisė į ginčo pastatą. Ginčo turto pardavimo kainą nustatė kreditoriai, atsižvelgdami į tai, kad ginčo turtas yra nepaklausus ir jo nėra galimybės parduoti už rinkos vertę. Šios aplinkybės sąlygojo turto pardavimo kainą, kuri buvo aukštesnė už kreditorių nustatytą. Atsižvelgiant į tai, kad turto pardavimas buvo priverstinis, teismo teiginys, jog turtą įsigijęs atsakovas buvo nesąžiningas, prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

19Ieškovė V. D. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodo, kad:

201. Ieškovė pateikė teismui duomenis ir dokumentus apie savo nuosavybės teisių įgijimą iš Šiaulių apskrities archyvo, kurio dokumentai buvo prieinami ir atsakovui BŽŪB ,,Kalnelis“. Bendrovės bankroto administratorius privalėjo būti atidesnis ir rūpestingesnis, nustatydamas, kokį turtą turi jo administruojama įmonė. BŽŪB ,,Kalnelis“ darbuotojai teismo posėdžio metu patvirtino, kad duomenų ir dokumentų apie bankrutuojančios bendrovės nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises buvo ieškomas Šiaulių apskrities archyve, todėl duomenys apie ieškovės 1993-12-21 sudarytą sandorį su ta pačia bendrove atsakovui buvo prieinami.

212. Iš ne teisės negali atsirasti teisė. Nuo 1993-12-21 atsakovas BŽŪB ,,Kalnelis“, pardavęs pastatą ieškovei, nebuvo ginčo turto savininkas, todėl negalėjo jo parduoti dar kartą.

223. 1964 m. CK nenumatė tokių sąlygų, kokios įtvirtintos 2000 m. CK 6.393 straipsnio 4 dalyje, t. y. nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui perėjo nuo sutarties sudarymo, o ne nuo priėmimo-perdavimo akto sudarymo.

23IV. Apeliacinio teismo argumentai

24Apeliaciniai skundai netenkintini.

25Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

26Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, o taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

27Byloje keliamas klausimas dėl nekilnojamojo turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo

28Dėl nuosavybės teisės į ginčo turtą

29Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga inter alia reiškia, jog savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

30Bylos duomenimis nustatyta, kad 1993-12-07 Joniškio apylinkės agrarinės reformos tarnybos patalpose įvykusiame uždarame aukcione V. D. nusipirko Kalnelio žemės ūkio bendrovei nuosavybės teise priklausantį pieno supirkimo punktą, esantį (duomenys neskelbtini), ir už jį sumokėjo 373 Lt grynaisiais pinigais bei 7 077 Lt iš investicinės sąskaitos (t. 1, b. l. 146-147). Joniškio rajono privatizavimo tarnyba 1993-12-21 išdavė ieškovei V. D. nuosavybės teisės liudijimą Nr. 976, kuriame nurodyta, kad minėtas pieno supirkimo punktas V. D. priklauso privatinės nuosavybės teise (t. 1, b. l. 10). Apeliantai ginčija ieškovės nuosavybės teisę į ginčo turtą, nurodydami, kad 1993-12-07 ieškovės sudarytas sandoris neįsigaliojo, nes jis nebuvo įregistruotas viešajame registre. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad 1993-12-07 sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 255 straipsnio redakcija, numatė tik gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sandorio privalomąją registraciją atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 149 straipsnio norma numatė, kad turto įgijėjui nuosavybės teisė pagal sutartį atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK nuostatas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento ir jos teisinės registracijos, yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Orestas“ v. UAB ,,Pramoninis servisas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-977/2000; 2002 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. PĮ ,,Maturė“ v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Vilniaus filialui, bylos Nr. 3K-3-174/2002; kt.). Taigi, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK 255 straipsnį, kasacinis teismas formuoja praktiką, kad ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai.

31Kaip minėta, kad 1964 m. CK normos nenumatė, kad ne dėl gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sudarytiems sandoriams, yra privaloma teisinė registracija. Tai reiškia, kad 1993-12-07 sandoris, kurio pagrindu ieškovė įsigijo nekilnojamąjį turtą – pieno supirkimo punktą, esantį Draugystės 4, Joniškyje, yra galiojantis, patvirtinantis, kad ieškovė įgijo nuosavybės teisę į šį turtą (1964 m. CK 149 str. 1 d., 2001 m. CK 4.47 str. 1 p.). Nors byloje nėra pateiktas ginčo patalpų perdavimo aktas, tačiau aplinkybę, kad šios patalpos ieškovei buvo perduotos patvirtina 1996-01-01 ieškovės ir E. G. sudaryta panaudos sutartis, kurios pagrindu ieškovė ginčo pastatą perdavė naudotis E. G. firmai (vėliau pertvarkytai į UAB „Jogekas“) (vykdomoji byla Nr. 0134/04/00139). Aplinkybę, kad Kalnelio žemės ūkio bendrovė pripažino ieškovę įgijus nuosavybės teisę į ginčo pastatą, patvirtina tai, kad nei po 1993-12-07 sandorio sudarymo, nei ieškovei ginčo pastatą panaudos sutarties pagrindu perdavus naudotis E. G. firmai, bendrovė nereiškė jokių pretenzijų.

32Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka (CK 1.7 str. 2 d.). Civilinės teisės ir pareigos, atsiradusios galiojant ankstesniam aktui, automatiškai neišnyksta. Todėl atmestini trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentai, kad nuo 1994 m. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. balandžio 25 d. nutarimui Nr. 312, Nekilnojamojo turto registro įstatymui bei nuo 2001 m. įsigaliojus naujam CK, ieškovė įgijo pareigą ginčo turtą registruoti viešajame registre.

33Dėl atsakovo ŽŪB „Kalnelis“ teisės parduoti ginčo turtą

34Pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimą reglamentuojančio CK 6.307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą (susitartą) kainą (CK 6.305 str. 1 d.). Pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 str.). Taigi daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-229/2008; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė v. UAB ,,Tomis“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-367/2010).

35Kaip nustatyta, 2009-03-12 sudarant ginčo pastato pirkimo-pardavimo sutartį atsakovo BŽŪB ,,Kalnelis“ bankroto administratorius pardavė atsakovui R. K. bendrovei nuosavybės teise nepriklausantį turtą, nebūdamas daikto savininko įgaliotas ir neturėdamas tam teisės pagal įstatymus. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas BŽŪB „Kalnelis“ įstatymo nustatyta tvarka parduoto pastato pirkėjui R. K. neperdavė, atsakovas pirko pastatą, jo neapžiūrėjęs, nes bendrovės bankroto administratorius neturėjo raktų nuo pastato, o atsakovas R. K. į ginčo pastatą pateko tik įregistravęs nuosavybės teises viešajame registre.

36Atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad bankroto administratoriui netinkamai buvo perduotas bankrutuojančios įmonės turtas ir dokumentai lėmė situaciją, jog administratorius neturėjo faktinės galimybės patekti į ginčo patalpas ir 2009 m. atsiradus vieninteliam ginčo turto pirkėjui, bankroto administratorius pardavė turtą remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Bylos duomenimis nustatyta, kad Joniškio rajono apylinkės prokuratūros 2004 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo areštuotas ginčo pastatas, turto saugotoja paskirta V. D. (t. 1, b. l. 13). Ginčo turto areštas buvo įregistruotas viešajame registre ir galiojo iki 2009-03-16 (t. 1, b. l. 7-8). Taigi BŽŪB ,,Kalnelis“ bankroto administratoriui turėjo būti žinoma, kad ginčo turtas yra areštuotas baudžiamojoje byloje, todėl administratorius galėjo išsiaiškinti šio arešto aplinkybes, bei ieškovės, kaip turto saugotojas, teises į šį turtą.

37Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2009-03-12 ginčo pastato pirkimo-pardavimo sutartį pripažino negaliojančia CK 6.307 straipsnio 1 dalies pagrindu.

38Dėl pirkėjo sąžiningumo prezumpcijos paneigimo

39Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 str.), kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto nesąžiningu arba kaltu. Jeigu asmuo yra turto valdytojas, tai jo valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.26 str. 2 d.). Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (CK 4.26 str. 2 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N., bylos Nr. 3K-3-328/2006). Pagal CK 4.26 straipsnio 4 dalį nesąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai daiktą valdantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą. Vertinant daikto įgijėjo sąžiningumą visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2007). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad negalima pirkėjo laikyti sąžiningu, jeigu jis įgijęs turtą daug mažesne negu rinkos kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. ir kt. v. V. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-360/2005; 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. L. v. 675-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija ir kt., bylos Nr. 3K-3-549/2007; kt.).

40Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo pastatą BŽŪB ,,Kalnelis“ atsakovui R. K. pardavė už 15 100 Lt (t. 1, b. l. 66). Pagal bylos duomenis pradinė pastato pardavimo kaina ir vertė buvo 100 000 Lt (t. 1, b. l. 7-8, 54, 56). Atsakovas R. K. nusipirkęs ginčo pastatą 2009-05-29 vietiniame laikraštyje paskelbė, kad parduoda pastatą už 100 000 Lt (t. 1, b. l. 15). Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovui R. K. buvo žinoma reali perkamų pastatų vidutinė rinkos vertė, t. y. kad jo mokama už perkamus pastatus kaina yra daug mažesnė negu rinkos kaina. Atmestinas apeliaciniame skunde atsakovo nurodytas argumentas, kad ši suma laikraštyje nurodyta klaidingai, nes skelbime yra 10 000 Lt kaina. Šį argumentą paneigia byloje esanti 2009-10-01 pradinio įnašo sutartis, kurioje nurodyta, jog R. K. įsipareigojo ginčo turtą iki 2009-12-30 parduoti G. L. už 70 000 Lt (t. 2, b. l. 5). Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas R. K. negali būti pripažintas sąžiningu ginčo pastatų įgijėju dėl to, kad jis įgijo ginčo pastatus daug mažesne negu rinkos kaina. Be to, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė ir kitas sandorio šalių nesąžiningumui konstatuoti svarbias aplinkybes dėl sutarties sudarymo neapžiūrėjus parduodamo turto bei apie atsakovams galimai žinomas ar turėtas žinoti kitų asmenų teises į ginčo pastatą. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs atsakovo R. K. nesąžiningumo, sudarant ginčo pastato pirkimo-pardavimo sutartį, faktą turėjo pagrindą šią sutartį pripažinus negaliojančia grąžinti pastatą jo savininkei V. D. , o atsakovui R. K. grąžinant už ginčo turtą sumokėtą kainą.

41Dėl bylinėjimosi išlaidų

42Netenkinant apeliacinių skundų, atitinkamai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Ieškovė pateikė įrodymus, jog ji apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 420 Lt advokatės atstovavimo išlaidų, kurios lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovų (t. 2, b. l. 161) (CPK 88 str., 93 str., 98 str.).

43Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Nutarė

44Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

45Priteisti iš atsakovo BŽŪB ,,Kalnelis“ (į. k. 157577175) ir R. K. (a. k. ( - ) po 1 210 Lt ieškovei V. D. (a. k. ( - ) advokatės atstovavimo išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė V. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu,... 5. Teismo posėdžių metu ieškovės atstovė atsisakė reikalavimo dėl ŽŪB... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino... 8. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į jį argumentai... 9. Atsakovas R. K. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m.... 10. 1. Teismas, priimdamas ieškinį, neįsitikino ar ieškovė turi reikalavimo... 11. 2. Bylos nagrinėjimo metu neginčytinai nustatyta, kad bankroto... 12. 3. Neteisingas teismo argumentas, kad atsakovas R. K. yra nesąžiningas turto... 13. 4. Teismas visiškai nevertino aplinkybių, susijusių su ieškovės elgesiu... 14. Atsakovas BŽŪB ,,Kalnelis“ apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos... 15. 1. Teismas netinkamai aiškino ir įvertino tarp atsakovų 2009-03-12 sudarytą... 16. 2. Teismas neteisingai pritaikė ginčo santykiams materialinės teisės... 17. 3. Teismas neįvertino aplinkybės, jog 1964 m. CK 149 straipsnyje nustatyta,... 18. 4. Neteisingas teismo argumentas, kad atsakovas R. K. , įgydamas ginčo turtą... 19. Ieškovė V. D. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo Šiaulių apygardos... 20. 1. Ieškovė pateikė teismui duomenis ir dokumentus apie savo nuosavybės... 21. 2. Iš ne teisės negali atsirasti teisė. Nuo 1993-12-21 atsakovas BŽŪB... 22. 3. 1964 m. CK nenumatė tokių sąlygų, kokios įtvirtintos 2000 m. CK 6.393... 23. IV. Apeliacinio teismo argumentai... 24. Apeliaciniai skundai netenkintini.... 25. Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai... 26. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas... 27. Byloje keliamas klausimas dėl nekilnojamojo turto išreikalavimo iš... 28. Dėl nuosavybės teisės į ginčo turtą... 29. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė... 30. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1993-12-07 Joniškio apylinkės agrarinės... 31. Kaip minėta, kad 1964 m. CK normos nenumatė, kad ne dėl gyvenamojo namo... 32. Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės... 33. Dėl atsakovo ŽŪB „Kalnelis“ teisės parduoti ginčo turtą... 34. Pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimą reglamentuojančio CK 6.307... 35. Kaip nustatyta, 2009-03-12 sudarant ginčo pastato pirkimo-pardavimo sutartį... 36. Atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad bankroto administratoriui... 37. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 38. Dėl pirkėjo sąžiningumo prezumpcijos paneigimo... 39. Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 str.),... 40. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo pastatą BŽŪB ,,Kalnelis“... 41. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 42. Netenkinant apeliacinių skundų, atitinkamai paskirstytinos bylinėjimosi... 43. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio... 44. Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 45. Priteisti iš atsakovo BŽŪB ,,Kalnelis“ (į. k. 157577175) ir R. K. (a. k....