Byla 2A-211/2008

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Steponavičiūtei, dalyvaujant ieškovams Z. L. ir B. L. , ieškovų atstovui advokatui Raimondui Gargasui, atsakovo valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui Ramūnui Valatkai, trečiojo asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovui prokurorui Remigijui Senkui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Z. L. ir B. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-242-212/2007 pagal ieškovų Z. L. ir B. L. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Panevėžio apygardos vyriausiajam prokurorui Justinui Pupkai, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovai Z. L. ir B. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, tretiesiems asmenims Generalinei prokuratūrai, Panevėžio apygardos prokurorui Justinui Pupkai dėl moralinės žalos atlyginimo ir prašė priteisti iš atsakovo 30 000 000 Lt neturtinei žalai, padarytai pareigūnų neveikimu, atlyginti. Nurodė, kad 1997 m. gegužės 23 d. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūroje dėl ieškovų sūnaus D. L. nužudymo buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 50-2-029-97, tačiau ikiteisminis tyrimas sustabdytas nenustačius kaltų asmenų. Ieškovai teigė, kad nuo pat tyrimo pradžios Panevėžio prokurorai netinkamai atliko savo pareigas - vilkino laiką, neatliko jokių veiksmų, dėl ko, ieškovų manymu, nusikaltimas per 10 metų nebuvo atskleistas. Ieškovai domėjosi tyrimu, išsiaiškino žudikus, teikė įvairius prašymus, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Toks pareigūnų neveikimas padarė ieškovams žalos: pablogėjo sveikata, nuolatos jaučia įtampą, baimę. Ieškovų nuomone, neturtinė žala priteistina iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, nes ne tik prokuratūra blogai dirbo, bet ir valstybė nesugebėjo apginti savo piliečių, neužtikrino saugumo ir dėl to buvo nužudytas jų sūnus. Žalos dydį nulėmė pareigūnų neveikimas, nesugebėjimas per 10 metų surasti ir nubausti sūnaus žudikų, daugybė civilinių bylų teismuose bei tai, kad L. T. , aprašydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylas, apie jų sūnaus nužudymą parašė, jog šis pats nusižudė.

4Atsakovas su ieškovų reikalavimais nesutiko, teigė, kad ieškovai pasirinko netinkamą atsakovo atstovą, nes Teisingumo ministerija atstovauja valstybei tik tada, kai žala atsirado dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų. Ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje dėl D. L. nužudymo atlieka prokuratūra ir policijos pareigūnai, todėl atsakovais turėtų būti Lietuvos generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas. Ieškovai teiginių neparemia įrodymais, pareigūnų veiksmų dėl neteisingų sprendimų ieškovai neskundė, kokie pareigūnai, kada ir kokių veiksmų neatliko, nenurodo. Neatliktų veiksmų data yra svarbi, nes įstatyme numatytas 3 metų senaties terminas dėl žalos atlyginimo. Baudžiamosios bylos tyrimas nenutrauktas ir tai, kad jis vyksta ilgai, nereiškia, kad ieškovams padaryta žala. Atsakovo atstovo nuomone, kol tyrimas byloje neužbaigtas, negalima teigti, kad ieškovams padaryta reali žala, todėl negali būti atsakomybės.

5Trečiasis asmuo Generalinė prokuratūra su ieškovų reikalavimais nesutiko, nurodė, kad ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių neteisėtus pareigūnų, atlikusių ir atliekančių ikiteisminį tyrimą, veiksmus, kas yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga.

6Panevėžio apygardos teismas 2007 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų po 42,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės prokuratūroje dėl D. L. nužudymo iškelta baudžiamoji byla kelis kartus buvo sustabdyta ir vėl atnaujinta. Šiuo metu ji nenutraukta, tyrimas vyksta toliau įstatymo nustatyta tvarka, kaltas dėl D. L. nužudymo asmuo nenustatytas. Nuo 1997 m. gegužės 23 d. nusikaltimui tirti buvo sudarytos kelios tardymo grupės, tačiau įrodymų, kad tyrimą atliekantys pareigūnai buvo pakeisti dėl to, kad atliko neteisėtus veiksmus, netinkamai vykdė pareigas ir panašiai, ieškovai nepateikė, byloje jų taip pat nėra. Teismas taip pat nurodė, jog ieškovų teiginiai, kad prokurorai tyrimo metu padarė didelių klaidų, netinkamai atliko savo pareigas, apkaltino nekaltus žmones, nors ir žinojo tikruosius jų sūnaus žudikus, yra deklaratyvūs, neparemti įrodymais, kaip to reikalauja CPK 12, 178 straipsniai. Teismo nuomone, ieškovų pateikti vaizdo įrašai negali būti laikomi įrodymais šioje byloje, nes padaryti neturint tam leidimo, t. y. pažeidžiant įstatymą. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.), nes teismo sprendimas negali būti pagrįstas samprotavimais ir prielaidomis apie bylos aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad iš Generalinės prokuratūros 1997 m. lapkričio 20 d. atsakymo ieškovams matyti, jog tikrinant baudžiamąją bylą buvo nustatyta keletas pažeidimų ir tyrimo vilkinimo faktų, dėl ko Panevėžio apygardos vyriausiajam prokurorui nurodyta sudaryti naują tyrimo grupę, byloje buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas, tačiau duomenų apie šio patikrinimo rezultatus, pareigūnų atsakomybės klausimo išsprendimą, nėra. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovai 2005 m. vasario 1 d. susipažino su byla, jiems leista daryti dokumentų bei vaizdo įrašų kopijas, taigi ieškovai turėjo galimybę pateikti įrodymus, patvirtinančius neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, tačiau to nepadarė, pareigūnų veiksmų neskundė. Teismas pažymėjo, kad Generalinė prokuratūra, nuolat stebinti bylos tyrimą, 2005 m. gruodžio 23 d. Panevėžio apygardos prokuratūrai nurodė, kokie veiksmai neatlikti, ką byloje būtina padaryti papildomai, tiriant šį nusikaltimą. Teismas teigė, kad už padarytą nusikaltimą turi atsakyti kalti, nusikaltimą padarę asmenys (asmuo), o valstybė negali atlyginti ieškovų prašomos žalos, įstatymas atsakomybę numato tik esant konkretiems neteisėtiems pareigūnų veiksmams atliekant ikiteisminį tyrimą. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovai tinkamu atsakovu laikė Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Teisingumo ministerijos, tačiau Teisingumo ministerija įgaliota atstovauti valstybei bylose, kai žala atsirado dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimas Nr. 932). Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovai reikalavimą byloje pareiškė netinkamam atsakovui, o atsisakius jį keisti ieškinys turi būti atmetamas ir tuo pagrindu, kad netinkama šalis civiliniame procese yra asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyvis ir neturi pareigos atsakyti (CPK 45 str. 3 d.).

7Apeliaciniu skundu ieškovai Z. L. ir B. L. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Teismas visiškai netyrė baudžiamojoje byloje esančių įrodymų. D. L. nužudė trys ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnams žinomi asmenys, stebint 40 žmonių, netoliese esant dviems policijos pareigūnams, tačiau prokuratūros pareigūnai šių asmenų nepatraukia baudžiamojon atsakomybėn, byla neperduota teismui.
  2. Teismas buvo šališkas, neleido ieškovams nuosekliai išdėstyti savo pozicijos, teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovo nuomone. Nors sprendime teigiama, kad ieškovas nepateikė įrodymų, tačiau visi įrodymai yra baudžiamojoje byloje.
  3. Per 10 ikiteisminio tyrimo metų nužudymo bylą tyrė kelios tyrėjų grupės, kurios buvo keičiamos ieškovų skundų pagrindu. Nors prokuratūros vadovybė pripažino, kad bylą tiriantys pareigūnai dirbo netinkamai, jie už neveikimą ir blogą darbą nubausti nebuvo. Tai, kad Panevėžio apygardos prokuratūra netinkamai atliko savo pareigas, pagrindžia ir ta aplinkybė, jog baudžiamoji byla buvo perduota Šiaulių apygardos prokuratūrai.
  4. Skundžiamame sprendime pripažįstama, kad, nužudžius ieškovų sūnų, jiems buvo padaryta moralinė žala, akcentuojamas konstitucinis žalos atlyginimo principas, tačiau priimant galutinį sprendimą šis principas pamirštamas. Akivaizdu, kad už sūnaus nužudymą turi būti nuteisti kalti asmenys, tačiau dėl netinkamų ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnų veiksmų ieškovai negali iš kaltų asmenų reikalauti žalos atlyginimo.
  5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovu nurodytas netinkamas asmuo. Pažymėtina, kad dėl netinkamo ikiteisminio tyrimo institucijų ieškinys reiškiamas ne tiesiogiai Teisingumo ministerijai, o Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos.

8Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovo atstovas Teisingumo ministerija ir trečiasis asmuo Panevėžio apygardos prokuratūra prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsiliepimuose iš esmės nurodydami argumentus, išdėstytus skundžiamame sprendime.

9Apeliacinis skundas netenkinamas.

10Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d.).

11Ginčo esmė – neturtinės žalos atlyginimas. Apeliantai šią žalą grindžia CK 6.250 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniu ir kildina ją (žalą) iš valstybės pareigūnų (prokuratūrų) neveikimo, netinkamo darbo organizavimo tiriant baudžiamąją bylą ir išaiškinant nusikaltimą padariusius asmenis. Teigia, kad pareigūnai nepagrįstai delsia nustatyti, patraukti kaltinamaisiais ir perduoti teismui, apeliantų įsitikinimu, žinomai nusikaltimą padariusius asmenis, 1997 m. gegužės 23 d. gegužės 23 d. Panevėžio mieste nužudžiusius jų sūnų D. L. , dėl ko jiems (apeliantams) nesaugu.

12Valstybės atsakomybę, kai žala padaroma specialiais valstybės institucijų (ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros, teismo) aktais, reglamentuoja Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnis, pagal kurį valstybės atsakomybė galima tik už tokią žalą, kuri atsirado dėl minėtų pareigūnų neteisėtų procesinių teisinių aktų, taikant procesines prievartos priemones, taip pat teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarimų ar kitų procesinių dokumentų (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas kardomosios priemonės – suėmimo taikymas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas kitų procesinės prievartos priemonių pritaikymas). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), Lietuvoje įsigaliojusi 1995 m. birželio 20 d. ir taikytina kaip sudedamoji Lietuvos Respublikos teisės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str.), įtvirtina pagrindines asmens teises ir laisves ir draudžia jas pažeisti. Konvencijos 5 straipsnis ,,Teisė į laisvę ir saugumą“ ir 6 straipsnis ,,Teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą“ garantuoja asmens procesines teises, tokias kaip asmens teisę į laisvę ir saugumą, teisę į nekaltumo prezumpciją, į gynybą, į nepriklausomą ir bešališką teismą, bylos išnagrinėjimą tokiame teisme per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis ir kt. teises. Konvencijos ginamos asmens teisės ir laisvės iš esmės sutampa su CK 6.272 straipsnyje apibrėžtais teisių pažeidimais, išskyrus bylos tyrimo trukmę. Tačiau Konvencijoje įtvirtintų asmens teisių garantija siejama su asmeniu, kuriam pareikštas baudžiamasis kaltinimas ar/ir taikytos kitos procesinės prievartos priemonės, ir dėl tokių jo teisių pažeidimų atsiranda asmens teisė reikalauti žalos atlyginimo, o valstybei – pareiga atlyginti žalą. Nei minėtos nuostatos, nei kitos CK normos nereglamentuoja žalos, atsiradusios dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų ar neveikimo, dėl kurių neišaiškintas nusikaltimas ir nenustatyti baudžiamojon atsakomybėn trauktini asmenys, atlyginimo. Apeliantų nurodomas teisių pažeidimas: nusikaltimo, kaltų asmenų neišaiškinimas ir su tuo susijęs nesaugumo pojūtis, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nepriskirtinas Konvencijos garantuojamų asmens teisių ir laisvių pažeidimui. Tokia aplinkybė pažymėta ir 2006 m. kovo 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjų komiteto pranešime apelianto atstovui (8 t., b. l.192 [antra pusė]), todėl ir Konvencijos normos šiam ginčui netaikytinos. Tačiau tai nereiškia, kad tam tikrų institucijų ar pareigūnų veiksmų, kurie gali būti pagrindas atsakomybei atsirasti, neįvardijimu galima paneigti asmens teisę reikalauti žalos atlyginimo, jei tokia žala atitinkamais veiksmais (neveikimu) buvo padaryta. 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ,,asmuo pagal Konstituciją turi teisę reikalauti neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas žalos atlyginimo atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas, o teismai, pagal savo kompetenciją sprendžiantys tokias bylas, turi konstitucinius įgaliojimus atitinkamą žalos atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją (joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas), bendruosius teisės principus, vadovaudamiesi inter alia protingumo principu ir kt.“ Tokia kryptimi formuoja teismų praktiką ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2007 m. vasario 6 d. Civilinių bylų skyriaus civilinė byla Nr. 3K-7-7/2007(S)).

13Apeliantai reikalauja neturtinės žalos atlyginimo. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą – asmens konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d.). Ši teisė įtvirtinta ir CK 6.250 straipsnyje. Čia įvardinti ir neturtinės žalos vertinimo kriterijai: asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasiniai sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Ši teisės norma taip pat įpareigoja teismą, nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgti į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Padarytoji žala turi būti neteisėtų asmens (pareigūno) veiksmų ar neveikimo rezultatas, todėl turi egzistuoti tam tikras ryšys tarp pareigūno (pareigūnų) veikos ir atsiradusios žalos. Įrodyti žalą, taip pat ir neteisėtą valstybės pareigūnų (prokurorų) veiką, t. y. deliktą, ir priežastinį ryšį tarp tokios veikos ir atsiradusių pasekmių turi ieškovai (apeliantai) (CK 6.246-6.248 str., CPK 178 str.).

14Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, prieina prie išvados, kad apeliantai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose neįrodė, kad neišaiškindami nusikaltimo prokuratūros pareigūnai padarė jiems (apeliantams) neturtinę žalą, neįrodė ir pačios neturtinės žalos, kurią jie siejo su sveikatos pablogėjimu vykstant nusikaltimo padarymo aplinkybių tyrimo ir kaltų asmenų išaiškinimo procesui. Apeliacinės instancijos teisme apeliantė B. L. paaiškino, kad jos sveikata pablogėjo žuvus sūnui. Po įvykio ji jautė ir iki šiol jaučia sielvartą, sutriko jos emocinė pusiausvyra, dėl to kreipėsi į gydytojus, vartojo ir šiuo metu vartoja vaistus, skirtus miegui pagerinti, atkurti emocinę pusiausvyrą ir darbingumą. Apeliacinės instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose (epikrizėje, išraše iš medicininių duomenų) nurodyta, kad B. L. buvo konstatuotas panikos sutrikimas, depresija, nurodomos ir tai sąlygojusios priežastys: sūnaus žūtis, įtempti santykiai su vyru (civilinė byla, b. l. 176-179). Apeliantas Z. L. nurodė, kad dėl jo sveikatos pablogėjimo į gydytojus nesikreipė, nesigydė, jokių kitų neturtinę žalą įrodančių kriterijų nenurodė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ne prokuratūros pareigūnų veika, o apeliantų sūnaus žūties faktas sukėlė apeliantams dvasinį sukrėtimą ir turėjo neigiamos įtakos apeliantės B. L. sveikatai.

15Pirmosios instancijos teismas nenustatė prokuratūros pareigūnų neveikimo ar nepagrįsto vilkinimo aiškinant nusikaltimą padariusius asmenis. Pagrindo kitokiai išvadai nėra. Apeliantai nenurodė, kokius teisės aktus ar teisės normas pažeidė tretieji suinteresuoti asmenys (prokurorai). Jų nepagrįstą neveikimą apeliantai grindžia nenoru priimti apelianto Z. L. siūlomas versijas ir įvardinti kaltais jo (Z. L. ) nurodomus konkrečius asmenis, ir taip atskleisti nusikaltimą.

16Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Užtikrinti tokį saugumą yra viena iš valstybės priedermių ir vienas iš prioritetinių uždavinių. Tai pažymėjo ir Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime. Valstybė priėmė įstatymus (Baudžiamojo proceso kodeksą, Operatyvinės veiklos įstatymą, kt. su tuo susijusius teisės aktus), kuriais siekiama sudaryti sąlygas teisėtomis priemonėmis greitai išaiškinti nusikaltimus, įkalinti kaltininkus ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Prokuroro funkcijas įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnis. Viena iš tokių funkcijų - organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti. Iki šios redakcijos straipsnio pakeitimo galiojusioje 1992 m. spalio 25 d. šio straipsnio redakcijoje, be kvotos organų kontrolės funkcijos, prokurorui buvo priskirta ir baudžiamojo persekiojimo funkcija. Prokuroro statusas, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos jo funkcijos apibrėžtos ir išplėtotos Prokuratūros įstatyme (1994 m. spalio 13 d. įstatymas Nr. I-599, 2003 m. balandžio 22 d. įstatymas Nr. IX-1518), Baudžiamojo proceso kodekse (1961 m. birželio 26 d. įstatymas, 1992 m. lapkričio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais, 2002 m. kovo 14 d. įstatymas, įsigaliojęs 2003 m. gegužės 1 d.). Abiejuose Baudžiamojo proceso kodeksuose buvo ir yra įtvirtinta prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos (kvotos, parengtinio tardymo organų) pareiga kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 str., visos įstatymo redakcijos). Tai reiškia, kad prokurorai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai turi reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikaltimą ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Tam (nusikaltimui atskleisti) taikytinas ne tik Baudžiamojo proceso kodekso reglamentuotų, bet ir operatyvinių veiksmų kompleksas. Kaip jau minėta, apeliantai nusikaltimo neatskleidimą siejo tik su prokurorų veika. Todėl svarbu įvertinti, ar prokurorai tinkamai vykdė jiems įstatymų priskirtas funkcijas, ar buvo pakankamai aktyvūs byloje, tiriant D. L. nužudymą. Į bylą pateikti aštuoni baudžiamosios bylos tomai, iš kurios matyti, kad baudžiamoji byla buvo iškelta Panevėžio m. apylinkės prokuratūroje pagal BK 104 straipsnį tuoj pat po nužudymo - 1997 m. gegužės 23 d. (1 t., b. l. 1) ir tą pačią dieną apie tai pranešta apeliantui Z. L. (1 t., b. l. 2). Nuo pat bylos iškėlimo pradžios byla tiriama intensyviai: apklausiami liudytojai, rengiamos akistatos, asmenų parodymas atpažinti, parodymų patikrinimai vietoje, atliekamos įvairios ekspertizės (medicininės, biologinės ir kt.), atliekama asmenų, kurie galėjo padaryti nusikaltimą, ir nusikaltimo įrankio paieška, keliamos ir tikrinamos įvairios nusikaltimo versijos. Iš bylos duomenų matyti, kad Z. L. taip pat aktyviai dalyvavo tiriant nusikaltimą, rinko ir teikė informaciją, kėlė įvairias sūnaus nužudymo versijas ir į visa tai prokuratūros pareigūnai greitai reagavo: tikrino šias versijas, apklausė Z. L. nurodytus liudytojus, įtariamuosius, darė akistatas, suteikiant galimybę jose dalyvauti Z. ir B. L. . Tirtos Z. L. nurodytos versijos dėl brolių V., E. L. . D. G. , P., S., K., M. ir kitų asmenų dalyvavimo nusikaltime, jų alibi, tačiau šių asmenų kaltė nebuvo įrodyta. Apklaustas kaip liudytojas Z. L. nurodomas D. G. tiesiogiai D. L. sužalojimo fakto nematė (5 t., b. l. 171-188). Byloje buvo nustatyti ir asmenys, kurie galėjo padaryti nusikaltimą, jiems pareikšti įtarimai, jie buvo sulaikyti, tačiau nepakako įrodymų, kad jie būtų patraukti kaltinamaisiais ir teisiami. Iš baudžiamosios bylos taip pat akivaizdu, kad prokurorų, atlikusių byloje ikiteisminį tyrimą (iki baudžiamojo proceso stadijos pervardijimo - parengtinį tardymą), procesinė veikla buvo kontroliuojama, ir tokią kontrolę aktyviai vykdė aukštesni prokurorai: Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras J. Pupka, Generalinė prokuratūra, duodami nurodymus dėl atitinkamų procesinių veiksmų atlikimo, sudarydami tardymo grupes, jas keisdami, atsižvelgdami į Z. L. pageidavimus (1 t., b. l. 5, 3 t., b. l. 180, 181 ir kt.). Baudžiamojoje byloje taip pat užfiksuotas aktyvus prokurorų bendradarbiavimas su Panevėžio m. vyriausiuoju policijos komisariatu dėl operatyvinių paieškos priemonių vykdymo (1 t., b. l. 173, 187 ir kt.); aktyvi buvo ir liudytojų paieška ir jų apklausa; į visus apelianto skundus buvo atsakyta, jo pareiškimai nebuvo ignoruoti. Baudžiamoji byla nėra nutraukta, operatyvinės paieškos priemonės tęsiamos (7 t., b. l. 266, 8 t.).

17Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas, įpareigodamas prokurorą ir ikiteisminio tyrimo institucijas atskleisti nusikaltimą per trumpiausią laiką, tokio laiko neapibrėžia. Jis nenustatytas ir jokiuose kituose įstatymuose. Praktika rodo, kad ne visi nusikaltimai, nors ir imamasi aktyvių veiksmų ir galimų priemonių, atskleidžiami. Kaip jau minėta, nusikaltimo atskleidimas, baudžiamasis persekiojimas apima visą kompleksą procesinių ir operatyvinių veiksmų, kurie turi būti teisėti ir atliekami nepažeidžiant konstitucinių asmens teisių ir laisvių. Tokių veiksmų rezultatą (nusikaltimo atskleidimą) lemia ne vien šias funkcijas vykdančių pareigūnų veika - tam turi įtakos ir kiti veiksniai (objektyvūs ir subjektyvūs): nusikaltimo kategorijos pavojingumas, jo padarymo aplinkybių sudėtingumas, įrodymai, jų pakankamumas ir kt.

18Kaip jau minėta, tretieji suinteresuoti asmenys, tirdami nusikaltimą, buvo aktyvūs, nenustatyta, kad jų veika turi baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų, o vien tik nusikaltimo neišaiškinimas, nesant kitų būtinų civilinei atsakomybei atsirasti pagrindų, negali būti pagrindas reikalauti iš valstybės žalos atlyginimo.

19Z. L. pripažintas byloje nukentėjusiuoju 1997 m. rugpjūčio 22 d. Nukentėjusiojo teisės ir pareigos reglamentuotos Baudžiamojo proceso kodekse (60 str., 1986 m. įstatymo redakcija, 28 str., 2002 m. kovo 14 d. įstatymo redakcija). Jos (teisės) suteikia nukentėjusiajam teisę apskųsti prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus ne tik aukštesniam prokurorui, bet ir teismui baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Apeliantai turėjo ir turi teisę aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese, reikšti prašymus, skųsti pareigūnų neveikimą Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, jei mano, kad jie neveikia taip, kaip turėtų veikti pagal įstatymus, ir toliau aktyviai dalyvauti atskleidžiant nusikaltimą. Byloje nenustatyta, kad apeliantai skundė prokurorų veiksmus įvairioms kitoms Lietuvos valstybės bei užsienio institucijoms, tik ne teismui (ikiteisminio tyrimo teisėjui), t. y. tinkamai nesinaudojo savo teisėmis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad iš ieškinio teismui, apeliacinio skundo ir apelianto Z. L. paaiškinimo apeliacinės instancijos teisme susidaro įspūdis, kad apeliantai siekia, jų įsitikinimu, kaltų dėl sūnaus nužudymo asmenų kaltės patvirtinimo byloje, nagrinėjamoje civilinio proceso metu, tačiau Civilinio kodekso normos tokių santykių nereglamentuoja (CK 1.1 str.) ir civilinėje byloje asmens kaltės klausimas baudžiamąja prasme nesprendžiamas.

20Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas, bylą išnagrinėjo visapusiškai ir objektyviai, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso taisyklių ir padarė pagrįstą išvadą dėl ieškinio nepagrįstumo.

21Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.2 d.).

22Naikinti ar keisti teismo sprendimą nėra pagrindo.

23Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

24Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovai Z. L. ir B. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos... 4. Atsakovas su ieškovų reikalavimais nesutiko, teigė, kad ieškovai pasirinko... 5. Trečiasis asmuo Generalinė prokuratūra su ieškovų reikalavimais nesutiko,... 6. Panevėžio apygardos teismas 2007 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 7. Apeliaciniu skundu ieškovai Z. L. ir B. L. prašo šį teismo sprendimą... 8. Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovo atstovas Teisingumo ministerija... 9. Apeliacinis skundas netenkinamas.... 10. Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo... 11. Ginčo esmė – neturtinės žalos atlyginimas. Apeliantai šią žalą... 12. Valstybės atsakomybę, kai žala padaroma specialiais valstybės institucijų... 13. Apeliantai reikalauja neturtinės žalos atlyginimo. Teisė į neturtinės... 14. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, prieina prie išvados, kad... 15. Pirmosios instancijos teismas nenustatė prokuratūros pareigūnų neveikimo ar... 16. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios... 17. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas, įpareigodamas prokurorą ir... 18. Kaip jau minėta, tretieji suinteresuoti asmenys, tirdami nusikaltimą, buvo... 19. Z. L. pripažintas byloje nukentėjusiuoju 1997 m. rugpjūčio 22 d.... 20. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai... 21. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.2... 22. Naikinti ar keisti teismo sprendimą nėra pagrindo.... 23. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 24. Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. sprendimą palikti...