Byla e2-1048-330/2018
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjo (kreditoriaus) „Ukeldi Investment“ Ltd prašymas uždarosios akcinės bendrovės „Luna Capital Group“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Luna Capital Group“ bankroto byloje (Nr. eB2-5-513/2018)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuotų asmenų R. Ž. ir V. K. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjo (kreditoriaus) „Ukeldi Investment“ Ltd prašymas uždarosios akcinės bendrovės „Luna Capital Group“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Luna Capital Group“ bankroto byloje (Nr. eB2-5-513/2018),

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartimi UAB „Luna Capital Group“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta MB „Administravimas“. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2016 m. birželio 17 d. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 6 d., 2016 m. spalio 31 d., 2017 m. balandžio 24 d. nutartimis patvirtino įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. 2017 m. kovo 15 d. nutartimi BUAB „Luna Capital Group“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi įmonės bankroto administratore paskirta UAB „Vermosa“.
  2. Pareiškėjas BUAB „Luna Capital Group“ kreditorius Ukeldi Investment LTD (perėmęs Cophaspec Trading AG finansinį reikalavimą) teismui pateikė prašymą BUAB „Luna Capital Group“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Pareiškėjas nurodė, kad BUAB „Luna Capital Group“ bankrotas yra tyčinis, įmonė sąmoningai blogai valdyta siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, bankroto administratorei iki šiol neperduotas įmonės turtas ir dalis finansinės atskaitomybės dokumentų, bankroto administratorė nerado įmonės skolininkų, nors įmonės balanse nurodyti milijoniniai reikalavimai skolininkams. Pareiškėjo nuomone, įmonės buhalterinės apskaitos duomenys neatitinka faktinės situacijos, apskaita buvo tvarkoma fiktyviai. Pareiškėjo teigimu, įmonė nuo 2014 metų iššvaistė arba nuslėpė 21 270 957 Eur turto, bet įvykdė įsipareigojimus susijusiai įmonei UAB „Jurtinga Shipping“, nors didžiausioms kreditorėms Cophaspec Trading AG ir HR PROTRANS OU nuo 2013 metų pradžios neatliko nė vieno mokėjimo.
  3. Pareiškėjas nurodė, kad įmonės vadovai, prisidengdami taikos sutarties institutu, nesąžiningais ir neteisėtais sandoriais perleido įmonės turtą ir tokiu būdu iš esmės visiškai panaikino kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės nekilnojamąjį turtą. Taip pat nurodė, kad įmonės valdymo organai laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiškėjas teigė, kad R. Ž. turi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau bankroto administratorei jų neperduoda, pateikia teismui tik tuos, kurie jam palankūs. Pažymėjo, jog teismas būtent 2014 metų duomenų pagrindu konstatavo įmonės nemokumą, tačiau įmonės valdymo organai laiku neinicijavo bankroto bylos iškėlimo.
  4. Cophaspec Trading AG 2017 m. rugpjūčio 24 d., siekdama apginti savo ir bankrutavusios įmones teises bei teisėtus interesus, pareiškė actio Pauliana ieškinį (civilinė byla Nr. e2-725-513/2018), kuriuo prašo pripažinti negaliojančiais sandorius dėl UAB „Luna Capital Group“ turto perleidimo.
  5. BUAB „Luna Capital Group“ bankroto administratorė UAB „Vermosa“ prašė įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, jog Klaipėdos apygardos teismas pripažino tyčiniu BUAB „Jurtinga Shipping“ bankrotą. Nurodytos įmonės vadovo pareigas iki bankroto bylos iškėlimo taip pat ėjo R. Ž., kuris, kaip ir BUAB „Luna Capital Group“ atveju, nebuvo perdavęs įmonės apskaitos dokumentų bei turto bankroto administratorei, netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, netinkamai vykdė arba nevykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu ir kt. Bankroto administratorės nuomone, R. Ž. elgesys abiejose jo valdytose įmonėse yra analogiškas ir prieštaraujantis įstatymui.
  6. BUAB „Luna Capital Group“ kreditorius HR PROTRANS OÜ prašė įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu arba priimti atskirąją nutartį ir kreiptis į prokurorą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl įmonės turto pasisavinimo ir iššvaistymo. Kreditorius pritarė pareiškėjo nurodytiems argumentams. Papildomai nurodė, kad įmonės kreditorius Petrade Ltd buvo fiktyvus, kuris, inicijuodamas įmonei teisminį procesą, realizavo šalių susitarimą dėl įmonės turto perleidimo siekiant išvengti prievolių kitiems kreditoriams vykdymo. Nurodė, kad UAB „Luna Capital Group“ atidarė banko sąskaitą Latvijoje, į kurią buvo pervedamos lėšos, ir taip slėpė lėšas nuo kreditorių, o sąskaita Lietuvoje buvo naudojama laikiniems atsiskaitymams už būtinas paslaugas ir lėšų perdavimui susijusiai įmonei UAB „Jurtinga Shipping“. Pažymėjo, jog įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sudarys sąlygas patikrinti įmonės sandorius, leis kreditoriams pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo tiesiogiai už įmonės bankrotą atsakingiems asmenims.
  7. Suinteresuotas asmuo R. Ž. su pareiškėjo reikalavimu nesutiko. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad įmonės dokumentai buvo perduoti ir buvo nustatytas 28 664,55 Eur vertės ilgalaikio turto trūkumas. Paaiškino, kad pareiškėjas selektyviai vertina 2014 metų balanso duomenis. Suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjo prašymas grindžiamas prielaidomis. Neigdamas pareiškėjo argumentus dėl įmonės mokėjimų eiliškumo pažeidimo, nurodė, kad įmonės skola UAB „Jurtinga Shipping“ susidarė dar 2012 metais ir buvo įrašyta į buhalterinę apskaitą, kai tuo metu įmonė dar neturėjo įsipareigojimų pareiškėjui ir kreditoriui HR PROTRANS OÜ. Neigė pareiškėjo argumentus dėl nurodytų įmonių sąsajų. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškimas dėl tyčinio bankroto grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir Pauliana ieškinys. Pažymėjo, kad bankroto bylos neinicijavimas tyčinio bankroto požymiu pripažintinas tik tuomet, kai nemokios įmonės vadovas, nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, toliau didina įmonės įsipareigojimus ar nuostolius. Tokių duomenų į bylą nepateikta, o 2014 metų balanso duomenys patvirtina, kad įmonė buvo moki.
  8. Suinteresuotas asmuo BUAB „Jurtinga Shipping“ prašė tyčinio bankroto klausimą spręsti teismo nuožiūra. Kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius pateikė duomenis apie įmonės įsiskolinimą, valdymo organus ir finansinę atskaitomybę.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi UAB „Luna Capital Group“ bankrotą pripažino tyčiniu.
  2. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, identifikavęs UAB „Luna Capital Group“, UAB „Jurtinga Shipping“ valdymo organus ir dalyvius, šių juridinių asmenų tarpusavio ryšius, jų ryšius su kitais juridiniais asmenimis, įvardijęs jų sudarytus sandorius, padarė išvadą, kad UAB „Luna Capital Group“, UAB „Jurtinga Shipping“ ir „Oilco“ neabejotinai yra tarpusavyje susiję juridiniai asmenys, valdomi tų pačių fizinių asmenų. Tikėtina, kad su šiais asmenimis susijusi ir bendrovė Petrade Ltd, o šių įmonių sudaryti sandoriai neišvengiamai suvaržė kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą ir sudarė sąlygas išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
  3. Teismas iš bylos duomenų sprendė, jog įmonės turto perleidimo sandoriai įvyko tuo metu, kai jos finansinė padėtis prastėjo. Įvertinęs įmonės finansinės atskaitomybės duomenis, teismas padarė išvadą, kad įmonė 2013 metais pradėjo veikti nuostolingai. Teismas nustatė, kad 2014 metais įmonės turto vertė iš esmės buvo lygi trumpalaikių įsipareigojimų sumai, kas, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog 2014 metais įmonė jau galėjo būti nemoki. Įvertinęs aplinkybę, jog byloje nėra duomenų apie veiklos vykdymą 2015 metais, teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, jog įmonė 2014 metais buvo nemoki. Kadangi pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė VSDFV Klaipėdos skyrius ir šis pareiškimas 2016 m. birželio 6 d. buvo patenkintas, teismas konstatavo, jog įmonės vadovas R. Ž., jos akcininkai M. Ž. ir A. K. (A. K.) pažeidė pareigą nemokiai įmonei inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Šios pareigos nevykdymas, teismo vertinimu, lėmė žalos kreditoriams atsiradimą, kadangi įmonės turto perleidimo sandoriai buvo sudaryti įmonei esant nemokiai.
  4. Teismas akcentavo aplinkybę, jog 2013–2015 metų laikotarpiu UAB „Luna Capital Group“ sumokėjo apie 2 577 730 Eur susijusiai įmonei UAB „Jurtinga Shipping“, tačiau neatliko mokėjimų nei vienam iš kreditorių, kurių kreditoriniai reikalavimai buvo pradelsti. Teismo vertinimu, vengimą atsiskaityti su kreditoriais patvirtina aplinkybė, jog į UAB „Luna Capital Group“ banko sąskaitą Lietuvoje iš Latvijos kredito įstaigoje turimos sąskaitos lėšos buvo pervedamos tik atsiskaitymams už būtinas paslaugas bei lėšų pervedimui susijusiai įmonei UAB „Jurtinga Shipping“. Teismo nuomone, tokie veiksmai rodo įmonės lėšų slėpimą nuo kreditorių bei siekį išvengti galimo išieškojimo. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog įmonė išleido apie 50 000 Eur kelionėms ir 100 000 Eur viešbučiams bei pirko brangią biuro įrangą, nors neatliko nė vieno mokėjimo kreditoriams.
  5. Teismas tyčinio bankroto požymiu pripažino ir tai, jog įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. Teismas konstatavo, kad įmonės vadovas R. Ž. bankroto administratorei neperdavė įmonės turto ir dokumentų, neparengė finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinio, kas sudaro kliūtis nustatyti įmonės turimą turtą, įmonės nemokumo priežastis. Teismas akcentavo aplinkybę, jog kitoje civilinėje byloje BUAB „Luna Capital Group“ naudai priteista iš R. Ž. 28 399,66 Eur žalai atlyginti.

6III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

7

  1. Suinteresuotas asmuo V. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - atmesti prašymą dėl BUAB „Luna Capital Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Tuo atveju, jeigu nutartis dėl tyčinio bankroto būtų palikta nepakeista, suinteresuotas asmuo prašo iš apskųstos nutarties motyvuojamosios dalies pašalinti motyvus dėl V. K. sąsajų su UAB „Jurtinga Shiping“, bendrovėmis „Olico“ ir Petrade Ltd, veikimo per šias bendroves bei atsakomybės už UAB „Luna Capital Group“ bankrotą, taip pat papildyti apskųstos nutarties rezoliucinę dalį teiginiu dėl V. K. atsakomybės už tyčinį bankrotą nebuvimo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Bankroto byla įmonei buvo iškelta praėjus daugiau nei metams po to, kai baigėsi V. K., kaip direktoriaus, įgaliojimai. V. K. niekada nebuvo įmonės dalyviu.
    2. V. K. niekada nedirbo ir nebuvo UAB „Jurtinga shipping“ valdymo organų nariu ar dalyviu, neturėjo asmeninio sąsajumo su UAB „Jurtinga shipping“ ir kitais nurodytais asmenimis. Įmonės sutartis su UAB „Jurtinga shipping“ sudaryta prieš trejus metus iki V. K. pradėjo eiti įmonės vadovo pareigas. Šios sutarties vykdymas negali būti pripažintas tyčinio bankroto požymiu. Kaip labiau tikėtina teismo suformuluota išvada dėl suinteresuoto asmens sąsajų su UAB „Jurtinga shipping“ neatitinka tikrovės.
    3. UAB „Luna Capital Group“ bankrotas sąlygotas ekonominių priežasčių. Suinteresuoto asmens vadovavimo laikotarpiu įmonės turimo turto vertė išaugo. 2014-2015 metų pasaulinės naftos kainų krizės neigiamos ekonominės pasekmės šioje rinkoje veikusioms įmonėms negali būti traktuojamos kaip sąmoningas bankroto siekimas. Verslo nesėkmė nesudaro pagrindo asmeniui taikyti atsakomybę.
    4. Teismo išvados dėl įmonės veiklos nevykdymo nuo 2015 metų nėra susijusios su suinteresuotu asmeniu, kadangi tuo metu jis jau nebuvo įmonės direktorius. Suinteresuoto asmens pasitraukimo iš įmonės vadovo pareigų metu įmonė buvo moki. Šią aplinkybę patvirtina 2014 m. liepos 9 d. įmonės audito išvada.
    5. Įmonės vadovų nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo savaime nesudaro pagrindo įmonės bankrotą kvalifikuoti tyčiniu. Teismas turėjo nustatyti, kad dėl tokių veiksmų kreditoriams padaryta esminė žala. Teismas nepasisakė, kuo pasireiškė įmonės vadovų pareigų nevykdymas.
    6. Įmonė nesudarė nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių, turėjusių įtaką jos nemokumui. Teismo išvados dėl įmonės sudarytų sandorių nuostolingumo grindžiamos prielaidomis. Teismo argumentas, jog UAB „Luna Capital Group“ ir UAB „Jurtinga shipping“ esą veikė per kitą Latvijoje įsteigtą juridinį asmenį, grindžiamas prielaida. Teismas neturėjo pagrindo išvadai dėl suinteresuoto asmens ryšių su Latvijos įmone „Oilco“. Teismo patvirtintos taikos sutarties negalima laikyti sandoriu ir juolab nuostolingu.
    7. Atsiskaitymų su UAB „Jurtinga shipping“ vykdymas ar sąskaitos turėjimas užsienio valstybės banke nėra tyčinio bankroto požymis. Teismas turėjo nustatyti, ar mokėjimai pažeidė įstatyme įtvirtintą mokėjimų eiliškumo tvarką.
    8. Nepaneigus suinteresuoto asmens atsakomybės už įmonės bankrotą, būtų sukurta teisinio neapibrėžtumo situacija, kadangi nesąžiningi asmenys galės interpretuoti neteisingas pirmosios instancijos teismo išvadas.
  2. Suinteresuotas asmuo V. K. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus.
  3. Suinteresuotas asmuo R. Ž. atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Vien tai, jog buvo pareikštas actio Pauliana ieškinys dėl įmonės sudarytų sandorių, nesuteikia teisės daryti išankstinės išvados dėl ieškinio pagrįstumo.
    2. Įmonių sąsajumo aplinkybė savaime nepatvirtina įmonės sudarytų sandorių neteisėtumo.
    3. Suinteresuotas asmuo bankroto administratorei perdavė visus įmonės dokumentus, kuriuos gavo pradėjęs vadovauti įmonei 2015 m. balandžio 9 d. Dalį dokumentų ir kompiuterius 2015 m. birželio 3 d. kratos metu iš įmonės paėmė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba.
    4. Teismas, nustatęs pareigos inicijuoti nemokios įmonės bankroto procesą nevykdymą, turėjo nustatyti, ar tokiu būdu buvo patirta daugiau nuostolių.
  4. Suinteresuotas asmuo kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus.
  5. Pareiškėjas Ukeldi Investment Ltd atsiliepimu į suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus prašo tuos skundus atmesti. Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Suinteresuoto asmens R. Ž. pateikti įrodymai nepatvirtina įmonės ir UAB „Jurtinga shipping“ sudarytos sutarties vykdymo fakto. BUAB „Jurtinga shipping“ nepavyko pagrįsti, kad ji yra įmonės kreditorė.
    2. Teismas pagrįstai nustatė apgaulingo ir netinkamo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo aplinkybes. Kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai nepatvirtina dokumentų perdavimo bankroto administratorei. Įmonės vadovas atsakingas už įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinio parengimą.
    3. Nors teismas nustatė, kad įmonė nemokia tapo 2014 metais, bylos duomenys rodo, jog įmonė nemokia galėjo būti dar 2012 metais, o nuo 2015 metų ji buvo palikta likimo valiai. Dėl R. Ž. kaltės įmonės įsipareigojimai padidėjo 224 227,11 JAV dolerių ir 68 287,06 Eur sumomis.
    4. Nėra pagrindo tenkinti suinteresuoto asmens V. K. reikalavimo dėl teismo motyvų šalinimo. Teismas pagrįstai konstatavo labiau tikėtiną aplinkybę, kad suinteresuotas asmuo yra susijęs su išvardintais juridiniais asmenimis. Vien tai, jog suinteresuotas asmuo nedirbo UAB „Jurtinga shipping“, šių ryšių nepaneigia. Tikėtina, kad siekdamas likti vadovo pozicijoje, V. K. vykdė neteisėtus įmonės akcininkų nurodymus.
    5. Teismas pagrįstai nustatė įmonės vengimą vykdyti atsiskaitymus su sąžiningais kreditoriais, kai tuo metu buvo mokama tik pasirinktam kreditoriui.
    6. Suinteresuoto asmens V. K. nurodytos įmonės bankroto priežastys nepagrįstos. Dėl įmonės vadovo pareigų nevykdymo nėra galimybės nustatyti tikrųjų įmonės nemokumo priežasčių. Suinteresuoto asmens teiginiai dėl įmonės mokumo būsenos jo vadovavimo laikotarpiu nepagrįsti, be to, jie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme. Įmonė buvo faktiškai nemoki ir V. K. vadovavimo įmonei laikotarpiu, todėl jam kilo pareiga inicijuoti įmonės bankroto procesą. Be to, jo vadovavimo laikotarpiu buvo sudaryti esminę žalą kreditoriams sukėlę sandoriai. Tyčinio bankroto konstatavimas sumažina galimybes suinteresuotiems asmenims išvengti atsakomybės.
  6. Kreditorius HR PROTRANS OU dviem atsiliepimais į atskiruosius skundus prašo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą, o suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus atmesti. Atsiliepimai į atskiruosius skundus grindžiami tokiais argumentais:
    1. Suinteresuoto asmens V. K. atsakomybės klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Suinteresuotas asmuo nesąžiningai nurodo, kad įmonės bankrotą sąlygojo ekonominės priežastys. Įmonė nevykdė naftos gavybos veiklos.
    2. Jei įmonės valdymo organai laiku kreiptųsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės finansiniai reikalavimai nepadidėtų bent jau iš įmonės priteista žyminio mokesčio suma. Kelis metus trunkančio bankroto proceso metu nenustatyta įmonės realaus turto, kai kreditorių finansiniai reikalavimai siekia kelis milijonus eurų. Nors įmonės situacija 2013-2014 metais buvo sudėtinga, įmonė leido pinigus brangioms komandiruotėms, didino atlyginimus.
    3. Suinteresuotas asmuo R. Ž., argumentuodamas įmonės sudarytų sandorių teisėtumą, neneigia teismo išvados, jog įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą būtų panaikintos. Suinteresuotas asmuo netinkamai vykdė pareigą perduoti įmonės dokumentus.
  7. BUAB „Luna Capital Group“ atsiliepimu į atskiruosius skundus prašo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 nutartį palikti nepakeistą, o suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus atmesti. Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Suinteresuotas asmuo R. Ž. nepagrįstai nurodė, jog teismas neturėjo minėti kitoje byloje pareikštų reikalavimų. Teismų praktikoje nurodyta, kad teismas, spręsdamas tyčinio bankroto klausimą, neprivalo nustatyti konkrečių sandorių ir veiksmų.
    2. Suinteresuotas asmuo nepagrindė įrodymais įmonės dokumentų perdavimo fakto. Neturėdama dokumentų, bankroto administratorė neturi galimybės vykdyti dalies funkcijų. Dokumentų neperdavimo faktas sudaro savarankišką pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.
    3. Įmonės vadovai atsakingi už pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymą. V. K. vadovavimo laikotarpiu įmonė buvo nemoki, todėl jam kilo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Vieno kreditoriaus išskyrimas iš kitų, įmonei esant nemokiai, sudaro pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Pateikta audito išvada nepaneigia įmonės nemokumo ginčui aktualiu metu, kadangi atliekant auditą nebuvo vertinama įmonės (ne) mokumo būsena pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas. Suinteresuoto asmens V. K. argumentai dėl gerų įmonės veiklos rodiklių neturi pagrindo. Šią aplinkybę paneigia bankroto bylos duomenys dėl kreditorių finansinių reikalavimų dydžio ir jų susidarymo laikotarpių.

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskiruosiuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria BUAB „Luna Capital Group“ bankrotas pripažintas tyčiniu, yra pagrįsta ir teisėta.
  3. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013) tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
  4. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  5. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6-8 dalys), todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas įmonės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto.
  6. Pirmosios instancijos teismas pripažino BUAB ,,Luna Capital Group“ bankrotą tyčiniu, nusprendęs, jog įmonės valdymo organai (suinteresuoti asmenys) nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė jau buvo nemoki, vykdė atsiskaitymus su kreditoriais pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą, sudarė įmonei nenaudingus ir nuostolingus sandorius, lėmusius įmonės kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo galimybių sumažinimą. Teismas taip pat rėmėsi tuo, kad buhalterinė apskaita įmonėje buvo tvarkoma netinkamai ir apgaulingai, kad įmonei iškėlus bankroto bylą, įmonės valdymo organai bankroto administratorei neperdavė įmonės dokumentų ir turto, o tai trukdo nustatyti įmonės turtinę padėtį. Teismas taip pat akcentavo aplinkybę, jog veiksmus, pripažintus tyčinio bankroto požymiais, atliko tarpusavyje susiję asmenys. Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad svarstomu atveju egzistuoja tyčinio bankroto požymių, įtvirtintų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose, visuma.
  7. Apeliacinis teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo motyvus ir atskirųjų skundų bei atsiliepimų į juos argumentus, sprendžia, kad paminėtos teismo išvados padarytos visapusiškai neišsiaiškinus nagrinėjamam klausimui išspręsti reikšmingų aplinkybių, todėl apskųsta teismo nutartis negali būti pripažinta pagrįsta.

10Dėl įmonės vadovo netinkamo pareigų vykdymo

  1. Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
  2. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
  3. Vertinant pirmosios instancijos teismo išvadas, susijusias su įmonės valdymo organo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo pažeidimu, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės nemokumo momento, išimtinai vadovavosi įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais. Iš finansinės atskaitomybės duomenų teismas nustatė, kad 2013 metais įmonė turėjo turto už 21 270 956,62 Eur ir turėjo 20 990 488,30 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų, o nurodytu ataskaitiniu laikotarpiu įmonė uždirbo 118 215,62 Eur pelno. Įvertinęs 2014 metų finansinius rodiklius, teismas nustatė, kad įmonės turto vertė tuo laikotarpiu buvo 23 808 798,66 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 25 340 356,23 Eur, o įmonės veikla buvo nuostolinga. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tokia finansinės atskaitomybės duomenų dinamika patvirtina įmonės kritinę finansinę būklę. Teismas 2013 metais įmonės ir jos kreditoriaus sudaryto susitarimo dėl skolos išdėstymo ir mokėjimų per įmonės sąskaitą nevykdymą 2015 metais pripažino papildomomis aplinkybėmis, jog nurodytu laikotarpiu jos finansinė padėtis buvo bloga. Apibendrinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, jog įmonė nemokia tapo 2014 metais.
  4. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą įmonės nemokumas nustatomas vertinant ne visus turimus įsipareigojimus, o tik pradelstus. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas akcentavo įmonės balanse nurodyto turto ir jos trumpalaikių įsipareigojimų santykį, tačiau nenustatė pradelstų įsipareigojimų dydžio. Taigi, nebuvo pagrindo išvadai, jog įmonės padėtis atitiko įstatyme nurodytus nemokumo kriterijus. Tokios būsenos egzistavimo savaime nepatvirtina nei įmonės veiklos nuostolingumas, nei ta aplinkybė, jog tam tikru laikotarpiu įmonė nevykdė atsiskaitymų per banko sąskaitas. Teismo akcentuota aplinkybė, jog įmonė ginčui aktualiu metu susitarė su kreditoriumi dėl skolos mokėjimo išdėstymo, leidžia daryti prielaidą dėl finansinių sunkumų įmonėje, tačiau nėra pakankama išvadai dėl įmonės nemokumo būsenos. Minėta, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Vadinasi, teismo išvados dėl įmonės nemokumo, grindžiamos tikimybių pusiausvyros principu, negali būti pripažintos pakankamomis sprendžiant dėl tyčinio bankroto. Pirmosios instancijos teismas dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos įmonės valdymo organo pareigos pažeidimo sprendė faktiškai nenustatęs UAB ,,Luna Capital Group“ nemokumo momento, todėl teismo išvada, kad įmonės valdymo organas 2014 metais turėjo kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, stokoja pagrįstumo.
  5. Kita vertus, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimas pats savaime nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti. Šiuo aspektu itin reikšmingos teismo išvados dėl atsakovės atsiskaitymų vykdymo pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Juk tyčinis bankrotas dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimo teismo gali būti konstatuotas tik tada, jei būtų nustatyta, kad, įmonės valdymo organui nesikreipiant dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Taigi, ĮBĮ nuostatos tyčinį bankrotą sieja ne vien su formaliu CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu, bet su sąmoninga bendrovės valdymo organų veikla, siekiant išvengti atsiskaitymo su visais ar dalimi bendrovės kreditorių.
  6. Apskųstoje nutartyje teismas pažymėjo, kad atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas šiuo atveju esąs akivaizdus, tačiau vertinant teismo motyvus šiuo aspektu, nėra aišku, kokių duomenų pagrindu teismas padarė tokią išvadą. Pirmosios instancijos teismas suformulavo kategorišką išvadą, jog įmonė vykdė atsiskaitymus tik su vienu kreditoriumi, tačiau nenustatė, kokių konkrečiai kreditorių teisės (atliekant atsiskaitymus) CK 6.9301 straipsnio prasme buvo pažeistos. Tuo tikslu reikėjo nustatyti konkrečiam kreditoriui atliktų mokėjimų sąrašą, prievolės atsiskaityti su šiuo kreditoriumi atsiradimo laiką ir tik tuomet įvertinti, ar tokie mokėjimai pažeidė kitų kreditorių teises (ar tokių kreditorių buvo, kuriuo laiku šių kreditorių finansiniai reikalavimai atsirado). Tokio tyrimo pirmosios instancijos teismas neatliko. Vien ta aplinkybė, jog skolininkas ir kreditorius gali būti pripažinti susijusiais (per valdymo organus ir (ar) dalyvius) asmenimis, savaime neteikia pagrindo preziumuoti sąmoningą atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą.
  7. Kasacinio teismo išaiškinta, jog tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Kadangi pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  8. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nutarties 34 punkte nurodytų aplinkybių nenustatė. Pažymėtina, jog aiškiai nenustačius, kad įmonė nemokia tapo dar 2014 metais (be kita ko, nenustačius kaip įmanoma tikslesnio nemokumo būsenos pradžios momento), nėra pagrindo išvadai, jog UAB „Luna Capital Group“ valdymo organas pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Kita vertus, kaip jau minėta, vien aplinkybė, jog įmonės finansinė padėtis tam tikru laikotarpiu buvo bloga, nuosekliai prastėjo ar net atitiko nemokumo kriterijus, o juridinio asmens valdymo organas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nesudaro pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Net ir pritarus teismo išvadai dėl nemokumo fakto nurodytu laikotarpiu (o tokiai išvadai nėra pakankamo pagrindo), nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kokius padarinius sukėlė neteisėti įmonės valdymo organo veiksmai, t. y. kokiu būdu sumažėjo (išnyko) kreditorių galimybės gauti reikalavimų patenkinimą. Tokiai išvadai buvo būtina nustatyti įmonės turtinę padėtį pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentu ir delsimo įvykdyti įmonės vadovui tenkančią pareigą laikotarpiu. Tokio tyrimo pirmosios instancijos teismas neatliko, o tai leidžia daryti išvadą, jog teismas nenustatė ir priežastinio ryšio, būtino kvalifikuoti įmonės bankrotą tyčiniu.

11Dėl nenaudingų ir nuostolingų sandorių

  1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, identifikavęs UAB „Luna Capital Group“, UAB „Jurtinga Shipping“ valdymo organus ir dalyvius, šių juridinių asmenų tarpusavio ryšius, jų ryšius su kitais juridiniais asmenimis, įvardijęs jų sudarytus sandorius, padarė išvadą, kad UAB „Luna Capital Group“, UAB „Jurtinga Shipping“ ir „Oilco“ neabejotinai yra tarpusavyje susiję juridiniai asmenys, valdomi tų pačių fizinių asmenų, taip pat padarė tikėtiną prielaidą, jog su jais susijusi ir bendrovė Petrade Ltd. Teismas nustatė, kad 2014 m. birželio 13 d. pirkimo - pardavimo sutartimis UAB „Luna Capital Group“, atstovaujama V. K., pardavė įmonei „Oilco“, atstovaujamai R. Ž., turėtą nekilnojamąjį turtą. Akcentavo aplinkybę, jog sandorių sudarymo metu UAB „Luna Capital Group“ akcininku buvo R. Ž. sūnus M. Ž.. Dėl šių sandorių nuginčijimo įmonės kreditorė Petrade Ltd pareiškė ieškinį. Ši civilinė byla buvo baigta taikos sutartimi, pagal kurios sąlygas nurodytais sandoriais perleistas nekilnojamasis turtas buvo perduotas kreditorei Petrade Ltd, tokiu būdu įskaitant UAB „Luna Capital Group“ įsiskolinimą. Kreditorės Petrade Ltd interesus atstovavusio advokato A. G. sutuoktinė R. G. 2015 m. gegužės 15 d. šį turtą įsigijo savo nuosavybėn. Teismas akcentavo, jog dėl šių aplinkybių taikos sutartimi baigtoje civilinėje byloje yra pateiktas prašymas atnaujinti procesą. Teismas taipogi konstatavo, kad sudaryti sandoriai neišvengiamai suvaržė kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą ir sudarė sąlygas išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
  2. Apeliacinio teismo vertinimu, svarstomu atveju pripažinus nepakankamomis pirmosios instancijos teismo išvadas dėl įmonės nemokumo būsenos 2014 metais, nekyla pagrindas šių įmonės sudarytų turto perleidimo sandorių pripažinti tyčinio bankroto požymiu. Kaip matyti iš motyvų apskųstoje teismo nutartyje, nurodytų turto perleidimo sandorių nenaudingumo ir (ar) nuostolingumo požymių teismas neidentifikavo, vertindamas tik galimą (teismui labiau tikėtiną) jų sudarymo tikslą. Šių sandorių negaliojimo klausimai (ginčijant bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais) šiuo metu sprendžiami atskiroje civilinėje byloje. Todėl nenustačius įmonės nemokumo susidarymo momento, vien sandorių šalių tarpusavio ryšių identifikavimas nesudaro pakankamo pagrindo nei konstatuoti jų (sandorių) neteisėtumo (tyčinio bankroto aspektu), nei sukeltos žalos kitiems kreditoriams masto. Priešingai, byloje nustatyti duomenys leidžia daryti prielaidą, kad ginčijami sandoriai galėjo būti naudingi ir įmonei, kadangi patvirtinta taikos sutartimi buvo likviduotas didelis įsiskolinimas kreditoriui. Tokia prielaida reikalauja išsamesnio tyrimo. Siekiant įvertinti, ar įmonės sandoriai (duomenų apie jų neteisėtumą ar kitokius negaliojimo pagrindus apeliacinis teismas neturi) pažeidė kitų įmonės kreditorių interesus, turėjo būti nustatyta, ar įmonė sandorių sudarymo metu buvo nemoki, kokių kreditorių (be Petrade Ltd) ji dar turėjo, o šias aplinkybes išaiškinus, įvertinti, ar kiti kreditoriai tokiu būdu buvo diskriminuojami. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pirmiau nurodytų esminių aplinkybių, neturėjo pakankamo pagrindo tyčinio bankroto požymiais pripažinti įmonės sudarytus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius.

12Dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo

  1. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte apibrėžtą tyčinio bankroto požymį – apgaulingą ir netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Teismas nustatė, kad R. Ž. įmonės bankroto administratorei nėra perdavęs visų įmonės dokumentų, nėra parengęs finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinio, kas trukdo nustatyti įmonės nemokumo priežastis, išlieka galimybė nuslėpti įmonės turtą ir sudarytus sandorius. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
  2. Vien dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui bei teismui faktas, kaip ir faktas dėl bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų nepateikimo Juridinių asmenų registrui, nesant byloje kitų įrodymų, patys savaime nepatvirtina aplinkybių dėl aplaidaus ir/ ar apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo, kaip ir aplinkybių, kad įmonės valdymo organai nesirūpino įmonės veikla, neužtikrino tinkamos bendrovės dokumentų (turto) apsaugos ar kad įmonės vykdoma buhalterinė apskaita neatitiko Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, bei nėra pakankamos bendrovės bankroto pripažinimui tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
  3. Nutarties 24 punkte jau buvo cituotas aktualus kasacinio teismo išaiškinimas, jog tuo atveju, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia.
  4. Kaip matyti iš apskųstosios nutarties turinio, teismas iš esmės apsiribojo pritarimu pareiškėjo ir bankroto administratorės argumentams, o identifikuodamas priežastinį ryšį, įvardijo bendro pobūdžio teismų praktikos tezes dėl tokių įmonės valdymo organų veiksmais sukeltų (keliamų) padarinių, to nesusiedamas su konkrečiomis šios bylos faktinėmis aplinkybėmis.
  5. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog byloje apskritai nebuvo ginčo dėl aplinkybės, jog iki bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovo pareigas ėjęs suinteresuotas asmuo R. Ž. bankroto administratorei perdavė dalį įmonės dokumentų. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepatikrino suinteresuoto asmens nurodytų aplinkybių, jog dalis dokumentų buvo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) žinioje, kuri proceso eigoje dalį dokumentų perdavė bankroto administratorei. Tokiu būdu liko nenustatytos esminės aplinkybės dėl neperduotų įmonės dokumentų identifikavimo (t. y. kokių dokumentų nėra nei bankroto administratorės, nei FNTT žinioje). Tik nustačius šią aplinkybę būtų sudarytos sąlygos įvertinti, ar dėl trūkstamų duomenų nėra galimybės bankroto administratorei tinkamai vykdyti įstatyme įtvirtintas funkcijas. Neidentifikavus trūkstamų dokumentų ar duomenų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog tai trukdo nustatyti tikrąsias įmonės bankroto priežastis ir sudaro sąlygas suinteresuotiems asmenims nuslėpti sandorius, turtą ir išvengti atsakomybės. Tokia teismo išvada grindžiama prielaida, nors tyčinio bankroto kvalifikavimui jos aiškiai nepakanka. Nors bankroto administratorė apeliaciniam teismui pateiktame procesiniame dokumente įvardijo trūkstamus įmonės dokumentus, tačiau tokios aplinkybės nurodymas nesudaro galimybių ją objektyviai įvertinti apeliacinės instancijos teisme, juolab esant tikimybei, jog dalis dokumentų dar gali būti trečiųjų asmenų žinioje.
  6. Viešojo intereso egzistavimas bankroto bylose lemia teismo aktyvumo pareigą, kuri apima ir teisę rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus, kad ėmėsi veiksmų siekiant išaiškinti atitinkamų įmonės dokumentų galimo buvimo aplinkybes, pvz., kreipėsi į FNTT dėl reikiamų duomenų gavimo. Nuspręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto be šių reikšmingų duomenų, teismas savo procesinį sprendimą iš esmės grindė spėjimu dėl suinteresuotų asmenų neteisėtų veiksmų, sąlygojusių tyčinį įmonės bankrotą.
Dėl kitų argumentų ir bylos procesinės baigties
  1. Vertinant apelianto V. K. argumentus dėl prašomo priimti procesinio sprendimo, kuriuo jis būtų pripažintas neatsakingu už įmonės privedimą prie bankroto (alternatyvūs šio asmens atskirojo skundo reikalavimai), būtina atsižvelgti į tyčinio bankroto procedūros ypatumus, kurie nelemia pareigos atskirus požymius, rodančius tyčinio bankroto pagrindų egzistavimą, susieti su konkrečių asmenų veiksmais. Pažymėtina, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos padarymo ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų ar neveikimo ir padarytos žalos). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereiškia, jog pareiškėjo nurodyti įmonės vadovo veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Minėta, kad įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus įmonės bankrotą tyčiniu turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis). Sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, nėra reikalaujama nustatyti dėl tyčinio bankroto kaltų asmenų, todėl ir atitinkamos perteklinės teismo išvados neturėtų sudaryti sąlygų atitinkamų aplinkybių ar išvadų laikyti prejudicinėmis kituose teisminiuose procesuose.
  2. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas pažymi, kad įstatyme įtvirtintų tyčinio bankroto požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (nemokumo būklės), tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstąją nutartį, netinkamai nustatė įmonės nemokumo atsiradimo momentą, o priežastinio ryšio iš esmės nenustatinėjo, jo egzistavimą grįsdamas abstrakčiais ir nuo bylos duomenų atsietais motyvais, tyčinio bankroto nustatymo požymius aiškindamas atribotai nuo ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamo tyčinio bankroto apibrėžimo, neištyrė ginčui reikšmingų aplinkybių, kas lėmė nepakankamą teismo procesinio sprendimo motyvavimą, dėl ko liko neatskleista bylos esmė ir galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl UAB „Luna Capital Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
  3. Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme, kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).
  4. Kadangi dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama didesne apimtimi naujais aspektais, išreikalaujant naujus įrodymus bei įvertinant papildomus paaiškinimus, panaikinus apskųstąją nutartį BUAB „Luna Capital Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).
  5. Kadangi yra pagrindas įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl kitų atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, apeliacinis teismas nepasisako. Apeliacinis teismas taip pat nesprendžia klausimų dėl apeliantų pateiktų naujų įrodymų priėmimo, dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nes šie klausimai turės būti išspręsti nagrinėjant bylą iš naujo.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

14panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Luna Capital Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai