Byla 2A-208-881/2016

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Senamiesčio svečių namai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1022-819/2015 pagal ieškovo UAB „Senamiesčio svečių namai“ ieškinį atsakovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Lietuvos filialą, dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: I. R., BUAB „Patria Domi“, BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“, UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Senamiesčio svečių namai“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti kredito sutarties Nr. K200808-0402, sudarytos ieškovo UAB „Senamiesčio svečių namai“ ir atsakovo Danske Bank A/S Lietuvos filialo, vienašališką nutraukimą 2009 m. rugsėjo 4 d. atsakovo raštu Nr. dnk0912496 neteisėtu. Nurodė, kad tarp ieškovo UAB „Senamiesčio svečių namai“ ir atsakovo Danske Bank A/S Lietuvos filialo bei trečiųjų asmenų UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ ir BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ buvo sudarytos kredito sutartys Nr. K200705-0562, KL200508-0852; KL200707-0818, K200605-0996, KV303085V, K200609-1589, K200606-1251 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Artėjant keleto iš šių sutarčių kreditų grąžinimo terminams, 2008 m. rugpjūčio 18 d. ieškovas su atsakovu pasirašė kredito sutartį Nr. K200808-0402 (toliau ir Sutartis). Pagrindinė šios Sutarties paskirtis buvo esamų UAB „Senamiesčio vystymo grupė“, UAB „Senamiesčio svečių namai“ ir UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ įsipareigojimų atsakovui refinansavimas bei visų minėtų įmonių prievolių pagal kitas jau minėtas sutartis perdavimas ieškovui. Nors Sutartyje buvo numatyta, kad kreditas bus išmokėtas iki 2008 m. spalio 30 d., realiai kreditas ieškovui nebuvo išmokėtas, nes šalys susitarė, kad iki Sutarties sudarymo dienos tranzitinėje sąskaitoje esančios lėšos bus skiriamos įsipareigojimams pagal anksčiau sudarytas jau minėtas kredito sutartis padengti, o vėliau už parduotą įkeistą nekilnojamąjį turtą gautos lėšos bus pervedamos į šią sąskaitą ir užskaitomos įsipareigojimams pagal Sutartį dengti. Sutarties terminas šalių buvo apibrėžtas 2011 m. birželio 30 d., kas liudija, kad joje minimų anksčiau sudarytų kredito sutarčių įsipareigojimų vykdymo terminai Sutartimi buvo atitinkamai pratęsti. Sutartyje nurodyta kredito suma (iki 3 324 119 EUR) atitiko (apėmė) tuo metu esamų minėtų juridinių asmenų, tame tarpe ir UAB „Senamiesčio svečių namai“, įsipareigojimų dydį, todėl joks papildomas kreditas ieškovui suteiktas nebuvo. Tikroji šalių valia, sudarant Sutartį, buvo susitarti dėl įsipareigojimų pagal anksčiau sudarytas kredito sutartis vykdymo terminų pratęsimo, įsipareigojimų pagal tas sutartis perleidimo UAB „Senamiesčio svečių namai“ bei lėšų už parduotą įkeistą nekilnojamąjį turtą panaudojimo. Kadangi pagal įstatymą kreditavimo sutartis yra konsensualinė (CK 6.881 str. 1 d.), Sutartis šalims įsigaliojo, tapo privaloma ir vykdytina 2008 m. rugpjūčio 18 d., nepaisant to, kad kreditas realiai išmokėtas nebuvo. Tuo labiau, kad kredito išmokėjimas net nebuvo Sutarties esminė sąlyga ir atsakovas jos vykdyti neketino, o ieškovui tokia išlyga buvo žinoma. Todėl ieškovas tikėjo, kad atsakovas vykdys kitas šios Sutarties sąlygas. Būtent Sutarties 39 punktu šalys susitarė, kad atsakovas neprieštarauja, jog ieškovas parduotų įkeistą nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ), su sąlyga, kad minėto turto pardavimo kaina būtų ne mažesnė kaip 1 000 EUR už 1 kv. m ir 80 proc. pajamų, gautų iš turto pardavimo, bus nukreipta kredito dengimui, o Sutarties 40 punktu atsakovas įsipareigojo atsisakyti parduoto nekilnojamojo turto hipotekos per 15 darbo dienų po to, kai į banko sąskaitą bus pervesta ne mažesnė kaip 80 proc. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos kainos. Be to, ieškovas nurodė, kad 2005 m. pas atsakovą buvo atidaryta tranzitinė paskolos aptarnavimo sąskaita Nr. ( - ), kurios paskirtis pasirašius Sutartį tapo lėšų, gautų už turto, esančio ( - ), pardavimą, surinkimas ir panaudojimas pagal Sutartyje nurodytą paskirtį. 2008 m. liepos mėn. ieškovas pradėjo vykdyti įkeisto turto, esančio ( - ), pardavimus. 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. balandžio 22 d., 2009 m. gegužės 4 d. raštais atsakovas sutiko ir įsipareigojo atsisakyti parduoto turto hipotekos per 15 dienų po to, kai į atsakovo banke esančią minėtą tranzitinę sąskaitą bus pervesta 80 proc. pirkimo-pardavimo sutarties kainos, tačiau vėliau šių savo įsipareigojimų nevykdė (panaikino tik keleto parduotų butų, esančių ( - ), hipotekas ir nereagavo arba nepagrįstai atsisakinėjo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus). Į tranzitinę sąskaitą, pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą, buvo pervesta iš viso 1 412 635 Lt. Iš viso už pardavimą gautos lėšos atsakovo sutikimu nuo 2008 m. liepos mėn. iki 2009 m. rugsėjo mėn. sudarė 2 067 858 Lt. 80 proc. šios sumos yra 1 654 286,40 Lt, kuri ir turėjo būti pervesta į tranzitinę sąskaitą tam, kad atsakovas atsisakytų visų įkeistų patalpų, parduotų tretiesiems asmenims, hipotekos. Sutarties nutraukimo dieną į tranzitinę sąskaitą trūko įnešti

5241 651,40 Lt, tačiau atsakovas iš šešiolikos parduotų apartamentų yra atsisakęs tik dalies (šešių) apartamentų hipotekos, kurių 80 proc. pardavimo kainos yra 684 000 Lt. Likusių už pardavimą įneštų lėšų (728 635 Lt) atsakovas, pažeisdamas ieškovo interesus, teisėtus lūkesčius ir šalių sudarytą Sutartį, neužskaitė, neatsisakė parduoto nekilnojamojo turto hipotekos, o šias lėšas savo nuožiūra užskaitė pagal kitas kredito sutartis. Be to, atsakovas, nepaisant pervestos sumos į tranzitinę sąskaitą, vėlavo nuimti hipotekas. Ieškovas ne kartą prašė atsakovo pateikti tranzitinėje sąskaitoje esančių lėšų judėjimą, 2013 metais prašė net du kartus – 2013 m. birželio 28 d., 2013 m. rugpjūčio 2 d., tačiau atsakovas vengė atsakyti į tokius prašymus ir iki šios dienos ieškovui nėra pateikęs informacijos apie tai, pagal kokias kredito sutartis į tranzitinę sąskaitą pervestos lėšos nuo 2009 m. liepos mėn. buvo užskaitytos. Ieškovas iki 2009 m. liepos mėn. tranzitinės sąskaitos judėjimą matė, tačiau vėliau atsakovas atsisakydavo pateikti informaciją apie tai. Be to, 2009 m. spalio 29 d. iš tranzitinės sąskaitos litais atsakovas joje esančias lėšas pervedė į sąskaitą eurais, ir neaišku, pagal kokias sutartis užskaitė sumas. 2009 m. rugsėjo 7 d. atsakovas ieškovui pateikė 2009 m. rugsėjo 4 d. raštą Nr. dnk0912496, kuriuo pranešė, kad 2008 m. rugpjūčio 18 d. Sutartis dėl esminių pažeidimų nutraukiama po 30 dienų nuo įteikimo. Po tokio pranešimo ieškovas ne kartą nurodė atsakovui, kad jis nesutinka su tokiu Sutarties nutraukimu, nes Sutartį pažeidė pats atsakovas, nebendradarbiavo su ieškovu (ignoravo ir neatsakydavo į ieškovo raštus), pats atsisakė vykdyti iš Sutarties kylančias priešpriešines prievoles, susijusias su hipotekos įkeistam turtui nuėmimu (CK 6.38, 6.200 str.).

6Atsakovas Danske Bank A/S su ieškiniu nesutiko. Tvirtino, kad ieškovas nepagrįstai nurodo, kad pagal Sutartį kredito išmokėjimas nebuvo esminė šios Sutarties sąlyga ir atsakovas neketino jos vykdyti. Toks Sutarties aiškinimas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų, reglamentuojančių kreditavimo santykius, be to, Sutartyje buvo aiškiai aptarta, kokioms sąlygoms esant kredito lėšos yra išmokamos pagal Sutartyje nurodytą paskirtį. Jų atsakovas neįvykdė, todėl atsakovas neturėjo pagrindo pasinaudoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.883 straipsnyje įtvirtintu kreditoriaus teisių gynimo būdu. Kadangi lėšos pagal Sutartį ieškovui nebuvo išmokėtos, atsakovui taip pat neatsirado pareigos vykdyti kitus Sutartyje nurodytus įsipareigojimus, susijusius su šios sutarties paskirtimi ir juo labiau lėšų, gautų iš įkeisto turto pardavimo, panaudojimu taip, kaip numatyta Sutartyje. Nei viena iš su ieškovu ar su juo susijusiomis įmonėmis sudarytų kredito sutarčių faktiškai nebuvo refinansuota lėšomis pagal Sutartį. Paskolos aptarnavimo sąskaita buvo atidaryta dar 2005 metais, jos paskirtis visuomet buvo ieškovo turimų kreditų banke aptarnavimui, t. y. dengimui, lėšų, gautų iš įkeisto turto pardavimo, surinkimui. Atsakovas sutiko, kad Sutartimi šalys sulygo, kad atsakovas neprieštarauja, jog ieškovas įkeistų nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ), Sutartyje nustatytomis sąlygomis, tačiau šia sąlyga niekada nebuvo vadovaujamasi – Sutartyje nurodytas turtas ieškovo nebuvo įkeistas prievolių, kylančių iš Sutarties, įvykdymo užtikrinimui. Priešingai, raštuose-sutikimuose dėl įkeisto turto pardavimo atsakovas nuolat pažymėdavo, jog ieškovas vadovaujasi sutartimi, kuri yra jo paties pažeista ir atsakovo nutraukta. Visos iš įkeisto turto pardavimo lėšos, kurias ieškovas nurodo ieškinyje, buvo naudojamos ieškovo ir kitų su ieškovu susijusių įmonių kreditų dengimui pagal įkeitimo eiliškumą. Sutartimi šalys susitarė, kad ieškovui po atsakovo raštiško priminimo daugiau kaip 30 kalendorinių dienų vėluojant įvykdyti bet kurį kitą (nefinansinį) savo įsipareigojimą pagal Sutartį, tai laikoma sutarties nutraukimo pagrindu, dėl ko atsakovas įgyja teisę vienašališkai nutraukti sutartį. 2009 m. rugsėjo 4 d. atsakovo rašte Nr. dnk0912496 atsakovas nurodė, kad ieškovas neįvykdė savo nefinansinių įsipareigojimų pagal Sutartį, pažeidė Sutarties 4.1. – 4.4., 25 punktus. Minėti punktai buvo esminiai dėl to, kad Sutartimi prisiimti šalių įsipareigojimai pagal Sutartį galėtų būti toliau vykdomi. Ieškovui tokiu būdu pačiam pažeidus Sutartį, tolimesnis jos vykdymas iš atsakovo pusės tapo neįmanomas.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

9Teismas sutiko su ieškovu, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.200 straipsnio norma, numatanti, kad vykdydamos sutartį šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, yra imperatyvi, tačiau pripažino neįrodytu, kad atsakovas 2009 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. dnk0912496 nutraukdamas Sutartį su ieškovu pastarąją normą pažeidė. Teismas pritarė atsakovo išsakytai pozicijai, kad šiuo raštu atsakovas Sutartį su ieškovu nutraukė atsiradus konkretiems Sutartyje numatytiems pagrindams.

10Teismas nurodė, kad, remiantis Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalimi, šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Be to, pagal Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalį, vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais, tuo suteikiant pačioms šalims, remiantis sutarties laisvės principu, įtvirtinti priežastis prilyginamas esminiams sutarties pažeidimams. Sudarydamos Sutartį šalys tokius atvejus buvo sulygę, Sutarties 51, 51.1, 51.2 punktuose nurodydamos, kad atsiradus ar paaiškėjus bent vienai iš toliau išvardintų aplinkybių, kurios laikomos sutarties nutraukimo pagrindais, atsakovas turi teisę pareikalauti, kad ieškovas per 10 darbo dienų nuo atsakovo rašto išsiuntimo grąžintų visą įsiskolinimą pagal šią sutartį prieš galutinį grąžinimo terminą, jeigu ieškovas daugiau kaip 15 kalendorinių dienų vėluoja įvykdyti bet kokį savo mokėjimo (finansinį) įsipareigojimą pagal Sutartį arba bet kokią kitą sutartį tarp atsakovo ir ieškovo, ieškovas po atsakovo raštiško priminimo daugiau kaip 30 kalendorinių dienų vėluoja įvykdyti bet kurį kitą įsipareigojimą (nefinansinį) pagal Sutartį arba bet kurią kitą sutartį tarp atsakovo ir ieškovo. Šiais punktais remdamasis, kurie pagal Sutarties prasmę šalių sutarimu buvo esminėmis sąlygomis kreditui pagal Sutartį išmokėti (CK 6.881 str., 6.162 str. 2 d.), atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas neįvykdė Sutarties 4.1 – 4.4 punktuose nurodytų nefinansinių įsipareigojimų, vėlavo vykdyti prievoles pagal kitas sutartis su atsakovu, ko iš esmės kaip fakto neneigė nei ieškovas, nei tretieji asmenys, atsakovas Sutartį ir nutraukė. Ieškovo, taip pat trečiojo asmens atstovo bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu akcentuotos iš esmės naujos aplinkybės, kad Sutarties 4.1 – 4.4 punktų pažeidimas buvo sąlygotas atsakovo neveikimo – neparuošimo įkeitimo, subordinacijos ir/ar laidavimo sutarčių, ir/ar objektyvių priežasčių – ieškovui Sutarties sudarymo metu nežinant, kad yra iškelta civilinė byla, kurioje vienam iš nekilnojamojo turto objektų, kuris turėjo būti įkeistas pagal Sutartį, taikomas areštas, teismo vertinimu, yra ne tik nepagrįstos pakankamais įrodymais (į bylą nėra pateiktų pakankamų įrodymų, kad dėl tokių sutarčių parengimo šalys buvo sutarusios, kad jas rengti vengė atsakovas, nors ieškovas to reikalavo, kad areštas nekilnojamojo turto objektui buvo uždėtas po Sutarties pasirašymo ir pan.), bet jos net nesudaro ieškovo pareikšto ieškinio pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad plačiau dėl pastarųjų aplinkybių, jų nustatymo, vertinimo sprendime nepasisako, nes jie esminės reikšmės ginčui pagal raštu ieškovo pareikštą ieškinį teisingai išnagrinėti neturi.

11Teismas pažymėjo, kad raštu išdėstytu ieškiniu ieškovas vienašalio Sutarties nutraukimo neteisėtumą siejo išimtinai su atsakovo nebendradarbiavimu su ieškovu, jį iš esmės grįsdamas tuo, kad būtent atsakovas nevykdė Sutarties 39, 40 punkte numatytų įsipareigojimų, kas ir lėmė Sutarties nutraukimą. Pastaraisiais Sutarties punktais šalys sulygo tiek dėl atsakovo sutikimo parduoti atsakovui įkeistą nekilnojamąjį turtą ( - ), Sutartyje sulygtomis sąlygomis, tiek dėl atsakovo sutikimo (įsipareigojimo) nereikalauti pastarąjį turtą pagal Sutartį įkeisti, o jeigu jis bus įkeistas pagal Sutartį, tokios hipotekos atsisakyti per 15 darbo dienų, jeigu už jį gautos Sutartyje numatytos lėšos bus pervestos į paskolos sąskaitą šalių sulygtu būdu. Taigi, šie atsakovo sutikimai, įtvirtinti Sutarties 39, 40 punktuose, buvo siejami su kredito pagal Sutartį užtikrinimu ir siejami tuo aspektu, kad jeigu ieškovas parduotų tam tikrą nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ), kuris turėjo būti hipotekos objektu pagal Sutartį, ir už šį turtą pervestų Sutartyje nurodytą sumą į paskolos sąskaitą, atsakovas nereikalautų pastarojo objekto įkeitimo pagal Sutartį, jeigu jis dar pagal Sutartį nebūtų įkeistas, arba jo hipotekos atsisakytų, jeigu šis objektas jau būtų įkeistas pagal Sutarties 4.1, 25.2 punktus (CK 6.193 str. 1, 2, 5 d.). Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad nepaisant to, kad ieškovas pervedė Sutartyje numatytą sumą už tam tikrus nekilnojamojo turto objektus ( - ), ieškovas vis tiek reikalavo tokio turto įkeitimo ir būtent jo ir tik jo ieškovui atsakovo naudai neįkeitus, atsakovas Sutartį nutraukė (CPK 178 str.). Tokių aplinkybių iš esmės nenurodo pats ieškovas teikiamame ieškinyje. Priešingai, į bylą pateikti įrodymai liudija, kad atsakovui po Sutarties pasirašymo atskirais raštais išreiškus savo sutikimą dėl tam tikrų nekilnojamojo turto objektų ( - ), kurie dar nebuvo ieškovo įkeisti atsakovo naudai pagal Sutartį, o buvo įkeisti atsakovui pagal kitas kredito sutartis, pardavimo ir atsakovui įsipareigojus atsisakyti hipotekos pagal pastarąsias kredito sutartis, ieškovas, teigdamas įvykdęs šiuose atsakovo raštuose nurodytas sąlygas, remdamasis Sutartimi, ėmėsi reikalauti atsakovą nuimti hipoteką ir pagal kitas ieškovo ir trečiųjų asmenų su atsakovu sudarytas kredito sutartis, dėl ko šalys Sutarties 40 punktu nesitarė. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovo ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės dėl atsakovo vengimo, atsisakymo ar vėlavimo nuimti hipoteką nuo parduoto nekilnojamojo turto ( - ), laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d., taip pat aplinkybės dėl atsakovo neteikimo informacijos apie paskolos sąskaitoje esančias lėšas, jų konvertavimą neturėjo jokios įtakos ieškovo pareigai vykdyti Sutarties 4.1 – 4.4 punktus, kas ir buvo esminiu Sutarties nutraukimo pagrindu pagal atsakovo 2009 m. rugsėjo 4 d. raštą Nr. dnk0912496. Kadangi ieškovas neįrodė, kad jis negalėjo įvykdyti Sutarties 4.1 – 4.4 punktų dėl atsakovo nepakankamo bendradarbiavimo, dėl ko kreditas pagal Sutartį nebuvo išmokėtas iki Sutartyje nurodyto maksimalaus kredito išmokėjo termino – 2008 m. spalio 31 d., ieškinys atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178 str.).

12Teismas sprendė, kad trečiojo asmens atstovo bylos nagrinėjimo teisme metu akcentuota aplinkybė, kad ieškovui iki 2008 m. spalio 30 d. neįvykdžius Sutarties 4.1 – 4.4 punktų tarp šalių toliau vyko derybos dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, ko neneigė ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu, taip pat nepaneigia šios teismo padarytos išvados. Teismas nurodė, kad Civilinio kodekso 6.163 straipsnis numato šalių teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis, įtvirtindamas pareigą esant ikisutartiniams santykiams (šiuo atveju deryboms dėl sutarties pakeitimo) sutarties šalims elgtis sąžiningai, o kartu numatydamas, kad šalys neatsako, jog nepasiekiamas šalių sutarimas. Byloje nėra duomenų, kad šalių sutarimas dėl Sutarties sąlygų pakeitimo buvo pasiektas, todėl vertinti atsakovo nesutikimą keisti Sutartį kaip nebendradarbiavimą su ieškovu teismas nematė jokio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad, pagal Civilinio kodekso 6.156 straipsnį, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Versti kitą asmenį sudaryti sutartį draudžia įstatymas, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį.

13Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovas ieškinyje netinkamai aiškina Sutarties nuostatas, nurodydamas, kad kredito išmokėjimas pagal Sutartį nebuvo esminė Sutarties sąlyga, kad Sutartimi iš esmės buvo pratęstas tik Sutartyje nurodytų kitų atsakovo su ieškovu ir trečiaisiais asmenimis sudarytų kredito sutarčių galiojimo terminas, o ne suteiktas naujas kreditas. Ieškovo pateikiamas Sutarties aiškinimas, anot teismo, neatitinka ne tik Sutarties nuostatų, bet įstatymo įtvirtinto kreditavimo prasmės (CK 6.881 str. 1 d.). Teismas sprendė, kad ginčo Sutartimi šalys sulygo dėl naujų kreditavimo teisinių santykių. Būtent, atsakovas įsipareigojo Sutartyje sulygtomis sąlygomis suteikti ieškovui konkretų kreditą, kurio tikslas buvo padengti kitus ieškovo ir trečiųjų asmenų turimus kreditus, jau anksčiau jiems suteiktus atsakovo, o ieškovas įsipareigojo jį grąžinti ginčo Sutartyje sulygtomis sąlygomis. Aplinkybė, kad paskolai administruoti buvo naudojama ta pati paskolos sąskaita, atidaryta dar 2005 m., niekaip nekeitė šios Sutarties esmės: pagal šalių Sutartyje sulygtas sąlygas atsakovas įsipareigojo išmokėti kreditą iš atidarytos paskolos sąskaitos (Sutarties 3, 6, 7 p.), o ieškovas įsipareigojo panaudotą kreditą grąžinti (Sutarties 8 p.). Tai, kad pagal Sutarties sąlygas kreditas turėjo būti panaudotas ieškovo ir trečiųjų asmenų iš atsakovo paimtiems kitiems kreditams dengti, neturėjo jokios įtakos ir sutartyse, kuriomis pastarieji kreditai ieškovui ir tretiesiems asmenims buvo suteikti, numatytiems kreditų grąžinimo terminams. Sutartis pastariesiems kreditams, jų sąlygoms galėjo turėti įtakos tik tuo atveju, jeigu ji būtų įvykdyta: jeigu atsakovas būtų išmokėjęs kreditą ieškovui pagal Sutartį tuo padengdamas anksčiau ieškovui ir tretiesiems asmenims atsakovo suteiktus kreditus pagal Sutartyje minimas kredito sutartis, iš šių sutarčių kylančios prievolės ieškovui, tretiesiems asmenimis (jų dalis) būtų pasibaigę dėl jų įvykdymo (CK 6.123 str.).

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15Ieškovas UAB „Senamiesčio svečių namai“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:

161. Teismas, aiškindamas Refinansavimo sutarties turinį, tikslą, netinkamai vertino bylos aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus, tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, taip pat netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles. Teismas nepagrįstai vadovavosi vien pažodiniu Refinansavimo sutarties sąlygų aiškinimu, nors byloje surinktų įrodymų visuma sudaro pagrindą spręsti, kad tikroji šalių valia, sudarant Refinansavimo sutartį, buvo susitarti dėl įsipareigojimų pagal refinansuojamas sutartis vykdymo terminų pakeitimo, įsipareigojimų pagal tas sutartis perleidimo UAB „Senamiesčio svečių namai“, bei lėšų, už parduotą įkeistą UAB „Senamiesčio svečių namai“ nekilnojamąjį turtą, panaudojimas įmonių įsipareigojimams pagal refinansuotas sutartis dengti. Teismas apsiribojo atskirų Refinansavimo sutarties nuostatų pacitavimu, nevertindamas kitų byloje pateiktų duomenų ir bylos dalyvių paaiškinimų dėl tarp šalių vykusių derybų turinio iki Refinansavimo sutarties pasirašymo, sutarties šalių elgesio, vykusių derybų po sutarties sudarymo, rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog Refinansavimo sutartis tiek iš UAB „Senamiesčio svečių namai“ pusės, tiek ir iš atsakovo pusės buvo vykdoma, o pretenzijų dėl nevykdomų Refinansavimo sutarties sąlygų bankas ieškovui nekėlė. UAB „Palangos nekilnojamojo turto“ investicijos vadovas V. B., kuris tiesiogiai dalyvavo derybose su Danske Bank A/S atstovais, byloje teikdamas parodymus paaiškino, kad ieškovas ir UAB „Senamiesčio vystymo grupė“, UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ yra per savo dalyvius susijusios įmonės. Taigi Refinansavimo sutarties tikslas buvo per savo dalyvius susijusių įmonių grupės įsipareigojimų perkėlimas įmonei, kuri iš savo veiklos generavo pakankamas lėšas įsipareigojimams pagal refinansuotas kredito sutartis vykdyti ir vystė nekilnojamojo turto pardavimus, iš kurių gautos piniginės sumos turėjo būti nukreipiamos apelianto ir kitų dviejų įmonių refinansuotų sutarčių finansiniams įsipareigojimams dengti. Ieškovui pakako finansinių išteklių vykdyti iš Refinansavimo sutarties kylančius finansinius įsipareigojimus, todėl, priešingai nei sprendė teismas, šalys, sudarydamos Refinansavimo sutartį, nesiekė ir nesitarė dėl papildomų lėšų išmokėjimo. Teismas nepagrįstai nevertino ir šalių veiksmų po sutarties sudarymo, t. y. kad ieškovas finansinius įsipareigojimus pagal UAB „Senamiesčio vystymo grupė“, UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ Refinansavimo sutartimi refinansuotas sutartis įtraukė į savo buhalterinę apskaitą; kad vykdant Refinansavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. į tranzitinę UAB „Senamiesčio svečių namai“ banko sąskaitą ir einamąją įmonės sąskaitą buvo įnešta 2 504 487,99 Lt suma, kuri, bankui vykdant Refinansavimo sutartį, turėjo būti nukreipiama UAB „Senamiesčio svečių namai“, UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“, UAB „Senamiesčio vystymo grupė“ su banku sudarytų ankstesnių kredito sutarčių vykdymui. Tai, kad Refinansavimo sutartis, nors ir su pažeidimais, buvo vykdoma ir iš atsakovo pusės, patvirtina banko 2009 m. kovo 19 d. raštas, kuriame bankas nurodo, kad turto hipoteka bus nuimta tik ieškovui įvykdžius Refinansavimo sutarties sąlygas; banko 2009 m. balandžio 22 d. raštas, kuriame patvirtinama, kad vykdant Refinansavimo sutartį, buvo pakeista kreditų nurašymo tvarka iš ieškovo tranzitinės sąskaitos. Byloje taip pat pateikti ieškovo raštai bankui su prašymais, vykdant Refinansavimo sutarties sąlygas, nuimti hipoteką nuo parduoto turto, nes kai kuriais atvejais, įvykdžius Refinansavimo sutarties sąlygas (pervedus 80 proc. už turto pardavimą gautų lėšų, sutarties 39, 40 p.), bankas hipoteką nuo įkeisto turto nuimdavo, kai kuriais ne. Tai rodo, kad Refinansavimo sutartis nuo pat jos sudarymo sukūrė šalims teises ir pareigas, jos sąlygos buvo vykdomos.

172. Teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje neįrodyta, kad atsakovas, nutraukdamas Refinansavimo sutartį, pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas. Pagal faktines ginčo aplinkybes nebuvo nei įstatyme, nei sutartyje nustatytų pagrindų vienašališkai nutraukti Refinansavimo sutartį – finansinius įsipareigojimus iki ginčo su banku atsiradimo ieškovas vykdė tinkamai, o nefinansiniai įsipareigojimai (dėl turto įkeitimo, laidavimų pateikimo, akcininkų paskolų subordinavimas) nebuvo įvykdyti dėl ne nuo ieškovo priklausančių aplinkybių, apie kurias atsakovui buvo žinoma. Dėl jų įgyvendinimo terminų pakeitimo ar pakeitimo nuolat vyko derybos su banku, derinant naujas Refinansavimo sutarties sąlygas. Taigi ieškovas vykdė savo finansinius įsipareigojimus bankui – užtikrino, kad einamojoje ir tranzitinėje sąskaitose būtų pakankamas lėšų kiekis finansiniams įsipareigojimams įvykdyti. Tuo tarpu bankas, vienašališkai disponuodamas bendrovės tranzitinėje sąskaitoje esančiomis lėšomis, neatlikdavo jų užskaitymų nei pagal Refinansavimo sutartį dengiant refinansuotas sutartis, nei pagal atskiras tarp banko ir apelianto sudarytas kredito sutartis, o vėliau argumentuodamas, kad ieškovas nevykdo finansinių prievolių bankui, sutartis vienašališkai nutraukė. Tokie banko veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Tačiau teismas šių aplinkybių nesiaiškino, nors jos yra reikšmingos vertinant esminio Refinansavimo sutarties (finansinių įsipareigojimų vykdymo) pažeidimo buvimo klausimą. Trečiojo asmens UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ nurodytos aplinkybės, kad nefinansiniai Refinansavimo sutarties įsipareigojimai (4.1. – 4.4. p.) nebuvo įvykdyti dėl banko kaltės, neprieštarauja, priešingai – pagrindžia ieškinio reikalavimą, todėl teismo sprendimas formaliais pagrindais atsisakyti priimti rašytinius įrodymus, reikšmingus bylos nagrinėjimui, o vėliau ieškinį atmesti kaip neįrodytą, prieštarauja pagrindiniams civilinio proceso principams ir nepagrįstai riboja bylos dalyvių teisę naudotis procesinėmis priemonėmis. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas neįvertino ieškovo ir trečiojo asmens byloje nurodytų aplinkybių, kad: vykdant Refinansavimo sutartyje numatytus įsipareigojimus dėl turto įkeitimo, tapo žinoma, kad turtui (( - )) kitoje civilinėje byloje taikytas areštas, o taikos sutartis byloje buvo patvirtinta tik 2008 m. gruodžio 30 d; po Refinansavimo sutarties pasirašymo bankui tapo žinoma, kad žemės sklypo (( - )) nuomos teisė negalėjo būti įkeista, procesas užtruko dėl atsakingų valstybinių institucijų neteisėto neveikimo; aplinkybė, kad ieškovas neįkeitė kito Refinansavimo sutartyje nurodyto turto, o akcininkai nesubordinavo paskolų bankui, taip pat negali būti laikoma pagrindu nutraukti Refinansavimo sutartį, nes šių sąlygų įgyvendinimas priklausė nuo banko valios (jokių dokumentų nurodytais klausimais neparengė), be to, bankas nereikalavo šių įsipareigojimų vykdymo, nes jų apimtis ir įvykdymo terminai buvo derybų procese; tęsiant derybas dėl Refinansavimo sutarties sąlygų pakeitimo, ieškovas banko reikalavimus, kylančius iš sutarties, pvz., turto vertinimo, vykdė. Taigi dėl atsakovo 2009 m. spalio 7 d. rašte nurodytų Refinansavimo sutarties pažeidimų ieškovo kaltės nėra arba sąlygos neįvykdytos ir dėl banko kaltės, nevykdant pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis. Be to, atsakovas neįrodė, kad nefinansinių prievolių neįvykdymas būtų jam sukėlęs didelius praradimus, nei raštu, nei žodžiu nesikreipė į ieškovą dėl šių prievolių nevykdymo, nesilaikė Refinansavimo sutarties 51.2 punkte nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos. Taigi teismas netinkamai atskleidė atsakovo nebendradarbiavimo turinį ir, spręsdamas dėl vienašalio sutarties nutraukimo, nepagrįstai nevertino, kad pats atsakovas savo veiksmais ir/ar neveikimu prisidėjo prie Refinansavimo sutarties sąlygų neįgyvendinimo.

183. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas, nustatančias įrodymų vertinimo taisykles. Teismas analizavo tik pačios Refinansavimo sutarties nuostatas, neanalizavo ir nepasisakė dėl trečiojo asmens byloje nurodytų aplinkybių, apelianto bylos nagrinėjimo metu akcentuotų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Refinansavimo sutartis buvo vykdoma (ieškovo balansas, įrodymai, patvirtinantys finansinių įsipareigojimų vykdymą, šalių susirašinėjimas, patvirtinantis Refinansavimo sutarties vykdymą), o bankas ir sutarties galiojimo metu elgėsi neteisėtai. Be to, teismas nepagrįstai atsisakė prie bylos prijungti trečiojo asmens pateiktus rašytinius įrodymus. Priimant skundžiamą sprendimą, banko kaltė dėl Refinansavimo sutarties netinkamo vykdymo ir nebendradarbiavimo nebuvo pakankamai ir tinkamai atskleista, nepašalinti ieškovo ir atsakovo nurodytų aplinkybių prieštaravimai, apsiribota formaliu ginčo dokumentų vertinimu, todėl byla išnagrinėta neobjektyviai.

194. Pirmosios instancijos teismo teisėja bylą išnagrinėjo šališkai. Bylos nagrinėjimo metu teisėja procesinius klausimus sprendė neužtikrindama teisėtų ieškovo ir trečiųjų asmenų interesų, išimtinai palankiai atsakovui, be to, pažeisdama civilinio proceso įstatymą, kas yra savarankiškas pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą.

20Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas Danske Bank A/S prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

211. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo maksimaliai aktyvus, aiškinosi bylos aplinkybes, išklausė ir įvertino visus šalių paaiškinimus ir argumentus, nagrinėjo pateiktus įrodymus, o priimtas sprendimas neabejotinai yra teisėtas ir pagrįstas.

222. Byla yra nenagrinėtina teisme, kadangi ieškovo reikalavimas dėl Refinansavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu neatitinka ieškinio dalykui keliamų reikalavimų (CPK 135 str. 4 d. 4 p.) – ieškovo reikalavimo tenkinimas negali sukurti jokių objektyvių teisinių padarinių. Refinansavimo sutartis, net pripažinus jos nutraukimą negaliojančiu, pagal 2.2. punktą būtų pasibaigusi – galutinis refinansavimo kredito grąžinimo terminas buvo nustatytas 2011 m. birželio 30 d.

233. Ieškovas visiškai netinkamai aiškina sudarytos Refinansavimo sutarties tikslą ir esmę. Tik pats ieškovas taip vertina tarp šalių susiklosčiusius santykius, tačiau nei bankas, nei teismas taip šalių santykių nevertina. Vadovaujantis CK nustatytu kreditavimo santykių reglamentavimu, šalys, sudarydamos Refinansavimo sutartį, negalėjo susitarti kitaip, kaip tik dėl kredito išdavimo, t. y. piniginių lėšų išmokėjimo pagal Refinansavimo sutartyje nurodytą kredito paskirtį, todėl ieškovo argumentai, kad kredito lėšos pagal Refinansavimo sutartį neturėjo būti išmokėtos, atmestini kaip nepagrįsti. Ieškovo sutarties aiškinimas neatitinka CK normų, reglamentuojančių kreditavimo santykius. Ieškovo apeliacinio skundo teiginiai ne tik nepagrįsti, bet ir nėra logiški. Aiškindamas, kad refinansavimo kreditas jau yra išduotas, ieškovas iš esmės teigia, kad banko tikslas buvo suteikti niekuo neužtikrintą kreditą, tačiau tai ne tik neatitiktų įstatymų, Lietuvos Banko nustatytų skolinimo taisyklių bei atsakingo skolinimo principų, bet ir būtų absoliučiai nenaudingas ir nuostolingas bankui. Atsakovui taip pat nebuvo jokio pagrindo pasinaudoti CK 6.883 straipsnyje įtvirtintu kreditoriaus teisių gynimo būdu, kadangi pats ieškovas nebuvo įvykdęs kredito sutarties sąlygų dėl kredito lėšų išmokėjimo, kas ir leido atsakovui nevykdyti savo prievolės išmokėti kreditą. Be to, ieškovui neįvykdžius refinansavimo kredito išmokėjimo sąlygų, bankas 2008 m. lapkričio 27 d. raštais nutraukė visas kredito sutartis, kurias buvo siekta refinansuoti, ir pradėjo priverstinį skolų pagal minėtas sutartis išieškojimą, todėl ieškovui turėjo būti aišku, kad atsakovas Refinansavimo sutarties nevykdys.

244. Lėšos pagal Refinansavimo sutartį nebuvo išmokėtos, todėl bankui neatsirado pareigos vykdyti kitus Refinansavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su šios sutarties paskirtimi ir juo labiau lėšų, gautų iš įkeisto turto pardavimo, panaudojimu taip, kaip numatyta Refinansavimo sutartyje. Paskolos aptarnavimo sąskaita, kurią nurodo ieškovas, buvo atidaryta dar 2005 metais. Jos paskirtis visuomet buvo ieškovo turimų kitų kreditų banke aptarnavimui (dengimui), lėšų, gautų iš įkeisto turto pardavimo, surinkimui. Refinansavimo sutarties 39 p. niekada nebuvo vadovaujamasi (jame nurodytas turtas nebuvo įkeistas prievolių, kylančių iš Refinansavimo sutarties, įvykdymo užtikrinimui); atsakovo raštuose-sutikimuose dėl įkeisto turto pardavimo atsakovas pažymėdavo, kad ieškovas vadovaujasi sutartimi, kuri yra jo paties pažeista ir banko nutraukta; taigi teigti, kad banko veiksmai leido suprasti, jog Refinansavimo sutartis yra galiojanti ir įsipareigojimai pagal ją vykdomi, nėra pagrindo. Visos iš įkeisto turto pardavimo gautos lėšos buvo naudojamos ieškovo ir kitų susijusių įmonių kreditų, taip pat kreditų pagal Kredito sutartis, dengimui Banke pagal įkeitimo eiliškumą. Niekada gautos lėšos nebuvo panaudotos įsipareigojimų pagal Refinansavimo sutartį dengimui, nes, pagal šią sutartį neišmokėjus kredito lėšų, nebuvo ką tomis lėšomis dengti. Tai, kad kredito lėšos nebuvo išmokėtos, patvirtina faktas, kad atsakovas ieškovui pagal Refinansavimo sutartį yra priskaičiavęs įsipareigojimo mokesčio, kuris buvo skaičiuojamas už kredito lėšų nepanaudojimą.

255. 2009 m. rugsėjo 4 d. atsakovo rašte Nr. dnk0912496 nurodyti sutarties pažeidimai buvo esminiai. Ieškovui pačiam pažeidus Refinansavimo sutartį, t. y. neįvykdžius kredito lėšų išmokėjimo sąlygų bei neįkeitus sutartyje nurodyto turto prievolių įvykdymo užtikrinimui, tolimesnis Refinansavimo sutarties vykdymas iš atsakovo pusės buvo neįmanomas.

26Trečiasis asmuo UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti ir priimti naujus įrodymus, kuriuos priimti atsisakė pirmosios instancijos teismas. Nurodo visiškai sutinkantis su apeliacinio skundo argumentais, papildomai pažymi, kad byloje turėjo būti pripažintas būtinu BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ ir BUAB „Patria Domi“ bankroto administratorių dalyvavimas.

27IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28Apeliacinis skundas atmetamas.

29Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

30Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškinį atmetė (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

31Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

32Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo teisėtumo.

33Byloje nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 18 d. šalys sudarė kredito sutartį (šalių procesiniuose dokumentuose vadinama Refinansavimo sutartimi) (toliau – Sutartis), pagal kurią bankas (atsakovas) įsipareigojo šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis suteikti ieškovui kreditą, o pastarasis įsipareigojo pasinaudoti kreditu nustatyta tvarka grąžinti pasiskolintas lėšas ir mokėti bankui palūkanas bei vykdyti kitus įsipareigojimus (Sutarties 1 p.). Sutarties 2 punkte nustatytos esminės kredito sąlygos: maksimali kredito suma iki 3 324 119 Eur; galutinis grąžinimo terminas 2011 m. birželio 30 d.; palūkanų dydis; kredito paskirtis: UAB „Senamiesčio vystymo grupė“, UAB „Senamiesčio svečių namai“, UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ esamiems įsipareigojimams banke refinansuoti; maksimalus kredito išmokėjimo terminas iki 2008 m. spalio 30 d. Sutartyje taip pat nustatyta, kad kreditas arba bet kokia jo dalis klientui (ieškovui) išmokama esant visoms 4.1. – 4.6. punktuose numatytoms sąlygoms (turto įkeitimas, kliento akcininkų paskolų subordinavimas banko naudai, turto įvertinimas, laidavimo sutarčių sudarymas ir t. t.) (Sutarties 4 p.), kreditas išmokamas tiesiai į UAB „Senamiesčio vystymo grupė“, UAB „Senamiesčio svečių namai“, UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ tranzitines sąskaitas banke, iš kurių lėšos bus skirtos minėtų juridinių asmenų įsipareigojimams bankui pagal ankstesnes kredito sutartis dengti (Sutarties 6 p.). Tai tik keletas sutarties nuostatų, kurios aiškiai patvirtina, kad tarp ieškovo (apelianto) ir atsakovo buvo sudaryta (kaip ir nurodyta jos pavadinime) kredito sutartis, t. y. sutartis dėl piniginių lėšų (kredito) suteikimo (CK 6.881 str. 1 d.).

34Apelianto aiškinimas, kad šalys nesiekė ir nesitarė dėl lėšų išmokėjimo, o tikrasis sutarties tikslas buvo susitarti dėl įsipareigojimų pagal refinansuojamas sutartis vykdymo terminų pakeitimo, įsipareigojimų pagal tas sutartis perleidimo UAB „Senamiesčio svečių namai“, bei lėšų, už parduotą įkeistą UAB „Senamiesčio svečių namai“ nekilnojamąjį turtą, panaudojimas įmonių įsipareigojimams pagal refinansuotas sutartis dengti, ne tik neatitinka aiškių Sutarties nuostatų, bet jo taip pat nepagrindžia ir apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės bei argumentai. Pavyzdžiui, apeliantas tvirtina, kad teismas, spręsdamas dėl sutarties tikslo, turėjo įvertinti šalių ikisutartinius santykius ir derybas dėl Sutarties sudarymo, tačiau jokių, esminę teisinę reikšmę sutarties kvalifikavimui turinčių duomenų iš ikisutartinių santykių etapo apeliantas nenurodo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad visos išvardytos įmonės (UAB „Senamiesčio svečių namai“, UAB „Senamiesčio vystymo grupė“ ir UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“) yra susijusios įmonės, ką, kaip akcentuoja apeliantas, teisme parodė derybose su banku dalyvavęs V. B.; kad įmonės yra laidavusios (įkeisdavusios turtą) už viena kitos prievoles; kad Sutartyje nurodyta kredito suma atitiko įmonių esamų įsipareigojimų bankui dydį (minėta, kad Sutartis buvo sudaryta dėl šių įsipareigojimų refinansavimo). Apeliantas teigia, kad jis generavo pakankamas pajamas finansiniams įsipareigojimams vykdyti ir jam nereikėjo papildomų lėšų, tačiau Sutartyje aiškiai nurodyta (ir jokių tai paneigiančių duomenų, išskyrus apelianto subjektyvų Sutarties aiškinimą, byloje nėra), kad Sutartį jis sudarė būtent dėl naujų lėšų išmokėjimo. Apelianto pateikiamo Sutarties aiškinimo nepatvirtina ir jo nurodomi šalių veiksmai po sutarties sudarymo, t. y. nei kitų įmonių finansinių įsipareigojimų įtraukimas į savo buhalterinę apskaitą, nei pinigų įnešimas į tranzitinę sąskaitą, nei apelianto nurodomi banko bei apelianto raštai nei kiekvienas atskirai, nei kartu nepaneigia, kad šalys susitarė dėl kredito suteikimo.

35Apeliaciniame skunde apeliantas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, anot jo, vadovavosi vien pažodiniu Sutarties sąlygų aiškinimu. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors įstatyme ir neteikiama pirmenybė pažodiniam sutarties sąlygų aiškinimui, pagal kasacinio teismo suformuluotas sutarčių aiškinimo taisykles, tai nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-219/2015); taip pat nereiškia, kad subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas gali būti absoliutinamas, ypač tada, kai šalys skirtingai argumentuoja savo tikruosius ketinimus dėl sutarties ar atskiros jos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2014). Taigi įvertinusi tai, kad Sutarties sąlygos, konkrečiai, apibrėžiančios Sutarties paskirtį ir esmę, suformuluotos aiškiai, o apelianto nurodyti argumentai neįrodo, kad tikrieji šalių ketinimai buvo kitokie, nei nurodyti Sutartyje, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, kaip tvirtina apeliantas, taikė sutarčių aiškinimo taisykles.

36Kaip minėta, ginčas byloje yra kilęs dėl to, ar teisėtai bankas (atsakovas) nutraukė su apeliantu sudarytą Sutartį.

37CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas.

38Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Be to, jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Jeigu konkrečios sutarties sąlygos pažeidimas pagal sutartį vertinamas kaip esminis ir (ar) sudarantis pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, tai yra pagrindas sutartį vienašališkai nutraukti joje nustatytu atveju (CK 6.217 str. 5 d.).

39Atsakovas su apeliantu sudarytą Sutartį nutraukė Sutarties 51.1., 51.2. ir 52 punktuose numatytais pagrindais, o būtent, klientui daugiau kaip 15 kalendorinių dienų vėluojant įvykdyti bet kokį savo mokėjimo (finansinį) įsipareigojimą pagal šią sutartį arba bet kokią kitą sutartį tarp banko ir kliento; klientui po banko raštiško priminimo daugiau kaip 30 kalendorinių dienų vėluojant įvykdyti bet kurį kitą (nefinansinį) savo įsipareigojimą pagal šią sutartį; atsiradus bent vienam bet kurios kitos su klientu ar UAB „Patria Domi“ sudarytos sutarties nutraukimo pagrindui. Konkrečiai 2009 m. rugsėjo 4 d. pranešime dėl sutarties nutraukimo bankas nurodė, kad apeliantas neįvykdė Sutarties 4.1 – 4.4. punktuose numatytų nefinansinių įsipareigojimų: neįkeitė turto, nurodyto Sutarties 25 punkte, nesubordinavo akcininkų paskolų banko naudai, nepateikė atitinkamo turto vertinimų, nepateikė UAB „Senamiesčio vystymo grupė“ ir UAB „Patria Domi“ laidavimų (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Senamiesčio vystymo grupė“ buvo iškelta bankroto byla, todėl, anot banko, nurodytos įmonės laidavimas apskritai nėra įmanomas); be to, apeliantas vėluoja vykdyti finansinius įsipareigojimus tiek pagal Sutartį, tiek pagal su banku sudarytas 2006 m. gegužės 10 d. kredito sutartį Nr. K200605-0996, 2006 m. rugsėjo 28 d. kredito sutartį Nr. K200609-1589, 2003 m. kovo 24 d. kredito sutartį Nr. KV303085V; tarp banko ir UAB „Patria Domi“ 2005 m. gegužės 13 d. sudaryta kredito sutartis Nr. K200507-0728 buvo nutraukta.

40Taigi pranešime dėl sutarties nutraukimo atsakovas nurodė kompleksą sutarties pažeidimų bei sutartyje nustatytų jos nutraukimo pagrindų, dėl kurių vienašališkai nutraukė sutartį.

41Apeliaciniame skunde apeliantas tvirtina, kad, priešingai nei nurodyta atsakovo pranešime, jis vykdė savo finansinius įsipareigojimus bankui, t. y. užtikrino, kad einamojoje ir tranzitinėje sąskaitose būtų pakankamas lėšų kiekis finansiniams įsipareigojimams įvykdyti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad, pagal šalių sudarytą Sutartį, kreditas, dėl neįvykdytų Sutarties 4.1. – 4.4. punktų sąlygų, apeliantui taip ir nebuvo suteiktas, todėl visos apelianto tranzitinėje sąskaitoje buvusios lėšos ir toliau buvo naudojamos kitų apelianto turimų kreditų dengimui (tai, ar pagal kitas kredito sutartis lėšos buvo skirstomos tinkamai, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas). Iš atsakovo 2009 m. rugsėjo 4 d. pranešimo dėl sutarties nutraukimo matyti, kad apelianto neįvykdyti finansiniai įsipareigojimai pagal Sutartį yra 2 724 Eur dydžio įsipareigojimo mokestis kartu su priskaičiuotais delspinigiais.

42Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad nefinansinių įsipareigojimų jis negalėjo įvykdyti ne dėl savo kaltės arba dėl banko kaltės, pastarajam nevykdant bendradarbiavimo pareigos. Apeliantas teigia, kad turto, esančio ( - ), (palėpės), jis negalėjo įkeisti dėl kitoje civilinėje byloje taikytų apribojimų, tačiau, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nepateikta įrodymų, kad minėtas nekilnojamasis turtas buvo areštuotas po Sutarties pasirašymo, be to, Sutartis vienašališkai nutraukta po 30 dienų nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. pranešimo įteikimo, o taikos sutartis minėtoje civilinėje byloje, kaip nurodo apeliantas, buvo patvirtinta 2008 m. gruodžio 30 d., taigi nurodyti galimi turto apribojimai apelianto pareigos įkeisti turtą nevykdymo nepateisina. Apelianto apeliacinio skundo argumentai dėl neįkeistos žemės nuomos teisės taip pat neįrodo jo kaltės dėl neįvykdyto sutartinio įsipareigojimo nebuvimo. Viena vertus, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių kokį nors neteisėtą atsakingų valstybinių institucijų neveikimą, kita vertus, pats pripažįsta, kad pagrindinė negalėjimo įkeisti žemės nuomos teisę priežastis buvo UAB „Patria Domi“ neišspręsti statinių nuosavybės teisės klausimai, t. y. klausimai, kurių išsprendimas teko apelianto, o ne atsakovo rizikai. Apeliantas taip pat tvirtina, kad kito Sutartyje numatyto turto neįkeitė, akcininkų paskolos nebuvo subordinuotos banko naudai, taip pat nebuvo sudarytos Sutartyje numatytos laidavimo sutartys, nes atsakovas neparengė šių dokumentų, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo nebendradarbiavimo, o kartu ir apelianto negalėjimo įvykdyti nurodytus sutartinius įsipareigojimus, tai neįrodo (CPK 178 str.). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų kreipęsis į banką dėl šių įsipareigojimų įvykdymo, o pastarasis būtų atsisakęs (vengęs) šiais klausimais su apeliantu bendradarbiauti. Tai, kad tarp šalių tam tikru metu vyko derybos dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, nepaneigia fakto, kad Sutarties nutraukimo dieną apeliantas minėtų sutartinių įsipareigojimų nebuvo įvykdęs.

43Pagal Sutarties 51.2. punktą, pagrindas nutraukti Sutartį yra vėlavimas įvykdyti bet kurį (t. y. net ir vieną) Sutartyje numatytą nefinansinį įsipareigojimą. Byloje nustatyta, kad apeliantas neįvykdė net kelių, prieš tai aptartų nefinansinių įsipareigojimų, todėl dėl apelianto argumentų, kuriais jis įrodinėja likusio nefinansinio įsipareigojimo (pilno turto vertinimo pateikimo bankui) įvykdymą, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes tai nebeturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą.

44Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai sutartis nutraukiama joje numatytais pagrindais (CK 6.217 str. 5 d.) (kaip yra nagrinėjamu atveju), teismas nevertina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Taigi apelianto argumentas, kad atsakovas neįrodė, jog nefinansinių prievolių neįvykdymas būtų jam sukėlęs didelius praradimus, nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingas. Kita vertus, teismas atkreipia dėmesį, kad, pagal Sutarties nuostatas, visų 4.1. – 4.4. punktuose įtvirtintų įsipareigojimų įvykdymas buvo būtinoji kredito išmokėjimo sąlyga, Sutartyje nustatytas maksimalus kredito išmokėjimo terminas (iki 2008 m. spalio 30 d.) Sutarties nutraukimo dieną buvo pradelstas beveik metus, todėl teigti, kad bankas neadekvačiai reagavo į apelianto sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nėra pagrindo.

45Sutarties 51 punkte nustatyta, kad atsiradus arba paaiškėjus bent vienai iš 51.1. – 51.8. punktuose išvardytų aplinkybių, kurios laikomos sutarties nutraukimo pagrindais, bankas turi teisę pareikalauti, kad klientas per 10 dienų darbo dienų nuo banko rašto išsiuntimo dienos grąžintų visą įsiskolinimą pagal šią sutartį prieš galutinį grąžinimo terminą: jeigu klientas po banko raštiško priminimo daugiau kaip 30 kalendorinių dienų vėluoja įvykdyti bet kurį kitą (nefinansinį) įsipareigojimą pagal šią sutartį arba bet kokią kitą sutartį tarp banko ir kliento (Sutarties 51.2. p.). 2009 m. rugsėjo 4 d. pranešime dėl sutarties nutraukimo atsakovas nurodė, kad sutartį nutraukia po 30 kalendorinių dienų nuo šio pranešimo įteikimo dienos. Kadangi nagrinėjamu atveju įsiskolinimo grąžinimas prieš terminą nebuvo aktualus (nes, kaip minėta, kreditas pagal Sutartį apeliantui nebuvo suteiktas), galima laikyti, kad 2009 m. rugsėjo 4 d. pranešimas dėl sutarties nutraukimo, su jame nustatytu 30 kalendorinių dienų sutarties nutraukimo įsigaliojimo atidėjimo terminu, kartu yra ir priminimas dėl nefinansinių įsipareigojimų nevykdymo, dėl ko konstatuoti esminio sutarties nutraukimo tvarkos nesilaikymo nėra pagrindo.

46Dėl kitų apelianto apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes sprendžia, kad jie neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimą.

47Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ prašė teismo priimti naujus įrodymus. Kadangi vertindamas apeliacinio skundo pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas į šiuos įrodymus atsižvelgė, jie prijungiami prie bylos (CPK 314 str.). Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl jau išdėstytų motyvų trečiojo asmens pateikti įrodymai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

48Trečiasis asmuo UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodė, kad, jo nuomone, trečiųjų asmenų, BUAB „Patria Domi“ ir BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ bankroto administratorių dalyvavimas teismo posėdyje turėjo būti pripažintas būtinu, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie trečiojo asmens argumentai yra deklaratyvūs ir jo nurodomo procesinės teisės normų pažeidimo neįrodo – jokių konkrečių aplinkybių, kurias galėtų parodyti minėti asmenys ir kurios galėtų turėti esminės reikšmės bylos baigčiai, trečiasis asmuo nenurodė.

49Dėl teisėjos šališkumo

50Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat tvirtino, kad bylą išnagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja buvo šališka – procesinius klausimus sprendė neužtikrindama teisėtų ieškovo ir trečiųjų asmenų interesų, išimtinai palankiai atsakovui, be to, pažeisdama civilinio proceso įstatymą. Anot apelianto, teisėja jau nuo bylos pradžios turėjo išankstinį neigiamą nusistatymą dėl byloje pareikšto reikalavimo, todėl byloje tendencingai priimdavo ieškovui nepalankius procesinius sprendimus, siekdama vieno tikslo – kuo greičiau baigti bylos nagrinėjimą, ignoruojant pareigą tinkamai, objektyviai bei visapusiškai išnagrinėti bylą.

51Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją, peticijos Nr. 10486/83, par. 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo, o įvairūs įprasti teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai (kuriuos pareiškėjas vertina kaip nepalankius) savaime nereiškia teisėjo šališkumo (žr. 2015 m. liepos 9 d. sprendimą byloje A. K. prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 38191/12, par. 67).

52Taigi, vadovaujantis teismų praktika, apelianto nurodomos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismo teisėja priėmė jam nepalankius procesinius sprendimus (du kartus netenkino apelianto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsisakė priimti trečiojo asmens I. R. byloje pareikštus savarankiškus reikalavimus, neįtraukė į bylą trečiaisiais asmenimis visų apelianto nurodytų asmenų, nepripažino trečiųjų asmenų bankroto administratorių dalyvavimo teismo posėdžiuose būtinu, atsisakė priimti trečiojo asmens UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ pateiktus rašytinius įrodymus), savaime neįrodo, kad bylą išnagrinėjo šališka teisėja, juo labiau, kad, pavyzdžiui, abi teisėjos priimtos nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo apeliacinės instancijos teismo buvo paliktos nepakeistos, dėl bankroto administratorių dalyvavimo teismo posėdžiuose būtinu šioje apeliacinėje byloje jau pasisakyta, o apeliantas jokių kokybiškai naujų, palyginti su trečiuoju asmeniu UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“, aplinkybių nenurodo, byloje taip pat nenustatyta, kad kiti teisėjos priimti procesiniai sprendimai būtų turėję įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas (kartu su trečiuoju asmeniu I. R.) apeliaciniame skunde išvardytais motyvais jau yra reiškęs teisėjai nušalinimą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkės 2014 m. liepos 23 d. nutartimi buvo atmestas kaip nepagrįstas.

53Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti skundžiamą teismo sprendimą ieškovo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.

54Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą Danske Bank A/S nurodė nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu nenutraukti bylos CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, t. y. jeigu byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl sprendė, kad ieškovo pareikštas reikalavimas galimas nagrinėti civilinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva taip pat nenustatė, kad būtų pagrindas civilinę bylą nutraukti (CPK 326 str. 1 d. 5 p.), todėl, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas apeliacine tvarka priimto teismo sprendimo (konkrečiai, jo dalies dėl bylos nenutraukimo) neskundė, teismas dėl nurodytų atsakovo argumentų plačiau nepasisako.

55Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

56Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas UAB „Senamiesčio svečių namai“ ieškiniu kreipėsi į teismą,... 5. 241 651,40 Lt, tačiau atsakovas iš šešiolikos parduotų apartamentų yra... 6. Atsakovas Danske Bank A/S su ieškiniu nesutiko. Tvirtino, kad ieškovas... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį... 9. Teismas sutiko su ieškovu, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.200... 10. Teismas nurodė, kad, remiantis Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalimi,... 11. Teismas pažymėjo, kad raštu išdėstytu ieškiniu ieškovas vienašalio... 12. Teismas sprendė, kad trečiojo asmens atstovo bylos nagrinėjimo teisme metu... 13. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovas ieškinyje netinkamai aiškina... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 15. Ieškovas UAB „Senamiesčio svečių namai“ apeliaciniu skundu prašo... 16. 1. Teismas, aiškindamas Refinansavimo sutarties turinį, tikslą, netinkamai... 17. 2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje neįrodyta, kad atsakovas,... 18. 3. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesinės teisės... 19. 4. Pirmosios instancijos teismo teisėja bylą išnagrinėjo šališkai. Bylos... 20. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas Danske Bank A/S prašo... 21. 1. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo maksimaliai... 22. 2. Byla yra nenagrinėtina teisme, kadangi ieškovo reikalavimas dėl... 23. 3. Ieškovas visiškai netinkamai aiškina sudarytos Refinansavimo sutarties... 24. 4. Lėšos pagal Refinansavimo sutartį nebuvo išmokėtos, todėl bankui... 25. 5. 2009 m. rugsėjo 4 d. atsakovo rašte Nr. dnk0912496 nurodyti sutarties... 26. Trečiasis asmuo UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“... 27. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 28. Apeliacinis skundas atmetamas.... 29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi... 31. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios... 32. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vienašalio kredito... 33. Byloje nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 18 d. šalys sudarė kredito sutartį... 34. Apelianto aiškinimas, kad šalys nesiekė ir nesitarė dėl lėšų... 35. Apeliaciniame skunde apeliantas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas... 36. Kaip minėta, ginčas byloje yra kilęs dėl to, ar teisėtai bankas... 37. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį,... 38. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties... 39. Atsakovas su apeliantu sudarytą Sutartį nutraukė Sutarties 51.1., 51.2. ir... 40. Taigi pranešime dėl sutarties nutraukimo atsakovas nurodė kompleksą... 41. Apeliaciniame skunde apeliantas tvirtina, kad, priešingai nei nurodyta... 42. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto... 43. Pagal Sutarties 51.2. punktą, pagrindas nutraukti Sutartį yra vėlavimas... 44. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai sutartis... 45. Sutarties 51 punkte nustatyta, kad atsiradus arba paaiškėjus bent vienai iš... 46. Dėl kitų apelianto apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau... 47. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Palangos... 48. Trečiasis asmuo UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“... 49. Dėl teisėjos šališkumo ... 50. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat tvirtino, kad bylą išnagrinėjusi... 51. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad... 52. Taigi, vadovaujantis teismų praktika, apelianto nurodomos aplinkybės, kad... 53. Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro... 54. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą Danske Bank A/S nurodė... 55. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 56. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą palikti...