Byla 2KT-65/2012
Dėl tų pačių aplinkybių atsakovas, kaip alternatyvą, taip pat prašė ieškinį palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu. Teismui atmetus prašymus nutraukti bylą arba ieškinį palikti nenagrinėtą arba atsisakius tai daryti be bylos nagrinėjimo iš esmės, prie civilinės bylos Nr. 2-199-467/2012 prašė prijungti civilinę bylą Nr. 2-24-71/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas, susipažinęs su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-199-467/2012,

Nustatė

2Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-199-467/2012, kurioje 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi prašoma spręsti šios civilinės bylos ir Šiaulių apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-24-71/2011 sujungimo klausimą.

3Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-199-467/2012 ieškovas LR Finansų ministerija, atstovaujama VĮ Turto banko, 2011 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „FF lizingas“ 6 911 101,06 Lt skolą ir 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškinio užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, piniginių lėšų kredito įstaigose bei atsakovo turto, esančio pas trečiuosius asmenis, areštą.

4Atsakovas UAB „FF lizingas“ pateikė prašymą, kurį vėliau patikslino ir prašė civilinę bylą Nr. 2-199-467/2012 nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu arba CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, nes joje nagrinėjamas ieškinys neturi teisinio pagrindo, kadangi Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011 nesukūrė jokių materialių teisių ir pareigų nagrinėjamos civilinės bylos ieškovui ir atsakovui. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. sausio 19 d. priėmė nutartį, kuria įpareigojo Šiaulių apygardos teismą tęsti civilinės bylos Nr. 2-24-71/2011 nagrinėjimą arba Lietuvos apeliacinio teismo nurodyti klausimai ir visų šios bankroto bylos šalių reikalavimai turi būti nagrinėjami AB „Oruva“ bankroto byloje Nr. B2-8-71/2005. Dėl tų pačių aplinkybių atsakovas, kaip alternatyvą, taip pat prašė ieškinį palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu. Teismui atmetus prašymus nutraukti bylą arba ieškinį palikti nenagrinėtą arba atsisakius tai daryti be bylos nagrinėjimo iš esmės, prie civilinės bylos Nr. 2-199-467/2012 prašė prijungti civilinę bylą Nr. 2-24-71/2011.

5Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi nusprendęs, kad prašymas dėl bylos nutraukimo ir ieškinio palikimo nenagrinėto nespręstinas be civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo prašomos sujungti bylos yra nagrinėjamos skirtinguose apygardų teismuose: civilinė byla Nr. 2-199-467/2012 – Vilniaus apygardos teisme, o civilinė byla Nr. 2-24-71/2011 – Šiaulių apygardos teisme, ir vadovaudamasis CPK 136 straipsnio 4 dalimi, klausimą dėl bylų sujungimo perdavė nagrinėti Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkui.

6Prašymas dėl bylų sujungimo netenkintinas.

7Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 136 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas, nustatęs, kad teismo (teismų) žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima nagrinėti skyrium. Ši norma nustato ir subjektus, kurie sprendžia bylų sujungimo klausimus: jei bylos nagrinėjamos tame pačiame teisme, dėl jų sujungimo sprendžia to teismo pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ar Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, o jei skirtinguose teismuose – aukštesnės pakopos teismo pirmininkas ar Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Pagal šią normą apygardos teismas, nustatęs, kad kitame apygardos teisme ar kito apygardos teismo veiklos teritorijoje veikiančiame apylinkės teisme pirmąja instancija yra nagrinėjama kita susijusi byla ir abi bylos būtų išnagrinėtos greičiau ir ekonomiškiau bei teisingai, pats turi teisę prie nagrinėjamos bylos prijungti kitame teisme nagrinėjamą civilinę bylą. Tokiu atveju nėra pagrindo kreiptis dėl bylų sujungimo klausimo išsprendimo į Lietuvos apeliacinį teismą.

8Vienas civilinio proceso tikslų yra kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas (CPK 2 straipsnis). Šis tikslas atspindi tiek privatų (proceso šalių), tiek viešąjį (visos visuomenės) interesą, kad civilinė byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Norint pasiekti aptariamą civilinio proceso tikslą, įstatymas teismui ir proceso šalims nustato bendrąją pareigą siekti, kad byla būtų išnagrinėta operatyviai. Bendroji pareiga yra detalizuojama įvairiose įstatymo nuostatose, tame tarpe ir CPK 7 straipsnyje, įpareigojančiame teismą užkirsti kelią proceso vilkinimui, siekti, kad byla būtų išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu ir kuo ekonomiškiau, o šalis – sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu. Kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas neabejotinai turi būti derinamas su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu ginčo išsprendimu.

9Civilinių bylų sujungimo instituto tikslai yra susiję su proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimu: bylos sujungiamos, jeigu taip bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai. Bylų sujungimas taikomas ir tais atvejais, kai nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima nagrinėti skyrium (CPK 136 str. 4 d.). Sprendžiant klausimus dėl bylų sujungimo, viena iš aplinkybių, kurios turi būti įvertintos, yra bylų nagrinėjimo stadija. Visais atvejais sujungiamos bylos privalo būti nebaigtos nagrinėti. Išnagrinėta civilinė byla, kurioje priimtas ir įsiteisėjęs galutinis procesinis sprendimas negali būti sujungimo objektu.

10Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-199-467/2012 ieškovas LR Finansų ministerija, atstovaujama VĮ Turto banko, 2011 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „FF lizingas“ 6 911 101,06 Lt skolą ir 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškinio užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, lėšų kredito įstaigose bei atsakovo turto, esančio pas trečiuosius asmenis, areštą. Šioje civilinėje byloje gautas atsakovo prašymas dėl bylų sujungimo perduotas spręsti Lietuvos apeliaciniam teismui. Nors Vilniaus apygardos teismas turėjo teisinę galimybę pats išspręsti bylų sujungimo klausimą, tačiau siekiant šio klausimo išsprendimo operatyvumo, jį išsprendžia Lietuvos apeliacinis teismas (CPK 7 str.).

11Šiaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atstovaujamos VĮ „Turto bankas“, prašymą atsakovo likviduotos akcinės bendrovės „Oruva“ bankroto administratoriui UAB „Restrus“ dėl turto paskirstymo bankroto byloje Nr. B2-301-267/2006 išnagrinėjo VĮ ,,Turto bankas“ prašymą patikslinti turto paskirstymą LAB „Oruva“ bankroto byloje. Šį prašymą teismas patenkino ir perdavė Finansų ministerijai LAB „Oruva“ reikalavimo teises į: 1) 311 789,28 Lt, kuriuos UAB „Oruva“ ir Ko liko skolinga pagal 2002 m. spalio 3 d. pirkimo-pardavimo ne varžytynėse sutartį Nr. 2002/10/30/03 pagal kurią įsigijo Finansų ministerijai įkeistą dyzelinių variklių gamybos cechą; 2) 645 421,73 Lt, kuriuos UAB „Oruva“ ir Ko liko skolinga pagal sąskaitas-faktūras, įsigijusi kilnojamąjį turtą iš LAB „Oruva“; 3) 8 049 838,94 Lt, kuriuos UAB „Oruva“ ir Ko liko skolinga pagal 2002 spalio 1 d. pirkimo-pardavimo ne varžytynėse sutartis Nr. 2002/10/01/08 ir Nr. 2002/10/01/06 bei sąskaitas-faktūras, įsigijusi kilnojamąjį turtą iš LAB „Oruva“; 4) 6 911 101,06 Lt, kuriuos UAB „Parex lizingas“ liko skolingas pagal 2002 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo ne varžytynėse sutartį Nr. 2002/09/09/02, 2002 m. rugsėjo 16 d. papildomą susitarimą prie šios sutarties bei pagal 2002 m. lapkričio 20 d. išrašytas sąskaitas-faktūras ir 2002 m. rugsėjo 30 d. išrašytas sąskaitas-faktūras, įsigijusi kilnojamąjį turtą iš LAB „Oruva“.

12Pareiškėjas UAB „FF Lizingas“ (buvęs UAB „Parex lizingas“) 2011 m. kovo 30 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su atskiruoju skundu, prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis UAB „FF lizingas“ ir UAB „Oruva“ ir Ko ir prijungti prie šios bylos AB „Oruva“ bankroto bylą Nr. B2-301-267/2006. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi apeliacinį procesą nutraukė, nurodęs, kad UAB „FF lizingas“ nėra byloje dalyvaujantis asmuo, todėl neturi teisės paduoti atskirąjį skundą.

13Pareiškėjas UAB „FF Lizingas“ 2011 m. gegužės 12 d. prašymu ir 2011 m. gegužės 24 d. prašymo papildymu kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011. Šiaulių apygardos teismas 2011 m. lapkričio 10 d. nutartimi atmetė prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011 ir panaikino Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-1184-267/2011 taikytas laikinąsias apsaugos priemones – vykdomųjų raštų išdavimo ir išieškojimo civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011 pagal 2011 m. kovo 23 d. nutartį sustabdymą. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą pagal UAB „FF Lizingas“ atskirąjį skundą, 2012 m. sausio 19 d. nutartimi paliko Šiaulių apygardos teismo nutartį nepakeistą, o motyvuojamojoje dalyje pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nesprendė klausimo dėl LAB „Oruva“ turto paskirstymo, tačiau nusprendė perduoti Finansų ministerijai, atstovaujamai AB Turto banko, 15 918 151,01 Lt LAB „Oruva“ reikalavimo teises į debitorius UAB „Oruva“ ir ko bei UAB „FF lizingas“. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pažymėjo, kad po bankrutavusios įmonės išregistravimo iš viešo registro paaiškėjus, kad įmonė gali turėti reikalavimo teises, visų pirma, turi būti išspręstas klausimas dėl šių teisių pagrįstumo ir dydžio. Šiaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi negalėjo pakeisti ir nepakeitė šio teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartimi patvirtinto UAB „FF lizingas“ kreditorinio reikalavimo tenkinimo eilės ir dydžio užbaigiant AB „Oruva“ bankroto bylą, todėl šis teismo procesinis sprendimas (2011 m. kovo 23 d. nutartis) apskritai negali sukelti teisinių padarinių įmonei, jos kreditoriams ir debitoriams. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje išaiškino, kad klausimai dėl LAB „Oruva“ reikalavimo teisių į debitorius UAB „Oruva“ ir ko bei UAB „FF lizingas“ pagrįstumo ir dydžio turėtų būti sprendžiami atskiroje byloje, taip pat yra pagrindas visus reikalavimus reikšti civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011 ir ją nagrinėti toliau (CPK 7 str.), ir tik teismui pripažinus teisę LAB „Oruva“ kreditoriams į tam tikrą UAB „Oruva“ ir ko bei UAB „FF lizingas“ reikalavimo dydį, turi būti sprendžiamas klausimas dėl priteisto turto iš debitorių paskirstymo tarp kreditorių klausimas pagal ĮBĮ nuostatas ir patvirtintą kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilę. Kitaip tariant, Lietuvos apeliacinis teismas, konstatuodamas vienos iš privalomų proceso atnaujinimo sąlygų – bylos užbaigimo – neegzistavimą, išaiškino, kad byloje teismui neišsprendus (nesprendus) likviduotos įmonės reikalavimo teisių į jos debitorius pagrįstumo ir dydžio, negalėjo būti sprendžiamas klausimas dėl šių teisių perleidimo vienam iš įmonės kreditorių. Todėl sprendžiant civilinių bylų sujungimo klausimą ir vertinant Šiaulių apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-24-71/2011 eigą, šios civilinės bylos negalima laikyti neužbaigta, nes 2011 m. kovo 23 d. nutartis bylos šalims nesukūrė jokių materialių teisių ar pareigų dėl to, jog reikalavimai toje byloje apskritai nebuvo tinkamai suformuluoti.

14Esant tokiai situacijai, kai viena iš prašomų sujungti civilinių bylų – Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-24-71/2011 – yra išnagrinėta, daroma išvada, kad nėra privalomos bylų sujungimo instituto taikymo sąlygos – bent dviejų nebaigtų nagrinėti bylų. Tai reiškia, kad civilinė byla Nr. 2-24-71/2011 negali būti sujungimo objektu, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-199-467/2012 ir Šiaulių apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-24-71/2011 sujungimo. Kita vertus, tokia išvada netrukdo civilinę bylą Nr. 2-199-467/2012 nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui prijungti išnagrinėtos bylos medžiagą, jeigu joje yra reikšmingos įrodinėjimo dalyką sudarančios informacijos.

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, vadovaudamasis CPK 136 straipsnio 4 dalimi,

Nutarė

16Atsisakyti sujungti Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-199-467/2012 ir Šiaulių apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-24-71/2011.

Proceso dalyviai
Ryšiai