Byla 2A-202-196/2015
Dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys A. L., M. B., D. S., E. S

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos teisėjai Artūras Driukas, Konstantinas Gurinas (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijus Žironas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-2557-553/2014 pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovui AB DNB bankas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys A. L., M. B., D. S., E. S.,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovas R. L. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia 2005 m. rugsėjo 30 d. laidavimo sutartį Nr. 1874, sudarytą tarp AB DnB NORD banko ir R. L., pripažinti negaliojančiu 2007 m. liepos 25 d. susitarimą Nr. 8455/1 tarp kredito davėjo AB DnB NORD banko ir kredito gavėjų M. B., D. S., E. S. dėl 2005 m. rugsėjo 30 d. kredito linijos sutarties Nr. 8455 sąlygų pakeitimo ir papildymo dalyje dėl R. L. sutikimo dėl šio susitarimo sąlygų. Ieškovo teigimu, sudarant sandorius ieškovo išreikšta valia neatitiko tikrosios jo valios – sandorių sudarymo metu dėl psichinės būklės (dėl jam diagnozuoto psichinio sutrikimo ginčui aktualiu laikotarpiu) ieškovas negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Dėl savo būklės ieškovas negalėjo tinkamai suvokti sandorių.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 12 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, iš ieškovo atsakovui bei valstybei priteisė bylinėjimosi išlaidas.

6Teismas nurodė, kad byloje buvo atliktos dvi teismo psichiatrinės ekspertizės: 2011 m. kovo 29 d. – balandžio 28 d., akto Nr. 78TPK134/2011 ir pakartotinė 2012 m. rugpjūčio 28 d. – lapkričio 5 d., akto Nr. 82TPK-16/2012. Tiek vienu, tiek kitu atveju ekspertai pateikė kategoriškas išvadas, kad R. L. 2005-09-30 Laidavimo sutarties ir 2007-07-25 Susitarimo pasirašymo su AB DnB NORD banku metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nes sirgo endogeninės kilmės lėtiniu psichikos sutrikimu – bipoliniu afektiniu sutrikimu (Ekspertizės akte I nurodoma, kad manijos fazėje, o Ekspertizės akte II – kad hipomanijos epizodu). Teismas pažymėjo, kad nors ekspertų nuomone, „R. L. negalėjo adekvačiai suvokti savo veiksmų teisinės, socialinės esmės ir pasekmių“, tačiau formaliai laidavimo sitarties ir susitarimo faktą suprato, o šiuo metu R. L. nustatyta bipolinio sutrikimo remisija ir jis gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, todėl sprendė, jog tam, kad pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais, vien ekspertizės išvadų ir medicininiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų nepakanka, bei pažymėjo, kad ieškovas laidavimo sutarties ir susitarimo ginčijimą iniciavo tik po to, kaip AB DNB bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos iš kredito gavėjų bei laiduotojo R. L. priteisimo. Teismas, vertindamas ieškovo išsilavinimą, darbinę veiklą ir sandorių sudarymo patirtį sprendė, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8Apeliaciniame skunde apeliantas R. L. prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ginčijamos sutarties sudarymo aplinkybių, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.89 straipsnio nuostatas, nesiaiškino tikrosios sandorio šalies valios. Ieškovas nesiekė laiduoti milijonine suma už asmenį, kurio gerove jis nebuvo suinteresuotas.
  2. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo proceso įstatyme įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis. Teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo pateiktomis spėlionėmis bei hipotezėmis. Įrodymų vertinimo procese, atsižvelgiant į tikimybių pusiausvyros principą, teismas turėjo laikyti įrodytais ieškovo nurodytus faktus ir vadovautis išimtinai teismo ekspertizės aktais.
  3. Teismas nevertino, kad ieškovo sudarytas sandoris jam pačiam akivaizdžiai žalingas, nenaudingas, neprotingas ir nepagrįstas, kadangi ieškovas neatlygintinai, už kitų asmenų prievoles, savo turtu privalės padengti kitų asmenų, su kuriais nėra susijęs, įsiskolinimus.
  4. Teismas netinkamai taikė CPK normas dėl už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio paskaičiavimo. CPK 80 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad žyminio mokesčio suma, turtiniuose ginčuose, negali viršyti 30 000,00 Lt, tačiau sprendime nurodė, kad žyminio mokesčio suma yra 42 000,00 Lt.

9Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas AB DNB bankas prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad, teismas išanalizavęs byloje surinktus įrodymus priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kuri naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino šalių pateiktus įrodymus bei rėmėsi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl R. L. sveikatos būklės ginčijamų sandorių sudarymo metu padarė pagal vidinį įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

11teisiniai argumentai ir išvados

12CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13Dėl ginčijamo sandorio prieštaravimo CK 1.89 straipsnio nuostatoms

14Bylos duomenys patvirtina, jog 2005 m. rugsėjo 30 d. atsakovas (kredito davėjas) AB DnB NORD bankas ir tretieji asmenys (kredito gavėjai) M. B., D. S., E. S. sudarė kredito linijos sutartį Nr. 8455 dėl 1 303 290,09 eurų kredito linijos limito sumos suteikimo. Tą pačią dieną, 2005 m. rugsėjo 30 d., su atsakovu buvo pasirašyta laidavimo sutartis Nr. 1874, kuria ieškovas įsipareigojo atsakyti bankui ta pačia apimtimi, kaip ir skolininkai, visu savo turtu, jeigu skolininkai pagal kredito linijos sutartį Nr. 8455 neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai savo prievoles. Visi kreditai turėjo būti grąžinti iki 2007 m. liepos 31 d., tačiau 2007 m. liepos 25 d. tarp atsakovo ir kredito gavėjų M. B., D. S., E. S. buvo pasirašytas susitarimas Nr. 8455/1 dėl 2005 m. rugsėjo 30 d. kredito linijos sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo. Šiuo susitarimu buvo pakeistas kredito linijos limito grąžinimo terminas, nustatant, kad visi paimti ir negrąžinti kreditai iš kredito linijos limito grąžinami 2009 m. birželio 30 d., taip pat buvo pakeistos kitos sutarties specialiosios dalies sąlygos (7 p., 9 p., 11 p.), o sutarties specialiosios dalies 11 punktas papildytas nauju 11.7 papunkčiu, kuriuo kredito gavėjai įsipareigojo mokėti bankui 0,4 proc. metinių palūkanų dydžio įsipareigojimo mokestį nuo nepaimtos kredito linijos kredito sumos. Sudarant šį susitarimą buvo pareikalauta ir ieškovo sutikimo. Ieškovo teigimu, jo sudaryti sandoriai neatitinka įstatymo reikalavimų (CK 1.80 str., 1.89 str.), pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl teismine tvarka turi būti pripažinti negaliojančiais.

15Kaip matyti iš apelianto procesinių dokumentų ir paaiškinimų turinio, ieškovas laidavimo sandorį ginčija CK 1.89 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieškovas laikėsi nuoseklios pozicijos, kad jis ginčijamo sandorio sudarymo metu dėl psichinės būsenos negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Pažymėtina, jog sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.

16Pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. CK nekelia reikalavimų priežasčiai, lėmusiai atitinkamą asmens būseną. Tokia būsena gali būti ir dėl išsivysčiusios ar ūminės ligos. Pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009).

17Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, atsižvelgdamas į ekspertų pateiktą išvadą (bylos nagrinėjimo metu ieškovui nustatyta bipolinio sutrikimo remisija ir jis gali suprasti savo veiksmų reikšmę bei juos valdyti), ieškovo poziciją bylos nagrinėjimo metu, kuomet sau palankias aplinkybes jis prisimena, o nepalankių neprisimena ir neteikia paaiškinimų, neatsako į klausimus dėl byloje rašytiniais įrodymais nustatytų aplinkybių, kurios objektyviai jam buvo/turėjo būti žinomos, pažymėjo, kad aukščiau išvardintos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti ieškovo sąžiningumu ir darė labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovas sudarydamas ginčijamą sandorį galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, skunde nurodė, jog teismas, įvertinęs įrodymus, nenustatė tikrosios jo valios, buvusios ginčijamo sandorio sudarymo metu, t. y. nepagrįstai nenustatė tikrosios jo valios sudaryti ginčijamą sutartį nebuvimo. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliacinis skundas iš esmės (didžiąja dalimi) grindžiamas teismo atlikto įrodymų vertinimo proceso ydingumu bei procesiniais pažeidimais, ieškovo nuomone, lėmusiais netinkamą įrodymų vertinimą. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų paaiškinimais, netinkamai vertino rašytinius įrodymus – 2011 m. kovo 29 d. – balandžio 28 d., ekspertizės aktą Nr. 78TPK134/2011 ir pakartotinį 2012 m. rugpjūčio 28 d. – lapkričio 5 d., ekspertizės aktą Nr. 82TPK-16/2012. Be to, spręsdamas dėl ieškovo tikslo sudaryti ginčijamus sandorius, jų naudos ieškovui, ieškovo sąsajų su trečiaisiais asmenimis, teismas esą vadovavosi netinkamais įrodymais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

18Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs dėl CPK 176 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio 1, 2 dalių, 178 straipsnio, 185 straipsnio, 263 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Apeliantas apeliaciniame skunde teisingai nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką nurodytų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimais, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys, argumentacija bei faktiniai bylos duomenys neteikia teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais skundo motyvų, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė šias proceso teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos jų aiškinimo ir taikymo praktikos.

19Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas turėjo galimybę laisvai disponuoti savo procesinėmis teisėmis (be kita ko, teikti rašytinius įrodymus, inicijuoti liudytojų apklausą, šiems užduoti klausimus ir pan.).

20Teismas, civilinėje byloje vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ta aplinkybė, jog tų pačių įrodymų pagrindu apeliantas siekia visiškai kitokių (priešingų) išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių, nesudaro pagrindo konstatuoti procesinių normų, reguliuojančių įrodymų vertinimo procesą, pažeidimo.

21Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau cituotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą aiškinant CK 1.89 straipsnio nuostatas, sprendžia, jog aptariamu atveju esminę reikšmę turi apelianto būsena, buvusi ginčijamų sandorių sudarymo metu. Kaip akcentavo kasacinis teismas, vertinant sandorio teisėtumą CK 1.89 straipsnio pagrindu, būtina nustatyti, jog asmuo, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Minėta, jog tokiu atveju nėra svarbi priežastis, sąlygojusi atitinkamą sandorio šalies būseną. Taigi nagrinėjamu atveju, vertintina ir apelianto nurodoma priežastis – psichinė būsena sandorių sudarymo metu, įtakota susidėjusių aplinkybių, patirtų išgyvenimų ir stresų. Kolegija sprendžia, jog vien ta aplinkybė, jog sandorius sudarė asmuo, negalintis adekvačiai suvokti jų teisinės, socialinės esmės ir pasekmių, tačiau formaliai suprasdamas pačių sudaromų sandorių faktą (teismo psichiatrijos, teismo ekspertizės aktas Nr.82TPK-16/2012 (3 t., 2-7 b. l.), savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant ieškovo ir trečiųjų asmenų skirtingai nurodomoms aplinkybėms yra svarbūs byloje esantys liudytojos parodymai ir aplinkybė, jog liudytoja (banko tarnautoja) R. N., paaiškino, kad visus kredito suteikimo klausimus ji derino būtent su R. L., o kreditavimo ir laidavimo sutarčių sąlygos buvo aptariamos tiesiogiai su R. L. asmeninių susitikimų su juo banke metu ir liudytojos teigimu, nors jie bendravo net keletą kartų, ji nepastebėjo, kad R. L. būtų elgęsis neadekvačiai aplinkai ar nesuvokdamas savo veiksmų, jo elgesys liudytojai jokio įtarimo nesukėlė. Liudytojos parodymai nesudaro pagrindo abejoti jų įrodomąja reikšme vertinant ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes ir tokiu būdu juos pašalinti iš įrodymų vertinimo proceso. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo kitaip vertinti byloje esančių teismo psichiatrinės ekspertizės aktų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išreiškė abejones nagrinėjamam ginčui aktualiu klausimu – konkretaus asmens konkrečia psichine būsena, buvusia konkretaus sandorio sudarymo metu, tiek vertinant ieškovo būseną prieš laidavimo sutarties pasirašymą, kada apeliantui „po sunkios depresijos būsenos su suicidiniu bandymu staiga prasidėjo hipomanijos epizodas, pasireiškiantis nenuosekliu, pagreitintu mąstymu, neadekvačiai pakilia nuotaika, dideliu nerimu, išblaškytu dėmesiu, savikritikos stoka“, tiek „antro sandorio sudarymo metu tiriamąjam būnant ūmios psichozės būsenoje (hipomanijos sindromas) su psichikos veiklos dezorganizacijos požymiais (neproduktyvus mąstymas, kritinio vertinimo ir situacijos suvokimo sutrikimai)“. Nors ekspertų nuomone, tiriamasis negalėjo visaverčiai, kritiškai analizuoti pateiktų pasiūlymų sudaryti sandorius bei tinkamai įvertinti veiksmus asmenų, iniciavusių šių sandorių sudarymą „Formaliai suprasdamas pačių sandorių (laidavimo, sutikimo) faktą, R. L. negalėjo adekvačiai suvokti jų teisinės, socialinės esmės ir pasekmių“, tačiau tuo pačiu ekspertai pateikė išvadą, kad šiuo metu R. L. nustatyta bipolinio afektinio sutrikimo remisija (pagerėjimas), dėl kurio jis gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti“. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių įrodymų (teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktais) nelaikė pagrindu tenkinti ieškovo ieškinį.

22Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas įrodymų vertinimo procese, bei ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamos tos išvados, neturi pagrindo nuspręsti, jog apeliantas ginčijamus sandorius sudarė būdamas tokios būsenos, kada negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Kolegijos vertinimu, priešingai, trečiojo asmens M. B. į bylą pateiktas M. B., D. S. bei E. S. 2005 m. spalio 12 d. R. L. išduotas įgaliojimas tvarkyti, valdyti ir pilnai disponuoti jiems priklausančiomis piniginėmis lėšomis, esančiomis AB banke „NORD/LB Lietuva“ bendrojoje sąskaitoje Nr. ( - ), pateikti bankui prašymą ir gauti kreditą, už juos pasirašyti ir atlikti visus veiksmus, susijusius su pavedimu, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog ieškovo psichinė būsena, nesutrukdė apeliantui gyventi pilnavertį gyvenimą, dirbti ir sudaryti savo esme nekasdienius sandorius (2005 m. balandžio 25 d. terminuoto indėlio sutartis, 2005 m. gegužės 27 d. kredito linijos sutartis, 2005 m. gegužės 31 d. banko sąskaitos sutartis, 2005 m. birželio 15 d. hipotekos lakšto pasirašymas), santuoką (2007 m. kovo 31 d.) ir pan.. Kaip nustatė pirmos instancijos teismas minėta sąskaita buvo atidaryta visų trijų kredito gavėjų vardu Kredito sutarties vykdymui – Bankas suteikiamo kredito lėšas pervesdavo būtent į sąskaitą Nr. ( - ) ir šis pateiktas rašytinis įrodymas patvirtina trečiojo asmens M. B. bylos nagrinėjimo metu nurodytas aplinkybes apie įgaliojimą R. L., o tai sudaro pagrindą abejoti ieškovo teikiamais paaiškinimais – bendro verslo su trečiaisiais asmenimis Kredito sutarties pagrindu gautomis lėšomis neigimu. Iš byloje esančių elektroninių laiškų (3 t., 119, 122-123 b. l.) turinio matyti, jog R. L. (susirašinėjimas vyko su trečiuoju asmeniu M. B.) atliko organizacinius veiksmus, susijusius su įsipareigojimų pagal Kredito sutartį vykdymu, t.y. būtent apeliantas nurodydavo mokėtinų palūkanų už kreditą sumą bei įsipareigojimo įvykdymo datą, teikė pasiūlymus dėl akcijų, pajų pardavimo, analizavo po pardavimo sandorio sudarymo liksiantį pelną, privalomus sumokėti mokesčius ir pan., nurodė kokius dokumentus reikia pateikti advokatei (3 t., 118-124 b. l.). Kolegijos vertinimu ir kaip matyti iš medicininių dokumentų, apelianto psichinė sveikatos būklė buvo epizodinė, todėl tai neleidžia daryti išvados, jog visą laikotarpį (nuo 2005 m rugsėjo 30 d. iki 2007 m. liepos 25 d., t.y. ginčijamų sandorių sudarymo metu) ji buvo tokia, jog apeliantas visą šį laikotarpį nesiorientuotų realybėje, nesuvoktų aplinkoje vykstančių procesų bei jų nekontroliuotų.

23Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad apeliantas aktyviai naudojosi įgaliojimo suteiktomis teisėmis: 2005 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į Banką su prašymu pagal kreditavimo sutartį Nr.8455 iš Kredito gavėjo M. B. sąskaitos išmokėti Raimundui P. L. 951 500,00 Lt, o K. G. – 778 500,00 Lt, 2006 m. sausio 16 d. pateikė Bankui prašymą pervesti į Kredito gavėjo M. B. sąskaitą 65 334,09 EUR kredito dalį, sumą konvertuoti į litus ir 26 816,00 Lt pervesti UAB „Geokada“ (2 t., 6-7 b. l.). 2006 m. sausio 16 d. ieškovas grynais pinigais iš sąskaitos pasiėmė 180 000,00 Lt (2 t., 124-135 b. l.). Byloje esančiais įrodymais nustatytų aplinkybių ieškovas R. L. nepaneigė ir paaiškinimų dėl savo atliktų veiksmų, sudarytų sandorių iš esmės nepateikė, todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad ginčijamais sandoriais, užtikrinančiais galimybę finansuoti vykdomą veiklą, R. L. buvo suinteresuotas, todėl tiek laidavimo sutartis, tiek susitarimas atitiko protingumo ir teisingumo kriterijus, bei apelianto valią.

24Iš bylos medžiagos matyti, kad 2005 m. balandžio 25 d. apeliantas ir AB bankas “NORD/LB Lietuva” sudarė banko indėlio – ilgalaikio terminuoto indėlio sutartį (2 t., 26-27 b. l.), 2005 m. gegužės 27 d. buvo sudaryta kredito linijos sutartis Nr.7720 dėl 1 592 910,11 EUR kredito suteikimo. Kredito davėjas AB bankas “NORD/LB Lietuva”, kredito gavėjai R. L., M. Š., V. P. ir D. P. (2 t., 8-16 b. l.), kredito paskirtis 872 125,00 EUR įsipareigojimų AB “SAMPO bankas” pagal 2004 m. sausio 22 d. kredito sutartį Nr.BP1102040021 padengimui, likusi suma – apyvartinėms lėšoms. 2005 m. gegužės 31 d. sudaryta banko sąskaitos sutartis (2 t., 28-29 b. l.). 2005 m. birželio 15 d. apeliantas, atstovaudamas save ir pagal įgaliojimą M. Š., V. P. ir D. P. pasirašo hipotekos lakštą (2 t., 30-34 b. l.), 2007 m. kovo 8 d. teikia bankui prašymą dėl kredito linijos sąlygų pakeitimo (2 t., 57 b. l.), 2007 m. balandžio 19 d. šalys susitaria dėl kredito sutarties pakeitimo, kuriuo skolininkas M. Š. atleidžiamas nuo prievolės pagal kredito sutartį vykdymo (2 t., 17-19 b. l.), 2007 m. balandžio 23 pasirašo hipotekos lakšto pakeitimą (2 t., 35-36 b. l.), 2009 m. balandžio 10 d. susitarimu Nr.7720/2 į prievolę kreditoriui solidariuoju bendraskoliu įstoja A. L. (apelianto sutuoktinė)(2 t., 20-22 b. l.), 2009 m. balandžio 28 d. pasirašto susitarimą dėl sutartinės hipotekos lakšto duomenų pakeitimo (2 t., 37-38 b. l.), teikia keleta užsakymų dėl turto vertės nustatymo pažymų (2 t., 39-56 b. l.), detaliųjų planų sąlygų keitimo ir pan. (2 t., 66-79 b. l.).

25Apeliantas 2007 m. kovo 14 d. atsakovui asmeniškai pateikė paraišką 5 500 000,00 Lt kreditui gauti, prie paraiškos pridėdamas laisva forma surašytą įkeičiamų žemės sklypų aprašymą, detaliojo plano rengimo eiliškumą ir tam reikalingus dokumentus, planuojamas išlaidas (2 t., 58-62 b. l.). 2005 m. birželio 20 d. paskolos sutartimi apeliantas iš trečiųjų asmenų D. S. ir E. S. pasiskolino 300 000,00 Lt, 2005 m. spalio 7 d. paskolos sutartimi iš trečiųjų asmenų D. S., E. S. ir M. B. pasiskolino 461 500,00 Lt, 2006 m. sausio 9 d. iš trečiųjų asmenų pasiskolino 617 900,00 Lt (2007 m. gruodžio 19 d. susitarimu, dalį skolos, t.y. 100 000,00 Lt, grąžino) (3 t., 150-155 b. l.). Tai, kad apeliantas visą ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpį aktyviai veikė sudarydamas komercinius sandorius su kitais asmenimis, kurie nėra nuginčyti ar pripažinti negaliojančiais, atstovaudamas pagal įgaliojimą trečiuosius asmenis, ir nė vienam iš sandorių dalyvių nekilus abejonių dėl apelianto gebėjimo suvokti vykstančius procesus ir sandorių teisinę reikšmę, vertintina kaip labiau tikėtina, kad apeliantas suprato sandorių pasekmes ir suvokė aplinkos procesus. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad apeliantui sudarant ginčo sandorius buvo žinoma laidavimo sandorio esmė ir sandorio pasekmės, nes, kaip minėta, apeliantas turėjo analogiškų sandorių sudarymo patirtį: 2004 m. rugsėjo 15 d. laidavimo sutartis Nr. 1724 (laidavo už UAB „Medicamen“ prievoles pagal Kredito linijos sutartį Nr. 5745 (3 t., 65-82 b. l.), 2005 m. gegužės 27 d. kredito linijos sutartis Nr. 7720 (2 t., 8-10 b.l.), 2005 m. birželio 15 d. hipotekos lakštas (2 t., 30-34 b. l.), 2005 m. rugsėjo 9 d. kredito linijos sutartis Nr.8357 (2 t., 80-89 b. l.). Taip pat, apeliantas keleta metų ėjo vadovaujamas pareigas (UAB “Astramedica”, UAB “Nekilnojamojo turto projektų grupė”, UAB “Ave vita” direktoriaus pareigas, UAB “Kauno vandenys” valdybos narys, Sveikatos mokslų universitete dirbo dėstytoju, turi aukštąjį medicininį išsilavinimą, mokslinį laipsnį (1 t., 63-74 b. l., 3 t., 47 b. l.)), sudarydamas sandorius ir vykdydamas pagal juos prievoles atstovavo įmones, kas taip pat kelia abejonių dėl tuo metu buvusios apelianto psichinės būsenos, t.y. ar iš tiesų jis negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Pastebėtina, kad teismo posėdžio metu, apeliantas nurodė, kad jis puikiai supranta, kas yra paskolos santykiai, nurodė, kad skolinosi iš trečiųjų asmenų, o pasiskolintas lėšas turi grąžinti (3 t., 173 b. l.), be to, ir apeliaciniame skunde nurodo, kad “remiantis medicininiais duomenimis, ieškovas galėtų reikšti reikalavimus dėl sudarytų susitarimų nuginčyjimo, tačiau šiuo atveju vadovaujasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kruiterijais ir pripažįsta, kad nežiūrint sandorio sudarymo aplinkybių (galimo veiksmų nesuvokimo), ieškovas yra gavęs kreditą ir turi pareigą šį kreditą grąžinti”, todėl kolegijos nuomone, apeliantas, interpretuodamas savo psichinę būseną pagal jam palankias aplinkybes, siekia išvengti prisiimtos prievolės. Teismų informacinėje sistemoje LITEKO informacijos, kad apeliantas, tuo pačiu ar kitu pagrindu ginčija ir kitus savo sudarytus komercinius sandorius, nėra.

26Teisėjų kolegija pažymi, kad esant taip deklaruojamai nekontroliuojamai ieškovo psichikos sveikatos būsenai, trunkančiai ne vienerius metus, jis verslą išsaugojo, o jo artimieji, nesiėmė priemonių jo veiksnumo apribojimui. Kolegijos įsitikinimu, minėta aplinkybė šios bylos faktinių aplinkybių kontekste sudaro papildomą pagrindą abejoti apelianto versijos ginčijamų sandorių sudarymo klausimu pagrįstumu. Kita vertus, aplinkybė, jog apeliantas dėl sandorių nuginčyjimo į teismą kreipėsi tik po atsakovo inicijuotos bylos dėl skolos priteisimo Vilniaus apygardos teisme iškėlimo, kolegijos vertinimu, paneigia poziciją dėl šio psicinio sutrikimo įtakoje buvusios nekontroliuojamos situacijos ir aplinkos procesų nesuvokimo. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovas neįrodė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvęs tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Kiti apeliacinio skundo argumentai, apelianto teigimu, pagrindžiantys jo liguistą būseną ginčui aktualiu laikotarpiu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo.

27Dėl sandorio šalies tikrosios valios ir sandorio esmės bei reikšmės vertinimo

28Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, kuriais teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė ieškovo tikrosios valios sudaryti ginčijamą laidavimo sutartį nebuvimo, nevertino arba netinkamai vertino sandorio naudingumo ieškovui, jo pagrįstumo kriterijus.

29Pažymėtina, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Ankstesnėje nutarties dalyje pripažinus neįrodyta aplinkybę, jog ginčijami laidavimo sandoriai buvo sudaryti ieškovui esant tokioje būsenoje, kuomet jis nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovo veiksmai ir valia sudaryti ginčijamą sandorį vertintini atsižvelgiant į protingumo kriterijų. Taigi vertintina, kaip analogiškoje situacijoje veiktų kitas normaliai protingas asmuo. Pirmosios instancijos teismas aptariamu atveju pagrįstai akcentavo tam tikras ieškovo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes. Pažymėtina, jog tos aplinkybės, kad ieškovas sandorio sudarymo metu buvo brandaus amžiaus, daug metų dalyvavo aktyvioje civilinėje apyvartoje (pvz., sudarinėjo sandorius dėl vertingo turto įgijimo), ėjo vadovaujamas pareigas tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje, turėjo juridinio asmens akcijų ir pan., įgalina daryti išvadą, jog ieškovas turėjo netgi didesnę sandorių sudarymo patirtį nei vidutinis asmuo. Aplinkybė, kad jis turėjo psichinės sveikatos problemų, tačiau visą laikotarpį aktyviai veikė civilinėje apyvartoje (sudarė sandorius, dirbo asmeninės atsakomybės reikalaujantį darbą), sudaro pagrindą išvadai, jog tai neturėjo įtakos vykstančių procesų, sudaromų sandorių, faktinių ir teisinių procedūrų teisingam suvokimui, jų naudingumo ar žalingumo reikšmės prognozavimo galimybėms. Teisėjų kolegija svarbia laiko aplinkybę, jog ieškovas dar iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo sudaręs analogiškų sandorių – yra laidavęs už didelės vertės prievolę (t. 2, b. l. 124-135). Tai suponuoja išvadą, jog ginčijamo sandorio esmė ir pasekmės (atsakomybė visu savo turtu už kito asmens turtinę prievolę, šiam jos neįvykdžius) ieškovui turėjo būti suvokiamos. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija nepagrįsta laiko apelianto poziciją, jog jis galėjęs nesuprasti šio sandorio esmės – rizikos atsakyti visu savo turtu.

30Teisėjų kolegija taip pat atmeta skundo argumentus, esą ieškovo vidinės (tikrosios) valios sudaryti sandorį nebuvimą patvirtina aplinkybė, jog ginčijamas sandoris jam nebuvo (ir negalėjo būti) naudingas, kadangi jis neatlygintinai laidavo už su juo nesusijusio juridinio asmens prievoles. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovo poreikio ginčijamo sandorio sudarymu pagrįsta byloje esančiais duomenimis. Byloje esantys įrodymai – 2006 m. sausio 16 d. banko sąskaitos išrašas, kuris patvirtina, kad apeliantui grynais pinigais buvo išmokėta 180 000,00 Lt (2 t. 191 b. l.) patvirtina aplinkybę, jog ieškovas dalyvavo trečiųjų asmenų veikloje. Byloje esančių dokumentų turinys, taip pat aplinkybės, jog apeliantas pagal įgaliojimą atstovavo trečiuosius asmenis, teikė prašymus dėl detaliųjų planų, vykdė susirašinėjimus su įvairiomis institucijomis, teikė paraiškas dėl kredito linijos termino pratęsimo ir pan., teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti apelianto dalyvavimą trečiųjų asmenų veikloje bei turtinį suinteresuotumą tų asmenų vystomo projekto – atskirų žemės sklypų formavimo tęstinumu, ir, savaime suprantama, ekonomine grąža būsimo pelno pavidalu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įstatyme įtvirtinta laidavimo samprata neleidžia manyti, jog įstatymų leidėjas šiam sandoriui įtvirtino apelianto akcentuojamą būtinąją sąlygą – turtinį naudingumą (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Įvertinusi pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nemato pagrindo konstatuoti ginčijamo laidavimo sandorio neteisėtumo CK 1.89 straipsnyje nurodytu pagrindu.

31Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog ieškovo veiksmai po ginčijamo sandorio sudarymo (kreditoriui teisme pareikalavus priteisti skolą, sandorį ginčyti pradėjo praėjus keleriems metams po jo sudarymo, nereagavo į banko siunčiamus raginimus vykdyti laidotojo prievolę) sudaro papildomą pagrindą kritiškai vertinti apelianto pasirinktą byloje analizuojamų faktų ir įvykių versiją.

32Dėl žyminio mokesčio dydžio

33Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo priteisto žyminio mokesčio pateikiant ieškinį, kurio mokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo byloje priėmimo, suma. Apeliantas teigia, kad CPK 80 str. 1 d. 1 p nustato, kad turtiniuose ginčuose žyminio mokesčio suma negali viršyti 30 000,00 Lt. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovas R. L. teikdamas ieškinį sumokėjo 1 000,00 Lt žyminio mokesčio, likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimą atidėjo iki teismo sprendimo priėmimo. Netenkinus ieškovo ieškinio teismas nurodė, kad atidėto žyminio mokesčio suma yra 42 000,00 Lt, tačiau atsižvelgdamas į ieškovo turtinę padėtį, mokėtiną žyminį mokestį ½ dalimi sumažino ir priteisė iš ieškovo valstybei 21 000,00 Lt žyminio mokesčio. CPK 80 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta kiekvieno asmens, besikreipiančio į teismą dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo, pareiga sumokėti žyminį mokestį (CPK 80 str.). CPK 80 straipsnio 1 dalies 1-8 punktuose numatyti žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinius, dydžiai, kurie skiriasi, priklausomai nuo ieškiniu reiškiamo materialinio reikalavimo rūšies, teisenos bei proceso formos. Bylose, kuriose ieškinio teisenos tvarka vyksta turtinio pobūdžio ginčai, skaičiuojamas proporcinis žyminis mokestis, kurio dydis negali viršyti 30 000 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Tačiau vadovaujantis CPK 82 straipsnio 1 dalimi, šis maksimalus dydis kaip ir bet kuris kitas fiksuoto dydžio žyminis mokestis yra indeksuojamas, atsižvelgiant į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-315/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-155/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstyta, atmetami kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė žyminio mokesčio maksimalų dydį apibrėžiančias taisykles, skundžiamame sprendime nustatęs, jog už šioje byloje vykstantį turtinį ginčą turi būti sumokėtas indeksuotas maksimalaus dydžio žyminis mokestis.

34Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir t. t.).

35Remdamasi paminėtomis aplinkybėmis bei argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjęs šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei reikalavimus, tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias laidavimą bei asmens atleidimą nuo civilinės atsakomybės, tarp šalių kilusį ginčą išsprendė teisingai, o apelianto nurodyti kiti teiginiai šios išvados nepaneigia, todėl atsakovo R. L. apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 185 str., 178 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.).

36Dėl bylinėjimosi išlaidų

37Šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 str.) Prašymą atlyginti 560,70 EUR (1 936,00 Lt) bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinėje instancijoje pateikė atsakovas AB DNB bankas (2014 m. rugsėjo 2 d. mokėjimo pavedimas Nr.APM4047486 pagal PVM sąskaitą faktūrą AAA Nr.00001921). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytą užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą maksimalų dydį (redakcija galiojusi atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo metu), kuris sudaro 434,43 EUR (1 500,00 Lt), nusprendžia atsakovo prašymą tenkinti iš dalies ir iš apelianto atsakovui priteisti 434,43 EUR advokato teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti (CPK 98 str.).

38Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

39Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

40Priteisti iš apelianto R. L. (a.k( - ) atsakovui akcinei bendrovei DNB bankas (įmonės kodas 112029270) 434,43 EUR (keturių šimtų trisdešimt keturių eurų, 43 centų) bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinėje instancijoje.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovas R. L. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti... 4. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 5. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 12 d. sprendimu ieškovo ieškinį... 6. Teismas nurodė, kad byloje buvo atliktos dvi teismo psichiatrinės... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 8. Apeliaciniame skunde apeliantas R. L. prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m.... 9. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas AB DNB bankas prašo apeliacinį... 10. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,... 11. teisiniai argumentai ir išvados... 12. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 13. Dėl ginčijamo sandorio prieštaravimo CK 1.89 straipsnio nuostatoms ... 14. Bylos duomenys patvirtina, jog 2005 m. rugsėjo 30 d. atsakovas (kredito... 15. Kaip matyti iš apelianto procesinių dokumentų ir paaiškinimų turinio,... 16. Pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį fizinio asmens, kuris nors ir būdamas... 17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą,... 18. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs... 19. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo,... 20. Teismas, civilinėje byloje vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno... 21. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau cituotą Lietuvos Aukščiausiojo... 22. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo išvadas,... 23. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad apeliantas aktyviai naudojosi... 24. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2005 m. balandžio 25 d. apeliantas ir AB... 25. Apeliantas 2007 m. kovo 14 d. atsakovui asmeniškai pateikė paraišką 5 500... 26. Teisėjų kolegija pažymi, kad esant taip deklaruojamai nekontroliuojamai... 27. Dėl sandorio šalies tikrosios valios ir sandorio esmės bei reikšmės... 28. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams,... 29. Pažymėtina, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą sutartys turi būti... 30. Teisėjų kolegija taip pat atmeta skundo argumentus, esą ieškovo vidinės... 31. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog ieškovo veiksmai po ginčijamo... 32. Dėl žyminio mokesčio dydžio... 33. Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo priteisto žyminio mokesčio... 34. Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų... 35. Remdamasi paminėtomis aplinkybėmis bei argumentais, teisėjų kolegija... 36. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 37. Šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios... 38. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 39. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 40. Priteisti iš apelianto R. L. (a.k( - ) atsakovui akcinei bendrovei DNB bankas...