Byla 3K-3-155/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (pranešėjas), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Juozo Šerkšno, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Smulkus urmas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Smulkus urmas“ ieškinį atsakovui Plungės rajono savivaldybės administracijai, dalyvaujant trečiajam asmeniui viešajai įstaigai „Kretingos maistas“, dėl viešojo pirkimo konkurso rezultatų panaikinimo, pirkimo sutarties pripažinimo niekine, restitucijos taikymo, įpareigojimo atnaujinti viešojo pirkimo procedūras ir žalos atlyginimo priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje kilo teisės klausimas dėl Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. gruodžio 11 d. direktyvos 2007/66/EB, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo (toliau – Direktyva Nr. 2007/66), kuri ginčijamų santykių metu jau buvo įsigaliojusi, bet dar neįgyvendinta nacionalinėje teisėje ir nesuėjus įgyvendinimo terminui, tiesioginio ir netiesioginio veikimo, sprendžiant viešojo pirkimo sandorio, sudaryto pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas ir viešųjų pirkimų principus, galiojimo (negaliojimo) ir teisinių padarinių.

5Ieškovas UAB „Smulkus urmas“ prašė: 1) pripažinti negaliojančia ab initio 2008 m. gruodžio 17 d. pirkimo sutartį Nr. BT6-03-646, sudarytą atsakovo Plungės rajono savivaldybės administracijos ir trečiojo asmens VšĮ „Kretingos maistas“, bei taikyti restituciją; 2) panaikinti konkurso rezultatus ir atsakovo sprendimus dėl trečiojo asmens pasiūlymo atitikties konkurso reikalavimams patvirtinimo bei preliminarios pasiūlymų eilės sudarymo, trečiojo asmens pasiūlymo pripažinimo konkurso nugalėtoju; 3) įpareigoti atsakovą atnaujinti viešojo pirkimo procedūras, iš naujo svarstyti tiekėjų pasiūlymus, pripažinti trečiojo asmens pasiūlymą neatitinkančiu konkurso reikalavimų ir sudaryti naują preliminarią pasiūlymų eilę; 4) priteisti iš atsakovo 83 101,64 Lt žalos atlyginimo.

6Ieškovas nurodė, kad trečiasis asmuo, kartu su ieškovu dalyvavęs atsakovo paskelbtame supaprastintame atvirame konkurse dėl Plungės rajono bendrojo lavinimo mokyklų mokinių maitinimo paslaugų teikimo, nepagrįstai buvo pripažintas nugalėtoju, nes jo pasiūlymas neatitiko konkurso sąlygų. Ieškovas rėmėsi vienos iš konkurso sąlygų (dėl kainos apskaičiuoti gamybos išlaidas ir kainos apvalinimo kriterijaus taikymo) neteisėtumu, taip pat tuo, kad nebuvo tinkamai įvertinta trečiojo asmens pasiūlymo turinio atitiktis konkurso sąlygoms (dėl pernelyg mažos kainos, pasiūlymo užtikrinimo nebuvimo), buvo netinkama konkurso vedimo procedūra (dėl pateikiamų pasiūlymų registravimo laiko pažeidimo), pažeista ieškovo pretenzijų nagrinėjimo ir apskundimo tvarka, sutartis sudaryta pažeidžiant konkurso sąlygose nustatytas pirkimo sutarties sąlygas. Be to, buvo pažeisti tiekėjų lygybės, nediskriminavimo bei skaidrumo principai. Ieškovas nurodė, kad pagal konkurso sąlygų 14.1 punktą ir Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 18 straipsnio 9 dalį pirkimo sutartis negali būti sudaryta tol, kol nepasibaigė tiekėjų pretenzijų ir ieškinio pateikimo terminai; ginčijama sutartis buvo sudaryta 2008 m. gruodžio 17 d., nors ieškovo 2008 m. gruodžio 11 d. pretenzija buvo išnagrinėta tik 2008 m. gruodžio 12 d. ir jis turėjo dar 10 dienų terminą kreiptis į teismą (VPĮ 95 straipsnio 1 dalis). Be to, pagal konkurso sąlygų 14.6 punktą pirkimo sutarties įvykdymo užtikrinimo suma turėjo būti ne mažesnė kaip 150 000 Lt, o trečiasis asmuo pateikė pirkimo sutarties įvykdymo užtikrinimą už 100 000 Lt. Ginčijama sutartis jos šalių 2009 m. sausio 8 d. papildomu susitarimu Nr. 1, neturint Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo, buvo iš dalies pakeista, pakeitimai susiję su patiekalų ruošimo kainos procento apskaičiavimo tvarka, taigi daro tiesioginę įtaką kainos ir kainodaros taisyklėms, tai daryti draudžiama (VPĮ 18 straipsnis). Ieškovas teigė, kad Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintų principų pažeidimas reiškia imperatyviųjų teisės normų pažeidimą, o imperatyviosioms nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Reikalavimą priteisti 83 101,64 Lt žalos atlyginimo ieškovas grindė tuo, kad jis negavo pelno ir patyrė nuostolių dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, kuriais konkurso laimėtoju nepagrįstai buvo pripažintas trečiasis asmuo.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

8Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Ištyręs ir įvertinęs įrodymus, teismas nerado pagrindo pripažinti, kad perkančioji organizacija, siekdama pirkimo tikslo, pažeidė imperatyviąsias teisės normas, reglamentuojančias viešuosius pirkimus, ar viešųjų pirkimų principus. Teismas sutiko, kad sutartį su trečiuoju asmeniu atsakovė sudarė nesilaikydama Viešųjų pirkimų įstatymo 95 straipsnyje nustatyto 10 dienų termino, per kurį asmuo turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, tačiau, atsižvelgęs į tai, jog nėra pagrindo pripažinti perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtais dėl preliminarios tiekėjų eilės sudarymo, pripažino, kad ieškovo reikalavimas dėl sudarytos sutarties pripažinimo negaliojančia, nors ir yra formalių sutarties sąlygų netikslumų ir pažeidimų, atmestinas siekiant apsaugoti atsakovo ekonominį interesą (teismų praktikoje pripažįstama, kad ekonominiai interesai, sprendžiant sutarties galiojimo klausimą, gali būti laikomi viršenybę turinčia priežastimi tik tuo atveju, jeigu jos negaliojimas išimtinėmis aplinkybėmis turėtų neproporcingų padarinių) racionaliai naudoti lėšas ir užtikrinant viešąjį interesą – remti socialines grupes, šiuo atveju ir mokinių nemokamą maitinimą. Teismas atsižvelgė į tai, kad, bylos duomenimis, už perkančiosios organizacijos sprendimu pripažinto konkurso laimėtojo pasiūlytą kainą (16,99 Lt) paslauga jau beveik vienerius metus tinkamai teikiama, o ieškovo pasiūlytos 18,77 Lt kainos skirtumas, t. y. paslaugos pabrangimas 1,78 Lt, būtų neproprocingas ir lėšų racionalumo principui bei pirkimo vertei.

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimą pakeitė: sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimus, panaikino ir dėl šių reikalavimų priėmė naują sprendimą – panaikino Plungės rajono savivaldybės 2008 m. lapkričio 19 d. skelbtame supaprastintame atvirame konkurse Plungės rajono bendrojo lavinimo mokyklų mokinių maitinimo paslaugoms pirkti viešųjų pirkimų komisijos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimą preliminarioje pasiūlymų eilėje pirmąją vietą skirti VšĮ „Kretingos maistas“ ir 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą konkurso laimėtoju pripažinti VšĮ „Kretingos maistas“; sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti žalos atlyginimą, panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pripažino teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti konkurso dokumentų kainodaros sąlygas neaiškiomis ir dviprasmiškomis, tačiau konstatavo, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeisti lygiateisiškumo ir skaidrumo principų reikalavimai, nes pirkimo sąlygų paaiškinimo turinys trečiajam asmeniui tapo žinomas iki jo oficialaus išsiuntimo tiekėjams. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad: atsakovo ir trečiojo asmens sudarytos pirkimo sutarties sąlyga dėl nemokamo maitinimo maisto patiekalų paruošimo išlaidų skaičiavimo nuo lėšų patiekalams įsigyti ir jų apmokėjimo iš savivaldybės biudžeto lėšų (9 punktas) neatitinka trečiojo asmens pasiūlymo, kuriame pusryčių ir vakarienės patiekalų paruošimo išlaidos nebuvo numatytos ir įskaičiuotos į pasiūlymo kainą, t. y. sutartis neatitinka pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos; sutartis buvo sudaryta be konkurso sąlygose reikalaujamos sutarties įvykdymo užtikrinimo garantijos, be to, pažeidžiant pirkimo dokumentuose ir VPĮ nustatytus sutarties sudarymo terminus (Konkurso sąlygų 13.4, 14.2, 14.6 punktai, VPĮ 18 straipsnio 3, 9 dalys, 30 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas, priimdamas trečiojo asmens pasiūlymą ir pripažindamas jį laimėjusiu bei sudarydamas su juo pirkimo sutartį, pažeidė imperatyviuosius Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 3 ir 9 dalies, 30 straipsnio, 39 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus, neužtikrino šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų lygiateisiškumo, skaidrumo principų įgyvendinimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nustatyti pažeidimai yra esminiai, o ne formalūs; be to, kadangi tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo nėra naujokai viešųjų pirkimų srityje, tai pažeidimai niekuo negali būti pateisinami. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad perkančiosios organizacijos viešojo pirkimo komisijos sprendimai, kuriais patvirtinta preliminari pasiūlymų eilė, pirmą vietą skiriant trečiojo asmens pasiūlymui, ir šis tiekėjas pripažintas laimėtoju, yra neteisėti ir naikintini.

10Kita vertus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju sutarties vykdymas yra tik įpusėjęs, pirktos paslaugos – nemokamas mokinių maitinimas mokslo metais ir vasaros stovyklų metu – teikiamos socialiai pažeidžiamai visuomenės narių grupei – mažas pajamas gaunančių šeimų vaikams, todėl sandorio konstatavimo niekiniu metu šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui – visuomenės socialinės grupės rėmimui. Tokiu atveju atsižvelgtina į Europos Direktyvos Nr. 2007/66 2 d straipsnį, pagal kurį peržiūros institucija gali nepripažinti sutarties negaliojančia, net jeigu ji buvo suteikta neteisėtai, jei nustatoma, kad dėl svarbių bendrojo intereso priežasčių reikėtų išsaugoti sutarties padarinius. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant sutarties galiojimo klausimą, socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės interesai laikytini viršenybę turinčia priežastimi, nes už kelių dienų prasidėsiančio nemokamo mokinių maitinimo nutraukimas dėl sutarties negaliojimo turėtų neproporcingų padarinių. Dėl to teisėjų kolegija nepripažino ginčijamos pirkimo sutarties negaliojančia ir netaikė jos negaliojimo pagrindų, taip pat nurodė, kad, palikus sutartį galioti, ji turi būti toliau vykdoma, todėl negali būti tenkinamas ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovą atnaujinti viešojo pirkimo procedūras ir iš naujo svarstyti tiekėjų pasiūlymus. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad, konstatavus perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, ieškovas įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą už visą sutarties vykdymo laikotarpį, tuo tikslu tikslinti ieškinio dalyką bei teikti žalą pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teisme reikalavimų didinti negalima, sprendė, jog, siekiant išvengti naujo teisminio bylinėjimosi ir užtikrinant proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą, bylos dalis dėl žalos atlyginimo grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

11III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

12Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Smulkus urmas“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartį pakeisti: panaikinti nutarties dalį, kuria palikta galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalis, ir dėl tos bylos dalies priimti naują sprendimą – atitinkamus ieškinio reikalavimus patenkinti ir pripažinti atsakovo bei trečiojo asmens 2008 m. gruodžio 17 d. sudarytą sutartį Nr. BT6-03-646 niekine bei taikyti restituciją, taip pat įpareigoti atsakovą atnaujinti viešojo pirkimo procedūras, iš naujo svarstyti tiekėjų pasiūlymus, pripažinti trečiojo asmens pasiūlymą neatitinkančiu konkurso reikalavimų bei sudaryti naują preliminarią pasiūlymų eilę. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

131. Apeliacinės instancijos teismas, nukrypdamas nuo Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalies bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) precedentinės doktrinos, neteisėtai ir nepagrįstai ginčo santykiams tiesiogiai taikė Direktyvos Nr. 2007/66/EB 2 d straipsnio 3 dalies nuostatas. Tiesioginio direktyvų veikimo (taigi ir taikymo) galimybė Teisingumo Teismo precedentuose pripažįstama esant tokioms sąlygoms: 1) praleistas direktyvos įgyvendinimo terminas, nurodytas direktyvoje; 2) valstybė nėra įgyvendinusi ar netinkamai įgyvendinusi direktyvos nuostatas; 3) taikytina direktyvos nuostata yra aiški ir turi visus teisės normos požymius bei yra besąlyginė. Šiuo atveju nė viena iš nurodytų sąlygų nebuvo patenkinta: konkurso ir ginčijamos sutarties sudarymo metu Direktyvos Nr. 2007/66 įgyvendinimo terminas dar nebuvo suėjęs, Direktyvos Nr. 2007/66 2 d straipsnio nuostatos nėra besąlyginės. Be to, tiesioginiu direktyvų veikimu ginčo santykiuose gali remtis tik subjektas, esantis vertikaliame santykyje prieš valstybę (Teisingumo Teismo byla 152/84 M. H. Marshall v. Southampton and South-West Hampshire Area Health Authority), bet ne atvirkščiai, t. y. šiuo atveju ieškovas, bet ne atsakovė, kuri pagal Teisingumo Teismo praktiką patenka į valstybės sąvoką.

142. Nors iš skundžiamos nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai taikė Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatas, tačiau net ir įvertinus teismo veiksmus kaip netiesioginį Direktyvos Nr. 2007/66 taikymą (t. y. nacionalinių teismų pareigą interpretuoti ir aiškinti nacionalinę teisę kaip įmanoma labiau direktyvos šviesoje), konstatuotina, kad toks taikymas pažeistų principą lex retro non agit, nes pagal Teisingumo Teismo praktiką teismų pareiga aiškinti nacionalinių teisės aktų nuostatas direktyvų šviesoje galioja tik tada, kai jau yra suėjęs atitinkamos direktyvos įgyvendinimo terminas; kartu ši teismų pareiga negali lemti teisės taikymo atgaline tvarka, t. y. tiems santykiams, kurie susiklostė iki direktyvos įgyvendinimo. Direktyvos Nr. 2007/66 2 d straipsnio nuostatos į Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą (toliau – ir VPĮ) inkorporuotos tik 2010 m. vasario 11 d. įstatymu Nr. XI-678, kuris įsigaliojo nuo 2010 m. kovo 2 d. Šio įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad iki jo įsigaliojimo (t. y. iki 2010 m. kovo 2 d.) pradėtos pirkimų procedūros tęsiamos pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (Žin., 2006, Nr. 4-102; 2009, Nr. 93-3986) nuostatas. Ginčo santykių metu galiojusioje VPĮ redakcijoje nebuvo įtvirtinta niekinės sutarties palikimo galioti instituto. Taigi net ir konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatas taikė netiesiogiai, darytina išvada, kad Teismas taikė Direktyvą Nr. 2007/66 santykiams, kurie atsirado iki Direktyvos Nr. 2007/66 įgyvendinimo Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje momento, taip pažeisdamas teisės negaliojimo atgaline tvarka principą bei Teisingumo Teismo praktiką.

153. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias VPĮ normas ir principus, tačiau, palikdamas ją galioti, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią viešojo pirkimo sutartys, prieštaraujančios ius cogens normoms, t. y. niekinės, ne tik gali, bet ir privalo būti pripažįstamos negaliojančiomis, po to sprendžiant sandorių negaliojimo teisinių padarinių klausimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“, UAB „A. Ž. ir Ko“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, UAB „Fima“, bylos Nr. 3K-3-416/2005; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“, UAB „Veikmė“, bylos Nr. 3K-3-505/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pireka“ v. UAB „Neringos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-425/2010).

164. Net ir pripažinus, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo teisę ginčo santykiams taikyti Direktyvos Nr. 2007/66 2 d straipsnio 3 dalies nuostatas, konstatuotina, jog teismas jas taikė neteisingai ir nepagrįstai. Niekinės viešojo pirkimo sutarties palikimo galioti institutas, įtvirtintas Direktyvos Nr. 2007/66 2 d straipsnio 3 dalyje, gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, jo taikymo sąlygas aiškinant siaurinamai. Direktyvoje Nr. 2007/66 nurodytos tokios neteisėtos sutarties palikimo galioti sąlygos: 1) dėl svarbių bendrojo intereso priežasčių reikia išsaugoti sutarties padarinius; 2) ekonominiai interesai, sprendžiant sutarties galiojimo klausimą, gali būti laikomi viršenybę turinčia priežastimi tik tuo atveju, jei išimtinėmis aplinkybėmis jos negaliojimas turėtų neproporcingų padarinių; 3) tiesiogiai su sutartimi susiję ekonominiai interesai nelaikomi viršenybę turinčiomis priežastimis, susijusiomis su viešuoju interesu. Šių nuostatų apeliacinės instancijos teismas neatskleidė ir nepagrindė, kodėl mokinių socialinės grupės interesas laikytinas svarbiu bendruoju interesu. Pagal Direktyvą Nr. 2007/66 nepakanka konstatuoti viešojo intereso egzistavimą (šiuo atveju – mokinių socialinės grupės interesą gauti maitinimą), nes sutarties, pripažintos neteisėta, palikimas galioti taip pat pažeidžia viešąjį interesą. Apeliacinės instancijos teismas turėjo aiškintis ir analizuoti, kodėl ginčijamos sutarties galiojimu užtikrinamas viešasis interesas yra svarbesnis nei viešasis interesas, kuris būtų užtikrinamas, sutartį pripažinus negaliojančia. To nepadaręs, teismas netinkamai taikė ir aiškino Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatas. Be to, kritikuotinas teismo argumentas, kad nutraukus sutartį nebūtų tinkamai užtikrinamas mokinių maitinimas už kelių dienų prasidėsiančiais mokslo metais ir tai galėtų sukelti neproporcingų padarinių. VPĮ nustatyta ne viena alternatyvi galimybė perkančiosioms organizacijoms greitai ir operatyviai įsigyti prekių ir paslaugų, tuo tarpu atsakovas šioje byloje net neįrodinėjo, kad jam nebūtų prieinama galimybė greitai ir operatyviai įsigyti mokinių maitinimo paslaugų įstatyme nustatytais būdais, šis klausimas byloje nebuvo spręstas. Taigi byloje susiklosčiusi situacija negali būti laikoma išimtine.

175. Pagal Direktyvos Nr. 2007/66 2 d straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai niekinė viešojo pirkimo sutartis paliekama galioti, privalomai taikomos alternatyvios sankcijos. Būtinybę taikyti alternatyvias sankcijas, kaip atgrasančias priemones, pripažįsta ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“, UAB „Veikmė“, bylos Nr. 3K-3-505/2009). Pagal Direktyvos Nr. 2007/66 2 e straipsnio 2 dalį alternatyvios sankcijos turi būti baudų skyrimas perkančiajai organizacijai arba sutarties trukmės sutrumpinimas; žalos atlyginimo priteisimas nelaikomas tinkama sankcija šios dalies taikymo tikslais. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad žalos atlyginimas ieškovui yra tinkamas jo teisių gynimo būdas, ir nepritaikęs alternatyvių sankcijų, pažeidė imperatyviąsias Direktyvos Nr. 2007/66 2 e straipsnio 2 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

18Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Plungės rajono savivaldybės administracija prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartį palikti nepakeistą ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

191. Apeliacinės instancijos teismas, interpretuodamas sandorio negaliojimą ir jo padarinius, apibrėžtus nacionalinėje teisėje (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), pagrįstai atsižvelgė į Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatas. Pagal Teisingumo Teismo formuojamą praktiką, valstybių narių pareiga Europos Bendrijos steigimo sutarties 10 straipsnio 2 dalies, 249 straipsnio 2 dalies bei nagrinėjamos Direktyvos Nr. 2007/66 pagrindu imtis visų reikiamų priemonių Direktyvoje Nr. 2007/66 nustatytam tikslui pasiekti privaloma visoms nacionalinėms valdžios institucijoms, tarp jų ir teisminėms, pagal jų kompetenciją. Dėl to per direktyvos perkėlimui nustatytą terminą valstybės narės, kurioms ji skirta, privalo susilaikyti nuo teisės aktų, galinčių rimtai trukdyti pasiekti direktyvoje nurodytą rezultatą, priėmimo. Iš to išplaukia, kad direktyvos įsigaliojimo datos valstybių narių teismai privalo susilaikyti nuo tokio nacionalinės teisės aiškinimo, kuris, pasibaigus terminui direktyvai perkelti, galėtų rimtai sutrukdyti įgyvendinti šia direktyva siekiamą tikslą. Taigi direktyvos netiesioginio interpretavimo pagrindas atsiranda ne nuo valstybės pareigos perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, bet nuo pareigos imtis visų priemonių nacionalinės teisės atitikčiai Bendrijos teisei užtikrinti, o nacionaliniai teismai, interpretuodami nacionalinius teisės aktus, turėtų atsižvelgti į dar neperkeltos direktyvos nuostatas.

202. Taikant Europos Bendrijos teisės viršenybės principą, kilus konfliktui su nacionaline teise, pirmenybė teikiama Bendrijos teisei. Tokiu atveju teismas turi aiškinti nacionalinius įstatymus atitinkamos direktyvos šviesoje. Direktyva Nr. 2007/66 priimta 2007 m. gruodžio 11 d., paskelbta 2007 m. gruodžio 20 d., įsigaliojo 2008 m. sausio 9 d., taigi ji galiojo ginčo santykių metu. Atsižvelgiant į teismo pareigą aiškinti nacionalinius įstatymus Direktyvos Nr. 2007/66 šviesoje, apeliacinės instancijos teismo nutartimi principas lex retro non agit negalėjo būti pažeistas.

213. Kasacinio skundo argumentai, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepagrindė, kodėl mokinių socialinės grupės interesas laikytinas svarbiu bendruoju interesu, atmestini kaip nepagrįsti. Moksleivių maitinimas mokyklose yra sudėtinė konstitucinės valstybės pareigos rūpintis žmonių sveikata (Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalis) dalis, tinkamų mokymosi sąlygų sudarymas, tarp jų ir galimybės mažas pajamas gaunančių tėvų vaikams gauti nemokamą maitinimą, yra būtina sąlyga ir nemokamo mokslo bendrojo lavinimo mokyklose garantijos įgyvendinimui (Konstitucijos 41 straipsnio 2 dalis). Be to, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 10 punkte nustatyta, kad viena iš savivaldybės funkcijų yra maitinimo paslaugų organizavimas švietimo įstaigose. Taigi nagrinėjamas klausimas yra susijęs su viešuoju interesu, nes konstitucinių garantijų pažeidimas reikštų ir viešojo intereso pažeidimą.

224. Nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai dėl alternatyvių sankcijų taikymo. Bylos aplinkybės neapima pagrindų taikyti alternatyvias sankcijas, be to, kasatorius neprašė jų taikyti. Direktyvos Nr. 2007/66 2 e straipsnyje teismui paliekama diskrecija spręsti, kokiais atvejais panaikinti sandorį ar taikyti alternatyviąsias sankcijas. Tokie pagrindai yra Direktyvos Nr. 2007/66 1 straipsnio 5 dalies pažeidimas (numatyta teisė į ikiteisminę gynybą ir sutarties sudarymo atidėjimą); 2 straipsnio 3 dalies pažeidimas (susijęs su atidėjimo laikotarpio laikymusi), 2 a straipsnio 2 dalies pažeidimas (susijęs su atidėjimo laikotarpio laikymusi, kiek šio pažeidimo nepadengia ikisutartiniai gynybos būdai, nustatyti Direktyvos Nr. 2007/66 2 d straipsnio 1 dalies b punkte); pagal Direktyvos Nr. 2007/66 2 d straipsnio 3 dalį ekonominiai interesai išsaugoti sandorį gali nusverti tokių sankcijų taikymą, jeigu išimtiniais atvejais sandorio negaliojimas sukeltų neproporcingų padarinių.

235. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais dėl viešojo intereso ir atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis paslaugų pagal sutartį jau yra suteikta, net ir panaikinus sutartį, restitucijos taikymas pažeistų protingumo ir teisingumo principus (CK 6.145, 6.146 straipsniai). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką restitucijos taikymas turi užtikrinti perkančiosios organizacijos ir tiekėjų grąžinimą į prieš pažeidimą buvusią teisinę padėtį, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją niekinio sandorio konstatavimo metu šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008).

246. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. liepos 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2009, kurioje buvo susiklosčiusi analogiška šiai bylai teisinė situacija, konstatavo, kad reikia atsižvelgti į Direktyvos Nr. 2007/66 2 d straipsnį, pagal kurį peržiūros institucija gali nepripažinti sutarties negaliojančia, net jeigu ji buvo suteikta neteisėtai, jei nustatoma, kad dėl svarbių bendrojo intereso priežasčių reikėtų išsaugoti sutarties padarinius. Ekonominiai interesai, sprendžiant sutarties galiojimo klausimą, gali būti laikomi viršenybę turinčia priežastimi tik tuo atveju, jei išimtinėmis aplinkybėmis jos negaliojimas turėtų neproporcingų padarinių. Taigi kasacinis teismas analogiškoje situacijoje rėmėsi Direktyvos Nr. 2007/66 tikslais.

25Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo VšĮ „Kretingos maistas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir remiasi tokiais argumentais:

261. Kasatorius, teigdamas, kad direktyva gali būti tiesiogiai taikoma tik tuo atveju, kai suėjęs jos įgyvendinimo terminas, o taikytina nuostata yra aiški ir besąlyginė, netinkamai vartoja tiesioginio veikimo ir tiesioginio taikymo sąvokas. Šiuo atveju turėtų būti vartojama ne tiesioginio taikymo, bet tiesioginio veikimo, kuriuo nacionaliniuose teismuose gali remtis tik asmuo (vertikalusis tiesioginis veikimas), sąvoka, tačiau kasatorius Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatomis nesirėmė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Skirtingai nuo tiesioginio veikimo, netiesioginio veikimo principo esmė yra ta, kad nacionaliniai teismai privalo aiškinti valstybių narių vidaus teisės nuostatas, atsižvelgdami į direktyvas (nepriklausomai nuo to, buvo priimtas atitinkamas nacionalinės teisės aktas iki direktyvos ar vėliau). Taigi šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nacionalinės teisės nuostatas aiškino atsižvelgdamas į Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatas, tai vertintina kaip netiesioginis direktyvos taikymas.

272. Kasacinio skundo argumentai, kad nacionaliniai teismai turi pareigą aiškinti teisės aktų nuostatas direktyvų šviesoje tik tada, kai jau yra suėjęs atitinkamos direktyvos įgyvendinimo terminas, taip pat kad ši teismų pareiga negali lemti teisės taikymo atgaline tvarka, t. y. tiems santykiams, kurie susiklostė iki direktyvos įgyvendinimo, laikytini nepagrįstais. Vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, nacionalinių teismų pareiga aiškinti nacionalinius teisės aktus remiantis direktyvų tikslais egzistuoja nuo direktyvos priėmimo iki jos perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos. Be to, Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatos į Lietuvos teisės sistemą buvo perkeltos tik 2010 m. vasario 11 d. įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2010 m. kovo 2 d., tuo tarpu kai įgyvendinimo termino pabaiga buvo 2009 m. gruodžio 20 d. Kadangi šioje byloje ginčijamas konkursas buvo pradėtas vykdyti po Direktyvos Nr. 89/665 įgyvendinimo, bet iki nacionalinio įstatymo, perimančio Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatas, įsigaliojimo, tai, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, darytina išvada, kad neleistina, jog valstybė narė, priimdama pereinamojo laikotarpio nuostatas, leistų nevertinti tų viešojo pirkimo procedūrų.

283. Kasatorius klaidingai remiasi kasacinio teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškiai nurodęs, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į Direktyvos Nr. 2007/66 2 d straipsnį, kai dėl svarbių bendrojo intereso priežasčių reikėtų išsaugoti sutarties padarinius, net ir ius cogens normoms prieštaraujančių viešojo pirkimo sutarčių galima nepripažinti negaliojančiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2009). Nurodytoje byloje buvo analogiškos nagrinėjamai bylai aplinkybės, t. y. kasacinis teismas vertino viešojo pirkimo procedūras, pradėtas vykdyti pasibaigus Direktyvos Nr. 89/665 įgyvendinimo terminui, tačiau dar neįsigaliojus nacionalinės teisės nuostatoms, perkeliančioms Direktyvos Nr. 2007/66 reikalavimus.

294. Kasacinio skundo argumentai, susiję su viešojo intereso svarbos vertinimu, atmestini. Mokinių maitinimo organizavimas yra konstitucinė savivaldybės pareiga, be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šiuo atveju buvo pirktos paslaugos socialiai pažeidžiamai visuomenės narių grupei – mažas pajamas gaunančių šeimų vaikams, todėl sandorio konstatavimo niekiniu metu šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui – visuomenės socialinės grupės rėmimui. Teismas aiškiai nurodė, kad sprendžiant sutarties galiojimo klausimą socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės interesai laikytini viršenybę turinčia priežastimi, todėl kasatoriaus argumentas, jog teismas apskritai nesiaiškino svarbių sutarties galiojimu užtikrinamų viešojo intereso priežasčių, vertintinas kaip nepagrįstas. Taip pat atmestini kasacinio skundo teiginiai dėl galimybės atsakovui greitai ir operatyviai įsigyti mokinių maitinimo paslaugas įrodinėjimo. Šiais teiginiais keliami fakto klausimai, kasatorius šių argumentų apeliacinės instancijos teisme nenurodė, kasaciniame skunde nesiremia netinkamu įrodymų vertinimu, todėl šie teiginiai nėra kasacijos dalykas. Be to, neskelbiamos derybos gali būti taikomos nenumatytais atvejais, o mokinių maitinimo poreikis buvo žinomas iš anksto ir negali būti laikomas ypatingos skubos atveju.

305. Kasacinio skundo argumentai dėl alternatyviųjų sankcijų taikymo nesusiję su suformuluotu kasacinio skundo dalyku (sankcija, anot kasatoriaus, yra sutarties palikimo galioti teisinis padarinys, tuo tarpu jis prašo sutartį pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją). Be to, sankcijoms taikyti nėra materialiojo pagrindo – VPĮ 95-2 straipsnio 1 dalyje nustatytų alternatyvių sankcijų taikymo sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas nepripažino pirkimo sutarties negaliojančia ir netaikė alternatyviųjų sankcijų pagal VPĮ 95-2 straipsnio 4 dalį, nes ši pareiga teismui nebuvo privaloma. Teismas savo nuožiūra ir įvertinęs reikšmingas bylos aplinkybes gali nepripažinti ar pripažinti pirkimo sutartį negaliojančia ir gali taikyti ar netaikyti alternatyvias sankcijas. VPĮ 952 straipsnio 3 dalyje papildomas alternatyvių sankcijų taikymas siejamas su pirkimo sutarties pripažinimu negaliojančia, todėl šioje byloje, nepripažinęs sutarties negaliojančia, teismas nurodytos nuostatos negalėjo taikyti.

316. Šioje byloje nėra jokio pagrindo restitucijai. Tai patvirtina pirmiau nurodyti atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai bei aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme metu jau yra praėję daugiau kaip 2/3 viso sutarties termino, atitinkama jos dalis yra tinkamai įvykdyta. Be to, sutartis yra dėl paslaugų teikimo, jų sugrąžinimas neįmanomas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2008 nurodė, kad restitucijos taikymas turi užtikrinti perkančiosios organizacijos ir tiekėjų grąžinimą į prieš pažeidimą buvusią teisinę padėtį, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją niekinio sandorio konstatavimo metu šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.145, 6.146 straipsniai).

32Teisėjų kolegija

konstatuoja:

33IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

34Dėl Europos Sąjungos direktyvų tiesioginio ir netiesioginio veikimo

35

36Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo ir nepagrindė Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatų tiesioginio veikimo sąlygų ir pagrindų bei nenurodė, kodėl būtent šiuo atveju jis pripažįsta direktyvos tiesioginį veikimą pateisinamu (kasatoriaus skunde ne visada tinkamai vartojamos direktyvų tiesioginio veikimo ir tiesioginio taikymo sąvokos). Šiai pozicijai pagrįsti jis remiasi Direktyvos Nr. 2007/66 įgyvendinimo terminu, šios direktyvos 2 d straipsnio nuostatų turiniu (jo teigimu, ši norma nėra besąlyginė) bei tiesioginio direktyvos vertikalaus veikimo vienpusiškumu. Teisėjų kolegija, sutikdama su kasacinio skundo argumentais dėl direktyvų tiesioginio veikimo prielaidų, sąlygų bei ribojimų, kaip tokių, negali pripažinti pagrįsta kasatoriaus pozicijos, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutarties motyvais buvo įgyvendintas tiesioginis direktyvų veikimas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos išvada „tokiu atveju atsižvelgtina į Direktyvos Nr. 2007/66 2 d straipsnį <...>“ neleidžia spręsti priešingai. Pažymėtina, kad Lietuvos teismų praktikoje neretai kaip papildomas teisės turinio ir jo aiškinimo šaltinis (juolab direktyvų konstatuojamosiose dalyse įtvirtintas tam tikro instituto istorinis, socialinis ir teisinis pagrindas bei tikslai) nurodomos direktyvos, plačiau nepaaiškinant tokio vartojimo tikslo ir padarinių, tačiau tai per se nereiškia tiesioginio direktyvų veikimo.

37Teisėjų kolegijos vertinimu, galimą tiesioginio direktyvų veikimo įgyvendinimą patvirtina ne tik teismo vartojamos formuluotės (terminas „atsižvelgti“ per se nelemia siekio įgyvendinti tiesioginį direktyvų veikimą, o reiškia teisės akto, kaip vieno iš šaltinių, naudojimą), bet ir kitos aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei atsakovas, nei trečiasis asmuo nė viename Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktame procesiniame dokumente ar žodinio bylos nagrinėjimo metu apeliacinėje instancijoje nekėlė tiesioginio direktyvų veikimo klausimo. Taigi dėl Direktyvos Nr. 2007/66 2 d straipsnio byloje apeliacinės instancijos teismas pasisakė ex officio. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat nenurodė, kad Direktyvos Nr. 2007/66 2 d straipsnio nuostatos neperkeltos ar įgyvendintos netinkamai, nenustatė, ar nurodytos nuostatos aiškios, besąlyginės ir nepriklausomos nuo vėlesnių valdžios veiksmų, nors direktyvų tiesioginio veikimo prielaidos ir sąlygos, kaip tokios, apeliacinėje jurisprudencijoje jau vertintos (pvz., dėl bylai aktualios Direktyvos Nr. 2007/66 žr. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartį, priimtą byloje eVigilo Ltd v. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 2-1566/2010). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepripažinti ginčijamos viešojo paslaugų pirkimo sutarties niekine ir negaliojančia (nors tam prielaidų buvo), atsižvelgiant į Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatas, vertins tik šios direktyvos netiesioginio veikimo, t. y. nacionalinės teisės aiškinimo pagal Europos Sąjungos teisės akte įtvirtintus tikslus, siekiant jame užsibrėžto rezultato, aspektu.

38Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismo pareigos užtikrinti tiesioginį ar netiesioginį direktyvų veikimą vykdymas iš principo aktualus pasibaigus direktyvos įgyvendinimo nacionalinėje teisės sistemoje terminui (nebent direktyva buvo įgyvendinta anksčiau). Šioje byloje sprendžiama specifinė situacija – apeliacinės instancijos teismas Direktyvos Nr. 2007/66 2 d straipsnio nuostatų netiesioginį veikimą įgyvendino dar nepasibaigus jos privalomam inkorporavimo terminui į VPĮ, t. y. 2009 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje pasisakė dėl Direktyvos Nr. 2007/66, nors ji į VPĮ turėjo būti perkelta iki 2009 m. gruodžio 20 d. ir apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu dar nebuvo perkelta. Kasacinio teismo praktika dėl direktyvų netiesioginio veikimo, nepasibaigus jų perkėlimo į nacionalinę teisės sistemą terminui, tik pradėta plėtoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2009).

39

40Dėl valstybių narių teismų pareigos nacionalinę teisę aiškinti pagal Europos Sąjungos direktyvų, kurių perkėlimo į nacionalinės teisės sistemą terminas dar nepasibaigęs, nuostatas ir priėmimo tikslus (priešlaikinis netiesioginis direktyvų veikimas)

41

42Neįgyvendinta Europos Sąjungos direktyva privatiems subjektams gali (esant direktyvų tiesioginio veikimo prielaidoms ir sąlygoms bei nesant kitų ribojimų) sukelti padarinių tik pasibaigus jos perkėlimo į nacionalinę teisės sistemą terminui. Nesuėjus šiam terminui, valstybės narės išlaiko savo veiksmų laisvę. Tačiau ši jų veiksmų laisvė nėra neribota de minimis tiek, kiek jos privalo susilaikyti nuo veiksmų (pasyvioji pareiga), prieštaraujančių direktyvos siekiamiems tikslams. Tai reiškia, kad valstybės narės gali prieš direktyvos įgyvendinimo terminą ją perkelti į nacionalinės teisės sistemą, tačiau bet kokiu atveju jos tai turi padaryti tinkamai. Net jei valstybės narės atitinkamų veiksmų tiesiogiai nesieja su direktyvos įgyvendinimu, bet kokiu atveju jie (veiksmai) negali lemti direktyvos tikslų ir siekiamo rezultato paneigimo (Teisingumo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas ATRAL, C-14/02, Rink. p. I-4431). Ši viešosios valdžios pasyvioji pareiga taip pat aktuali ir srityse, nesusijusiose su Europos Sąjungos teisės (direktyvų) įgyvendinimu, kaip tokiu. Pirmiau aptartas valstybių įsipareigojimas įtvirtintas 1969 m. gegužės 29 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės, prie kurios 1992 m. prisijungė Lietuva, 18 straipsnio nuostatose („Įsipareigojimas nepažeisti sutarties objekto ir jos tikslo iki jos įsigaliojimo“). Pirmiau aptarto tarptautinės teisės principo Europos Sąjungos teisės kontekste taikymas specifinis, ypač kiek tai susiję su nacionalinių teismų vaidmeniu, užtikrinant privačių subjektų teisių gynybą ir Europos Sąjungos teisės veiksmingumą.

43Teisingumo Teismo nurodyta, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 288 straipsnio (buv. EBSS ex-189 straipsnio) ir direktyvoje įtvirtintas nuostatas bei lojalaus bendradarbiavimo principą valstybės narės pareiga imtis visų būtinų priemonių, siekiant direktyvoje numatyto rezultato, yra privalomojo pobūdžio, o direktyvos teisinis poveikis valstybei narei, kuriai ji skirta, kyla nuo to momento, kai apie ją pranešama. Pagal SESV 297 straipsnio 2 dalies nuostatas visoms valstybėms narėms skirtos direktyvos skelbiamos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, jos įsigalioja jose nurodytą dieną arba, jei ji nenurodoma, dvidešimtą dieną nuo jų paskelbimo. Teisingumo Teismo taip pat konstatuota, kad kol nesibaigė direktyvos įgyvendinimo terminas, reikalingas nacionaliniams įgyvendinimo aktams priimti, valstybėms narėms negali būti priekaištaujama, kad jos neperkėlė direktyvos į savo teisės sistemą, tačiau, remdamosi lojalaus bendradarbiavimo pareiga (kurios laikytis įpareigoti ir teismai), turi nepriimti nuostatų, galinčių labai pakenkti direktyva siekiamam rezultatui. Tai, kokia apimtimi galbūt prieštaraujančios nacionalinės nuostatos perkelia direktyvą, koks nesuderinamų nuostatų taikymo faktinis poveikis, privalo įvertinti nacionaliniai teismai (Teisingumo Teismo 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Inter-Environnement Wallonie / Région wallonne, C-129/96, Rink. p. I-7411).

44Akivaizdu, kad valstybių narių teismai nuo direktyvų įsigaliojimo momento iki jų privalomo įgyvendinimo dienos negali imtis veiksmų (t. y. priimti procesinių sprendimų, kuriuose būtų aiškinama ir taikoma nacionalinė teisė, nepriklausomai nuo jos pobūdžio ir priėmimo laiko), kurie labai pakenktų direktyva siekiamam rezultatui, juolab kad lojalaus bendradarbiavimo pareigą pagal savo kompetenciją vykdo visos valstybių narių institucijos, inter alia teismai (žr. Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Marleasing, C-106/89, Rink. p. I-4135). Tokią nacionalinių teismų pareigą savo vėlesnėje jurisprudencijoje tiesiogiai patvirtino ir Teisingumo Teismas (2006 m. liepos 4 d. Sprendimas Adeneler ir kt., C-212/04, Rink. p. I-6057). Kasatorius, remdamasis šiuo Teisingumo Teismo išaiškinimu, teigia, kad nacionalinio teismo tokiomis aplinkybėmis vykdoma pareiga gali būti tik pasyvi, t. y. teismai turi susilaikyti nuo tokio nacionalinės teisės aiškinimo, kuris neleistų pasiekti atitinkama direktyva siekiamų tikslų, net jeigu tos direktyvos įgyvendinimo terminas nėra suėjęs. Kasatoriaus nuomone, priešingi nacionalinio teismo veiksmai, t. y. jo pozityvioji pareiga nacionalinę teisę aiškinti direktyvų šviesoje, lemia fundamentalaus principo lex retro non agit (įstatymas negalioja atgaline tvarka) pažeidimą, taigi ir tokių veiksmų neteisėtumą. Teisėjų kolegija su tokia kasatoriaus pozicija ir Teisingumo Teismo praktikos interpretavimu negali sutikti dėl toliau nurodomų priežasčių. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius apeliacinės instancijos teismui pateiktuose paaiškinimuose (T. 3, b. l. 34-40) iš esmės laikėsi priešingos pozicijos.

45Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalies nuostatose (2, 3 pastraipos) įtvirtintas šioje nutartyje jau nurodytas valstybių narių ir Europos Sąjungos institucijų lojalaus bendradarbiavimo principas, kuris reiškia valstybių narių įsipareigojimą, vykdant iš Sutarties ar Sąjungos institucijų aktų atsirandančias pareigas, imtis bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių, padėti Sąjungai įgyvendinti jos užduotis ir nesiimti jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų. Taigi šis principas apima tiek aktyvųjį, tiek pasyvųjį pareigos elementą, t. y. imtis reikalingų veiksmų ir susilaikyti nuo tikslams prieštaraujančių. Neginčytina, kad Teisingumo Teismas Sprendime Inter-Environnement Wallonie, pasisakydamas dėl šių valstybių narių pareigų direktyvų įgyvendinimo metu, išskyrė tik pasyvųjį lojalaus bendradarbiavimo elementą. Tai padaryta tikslingai, nes priešingu atveju terminas inkorporuoti direktyvą į nacionalinę teisės sistemą prarastų prasmę, jei nuo pat direktyvos įsigaliojimo valstybės narės taip pat privalėtų imtis aktyvių veiksmų, t. y. priimti įgyvendinimo teisės aktus. Primintina, kad pirmiau nurodytame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, jog kol nepasibaigė direktyvų perkėlimo terminas, valstybėms negali būti priekaištaujama, kad jos neperkėlė direktyvos į savo vidaus teisės sistemą.

46Minėta, kad direktyvų teisinis poveikis valstybėms narėms kyla nuo jų įsigaliojimo (arba pranešimo, kai jos nėra skirtos visoms valstybėms narėms) momento, taigi ir įpareigojimas siekti jose įtvirtintų tikslų (aktyvioji pareiga). Valstybėms narėms turi būti leidžiama pasinaudoti direktyvose nurodomu jų perkėlimo terminu ne tik dėl techninio pobūdžio poreikių (pvz., įstatymų projektų rengimas), bet ir dėl to, kad tam tikros direktyvos nuostatos reikalauja ne pažodinio jų perkėlimo (pvz., abstrakti norma) arba jose įtvirtinta pasirinkimo galimybė, t. y. leidžiama pasirinkti vieną iš kelių variantų. Vis dėlto, teisėjų kolegijos nuomone, ši galimybė aktuali tik įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios institucijoms, atsakingoms už direktyvų įgyvendinimą. Tačiau tai neaktualu nacionaliniams teismams, nes: 1) jiems nenustatyta jokio atidėjimo termino; 2) jiems nėra poreikio imtis kokių nors specifinių veiksmų; 3) jiems suteikta prerogatyva galiojančius nacionalinius teisės aktus aiškinti taip, kad atitiktų direktyvos tikslus, siekiant joje įtvirtinto rezultato, neapribota tik direktyvą įgyvendinančių teisės aktų; 4) jų pareiga, sprendžiant ginčus, atsižvelgti į Europos Sąjungos teisę, aiškinant nacionalines normas, apima ir neprivalomojo pobūdžio Europos Sąjungos teisės aktus, pavyzdžiui, rekomendacijas (šiame kontekste žr. Teisingumo Teismo 1989 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Grimaldi / Fonds des maladies professionnelles, 322/88, Rink. p. 4407). Teismų atliekamas nacionalinės teisės aiškinimas pagal direktyvos tikslus per se nekelia grėsmės direktyvų perkėlimo terminui, skirtam valdžios institucijoms. Toks galiojančios teisės aiškinimas taip pat negali prieštarauti vėliau priimsimam teisės aktui, nes abu turi siekti direktyvoje įtvirtinto rezultato.

47Priešingai nei įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijų, teismų vykdomoje lojalaus bendradarbiavimo pareigoje įsipareigojimų aktyvusis ir pasyvusis elementai yra sunkiai atskiriami arba net sutampa. Kasatoriaus teigimu, teismai iki direktyvos įgyvendinimo termino pabaigos gali imtis tik pasyvių, bet ne aktyvių veiksmų. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pasyvioji teismų pareiga vis tiek lems jų konstitucinę priedermę vykdyti teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis) – dėl nagrinėjamų ginčų priimti sprendimus. Priešingu atveju pareiga susilaikyti nuo aktyvių veiksmų reikštų teismo sprendimo nepriėmimą. Teismo susilaikymas nuo direktyvos tikslui priešingo nacionalinės teisės aiškinimo vis tiek yra teisės aiškinimas, nes jo siekis nepažeisti direktyvos tikslų, iš esmės – jo siekis šiuos tikslus atitikti. Teisės aiškinimo lakoniškumas ar neišsamumas šios išvados nekeičia. Taigi nėra pagrindo pripažinti teisiškai pagrįstu kasatoriaus argumentą dėl draudžiamo įstatymo galiojimo atgaline tvarka, juolab kad Teisingumo Teismas tokio nacionalinės teisės aiškinimo, kaip netiesioginio direktyvų veikimo užtikrinimo, rezultato draudimą nustatė baudžiamosios atsakomybės srityje (žr. nurodytą Sprendimą Kolpinghuis Nijmegen; 1987 m. birželio 11 d. Sprendimą Pretore di Sal? / X, 14/86, Rink. p. 2545).

48Europos Sąjungos teisę atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas neturi de facto lemti tiesioginio direktyvų veikimo poveikio, ypač privačių asmenų galimybės teismo reikalauti netaikyti nacionalinės teisės nuostatos, prieštaraujančios Europos Sąjungos teisei, taigi ir galimybės tiesiogiai remtis pastarąja (ES) nuostata, juolab kad netiesioginio direktyvų veikimo užtikrinimas pasibaigus direktyvų perkėlimo terminui taip pat neturi prilygti tiesioginiam direktyvų veikimui (žr. Teisingumo Teismo 1986 m. vasario 26 d. Sprendimą Marshall / Southampton and South-West Hampshire Area Health Authority, 152/84, Rink. 1986, p. 723). Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad pasyvioji valstybių narių pareiga, aptarta Sprendime Inter-Environnement Wallonie, nesuteikia asmenims teisės remtis direktyva, kurios perkėlimo terminas dar nepasibaigęs, nacionaliniuose teismuose, siekiant netaikyti anksčiau priimtos direktyvos neatitinkančios nacionalinės taisyklės (žr. Teisingumo Teismo 2004 m. vasario 5 d. Sprendimą Rieser Internationale Transporte, C-157/02, Rink. 2004 p. I-1477). Išimtimi laikytina tokio pobūdžio direktyvos nuostata, kurioje materializuotas bendrasis Europos Sąjungos teisės principas, pavyzdžiui, draudimas diskriminuoti dėl amžiaus, todėl tokiu atveju šios fundamentalios teisės nuostatos laikymasis negali priklausyti nuo valstybėms narėms suteikto direktyvos perkėlimo termino pabaigos (žr. Teisingumo Teismo 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimą Mangold, C-144/04, Rink. p. I-9981).

49Kita vertus, Teisingumo Teismas yra taip pat nurodęs, kad nacionalinio teismo pareigos užtikrinti netiesioginį direktyvų veikimą turinys nepriklauso nuo to, pasibaigė direktyvos įgyvendinimo terminas ar ne (žr. Teisingumo Teismo 1987 m. spalio 8 d. Sprendimą Kolpinghuis Nijmegen, 80/86, Rink. p. 3696). Europos Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principas reikalauja, kad nacionaliniai teismai pagal savo jurisdikciją visus veiksmus atliktų atsižvelgdami į visą vidaus teisės normų sistemą taikydami joje pripažintus aiškinimo būdus, kad būtų užtikrintas visapusiškas atitinkamos direktyvos veiksmingumas ir priimtas ja siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2004 m. spalio 5 d. Sprendimą Pfeiffer ir kt., sujungtose bylose C-397/01-C-403/01, Rink. p. I-8835). Tam teismas privalo atsižvelgti į visas atitinkamas nacionalines teisės normas, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, inter alia konstitucines. Vis dėlto teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepasibaigus direktyvų įgyvendinimo terminui, nacionalinė teisė aiškintina ne bendrai pagal direktyvos ar kitų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, o tik tiek ir tam, kad toks aiškinimas leistų išvengti direktyva siekiamo tikslo pažeidimo, t. y. nacionalinės teisės aiškinimas ribojamas specifinio tikslo – labai nepakenkti direktyva siekiamam rezultatui (nurodytas Sprendimas Inter-Environnement Wallonie).

50Dėl Direktyvos Nr. 2007/66 1 straipsnio 2 dalies nuostatos „2 d Negaliojimas“ netiesioginio veikimo

51

52Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai (juolab kad atsakovas ir trečiasis asmuo šia praktika remiasi), jog dėl Direktyvos Nr. 2007/66 1 straipsnio 2 dalies nuostatos „2 d Negaliojimas“ priešlaikinio netiesioginio veikimo pirmą kartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (ir apskritai dėl nacionalinės teisės aiškinimo pagal direktyvos tikslus prieš jos įgyvendinimo termino pabaigą) buvo pasisakyta, tiesa, lakoniškai, pirmiau nurodytoje kasacinio teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2009. Šioje nutartyje dėl niekinio sandorio padarinių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nurodydama į pirmiau aptartus Teisingumo Teismo Sprendimus Inter-Environnement Wallonie ir Mangold, konstatavo kad „reikia atsižvelgti į <...> Direktyvos 2007/66/EB 2 d straipsnį, pagal kurį peržiūros institucija gali nepripažinti sutarties negaliojančia, net jeigu ji buvo suteikta neteisėtai, jei nustatoma, kad dėl svarbių bendrojo intereso priežasčių reikėtų išsaugoti sutarties padarinius“. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios bylos šalys (ir apeliacinės instancijos teismas, jeigu jis ja rėmėsi) netinkamai interpretavo šią kasacinio teismo poziciją ir dėl to nepagrįstai atsižvelgė į Direktyvos Nr. 2007/66 1 straipsnio 2 dalies nuostatą „2 d Negaliojimas“. Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje aptartas Direktyvos Nr. 2007/66 1 straipsnio 2 dalies priešlaikinio netiesioginio veikimo pripažinimo siekis – užtikrinti peržiūros procedūrų veiksmingumą, kaip pagrindinį šios direktyvos tikslą, o ne pateisinti negaliojančio sandorio išsaugojimą.

53Iš nurodytos 2009 m. liepos 31 d. kasacino teismo nutarties (aprašomosios dalies) teksto matyti, kad atsakovas ir trečiasis asmuo dalį savo argumentų dėl neteisėto apeliacinės instancijos teismo sprendimo grindė vienu iš viešųjų pirkimų tikslų, tiesiogiai įtvirtintu VPĮ, kurio svarbą savo praktikoje akcentavo ir kasacinis teismas, – racionalaus lėšų panaudojimo (racionalumo) principu. Jų teigimu, apeliacinės instancijos teismo sprendimas šį principą pažeidžia, nes pagal jį perkančioji organizacija „turėjo 20 proc. išleisti daugiau sudarydama sutartį su kitu asmeniu, t. y. neracionaliai panaudoti lėšas”. Kasacinis teismas nutartyje racionalumo principo turinį aiškino ne tik pagal VPĮ nuostatas, nurodydamas, kad šis principas nepateisina viešųjų pirkimų pažeidimų, bet ir netiesioginio Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatų veikimo aspektu, pažymėdamas, jog byloje nustatyti ekonominiai interesai (dėl kontrahento pasikeitimo perkančiajai organizacijai atsirandančios papildomos išlaidos), atsižvelgiant į aptariamą direktyvos nuostatą, negali lemti teismo sprendimo nepripažinti sandorio negaliojančiu. Taip aiškindamas bendrojo pobūdžio VPĮ nuostatą (racionalumo principą), nepripažįstant netaikytinos jokios kitos nacionalinės teisės nuostatos, kasacinis teismas užtikrino peržiūros procedūrų veiksmingumo principą.

54Minėta, kad teismai nacionalinę teisę pagal direktyvų nuostatas prieš jų įgyvendinimo termino pabaigą aiškina tik tiek ir tam, jog būtų išvengta direktyva siekiamo rezultato pažeidimo (nurodytas Sprendimas Inter-Environnement Wallonie). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikia įvertinti, kokia negaliojančio sandorio išsaugojimo reikšmė ir vieta Direktyvos Nr. 2007/66 pagrindinių tikslų sistemoje. Iš Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatų matyti, kad sutarties nepripažinimas negaliojančia – vieno iš pagrindinių veiksmingumo principą užtikrinančių instrumentų (viešojo pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia) išimtis, kurios taikymas aiškiai apribotas direktyvoje nustatytų sąlygų tam, kad pernelyg išplečiama galimybė išsaugoti sandorį ar jo padarinius (net ir taikant alternatyvias sankcijas) nepažeistų siekio padidinti peržiūros procedūrų veiksmingumo – pagrindinio Direktyvos Nr. 2007/66 tikslo.

55Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sandorio negaliojimo nepripažinimas (išsaugojimas) nėra pagrindinis Direktyvos Nr. 2007/66 tikslas, o šio tikslo viena iš įgyvendinimo sąlygų ir tiekėjų gynybos sistemos išimtis, kurią kompensuoja alternatyviųjų sankcijų taikymas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje nepagrįstai nacionalinę teisę aiškino pagal šią Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatą, nes prieš jos privalomojo įgyvendinimo terminą jai užtikrinamas netiesioginis veikimas nenukreiptas į siekį nepažeisti Direktyvos Nr. 2007/66 pagrindinio tikslo. Net po 2009 m. gruodžio 20 d. valstybės narės galėjo nepasinaudoti šia direktyvoje įtvirtinta galimybe, ir tai nebūtų pripažįstama veiksmingumo principo pažeidimu. Direktyvos dvidešimtojoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ji neturėtų užkirsti kelio taikyti griežtesnes sankcijas pagal nacionalinius teisės aktus. Priešingai nei kasacinio teismo nutartyje byloje Nr. 3K-3-323/2009, apeliacinės instancijos teismo sprendimas atsižvelgti į Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatas nesuponuoja šio Europos Sąjungos teisės akto tikslų ir siekiamo rezultato apsaugos. Šios išvados nekeičia aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismo pozicija nukreipta ne apginti perkančiąją organizaciją (valstybę plačiąja prasme), o siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytų išaiškinimų visumą, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai užtikrino Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatų netiesioginį veikimą.

56Dėl viešojo intereso apsaugos ir peržiūros procedūrų veiksmingumo užtikrinimo

57 Apskųstoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirktos paslaugos – nemokamas mokinių maitinimas mokslo metais ir vasaros stovyklų metu teikiamos socialiai pažeidžiamai visuomenės narių grupei – mažas pajamas gaunančių šeimų vaikams, todėl sandorio pripažinimo niekiniu metu šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui – visuomenės socialinės grupės rėmimui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nacionalinės teisės normomis (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), aiškinamomis pagal Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatas, negalėjo nepripažinti ginčijamos viešojo paslaugų pirkimo sutarties negaliojančia. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo sprendimas tiek, kiek juo siekiama apsaugoti viešąjį interesą, teisėtas, tik, atsižvelgiant į nukrypimą nuo direktyvų netiesioginio veikimo užtikrinimo prieš jų įgyvendinimo termino pabaigą principų taikymo, pagrįstas netinkama argumentacija. Kasacinis teismas nacionalinėmis teisės normomis ex officio užpildo skundžiamos nutarties motyvavimo spragas, inter alia siekdamas proceso koncentruotumo, pagal šios bylos aplinkybes lemiančio veiksmingą kasatoriaus pažeistų teisių apsaugą. Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-505/2009; kt.). Atsižvelgdami į tai, teismai viešojo pirkimo ginčų bylose turi teisę peržengti ieškinio ribas, ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir spręsti dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų padarinių bei atlikti kitus veiksmus, būtinus ginant viešąjį interesą. Šių plačių, iniciatyvos reikalaujančių teismo įgaliojimų naudojimo galimybė egzistuoja ir sprendžiant dėl viešojo pirkimo sutarties išsaugojimo (prieš naujosios VPĮ redakcijos susiklosčiusiems santykiams, kuriems netaikytinos VPĮ 952 straipsnio nuostatos), siekiant apsaugoti viešąjį interesą, neatsižvelgiant į tai, kad ginčo nagrinėjimo metu galiojusiose VPĮ nuostatose tokios galimybės teismui tiesiogiai nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog VPĮ nuostatose nenustatyta konkrečių mechanizmų, kaip apginti viešąjį interesą, sprendžiant ginčus, kylančius iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, per se nesudaro kliūčių, priešingai – įpareigoja teismą jį ginti. Tokia teismo pareiga – konstitucinė jo priedermė, tiesiogiai kylanti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio – teismai vykdo teisingumą – bei kitų jos nuostatų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutarime (byla Nr. 09/2008) nurodė, kad vien tai, jog atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikyti teisę (inter alia pagal teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją). Kasacinis teismas taip pat formuoja praktiką, pagal kurią, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos, vientiso ir tiesiogiai taikomo teisės akto, nuostatas, Konstitucijos viršenybę Lietuvos teisės sistemoje, teismai, vykdydami teisingumą, privalo tiesiogiai taikyti ginčui aktualias Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, užpildyti teisės spragas ad hoc ir taikyti teisę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d nutartį, priimtą civilinėje byloje M. B. v. V. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-70/2011). Teisėjų kolegija nurodo, kad toks teisės aiškinimas ir taikymas aktualus tik esant teisės spragoms, todėl viešojo pirkimo procedūroms, pradėtoms nuo 2009 m. gruodžio 20 d., taikytinos atitinkamos VPĮ normos. Viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo viešųjų pirkimų ginčų praktiką viešasis interesas apima tiek visuomenės interesą tam tikru pirkimo objektu (preke, paslauga, darbų rezultatu) ir jo teikiama nauda, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „SEVEN entertainment“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-350/2010, 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybei ir kt., bylos Nr. 3K-3-505/2009; kt.). Tokia viešojo intereso samprata kyla iš turiningųjų VPĮ tikslų – racionalaus lėšų panaudojimo, konkurencijos ir rinkos plėtros skatinimo, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principus įgyvendinančių priemonių užtikrinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-416/2005; kt.). Taigi viešojo intereso apsauga sprendžiant ginčus viešųjų pirkimų srityje turi apimti abu jo aspektus, nė vienas iš jų a priori neturi pirmenybės vienas kito atžvilgiu. Sprendimas ginti viešąjį interesą kaip visuomenės suinteresuotumą pirkimo objektu ir jo teikiama nauda turėtų būti grindžiamas realios ar realiai numatomos žalos visuomenei ar jos daliai, neigiamos įtakos žmonių gerovei pagrindu. Vis dėlto šie pagrindai, teisėjų kolegijos vertinimu, turėtų būti aiškinami ir taikomi siaurai bei apimti tik tam tikras išskirtines situacijas. Šiame kontekste atsižvelgtina inter alia į šiuos kriterijus: a) ar tam tikras visuomenės interesas pirkimo objektu nebuvo tenkintas ilgą laiką arba niekada ir tokia situacija per se nėra ar anksčiau nebuvo laikoma kaip sukelianti realios žalos visuomenei; b) ar visuomenei nekyla akivaizdžios ir neištaisomos žalos, susijusios su svarbiausių konstitucinių gėrių apsauga (visuomenės saugumas, individų sveikata ir pan.); c) ar visuomenės intereso patenkinimas reikalauja ypatingos skubos, kuri pateisintų poreikio pirkimo objektu iškėlimą prieš sąžiningą tiekėjų konkurenciją ir kt.

58Vertindama nurodytų kriterijų taikymą pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant sutarties galiojimo klausimą, socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės interesai laikytini viršenybę turinčia priežastimi, nes už kelių dienų (nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties paskelbimo) prasidėsiančios paslaugos teikimo nutraukimas (šalis grąžinus į pirminę padėtį) dėl sutarties negaliojimo turėtų neproporcingų padarinių. Apeliacinės instancijos teismo argumentavimo lakoniškumas šios išvados teisingumo nekeičia. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nemokamo mokinių maitinimo paslaugos skirtos mažas pajamas gaunančių šeimų vaikams; tokia paslauga, kurios teikimo pareiga tenka savivaldybėms (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 10 punktas), užtikrina ir įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų, inter alia 38 straipsnio (valstybė saugo ir globoja šeimą), 39 straipsnio (valstybė šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikia paramą) ir 52 straipsnio (valstybė laiduoja piliečių teisę gauti socialinę paramą įstatymų numatytais atvejais), įgyvendinimą; mokinių nemokamas maitinimas bendrojo lavinimo mokyklose yra sudėtinė valstybės socialinės apsaugos sistemos dalis.

59Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje viešasis interesas apsaugoti socialiai pažeidžiamą visuomenės grupę, užtikrinant jų nemokamo maitinimo nepertraukiamumą, nusveria ir yra viršesnis už visuomenės suinteresuotumą sąžininga tiekėjų konkurencija. Vis dėlto teisėjų kolegija konstatuoja, kad, ginant viešąjį interesą, sąžiningo tiekėjo teisėti interesai negali būti visiškai paneigiami, neužtikrinant jo, perkančiosios organizacijos ir kitų asmenų teisių pusiausvyros. Jos užtikrinimas svarbus dėl to, kad negaliojančio sandorio išsaugojimas ne savitikslis, o išskirtinis instrumentas, kuris yra ir tiekėjų pažeistų teisių gynybos sistemos išimtis. Taigi, siekiant nesukelti žalos visuomenės svarbiausiems gėriams, tiekėjo teisės (šiuo atveju – teisės sudaryti viešojo pirkimo sutartį) gali būti suvaržytos tik tiek ir tam, kiek reikalinga šias vertybes realiai apsaugoti. Tiek, kiek šis tikslas viršijamas, pažeidžiami tiekėjų teisėti interesai, kylantys iš VPĮ ir kitų teisės aktų, bei neproporcingai apribojamas peržiūros procedūros veiksmingumo principas.

60Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad peržiūros procedūros veiksmingumo principas suponuoja efektyvių perkančiosios organizacijos veiksmų ir sprendimų apskundimo priemonių buvimą ir galimybę jomis realiai pasinaudoti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Mindoza“ v. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-119/2011). Veiksmingumo principas tiesiogiai išplaukia iš VPĮ V skyriaus normų turinio ir tikslo, o naujojoje VPĮ redakcijoje (VPĮ 95 straipsnio 5 dalis) – ir tiesiogiai įtvirtintas, tačiau anaiptol neapribotas tik šios nuostatos. Peržiūros procedūros veiksmingumas, kurį užtikrinti turi ne tik peržiūros institucija (Lietuvoje – teismai), bet ir perkančioji organizacija, vertinamas ne tik in abstracto, bet ir in concreto, t. y. atsižvelgiant ne tik į ginčo nagrinėjimo metu egzistavusias teisės normas (VPĮ V skyrius), kitas nuostatas (pirkimo sąlygas) ar buvusią praktiką, bet ir į tai, koks rezultatas pasiektas šias normas pritaikius (žr. Teisingumo Teismo 2003 m. vasario 27 d. Sprendimą Santex, C-327/00, Rink. 2003, p. I-1877; 2007 m. spalio 11 d. Sprendimą Lämmerzahl, C-241/06, Rink. 2007, p. 8415; kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepriklausomai nuo to, jog peržiūros procedūros nuostatos pritaikytos teisėtai, jų taikymas konkrečiu atveju gali lemti neveiksmingą, pernelyg suvaržytą pažeistų teisių gynybą. Tokiu atveju teismai materialiosios ir proceso teisės normas ex officio aiškina ir taiko taip, kad tiekėjui būtų leista efektyviai įgyvendinti teisę į pažeistų teisių gynybą.

61Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal šios bylos duomenis paslauga, kurią perkančioji organizacija ginčijamu viešuoju konkursu siekė įsigyti (ir įsigijo), iš esmės – tęstinė ir daloma, todėl, nustačius perkančiosios organizacijos pažeidimų, susijusių su vieno tiekėjo išrinkimu laimėtoju, faktą, įmanomas jo pakeitimas kitu, nesudarant grėsmės viešajam interesui, teikiamos paslaugos kokybei ir pan. Tiekėjų siūlomų kainų skirtumas šiuo atveju teisiškai nereikšmingas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas turėjo nustatyti pagrįstą (protingą) terminą, per kurį galėtų būti įgyvendintas šalių grąžinimas į pirminę padėtį, t. y. privalėjo spręsti ne dėl nuolatinio, o terminuoto negaliojančio sandorio išsaugojimo. Nors išoriškai tokia priemonė galėtų priminti alternatyviąją sankciją (naujos redakcijos VPĮ 952 straipsnis), tačiau šiuo atveju taip nėra. Viena vertus, šioje nutartyje kasacinis teismas jau išaiškino dėl priešlaikinio direktyvų nuostatų netiesioginio veikimo užtikrinimo principų, kurie taikytini ir dėl kasatoriaus teisių gynybos. Kita vertus, net jei sprendimas dėl terminuoto sutarties išsaugojimo ir prilygtų naujos VPĮ redakcijos nuostatų taikymo padariniams, pažymėtina, kad Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatomis nekeičiama Direktyvoje Nr. 89/665 įtvirtinta teisių gynimo sistema, ji tik papildoma (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 21 d. Sprendimą Symvoulio Apochetefseos Lefkosias, C-570/08, nepaskelbtas Rinkinyje), taigi rezultatas, pagrįstas bendruoju veiksmingumo principu, iš esmės gali sutapti su įtvirtintuoju Direktyvoje Nr. 2007/66.

62Šioje byloje kasacinis teismas sprendžia tik dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų teisinių padarinių. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės bei atliktas perkančiosios organizacijos veiksmų teisinis kvalifikavimas nėra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta dėl tiekėjų pažeistų teisių veiksmingos gynybos, šalių grąžinimo į pirminę prieš pažeidimą buvusią padėtį prielaidų, sąlygų ir ribojimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-323/2009; 2010 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VšĮ „Kretingos maistas“ v. Akmenės rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-216/2010; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Pireka“ v. UAB „Neringos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-425/2010). Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais bei byloje apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovo reikalavimai pripažinti negaliojančia ginčijamą pirkimo sutartį, panaikinti konkurso rezultatus ir atsakovo sprendimus dėl trečiojo asmens pasiūlymo atitikties konkurso reikalavimams patvirtinimo, įpareigoti atsakovą atnaujinti viešojo pirkimo procedūras, iš naujo svarstyti tiekėjų pasiūlymus, pripažinti trečiojo asmens pasiūlymą neatitinkančiu konkurso reikalavimų ir sudaryti naują preliminarią pasiūlymų eilę, netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Tai yra pagrindas iš dalies pakeisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Nurodyti ieškovo reikalavimai tenkintini, siekiant pirmiau aptartos kasatoriaus, kaip tiekėjo, interesų ir konstitucinių vertybių (nemokamo vaikų maitinimo nepertraukiamumo ir jo užtikrinimo) apsaugos pusiausvyros, ginčijamas negaliojančiu pripažintas sandoris terminuotai išsaugotinas, atsakovas privalo iki 2011 m. rugsėjo 1 d. pakartotinai atlikti pirkimo procedūras, be kita ko, išrinkti tinkamą konkurso laimėtoją ir su juo pasirašyti sutartį. Pagal šioje byloje susiklosčiusią faktinę bei teisinę situaciją niekinio sandorio konstatavimo metu šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, todėl restitucija netaikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), apskųstos nutarties dalis dėl reikalavimo taikyti restituciją išsprendimo paliktina galioti.

63Dėl bylinėjimosi išlaidų

64Pakeičiant byloje priimtus teismų procesinius sprendimu, taip pat išspręstinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Jį sprendžiant atsižvelgtina ir į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

65Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas, paduodamas teismui ieškinį, kuriuo ginčijama sudaryta viešojo pirkimo sutartis, reiškia turtinio pobūdžio reikalavimą, už kurį mokėtino žyminio mokesčio dydis turi būti nustatomas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 82 straipsnyje įtvirtintas taisykles, o ieškinio suma – pagal ginčijamo sandorio vertę (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 85 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jeigu greta nurodyto turtinio reikalavimo ieškovas reiškia ir neturtinio pobūdžio reikalavimus dėl viešojo pirkimo procedūrų (pavyzdžiui, panaikinti neteisėtus perkančiosios organizacijos sprendimus, kurie lėmė ginčijamos viešojo pirkimo sutarties sudarymą, ir pan.), tai toks ieškinys apmokamas žyminiu mokesčiu kaip vienas turtinis reikalavimas (CPK 80 straipsnio 1 dalis). Kai greta nurodytų turtinio ir neturtinio pobūdžio reikalavimų reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pastarasis žyminiu mokesčiu apmokamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 82 straipsnyje ir 85 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas taisykles, o ieškinio suma nustatoma pagal bendrą abiejų turtinių reikalavimų sumą (CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Pagal CPK 85 straipsnio 2 dalį ieškinio sumą nurodo ieškovas; tuo atveju, jeigu nurodyta suma aiškiai neatitinka tikrosios išreikalaujamo turto vertės, ieškinio sumą rašytinio proceso tvarka nustato teismas.

66Pažymėtina, kad CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti minimalus 50 Lt bei maksimalus 30 000 Lt žyminio mokesčio dydžiai turi būti indeksuojami CPK 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

67Šioje byloje kasatorius reiškė turtinį reikalavimą dėl viešojo pirkimo sandorio, kurio vertė 9 085 829 Lt, pripažinimo negaliojančiu, su juo susijusius neturtinius reikalavimus dėl viešojo pirkimo procedūrų, taip pat turtinio pobūdžio reikalavimą dėl 83 101,64 Lt žalos atlyginimo. Dėl ieškinyje nurodytos ginčijamo sandorio vertės byloje ginčas nekilo. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus bei į tai, kad bendra pareikšto ieškinio suma yra 9 168 930,64 Lt, darytina išvada, kad paduodant šį ieškinį pirmosios instancijos teismui kasatorius turėjo sumokėti 38 460 Lt (30 000 Lt x vartojimo kainų indekso 128,2) žyminį mokestį. Proporcingai pareikštų turtinių reikalavimų dydžiui, reikalavimas dėl žalos atlyginimo apmokėtinas 385 Lt žyminiu mokesčiu, o likę reikalavimai – 38 075 Lt žyminiu mokesčiu. Tokio paties dydžio žyminį mokestį kasatorius turėjo sumokėti ir už apeliacinį skundą, tačiau nesumokėjo, nes pirmosios instancijos teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartimi žyminio mokesčio sumokėjimas jam buvo atidėtas. Paduodamas kasacinį skundą kasatorius taip pat turėjo sumokėti tokio paties dydžio žyminį mokestį, tačiau taip pat nesumokėjo, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2010 m. gruodžio 22 d. nutartimi žyminio mokesčio sumokėjimas jam buvo atidėtas iki kasacinio teismo nutarties priėmimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo 2010 gruodžio 17 d. nutartimi kasatoriui yra grąžinta 35 705 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant ieškinį, kaip sumokėto daugiau, negu nustato įstatymas. Iš esmės patenkinus kasatoriaus kasacinį skundą, žyminis mokestis, kurį kasatorius turėjo sumokėti valstybei už turtinį reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu ir su juo susijusius neturtinius reikalavimus, priteistinas iš atsakovo, t. y. iš atsakovo priteistina 112 240 Lt bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) valstybės naudai (CPK 93 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). Iš atsakovo taip pat priteistinas ieškovo naudai 2370 Lt žyminis mokestis (bylinėjimosi išlaidos), kurį šis, priėmus nurodytą pirmosios instancijos teismo 2010 gruodžio 17 d. nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo, liko sumokėjęs už ieškinį (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

68Pirmosios instancijos teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartimi atidėjus žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą, kasatoriui žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas ir dėl reikalavimo priteisti žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į ginčo išsprendimo rezultatą, atidėtas sumokėti žyminis mokestis dėl nurodyto reikalavimo – 385 Lt – priteistinas valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

69Byloje patirta iš viso 107,88 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš atsakovo (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

70Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius pirmosios instancijos teisme yra patyręs 10 686,20 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į ginčo išsprendimo rezultatą bei CPK 98 straipsnio, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, iš atsakovo kasatoriaus naudai priteistina 5000 Lt išlaidoms advokato pagalbai atlyginti (bylinėjimosi išlaidos).

71Atsižvelgiant į ginčo išsprendimo rezultatą, atsakovo ir trečiojo asmens turėtos bylinėjimosi išlaidos jiems neatlygintinos.

72Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

73Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartį pakeisti ir priimti naują sprendimą.

74Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančia 2008 m. gruodžio 17 d. pirkimo sutartį Nr. BT6-03-646, sudarytą atsakovo Plungės rajono savivaldybės administracijos ir trečiojo asmens VšĮ „Kretingos maistas“, panaikinti konkurso rezultatus ir atsakovo sprendimus dėl trečiojo asmens VšĮ „Kretingos maistas“ pasiūlymo atitikties konkurso reikalavimams patvirtinimo, įpareigoti atsakovą atnaujinti viešojo pirkimo procedūras, iš naujo svarstyti tiekėjų pasiūlymus, pripažinti trečiojo asmens pasiūlymą neatitinkančiu konkurso reikalavimų ir sudaryti naują preliminarią pasiūlymų eilę, bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutarties dalį, kuria nurodyta sprendimo dalis palikta nepakeista, panaikinti.

75Ieškinį patenkinti iš dalies.

76Panaikinti Plungės rajono savivaldybės 2008 m. lapkričio 19 d. skelbto supaprastinto atvirojo konkurso rezultatus ir atsakovo Plungės rajono savivaldybės administracijos sprendimus dėl trečiojo asmens VšĮ „Kretingos maistas“ pasiūlymo atitikties konkurso reikalavimams patvirtinimo.

77Pripažinti atsakovo Plungės rajono savivaldybės administracijos ir trečiojo asmens VšĮ „Kretingos maistas“ 2008 m. gruodžio 17 d. pirkimo sutartį Nr. BT6-03-646 negaliojančia, išsaugant iš jos šalims kylančias teises ir pareigas iki 2011 m. rugpjūčio 31 d.

78Įpareigoti atsakovą Plungės rajono savivaldybės administraciją iki 2011 m. rugsėjo 1 d. atnaujinti viešojo pirkimo procedūras: iš naujo svarstyti tiekėjų pasiūlymus, sudaryti naują preliminarią pasiūlymų eilę, išrinkti konkurso laimėtoją ir su juo pasirašyti viešojo pirkimo sutartį.

79Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutarties dalį ir ja paliktą nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistus.

80Priteisti iš atsakovo Plungės rajono savivaldybės administracijos (j. a. k. 188714469) 112 347,88 (vienas šimtas dvylika tūkstančių trys šimtai keturiasdešimt septyni litai aštuoniasdešimt aštuoni centai) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai bei 7370 Lt (septyni tūkstančiai trys šimtai septyniasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Smulkus urmas“ (į. k. 221412030) naudai.

81Priteisti iš ieškovo UAB „Smulkus urmas“ (į. k. 221412030) 385 Lt (trys šimtai aštuoniasdešimt penki litai) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

82Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje kilo teisės klausimas dėl Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m.... 5. Ieškovas UAB „Smulkus urmas“ prašė: 1) pripažinti negaliojančia ab... 6. Ieškovas nurodė, kad trečiasis asmuo, kartu su ieškovu dalyvavęs atsakovo... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 8. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį... 9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 10. Kita vertus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju sutarties... 11. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 12. Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Smulkus urmas“ prašo Lietuvos apeliacinio... 13. 1. Apeliacinės instancijos teismas, nukrypdamas nuo Sutarties dėl Europos... 14. 2. Nors iš skundžiamos nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas... 15. 3. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad ginčijama sutartis buvo... 16. 4. Net ir pripažinus, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo teisę... 17. 5. Pagal Direktyvos Nr. 2007/66 2 d straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai... 18. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Plungės rajono savivaldybės... 19. 1. Apeliacinės instancijos teismas, interpretuodamas sandorio negaliojimą ir... 20. 2. Taikant Europos Bendrijos teisės viršenybės principą, kilus konfliktui... 21. 3. Kasacinio skundo argumentai, kad teismas skundžiamoje nutartyje... 22. 4. Nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai dėl alternatyvių... 23. 5. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais dėl viešojo intereso ir... 24. 6. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo... 25. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo VšĮ „Kretingos maistas“... 26. 1. Kasatorius, teigdamas, kad direktyva gali būti tiesiogiai taikoma tik tuo... 27. 2. Kasacinio skundo argumentai, kad nacionaliniai teismai turi pareigą... 28. 3. Kasatorius klaidingai remiasi kasacinio teismo praktika. Lietuvos... 29. 4. Kasacinio skundo argumentai, susiję su viešojo intereso svarbos vertinimu,... 30. 5. Kasacinio skundo argumentai dėl alternatyviųjų sankcijų taikymo... 31. 6. Šioje byloje nėra jokio pagrindo restitucijai. Tai patvirtina pirmiau... 32. Teisėjų kolegija... 33. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 34. Dėl Europos Sąjungos direktyvų tiesioginio ir netiesioginio veikimo... 35. ... 36. Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo ir... 37. Teisėjų kolegijos vertinimu, galimą tiesioginio direktyvų veikimo... 38. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismo pareigos... 39. ... 40. Dėl valstybių narių teismų pareigos nacionalinę teisę aiškinti pagal... 41. ... 42. Neįgyvendinta Europos Sąjungos direktyva privatiems subjektams gali (esant... 43. Teisingumo Teismo nurodyta, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo... 44. Akivaizdu, kad valstybių narių teismai nuo direktyvų įsigaliojimo momento... 45. Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalies nuostatose (2, 3 pastraipos)... 46. Minėta, kad direktyvų teisinis poveikis valstybėms narėms kyla nuo jų... 47. Priešingai nei įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios... 48. Europos Sąjungos teisę atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas neturi... 49. Kita vertus, Teisingumo Teismas yra taip pat nurodęs, kad nacionalinio teismo... 50. Dėl Direktyvos Nr. 2007/66 1 straipsnio 2 dalies nuostatos „2 d... 51. ... 52. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai (juolab kad atsakovas ir... 53. Iš nurodytos 2009 m. liepos 31 d. kasacino teismo nutarties (aprašomosios... 54. Minėta, kad teismai nacionalinę teisę pagal direktyvų nuostatas prieš jų... 55. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sandorio negaliojimo nepripažinimas... 56. Dėl viešojo intereso apsaugos ir peržiūros procedūrų veiksmingumo... 57. Apskųstoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo,... 58. Vertindama nurodytų kriterijų taikymą pagal šioje byloje nustatytas... 59. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje viešasis interesas apsaugoti... 60. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad peržiūros procedūros... 61. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal šios bylos duomenis... 62. Šioje byloje kasacinis teismas sprendžia tik dėl neteisėtų perkančiosios... 63. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 64. Pakeičiant byloje priimtus teismų procesinius sprendimu, taip pat... 65. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas, paduodamas teismui ieškinį,... 66. Pažymėtina, kad CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti minimalus 50 Lt... 67. Šioje byloje kasatorius reiškė turtinį reikalavimą dėl viešojo pirkimo... 68. Pirmosios instancijos teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartimi atidėjus žyminio... 69. Byloje patirta iš viso 107,88 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su... 70. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius pirmosios instancijos teisme yra... 71. Atsižvelgiant į ginčo išsprendimo rezultatą, atsakovo ir trečiojo asmens... 72. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 73. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir Lietuvos... 74. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalį, kuria... 75. Ieškinį patenkinti iš dalies.... 76. Panaikinti Plungės rajono savivaldybės 2008 m. lapkričio 19 d. skelbto... 77. Pripažinti atsakovo Plungės rajono savivaldybės administracijos ir trečiojo... 78. Įpareigoti atsakovą Plungės rajono savivaldybės administraciją iki 2011 m.... 79. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 80. Priteisti iš atsakovo Plungės rajono savivaldybės administracijos (j. a. k.... 81. Priteisti iš ieškovo UAB „Smulkus urmas“ (į. k. 221412030) 385 Lt (trys... 82. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...