Byla e2-1102-464/2017
Dėl žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „ACC Distribution“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutarties atsisakyti priimti ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-2118-264/2017 atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rhenus Svoris“ dėl žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „ACC Distribution“,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė ADB „Gjensidige“ kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės UAB „Rhenus Svoris“ priteisti 205 108,89 Eur žalos atlyginimą subrogacijos pagrindu, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad tarp ieškovės ADB „Gjensidige“ ir trečiojo asmens UAB „ACC Distribution“ buvo sudaryta krovinių draudimo sutartis, pagal kurią ieškovė apdraudė pervežamus krovinius. Draudimo sutarties galiojimo laiku ieškovė gavo draudėjos pranešimą apie 2017-01-24 įvykdytą draudėjos krovinio – kompiuterinės technikos – vagystę iš vilkiko su puspriekabe, stovėjusių Vokietijoje. Tiriant draudiminį įvykį nustatyta, kad draudėja buvo sudariusi pervežimo sutartį su atsakove UAB „Rhenus Svoris“ (vežėja). Įvykis pripažintas draudžiamuoju ir draudėjai išmokėta 205 108,89 Eur draudimo išmoka. Vagystės metu vilkikas ir puspriekabė stovėjo nesaugomoje aikštelėje, nors atsakovė suprato, kad gali sustoti ir stovėti tik saugomose aikštelėse. Todėl dėl pavogto krovinio kyla atsakovės (vežėjos) atsakomybė. Ieškovė reikalavimą grindė CK 6.1015 straipsnio 1 dalies nuostata, numatančia, jog tuo atveju, kai draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens.
  3. Ginčo teismingumą ieškovė grindė savo draudėjos UAB „ACC Distribution“ ir atsakovės UAB „Rhenus Svoris“ sudarytos pervežimo sutarties dalies „Šalių atsakomybė“ 3 punkto nuostata, jog tuo atveju, kai ginčai ir nesutarimai šalių derybomis neišsprendžiami, juos nagrinėja teismas, kurio apylinkėje yra registruotas užsakovės (t. y. UAB „ACC Distribution“) juridinis adresas. Kadangi UAB „ACC Distribution“ buveinės adresas yra Jonavos g. 196, Kaune, ieškinys, atsižvelgiant į ginčo bei CPK 27 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą, nagrinėtinas Kauno apygardos teisme.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2017-05-02 nutartimi atsisakė priimti ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinį atsakovei UAB „Rhenus Svoris“ ir grąžino jį padavusiam asmeniui; nurodė ieškovei, kad ji su ieškiniu gali kreipti į Vilniaus apygardos teismą.
  2. Teismas ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu kaip neteismingą Kauno apygardos teismui. Teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai teismingumą Kauno apygardos teismui grindžia trečiojo asmens (draudėjos) UAB „ACC Distribution“ ir atsakovės sudarytos pervežimo sutarties „Šalių atsakomybė“ 3 punktu, numatančiu, kad tuo atveju, kai ginčai ir nesutarimai šalių derybomis neišsprendžiami, juos nagrinėja teismas, kurio apylinkėje yra registruotas užsakovo (t. y. UAB „ACC Distribution“) juridinis adresas. Ieškovė ADB „Gjensidige“ nėra minėtos pervežimo sutarties šalimi, o pats ginčas kilęs ne dėl tarp vežėjos (UAB „Rhenus Svoris“) ir užsakovės (UAB „ACC Distribution“) sudarytos sutarties vykdymo, o dėl žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu, todėl ieškovė minėta sutartine nuostata remiasi nepagrįstai.
  3. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad atsakovės UAB „Rhenus Svoris“ buveinės adresas yra Metelių g. 4, Vilniuje, į ieškinio sumą, ieškovė su ieškiniu turėtų kreiptis į Vilniaus apygardos teismą.
  1. Atskirojo skundo argumentai
  1. Ieškovė ADB „Gjensidige“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017-05-02 nutartį ir grąžinti ieškinio priėmimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. CK 6.1015 straipsnio nuostatose ir jas aiškinančioje kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad draudikas subrogacijos teisę turi įgyvendinti pagal tas taisykles, kuriomis būtų įgyvendinęs pats nukentėjęs asmuo, jeigu jis nebūtų sudaręs turto draudimo sutarties, ir tokiu atveju draudikas žalos atlyginimo prievolėje pakeičia draudėją bei įgyja draudėjo teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).
    2. Nagrinėjamu atveju ieškovė, atsižvelgiant į subrogacijos instituto esmę, privalo įgyvendinti savo reikalavimo teisę pagal tas taisykles, kuriomis savo reikalavimą prieš vežėją UAB „Rhenus Svoris“ būtų įgyvendinusi užsakovė UAB „ACC Distribution“. Todėl ieškovė privalo ieškinį teikti pervežimo sutartyje nurodytam ir šalių susitartam teismui, šiuo atveju – Kauno apygardos teismui.

4Teisėja

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5Dėl tarptautinio teismingumo

  1. Nagrinėjamu atveju apeliantė ADB „Gjensidige“ (draudikas) išmokėjo draudimo išmoką dėl turto praradimo trečiajam asmeniui (draudėjui) UAB „ACC Distribution“, todėl, jos teigimu, subrogacijos instituto pagrindu perėmė teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už žalos kilimą asmens. Šiuo asmeniu apeliantė nurodė esant atsakovę UAB „Rhenus Svoris“ (vežėją), kuri pervežimo sutarties, sudarytos su trečiuoju asmeniu UAB „ACC Distribution“ (užsakovas), pagrindu buvo įsipareigojusi pervežti vėliau jos prarastą krovinį.
  2. Minėtos pervežimo sutarties 3 punkte šalys susitarė, jog tuo atveju, kai ginčai ir nesutarimai šalių derybomis neišsprendžiami, juos nagrinėja teismas, kurio apylinkėje yra registruotas užsakovo (t. y. UAB „ACC Distribution“) juridinis adresas, šiuo atveju – Kaune. Pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti ieškinį, sprendė, kad apeliantė, nebūdama šios pervežimo sutarties šalimi, joje nurodyta sąlyga dėl teismingumo negali remtis, todėl turėtų kreiptis į Vilniaus apygardos teismą pagal atsakovės buveinės (CPK 137 str. 2 d. 2 p.).
  3. Iš bylos duomenų nustatyta, jog žalą sukėlęs įvykis – krovinio vagystė – įvyko Vokietijoje, krovinys buvo siunčiamas iš Olandijos į Lietuvą. Taigi matyti, kad ginčo santykis turi tarptautinį (užsienio) elementą, todėl teismas pirmiausia privalo ex officio (pagal pareigas) išspręsti jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismams klausimą (CPK 782 str.). Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 str.).
  4. CMR konvencija yra tarptautinė sutartis, kuri reglamentuoja klausimus, susijusius su kelių transporto priemonėmis už užmokestį vežamo krovinio sutartimis, kai bent viena iš krovinio siuntėjų ir gavėjų yra skirtingų šalių teritorijose ir bent viena iš jų yra CMR konvencijos narė. Konvencijos 31 straipsnis numato, jog teisines procedūras, kylančias iš pervežimų pagal šią konvenciją, ieškovas gali pradėti bet kuriame šalių–konvencijos dalyvių teisme, pasirinktame susitarimu tarp šalių, taip pat teismuose valstybių–konvencijos dalyvių, kurių teritorijoje: (a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, ar pagrindinę verslo vietą, firmos filialą ar agentūrą, per kuriuos buvo sudaryta vežimo sutartis, arba (b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta. Į jokius kitus teismus ar tribunolus kreiptis negalima. Taigi numatytas tiek sutartinis teismingumas (31 str. 1 p.), tiek ir teismingumas pagal aplinkybes, nurodytas 31 str. 1 p. a ir b papunkčiuose.
  5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai ginčas patenka ir į Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, ir į CMR konvencijos taikymo sritį, pagal šio reglamento 71 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali taikyti CMR konvencijos 31 straipsnio 1 punkte numatytas jurisdikcijos taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014). Reglamentą Nr. 44/2001 pakeitusio Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnis šį klausimą reglamentuoja analogiškai. Nagrinėjamu atveju neabejotina, jog net ir nesant šalių susitarimo dėl teismingumo, Lietuvos Respublikos teismai būtų kompetentingi spręsti byloje kilusį ginčą tiek vertinant pagal atsakovės pagrindinės verslo vietos, tiek pagal krovinio pristatymo vietos kriterijų (CMR konvencijos 31 str. a ir b papunkčiai). Pažymėtina, kad CMR konvencija nustato teismingumą tarptautiniu lygiu, t. y. nustato, kurios valstybės teismas turi nagrinėti bylą, bet nesprendžia teismingumo nacionaliniu lygiu. Todėl toliau vertintina, kuris konkretus nacionalinis teismas kompetentingas spręsti byloje iškilusį ginčą.

6Dėl sutarties uždarumo principo ir galimybės remtis sutartine teismingumo sąlyga

  1. CK 6.1015 straipsnio, numatančio subrogacijos taisykles, 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalą asmens. To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuota, jog reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas, ar pastaroji nuostata reiškia ir tai, jog draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką ir perėmusiam teisę reikalauti jos iš atsakingo už žalą asmens, pereina (draudikas turi teisę pasinaudoti) ir sutartinio teismingumo sąlyga, kuri siejo nukentėjusį ir už žalą atsakingą asmenį.
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas subrogacijos instituto esmę, yra pažymėjęs, jog subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – asmenų pasikeitimas deliktinėje arba sutartinėje prievolėje, t. y. kai vietoje nukentėjusio kreditoriaus tam tikroje prievolėje šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą. Subrogacijos atveju, kai draudikas išmoka pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis: draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).
  3. Bendroji taisyklė yra tokia, kad į sutartį įtraukta sąlyga dėl jos šalių galinčių kilti ginčų, vykdant sutartį, jurisdikcijos sukelia padarinių tik šios sutarties sudarymui pritarusių šalių tarpusavio santykiams. Kad tokią sąlygą būtų galima panaudoti prieš sutarties šalimi nesantį trečiąjį asmenį, iš principo būtina, kad jis būtų jai pritaręs. Taigi, kaip ir sutarties uždarumo principas, autonomiškas šalių susitarimas dėl jurisdikcijos pasirinkimo galioja tik tiems asmenims, kurie jam pritarė. Iš esmės tai reiškia, kad sutartinis teismingumas įpareigoja tik susitarimo šalis, o tretiesiems asmenims jis neturi teisinės galios.
  4. Tačiau teisės doktrinoje pripažįstami (išskiriami) ir kiti galimi atvejai, kai šalių susitarimas dėl jurisdikcijos gali turėti poveikį tretiesiems asmenims, nepriklausomai nuo to, kad tretieji asmenys nebuvo šio susitarimo šalimis ir aiškiai neišreiškė savo pritarimo būtent tokiai susitarimo sąlygai. Prie tokių atvejų priskiriama sutartis trečiojo asmens naudai, subrogacija ir kiti atvejai (Jurisdiction and Arbitration Agreements in International Commercial Law. Zheng Sophia Tang. Routledge, Abingdon ir New York, 2014, p. 131–132; Civil Jurisdiction and Judgments, šeštas leidimas. Adrian Briggs. Informa Law from Routledge, Abingdon ir New York, 2015, p. 183). Atitinkama linkme formuojama ir kasacinio teismo praktika tam tikrų kategorijų bylose, pavyzdžiui, dėl arbitražinio susitarimo perdavimo įvykus cesijai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-687/2015; 2016-10-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381-915/2016 ir kt.), taip pat sudarius faktoringo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016).
  5. Spręsdamas klausimą dėl teismingumo taisyklių parinkimo, įvykus subrogacijai deliktinėje prievolėje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra išaiškinęs, jog subrogacijos atveju deliktinė prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia viena jos šalis, todėl subrogacijos būdu perimto deliktinio reikalavimo, tiek, kiek tai susiję su Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 3 punkte įtvirtinta lex loci delicti commissi (delikto padarymo vietos teisės) taisykle, teismingumas taip pat nepakinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2014).
  6. Ir nors analizuojama šioje byloje situacija, kai apeliantė pakeitė nukentėjusio asmens vietą sutartinėje prievolėje, nėra visiškai identiška pirmiau nurodytiems atvejams, vis tik, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo šią situaciją vertinti kitaip nei tą, kai subrogacija įvyksta deliktinėje prievolėje.
  7. Todėl konstatuotina, jog apeliantei pakeitus užsakovės (trečiojo asmens nagrinėjamoje byloje) vietą pervežimo teisiniuose santykiuose su atsakove, taip pat aiškiai – ieškinio pateikimu konkrečiam teismui – išreiškus pritarimą asmens, iš kurio ji perėmė reikalavimo teisę pagal draudimo sutartį, prorogaciniam susitarimui su antrąja pervežimo sutarties šalimi dėl kompetencijos spręsti jų ginčus suteikimo konkrečiam teismui, apeliantės teisė naudotis pervežimo sutartyje įtvirtinta sutartinio teismingumo sąlyga negali būti paneigta.
  8. Šiuo atveju tai reiškia, jog apeliantė turėjo teisę kreiptis į Kauno apygardos teismą remdamasi sutartine teismingumo išlyga, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jos ieškinį kaip jam neteismingą. Todėl skundžiama nutartis panaikintina ir ieškinio priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

8Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai