Byla e2-888-516/2018
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „ACC Distribution“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rhenus Svoris“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. nutarties, kuria sustabdyta byla ir atmestas prašymas ieškinį palikti nenagrinėtą, civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rhenus Svoris“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „ACC Distribution“,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Gjensidige“ pateikė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Rhenus Svoris“ 205 108,89 Eur žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  2. Nurodė, kad ieškovė ADB „Gjensidige“ draudėjai UAB „ACC Distribution“

    42016 m. gruodžio 30 d. išdavė krovinių draudimo liudijimą ( - ), patvirtinantį, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo apdrausti draudėjai priklausantys kroviniai nuo pervežimo metu gresiančių dingimo pavojų. Užsakovė UAB „ACC Distribution“ su vežėja UAB „Rhenus Svoris“ sudarė transporto paslaugų (pervežimo) sutartį Nr. ( - ), pagal kurią atsakovė (vežėja) įsipareigojo draudėjos krovinį – kompiuterinę techniką – pervežti maršrutu Olandija–Lietuva (Kaunas). Tačiau 2017 m. sausio 23 d. pakrovus krovinį į KARK-TRANS vilkiką Tilburge, Olandijoje, sutartu pristatymo terminu – 2017 m. sausio 25 d. – jis nebuvo pristatytas užsakovui į Lietuvą, adresu: Kaunas, ( - ). Nustatyta, kad krovinį (kompiuterinę techniką) gabenant maršrutu iš Olandijos į Lietuvą, krovinį gabenančio vilkiko vairuotojas sustojo nakčiai nesaugomoje aikštelėje Vokietijoje ir ryte pastebėjo, kad vilkiko priekabos durys išlaužtos, krovinio nėra, pavogta 5 155 kg krovinio. Ieškovė krovinio vagystės įvykį pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo UAB „ACC Distribution“ 205 108,89 Eur draudimo išmoką. Ieškovė reikalavimą grindė tuo, kad jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš asmens, atsakingo už padarytą žalą.

  3. Atsakovė UAB „Rhenus Svoris“ atsiliepime į ieškinį ginčijo Kauno apygardos teismo jurisdikciją ir nurodė, kad dėl šioje byloje susiklosčiusių aplinkybių Kauno apygardos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti šios bylos. Pažymėjo, kad ieškinys Kauno apygardos teisme priimtas ir civilinė byla buvo iškelta 2017 m. balandžio 27 d. Atsakovė Nyderlandų Karalystės Zeeland-West-Brabant apylinkės teismui ieškinį atsakovėms ADB „Gjensidige“ ir

    5UAB „ACC Distribution“ dėl ginčo krovinio vežimo pateikė 2017 m. vasario 3 d.

  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 12 d. nutartimi civilinę bylą sustabdė iki įsiteisės procesinis sprendimas Nyderlandų Karalystės Zeeland-West-Brabant teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. C/02/329931/HA ZA 17-290; atsakovės UAB „Rhenus Svoris“ prašymo ieškinį palikti nenagrinėtą netenkino.
  2. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje teismingumo klausimas išspręstas teisėjos rezoliucija priėmus ieškinį, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti ieškinį, ir perdavė ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo Kauno apygardos teismui.
  3. Teismo vertinimu, nors atsakovė laikėsi pozicijos, jog Nyderlandų Karalystės Zeeland-West-Brabant teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu šalutinėje byloje nustatė, kad būtent jis turi jurisdikciją nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, tačiau teismas pritarė ieškovės pozicijai, kad šis sprendimas dėl jurisdikcijos nėra įsiteisėjęs, nes sprendimas šalutinėje byloje gali būti skundžiamas tik su pagrindiniu sprendimu pirmosios instancijos teisme. Remdamasis Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 31 straipsnio 1 punkto a ir b papunkčiais, teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos teismai yra kompetentingi spręsti byloje kilusį ginčą tiek vertinant pagal atsakovės pagrindinės verslo vietos, tiek pagal krovinio pristatymo vietos kriterijus.
  4. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad Nyderlandų Karalystės teisme pareikštas ieškinys dėl atsakomybės ribų nustatymo pagal CMR konvencijos 23 straipsnį nėra tapatus ieškovės pareikštam ieškiniui dėl žalos atlyginimo.
  5. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Nyderlandų Karalystės Zeeland-West-Brabant teisme nagrinėjamoje byloje priimtas sprendimas gali turėti esminę įtaką tinkamam šios civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl civilinę bylą stabdė iki tol, kol įsiteisės Nyderlandų Karalystės Zeeland-West-Brabant teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. C/02/329931/HA ZA 17-290.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovė UAB „Rhenus Svoris“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinį atsakovei UAB „Rhenus Svoris“ dėl žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu palikti nenagrinėtą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai nesivadovavo lis pendens taisykle, įpareigojančia teismą atsisakyti nagrinėti bylą, kai tokia pati byla jau iškelta užsienio valstybės teisme. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad pirmiausia buvo kreiptasi į Nyderlandų Karalystės Zeeland-West-Brabant teismą, kuriame byla buvo iškelta 2017 m. vasario 3 d. ir kuris aiškiai pripažino savo jurisdikciją, o ieškovė, nors ir žinodama apie Nyderlandų Karalystės teisme nagrinėjamą bylą, 2017 m. balandžio 27 d. pareiškė ieškinį Kauno apygardos teisme. Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikoje civilinė byla iškelta praėjus beveik 3 mėnesiams nuo atitinkamos bylos pradžios Nyderlandų Karalystėje, Kauno apygardos teismas turėjo atsisakyti savo jurisdikcijos ir ieškovės ieškinį palikti nenagrinėtą.
    2. Civilinės bylos sustabdymas galimas tik iki tada, kol bus nustatyta teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija. Kadangi Nyderlandų Karalystės teismo jurisdikcija yra aiškiai nustatyta, vėliau pareikštas ieškovės ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas.
    3. Teismo išvada, kad ieškiniai yra netapatūs, iš esmės prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) Nipponkoa Insurance Co. byloje Nr. C-452/12 suformuotai praktikai, pagal kurią laikoma, kad vienoje valstybėje ES narėje pareikšto ieškinio dėl negatyvaus pripažinimo dalykas ir pagrindas yra tapatūs kitoje valstybėje narėje dėl tos pačios žalos pateikto regresinio ieškinio dalykui ir pagrindui. Tokia išvada buvo padaryta ir kitoje Kauno apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-879-567/2018, kuri iš esmės identiška šiai civilinei bylai. Kauno apygardos teismas 2018 m. sausio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-879-567/2018 pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad pirmiausia buvo kreiptasi į Nyderlandų Karalystės Zeeland-West-Brabant teismą (t. y. į tą patį teismą, kaip ir šio ginčo atveju), kuriame byla buvo iškelta 2017 m. gegužės 9 d., ieškovės ADB „Gjensidige“ Kauno apygardos teisme 2017 m. gegužės 11 d. priimtas ieškinys atsakovei UAB „Rhenus Svoris“ dėl žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas. Todėl visiškai nesuprantama, kodėl Kauno apygardos teismas iš esmės analogiškoje byloje priėmė visiškai kitokį sprendimą, t. y. neatsisakė savo jurisdikcijos ir sustabdė bylos nagrinėjimą.
  2. Atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą ieškovė ADB „Gjensidige“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Šalys pervežimo sutartyje susitarė dėl jurisdikcijos Lietuvoje; toks susitarimas yra teisėtas, galiojantis ir atitinkantis tiek CMR konvencijos, tiek 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012) nuostatas ir tikslus.
    2. CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatytas papildomas teismingumas, kai pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalį dėl teismingumo nebuvo susitarta (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-903/2012).
    3. Atsakovė netiksliai cituoja ir aiškina CMR konvencijos nuostatas dėl teismingumo, be pagrindo ignoruoja pervežimo sutarties nuostatą dėl sutartinio teismingumo, o tai lemia klaidingą išvadą dėl atsakovės nurodomos lis pendens taisyklės taikymo. Esant sutartiniam teismingumui, nėra pagrindo taikyti lis pendens taisyklės.
    4. Šioje byloje pervežimo sutartyje buvo aiškiai susitarta dėl teismingumo ir analizuojant šį klausimą tiek CMR konvencijos, tiek Reglamento Nr. 1215/2012 prasme, tai iš esmės keičia situaciją, nes šioje byloje turi būti keliamas ir sprendžiamas ne bylų tapatumo ar netapatumo klausimas, o turi būti vertinamas šalių susitarimas dėl jurisdikcijos tiek CMR konvencijos, tiek Reglamento Nr. 1215/2012 prasme.

6Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

7Dėl naujų rašytinių įrodymų

  1. Ieškovė iki paskirto teismo posėdžio pradžios pateikė Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-574-196/2018 bei prašo ją pridėti prie bylos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pateiktus duomenis atsisakytina pridėti prie bylos, nes jie nelaikytini rašytiniais įrodymais (CPK 177 straipsnis).
  2. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nemato pagrindo laikyti pateiktus duomenis rašytiniais paaiškinimais. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime įtvirtino teismo precedentą kaip teisės šaltinį. Teismų precedentų privalomumas yra vertikalus ir horizontalus. Taigi, teismai, taikydami ir aiškindami įstatymus, privalo atsižvelgti ne tik į aukštesnės instancijos teismų priimtus sprendimus (vertikalus precedentas), bet ir į savo sukurtus vėliausius precedentus analogiškose bylose (horizontalus precedentas), t. y. turi atsižvelgti taip pat į savo paties teisės taikymo praktiką. Kadangi šiuo atveju buvo pateikta tik teismų praktika, teismas, nesaistomas šalių pageidavimų, ja vadovaujasi pats (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

8Dėl galimybės apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria išspręstas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, pripažįstant bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismams

  1. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą nutartį ir atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pastebi, kad atskirajame skunde nėra kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl bylos sustabdymo pagrindų egzistavimo. Priešingai, kaip matyti iš atskirojo skundo pagrindo, šiuo atveju ginčo dalyką iš esmės sudaro pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties dalis, kuria atmestas atsakovės prašymas ieškinį palikti nenagrinėtą, o dalis dėl sustabdymo skundžiama tik kaip išvestinė iš pastarosios.
  2. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą šios bylos ypatumą, turi būti įvertinta, ar nutartis, kuria atmestas prašymas ieškinį palikti nenagrinėtą dėl bylos neteismingumo Lietuvos Respublikos teismams, gali būti skundžiama atskirai nuo teismo sprendimo. CPK 334 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) CPK numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Galimybė atskiruoju skundu skųsti teismo nutartį, kuria atsisakyta palikti ieškinį nenagrinėtą, CPK nėra tiesiogiai numatyta.
  3. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta palikti ieškinį nenagrinėtą, apskundimo galimybės, vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo

    92018 m. gegužės 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-553-823/2018, pateiktais išaiškinimais. Nurodytoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas išaiškino, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo išsprendžiamas tarptautinės jurisdikcijos tarp Lietuvos Respublikos teismų ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismų klausimas, pripažįstant Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, gali būti skundžiamas atskiruoju skundu atskirai nuo teismo sprendimo.

  4. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byla dėl ginčo teismingumo Lietuvos teismams iš dalies apeliacinėje instancijoje sprendžiama jau antrą kartą. Kaip matyti iš bylos duomenų, Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 2 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinį atsakovei UAB „Rhenus Svoris“, nurodęs, kad ieškovė su ieškiniu turėtų kreiptis į Vilniaus apygardos teismą. Pastaroji nutartis buvo apskųsta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1102-464/2017 panaikinta, o ieškinio priėmimo klausimas perduotas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas paminėtoje nutartyje nurodė, kad ginčo santykis turi tarptautinį (užsienio) elementą, todėl teismas pirmiausia privalo ex officio (pagal pareigas) išspręsti jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismams klausimą (CPK 782 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad net ir nesant šalių susitarimo dėl teismingumo, Lietuvos Respublikos teismai būtų kompetentingi spręsti byloje kilusį ginčą tiek vertinant pagal atsakovės pagrindinės verslo vietos, tiek pagal krovinio pristatymo vietos kriterijus (CMR konvencijos 31 straipsnio a ir b papunkčiai).
  5. Kaip matyti iš bylos duomenų, sprendžiant teismingumo Lietuvos teismams klausimą pirmą kartą, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti duomenys apie Nyderlandų Karalystėje iškeltą kitą civilinę bylą.
  6. Šiuo atveju, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas tarptautinės jurisdikcijos tarp Lietuvos Respublikos teismų ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės (Nyderlandų Karalystės) teismų klausimą sprendė dėl lis pendens taisyklės taikymo, paaiškėjus naujiems duomenims apie Nyderlandų Karalystėje iškeltą kitą civilinę bylą, ir pripažino Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą. Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atskirasis skundas dėl skundžiamos teismo nutarties gali būti paduotas ir nagrinėtinas apeliacine tvarka.

10Dėl teismingumo taisyklių parinkimo, įvykus subrogacijai deliktinėje prievolėje

  1. Apeliacinės instancijos teismas, prieš pasisakydamas dėl ginčo teismingumo Lietuvos teismams, taip pat pirmiausia atkreipia dėmesį, kad ieškovė ADB „Gjensidige“, grįsdama ginčo teismingumą Lietuvos teismams, remiasi trečiojo asmens UAB „ACC Distribution“ ir atsakovės UAB „Rhenus Svoris“ sudarytos pervežimo sutarties Nr. ( - ) dalies „Šalių atsakomybė“ 3 punkto nuostata, jog tuo atveju, kai ginčai ir nesutarimai šalių derybomis neišsprendžiami, juos nagrinėja teismas, kurio apylinkėje yra registruotas užsakovės (t. y. UAB „ACC Distribution“) juridinis adresas.
  2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1015 straipsnio, kuriame nustatytos subrogacijos taisyklės, 1 dalyje nurodyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuota, jog reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kuriomis nustatomi draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas subrogacijos instituto esmę, yra pažymėjęs, jog subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – asmenų pasikeitimas deliktinėje arba sutartinėje prievolėje, t. y. kai vietoj nukentėjusio kreditoriaus tam tikroje prievolėje šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą. Subrogacijos atveju, kai draudikas išmoka pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis: draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).
  3. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškove, kad įvykus subrogacijai, šiuo atveju buvo išlaikytas trečiojo asmens UAB „ACC Distribution“ ir atsakovės UAB „Rhenus Svoris“ susitarimas dėl ginčų teismingumo Lietuvos teismams. Kaip išaiškinta anksčiau šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje

    11Nr. e2-1102-464/2017, pakeitus užsakovės (trečiojo asmens nagrinėjamoje byloje) vietą pervežimo teisiniuose santykiuose su atsakove, taip pat aiškiai – ieškinio pateikimu konkrečiam teismui – išreiškus pritarimą asmens, iš kurio ji perėmė reikalavimo teisę pagal draudimo sutartį, prorogaciniam susitarimui su antrąja pervežimo sutarties šalimi dėl kompetencijos spręsti jų ginčus suteikimo konkrečiam teismui, teisė naudotis pervežimo sutartyje įtvirtinta sutartinio teismingumo sąlyga negali būti paneigta.

  4. Taigi, šiuo atveju ieškovė turi teisę remtis trečiojo asmens UAB „ACC Distribution“ ir atsakovės UAB „Rhenus Svoris“ sudarytoje pervežimo sutartyje Nr. ( - ) nustatyta sąlyga dėl ginčų teismingumo Lietuvos teismams.

12Dėl ginčo teismingumo Lietuvos Respublikos teismams

  1. Apeliantė kvestionuoja skundžiamos nutarties išvadas dėl ginčo teismingumo Lietuvos teismams, nurodydama, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo lis pendens taisykle, įpareigojančia teismą atsisakyti nagrinėti bylą, kai tokia pati byla jau iškelta užsienio valstybės teisme.
  2. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos apeliaciniame teisme jau išnagrinėtas iš esmės analogiškas ginčas, be kita ko, tarp tų pačių šalių ir beveik identiškų faktinių aplinkybių Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje

    13Nr. e2-574-196/2018. Atitinkamai, nagrinėdamas šį ginčą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-574-196/2018, pateiktus išaiškinimus kaip horizontalųjį precedentą.

  3. Apeliacinės instancijos teismas atskirai pažymi, kad, nors apeliantė remiasi Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-879-567/2018 2018 m. sausio 5 d. priimta nutartimi, kuria teismas ieškinį paliko nenagrinėtą, tačiau ši nutartis buvo panaikinta anksčiau paminėta Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje

    14Nr. e2-574-196/2018.

  4. Kaip matyti iš bylos duomenų, trečiąjį asmenį UAB „ACC Distribution“ ir atsakovę UAB „Rhenus Svoris“ siejo tarptautinio vežimo teisiniai santykiai, reglamentuojami CMR konvencijoje. Ieškovė ADB „Gjensidige“ draudėjai UAB „ACC Distribution“

    152016 m. gruodžio 30 d. išdavė krovinių draudimo liudijimą ( - ), patvirtinantį, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo apdrausti draudėjai priklausantys kroviniai nuo pervežimo metu gresiančių dingimo pavojų. Užsakovė UAB „ACC Distribution“ su vežėja UAB „Rhenus Svoris“ sudarė transporto paslaugų (pervežimo) sutartį Nr. ( - ), kuria atsakovė (vežėja) įsipareigojo draudėjos krovinį (kompiuterinę techniką) pervežti maršrutu Olandija–Lietuva (Kaunas). Tačiau

    162017 m. sausio 23 d. pakrovus krovinį, sutartu pristatymo terminu – 2017 m. sausio 25 d. – jis nebuvo pristatytas užsakovui į Lietuvą, adresu: Kaunas, ( - ). Nustatyta, kad krovinį (kompiuterinę techniką) gabenant maršrutu iš Olandijos į Lietuvą, krovinį gabenančio vilkiko vairuotojas sustojo nakčiai nesaugomoje aikštelėje Vokietijoje ir ryte pastebėjo, kad vilkiko priekabos durys išlaužtos, krovinio nėra, pavogta 5 155 kg krovinio. Ieškovė krovinio vagystės įvykį pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo UAB „ACC Distribution“ 205 108,89 Eur draudimo išmoką.

  5. Trečiojo asmens UAB „ACC Distribution“ ir atsakovės UAB „Rhenus Svoris“ sudarytoje sutartyje buvo įtvirtinta sutartinio teismingumo taisyklė (t. y. ginčą nagrinėja teismas, kurio apylinkėje registruotas užsakovės (t. y. UAB „ACC Distribution“) juridinis adresas).
  6. Pagal atsakovės paaiškinimus ir pateiktą Nyderlandų Karalystės Zeeland-West-Brabant teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą šalutinėje byloje 2017 m. vasario 3 d. UAB „Rhenus Svoris“ ir „Post & Co Belgium“ BVBA Nyderlandų Karalystės Zeeland-West-Brabant teisme pareiškė ieškinį atsakovėms UAB „ACC Distribution“, ADB „Gjensidige“, taip pat „Syncreon Netherlands B.V.“, „Dell Technology & Solutions Ltd.“ bei „Dell (PS) Ltd.“ pagal krovinio priėmimo vežti vietos valstybės teismą dėl atsakomybės ribų nustatymo pagal CMR konvencijos 23 straipsnį.
  7. 2017 m. balandžio 27 d. ieškovė ADB „Gjensidige“ pateikė ieškinį Kauno apygardos teismui, kuriame prašo priteisti iš atsakovės UAB „Rhenus Svoris“ 205 108,89 Eur žalos atlyginimą subrogacijos pagrindu, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
  8. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad anksčiau nurodytų bylų egzistavimas tuo pačiu metu sudaro pagrindą spręsti klausimą dėl lis pendens taisyklės taikymo. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliante, kad bent pagal byloje pateiktus paaiškinimus abiejų bylų faktinis pagrindas yra tas pats – prarastas krovinys ir iš to kylanti apeliantės atsakomybė. Pagal apeliantės paaiškinimus pirmojoje byloje nagrinėtas klausimas susijęs su atsakovės UAB „Rhenus Svoris“ civilinės atsakomybės apimties nustatymu dėl netinkamo krovinio vežimo, o antrojoje – dėl žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nėra pateikusi jos ieškinio Nyderlandų Karalystės Zeeland-West-Brabant teismui kopijos, todėl konkrečiai įvertinti jos pareikštų reikalavimų ir (ar) ieškinio pagrindo nagrinėjamu atveju nėra galimybės.
  9. Nagrinėjamu atveju ginčo teismingumo klausimas, esant sutartyje nustatytai išlygai dėl ginčų sprendimo jurisdikcijos, reglamentuojamas tiek CMR konvencijoje, tiek ir Reglamente Nr. 1215/2012 (Reglamento Nr. 1215/2012 66 straipsnyje nustatyta, kad šis reglamentas taikomas teismo procesams, kurie pradėti 2015 m. sausio 10 d. ar vėliau). CMR konvencija, prie kurios Lietuvos Respublika prisijungė 1993 m., – specialioji konvencija Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnio prasme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai ginčas patenka ir į Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001), ir į CMR konvencijos taikymo sritį, pagal šio reglamento 71 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali taikyti CMR konvencijos 31 straipsnio 1 punkte numatytas jurisdikcijos taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014). Reglamentą Nr. 44/2001 pakeitusio Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnyje šis klausimas reglamentuojamas analogiškai.
  10. Tiek Reglamente Nr. 1215/2012, tiek CMR konvencijoje nustatytos jurisdikcijos ir lis pendens taisyklės. Taigi, prieš vertinant, ar pirmosios instancijos teismas (ne)pagrįstai netaikė lis pendens taisyklės, pirmiausia turi būti nustatyta, ar taikytinos jurisdikcijos ir lis pendens taisyklės, nustatytos CMR konvencijoje ar Reglamente Nr. 1215/2012.
  11. Kaip nurodyta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-574-196/2018, apibendrinant Teisingumo Teismo praktiką, nustačius, kad ginčo jurisdikcija patenka tiek į Reglamento Nr. 1215/2012, tiek į CMR konvencijos reglamentavimo sritį, CMR konvencijos, kaip specialiosios sutarties, nuostatos taikomos tokia apimtimi, kiek nepažeidžiami esminiai, pagrindiniai Reglamento Nr. 1215/2012 principai (pvz.: jurisdikcijos nuspėjamumas, geras teisingumo administravimas) ir nėra sukeliami mažiau palankūs tinkamo vidaus rinkos veikimo įgyvendinimui padariniai nei tie, kuriuos lemia minėto reglamento nuostatos (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-574-196/2018, ir joje nurodytą Teisingumo Teismo praktiką).
  12. CMR konvencijos 31 straipsnyje nurodyta, kad teisines procedūras, kylančias iš pervežimų pagal šią konvenciją, ieškovas gali pradėti bet kuriame šalių-konvencijos dalyvių teisme, pasirinktame šalių susitarimu, taip pat teismuose valstybių-konvencijos dalyvių, kurių teritorijoje: a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą ar pagrindinę verslo vietą, firmos filialą ar agentūrą, per kuriuos buvo sudaryta vežimo sutartis; arba b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta. Į jokius kitus teismus ar tribunolus kreiptis negalima. Taigi numatytas tiek sutartinis teismingumas (31 straipsnio 1 punktas), tiek ir teismingumas pagal aplinkybes, nurodytas 31 straipsnio 1 punkto a ir b papunkčiuose. CMR konvencijoje taip pat reglamentuojamas klausimas dėl tų pačių šalių ieškinio dėl to paties dalyko pakartotinio pateikimo (31 straipsnio 2 dalis).
  13. Kaip matyti iš anksčiau nurodytų CMR konvencijos nuostatų, šioje konvencijoje nustatyta alternatyvi jurisdikcija: a) pagal šalių susitarimą; b) 31 straipsnio 1 punkto a ir b papunkčiuose nurodytuose teismuose. Priešingai, pagal Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalį, jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Taigi, matyti, kad esant šalių susitarimui dėl jurisdikcijos, CMR konvencija yra suteikiamos platesnės galimybės (alternatyvos) šaliai pasirinkti jurisdikciją turintį teismą nei Reglamentu Nr. 1215/2012.
  14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, lyginant Reglamente Nr. 1215/2012 ir CMR konvencijoje nustatytas jurisdikcijos ir lis pendens taisykles, matyti, kad CMR konvencijoje šiuo atveju nustatytos mažiau palankios jurisdikcijos ir lis pendens taisyklės. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad CMR konvencijos taikymas pagal šioje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes prieštarautų pagrindiniams Reglamento Nr. 1215/2012 principams, o konkrečiai – jurisdikcijos nuspėjamumui ir šalių susitarimo veiksmingumui.
  15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Reglamente Nr. 1215/2012, kuris pakeitė iki tol galiojusį Reglamentą Nr. 44/2001, ypač daug dėmesio skirta šalių susitarimo veiksmingumui sustiprinti. Šį tikslą labai aiškiai apibrėžia Reglamento Nr. 1215/2012 22 konstatuojamoji dalis, kurioje nurodyta, kad „<...> siekiant gerinti susitarimų dėl išimtinės jurisdikcijos veiksmingumą ir išvengti piktnaudžiavimo bylinėjimosi taktika, būtina numatyti bendros lis pendens taisyklės išimtį, kad būtų tinkamai išspręsti konkretūs atvejai, kai teismo procesai gali vykti vienu metu. Tai atvejai, kai siekiant pradėti procesą buvo kreiptasi į teismą, kuris nebuvo nurodytas susitarime dėl išimtinės jurisdikcijos, o vėliau buvo kreiptasi į susitarime nurodytą teismą siekiant pradėti procesą byloje tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tokiu atveju, kai tik buvo kreiptasi į susitarime nurodytą teismą, teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, turėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą tol, kol susitarime nurodytas teismas paskelbs, kad jis neturi jurisdikcijos pagal susitarimą dėl išimtinės jurisdikcijos. Taip siekiama užtikrinti, kad susiklosčius tokioms aplinkybėms susitarime nurodytam teismui būtų teikiama pirmenybė sprendžiant dėl susitarimo galiojimo ir dėl susitarimo taikymo teismo nagrinėjamam ginčui masto. Susitarime nurodytam teismui turėtų būti suteikta galimybė nagrinėti bylą neatsižvelgiant į tai, ar susitarime nenurodytas teismas jau nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą, ar ne“.
  16. Atsižvelgiant į visas anksčiau paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, CMR konvencijos taikymas nagrinėjamu atveju paneigtų jurisdikcijos nuspėjamumo ir šalių susitarimo veiksmingumo principus, nustatytus Reglamente Nr. 1215/2012. Šalys susitarimu aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė jurisdikciją turintį teismą, ši aplinkybė suteikia šaliai pagrįstus lūkesčius, kad kylantys ginčai bus nagrinėjami būtent susitarime aptartame teisme. Alternatyvios jurisdikcijos egzistavimas tokiu atveju paneigtų šalių susitarimą dėl jurisdikcijos ir prieštarautų Reglamente Nr. 1215/2012 itin akcentuojamam susitarimo veiksmingumo principui. Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju CMR konvencijos nuostatų dėl jurisdikcijos netaiko, o taiko Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatas. Atsižvelgiant į sudarytą susitarimą dėl jurisdikcijos ir Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalį, pripažįstama, kad jurisdikcija priklauso Lietuvos Respublikos teismams.
  17. Apeliantė kelia klausimą dėl lis pendens taisyklės taikymo, remiasi Teisingumo Teismo sprendimu Nipponkoa Insurance Co. byloje Nr. C-452/12 ir teigia, kad yra pareikšti du tapatūs ieškiniai (vienas – dėl civilinės atsakomybės ribų nustatymo, o kitas – dėl žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu) ir jų kolizija turi būti išspręsta lis pendens taisyklės pagrindu, suteikiant prioritetą pirmiau pradėtai bylai, t. y. tai bylai, kuri iškelta Nyderlandų Karalystės teisme.
  18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje nėra pagrindo remtis Teisingumo Teismo sprendime Nipponkoa Insurance Co. byloje Nr. C-452/12 pateiktais išaiškinimais dėl lis pendens taisyklės taikymo. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad nurodytame sprendime buvo aiškinamas Reglamentas Nr. 44/2001, kurį pakeitusiame ir nagrinėjam atvejui taikytiname Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytos kitokios lis pendens taisyklės (o konkrečiai – išimtis iš lis pendens taisyklės taikymo). Dėl to apeliacinės instancijos teismas plačiau pasisakys toliau. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Teisingumo Teismo nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės anksčiau nurodytoje byloje esmingai skiriasi nuo šioje byloje nagrinėtinų, nes nurodytoje byloje šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl jurisdikcijos, ir, kaip nurodyta anksčiau šioje byloje, sprendžiant jurisdikcijos klausimą CMR konvencija šiuo atveju taip pat nėra taikoma, priešingai nei nurodytoje byloje.
  19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal byloje pateiktus duomenis, nepriklausomai nuo to, ar ieškiniai būtų pripažinti tapačiais, ar ne, Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nagrinėti ginčą išlieka nepakitusi. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apeliantės argumentus dėl ieškinių tapatumo visų pirma tuo aspektu, kad konkretaus ieškinio turinio ir jo reikalavimų, pareikštų Nyderlandų Karalystės teismui, šiuo atveju net nėra galimybės įvertinti, nes ieškinys byloje nebuvo pateiktas. Net jeigu ir būtų pripažinta, kad ieškiniai yra tapatūs vien pagal apeliantės paaiškinimus ir pateiktą Nyderlandų Karalystės teismo sprendimą šalutinėje byloje (CPK 187 straipsnis), būtų taikoma Reglamente Nr. 1215/2012 nustatyta lis pendens taisyklės išimtis.
  20. Kaip minėta anksčiau, Reglamentą Nr. 44/2001 pakeitusio Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatose įtvirtintos naujos lis pendens taisyklės. Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji lis pendens taisyklė, pagal kurią nedarant poveikio 31 straipsnio 2 dalies nuostatoms, jeigu skirtingų valstybių narių teismuose pradedamas procesas bylose tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, bet kuris teismas, į kurį kreiptasi vėliau, savo iniciatyva sustabdo bylos nagrinėjimą, kol bus nustatyta teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija. Tačiau lis pendens taisyklės taikymas turi išimčių, kai šalys sudaro susitarimą dėl jurisdikcijos. Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nedarant poveikio 26 straipsnio nuostatoms, kai kreipiamasi į valstybės narės teismą, kuriam pagal 25 straipsnyje nurodytą susitarimą suteikiama išimtinė jurisdikcija, bet kuris kitos valstybės narės teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kol teismas, į kurį kreiptasi remiantis susitarimu, paskelbia, kad jis neturi jurisdikcijos pagal susitarimą. Reglamento Nr. 1215/2012 22 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad siekiant gerinti susitarimų dėl išimtinės jurisdikcijos veiksmingumą ir išvengti piktnaudžiavimo bylinėjimosi taktika, būtina numatyti bendros lis pendens taisyklės išimtį, kad būtų tinkamai išspręsti konkretūs atvejai, kai teismo procesai gali vykti vienu metu. Tai atvejai, kai siekiant pradėti procesą buvo kreiptasi į teismą, kuris nebuvo nurodytas susitarime dėl išimtinės jurisdikcijos, o vėliau buvo kreiptasi į susitarime nurodytą teismą siekiant pradėti procesą byloje tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tokiu atveju, kai tik buvo kreiptasi į susitarime nurodytą teismą, teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, turėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą tol, kol susitarime nurodytas teismas paskelbs, kad jis neturi jurisdikcijos pagal susitarimą dėl išimtinės jurisdikcijos.
  21. Taigi, Reglamento Nr. 1215/2012 22 konstatuojamojoje dalyje nustatyta lis pendens taisyklės išimtis, kai siekiant pradėti procesą buvo kreiptasi į teismą, kuris nebuvo nurodytas susitarime dėl išimtinės jurisdikcijos, o vėliau buvo kreiptasi į susitarime nurodytą teismą siekiant pradėti procesą byloje tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Šia nauja Reglamento Nr. 1215/2012 nuostata, kuri detalizuota 31 straipsnio 2 dalyje, pakeista iki tol be išimčių galiojusi lis pendens taisyklė, pagal kurią teismas, į kurį buvo kreiptasi pirmiau, turi teisę spręsti dėl jurisdikcijos, nepaisant to, kad susitarime dėl jurisdikcijos nurodytas kitas teismas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-574-196/2018, ir joje nurodytą Teisingumo Teismo praktiką).
  22. Atitinkamai, nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad ieškiniai yra netapatūs, Lietuvos Respublikos teismai turėtų jurisdikciją nagrinėti ginčą Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalies pagrindu, o pripažinus, kad ieškiniai yra tapatūs, Lietuvos Respublikos teismai išlaiko jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 dalyje nustatytą lis pendens taisyklės išimtį.
  23. Atskirai pažymėtina, kad iš 2017 m. rugpjūčio 23 d. Nyderlandų Karalystės Zeeland-West-Brabant teismo sprendimo šalutinėje byloje matyti, kad šioje byloje ieškovė ADB „Gjensidige“ Nyderlandų Karalystės Zeeland-West-Brabant teismui pateikė prieštaravimus dėl jurisdikcijos, todėl Reglamento Nr. 1215/2012 26 straipsnyje nustatyta išimtis iš bendrosios jurisdikcijos taisyklės taip pat negalėtų būti taikoma.
  24. Skundžiamos nutarties dalis dėl bylos sustabdymo nagrinėjamu atveju nėra tiesiogiai ginčijama, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, plačiau šiuo klausimu nepasisako (CPK 320, 338 straipsniai).
  25. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima panaikinti skundžiamą nutartį, apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  26. Ieškovė prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau pastarųjų atlygintinumo klausimas bus sprendžiamas bylą išnagrinėjus iš esmės (CPK 98 straipsnis).

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai